52014DC0033

1.           Įvadas

Piliečių galimybė išreikšti politinę valią pasinaudojant savo balsavimo teise yra viena iš pagrindinių pilietybės suteikiamų politinių teisių – tai esminis demokratijos elementas. Pati Europos Sąjungos idėja grindžiama pagarbos demokratijai vertybe[1]. Kiekvienas ES pilietis turi teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime[2]. Skatinti ES piliečių dalyvavimą Sąjungos demokratiniame gyvenime – Komisijos prioritetas[3]. ES piliečių politinės teisės buvo dėmesio centre 2013-aisiais, Europos piliečių metais, per kuriuos buvo skatinamos diskusijos ir gerinamos žmonių žinios apie teises ir pareigas, kurias jie įgyja kartu su ES pilietybe.

Viena iš kliūčių, trukdančių ES piliečiams iš tam tikrų valstybių narių atlikti savo politinį vaidmenį, įvardytų 2013 m. ES pilietybės ataskaitoje[4] – tai, kad iš jų atimama teisė balsuoti savo gimtosios šalies nacionaliniuose rinkimuose, jei jie tam tikrą laiką gyvena užsienyje, įskaitant ir kitas valstybes nares. Todėl šie piliečiai negali dalyvauti jokiuose nacionaliniuose rinkimuose – nei savo gimtojoje, nei buvimo valstybėje narėje.

Pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga privalo gerbti valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų. Todėl kiekviena valstybė narė, atsižvelgdama į bendrus visose valstybėse narėse taikomus demokratijos principus, pati nustato, kas gali balsuoti jos nacionaliniuose rinkimuose.

Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad nacionalinės politikos priemonės, dėl kurių piliečiai netenka balsavimo teisės, gali būti pripažintos varžančiomis su ES pilietybe siejamas teises, kaip antai teisę laisvai judėti ir gyventi ES – pagrindinę kiekvieno ES piliečio teisę. Tai prieštarauja esminei ES pilietybės idėjai, t. y. kad ji papildo nacionalinę pilietybę ir turėtų suteikti ES piliečiams dar daugiau teisių – o nagrinėjamais atvejais pasinaudojus teise laisvai judėti galima netekti teisės dalyvauti politiniame gyvenime.

Tokia politika ypač nelogiška, kai pasaulyje įsivyrauja tendencija leisti balsuoti ir šalyje negyvenantiems piliečiams[5]. Be to, kitoje valstybėje narėje gyvenantys ES piliečiai gali visą gyvenimą išlaikyti glaudžius ryšius su savo kilmės šalimi ir toliau justi joje priimamų teisės aktų (pvz., dėl mokesčių ar teisės į pensiją) poveikį. Dėl plačiai paplitusios tarptautinės prieigos prie televizijos programų[6], galimybės naudotis internetu ir kitomis internetinėmis ir mobiliojo ryšio technologijomis, įskaitant socialinės žiniasklaidos priemones, pasidarė kaip niekad paprasta gyvenant užsienyje nenutolti nuo gimtosios šalies politikos ir toliau dalyvauti jos socialiniame ir politiniame gyvenime.

Iš dažnai gaunamų peticijų, Europos Parlamento narių klausimų ir eilinių piliečių laiškų Komisijai matyti, kad ES piliečiai susirūpinę šia, jų nuomone, politinių teisių spraga. Iš esmės europiečiai mano, kad ES piliečiai neturėtų prarasti teisės balsuoti savo pilietybės šalies nacionaliniuose rinkimuose vien dėl to, kad persikėlė gyventi į kitą ES šalį[7].

Todėl 2010 m. ES pilietybės ataskaitoje Komisija pranešė pradėsianti diskusiją, kuri padėtų rasti politinius būdus užkirsti kelią ES piliečių politinių teisių praradimui dėl to, kad jie naudojasi savo teise laisvai judėti (20 veiksmas).

Po to Komisija raštu kreipėsi į tam tikras valstybes nares, išdėstydama savo nuomonę apie neigiamą balsavimo teisių atėmimo poveikį ES teisėms ir kviesdama prisidėti prie bendro šio klausimo nagrinėjimo. Iš gautų atsakymų susidarė aiškesnis vaizdas, kokie yra dabartiniai įstatymai bei politika ir kokios diskusijos vyksta nacionaliniu lygmeniu.

