5.4.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/10

1.

Strategijoje „Europa 2020“ ekonomikos augimo varomosiomis jėgomis pirmiausia laikomi miestai ir didmiesčiai. Tačiau neišnaudojus viso potencialo, įskaitant kaimo vietovių potencialą, neįmanoma pasiekti strategijos tikslų ir išsaugoti teritorinę sanglaudą.

2.

Kaimo vietovės ir tarpiniai regionai sudaro 91 % ES teritorijos, juose gyvena 60 % ES gyventojų, sukuriama 43 % bendrosios pridėtinės vertės ir yra 56 % darbo vietų ES.

3.

Kaimuose puoselėjamas turtingas kultūrinis, architektūrinis, gamtos, socialinis, kulinarinis ir ekonominis paveldas. Todėl kalbant apie naujas politines tvaraus vystymosi ir teritorinės sanglaudos skatinimo gaires, kaimo vietovės yra vienos iš svarbiausių.

4.

Daugelis Europos Sąjungos kaimo vietovių susiduria su panašiomis problemomis: fizinis pasiekiamumas, atstumai iki sprendimų priėmimo ir mokslinių tyrimų centrų bei mokymo įstaigų, taip pat technologinės infrastruktūros trūkumas, o tai dar labiau didina technologinį atotrūkį. Kaimo vietovėse dalyvavimas darbo rinkoje yra mažesnis, be to, ten sukuriama mažiau darbo vietų. Kartu kaimo vietovės turi nemažai pranašumų: gamta, maloni gyvenamoji aplinka, mažesnė aplinkos tarša ir ne tik tai.

5.

Tačiau reikėtų pažymėti, kad kaimo vietovės, atsižvelgiant į jų ypatumus ir problemas, gali viena nuo kitos labai skirtis. Kai kurios jų susiduria su masiniu gyventojų išvykimu ir gyventojų senėjimu, taip pat mažo gyventojų tankio ir gyvenviečių išsibarstymo problema, o kitoms, netoli miestų esančioms kaimo vietovėms, vis didesnį spaudimą daro didėjanti statyboms skirtos žemės paklausa ir demografiniai pokyčiai. Vienos jų, sumažėjus žemės ūkio veiklai, kovoja su ekonomikos nuosmukiu, o kitoms – dėl gamtos duotų ypatybių arba kitų gyvenamosios aplinkos savybių, sekasi vis geriau, nes atvyksta daugiau turistų ir naujų gyventojų. Kai kuriose gyvenvietėse yra palyginti geras kelių tinklas ir gera informacijos be komunikacijos infrastruktūra, tačiau yra ir gana izoliuotų gyvenviečių. Vienos yra žemyninėje dalyje, o kitos – salų regionuose ir turi įveikti saloms būdingas kliūtis. Visoms joms yra bendra tai, kad kaimo vietovių išsivystymo lygis atsilieka nuo ES išsivystymo lygio, visų pirma nuo miestų, ir kad šis atsilikimas dar labiau didėja.

6.

Bet kuriuo atveju Europos teisės aktuose pripažįstami tam tikri kaimo vietovių tipai, pavyzdžiui, kalnuotos vietovės ir retai apgyvendintos vietovės, kurioms turėtų būti taikomas specialus požiūris kartu atsižvelgiant į jų trūkumus ir vystymosi galimybes.

7.

Norint išsaugoti kokybiškas viešąsias ir privačias paslaugas dažnai reikia didelių politinių, pilietinių ir finansinių pastangų ir didesnio miesto ir kaimo solidarumo. Tačiau kartu viešųjų paslaugų arba produktų kūrimas gali tapti nauju verslo iššūkiu. Pavyzdžiui, nustačius tam tikras viešųjų paslaugų sąlygas, galima sukurti paskatas įmonėms ieškoti naujų, inovatyvių sprendimų.

8.

