19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 303/17

Pranešėja:

Emmanuelle BUTAUD-STUBBS

1.1.

Deramo darbo pasaulinėse tiekimo grandinėse, pavyzdžiui, tekstilės, drabužių ir avalynės, elektronikos, naudingųjų iškasenų ir žemės ūkio pramonės, klausimas – labai svarbus visiems nacionalinio ir tarptautinio lygmens viešiesiems ir privatiems subjektams, susijusiems su tiekimo grandinių valdymu.

1.2.

Europos ekonomikos ir socialinių komitetas (EESRK) pakeitė savo vidaus procedūras, kad šią nuomonę galėtų pateikti iki Ženevoje vyksiančios Tarptautinės darbo konferencijos (TDK) 105-osios sesijos, skirtos deramo darbo pasaulinėse tiekimo grandinėse klausimams.

EESRK rekomenduoja:

1.3.

Europos Komisijai priimti išsamią plataus užmojo strategiją, kad visa vidaus (galimybė dalyvauti ES viešuosiuose pirkimuose, naudotis ženklinimu ir kt.) ir išorės (prekybos, plėtros, kaimynystės ir kt.) politika pasaulinėse tiekimo grandinėse būtų skatinamas deramas darbas.

1.4.

Siekiant išvengti painiavos ir klaidingo aiškinimo, nustatyti bendrą kalbą, bendras apibrėžtis ir įvertinti įvairių suinteresuotųjų šalių – EBPO, TDO (1), PPO, Europos Komisijos, Pasaulio banko ir TVF – statistinius duomenis, taip pat parengti nuoseklią su šia sritimi susijusių viešojo sektoriaus institucijų, atsakingų už įvairias kompetencijos sritis, politiką.

1.5.

Vadovaudamiesi JT Pagrindiniais verslo ir žmogaus teisių principais, turime pripažinti ir skatinti dabartiniame priemonių rinkinyje – EBPO rekomendacijose daugiašalėms įmonėms, EBPO sektoriams (tekstilės ir drabužių, naudingųjų iškasenų, žemės ūkio ir finansų) skirtose išsamaus patikrinimo rekomendacijose, pagalbos prekybai priemonėse, finansinėse žalos kompensavimo sistemose, elgesio kodeksuose, ženklinimo, standartų ir savikontrolės priemonėse – esamą geriausią praktiką ir iniciatyvas. Tikslas – įgyvendinti laipsnišką, nuoseklią ir tvarią atsakingo pasaulinių tiekimo grandinių valdymo politiką.

1.6.

Skatinti laikytis praktinio, tinkamo ir rizika grindžiamo požiūrio, kartu atsižvelgiant į specifinį pasaulinės vertės grandinės ir pasaulinės tiekimo grandinės pobūdį (linijinė ar modulinė, paprasta ar sudėtinga, trumpalaikė ar ilgalaikė).

1.7.

Remiantis esamos praktikos vertinimu, skatinti daugiašalę suinteresuotųjų šalių veiklą, kurią vykdant dalyvautų viešojo ir privataus sektorių subjektai, socialiniai partneriai, nevyriausybinės organizacijos (NVO), ekspertai ir kt., kad būtų parengtas geriausias, EBPO rekomendacijomis paskatintų veiksmų, kuriais būtų nustatoma rizika, užkertamas jai kelias ir ji mažinama, rinkinys, teikiama informacija apie veiksmų planą ir rengiamos su juo susijusios ataskaitos. Priemonės, kurių imamasi įgyvendinant veiksmų planus, galėtų apimti ir teisėkūros, ir ne teisėkūros priemones, geriausią praktiką, finansines paskatas, galimybes mokytis, socialinio dialogo ir profesinių sąjungų gebėjimų stiprinimą.

1.8.

Primygtinai siekti, kad būtų konkrečiai svarstoma, kokias skaidrumo priemones būtų galima įdiegti, kad galutiniai vartotojai žinotų apie socialines gamybos sąlygas.

1.9.

Būsimos TDO konferencijos metu apsvarstyti galimybes aktyviai imtis priemonių deramam darbui pasaulinėse tiekimo grandinėse apsaugoti, taip pat ištirti galimybę parengti ir ateityje priimti atitinkamas priemones, kurios visų suinteresuotųjų subjektų pastangomis padėtų efektyviai pagerinti darbo sąlygas.

2.1.1.

