17.8.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 272/14

1.

ragina sukurti visapusišką ir darnią ES maisto politiką, kuri būtų demokratiškai suformuota, pagrįsta bendra ir ilgalaike vizija, naujausiomis mokslinėmis žiniomis ir atitiktų daugiapakopio valdymo požiūrį, kuriuo išsamiau sprendžiami maisto gamybos ir mitybos klausimai; šia politika būtų skatinami darnesni gamybos ir vartojimo modeliai, būtų nustatyta skirtingų politikos sričių, be kita ko, įskaitant maisto gamybos, žemės ūkio, aplinkos, sveikatos, vartotojų politikos, užimtumo ir kaimo plėtros sritis, sąsaja, ir ja būtų kuriamos darbo vietos ir skatinamas augimas Europos regionuose ir miestuose; ragina Europos Parlamentą ir Komisiją kartu su RK pradėti bendrą bandomąjį projektą, kuriuo būtų sudarytos palankios sąlygos vystyti darnią ES maisto politiką;

2.

pabrėžia, kad būtina rasti būtino lankstumo pusiausvyrą, siekiant išvengti „vieno visais atvejais tinkančio metodo“ taikymo maisto politikai ir šios politikos nacionalizacijos. Nuoseklesnis reglamentavimas padės užtikrinti vartotojų saugą, veiksmingą vidaus rinkos veikimą ir subsidiarumo principo laikymąsi;

3.

pabrėžia, kad svarbu vertikaliai integruoti maisto politiką, atsižvelgiant į darnumo kriterijus, kad būtų užtikrintas nuoseklumas vietos, nacionaliniu, regionų ir tarptautiniu lygmenimis. Gerai žinoma, kad maisto sistemos ir susiję klausimai (aplinkos, socialiniai ir ekonominiai klausimai) turi konkretų ir vietos aspektą. Dėl to miestai ir regionai gali atlikti svarbų vaidmenį spręsdami maisto sistemų problemas ir į tai derėtų atsižvelgti formuojant darnią ES maisto politiką;

4.

pabrėžia, kad svarbu nustatyti visa apimančią patikimo, saugaus ir tvaraus maisto tiekimo Europos viziją ir strategiją, sprendžiančias kokybės, įperkamumo ir kiekybės klausimus ir pagrįstas darnumo kriterijais. Tokia ES maisto politika turėtų būti pagrįsta visapusišku požiūriu, kuriuo būtų pripažįstamas pasaulinis maisto tiekimo grandinių, įskaitant ūkininkavimą, maisto perdirbimą, aplinką ir sveikatą, pobūdis. Komisija turėtų užtikrinti, kad visos atitinkamos ES teisėkūros ir finansinės paskatos atitiktų šią viziją ir strategiją;

5.

pakartoja raginimą sukurti ES maisto politiką, kuria būtų skatinami darnūs gamybos būdai Europos žemės ūkio srityje, būtų siekiama vystyti įvairių maisto ir aplinkos sektorių sąsajas, įskaitant žemės ūkio ir žuvininkystės politiką, klimato ir energetikos politiką, regioninę politiką ir mokslinių tyrimų politiką (1);

6.

atkreipia dėmesį į tai, kad į sprendimus dėl gamtos išteklių netinkamai įtrauktos ekosistemos vertės. Aplinkos apsaugos sąnaudos maisto gamybos srityje šiuo metu perkeliamos, dėl to susidaro padėtis, kai pagal darnumo kriterijus pagamintas maistas daugiausia dėl didesnių gamybos sąnaudų yra brangesnis; vietoje to ekosistemos paslaugų sąvoka suteikiama svarbi galimybė vystyti politikos modelį, kuriuo būtų remiamas tikslingas biologinės įvairovės ir kitų gamtos išteklių naudojimas. Šiuo metu išlaidos su mityba susijusioms ligoms ir žala vandeniui, dirvožemiui, laukinei gyvūnijai ir klimatui laikomos išorės veiksniais. Šios išlaidos nėra įtrauktos į galutinę maisto produktų kainą, nepaisant to, kad visa visuomenė netiesiogiai (ir dažnai nesąmoningai) jas apmoka. Šiomis aplinkybėmis Europos Komisija turėtų skatinti įgyvendinti priemones, kuriomis būtų suteikta galimybė atspindėti faktinę maisto kainą, kad būtų skatinama darni ekonomika;