Pagal BŽŪP skirtos lėšos, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, buvo sumažintos iki 11,1 % Vienuolika valstybių narių, siekdamos sumažinti šį skirtumą, nusprendė pervesti pirmojo ramsčio lėšas į antrąjį, o penkios valstybės narės, tarp kurių keturios Vidurio ir Rytų Europos valstybės, kuriose mokamos mažesnės už ES vidurkį tiesioginės išmokos, pasielgė priešingai. Tačiau šios lėšos ir toliau yra veikiau skirtos didinti pajamas, o ne modernizuoti ir remti kaimo vietoves.

9.

Neatsižvelgus į visus dalyvius, sunku įsivaizduoti tikrą kaimo plėtros politiką. Europos institucijos, valstybės narės ir vietos bei regionų valdžios institucijos turėtų savo kaimo plėtros programose atitinkamą dėmesį skirti socialinei įtraukčiai, kovai su skurdu ir ekonomikos augimo skatinimui kaimo vietovėse. Sumažėjus ištekliams vietos ir regionų valdžios institucijoms labai sunku finansuoti šiuos prioritetus.

10.

Programai LEADER numatyta tik 6 % EŽŪFKP biudžeto lėšų, kurių kai kuriose valstybėse narėse gali neužtekti vėl paskatinti investicijas. Pasitelkus LEADER nuo 1991 m. buvo sukurta 150 000 darbo vietų ir tai yra svarbi priemonė, skatinanti užimtumą ir padedanti išlaikyti ir toliau plėtoti ekonominę ir socialinę struktūrą kaimo vietovėse.

11.

Reikėtų padidinti ne tik lėšas, bet ir vietos plėtros aprėptį, siekiant įtraukti visus projektus, skirtus ekonominiam ir socialiniam kaimo vietovių vystymuisi skatinti. Smulkių gamintojų bendradarbiavimą reikėtų skatinti, siekiant išplėsti jų gamybos pajėgumus, padidinti vietos rinkų pajėgumą, spręsti su trumpomis tiekimo grandinėmis susijusias problemas ir skatinti produktų kūrimą bei bendrą tiekimą rinkai. Be to, tokio pobūdžio priemonės remia aktyvesnį bendradarbiavimą su regionų švietimo ir profesinio rengimo įstaigomis, LEADER tinklus ir kitas bendradarbiavimo vietos lygmeniu formas.

12.

Viename iš Europos Komisijos Regioninės politikos GD atliktų tyrimų dėl vietos plėtros pagal sanglaudos politiką, geriausios praktikos ir būsimų politinių galimybių rėmimo siūloma sukurti vietos plėtros koordinavimo platformą, kurios užduotis būtų – į strategiją „Europa 2020“ integruoti vystymosi vietos matmenį. Platforma turėtų siekti supaprastinti procedūras ir išnagrinėti, ar įvairi, konkretiems sektoriams skirta politika yra nuosekli. Praktikoje ši platforma galėtų būti įvairias tarnybas apimanti Komisijos darbo grupė, į kurią būtų galima įtraukti kitų ES organų narius.

13.

Kaip parodė įvairūs tyrimai, kaimo plėtros tinklų indėlis į bendruomenių vystymąsi ir inovacijų skatinimą šioje srityje yra vis didesnis, kadangi jie gali teikti konsultacijas ir informaciją, kaip rasti kūrybiškus vietos problemų sprendimus, padėti savo nariams dalintis teigiama praktika ir patirtimi ir nustatyti finansavimo šaltinius. Šiuo požiūriu Komitetas teigiamai vertina pagal Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 ankstesnius 52 ir 53 straipsnius sukurtus Europos kaimo plėtros ir Europos inovacijų partnerystės tinklus.

14.

Ankstesniu, 2007–2013 m., programavimo laikotarpiu kaimo plėtrai buvo skirtas 91 mlrd. EUR iš EŽŪFKP ir 85 mlrd. EUR iš kitų struktūrinių fondų. Tačiau naujasis ERPF reglamentas pirmiausia orientuotas į miestus, apie kaimo vietoves jame net neužsimenama. Todėl kyla klausimas, kokios faktinės galimybės lieka plėtros projektams kaimo vietovėse (visų pirma ERPF ir ESF), atsižvelgiant į tai, kad dauguma EŽŪFKP reglamente numatytų priemonių yra skirtos žemės ūkiui.