2013 m. vasario 19 d. Europos Parlamentas ir Komisija surengė bendrą posėdį ES pilietybes tema. Jo dalyviai, įskaitant suinteresuotus ES piliečius, pilietinės visuomenės atstovus, Europos Parlamento narius ir ekspertus, pabrėžė, kad politikos priemones, dėl kurių piliečiai netenka balsavimo teisės, ir jų motyvus būtina peržiūrėti atsižvelgiant į naujausius pokyčius, kuriais siekiama sudaryti visiems geresnes galimybes dalyvauti demokratiniuose ES procesuose.

2013 m. ES pilietybės ataskaitoje „ES piliečiai: jūsų teisės, jūsų ateitis“[8] Komisija pabrėžė, kad visapusis ES piliečių dalyvavimas visų lygmenų demokratiniame ES gyvenime yra pati Sąjungos pilietybės esmė. Todėl ji pranešė pasiūlysianti konstruktyvių priemonių, kurios leistų kitoje valstybėje narėje gyvenantiems ES piliečiams visapusiškai dalyvauti demokratiniame ES gyvenime kartu išsaugant teisę balsuoti savo kilmės šalies nacionaliniuose rinkimuose (12 veiksmas).

Priimdama šį komunikatą Komisija vykdo duotą pažadą. Jame remiamasi nacionaliniu ir ES lygmeniu vykdomų diskusijų, kuriose dalyvauja pilietinė visuomenė, mokslininkai ir patys ES piliečiai, rezultatais. Komunikato tikslas – pasiūlyti konstruktyvių priemonių, kaip sustiprinti ES piliečių teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime ir teisę laisvai judėti kartu sušvelninant nacionalinių politikos priemonių, kuriomis atimama balsavimo teisė, pasekmes – pasiūlytos priemonės vėliau būtų nagrinėjamos bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis. Prie šio komunikato pridedama rekomendacija, kurioje siūloma įtraukių ir proporcingų šios srities priemonių.

2.           Padėtis valstybėse narėse

Dauguma valstybių narių taiko nuostatas, kuriomis balsavimo teisė iš piliečių atimama juos pripažinus kaltais padarius sunkų nusikaltimą ar jiems netekus veiksnumo dėl psichikos sveikatos problemų ar protinės negalios.

Komisijos turimais duomenimis, penkiose valstybėse narėse šiuo metu taikoma teisinė sistema yra tokia, kad balsavimo teisę kitoje valstybėje narėje gyvenantys Sąjungos piliečiai gali prarasti vien dėl to, kad tam tikrą laiką gyvena užsienyje[9]. Pagrindinius tokių teisės sistemų ypatumus galima būtų apibendrinti taip:

Danijos piliečiai, išvykstantys iš šalies, paliekami rinkėjų sąrašuose, jeigu užsiregistruoja ketinantys sugrįžti per dvejus metus[10] – ši nuostata grindžiama Konstitucijoje įtvirtintu reikalavimu, pagal kurį balsuoti nacionaliniuose rinkimuose gali tik nuolat šalyje gyvenantys asmenys[11]. Kai kurie rinkėjai[12] laikomi nuolatiniais Danijos gyventojais, nesvarbu, ar jie gyvena Danijoje, ar užsienyje.

Panašiai iš šalies išsikeliantys Airijos piliečiai rinkėjų sąrašuose paliekami tik tuomet, jei užsiregistruoja ketinantys sugrįžti per 18 mėnesių[13]. Vis dėlto planuodamas konstitucinę reformą Airijos konstitucinis konventas 2013 m. išnagrinėjo šio suvaržymo panaikinimo klausimą ir Airijos vyriausybei 2013 m. lapkričio 25 d. pateiktoje ataskaitoje[14] pasiūlė suteikti Airijos piliečiams teisę balsuoti šalies prezidento rinkimuose Airijos ambasadose, atsisakant šio suvaržymo. 2014 m. kovo mėn. Airijos vyriausybė turėtų pateikti atsaką į šią ataskaitą.

Kipro piliečiai netenka teisės balsuoti nacionaliniuose rinkimuose, jei negyveno Kipre šešis mėnesius iki rinkimų, nebent jie užsienyje gyvena dėl studijų, laikino darbo ar sveikatos priežasčių[15].