7.

pakartoja, kad būtina stiprinti sąsają tarp įvairių su maistu susijusių sektorių, pavyzdžiui, energetikos, miškininkystės, jūrų išteklių, vandens, atliekų, žemės ūkio, klimato kaitos, mokslo ir mokslinių tyrimų bei žemės naudojimo, nes visi jie yra labai svarbūs plėtojant tvarų augimą (2); Šis požiūris turėtų būti pagrįstas ES žiedine ekonomika ir kitomis panašiomis tarptautinėmis sistemomis, galinčiomis sudaryti maksimalias galimybes diegti inovacijas;

8.

pabrėžia, kokios svarbios konkrečios ES teritorijos, pavyzdžiui, kalnų regionai, turintys senas maisto gamybos sudėtingoje gamtinėje aplinkoje tradicijas, tvarių maisto sistemų išsaugojimui ir tolesniam vystymui;

9.

pabrėžia, kad svarbu dar kartą peržiūrėti ES bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP), kad ne tik ūkininkams, bet ir maisto gamintojams būtų teikiamos paskatos gaminti darnumo kriterijais pagrįstais būdais, t. y. užtikrinant nuoseklų ES kompleksinės paramos mechanizmo, kuriuo nustatomas aplinkos ir gyvūnų gerovės standartų besilaikančių gamintojų pajamų rėmimas, įgyvendinimą;

10.

mano, kad svarbu įtraukti dabartinę atsinaujinančiosios energijos politiką, kuri taptų visapusiškesnės maisto politikos, pagrįstos darnumo kriterijais, vystymo dalimi. Šiuo atžvilgiu svarbu parengti priemones, kuriomis būtų skatinama tų biodegalų, kurie nesivaržo su maistinėmis kultūromis, gamyba ir kartu ilgam ir įmonėms, ir darbuotojams nuspėjamu būdu atgrasoma nuo netvarių pirmosios kartos biodegalų, kurie gaminami iš maistinių žaliavų, pavyzdžiui, augalinių aliejų, gamybos;

11.

kad būtų sustiprintas ES augimas, rekomenduoja parengti laisvosios prekybos susitarimus su trečiosiomis šalimis ir kitais pasaulio regionais, kurie atitiktų vietos žemės ūkio ir ekologinę gamybą ES ir būtų ypač sutelkti į aplinkos ir darnumo aspektus. Šia priemone būtų užtikrinta, kad griežtų reikalavimų taikymas ES maisto grandinei nepaskatintų paprasčiausio maisto gamybos perkėlimo;

12.

pakartoja JT maisto ir žemės ūkio organizacijos raginimą aktyviau į žemės ūkio sektorius įtraukti nelaimių rizikos mažinimo ir atsparumo stiprinimo priemones pasikartojančių nelaimių regionuose ir ten, kur žemės ūkis vaidina svarbų vaidmenį;

13.

pabrėžia, koks svarbus sveikas, gyvas dirvožemis, kuris padeda užtikrinti aprūpinimą maistu ir biologinės įvairovės išsaugojimą. Ypač reikėtų apsvarstyti galimybę imtis veiksmų, kuriais būtų skatinamas auginamų rūšių įvairinimas, ekstensyvusis, integruotas ir ekologinis žemės ūkis ir aukštesni gyvūnų gerovės standartai ir kurie būtų laikomi darnios ES maisto politikos pavyzdinėmis iniciatyvomis. Pasiekus tokius svarbius tikslus, taip pat bus įmanoma padėti atkurti visuomenės pasitikėjimą Europos projektu;

14.