Pasaulinė vertės grandinė. Ši sąvoka pradėta vartoti praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje, siekiant apibūdinti „visą veiklą, kurios reikia, kad sumanytas produktas būtų pagamintas, ir kuri apima tam produktui pagaminti reikiamų žaliavų šaltinius, visus tarpinius produktus, produkto rinkodarą, platinimą ir naudingumą galutiniam vartotojui“ (2).

Pasaulinės vertės grandinės turėtų būti palankios proceso modernizavimui (siekdamas didesnio našumo, gamintojas diegia geresnę technologiją) ir funkciniam tobulinimui (gamintojo galimybė ugdyti projektavimo, prekių ženklų kūrimo ir rinkodaros gebėjimus). Tačiau iš daugelio pavyzdžių matyti, kad taip būna ne visada.

Darnaus ir atsakingo pasaulinės vertės grandinių valdymo užtikrinimo klausimas – vienas svarbiausių tarptautinės darbotvarkės (EBPO, TDO, Didžiojo septyneto (G 7), Didžiojo dvidešimtuko (G 20), ES ir JT) klausimų, nes visame pasaulyje vis daugiau prekybos ir investicijų vykdoma pasaulinėje vertės grandinėje, o tai, kad dominuojančios įmonės užsako paslaugas ir tarptautiniu mastu koordinuoja pasaulinę gamybą, turi didžiulį socialinį poveikį. Tas poveikis gali būti teigiamas, – pavyzdžiui, geriau apmokamos darbo vietos, didesnis moterų užimtumas, kuriant darbo vietas atsiranda daugiau užimtumo galimybių, įgūdžių ugdymas, žinių ir technologijų sklaida. Tačiau yra ir kita to poveikio pusė, dėl kurios kyla susirūpinimas, – pavyzdžiui, mažų garantijų darbas, prastos darbo sąlygos (įskaitant darbuotojų sveikatos ir saugos sritį), socialinių teisių nebuvimas (įskaitant tai, kad nėra socialinės apsaugos) ir žmogaus bei pagrindinių darbuotojų teisių pažeidimas.

Dėl to rengiami ir įgyvendinami įvairūs nacionalinio ir tarptautinio lygmens dokumentai, pavyzdžiui, TDO konvencijos, EBPO rekomendacijos ar JT pagrindiniai verslo ir žmogaus teisių principai (taip pat žr. 2.3.3 punktą), ir politikos programos, pavyzdžiui, Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m. (3), su ja pateikiama Adis Abebos vystymosi finansavimo veiksmų darbotvarkė (4), kuria raginama laikytis darbo standartų ir skatinamas deramas darbas, taip pat tolesnė prekybos, investicijų, privačiojo sektoriaus ir tiekimo grandinių plėtra.

2.1.2.

Pasaulinė tiekimo grandinė. Pasaulinę tiekimo gandinę sudaro tarpusavyje susijusios organizacijos, ištekliai ir procesai, dėl kurių sukuriami ir galutiniams klientams teikiami produktai ir paslaugos. Taigi tai pasaulinės vertės grandinės dalis, susijusi su ištekliais, bet ne su prekių ar paslaugų sumanymu ar platinimu.

2.1.3.

Deramas darbas. TDO šalių suformuluota ir TDK Deklaracijoje dėl socialinio teisingumo siekiant teisingos globalizacijos (5) patvirtinta sąvoka, apimanti nacionalines ir vietos programas, įgyvendinamas siekiant keturių strateginių tikslų:

TDO, pasaulinė standartus nustatanti institucija, priėmė kelias pasaulinių tiekimo grandinių sričiai svarbias konvencijas. Tai konvencijos, kuriomis nustatyti visuotiniai (pagrindiniai) darbo standartai (t. y. skatinama asociacijų laisvė ir teisė į kolektyvines derybas, darbuotojų nediskriminavimas, draudžiamas priverčiamasis ir vaikų darbas), taip pat darbuotojų sveikatos ir saugos, darbo inspekcijos ir kitų sričių konvencijos. Jas ratifikuojančios valstybės privalo savo teisės aktus ir praktiką suderinti su konvencijomis. Be to, remiantis 1998 m. TDO deklaracija dėl pagrindinių darbo principų ir teisių (6), visos TDO valstybės narės, net ir neratifikavusios atitinkamų konvencijų, privalo laikytis pagrindinių darbo standartų ir juos įtvirtinti savo teisės aktuose ir praktikoje.

2.1.1.