Pagal Maltos Konstituciją Maltos piliečiai netenka teisės balsuoti, jei negyveno šalyje daugiau kaip šešis mėnesius per aštuoniolikos mėnesių laikotarpį iki jiems užsiregistruojant balsuoti nacionaliniuose rinkimuose[16].

Jungtinės Karalystės piliečiai neturi teisės balsuoti Jungtinės Karalystės rinkimuose, jei nebuvo užregistravę balsuoti tam tikru adresu Jungtinėje Karalystėje bet kada per pastaruosius 15 metų[17]. Pastaraisiais metais nemažai vyriausybių ir parlamentų laikėsi nuomonės, kad iš esmės šis apribojimas yra reikalingas ir pagrįstas. Dėl šio apribojimo skųstasi Europos žmogaus teisių teismui, kuris, vadovaudamasis ankstesne praktika, nustatė, kad jis neprieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijos 1 protokolo 3 straipsniui[18]. Ar ši nuostata atitinka ES teisę, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar nenustatė[19].

Kelios valstybės narės kelia tam tikrus kitus reikalavimus, norint išlaikyti teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose.

Užsienyje gyvenantys Vokietijos piliečiai nacionaliniuose rinkimuose gali balsuoti tik tuomet, jei: i) be pertraukos gyveno Vokietijoje ne mažiau kaip tris mėnesius po to, kai jiems sukako 14 metų, ir jei šis laikotarpis buvo ne seniau nei prieš 25 metus; arba ii) asmeniškai ir tiesiogiai gerai žino politinę padėtį Vokietijoje ir yra nuo jos priklausomi[20].

Pagal Austrijos teisę[21] prieš išvykdami iš šalies jos piliečiai turi paprašyti palikti juos rinkėjų sąraše ir atnaujinti šį prašymą kas dešimt metų — tai galima padaryti elektroniniu būdu. Institucijos įgaliotos pranešti piliečiams apie jų išbraukimą iš rinkėjų sąrašo, taip pat jos privalo informuoti visuomenę apie užsienyje gyvenančių piliečių teisę užsiregistruoti šiame sąraše.

3.           Europos Tarybos požiūris

Valstybės turi teisę savarankiškai – laikydamosi joms privalomų tarptautinės teisės normų – nustatyti, kokiomis sąlygomis jų piliečiai naudojasi teise balsuoti nacionaliniuose rinkimuose, taip pat sąlygas, siejamas su reikalavimu gyventi šalyje. Tokias sąlygas, pagal kurias reikalaujama gyventi šalyje, Europos žmogaus teisių teismas įvertino remdamasis Europos žmogaus teisių konvencijos 1 protokolo 3 straipsniu[22], ir visais iki šiol nagrinėtais atvejais pripažino, kad iš esmės jomis balsavimo teisė nėra savavališkai suvaržoma[23]. Teismas nurodė, kad tokios sąlygos gali būti laikomos pagrįstomis remiantis tokiais argumentais[24]:

· prielaida, kad šalyje negyvenantys piliečiai yra ne taip tiesiogiai ar nuolat susiję su tos šalies kasdienėmis problemomis ir mažiau apie jas žino;

· kad rinkimuose kandidatuojantiems asmenims sudėtinga pristatyti spręstinus klausimus užsienyje gyvenantiems piliečiams, ir kad tokie piliečiai nedaro įtakos kandidatų atrankai ir jų rinkimų programų rengimui;

· kad teisė balsuoti parlamento rinkimuose yra glaudžiai susijusi su tuo, kad taip išrinktų politinių institucijų veiksmai tiesiogiai veikia rinkėjus; ir

· pagrįstas siekis apriboti užsienyje gyvenančių asmenų rinkimuose daromą poveikį tais klausimais, kurie yra labai svarbūs, tačiau visų pirma veikia šalyje gyvenančius asmenis.

Vis dėlto šie argumentai turėtų būti naudojami kartu atsižvelgiant į dalyvavimo politiniame gyvenime principus. Kaip pabrėžė Europos žmogaus teisių teismas, „balsavimo teisė – ne privilegija. Dvidešimt pirmame amžiuje demokratinė valstybė turi mąstyti įtraukiai <...> Bet koks bendras, automatinis ir nediferencijuotas nukrypimas nuo visuotinių rinkimų principo kelia grėsmę taip išrinktų teisėkūros institucijų ir jų leidžiamų įstatymų demokratiniam teisėtumui“[25].

