52014DC0021

Įžanga

Energijos kainų augimas yra viena svarbiausių politinių problemų. Dėl jo susidaro papildomų išlaidų sunkumus išgyvenantiems namų ūkiams ir pramonei[1] ir mažėja Europos konkurencingumas pasaulyje. Europos Komisija, atsiliepdama į Europos Vadovų Tarybos prašymą, parengė išsamią energijos kainų ir išlaidų Europoje analizę, kad politikos formuotojams būtų lengviau suprasti pastarojo meto kainų augimo aplinkybes, įtaką vartotojams ir politinį poveikį.

Ataskaitoje pateikiama daug išsamių duomenų iš įvairių šaltinių. Joje vertinamos energijos kainų ir energijos išlaidų kitimo tendencijos, nagrinėjamos jų galimos priežastys ir daromos išvados, siekiant padėti priimti informacija pagrįstus sprendimus dėl šiam klausimui spręsti tinkamų politikos priemonių[2]. Ataskaita pridedama prie šio komunikato[3].

Ataskaitoje aptariamos elektros energijos ir dujų kainos. Pasaulio naftos ir akmens anglies rinkose energijos vartotojai visame pasaulyje moka iš esmės tą pačią kainą. Tad kainų skirtumai, dėl kurių gali didėti išlaidos vartotojams ir rastis konkurencinių pranašumų ar trūkumų, mažiau problemiški. Todėl šios dvi kuro rūšys ir transporto sektorius ataskaitoje išsamiai neaptarti.

Energijos žaliavų kainos, visų pirma iškastinio kuro, pastaraisiais metais padidėjo. Augančios energijos kainos ir išlaidos – ne pirmiena. Šimtmečiais Europai nuolat tekdavo dėti pastangas, kad užsitikrintų adekvatų įperkamos energijos tiekimą. Šios dienos padėtis ypatinga tuo, kad Europos energetikos sektorius iš esmės traukiasi nuo iškastinio kuro importo, ir jam reikia daug investicijų, net ir ekonominio neapibrėžtumo laikotarpiu. Be to, energijos kainų atotrūkis tarp ES ir pagrindinių ekonominių partnerių padidėjo dėl įvairių priežasčių, kurių daugeliui Europa turi mažai įtakos. Pastangos mažinti elektros energijos gamybos priklausomybę nuo iškastinio kuro lėmė didelį visų pirma vėjo ir saulės energijos gamybos augimą, o tai turėjo didelio poveikio elektros energijos tinklams ir energijos gamybos sąnaudoms. Taip pat plėtojamas alternatyvus dujų, pavyzdžiui, skalūnų dujų ar Kaspijos dujų, tiekimas, kuriam reikia papildomų investicijų. Tuo pat metu Europos dujų ir elektros sektoriai iš valstybinių monopolijų virsta liberalizuotomis rinkomis, kuriose konkuruoja privačios bendrovės, o naujų investicijų į energetiką sąnaudas padengia naudotojai (nebe mokesčių mokėtojai).

Visų šių pokyčių tarpusavio poveikį galima aiškinti ir numatyti įvairiopai. Rinkos liberalizavimas, tikimasi, užtikrins didesnę konkurenciją, taigi efektyvesnį energijos naudojimą ir mažesnę jos kainą. Aplinkos ir kovos su klimato kaita politika ir pastangomis mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro siekiama ilgalaikėje perspektyvoje užtikrinti tvarų energetikos sektorių, kuriam, pripažįstama, iš pradžių reikėtų skirti daugiau išlaidų, ypač investicijų pavidalu. Vyriausybės tikisi, kad artimiausiu metu šie pokyčiai bus naudingi vartotojams, nes bus sukurta darbo vietų ir pagerės gyvenimo kokybė, o tolimesnėje perspektyvoje bus pasiekta tvarumo tikslų. Energetikos pramonė ir pati turi prisitaikyti prie labai skirtingų aplinkos, prekybos, reguliavimo ir technologinių normų. Nebuvo numatyta, kad pasitikėjimas ekonomika sušlubuos taip smarkiai ir šitokiam ilgam laikui.

Siekiant užtikrinti, kad Europa galėtų valdyti visus šiuos pokyčius, sykiu nesiliaudama užtikrinti savo piliečių galimybės naudotis tvaria energija už priimtiną kainą ir išlaikyti pramonės konkurencingumą, būtina dėti pastangas europinės ir nacionalinės politikos lygmenimis. Reikia, kad veiksmų taip pat imtųsi kiekviena pramonės šaka ir individualūs vartotojai.

Norint suprasti, kokios priemonės būtų efektyviausios, tolesniuose skirsniuose pateikiama įžvalgų apie tai, kaip kinta energijos kainos bei išlaidos ir kas lemia tuos pokyčius. Po to nagrinėjamas poveikis ES konkurencingumui pasaulyje ir būsimos kainų ir išlaidų tendencijos.