pabrėžia, kad reikia skatinti ir stiprinti, taip pat ir finansiniu požiūriu, smulkiųjų ūkių, ypač įsikūrusių pažeidžiamose vietovėse ir miestų pakraščiuose, sistemų kūrimą. Smulkiųjų ūkių sistema – tai paprasta ir vietos valdžios institucijoms prieinama priemonė, kurią galima naudoti sprendžiant įvairius praktinius klausimus, įskaitant socialinės nelygybės, aplinkos ir sveikatos problemas. Be to, tokiomis sistemomis miestelių ir miestų pakraščiams užtikrinama vietinių, šviežių ir sezoninių sveikų maisto produktų, pagamintų vadovaujantis darnumo principais ir prieinamų ir mažas pajamas gaunančioms šeimoms. Smulkiųjų ūkių sistemos pripažintos socialiai atsakingu modeliu, kuriuo tausojama aplinka, mažinamos pakuočių ir maisto atliekos, ribojamas CO2 teršalų kiekis ir remiama darnios gamybos praktika (3). Šiuo atžvilgiu smulkiųjų ūkių sistemos, ypač trumpos žemės ūkio maisto produktų tiekimo grandinės, daro teigiamą poveikį vietos ekonomikai ir užimtumui;

15.

pabrėžia trumpų tiekimo grandinių svarbą siekiant didesnio tvarumo aplinkos atžvilgiu vykdant transportavimą tarp įvairių vartojimo vietų. Kuo ilgesni atstumai, tuo didesnis neigiamas transporto priemonių taršos poveikis;

16.

pakartoja raginimą taupiau naudoti vandenį, energiją, iškastinį kurą, trąšas ir fitosanitarinius produktus žemės ūkio gamybos sistemų srityje (4);

17.

pakartoja, kad jaunų žmonių, siekiančių užsiimti ūkininkavimu, trūkumas kelia grėsmę ekonominiam ir socialiniam kaimo vietovių tvarumui. Parama jauniesiems ūkininkams yra būtina sąlyga siekiant išsaugoti žemės ūkį visoje ES ir palaikyti kaimo bendruomenių gyvybingumą (5);

18.

pabrėžia, kad regioninės ir vietos teikimo grandinės padeda remti darnią maisto politiką, nes jose pirmenybė teikiama ypatingai kokybei, tradicijoms, ekonominiam ir kultūros paveldui. Daugelyje vietų ir regionų šiose grandinėse svarbus vaidmuo tenka amatininkų įmonėms, kurios yra užsienio rinkose sėkmę ir populiarumą užtikrinantis veiksnys;

19.

pakartoja raginimą Europos lygmeniu įgyvendinti „baltymų planą“, kuriuo Europoje būtų remiamas baltyminių ir ankštinių augalų auginimas, kad būtų sumažinta priklausomybė nuo importuojamų sojos žaliavų, padidinta Europos gyvulių augintojų autonomija, susijusi su baltymais, sumažintas azoto trąšų naudojimas ir padidintas dirvožemio derlingumas (6);

20.

pabrėžia apdulkintojų svarbą ir ragina imtis priemonių, kuriomis būtų užtikrintas apdulkinančių vabzdžių išsaugojimas, pavyzdžiui, mažinti kenksmingų pesticidų naudojimą ir išsaugoti kultūrinių augalų įvairovę;

21.

ragina Europos Komisiją stiprinti savo paramą gyvūnų gerovei ir aplinką tausojančiam ūkininkavimui bei gamybos būdams parengiant priemones, kuriomis būtų siekiama atgrasyti nuo nereikalingos mėšlo gamybos ir transporto teršalų; taip pat svarbu palankiais viešaisiais pirkimais ir kitomis atitinkamomis priemonėmis skatinti gyvūnų gerovei palankias sistemas. Apskritai reikia labiau remti gyvulių auginimo praktiką, kurią taikant naudojama mažiau antibiotikų, kartu atsižvelgiant į gyvūnų gerovę;

22.

mano, kad ekologinis ūkininkavimas – tai priemonė, kuria dirvožemyje sulaikoma daugiau anglies dioksido, mažinamas drėkinimui reikalingas vandens kiekis ir ribojama cheminių produktų, pavyzdžiui, pesticidų, tarša dirvožemyje, ore ir vandenyje;

