EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2016 07 29

COM(2016) 464 final

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

Valstybių narių pažanga siekiant sąnaudų atžvilgiu optimalių minimalių energinio naudingumo reikalavimų lygių

Turinys

1.Įvadas

2.Ką reiškia „optimalus sąnaudų atžvilgiu“?

3.Teisinis kontekstas

4.Nacionalinių sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio apskaičiavimų apžvalga

5.Pažanga siekiant sąnaudų optimalumo

5.1.Nauji pastatai

5.2.Esami pastatai ir kapitalinė renovacija

5.3.Pastatų dalių keitimas

5.4.Skirtumo sumažinimo planai

6.Išvada

1.Įvadas

Šioje ataskaitoje apžvelgiama, kiek valstybės narės pažengė siekdamos užtikrinti sąnaudų atžvilgiu optimalius naujiems ir esamiems pastatams, taip pat pastatų dalims taikomų minimalių energinio naudingumo reikalavimų lygius. Tuo Komisija įvykdo prievolę pateikti ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl deleguotų įgaliojimų, nurodytų Direktyvos 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo 1 (toliau – Direktyva) 5 straipsnio 4 dalyje ir 23 straipsnyje, naudojimo. Šios ataskaitos medžiaga taip pat bus naudinga šiuo metu persvarstant Direktyvą. Jos persvarstymas yra vienas energetikos sąjungos pagrindų strategijoje atlikti numatytų darbų 2 .

Pastatai yra itin svarbus ES energijos vartojimo efektyvumo politikos objektas. Beveik 40 proc. 3 galutinės energijos suvartojama namuose, biuruose, parduotuvėse ir kituose pastatuose ir juos eksploatuojant išmetama 36 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio. Pagerinti Europos pastatų energinį naudingumą ypač svarbu siekiant ES 2020 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimo ir energijos vartojimo efektyvumo tikslinių rodiklių. Šis darbas taip pat padės pasiekti ilgesnio laikotarpio tikslus, užsibrėžtus 2020–2030 m. klimato ir energetikos politikos strategijoje 4 ir Mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. plane 5 .

Direktyva dėl pastatų energinio naudingumo yra pagrindinis pastatų energijos vartojimo efektyvumui gerinti skirtas ES lygmens teisės aktas. Pagal anksčiau galiojusią Direktyvą 2002/91/EB 6 valstybės narės turėjo nustatyti mažiausius naujų ir esamų pastatų energinio naudingumo reikalavimus. Tačiau skirtingose ES vietose šie reikalavimai buvo nustatyti nevienodai. Nustatydamos optimalius įvairių energinio naudingumo reikalavimų lygius daugelis valstybių narių neįvertino, kiek energijos galima sutaupyti, palyginti su sąnaudomis. Kadangi sąnaudų atžvilgiu optimalūs lygiai nebuvo apskaičiuoti, nebuvo aiškiai žinomas ekonomiškai efektyvus energijos taupymo potencialas.

Be to, valstybių narių pažangą buvo sunku palyginti tarpvalstybiniu mastu. Tai lėmė nacionalinių ir regioninių modelių įvairovė ir naudojamų parametrų bei metodikų skirtumai. Todėl ES teisės aktų leidėjai nusprendė pagal Direktyvą sukurti lyginamosios analizės mechanizmą sąnaudų atžvilgiu optimaliam naujų ir esamų pastatų, tiek gyvenamųjų (individualių ir daugiabučių), tiek negyvenamųjų (biurų, švietimo ir mokslo įstaigų, ligoninių ir kt.) energinio naudingumo reikalavimų lygiui apskaičiuoti. Šis lyginamosios analizės mechanizmas parodo, kur valstybės narės nustato energinio naudingumo reikalavimus, kurie nesiekia sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių, ir taip atskleidžia, kad nacionaliniame pastatų fonde slypi nepanaudotų galimybių ekonomiškai efektyviai taupyti energiją.

Lyginamosios analizės mechanizmas sukurtas pagal metodikos principus, kurie leidžia palyginti energijos vartojimo efektyvumo priemones, atsinaujinančiųjų išteklių energijos integravimo priemones ir skirtingus tokių priemonių derinius. Metodika pagrįsta pirminės energijos vartojimo efektyvumu ir sąnaudomis; ją taikant atsižvelgiama į numatomas pastatų gyvavimo trukmes.