15.

Be to, būtina svarstyti fondų bendradarbiavimo klausimą siekiant gerinti padėtį mažo gyventojų tankio ir didelių bei nuolatinių demografinių trūkumų turinčiose vietovėse teikiant joms specialią paramą.

16.

Po neseniai atliktos veiksmų programų įgyvendinimo apžvalgos paaiškėjo, kad šiuo metu nurodoma, kad kaimo vietovėms ERPF yra numatyta tik 22,6 mlrd. EUR. Tai sudaro tik 11 % bendro ERPF biudžeto.

17.

Reikia pabrėžti, kad teritoriniam bendradarbiavimui skirti Europos fondai taip pat gali padėti tarpvalstybinėse teritorijose sutelkti techninius ir žmogiškuosius išteklius pasienio regionuose esančioms kaimo vietovėms vystyti.

18.

2015 m. kovo 23 d. Europos Komisija ir Europos investicijų bankas (EIB) pristatė žemės ūkiui skirtą garantijų fondo modelį, kuris kaimo vietovėse pagerins galimybes gauti paskolą, kad ūkininkai ir kiti dalyviai kaimo vietovėse galėtų lengviau pasiskolinti lėšų.

19.

Gyventojų skaičiaus mažėjimas ir masinis jaunimo išvykimas į vidutinius ir didžiuosius miestus yra rimta problema visoje Europoje. Pagrindinė išvykimo priežastis – trūksta darbo vietų, maži atlyginimai ir nedidelis patrauklumas. Kita vertus, verslininkai kaimo vietovėse skundžiasi, kad neranda naujų, kvalifikuotų darbuotojų. Todėl kaimo vietovėse reikia kuo skubiau gerinti profesinį mokymą, tiek atsižvelgiant į pradinį profesinį rengimą, tiek ir į tolesnį profesinį mokymą.

20.

Svarbu yra lanksčiai ir greitai užtikrinti reikiamų sričių ir regionui tinkamos apimties švietimo paslaugas. Be abejo, kaimo vietovėse profesinio mokymo organizavimas yra sudėtingesnis nei mieste, nes besimokantieji gyvena labai išsibarstę, be to, jų poreikiai skiriasi. Vienas iš paprasčiausių būdų įtraukti švietimo įstaigas ir įmones yra stažuotojų priėmimas, tačiau be išorės paramos mažoms įmonėms tai gali būti pernelyg didelė našta. Reikėtų apsvarstyti galimybę parengti paramos programas stažuotojus priimančioms, deramą atlyginimą mokančioms ir realias ilgalaikio įsidarbinimo perspektyvas suteikiančioms įmonėms. Regioninėms profesinio mokymo įstaigoms ir kitoms švietimo įstaigoms reikėtų skirti didelius išteklius ir nustatyti aiškius tolesnio mokymo ir perkvalifikavimo uždavinius. Be to, kai kuriuose regionuose pilietinė visuomenė padėjo sukurti reikiamas institucijas. Šia patirtimi reikėtų pasidalyti su kitais regionais.

21.

Dėl sparčios technologijų vystymosi raidos išaugo miškininkystės svarba kaimo vietovėms ir ekonomikai. Šiandien miškininkystė – gerokai daugiau nei tiesiog žaliava, t. y. mediena. Perdirbta mediena naudojama statyboje, o medienos plaušas, taip pat naudojamas pavyzdžiui, drabužių ir automobilių arba netgi maisto pramonėje.

22.