Apibendrindama Komisija siūlo keletą veiklos krypčių, kurios užtikrintų, kad Europos piliečiai ir pramonė galėtų veiksmingai spręsti energijos kainų problemą ir kad ES galėtų išsaugoti savo konkurencingumą dabar, iki 2030 m. ir vėliau.

Mūsų sąskaitos už energiją sudėtinės dalys

Prieš susipažįstant su toliau pateikiama ekonomine analize svarbu suprasti, ką vadiname energijos kainomis ir išlaidomis. Mūsų sąskaitos už energiją dydį iš dalies lemia suvartojamas energijos kiekis (taigi energijos išlaidos gali būti sumažintos naudojant energijos vartojimo požiūriu efektyvesnius gaminius ar imantis kitų energijos taupymo priemonių). Tačiau kainos dedamoji energijos sąskaitose dažnai laikoma svarbesne ir sunkiai suprantama. Kaina, kurią vartotojai moka už elektros energiją ir dujas, atspindi įvairias dedamąsias, kurioms įtakos turi ir rinkos jėgos, ir vyriausybės politika.

Energijos dedamąją sąskaitoje sudaro dvi dalys. Pirma, didmeninės kainos dedamoji. Ji paprastai atspindi išlaidas, kurias patiria bendrovės pateikdamos energiją į tinklą. Tai apima kuro pirkimo ar gamybos ir transportavimo ir perdirbimo išlaidas ir elektrinių statybos, eksploatavimo bei eksploatavimo nutraukimo išlaidas. Antra, mažmeninės kainos dedamoji, kuri apima išlaidas, susijusias su energijos pardavimu galutiniams vartotojams. Tinklo išlaidos atspindi perdavimo ir paskirstymo infrastruktūros išlaidas, susijusias su tinklų technine priežiūra ir plėtra, sistemos aptarnavimu ir tinklo nuostoliais. Tinklo tarifai dažnai papildomi rinkliavomis siekiant padengti kitas išlaidas, tokias kaip su viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimais ir technologijų parama susijusias išlaidas. Galiausiai yra taikomi mokesčiai ir rinkliavos. Tai gali būti bendro pobūdžio mokesčiai (PVM, akcizas) arba specialios rinkliavos, kurių paskirtis – palaikyti tikslines energijos ir (arba) kovos su klimato kaita politikos priemones.

Vartotojų kainų dedamosios

1. Energijos kainos Europoje

Dujų ir elektros energijos rinkose, nepaisant to, kad tam tikra prasme įmanoma pasaulinė prekyba kuru ir įranga (tokia kaip suskystintas gamtines dujas gabenantys laivai, vėjo turbinos ir kt.), geriausiu atveju jų kainos tėra regioninės, o dar dažniau – nacionalinės ar subnacionalinės kainos, ir tai paveikia didmenininkų sąnaudas bei vartotojų kainas ir gali pakenkti bendrajai rinkai.

Europos vartotojams elektros energijos ir dujų kainos[4] pakilo ir tebekyla. Nors beveik visose valstybėse narėse elektros energijos ir dujų vartotojų kainos nuosekliai augo, skirtumas tarp kainų skirtingose valstybėse narėse lieka didelis: vartotojai valstybėse narėse, kuriose kainos didžiausios, moka 2,5–4 kartus daugiau nei valstybėse narėse, kuriose kainos mažiausios[5]. Atotrūkis tarp didžiausių ir mažiausių elektros energijos ir dujų kainų (ypač dujų kainų buitiniams vartotojams), kurias vartotojai moka įvairiose valstybėse narėse, vis labiau augo. Taigi nacionalinio lygmens skirtumai išlieka: Europos kainos netampa panašesnės, o rinkų veikimas netampa efektyvesnis.

Mažmeninių kainų buitiniams vartotojams raida

Elektros kainos buitiniams vartotojams ES pastaruosius penkerius metus (2008–2012 m.) kasmet vidutiniškai augo 4 %[6]. Daugumoje valstybių narių šis nuošimtis viršija infliaciją. Dujų kainos buitiniams vartotojams kilo 3 % per metus, tad ir jos viršijo infliaciją daugumoje valstybių narių. Vis dėlto tai tėra vidurkiai: skirtingose nacionalinėse sistemose kainos laikui bėgant kito labai skirtingai:

Elektros kainos buitiniams vartotojams (EUR/kWh įskaitant mokesčius)

Šaltinis: Eurostato energijos statistika

Gamtinių dujų kainos buitiniams vartotojams (EUR/kWh įskaitant mokesčius)

Šaltinis: Eurostato energijos statistika

Mažmeninių kainų pramonei raida

Mažmeninės elektros kainos pramonei tuo pačiu laikotarpiu didėjo maždaug 3,5 % kasmet, o tai viršija daugiau nei pusės valstybių narių infliaciją; dujų kainos – mažiau nei 1 % per metus tuo pačiu laikotarpiu (mažiau nei infliacija daugelyje valstybių narių).