Europos komisijos "Demokratija per teisę" (Venecijos komisija) nuomone, tais atvejais, kai nustatytas laikotarpis, per kurį emigravęs pilietis išlaiko balsavimo teisę, jam pasibaigus reikėtų situaciją iš naujo įvertinti, o ne automatiškai atimti iš asmens balsavimo teisę. Valstybės galėtų nustatyti tam tikrus formalius užsienyje gyvenančių piliečių balsavimo teisių apribojimus, kaip antai reikalavimą užsiregistruoti rinkėjų sąraše, kuris paprastai galioja tik tam tikrą laiką. Tai leistų atmesti asmenis, nepalaikančius ryšių su kilmės šalimi, atsižvelgiant į proporcingumo principą[26].

Be to, Europos žmogaus teisių teismas pažymėjo, kad pastaruoju metu vis labiau linkstama leisti šalyje negyvenantiems piliečiams balsuoti. Peržiūrėjęs valstybių Europos Tarybos narių įstatymus, šis teismas nustatė, kad „atsiradus naujoms technologijoms ir atpigus transportui migrantai gali išlaikyti glaudesnį ryšį su savo pilietybės valstybe nei prieš keturiasdešimt ar net prieš trisdešimt metų. Todėl daug valstybių <...> iš dalies pakeitė savo teisės aktus, pirmą kartą leisdamos šalyje negyvenantiems savo piliečiams balsuoti nacionaliniuose rinkimuose“. Jis padarė išvadą, kad vyrauja aiški tendencija leisti šalyje negyvenantiems piliečiams balsuoti, nors bendro europinio požiūrio šiuo klausimu dar nėra[27].

4.           Situacija ES

Kaip nusprendė Teisingumo Teismas, tais atvejais, kai sprendžiamas valstybių narių kompetencijai priklausantis klausimas – kaip antai, kas turi teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose –, valstybės narės savo kompetenciją vis tiek turi įgyvendinti laikydamosi ES teisės, visų pirma Sutarties nuostatų dėl kiekvieno ES piliečio teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, ir atitinkamai vengti bet kokio tiesioginio ar netiesioginio diskriminavimo dėl pilietybės[28].

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Europos Parlamento rinkimus, Teisingumo Teismas pripažino, kad su gyvenamąja vieta siejamas kriterijus, pagal kurį nustatoma, kas gali balsuoti ir kandidatuoti rinkimuose, iš esmės nėra nepriimtinas, tačiau pažymėjo, kad juo negali būti pažeidžiami bendrieji ES teisės principai, ypač nediskriminavimo principas[29].

Kas gali balsuoti nacionaliniuose rinkimuose, įvairių šalių nacionalinėje teisėje reguliuojama skirtingai. Šiuo metu nė viena valstybė narė nevykdo bendros politikos, pagal kurią teisė balsuoti nacionaliniuose rinkimuose būtų suteikiama kitų valstybių narių piliečiams[30], todėl balsavimo teisės netekę ES piliečiai paprastai negali balsuoti jokios valstybės narės nacionaliniuose rinkimuose. Tačiau kadangi Sąjunga dar nepasinaudojo SESV 25 straipsnyje numatyta galimybe papildyti Sąjungos piliečių teisių sąrašą, ES teisė neužtikrina, kad ES piliečio persikėlimas gyventi į kitą valstybę narę niekaip nepaveiks jo teisės balsuoti nacionaliniuose rinkimuose[31].

Vis dėlto tokia padėtis gali trukdyti visapusiškai naudotis teisėmis ir privalumais, kuriuos kasdieniame gyvenime suteikia ES pilietybė.

Pirma, esamą padėtį galima vertinti kaip prieštaraujančią pagrindinei ES pilietybės idėjai.

Pagal SESV 20 straipsnį Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo. Pagrindinės ES pilietybės suteikiamos teisės turi papildyti ES piliečių teises, kylančias iš valstybės pilietybės. Labai nelogiška, kad pasinaudojus Sąjungos pilietybės teikiamomis teisėmis netenkama teisės balsuoti nacionaliniuose rinkimuose, kuri paprastai siejama su valstybės pilietybe.