Spartūs telekomunikacijų tinklai yra labai svarbūs konkurencingumui ir ekonomikos augimui. Kokybiškas skaitmenines paslaugas galima siūlyti tik turint greitą ir patikimą interneto ryšį. Nors per pastaruosius kelerius metus ES plačiajuostis ryšys buvo gerokai patobulintas ir kai kuriuose regionuose jau yra jam būtina infrastruktūra, tačiau daugelyje vietovių vis dar pastebimas didelis atsilikimas. Be to, statistiniai duomenys ne visada atspindi plačiajuosčio ryšio teikimo kaimo vietovėse kokybę. Reikia užtikrinti tuos pačius pajėgumus visoje teritorijoje atsižvelgiant į Europos skaitmeninėje darbotvarkėje 2020 nustatytus tikslus. Skirtumas tarp kaimo ir miesto šioje srityje yra ypač akivaizdus. Kai kuriose vietovėse, kuriose iš principo yra prieiga prie interneto, galutiniai vartotojai, norėdami ja pasinaudoti, vis dėlto dar turi investuoti dideles papildomas nuosavas lėšas. Būtina toliau remti virtualios rinkos plėtrą, suteikti daugiau galimybių naudotis skaitmeninėmis ryšių paslaugomis už priimtiną kainą ir plėsti internetu teikiamas paslaugas kaimo vietovėse.

23.

Greta infrastruktūros prieinamumo, svarbu užtikrinti ir tai, kad piliečiai ir įmonės taptų gerais šios paslaugos naudotojais. Tyrimai rodo, kad net esant gerai prieigai prie interneto ryšio, dauguma žmonių jo teikiamomis galimybėmis naudojasi gana ribotai. Mokymo priemonės ir informacijos apie įvairias galimybes skleidimas – visų pirma apie IRT naudojimą produktų kūrimui mažose įmonėse – visa tai galėtų atverti naujų galimybių kaimo vietovėse.

24.

Šiuo metu sąvoka „pažangieji miestai“ daugiausia siejama su didmiesčiais, kuriuose vyksta pokyčiai ir ieškoma vystymosi perspektyvų. Tačiau kaimo vietovėms taip pat būtų naudinga susidomėti šia koncepcija. Užuot priešinus „miesto“ ir „kaimo“ sąvokas, reikėtų tarp jų kurti sinergiją, kurią galėtų paskatinti naujos technologijos ir jų diegimas vietoje. Siekiant išvengti miestų ir kaimo priešinimo reikėtų veikiau vartoti terminą „pažangieji regionai“.

25.

Bendra žemės ūkio politika reguliuoja žemės ūkį ir jo atliekamą pagrindinį vaidmenį vykdant kaimo plėtrą. Regionų lygmeniu kaimo plėtra yra glaudžiai susijusi su žemės ūkio plėtra. Nors kaimo vietovė nebūtinai reiškia žemės ūkį, nėra abejonių, kad be žemės ūkio nebūtų kaimo vietovių. Žemės ūkio plėtra negali vykti atskirai nuo kitų sričių, tad reikia toliau stengtis užtikrinti žemės ūkio ir kaimo plėtros sąlygų ir siekiamų tikslų konvergenciją, kad žemės ūkio plėtra padėtų kelti ne tik kaimo gyventojų ir žemės ūkio sektoriaus darbuotojų, bet ir aplinkinių miestų gyventojų gyvenimo lygį.

26.

Europos žemės ūkio našumo ir tvarumo inovacijų partnerystė – tai naujoviška koncepcija, kuria siekiama spręsti su silpnomis vietomis, trūkumais ir kliūtimis susijusias problemas, kurios trukdo gerų Europos mokslinių tyrimų ir inovacijų idėjų kūrimui ir teikimui rinkai arba juos stabdo. Reikia surasti sprendimus, visų pirma atsižvelgiant į nepakankamas investicijas, pasenusius teisės aktus, standartų nebuvimą ir dėl rinkos susiskaidymo kylančias problemas.

27.