23.

skatina vystyti alternatyvius maisto tinklus, įskaitant ūkininkų turgus, vietos maisto produktus, ekologiškus produktus ir sąžiningos prekybos produktus. Ūkininkų turgūs – tai bendruomenės valdomi turgūs, kurie yra svarbi socialinė susitikimų vieta, kurioje vietos gamintojai vartotojams sąžiningomis kainomis tiesiogiai siūlo sveikus ir kokybiškus maisto produktus ir užtikrina aplinką tausojančius būdus. Be to, jie saugo vietos bendruomenės maisto kultūrą ir padeda apsaugoti biologinę įvairovę;

24.

pabrėžia, kad reikia priimti ilgalaikes sveikatos programas, kurios būtų sutelktos į nutukimą ir su maistu susijusias ligas, skatinant vietinių, šviežių ir sezoninių maisto produktų prieinamumą ir pasiekiamumą. Tokios programos gali būti ypač veiksmingos, jeigu bus taikomos viešosioms įstaigoms (pavyzdžiui, mokykloms ir ligoninėms) ir tose miestų vietovėse, kuriose nutukimas, kaimo turgų trūkumas ir ribotas šviežių maisto produktų prieinamumas kelia didelį susirūpinimą. Verta paminėti, kad tokiomis programomis suteikiama dvejopa galimybė ne tik skatinti vartotojus pakeisti savo elgseną ir rinktis maistingą ir sveiką maistą, bet ir skatinti vartotojus rinktis vietinius, šviežius ir sezoninius maisto produktus;

25.

rekomenduoja mažinti didėjantį nutukimą skatinant ilgalaikes daugiapakopiu principu paremtas informavimo kampanijas, kuriomis siekiama skatinti vartotojus labiau rinktis augalinės kilmės maistą ir vartoti daug vaisių ir daržovių, mažinti pasaulyje suvartojamą mėsos, riebalų ir cukraus kiekį, taip pat skatinti pirkti vietoje ir (arba) regione pagamintus, šviežius ir sezoninius maisto produktus, kurie pagaminti darniais gamybos būdais. Ši priemonė itin svarbi, ypač tuose Europos miestuose, kurie susiduria su maisto stygiumi. Kaip matyti, pavyzdžiui, iš didėjančio į maisto bankus ir socialines maitinimo įstaigas besikreipiančių žmonių skaičiaus, miestuose kartu vyrauja maisto stygius ir nutukimas (dviguba netinkamos mitybos našta);

26.

palankiai vertina tas iniciatyvas ir aplinką, kurioje mažinama nereikalinga biurokratija, trukdanti gauti sveikų maisto produktų ir juos perskirstyti žmonėms, kuriems reikia pagalbos;

27.

primygtinai ragina priimti išsamią tvarių maisto sistemų apibrėžtį, į kurią būtų įtraukta žemės ūkio maisto produktų gamyba, maisto perdirbimas ir mityba. Tai – būdas apibrėžti, kaip bendra ir holistine ES maisto politika „siekti pažangos“; turėtų būti prieinamos tinkamos priemonės, kad būtų užtikrintas veiksmingas politikos priemonių įgyvendinimas;

28.

pabrėžia, kad reikia priimti standartizuotą duomenų apie maisto produktų, įskaitant maisto atliekas, poveikį aplinkai, rinkimo ir pranešimo metodiką, kad būtų užtikrinta galimybė palyginti skirtingų valstybių narių duomenis ir būtų skatinama su maisto produktais ar mityba susijusias ekologines ir socialines sąnaudas vertinti ekonominiu požiūriu;

29.

pabrėžia, kad svarbu skatinti keitimąsi gerąja praktika ir dalytis duomenimis apie maisto poveikį aplinkai bei teikti skaidresnę ir prieinamesnę informaciją visai maisto grandinei, įskaitant vartotojus. Skatinant priimti tinkamas darnumą užtikrinančias priemones, svarbu taikyti gerąją praktiką ir gaires vietos administracijoms teikiant pakankamai informacijos, kad būtų įgyvendintos tokios programos;