Mažmeninės elektros energijos kainos pramonei (EUR/kWh, neskaitant PVM, susigrąžinamų mokesčių bei rinkliavų ir visų lengvatų)

Šaltinis: Eurostato energijos statistika

Mažmeninės dujų kainos pramonei (EUR/kWh, neskaitant PVM, susigrąžinamų mokesčių bei rinkliavų ir visų lengvatų)

Šaltinis: Eurostato energijos statistika

Didmeninės kainos

Kitaip nei mažmeninės kainos, pagal pagrindinius Europos didmeninės prekybos elektros energija lyginamuosius rodiklius 2008–2012 m. laikotarpiu didmeninės elektros energijos kainos sumažėjo 35–45 %. Didmeninės dujų kainos svyravo – smukdavo, o vėliau sugrįždavo į ankstesnį lygį, todėl per visą laikotarpį nebūta akivaizdaus kainų padidėjimo.

Kainų komponentai

Šis vidutinių Europos kainų augimas neparodo skirtingu metu buvusių didelių skirtumų tarp valstybių narių ir tarp įvairių pramonės šakų. Kai kuriuose sektoriuose kainų svyravimo būta daug didesnio, pavyzdžiui, vienose šalyse elektros kainos buitiniams vartotojams mažėjo iki 2 %, kitose – augo iki 47 %; nors ES vidutinės pramoninių dujų kainos didėjo mažiau negu 1 % per metus 2008–2012 m., tam tikros energijai imlios pramonės šakos nurodė, kad 2008–2012 m. dujų kainos išaugo 27–40 %. Pridedamoje ataskaitoje nagrinėjami šie skirtumai, ypač tarp pramonės sektorių, ir pabrėžiama, kad skirtingiems vartotojams kainos ir politikos poveikis nėra vienodas. Siekiant geriau suprasti ryšį tarp energijos kainų ir politikos, tikslinga išskaidyti kainas į įvairias dedamąsias.

Mažmeninių elektros energijos kainų raida pagal komponentus

Santykinė energijos dedamosios dalis mažmeninėje elektros kainoje ilgainiui apskritai sumažėjo. Taip yra dėl to, kad nuo 2008 m. labiausiai augo mokesčių (rinkliavų) komponentas[7], o energijos sąnaudų dedamoji padidėjo mažiausiai. Nuo 2008 m. elektros energijos tinklo sąnaudos padidėjo 18,5 % ir 30 % atitinkamai buitiniams ir pramoniniams vartotojams; mokesčiai ir rinkliavos padidėjo 36 % buitiniams vartotojams ir 127 % pramoniniams vartotojams (neįskaitant lengvatų). Nors nuoseklių nacionalinių duomenų apie lengvatas nėra, kai kurios valstybės narės teikia dideles mokesčių ir rinkliavų lengvatas kai kurioms energijai imlioms pramonės šakoms ir taip smarkiai sumažina kainų didėjimą dėl mokesčių ir rinkliavų.

Elektros energijos kainos raida pagal komponentus 2008–2012 m.

Šaltinis: Eurostatas. Buitinių vartotojų atveju įskaičiuojami mokesčiai; pramonės atveju neįskaičiuoti PVM ir kiti susigrąžinami mokesčiai; kitos pramonei taikomos lengvatos neįskaičiuotos (informacijos apie jas negauta).

Mažmeninių dujų kainų raida pagal komponentus

Gamtinių dujų mažmeninių kainų atveju nuo 2008 m. energijos komponentas taip pat išliko pastovus, nors visoje ES vidutiniškai tinklo komponentas išaugo 17 % buitiniams vartotojams ir 14 % pramonei. Mokesčiai išaugo 12–14 % buitiniams vartotojams ir 14 % pramonei.

Dujų kainos raida pagal komponentus 2008–2012 m.

Šaltinis: EK, valstybių narių metaduomenys. Buitinių vartotojų atveju įskaičiuojami mokesčiai; pramonės atveju neįtraukiami PVM ir kiti susigrąžinami mokesčiai.

Energijos dedamąją kainoje lemiantys veiksniai

Iš šių trijų energijos kainos dedamųjų (energijos, tinklo išlaidų ir mokesčių bei rinkliavų) energijos sąnaudų dedamoji paprastai didžiausia, nors jos dalis mažėja. Kaip minėta, skirtingai nei mažmeninių kainų energijos dedamoji, didmeninės elektros energijos kainos panašėjo ir mažėjo. Tai gali būti susiję su ES energetikos politika: stiprėjančia konkurencija susiejus rinkas, elektros gamybos atsiejimu nuo sistemos eksploatavimo, ES ATLPS anglies dioksido kainų smukimu[8] ir energijos gamybos pajėgumų, kurių eksploatacijos sąnaudos mažos (tokių kaip vėjo ir saulės energijos, taip pat veikiančių branduolinių ir hidroelektrinių) augimu.