Atsižvelgiant į tai, kad daugelis kaimo vietovių susiduria su fizinio pasiekiamumo problemomis, kurios trukdo joms išnaudoti visą savo ekonominį potencialą, reikia, kad numatant viešąsias lėšas būtų atsižvelgiama į būtinybę tinkamai sujungti kaimo ir miesto vietoves spartaus transporto, nedarančio žalos vietovių, per kurias jis vyksta, aplinkai, tinklais.

28.

mano, kad visuose regionuose ir visų pirma Europos Sąjungos kaimo vietovėse kylančias ekonomikos, aplinkos ir socialines problemas galima išspręsti tik vykdant integruotą politiką,

29.

palankiai įvertinti naujai parengtą strateginę programą ir paraginti Komisiją toliau derinti struktūrinių fondų programas reglamentuojančias taisykles, kad būtų galima geriau planuoti ir valdyti kaimo plėtrą;

30.

užtikrinti teisės aktų nuostatų dėl fondų integravimo, inovacijų žemės ūkio ir kaimo sektoriuje ir bendradarbiavimo metodų efektyvumą ir veiksmingumą – tai yra pagrindinės kaimo plėtros reformos naujovės;

31.

siekti, kad būtų nustatyti labiau diferencijuoti įnašai ir visose ES politikos srityse atsižvelgiama į kaimo vietovių poreikius, kaip šiuo metu yra miestų atveju;

32.

atkreipti dėmesį į tai, kad taupymo priemonės ir bendras žemės ūkiui ir kaimo plėtrai skirtų asignavimų mažinimas kelia grėsmę tolesniam kaimo vietovių gyvybingumui, o tai prieštarauja ES teritorinės sanglaudos tikslui;

33.

paprašyti Komisijos labiau remti kaimo vietoves, kurios didelėmis pastangomis turėjo pakeisti savo ekonomikos modelį, pavyzdžiui, pereiti nuo žemės ūkio prie turizmo;

34.

didinti bendrą ES finansinę paramą kaimo plėtrai siekiant kompensuoti didėjančią žemės ūkio gamybos koncentraciją, kuri lemia didelius regioninius skirtumus, ir nustatyti ribą perkėlimams iš antrojo ramsčio į pirmąjį;

35.

atliekant daugiametės finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūrą apsvarstyti galimybę, kad 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu daugiau ES lėšų būtų skirta vietos plėtrai;

36.

paraginti, kad LEADER iniciatyvai, kurios svarba skatinant kaimo plėtrą šiuo metu jau pripažįstama, skiriama minimali bendro EŽŪFKP biudžeto dalis būtų didesnė nei 5 %;

37.

ypatingą dėmesį skirti retai apgyvendintų ar gyventojų skaičiaus mažėjimo pavojų patiriančių vietovių atnaujinimo ir vystymo programoms, kuriose turizmo tikslais būtų propaguojamas jų istorinis ir kultūrinis paveldas;

38.

remti Komisijai skirtą Europos kaimo vietovių judėjimo (angl. European Countryside Movement (ECM)) ir Europos Parlamento išplėstinės darbo grupės dėl kaimo, kalnų ir atokių vietovių raginimą parengti baltąją knygą, tapsiančią pradiniu tašku kuriant kaimo vietovių plėtros po 2020 m. politiką;

39.

aktyviai remti Europos Komisijos kuriamą vietos plėtros koordinavimo platformą;

40.

akcentuoti kaimo teritorijų, kaip vystymosi ir inovacijų centrų, prisidedančių prie strategijos „Europa 2020“, svarbą;

41.