Antra, nacionalinės priemonės, dėl kurių netenkama balsavimo teisės, gali paveikti tai, kaip ES piliečiai naudojasi teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje.

Pavyzdžiui, tokie piliečiai gali nutarti nepranešti valdžios institucijoms apie persikėlimą, kad neprarastų politinių teisių savo gimtojoje šalyje.

Trečia, priemonės, dėl kurių netenkama balsavimo teisės, sukuria atitinkamų ES piliečių politinių teisių spragą, kuri nesuderinama su siekiu skatinti piliečių dalyvavimą demokratiniame Sąjungos gyvenime.

Nors balsavimo teisės netekę ES piliečiai išsaugo teisę rinkti Europos Parlamento narius, jie negali dalyvauti nacionaliniuose šalies vyriausybės formavimo procesuose, o vyriausybės nariai sudaro Tarybą, dar vieną ES teisės aktų leidimo instituciją – tai nesuderinama su dabartiniais siekiais sudaryti piliečiams geresnes sąlygas dalyvauti viešajame gyvenime ir nacionaliniu, ir europiniu lygmenimis.

Todėl Komisija siūlo keletą galimų sprendimų, kurios leistų sumažinti riziką, kad ES piliečiai praras balsavimo teisę tik dėl to, kad naudojasi savo teise laisvai judėti.

Siūlomi sprendimai neturi įtakos Komisijos atliekamam sutarčių sergėtojos vaidmeniui ir Sutarties nuostatoms dėl ES piliečių laisvo judėjimo teisės, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas.

5.           Kaip būtų galima spręsti balsavimo teisės atėmimo sukeliamas problemas

5.1.        ES nepriimtini sprendimai

Vienas iš pastaraisiais metais siūlomų sprendimų, kuris leistų kompensuoti prarastas politines teises kilmės šalyje – natūralizacija gyvenamojoje šalyje suteikiant asmeniui politines teises toje šalyje. Tačiau skatinti natūralizaciją priimančiojoje šalyje kaip politinių teisių stiprinimo būdą prieštarautų idėjai, kad ES pilietybė turi būti pagrindinė priemonė, kuria skatinama pagarba nacionalinei tapatybei bei įvairovei ir užtikrinamos vienodos sąlygos bet kurios pilietybės asmenims. Be to, siūlant tokį sprendimą neatsižvelgiama į judumo ES kompleksiškumą. Asmenys gali ilgiau ar trumpiau— gyventi keliose šalyse, o galiausiai net grįžti į savo kilmės šalį. Būtų nelogiška manyti, kad vien norėdami išlaikyti politines teises jie turėtų įgyti kelių šalių pilietybę ar kelis kartus ją pakeisti.

Kitas sprendimas, už kurį pirmiausia pasisako mokslo atstovai[32], būtų struktūrinis dialogas arba atvirasis koordinavimas siekiant paskatinti valstybes nares užtikrinti, kad piliečių, gyvenančių kitoje valstybėje narėje (ypač artimose kaimyninėse šalyse arba šalyse, su kuriomis jos palaiko glaudžius ryšius), balsavimo teisės būtų tarpusavyje – dvišaliu ar daugiašaliu lygmeniu – pripažįstamos. Tačiau laikantis tokio požiūrio balsavimo teisės ES piliečiams įvairiose ES šalyse būtų užtikrinamos nenuosekliai ir netolygiai[33].

5.2.        ES priimtini sprendimai

5.2.1.     Trumpalaikiai proporcingi sprendimai

Kai kuriose valstybėse narėse dabar taikomos nuostatos grindžiamos prielaida, kad tam tikrą laiką pagyvenęs užsienyje asmuo praranda ryšį su savo gimtosios šalies politiniais procesais. Tačiau ši prielaida pasitvirtina ne visais atvejais. Todėl reikėtų suteikti piliečiams, kuriems gresia netekti balsavimo teisės, galimybę įrodyti, kad jie toliau domisi politiniais procesais valstybėje narėje, kurios pilietybę turi.

Šiais laikais ES piliečiai turi daug galimybių išlaikyti ryšį su savo kilmės šalies politiniu gyvenimu, ir įsivyrauja tendencija taikyti įtraukius dalyvavimo politiniame gyvenime metodus. Kadangi laisvo judėjimo teisė ES yra nepaprastai svarbi, tai reiškia, kad reikia proporcingų sprendimų, kurie būtų įgyvendinami trumpuoju laikotarpiu. Jie turėtų suteikti ES piliečiams galimybę patiems nuspręsti, kokio glaudumo ryšius su gimtąja šalimi palaikyti.