Tačiau didmeninių kainų sumažėjimas nesumažino mažmeninių kainų energijos dedamosios, nors ji yra dalis sąskaitos už energiją, dėl kurios energijos tiekėjai turėtų galėti konkuruoti. Rezultatas gali reikšti, kad kainų konkurencija mažmeninėse rinkose yra silpna, todėl tiekėjai gali nesistengti, kad didmeninių kainų mažėjimas atsilieptų mažmeninėms kainoms[9].

Ryšį tarp didmeninių ir mažmeninių kainų gali sumažinti aukšti rinkos koncentracijos lygiai. Be to, kai kuriose valstybėse narėse taikomas visuotinis mažmeninių kainų reguliavimas kenkia konkurencijai mažmeninėse rinkose, nes atgraso konkurentus nuo žengimo į rinką ir investicijų. Dėl to taip pat galėjo sumažėti poveikis mažmeninių kainų raidai[10]. Be to, valstybės narės turėtų svarstyti kitas politikos priemones, kuriomis būtų atsiliepiama į pažeidžiamų buitinių vartotojų ar pramonės šakų nerimą.

Dujų rinkoje ne tik rinka koncentruota ir kainos reguliuojamos, tačiau dažnai esama ir tiekimo apribojimų (mažai tiekėjų ir konkurencijos), o dujų kainos vis dar dažnai indeksuojamos pagal naftos kainas[11]. Dėl šios praktikos didmeninės dujų kainos atsiejamos nuo faktinės gamtinių dujų pasiūlos ir paklausos, ir ribojama energijos tiekėjų galimybė lanksčiai reaguoti į kintančias rinkos sąlygas arba vartotojams leisti pajusti realias sąnaudas. Tokiais atvejais naftos kainų augimas pastaraisiais metais tiesiogiai prisidėjo prie dujų kainų didėjimo pasirinktose apribotose rinkose tų regionų vartotojų ir pramonės šakų nenaudai.

Mokesčių ir rinkliavų dedamąją lemiantys veiksniai

Šioje dedamojoje svarbu atskirti bendrąsias energijos mokesčių priemones ir su energetikos sistema susijusias sąnaudas, finansuojamas iš rinkliavų. Mokesčiai ir rinkliavos energetikos ir klimato politikos priemonėms finansuoti paprastai yra mažiausia dedamoji daugumoje valstybių narių, tačiau konkrečiai rinkliavos išaugo gerokai daugiau nei kita. Ši dedamoji susilygino ar viršijo tinklo sąnaudų dedamąją, ir dabar sudaro didžiąją dalį elektros energijos kainos buitiniams vartotojams trijose valstybėse narėse, o kai kuriose valstybėse narėse ji lieka nežymi. Daugumoje valstybių narių energetikos ir klimato politikos priemonės, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančiosios energijos gamybą, yra finansuojamos iš mokesčių ir rinkliavų. Mažmenines kainas papildžiusios atsinaujinančiosios energijos sąnaudos vidutinę ES buitinių vartotojų elektros energijos kainą[12] faktiškai padidino maždaug 6 %, o pramoninių vartotojų elektros energijos kainą – maždaug 8 % (prieš atskaitant lengvatų poveikį). Sąnaudų dydis labai įvairuoja: jų nuošimtis Ispanijoje ir Vokietijoje siekia atitinkamai 15,5 % ir 16 % buitinių vartotojų elektros energijos kainos, o Airijoje, Lenkijoje ir Švedijoje nesiekia nė 1 %.

Kai kurios nacionalinės energetikos ir kovos su klimato kaita politikos priemonės finansuojamos iš rinkliavų, tačiau ES ATLPS išlaidos yra įtrauktos į didmeninės energijos kainos dedamąją. Nacionalinės rinkliavos, kad ir kurioje grandinės vietoje jos būtų renkamos, padarys poveikį kainoms ir lems skirtumus tarp įvairių nacionalinių rinkų. Siekiant sumažinti tokį iškraipymą, svarbu, kad vyriausybės įsikišimas energetikos sektoriuje (infrastruktūros ar gamybos, pavyzdžiui, atsinaujinančių energijos išteklių, branduolinės energijos sąnaudų arba iškastinio kuro pajėgumų lankstumo, finansavimas) būtų kiek įmanoma ekonomiškai efektyvesnis[13].