30.

pabrėžia, kad reikia didinti maisto produktų etikečių skaidrumą, įskaitant palyginamą informaciją apie maisto poveikį aplinkai. Reikėtų pripažinti, kad dabartinėse etiketėse nurodomos informacijos apie maisto medžiagų ir kalorijų turinį nepakanka norint išspręsti sudėtingą maisto ir sveikatos ryšio klausimą, ir kad dabartinėse etiketėse trūksta informacijos apie maisto produktų poveikį aplinkai. Nors daugelis vartotojų žino, kad jų pasirinkimai daro tam tikrą poveikį aplinkai, produkto etiketėje nepateikiama jokios informacijos, kuri padėtų vartotojams pasirinkti tausų vartojimą; Mano, kad ženklinimas etiketėmis turi būti aiškus ir tinkamas, tačiau neturėtų būti pernelyg sudėtingas maisto gamintojams arba neturėtų užkrauti jiems pernelyg didelės naštos;

31.

ragina Komisiją imtis veiksmų stiprinti priežiūrą ir kontrolę maisto produktų sektoriuje, nes šios priemonės padeda užtikrinti maisto produktų kokybę ir kovoti su nesąžininga konkurencija, taip pat didinti produktų patikimumą ir vartotojų pasitikėjimą;

32.

pabrėžia, kad viešieji pirkimai, kurie sudaro maždaug 14 proc. ES BVP, yra patikima priemonė, kuria užtikrinamas darnesniais būdais pagamintų maisto produktų (vietinių ir ekologiškų) tiekimas sudarant viešojo sektoriaus maitinimo sutartis su mokyklų ir ligoninių valgyklomis. Šie pavyzdžiai gali sustiprinti konferencijos „Habitat III“ Naujojoje miestų darbotvarkėje išreikštą kaimo ir miesto ryšį;

33.

ragina Europos Komisiją išaiškinti dabartinius savo viešųjų pirkimų taisyklių suvaržymus, kad būtų taikomi darnumo kriterijai. ES konkurencijos teisės aktais draudžiama viešųjų pirkimų sutartyse nurodyti teritorinius prioritetus (pavyzdžiui, vietiniams maisto produktams);

34.

pritaria vietinio maisto tarybų, kurios planuotų procesus, apimančius tokią veiklą, kaip gamintojų ir vartotojų sujungimo, maisto dykumų ir naujų regionų lygmens rinkų teritorijų nustatymo ir, svarbiausia, užtikrinimo, kad visuomenė turėtų įtakos formuojant politiką, priemonės, sukūrimui vietos lygmeniu;

35.

atkreipia dėmesį į tai, kad strateginis planavimas regiono ir vietos lygmenimis yra labai svarbus norint sumažinti bendrą maisto sistemos poveikį aplinkai. Gamybos požiūriu paslaugos (techninės, kreditų, žaliavų, išteklių) dažnai nėra taip pat prieinamos miesto ir miesto apylinkių gamintojams, palyginti su tomis kaimo vietovėmis;

36.

pabrėžia, kad vietos ir regioninės valdžios institucijoms reikia suteikti įgaliojimus inicijuoti ir valdyti tikslines aplinkosaugos priemones ir leisti joms sudaryti teritorines sutartis, kurias bendrai pasirašo ūkininkai arba jų atstovai (7);

37.

mano, kad principu „iš apačios į viršų“ grindžiamos maisto darnumo politikos klausimas visų pirma turėtų būti sprendžiamas vietos plėtros partnerystėmis ir vietos (regionų ir miestų) valdžios institucijų (8), taip pat laikantis Naujosios miestų darbotvarkės (9);

38.

rekomenduoja remti daugiau miestų iniciatyvų, pavyzdžiui, Milano miesto maisto politikos paktą, kuris priimtas pasaulinėje parodoje „EXPO 2015“ tema „Pamaitinti planetą. Gyvybės energija“, kad būtų skatinamos sąžiningos, darnios ir atsparios maisto sistemos.