Pasaulinių vertės grandinių įtaka pasaulio prekybai sparčiai didėja ir, pasak PPO, EBPO, TDO bei remiantis 2013 m. UNCTAD (7) medžiaga, joms tenka 60–80 proc. tarptautinės prekybos ir 20 proc. viso pasaulio darbo vietų (8). Sektoriai, kuriems būdingos tokios tarpusavyje susijusios organizacinės dalys, kaip sumanymas, gamyba, platinimas ir vartojimas, ir kurių varomoji jėga – daugiašalės įmonės, yra žemės ūkis, pramonė (pvz., automobilių, aviacijos, tekstilės ir drabužių, žaislų, elektronikos) ir paslaugos (pvz., skambučių centrai, informacinės technologijos).

2.1.2.

Skiriasi ir tų pasaulinių vertės grandinių forma bei struktūra: vienos būna gana trumpos (nedaug veiklos rūšių), kitos – ilgesnės, taigi ir ekonominiai, socialiniai bei ekonominiai bendrovių ryšiai driekiasi per daugelį ir atokių šalių (nuo JAV iki ES ir Azijos). Pasak Gary Gereffi (9), vyrauja trijų rūšių valdymas: pasaulines vertės grandines valdo pirkėjai, jos dažniausiai valdomos atsižvelgiant į sąnaudas (drabužių ir avalynės pasaulinės vertės grandinės) ir jas valdo gamintojai, besinaudojantys tam tikra technologine tiekėjų iš besivystančių šalių kompetencija, taip pat susijusia su dizainu ir inovacijomis (elektronika).

2.1.3.

Pasaulinės vertės grandinės sudedamoji dalis pasaulinė tiekimo grandinė grindžiama pirkėjų, tiekėjų ir galimų subrangovų santykiais. Ši grandinė gali būti įvairių formų: vertikaliai integruota, priklausoma grandinė, modulinė grandinė (stambieji tiekėjai gali veikti nepriklausomai nuo pagrindinės įmonės) arba su prekių rinkomis siejamos rinkos grandinės.

2.2.1.

ES įmonių socialinę atsakomybę apibrėžia kaip „įmonių atsakomybę už jų poveikį visuomenei“ (10).

2.2.2.

Remiantis tuo, kad per pastaruosius dvidešimt metų kilo nemažai problemų, visų pirma tokiuose sektoriuose kaip elektronika, sporto prekės ir drabužiai, nustatyti (visų pirma tai nustatė EBPO) šie svarbūs klausimai, kuriuos būtina išspręsti siekiant, kad daugiašalės įmonės, būdamos pagrindinėmis įmonėmis, darniai valdytų savo pasaulines vertės ir tiekimo grandines:

2.2.3.

Šiuos klausimus dabar stengiasi spręsti įvairiausi subjektai – daugybė viešųjų ir privačiųjų, nacionalinių, Europos ir tarptautinių organizacijų ir institucijų, visų pirma po to, kai 2013 m. Bangladeše pastate „Rana Plaza“ žuvo daugiau kaip 1 100 darbuotojų:

Įgyvendinamos įvairios nuolatinės arba laikinos privačios iniciatyvos, pavyzdžiui, iniciatyvos, kurių po nelaimės pastate „Rana Plaza“ imtasi siekiant Bangladešo drabužių gamyklose gerinti darbuotojų sveikatą ir saugą (Susitarimas dėl Bangladešo gatavų drabužių sektoriaus priešgaisrinės ir pastatų saugos (20)).

2.2.4.

Visi šie viešieji ir privatūs subjektai dalyvauja rengiant ir įgyvendinant įvairias priemones, kuriomis siekiama darbuotojams gerinti sąlygas ir užtikrinti jų teises:

3.1.1.

Drabužių ir avalynės pramonės pasaulinė tiekimo grandinė apima įvairius veiklos vykdytojus ir gamybos procesus. Azijos ir Ramiojo vandenyno regionui teko 601 mlrd. JAV dolerių (USD) vertės pasaulinio drabužių, tekstilės ir avalynės eksporto, tai sudaro 60 proc. visos pasaulio prekybos, o didžioji dalis teko Kinijai. Vis daugiau drabužių ir avalynės gamina ir eksportuoja tokios šalys kaip Bangladešas ar Kambodža – 2014 m. šios prekės sudarė atitinkamai 89,2 ir 77,4 proc. šių šalių visų prekių eksporto (22). Pokytį labiausiai lėmė tai, kad labai padidėjo Kinijos drabužių ir tekstilės pramonės darbuotojų atlyginimai, taigi tarptautiniai pirkėjai naujų tiekėjų ėmė ieškoti Azijoje.