Europos energijos apmokestinimo sistemoje nenumatomas visiškas suderinimas, todėl valstybės narės gali pavieniui keisti savo mokesčius ir mokesčių tarifus, jeigu jie nesusiję su ES teisėje numatytais pagrindiniais elementais arba minimaliais lygiais[14]. Pasirinkus nagrinėti elektros energiją, vėl akivaizdžiai matyti dideli valstybių narių skirtumai: anksčiau aptartas energijos kainų mokesčių ir rinkliavų komponentas užima nevienodą santykinę dalį, skiriasi ir jo absoliučioji vertė. Valstybės narės naudoja mokesčius ir rinkliavas įvairiausiems tikslams. Tie tikslai apima bendrąjį pajamų generavimą (pvz., sveikatos priežiūrai ir švietimui), taip pat pastangas įskaičiuoti energijos gamybos ir vartojimo išorės sąnaudas, su energetika susijusių konkrečių politikos priemonių (tokių kaip kovos su klimato kaita ir energetikos politikos) finansavimą arba iškastinio kuro sektoriaus prisitaikymą.

Duomenys apie mokesčių lengvatas ir kitas valstybių narių teikiamas subsidijas, ypač energijai imliems pramonės sektoriams, šiuo metu fragmentiški, ir jiems trūksta nuoseklumo[15]. Todėl Komisija rengia išsamų tyrimą siekdama surinkti nuoseklius ir išsamius duomenis apie visas įvairiausių elektros energijos sektoriaus technologijų sąnaudas ir subsidijas.

Tinklo dedamąją kainoje lemiantys veiksniai

Dėl priežasčių, kurias ne visada lengva suprasti, santykinė perdavimo ir paskirstymo sąnaudų dalis ir absoliutūs lygiai labai skiriasi nelygu valstybė narė; duomenų apie šių dalių dydį lemiančius veiksnius ir raidą yra mažai, ypač dujų atveju. Todėl tolesnė informacija susijusi su tik elektros energija.

Pastaba: kai kurios valstybės narės į tinklo rinkliavas įtraukia

 sąnaudas, kurios nesusijusios su tinklais. Pastarosios šiuose duomenyse neišskirtos.

Nuo 2008 m. elektros energijos tinklo išlaidos padidėjo 30 % ir 18,5 % atitinkamai pramoniniams ir buitiniams vartotojams. Turint omenyje energetikos sektoriaus pertvarkymą, nuolatinis tinklo sąnaudų augimas, visų pirma buitiniams vartotojams, nėra netikėtas, bet jį būtų galima sumažinti užtikrinus geresnį tinklo valdymą.

Kai absoliučiosios vertės svyruoja nuo 2 EUR ct/kWh iki 7 EUR ct/kWh[16], akivaizdu, kad šios sąnaudos gali turėti didelį poveikį bendroms elektros energijos kainoms. Tai lemia bendrą energijos kainų skirtumą tarp valstybių narių ir prekybos partnerių atžvilgiu. Tokius skirtumus iš dalies sąlygojo labai skirtinga nacionalinė tinklo tarifų reguliavimo ir sąnaudų paskirstymo praktika, tinklų fiziniai skirtumai ir jų veikimo efektyvumas.

2. Energijos išlaidos Europoje

Nors didžiausio dėmesio susilaukia energijos kainų lygiai, buitiniams vartotojams ir pramonei faktiškai aktualesnės energijos išlaidos, nes jos rodo, kokias sąskaitas realiai teko apmokėti. Kainų kilimas gali skatinti energiją vartoti efektyviau ir jos vartoti mažiau (ir šie du veiksniai iš dalies gali atsverti kainų kilimą). Tai pasiekiama tobulinant procesus, produktus ar energijos vartojimo buitinei paskirčiai efektyvumą arba mažinant sektorinį ar net bendrą energijos vartojimo pramonėje intensyvumą. Tačiau kainų mažėjimą taip pat gali atsverti padidėjęs vartojimas, pavyzdžiui, dėl to, kad naudojama daugiau elektros prietaisų.

Namų ūkių sektoriuje potenciali pažanga didinant energijos efektyvumą nustatyta visais energijos naudojimo būdų atvejais, o ji ryškiausia, ko gero, namų šildymo atveju:

Energijos vartojimo namų šildymui tendencija (koe/m2).

Šaltinis: Odysee

Apskritai 2008–2011 m. buitinių vartotojų elektros energijos suvartojimas sumažėjo 1 %, o dujų suvartojimas sumažėjo 15 %. Nepaisant to, namų ūkių energijos išlaidos padidėjo, pavyzdžiui, dėl to, kad lėto energiniu požiūriu neefektyvių pastatų renovavimo ir neefektyvios įrangos keitimo tempo nepakako kylančioms kainoms atsverti. Visų valstybių narių duomenys rodo, kad 2008–2012 m. buitinių vartotojų išlaidų dalis, skiriama energijai[17], išaugo 15 % – nuo 5,6 % iki 6,4 % bendrų vartojimo išlaidų. Kadangi išlaidos energijai dažnai sudaro didesnę skurdesnių buitinių vartotojų išlaidų dalį, toks augimas turi papildomų neigiamų paskirstomųjų pasekmių labiausiai pažeidžiamiems buitiniams vartotojams.