Šie principai sudaro sąlygas Komisijai įvertinti valstybių narių pažangą siekiant užtikrinti sąnaudų atžvilgiu optimalius minimalių energinio naudingumo reikalavimų lygius. Valstybių narių pažanga įgyvendinant Direktyvos nuostatas dėl sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio ir minimalių energinio naudingumo reikalavimų buvo svarstoma vertinant išankstines sąlygas, kuriomis būtų skiriamas Europos struktūrinių ir investicijų fondų finansavimas energijos vartojimo efektyvumui infrastruktūroje, visuomeniniuose pastatuose ir būstų sektoriuje gerinti. Sąnaudų optimalumo lyginamuosius standartus taip pat naudoja Europos investicijų bankas, vertindamas tikėtiną investicijų į pastatų renovacijos ir modernizavimo projektus ir programas efektyvumą.

Tolesniuose skirsniuose paaiškinami metodikos principai, teisinis kontekstas bei reikalavimai ir valstybių narių pažanga siekiant sąnaudų atžvilgiu optimalių minimalių energinio naudingumo reikalavimų lygių.

2.Ką reiškia „optimalus sąnaudų atžvilgiu“?

Sąnaudų atžvilgiu optimalus lygis apibrėžtas Direktyvos 2 straipsnio 14 dalyje. Tai energijos vartojimo efektyvumas (matuojamas pirminės energijos 7 kWh/m2), užtikrinantis mažiausias sąnaudas per numatomą pastato gyvavimo ciklą (30 metų gyvenamiesiems pastatams ir 20 metų negyvenamiesiems pastatams). Šie sąnaudų apskaičiavimai (išreikšti grynąja dabartine verte) apima efektyvaus energijos vartojimo ir atsinaujinančiųjų išteklių energija grindžiamų priemonių investicines sąnaudas, priežiūros ir eksploatavimo sąnaudas, energijos sąnaudas, pelną iš pagamintos energijos ir eksploatacijos nutraukimo sąnaudas (išardymo sąnaudos pastato gyvavimo laikotarpio pabaigoje).

Optimalumo sąnaudų atžvilgiu principų metodika pagrįsta tradiciniais kaštų ir naudos analizės principais. Joje neatsižvelgiama į visus išorės veiksnius, kurie gali paveikti sąnaudų per pastato eksploatavimo ciklą apskaičiavimus. Panašiai optimalumo sąnaudų atžvilgiu principų metodikoje taip pat neatsižvelgiama į teigiamą energijos vartojimo efektyvumui gerinti skirtų investicijų ir atsinaujinančių išteklių energijos integravimo pastatų reikmėms poveikį visuomenei. Dėl šių priemonių gali būti kuriamos darbo vietos ir gerovė, didėti našumas, gerėti pastatų naudotojų sveikata ir augti pastatų vertė. Kadangi metodikoje neatsispindi įvairiopa efektyvaus energijos vartojimo nauda, valstybės narės gali pasirinkti nustatyti minimalius reikalavimus, kurie viršytų sąnaudų atžvilgiu optimalius lygius.

Optimalumo sąnaudų atžvilgiu principų metodiką reikėtų laikyti priemone, padedančia valstybėms narėms nustatyti pastatams keliamus minimalius energinio naudingumo reikalavimus ir nuolat juos peržiūrėti atsižvelgiant į permainas rinkoje ir technikos pažangą. Toje metodikoje išdėstyti energijos vartojimo efektyvumo priemonių, atsinaujinančiųjų išteklių energijos integravimo priemonių ir tokių priemonių derinių lyginimo principai.