Pasak TDO (23), 2014 m. daugumoje šalių vidutinis darbo užmokestis buvo mažesnis nei 200 USD per mėnesį. Minimalus mėnesinis atlyginimas nekvalifikuotiems drabužių pramonės darbininkams mokamas Kinijoje (iki 297 USD), Filipinuose, Malaizijoje, Indonezijoje (247 USD), Tailande, Vietname (145 USD), Indijoje (136 USD), Kambodžoje (128 USD), Pakistane (119 USD), Bangladeše (71 USD) ir Šri Lankoje (66 USD).

Didžiausi pavojai kyla dėl to, kad negaunama pragyvenimą užtikrinančio darbo užmokesčio, taip pat dėl priverčiamojo ar vaikų darbo, prastų darbo santykių (nes asociacijų laisvė silpnai apsaugota, o kolektyvinės derybos ribotos), prastos darbuotojų saugos ir sveikatos, nepakankamos darbo inspekcijos, nepakankamai išplėtotos profesinių traumų sistemos, užteršto vandens, cheminių medžiagų poveikio ir dirbančių moterų išnaudojimo.

3.1.2.

2013 m. balandžio 24 d. Bangladeše sugriuvus pastatui „Rana Plaza“, kuriame veikė drabužių fabrikai, žuvo 1 136 darbuotojai, daugiausia moterys. Dėl labai prastos techninės pastato būklės ir nesamų avarinio išėjimo vietų nelaimė buvo tokio masto, kad vyriausybės (ES ir jos valstybių narių, JAV, Kanados, Norvegijos), tarptautinės organizacijos (TDO, EBPO ir Pasaulio bankas), tarptautinės ir vietos suinteresuotosios šalys išskirtinai susitelkė ir ėmėsi plataus užmojo veiksmų, kuriais siekiama raginti imtis nacionalinių trumpalaikių priemonių (kompensacijos nukentėjusiųjų šeimoms, patikrinimai ir taisomieji veiksmai drabužių fabrikuose, nauji audito metodai, darbo teisės persvarstymas), nacionalinių vidutinės trukmės priemonių (pvz., plėtoti nepriklausomas profesines sąjungas, stiprinti darbo inspekciją) ir sisteminių priemonių, kad būtų skatinamas atsakingas pasaulinių tiekimo grandinių valdymas.

3.1.3.

EBPO rengia išsamaus patikrinimo rekomendacijas dėl gatavų drabužių ir avalynės sektorių atsakingo tiekimo grandinių.

3.1.4.

Bendradarbiaudama su tarptautiniais paramos teikėjais, vyriausybėmis, darbuotojais ir darbdaviais, TDO drabužių sektoriuje (pvz., Azijoje) įgyvendina projektus, kuriais siekiama sudaryti sąlygas lengviau gauti informaciją apie atlyginimus, darbo sąlygas ir darbo santykius, kad būtų gerinama socialinio dialogo darbo standartų klausimais kokybė, didėtų socialinių partnerių kompetencija ir stiprėtų kolektyvinių derybų sistema, taip pat, kad fabriko lygmeniu būtų užtikrinti darbo standartai (25).

3.1.5.

Europos Komisija rengia pavyzdinę darnios drabužių tiekimo grandinės iniciatyvą, kartu tai apima bendrą planavimą, koordinuojamą finansavimą, bendrą programų įgyvendinimą, vartotojų informuotumo didinimą ir kt.

3.1.6.

Tekstilės ir drabužių sektoriaus ES socialiniai partneriai parengė Europos Komisijos remiamą bendrą iniciatyvą ir įmonių socialinės atsakomybės vertinimo priemonę, tinkamą pasaulinėms tiekimo grandinėms. Dabar jie atlieka baigiamuosius darbus ir rengiasi jos sklaidai tarp MVĮ ir kitų suinteresuotųjų subjektų.

3.1.7.

ES pirmininkaujantys Nyderlandai, siekdami padėti užtikrinti pasaulinių vertės grandinių darną, nori ištirti, kokiomis priemonėmis būtų galima padidinti ES vystymosi ir prekybos politikos sinergiją.

3.1.8.