Šaltinis: Eurostatas.

2008–2011 m. laikotarpiu didinant Europos pramonės energijos vartojimo efektyvumą ir dėl ekonomikos krizės ir tarptautinės konkurencijos mažinant pagaminamos produkcijos kiekį elektros energijos suvartojimas sumažėjo 4 %. Vis dėlto šį pagerėjimą užgožė elektros energijos kainų augimas, dėl kurio visoje pramonėje išlaidos išaugo maždaug 4 % (prieš atskaitant mokesčių ir rinkliavų lengvatų poveikį). O išlaidos dujoms, kurių suvartojimas pramonėje krito 5,3 %, 2008–2011 m. iš viso sumažėjo 6,8 %.

Europos pramonė apskritai yra pasaulio lyderė pagal energijos vartojimo efektyvumą. Tačiau dar yra galimybių taikyti daugiau vartojimo efektyvumo priemonių (iš dalies jau vykdomų, ES įgyvendinant naują energijos vartojimo efektyvumo direktyvą ir nesiliaujant tobulinti energinius produktus), visų pirma dėl didelių skirtumų valstybėse narėse ir tarp valstybių narių. Gauti standartizuotus duomenis apie energijos išlaidas nėra lengva. Analizuojant, kokią gamybos sąnaudų dalį sudaro energijos sąnaudos, turimi duomenys leidžia spręsti, kad rezultatų amplitudė nepaprastai plati. Todėl tikslinga atidžiau panagrinėti energijai imlias pramonės šakas, įskaitant gamybos sektorius, tokius kaip popieriaus ir spausdinimo, cheminių medžiagų, nemetalų mineralų, geležies ir plieno ir spalvotųjų metalų, kurių visų palyginti didelę gamybos sąnaudų dalį sudaro energijos išlaidos. ES bendrovės, dalyvavusiose išsamiuose atvejų energijai imliuose sektoriuose tyrimuose, nurodė, kad 2010–2012 m. elektros energijos ir dujų kainos joms augo (neįskaitant lengvatų).

Energijos išlaidų dalis energijai imlių pramonės šakų gamybos sąnaudose

(skirtingi stulpeliai reiškia pasektorius[18], kuriuose yra mažiausios, didžiausios valstybių narių vertės ir ES vidurkiai, 2010 m.)

Šaltinis: Eurostatas, struktūriniai verslo statistiniai duomenys.

3. Energija ir Europos konkurencingumas tarptautiniu mastu

Nors Europoje energija niekada nebuvo pigi, pastaraisiais metais energijos kainų atotrūkis tarp ES ir pagrindinių ekonominių partnerių dar labiau išaugo: ES pramonės dujų kainos vidutiniškai tris keturis kartus didesnės už palyginamas JAV, Indijos ir Rusijos kainas, 12 % didesnės už Kinijos, palyginamos su Brazilijos ir mažesnės už Japonijos.

Regiono kainų sumažėjimas, kurį lėmė, pavyzdžiui, skalūnų dujų populiarumas JAV ir laipsniškai didinama SGD prekyba, dar nepadėjo sumažinti kainų Europos rinkoje. Taip yra dėl nacionalinių subsidijų tam tikrose šalių gamintojų rinkose, prekybos apribojimų ir (arba) infrastruktūros ribotumo ir indeksavimo pagal naftos kainą. Be to, didėjanti paklausa Azijoje, visų pirma Japonijoje po Fukušimos branduolinės avarijos, taip pat didino atotrūkį tarp kainų ES ir JAV.

Didmeninės elektros energijos kainos Europoje tuo laikotarpiu mažėjo. Jos palyginti mažos ir iš esmės yra tokio lygio, kurį galima lyginti su didmeninėmis elektros energijos kainomis JAV. Tačiau pagal dabartinius valiutų keitimo kursus ES pramonės mažmeninės elektros energijos kainos[19] yra daugiau kaip du kartus didesnės negu JAV ir Rusijoje, 20 % didesnės nei Kinijoje, bet 20 % mažesnės nei Japonijoje. Ir šiuo atveju mažesnės JAV ir Rusijos dujų kainos (ir dėl to mažesnės akmens anglies kainos) padėjo sumažinti tų šalių elektros energijos kainas. Tačiau daugumoje valstybių narių elektros energijos tiekimas (vertinant pagal svyravimus ir trūkius) yra labiau patikimas negu JAV ir Japonijoje, Kinijoje ir Rusijoje[20]. Šie tiekimo trūkiai taip pat turi kainą. Tarptautiniai duomenys apie tinklo sąnaudas nėra lengvai prieinami, kad būtų galima patvirtinti hipotezę, kad ES tinklai yra brangesni, tačiau patikimesni nei kitur pasaulyje. Mokesčių duomenų yra šiek tiek daugiau: jie rodo, kad ES elektros energijos ir dujų mokesčiai vidutiniškai didesni negu kituose pasaulio regionuose.