Sąnaudų atžvilgiu optimalių reikalavimų metodikoje yra nustatyti apskaičiavimo principai, tačiau ji valstybėms narėms leidžia labai lanksčiai pasirinkti apskaičiavimo parametrus, pavyzdžiui, etaloninius pastatus, energinio naudingumo apskaičiavimo metodą, energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančiųjų išteklių energija grindžiamas priemones, sąnaudas, energijos kainas ir diskonto normas. Todėl skirtingų valstybių narių sąnaudų atžvilgiu optimalūs lygiai negali būti tiesiogiai palyginti. Tačiau sąnaudų atžvilgiu optimalių reikalavimų metodika gali būti panaudota nacionaliniam lyginamajam nacionalinių minimalių energinio naudingumo reikalavimų standartui apskaičiuoti ir santykiniams užmojo lygiams, kurių atžvilgiu valstybės narės nustatė tuos reikalavimus, įvertinti ir apskaičiuoti.

Apibendrinant pasakytina, kad naudojant optimalumo sąnaudų atžvilgiu principų metodiką naujiems ir esamiems pastatams bei pastatų dalims (pavyzdžiui, sienoms, stogui, langams ir kt.) taikomi minimalūs naudingumo reikalavimai yra nustatomi tinkamiau, atsižvelgiant į techninį ir ekonominį energijos taupymo potencialą ir konkrečias nacionalines ir regionines sąlygas. Ta metodika taip pat sudaro sąlygas apibrėžti namų ūkiams ir investuotojams ekonomiškai efektyvius vartojimo efektyvumo lygius. Todėl valstybės narės nenustatys pernelyg menkų reikalavimų, nes tai trukdytų sutaupyti energijos. Be to, rinkos dalyviai gauna informacijos apie ekonomiškai efektyviausias energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančiųjų išteklių energija grindžiamas priemones ir derinius, skirtus naujiems bei esamiems pastatams ir atskirų pastatų dalių keitimo reikmėms.

3.Teisinis kontekstas

Viena svarbiausių Direktyvos dėl pastatų energinio naudingumo dalių yra nuostatos dėl sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių apskaičiavimo, kurį taikant nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis nustatomi ir persvarstomi minimalūs energinio naudingumo reikalavimai. Direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad minimalūs pastatų ar pastatų dalių energinio naudingumo reikalavimai būtų nustatyti pagal sąnaudų atžvilgiu optimalius lygius. 5 straipsnyje išdėstyta principų metodika, nurodyta valstybių narių prievolė perduoti Komisijai apskaičiavimus ir Komisijos prievolė teikti valstybių narių pažangos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai.

Išsamios minimalių energinio naudingumo reikalavimų nuostatos siekiant užtikrinti sąnaudų atžvilgiu optimalius lygius yra išdėstytos Komisijos deleguotajame reglamente (ES) Nr. 244/2012 8 (toliau – reglamentas). Reglamente išdėstyta metodika buvo sukurta pagal direktyvos III priedą ir papildyta gairėmis 9 , kurios nėra teisiškai privalomos.

Reglamento III priede yra forma, kuria valstybės narės gali naudotis rengdamos optimalumo sąnaudų atžvilgiu apskaičiavimą ir perduodamos jo rezultatus Komisijai. Reglamente taip pat nurodyti pagrindiniai aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti nacionalinėse optimalumo sąnaudų atžvilgiu ataskaitose pagal direktyvos I priedą. Nacionalinėse ataskaitose turėtų būti pateikti visi įvesties duomenys, darytos prielaidos ir apskaičiuotas nacionalinių minimalių energinio naudingumo reikalavimų ir apskaičiuotų sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių skirtumas. Geriausiu atveju minimalius energinio naudingumo reikalavimus reikėtų nustatyti tokius, kokie yra apskaičiuoti sąnaudų atžvilgiu optimalūs lygiai, kad tarp jų nebūtų jokio atotrūkio arba skirtumo. Arba jie turėtų būti nustatyti aukštesni siekiant išryškinti energijos vartojimo efektyvumo naudą, kuri neatsispindi sąnaudų atžvilgiu optimalių reikalavimų metodikoje.

Tačiau jei yra skirtumas, t. y. minimalūs energinio naudingumo reikalavimai didesni negu apskaičiuoti sąnaudų atžvilgiu optimalūs lygiai, valstybės narės privalo jį pateisinti arba pateikti planą jį sumažinti iki kitos sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio apskaičiavimų peržiūros. Iš direktyvos 14 konstatuojamosios dalies galima suprasti, kad skirtumas yra didelis, kai sąnaudų atžvilgiu optimalūs lygiai yra 15 proc. mažesni negu galiojantys minimalūs reikalavimai.