Kalbant apie kriterijus, pagal kuriuos būtų įrodomas toks ryšys, šiam tikslui turėtų pakakti aktyvaus asmens veiksmo, kaip antai prašymo palikti jį rinkėjų sąraše– – tai būtų paprasčiausias ir mažiausiai piliečius apsunkinantis sprendimas.

Valstybės narės, kurios riboja savo piliečių teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose remdamosi vien tik gyvenamosios vietos sąlyga, piliečiams, kurie naudojasi savo teise į laisvą judėjimą ir gyvenimą Europos Sąjungoje, turėtų leisti išsaugoti balsavimo teisę, jeigu jie įrodo, kad toliau domisi politiniu gyvenimu valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, taip pat pateikdami prašymą palikti juos rinkėjų sąraše.

Suteikusios piliečiams galimybę pateikti prašymą palikti juos rinkėjų sąraše, valstybės narės taip pat galėtų reikalauti tokius prašymus po nustatyto laikotarpio atnaujinti, taip patvirtinant savo interesų tęstinumą[34].

Valstybės narės, leidžiančios kitoje valstybėje narėje gyvenantiems savo piliečiams išsaugoti teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose pateikus prašymą palikti juos rinkėjų sąraše, gali nustatyti proporcingas papildomas priemones, kaip antai reikalavimą kas kažkiek laiko tokį prašymą atnaujinti.

Kad užsienyje esantys piliečiai patirtų kuo mažesnę naštą, prašymus užregistruoti rinkėjų sąraše arba palikti jame turėtų būti leidžiama pateikti elektroninėmis priemonėmis.

Valstybės narės, leidžiančios kitoje valstybėje narėje gyvenantiems savo piliečiams išsaugoti teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose pateikus prašymą arba pakartotinį prašymą palikti juos rinkėjų sąraše, turėtų užtikrinti, kad visus tokius prašymus būtų leidžiama pateikti elektroninėmis priemonėmis.

Galiausiai, svarbu užtikrinti, kad į kitą valstybę narę persikeliantys ar ten gyvenantys piliečiai būtų tinkamai informuojami apie sąlygas, kuriomis jie gali išsaugoti savo balsavimo teises. Ši informacija galėtų būti teikiama lankstinukuose, televizijos ir radijo laidose bei tikslingai platinama konsulatų, ambasadų ir išeivijos organizacijų.

Valstybės narės, kurių piliečiai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje, gali prarasti teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose, turėtų laiku ir tinkamai juos informuoti apie tai, kokias sąlygas jie turi tenkinti ir kokių praktinių veiksmų imtis, kad išsaugotų teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose.

Ilgalaikiai sprendimai

Svarstymų, kaip pagerinti ES piliečių dalyvavimą politiniame gyvenime šalinant jų balsavimo teisės praradimo pasekmes, nepakanka – reikalinga ir ilgalaikė ateities refleksija, kaip naikinti spragą, susidariusią dėl kitose valstybėse narėse gyvenančių ES piliečių nedalyvavimo politiniame gyvenime nacionaliniu ir, tam tikrais atvejais, regioniniu lygmeniu. Naujausiose diskusijose iš tiesų svarstoma, ar ES piliečių, netekusių balsavimo teisės ir nebegalinčių dalyvauti jokios ES šalies nacionaliniuose rinkimuose, galimybių dalyvauti politiniame gyvenime nereikėtų pagerinti suteikiant jiems teisę balsuoti priimančiojoje šalyje.

Be abejo, tai kur kas platesnis klausimas — tokia priemonė padėtų iki galo įgyvendinti kiekvieno piliečio teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime, leistų judiems ES piliečiams geriau integruotis priimančiojoje šalyje ir sustiprintų ES pilietybės institutą.

Kaip skelbta 2013 m. ES pilietybės ataskaitoje, šį klausimą reikės nagrinėti neišvengiamose platesnėse diskusijose dėl ES ateities.