Vokietijos Federalinis ekonomikos, bendradarbiavimo ir vystymosi ministras Gerdas Mulleris sudarė specialų darnaus tekstilės sektoriaus aljansą, kuriame dalyvauja pagrindiniai partneriai. Pastarajame G7 susitikime jis labai konkrečiai apibūdino padėtį: „prisiimti atsakomybę kainuotų vieną eurą, prie kiekvienos suknelės, švarko ar kelnių poros pridėjus tik po eurą būtų užtikrinta, kad Bangladeše, Kambodžoje ar Afrikoje būtų pakankamai mokama už sunkų darbą, o vaikų ir siuvėjų gyvenime atsirastų galimybių“ (26).

3.1.9.

Daugėjant privačių iniciatyvų, įgyta patirties ir padedama dalytis geriausios praktikos pavyzdžiais. Kelios iš jų – Socialinių išlygų iniciatyva, kurią įgyvendinant 22 pagrindiniai mažmenininkai, tokie kaip „Monoprix“, „Carrefour“ arba „Casino“, kurių apyvarta didesnė nei 243 mlrd. EUR, savo socialiniams auditams taiko panašią metodiką; Verslo socialinio suderinamumo iniciatyva, kurios 2003 m. ėmėsi Briuselyje veikianti Užsienio prekybos asociacija, vienijanti daugiau kaip 1 700 mažmenininkų ir importuotojų, turinčių verslo ryšių su 30 000 gamyklų, iš 36 šalių.

3.2.1.

Remiantis T. J. Sturgeono ir M. Kawakamio (27) atliktu pasaulinių vertės grandinių tyrimu, „tarpiniai produktai vertės požiūriu, tiekiami tarpiniai produktai drabužių pramonei gerokai mažiau svarbūs negu elektronikos ir keleivinių transporto priemonių pramonei“.

3.2.2.

Elektronikos pasaulinė vertės grandinė – viena svarbiausių prekių sektoriuje. 2006 m. šiai vertės grandinei teko daugiau kaip 17 proc. visų pagamintų tarpinių prekių, palyginti su 2,7 proc., tenkančiais cheminėms medžiagoms ir plastikui, ir 1,9 proc. – orlaivių dalims. Vertinant elektronikos tarpinių produktų eksportą, pirmauja dvi šalys – Kinija/Honkongas ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

3.2.3.

Trys įsitvirtinusios veiklos vykdytojų grupės, nuo kurių priklauso vertės grandinės modulinė struktūra, yra šios:

Šios konkrečios vertės grandinės modulinę struktūrą lemia tai, kad pagrindiniai veiklos procesai, pavyzdžiui, kompiuterizuotas projektavimas, gamybos planavimas ir atsargų bei logistikos valdymas, yra kodifikuoti ir standartizuoti.

3.2.4.

Buitinės elektroninės įrangos gyvavimo ciklas trumpas – nuo trijų iki aštuoniolikos mėnesių, ir gyvavimo ciklo pabaiga ateina greitai. Taigi šių produktų tiekėjų gaunamų užsakymų pateikimo rinkai trukmė labai trumpa. Pavyzdžiui, 2007 m. bendrovei „Apple“ pristačius telefoną „iPhone“, pateikimo rinkai trukmė buvo šeši mėnesiai, o 2012 m. tai jau truko mažiau nei dvi savaites (28). Gamintojams ir darbuotojams tai sunkus uždavinys, taigi reikia ieškoti sprendimų ir juos diegti.

Vienose bendrovėse susitarta, kad gausiausių užsakymų laikotarpiu bus dirbama viršvalandžius arba pamainomis, o per metus tai bus kompensuojama, kitose matyti, kad gerokai padaugėja laikinų sutarčių, per įdarbinimo agentūras pasamdytų darbuotojų ar migrantų (pvz., 2009 m. Meksikoje 60 proc. elektronikos pramonės darbo jėgos buvo laikinieji per įdarbinimo agentūras įdarbinti darbuotojai, o gausiausių užsakymų laikotarpiu jų buvo net 90 proc.) (29). Tai dažnai reiškia, kad darbuotojai turi mažiau teisių, pavyzdžiui, gauna mažesnį atlyginimą, negauna socialinės apsaugos arba jiems neleidžiama tapti profesinių sąjungų nariais. Be nacionalinės teisės aktų, sprendimas galėtų būti rastas ir įmonių lygmeniu pasirašant susitarimus, taip pat pirkėjams ir tiekėjams labiau derinant savo veiksmus ir dalijantis informacija, taip suteikiant galimybių geriau planuoti gamybą ir naudotis nuolatinių, o ne laikinųjų darbuotojų paslaugomis.

3.2.5.