4.Nacionalinių sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio apskaičiavimų apžvalga

2013 m. antroje pusėje ir 2014 m. Komisija iš viso gavo 30 ataskaitų iš 27 valstybių narių. Jungtinė Karalystė pateikė vieną Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos ataskaitą ir atskirą Gibraltaro ataskaitą. Belgija pateikė atskiras Sostinės Briuselio, Flandrijos ir Valonijos regionų ataskaitas. Kol buvo rengiama ši ataskaita, Graikija nacionalinės optimalumo sąnaudų atžvilgiu ataskaitos nepateikė.

Apskaičiuodamos sąnaudų atžvilgiu optimalius lygius ir teikdamos jų ataskaitas, dauguma valstybių narių laikėsi optimalumo sąnaudų atžvilgiu principų metodikos, kaip reikalaujama direktyvoje ir reglamente. Išorės rangovas atliko techninį nacionalinių sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio apskaičiavimų aspektų vertinimą; vertinimas paskelbtas internete 10 . Nepateikus apskaičiavimų arba pateikus neišsamius apskaičiavimus Komisija imasi tolesnių priemonių, nelygu reikalas.

Sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių apskaičiavimas atliekamas keliais etapais:

etaloninių pastatų nustatymas;

energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančiųjų išteklių energija grindžiamų priemonių nustatymas;

pirminės energijos poreikio apskaičiavimas;

bendrų išlaidų apskaičiavimas ir

sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių ir skirtumo, jei yra, tarp sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių ir minimalių energinio naudingumo reikalavimų, apskaičiavimas.

Apskaičiuojant pirmiausia apibrėžti naujų ir esamų individualių namų, daugiabučių, biurų pastatų ir kitų svarbių negyvenamųjų etaloniniai pastatai. Etaloniniai pastatai turėtų būti reprezentatyvūs nacionaliniam pastatų fondui ir turėtų būti tipiški pastatai, kuriems nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti konkretūs energinio naudingumo reikalavimai. Tačiau kai kuriose valstybėse narėse trūksta statistinės informacijos apie pastatų tipus ir ji nepakankamai suskirstyta pagal dydį, amžių, statybines medžiagas, naudojimo pobūdį ir klimato zonas, todėl sunku nustatyti etaloninius pastatus, kurie visapusiškai apibūdintų nacionalinį pastatų fondą. Keliose valstybėse narėse nacionalinio pastatų energinio naudingumo sertifikavimo duomenų bazės padėjo sukurti patikimą etaloninių pastatų rinkinį, kurio reikia sąnaudų atžvilgiu optimaliam lygiui apskaičiuoti.

Per antrąjį apskaičiavimo etapą reikėjo nustatyti energijos vartojimo efektyvumo priemones (tokias kaip tam tikros U vertės 11 langai su stiklo paketais), atsinaujinančiųjų išteklių energija grindžiamas priemones (tokias kaip vandens šildymas saulės energija) ir kitas reikšmingas alternatyvias didelio efektyvumo sistemas (tokias kaip kogeneracija, centralizuoto energijos tiekimo sistemos, kondensaciniai katilai ir šilumos siurbliai), kurios visos turi įtakos etaloninių pastatų energiniam naudingumui. Tada šios priemonės pritaikomos atrinktiems etaloniniams pastatams, ir apskaičiuojamas susidarantis energinis naudingumas ir bendros sąnaudos.

Atskiros energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančiųjų išteklių energija grindžiamos priemonės gali būti sujungtos į rinkinius (tokius kaip langai su stiklo paketais, kondensacinis katilas, vandens šildymas saulės energija) arba gali būti derinami jų variantai (tokie kaip priemonių rinkiniai siekiant savanoriškai sertifikuoti pastatą ekologiniu ženklu). Bent vienas šių rinkinių ar variantų turėtų atitikti beveik nulinės energijos pastatų reikalavimus naujiems pastatams ir galbūt taip pat esamiems pastatams, kaip apibrėžta direktyvos 9 straipsnyje.