Norint įvertinti šio didėjančio energijos kainų atotrūkio poveikį pramonės konkurencingumui, labai svarbūs du rodikliai: eksportas ir gamyba Europoje pagal energijai imlias bendroves.

· Nepaisant nuo 2008 m. ryškėjančių energijos kainų skirtumų pasaulio eksporto rinkose tebevyrauja ES prekės, kurioms pagaminti sunaudojama daug energijos. Tačiau per pastaruosius kelerius metus ES labai sumažino savo eksporto energijos intensyvumą, o besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys, tokios kaip Brazilija, Rusija ir Kinija, tampa vis svarbesnėmis tarpinių sudedamųjų dalių, kurioms pagaminti reikia daug energijos, tiekėjomis. TEA teigimu[21], didėjant ES ir kitų regionų energijos kainų ir išlaidų skirtumui ES užimama energijai imlių prekių pasaulinio eksporto rinkų dalis sumažės.

· Gamybos lygiai energijai imliose pramonės šakose nuo 2008 m. smunka, o bendra energijai imlių pramonės šakų dalis Europos BVP mažėja[22]. Tačiau dabar to neįmanoma priskirti vien energijos kainoms, nes kiti svarbūs veiksniai yra mokesčių ir rinkliavų lengvatos energijai imlioms pramonės šakoms, recesija, struktūriniai pokyčiai pasaulio ekonomikoje ir atitinkamos vartotojų paklausos permainos. Gamyba ES iš tikrųjų kelis dešimtmečius buvo pertvarkoma siekiant sumažinti energijos vartojimo intensyvumą ir padidinti gamybos pridėtinę vertę – tai irgi šiek tiek sušvelnino energijos kainų kilimą. Be to, turėjo įtakos daug kitų veiksnių, įskaitant darbo sąnaudas ir rinkų už ES ribų patrauklumą, kurie traukė investicijas į tas rinkas.

Šie du aspektai susiję. Siekdamos kompensuoti recesiją ir su ja susijusį paklausos Europoje nuosmukį, kai kurios energijai imlios Europos pramonės šakos, netgi tokios vietinės pramonės šakos kaip plytų ir stogo čerpių, pastaraisiais metais atsisuko į pasaulio rinkas: vykdė eksportą arba tarptautines investicijas. Tokiomis aplinkybėmis jiems ir toliau tenka konkuruoti tarptautinėje rinkoje, ir jie turi apsispręsti: investuoti Europoje ar užsienyje, šalyse, kuriose rinkos dinamika atrodo perspektyvesnė. Kadangi konkurentai iš kitų šalių siekia pagerinti energijos vartojimo efektyvumą, energijos kainų skirtumai labiau veikia sprendimus dėl investicijų ir įmonių gebėjimą konkuruoti bei vykdyti plėtrą.

4. Būsimos kainų ir išlaidų tendencijos

Komisijos 2030 m. energetikos ir klimato kaitos politikos sistema yra įvairiapusio darbo rezultatas: to darbo tikslas – siekta suprasti būsimus energijos išlaidų lūkesčius bei galutines kainas, atsižvelgiant į pasaulio ir Europos rinkų dinamiką, vyriausybės politiką ir vartotojų bei pramonės elgseną. Komisijos analizė patvirtina 2050 m. energetikos veiksmų plano išvadą, kad iškastinio kuro kainos, tikėtina, ir toliau augs ir didins išlaidas energijai. Konkrečiai elektros energijos atveju išlaidos greičiausiai augs iki 2020 m., nes didės iškastinio kuro sąnaudos, be to, būtinai reikės investuoti į infrastruktūrą ir gamybos pajėgumus. Po 2020 m. išlaidos veikiausiai nusistovės ir po to šiek tiek sumažės, nes iškastinį kurą keičia atsinaujinantys energijos ištekliai. Kapitalo išlaidos sumažės tik truputį, o mokesčiai ir (arba) prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos aukcionų įmokos didės.

5. Išvados. Veiksmai energijos išlaidoms sumažinti

Vertinant energijos kainų tendencijos nuo 2008 m. galima daryti tokias pagrindines išvadas:

Elektros energijos kainos ir, dar svarbiau, išlaidos ir toliau visuotinai augo ir buitiniams vartotojams, ir pramonei, nors vartojimo lygis mažėjo arba liko stabilus. Dujų kainos svyravo, tačiau per visą 2008–2012 m. laikotarpį išaugo nežymiai.