ERPF reglamente aiškiai pripažinti miesto ir kaimo vietovių bendradarbiavimo pridėtinę vertę ir įtvirtinti praktiškesnį požiūrį į šias vietoves, siekiant visiškai išnaudoti šių miesto ir miesto apylinkių bendradarbiavimo potencialą, kad šiomis funkcinėmis teritorijomis būtų galima svariai prisidėti prie teritorinės sanglaudos;

42.

išreikšti nepritarimą makroekonominių sąlygų principo taikymui skiriant ES finansavimą – būtina atsižvelgti ir į socialinius ir aplinkos rodiklius;

43.

ypatingą dėmesį kaimo vietovėse skirti novatoriškam požiūriui, nes tai galėtų tapti pavyzdžiu kitiems regionams ir vietovėms;

44.

siekti, kad EIB lėšos, žemės ūkio srities inovacijų programos ir moksliniai tyrimai būtų visų pirma orientuoti į gyvulininkystę vystančias vietoves ir gamtinių kliūčių turinčias vietoves, kaip yra kalnuotų vietovių atveju, ir smulkius šeimų ūkius, taip pat ieškoti socialinių problemų sprendimų, kad visuose regionuose būtų išsaugotas tvarus žemės ūkis ir išlaikytos kaimo bendruomenės, taip mažinant regioninius skirtumus;

45.

pabrėžti inovacijų partnerystės svarbą kaimo ekonomikos modernizavimui, visų pirma todėl, kad ja siekiama sukurti glaudesnį žemės ūkio ir mokslinių tyrimų politikos, mokslo darbuotojų ir ūkininkų ryšį. Atsižvelgiant į tai, reikėtų pasinaudoti Reglamente (ES) Nr. 1305/2013 nustatytomis priemonėmis, skirtomis remti prioritetą „skatinti žinių perteikimą ir inovacijas žemės ūkyje, miškininkystėje ir kaimo vietovėse“;

46.

raginti parengti konkrečias Europos lygmens gaires, nustatančias įvairių nacionalinių kaimo tinklų funkcijas ir užduotis, taip pat pagalbos įgyvendinant atitinkamus kaimo plėtros planus taisykles;

47.

siekti geriau ES lygmeniu koordinuoti inovacijų politiką;

48.

išreikšti didelį apgailestavimą, kad kaimo vietovės neįtrauktos į Europos Komisijos inovacijų partnerystės vietos plėtrai pagrindinę tikslinę grupę („Pažangieji miestai ir gyvenvietės“);

49.

išreikšti apgailestavimą, kad tarpinės ataskaitos dėl veiksmų programų įgyvendinimo rezultatai rodo, kad šiuo metu tik 11 % ERPF lėšų numatyta skirti kaimo vietovėms;

50.

modernizuoti profesinio mokymo paslaugas kaimo vietovėse ir priderinti jas prie pasaulinės konkurencijos sąlygų ir vietos įmonių reikmių;

51.

siekti, kad dalis ESF lėšų būtų skirta profesiniam mokymui kaimo vietovėse, kurios turėtų būti toliau plėtojamos;

52.

raginti Komisiją, valstybes nares ir jų kompetentingas vietos ir regionų valdžios institucijas skatinti įmonių ir regioninių švietimo ir profesinio mokymo įstaigų bendradarbiavimą, taip pat inovacijas žemės ūkio sektoriuje skatinančių paramos centrų kūrimą remiantis teigiama kitų valstybių narių patirtimi šioje srityje;

53.

pakartoti Komiteto raginimą, kad reikia šviesti visuomenę apie kaimo vietovių išsaugojimo svarbą, nes tai naudinga plačiajai visuomenei (1); atitinkamai kaimo vietovių gyventojams užtikrinti tokias pagrindines viešąsias paslaugas kaip švietimas, sveikatos priežiūra ar socialinės paslaugos;

54.

parengti priemones, kuriomis siekiama skatinti produktų kūrimą mažose įmonėse ir įveikti rinkos kliūtis, taip pat skatinti vietos produktų vartojimą ir trumpas žemės ūkio produktų tiekimo grandines;

55.

raginti dėti daugiau pastangų plėtojant spartųjį internetą kaimo vietovėse remiantis naujos kartos prieigos tinklais, kurie padėtų įgyvendinti Europos skaitmeninės darbotvarkės 2020 tikslą;

56.

atkreipti dėmesį į tai, kad būtina tobulinti pagrindinius IRT įgūdžius.