Nustatyta, kad kelios valstybės narės būtų galėjusios numatyti daugiau priemonių, ypač atsinaujinančiųjų išteklių energija grindžiamų priemonių. Numačius daugiau atsinaujinančiųjų išteklių energija grindžiamų priemonių, sąnaudų atžvilgiu optimalūs lygiai galėtų būti buvę žemesni, ypač valstybėse narėse, kurios turi daugiau galimybių į pastatus integruoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos sistemas.

Trečias žingsnis yra naudojant CEN standartus 12 arba lygiavertę nacionalinę skaičiavimo metodiką apskaičiuoti, kiek įvairios priemonės, rinkiniai ir (arba) variantai pakeičia atrinktų etaloninių pastatų energinį naudingumą. Energijos vartojimo efektyvumo apskaičiavimo rezultatai pateikti kaip metinis pirminės energijos poreikis kvadratiniam naudingojo ploto metrui (išreikštas kWh/m2).

Buvo patikrinta, ar nacionalinė energinio naudingumo apskaičiavimo metodika atitinka direktyvos I priedo ir standarto EN 15603 13 A priedo reikalavimus. Tai atlikta padedant išorės rangovui pagal paslaugų sutartį 14 . Nustatyta, kad kai kurių šalių energinio naudingumo apskaičiavimo metodikoje neatsižvelgiama į visus pastato energiniam naudingumui tiesiogiai ir netiesiogiai įtakos turinčius aspektus. Pavyzdžiui, daugelio šalių metodikoje neatsižvelgiama į priemones, susijusias su naujomis technologijomis, pavyzdžiui, vietoje instaliuotomis vėjo turbinomis arba vietine kogeneracija, ir su pasyviaisiais sprendimais, pavyzdžiui, natūraliu apšvietimu ir natūraliu vėdinimu. Todėl gauti sąnaudų atžvilgiu optimalūs lygiai yra, ko gero, didesni, nei tikėtasi, priklausomai nuo to, kiek visapusė nacionalinė energinio naudingumo apskaičiavimo metodika.

Kitas žingsnis – remiantis grynąja dabartine verte pagal visų išlaidų metodą apskaičiuoti bendras įvairių priemonių, rinkinių ir (arba) variantų išlaidas. Tai reiškia, kad atsižvelgta į su kiekviena pastato etalonui taikoma priemone, rinkiniu ir (arba) variantu susijusias bendras pastato statybos (arba kapitalinės renovacijos) ir jo paskesnio naudojimo išlaidas. Apskaičiuojant taikyti laikotarpiai: 30 metų – gyvenamiesiems ir visuomeniniams pastatams, 20 metų – negyvenamiesiems pastatams.

Bendros išlaidos apskaičiuotos dviem skirtingais požiūriais: finansiniu, t. y. pastato savininko ir investuotojo požiūriu, ir makroekonominiu, t. y. visuomenės požiūriu. Finansiniu požiūriu išlaidos apima galutinio vartotojo sumokamą kainą, įskaitant visus privalomus mokesčius, įskaitant PVM, ir rinkliavas. Makroekonominiu požiūriu į kainą neįtraukti visi privalomi mokesčiai, PVM, rinkliavos ir subsidijos. Tačiau į pastarąjį skaičiavimą įtrauktos išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio išlaidos. Be to, vienos iš bent dviejų diskonto normų, naudotinų atliekant jautrumo analizę, kai taikomas makroekonominis požiūris, reali vertė yra 3 proc. Finansiniu požiūriu diskonto normos turėtų atspindėti nacionalinę finansavimo aplinką ir hipotekos sąlygas.

Kai kurios valstybės narės nepateikė išsamių duomenų apie techninės priežiūros ir pakeitimo išlaidas. Duomenų apie pastatų eksploataciją ir renovaciją trūkumas turėjo įtakos apskaičiuojant, visų pirma, sąnaudų atžvilgiu optimalius kapitalinės renovacijos ir pastatų dalių keitimo lygius. Todėl atlikti šiuos apskaičiavimus buvo sunkiau, negu apskaičiuoti sąnaudų atžvilgiu optimalius naujų pastatų lygius.