6.           Išvada

Atsižvelgdama į politinį dialogą, per kurį balsavimo teisės praradimo problema aptarta su visomis suinteresuotosiomis šalimis, institucijomis ir pilietine visuomene, taip pat į pačių ES piliečių lūkesčius, kuriuos jie išreiškė per viešas konsultacijas ir piliečių dialogus apie ES ateitį, Komisija siūlo galimų sprendimų. Dabar vykdomą politiką, dėl kurios atimamos balsavimo teisės, reikėtų iš naujo įvertinti atsižvelgiant į technologijų pokyčius, esamą Europos integracijos padėtį ir vyraujančias tendencijas skatinti visuotinį dalyvavimą politiniame gyvenime. Šiuo požiūriu nepaprastai svarbus yra ES pilietybės vaidmuo užtikrinant, kad visi piliečiai būtų laikomi lygiaverčiais ir svarbiais bendruomenės nariais ir savo kilmės, ir gyvenamosios vietos šalyje.

Šiame komunikate pateikiami galimi konstruktyvūs sprendimai, kuriuos atitinkamoms valstybėms narėms siūloma apsvarstyti. Pridedamoje rekomendacijoje Komisija siūlo įtraukių ir proporcingų priemonių, kuriomis būtų pagerintos piliečių, įgyvendinančių savo teisę laisvai judėti, politinės teisės – jos grindžiamos idėja, kad šiems piliečiams turėtų būti leista patiems nuspręsti, ar jie nori toliau aktyviai domėtis savo gimtosios šalies politiniu gyvenimu.

Kaip sekasi spręsti klausimus dėl balsavimo teisės atėmimo iš ES piliečių, kurie naudojasi laisvo judėjimo teise, Komisija įvertins savo ataskaitose apie veiksmingos ES pilietybės užtikrinimą.

[1]               Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnis.

[2]               ES sutarties 10 straipsnio 3 dalis.

[3]               2013 m. kovo 12 d. Komisijos komunikatas „Pasirengimas 2014 m. Europos Parlamento rinkimams. Tolesnis demokratiškumo ir sklandumo didinimas“ (COM(2013) 126) ir 2013 m. kovo 12 d. rekomendacija „Kaip Europos Parlamento rinkimus padaryti dar demokratiškesnius ir sklandesnius“ (C(2013) 1303).

[4]               COM(2010) 603.

[5]               2013 m. gegužės 7 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas byloje Shindler prieš Jungtinę Karalystę, 110 ir 115 punktai.

[6]               Geresnes sąlygas tam sudarė 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva).

[7]               Beveik du trečdaliai (65 proc.) europiečių mano, kad neteisinga, jog ES piliečiai, gyvenantys kitoje, ne savo kilmės, ES šalyje, praranda teisę balsuoti nacionaliniuose rinkimuose. 2012 m. „Eurobarometro“ apklausa Nr. 364 apie balsavimo teises, http://ec.europa.eu/public_opinion/flash/fl_364_en.pdf. Tokios pat nuomonės buvo ir dauguma (62 proc.) respondentų, dalyvavusių internetinėse viešose konsultacijose dėl ES pilietybės. 2012 m. viešos konsultacijos „ES piliečiai: jūsų teisės, jūsų ateitis“, http://ec.europa.eu/justice/citizen/files/report_eucitizenship_consultation_en.pdf.

[8]               COM(2013) 269.

[9]               Airijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kipre ir Maltoje.

[10]             1987 m. gegužės 13 d. Parlamento rinkimų įstatymo Nr. 271 (su 2009 m. padarytais pakeitimais) I dalies I skyriaus 2 straipsnio 3 dalis.

[11]             1953 m. birželio 5 d. Konstitucinio įstatymo IV dalies 29 straipsnis.

[12]             Daugiausia diplomatai, viešųjų įstaigų, privačių įmonių, tarptautinių organizacijų arba Danijos pagalbos bei paramos organizacijų tarnautojai, užsienyje besimokantys studentai arba dėl sveikatos priežasčių užsienyje gyvenantys asmenys.

[13]             1992 m. Rinkimų įstatymo Nr. 23 II dalies 11 straipsnio 3 dalies a punktas.

[14]             Oireachtas pateikta Penktoji ataskaita skelbiama adresu https://www.constitution.ie/Default.aspx.

[15]             Įstatymo Nr. 72/1979 5 straipsnis ir Įstatymo Nr. 40/1980 (su pakeitimais, padarytais Įstatymu 4(i)/2003) 11 straipsnis.