Kalbant apie pagarbą žmogaus ir darbuotojų teisėms, elektronikos pramonėje taip pat aktualu tai, kad naudingosios iškasenos išgaunamos konflikto ir didelės rizikos zonose, pavyzdžiui, Afrikos Didžiųjų ežerų regione (30). JAV priėmus teisės aktą (Doddo ir Franko aktas), Europos Komisija 2014 m. pateikė pasiūlymą dėl reglamento, kuriuo nustatomas pasitvirtinimo mechanizmas, taikomas alavo, tantalo, volframo ir aukso importuotojams į ES rinką; šiuo pasiūlymu Komisija siekia užtikrinti, kad tų naudingųjų iškasenų gavybos ir prekybos pajamomis nebūtų remiamas vietos ginkluotas konfliktas. Išsamiu tikrinimu, taip pat kartu įgyvendinamomis kitomis priemonėmis turėtų būti padedama užtikrinti visos tiekimo grandinės skaidrumą, tai taip pat turėtų turėti teigiamą poveikį darbo vietų kūrimui ir darbo sąlygoms kasyklose, pavyzdžiui, darbuotojų sveikatai ir saugai, pajamų lygiui ar veiklos legalizavimui. Tokiomis sąlygomis taip pat būtų galima išteklius nuolat gauti iš Afrikos, užuot ieškojus jų kituose pasaulio regionuose, kuriuose nėra konfliktų (31).

3.2.6.

EBPO parengė išsamaus patikrinimo rekomendacijas dėl atsakingo naudingųjų iškasenų tiekimo iš konfliktų zonų ir didelės rizikos regionų grandinių (32).

3.3.1.

EESRK taip pat norėtų pabrėžti, kad kitų sektorių, pavyzdžiui, paslaugų ir žemės ūkio pramonės, pasaulinės vertės ir tiekimo grandinėse sunkumų gali kilti dėl darbo sąlygų, o visų pirma dėl darbuotojų sveikatos ir saugos.

3.3.2.

TDO dokumente, kuriuo remiamas deramas darbas kaimo ekonomikos sektoriuje (33), dėmesys sutelktas į tris prioritetines sritis, kuriose reikėtų imtis veiksmų: deramą darbą palankių sąlygų neturintiems, marginalizuotiems ir pažeidžiamiems gyventojams, deramą darbą kaimo darbuotojams tiekimo grandinėse, deramą darbą kaimo darbuotojams plantacijose.

—

vyriausybės atsakingos už nacionalinių darbo ir socialinių įstatymų rengimą, įgyvendinimą ir įgyvendinimo užtikrinimą, TDO konvencijų ratifikavimą ir veiksmingą įgyvendinimą, o ES valstybės narės taip pat atsakingos už ES direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę ir įgyvendinimą, jų pareiga taip pat suteikti visus administracinius ir finansinius išteklius, įskaitant darbo inspekciją, kad būtų užtikrinta atitiktis teisinei sistemai.

—

Tarptautinės organizacijos nustato standartus ir plėtoja pasaulines iniciatyvas, kad būtų skatinamas tarptautinių darbo standartų laikymasis ir atsakingas verslas. Šiuo atveju dokumentais, pavyzdžiui, JT Pagrindiniais verslo ir žmogaus teisių principais (koncepcija „ginti, gerbti ir padėti“), padedama suprasti pagrindinių subjektų funkcijas ir atsakomybę.

—

Socialiniai partneriai raginami dalyvauti socialiniame dialoge darbo standartų ir sąlygų klausimais ir skatinti jį, taip pat ir konkrečiame sektoriuje bei tarpvalstybiniu mastu, o vyriausybės turėtų užtikrinti, kad būtų veiksmingai ginama ir skatinama asociacijų laisvė ir kolektyvinės derybos.

—

Daugiašalės įmonės turėtų laikytis šalių, kuriose jos veikia, galiojančių įstatymų, jos taip pat raginamos įsipareigoti laikytis įmonių socialinės atsakomybės ir išsamaus patikrinimo principų.

—

NVO papildo kitų subjektų pastangas, joms tenka svarbiausia funkcija didinant informuotumą darbuotojų teisių klausimais ir smerkiant išnaudojimą.

Atsižvelgdamas į sudėtingumą ir akivaizdžią didžiulę riziką, kylančią šiems pagrindiniams subjektams, EESRK mano, kad tokioms sudėtingoms problemoms spręsti reikia struktūruotos, skaidrios ir įtraukios suinteresuotųjų subjektų platformos.