Galutinis žingsnis – tai apskaičiuoti sąnaudų atžvilgiu optimalius lygius ir įvertinti skirtumą nuo minimalių energinio naudingumo reikalavimų naujiems ir esamiems individualiems namams, daugiabučiams, biurų pastatams ir pan., taip pat svarbioms pastatų dalims.

Sąnaudų atžvilgiu optimalių kiekvieno pastatų etalono lygių apskaičiavimas išsamiai aprašytas reglamento I priedo 6 punkte. Palyginamos bendros dėl įvairių priemonių, rinkinių ir (arba) variantų susidarančios išlaidos ir atrenkamos tos, kurios mažiausios. Sąnaudų atžvilgiu optimalūs lygiai yra visų kiekvienos pastatų kategorijos (individualių namų, daugiabučių, biurų pastatų ir pan.) etaloninių pastatų (atskirai vertinant naujus ir esamus pastatus) sąnaudų atžvilgiu optimalaus energinio naudingumo vidurkis. Dauguma valstybių narių apie rezultatus pranešė aiškiai, nurodydamas visas taikytas prielaidas, pavyzdžiui, rinkinius ir (arba) variantus, energijos kainų permainas ir diskonto normą.

Apskaičiavus sąnaudų atžvilgiu optimalius lygius, galima nustatyti atotrūkį nuo minimalių naudingumo reikalavimų ir nuspręsti, ar nacionaliniu lyginamuoju standartu bus makroekonominis, ar finansinis požiūris. Minimalių energinio naudingumo reikalavimų ir sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių skirtumas yra skirtumas tarp sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio ir energinio naudingumo reikalavimų nacionaliniuose statybos kodeksuose, padalintas iš sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio ir išreikštas procentine dalimi, kaip aprašyta gairių 7.2 punkte.

Jei skirtumas tarp sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių ir statybos kodeksų reikalavimų yra didelis (didesnis negu 15 proc.), valstybės narės optimalumo sąnaudų atžvilgiu ataskaitose turi nurodyti pateisinamąsias priežastis, kaip nustatyta direktyvos 5 straipsnio 3 dalyje ir reglamento 6 straipsnio 2 dalyje. Kur skirtumas negali būti pateisintas, jos turi pateikti atitinkamų to skirtumo sumažinimo veiksmų planą.

5.Pažanga siekiant sąnaudų optimalumo

Kaip atskiroms valstybėms narėms pavyko nustatyti sąnaudų atžvilgiu optimalius minimalių energinio naudingumo reikalavimų lygius, parodyta toliau pateiktame paveikslėlyje, kuriame pažymėtas skirtumo vidurkis. Taškų linija rodo 15 proc. ribą, kurią viršijus skirtumą būtų galima laikyti dideliu.

Palyginus ataskaitose nurodytus sąnaudų atžvilgiu optimalius lygius ir minimalius energinio naudingumo reikalavimus, galima daryti išvadą, kad maždaug pusė valstybių narių nustatė minimalius energinio naudingumo reikalavimus, kurie neviršija 15 proc. ribos. Pavyzdžiui, skirtumo tarp su visomis kategorijomis (t. y. naujais pastatais, kapitaline renovacija ir pastatų dalimis) ir pastatų tipais (t. y. individualiais namais, daugiabučiais ir negyvenamaisiais pastatais) susijusių sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių ir minimalių reikalavimų vidurkiai tos ribos nesiekia Danijoje, Suomijoje ir Ispanijoje.

5.1.Nauji pastatai

13 atveju (iš 27 apskaičiavimų) minimalūs naujų pastatų energinio naudingumo reikalavimai buvo nustatyti taip, kad neviršytų sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio daugiau kaip 15 proc. Tai padaryta Belgijoje (Flandrijoje ir Valonijoje), Danijoje, Estijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kipre, Liuksemburge, Portugalijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Vokietijoje. Lietuvoje ir Slovėnijoje skirtumo vidurkis buvo vos didesnis už 15 proc. ribą.

Estija, Jungtinė Karalystė, Portugalija, Prancūzija ir Vokietija nustatė minimalius reikalavimus, kurių užmojis buvo didesnis negu sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygis tose šalyse.