[16]             Konstitucijos 57 straipsnis su pakeitimais, padarytais Įstatymu LVIII.1974.23.

[17]             1985 m. Atstovavimo tautai įstatymo (su pakeitimais, padarytais 2000 m. Politinių partijų ir referendumo įstatymu) 1 skirsnio 3 dalies c punktas.

[18]             Pirmiau minėta byla Shindler.

[19]             Šią nuostatą piliečiai skundė nacionaliniuose teismuose, tačiau nesėkmingai. Vis dėlto kol kas Europos Sąjungos Teisingumo teismo nepaprašyta priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu.

[20]             Įstatymo, kuriuo 21-ą kartą iš dalies keičiamas 2013 m. balandžio 27 d. Federalinių rinkimų įstatymas, 1 straipsnis, Federalinis oficialusis leidinys I, p. 962. Šis įstatymas priimtas paskelbus Vokietijos Konstitucinio Teismo sprendimą, kuriame, įvertinus anksčiau taikytą nacionalinę teisę, nustatyta, kad vienintelė sąlyga, leidžianti šalyje negyvenantiems piliečiams išsaugoti teisę balsuoti – buvimas Vokietijoje tris mėnesius anksčiau bet kuriuo metu – yra netinkama kaip įrodymas, kad asmuo gerai žino šalies politinę situaciją ir yra nuo jos priklausomas. Teismas pabrėžė, kad ypač svarbu tai, ar asmuo su politine sistema susipažino ne vien per šiuolaikinę žiniasklaidą, bet ir pats tiesiogiai, pavyzdžiui, dalyvaudamas asociacijų ar partijų veikoje, taip pat tai, ar valstybė gali rinkti iš jo mokesčius; 2012 m. liepos 4 d. sprendimo (2 BvC 1/11 ir 2 BvC 2/11) 44, 45, 47, 50, 52, 56 punktai.

[21]             1973 m. Rinkėjų sąrašo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis ir 2a straipsnio 1 dalis.

[22]             1 protokolo 3 straipsnyje įtvirtinta laisvų rinkimų teisė, o susitariančiosios šalys įpareigotos „pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuojant, sudarydamos tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonių išraiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas“.

[23]             Pastarąjį kartą jau minėtoje byloje Shindler.

[24]             Visų pirma žr. 1999 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Hilbe prieš Lichtenšteiną ir pirmiau minėtą bylą Shindler, 105 punktas.

[25]             Pirmiau minėta byla Shindler, 103 punktas.

[26]             2011 m. birželio 24 d. ataskaita apie balsavimą už šalies ribų (CDL-AD (2011) 022), 72 ir 76 punktai.

[27]             Pirmiau minėta byla Shindler, 110 ir 115 punktai.

[28]             Sprendimas Schempp, C-403/03, 19 punktas.

[29]             Sprendimas Eman ir Sevinger, C-300/04, 55 ir 61 punktai.

[30]             Vienintelės išimtys – Airijos, Kipro ir Maltos piliečių (nustatytus kriterijus atitinkančių Britanijos tautų sandraugos piliečių, angl. qualifying Commonwealth citizens) galimybė balsuoti nacionaliniuose Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose ir Jungtinės Karalystės piliečių galimybė balsuoti nacionaliniuose Airijos parlamento rinkimuose.

[31]             Pagal SESV 25 straipsnį Taryba spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą ir Europos Parlamentui pritarus, gali vieningai priimti nuostatas dėl 20 straipsnio 2 dalyje išvardytų Sąjungos piliečių teisių įtvirtinimo arba papildymo. Šios nuostatos įsigalioja po to, kai jas pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas patvirtina valstybės narės.

[32]             J. Shaw, E.U. citizenship and political rights in an evolving European Union, „Fordham L. Rev.“, Nr. 75 2549, 2567 (2007 m.).

[33]             Piliečiai iš valstybių narių, kurios atėmė jų balsavimo teisę, galėtų įgyti teisę balsuoti kitoje ar visose kitose valstybėse narėse, tačiau tokia teisė nebūtų suteikta piliečiams iš 23 valstybių narių, kurios balsavimo teisės iš savo piliečių neatima.

[34]             Tokia sistema taikoma Austrijoje – čia prašymą reikia atnaujinti kas dešimt metų.