Minimalių energinio naudingumo reikalavimų ir sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių skirtumo vidurkis. Nauji pastatai

5.2.Esami pastatai ir kapitalinė renovacija

9 atvejais (iš 19 apskaičiavimų) minimalūs kapitalinės renovacijos energinio naudingumo reikalavimai buvo nustatyti taip, kad neviršytų sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio daugiau kaip 15 proc. Tai padaryta Estijoje, Danijoje, Ispanijoje, Kipre, Liuksemburge, Portugalijoje, Slovėnijoje, Suomijoje ir Vengrijoje. Latvijos kapitalinės renovacijos skirtumo vidurkis šiek tiek viršijo 15 proc. ribą. Ispanija, Kipras, Portugalija ir Slovėnija nustatė sąnaudų atžvilgiu visiškai optimalaus lygio arba netgi didesnio užmojo negu optimalūs sąnaudų atžvilgiu reikalavimus.

Minimalių energinio naudingumo reikalavimų ir sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių skirtumo vidurkis. Kapitalinė renovacija.

5.3.Pastatų dalių keitimas

Dauguma valstybių narių apskaičiavo kai kurių pastatų dalių sąnaudų atžvilgiu optimalius lygius, tačiau ne visų tų, kurioms nustatyti direktyvos ir reglamento reikalavimai (sienų, stogo, langų ir grindų). 11 atvejų (iš 22 apskaičiavimų) minimalūs energinio naudingumo reikalavimai buvo nustatyti taip, kad neviršytų sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio daugiau kaip 15 proc. Tai padaryta Belgijoje (Flandrijoje), Čekijoje, Danijoje, Ispanijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Maltoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Vokietijoje.

Minimalių energinio naudingumo reikalavimų ir sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių skirtumo vidurkis. Pastatų dalių keitimas

5.4.Skirtumo sumažinimo planai

Kai susidaro skirtumas ir valstybių narių nustatyti minimalūs reikalavimai yra didesni už sąnaudų atžvilgiu optimalius lygius, jos turi tai pateisinti ir pateikti skirtumo mažinimo planą su atitinkamų veiksmų paaiškinimais. Skirtumo mažinimo planai buvo pateikti dėl beveik dviejų trečdalių skirtumų, apie kuriuos pranešta. Geriausiu atveju ataskaitose turėtų būti aiškiai nurodytos konkrečios priemonės, kaip bus pašalintas skirtumas per direktyvoje ir reglamente numatytą laiko tarpsnį, ir minimalūs nulinės energijos pastatų reikalavimai (2018–2020 m.). Tačiau ne visų optimalumo sąnaudų atžvilgiu ataskaitų planuose nurodyti įtikinami laiko tarpsniai.

Šioje ataskaitoje nenumatyta aptarti stebėjimo, kaip įgyvendinami nacionaliniai skirtumo šalinimo planai, nes valstybės narės skirtumus pašalinti turi iki kitos penkerių metų energinio naudingumo reikalavimų taikymo peržiūros. Šią peržiūrą numatyta atlikti iki 2018 m. pradžios. Remdamasi naujais sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio apskaičiavimais, kuriuos valstybės narės turės pateikti 2018 m., Komisija įvertins, kaip panaikinti minimalių energinio naudingumo reikalavimų ir dabartinių sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių skirtumai.

6.Išvados

Sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio apskaičiavimus pateikė visos valstybės narės, išskyrus Graikiją. Daugeliu atveju įvykdyti tiek direktyvos dėl pastatų energinio naudingumo, tiek deleguotojo reglamento dėl principų metodikos reikalavimai. Kitus atvejus Komisija nagrinėja, nelygu reikalas.

Optimalumo sąnaudų atžvilgiu principų metodikos tikslas buvo pasiektas, nes ji padėjo priimti argumentuotus politikos sprendimus, kuriais nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis nustatyti tinkamo, t. y. ekonomiškai efektyvaus, lygio minimalūs energinio naudingumo reikalavimai.

Sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio apskaičiavimai parodė, kad dar yra nemažai galimybių ekonomiškai efektyviai sutaupyti energijos ir kad tai galima pasiekti mažinant skirtumą tarp esamų minimalių reikalavimų ir sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio.

Pirmą kartą naudotasi lyginamosios analizės, pagrįstos direktyvoje ir reglamente pasiūlyta sąnaudų atžvilgiu optimalaus lygio metodika, modeliu. Tai leido palyginti ir derinti įvairias energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančiųjų išteklių energija grindžiamas technologijas. Šis darbas padėjo nacionalinėms institucijoms atlikti savo uždavinį – nustatyti realistiškus minimalius pastatų energinio naudingumo reikalavimus ir sudaryti prielaidas energijos beveik nevartojančių pastatų tiksliniams rodikliams pasiekti 15 . Tai galiausiai padėjo padidinti bendrą su techniniu ir ekonominiu energijos taupymo pastatų sektoriuje potencialu susijusio užmojo mastą visoje ES, kaip buvo numatyta ir būsimos pastatų renovacijos strategijose, paskelbtose pagal Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos 16 4 straipsnį. Tačiau skaičiuojant būtų buvę galima geriau ištirti įvairių tipų atsinaujinančiųjų išteklių energijos galimybes ir gauti geresnės statistinės informacijos apie nacionalinį pastatų fondą.

Komisija naudosis visais įgaliojimais pagal Sutartį siekdama užtikrinti, kad direktyva dėl pastatų energinio naudingumo būtų tinkamai įgyvendinta. Ji, be kita ko, užtikrins, kad pagal nurodytą grafiką būtų pasiekti sąnaudų atžvilgiu optimalūs minimalių energinio naudingumo reikalavimų lygiai norint užtikrinti, kad būtų įgyvendinti ilgesnio laikotarpio energetikos ir klimato ES tikslai ir kad pastatų sektorius padėtų juos pasiekti.

(1)  OL L 153, 2010 6 18, p. 13.

(2)  COM(2015) 80 final.

(3) 2010 m. duomenys. Žr. Europos Komisijos leidinį „Energijos, transporto ir aplinkos rodikliai, 2012 m.“ Šio skaičiavimo tikslais vertintas bendras galutinis energijos suvartojimas namų ūkiuose ir paslaugų sektoriuje. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad į jį įskaičiuojama, pvz., prietaisų suvartojama elektros energija, tačiau neįskaičiuojama pramoniniuose pastatuose suvartojama energija.

(4)  COM(2014) 15 final.

(5)  COM(2011) 112. Norėdami pasiekti 2050 m. rodiklį, namų ūkiai ir paslaugų sektorius drauge turi išmetamą CO2 kiekį sumažinti nuo 88 iki 91 proc., palyginti su 1990 m. lygiais.

(6)  OL L 1, 2003 1 4, p. 65.

(7) Apskaičiuojant pirminę energiją atliekamas skirstymas į energiją, kurios reikia erdvei šildyti, vėsinti, vėdinti, buitiniam karštam vandeniui ruošti ir apšvietimo sistemoms. Gautas bendras pirminės energijos poreikis apskaičiuojamas naudojant nacionalinius pirminės energijos konvertavimo koeficientus. Vietoje iš atsinaujinančiųjų išteklių pagaminta energija, jei tokios yra, atimama iš bendro pirminės energijos poreikio.

(8)  OL L 81, 2012 3 21, p. 18.

(9)  OL C 115, 2012 4 19, p. 1.

(10)   https://ec.europa.eu/energy/en/topics/energy-efficiency/buildings .

(11)  U vertė yra statybinių medžiagų, pastatų dalių ir kt. terminės izoliacijos naudingumo matas.

(12)  Energetinės pastatų charakteristikos. Visuminis energijos suvartojimas ir energetinių parametrų apibrėžtis, EN 15603, 2008 m.

(13)  EN 15603:2008 „Energetinės pastatų charakteristikos. Visuminis energijos suvartojimas ir energetinių parametrų apibrėžtis“, CEN, 2008 m. sausio mėn. Standarto A priede nurodomi pastatų duomenų rinkimo metodai.

(14)  ENER/C3/2013-414.

(15) .Komisijos rekomendacija dėl energijos beveik nevartojančių pastatų ir geriausios praktikos skatinimo gairių, kuriomis siekiama užtikrinti, kad iki 2020 m. visi nauji pastatai beveik nevartotų energijos.

(16) .OL L 315, 2012 11 14, p. 1–56.