Šį kainų padidėjimą labiausiai lėmė padidėję mokesčiai bei rinkliavos ir tinklų sąnaudos. Kainų energijos komponento raida buvo netolygi; šalyse, kuriose didelė vėjo ir saulės energijos skvarba, būta spaudimo mažinti didmenines elektros energijos kainas. Kitose šalyse to nebuvo. Pažanga, pasiekta tobulinant energijos vidaus rinkos veikimą, veikiausiai padarė teigiamą poveikį – užtikrino, kad visoje Europoje didmeninės rinkos kainos panašėtų. To negalima pasakyti apie mažmenines kainas, nes skiriasi tinklo paskirstymo sistemos ir tarpusavyje nekoordinuojamos nacionalinės energetikos ir klimato kaitos politikos priemonės, mokesčiai, rinkliavos ir tinklo tarifų reguliavimas. Dėl šių priežasčių vidaus rinka išliko suskaidyta.

ES tendencijos paslepia didelius skirtumus tarp valstybių narių ir pramonės sektorių. Tai rodo vidaus energetikos rinkos trūkumus ir didelius skirtumus tarp valstybių narių politikos, vykdomos tinklų sąnaudų, mokesčių ir rinkliavų klausimais.

Ir elektros energijos, ir dujų kainos vis labiau skiriasi nuo išorės konkurentų (vienintelės išimtys yra Japonija ir Korėja). Staigus dujų kainų nuosmukis JAV ryškiai kontrastuoja su stabiliu kainų lygiu Europoje per tą patį laikotarpį.

ES iki šiol išlaikė lyderės pozicijas prekių, kurioms pagaminti reikia daug energijos, eksporto srityje. Tačiau Europos pramonei gali tekti dėti dar didesnes pastangas nuolat didinti energijos vartojimo efektyvumą, kad kompensuotų didesnes energijos išlaidas, kartu nepamirštant fizinės ribos, nes konkurentai taip pat didina efektyvumą, o Europos pramonė apsisprendžia investuoti užsienyje, arčiau besiplečiančių rinkų.

Labai trūksta patikimos, palyginamos ir patikrinamos informacijos apie tam tikrus kainų ir išlaidų aspektus, visų pirma apie perdavimo ir paskirstymo sąnaudų veiksnius, tikslų energijos poveikį išlaidoms gamybos įrenginių lygmeniu ir apmokestinimo ir subsidijavimo lygius, ypač kalbant apie pramonę.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau, Komisija mano, kad svarbu išlaikyti mūsų įsipareigojimus 2014 m. pabaigti kurti energijos vidaus rinką ir toliau plėtoti energetikos infrastruktūrą. Dėl ES rinkos liberalizavimo pramonė (ypač MVĮ) ir buitiniai vartotojai jau gali sumažinti jiems tenkančias kainas, pasirinkdami palankesnį esamų tiekėjų tarifą arba pakeisdami energijos tiekėją į pigesnį (jei tiekėjų pakankamai daug). Reikia daugiau pastangų liberalizuoti rinką, didinti investicijas, konkurenciją ir vartojimo efektyvumą, nes tai gali sumažinti kainas. Be to, dinamiška kainodara ir pažangioji matavimo technologija vis dar nepasiekiama daugumai Europos buitinių vartotojų. Tai riboja vartotojų galimybę kontroliuoti gaunamas sąskaitas už energiją. Spręsdama šiuo klausimus Komisija iki 2014 m. vasaros ketina parengti komunikatą dėl mažmeninių rinkų.

Jei kuro (pvz., naftos ir akmens anglies) kainos yra pasaulinės ir sunkiai paveikiamos, ES įtaką gali stiprinti ES politika įvairinti energijos tiekimą ir tiekimo maršrutus, vieningai, Europos balsu derėtis su pagrindiniais energetikos partneriais ir skatinti energijos vartojimo efektyvumą tarptautiniu mastu. Be to, auganti atsinaujinančiosios energijos gamyba ir energijos vartojimo efektyvumas padeda sumažinti iškastinio kuro importo sąskaitą.

Energetikos politikos mokesčio ir rinkliavų komponento, kuris pastaraisiais metais padidėjo labiausiai, klausimu svarbu apsvarstyti tokių priemonių vertę ir užtikrinti, kad iš tokių priemonių finansuojamos politikos kryptys būtų taikomos kaip įmanoma ekonomiškai efektyviau. Todėl svarbu, kad valstybės narės peržiūrėtų nacionalinę praktiką, kuri skiriasi nuo kitų, ir vadovautųsi geriausia patirtimi, įskaitant Komisijos gaires dėl valstybės kišimosi į energetikos sektorių, siekdamos sumažinti neigiamas pasekmes energijos kainoms. Šiuo klausimu, kaip ir kitose politikos srityse[23], nepaprastai aktualus ekonomiškai racionalus požiūris į 2030 m. kovos su klimato kaita, atsinaujinančiosios energijos ir energijos vartojimo efektyvumo politiką.

Tinklo dedamoji kainoje padidėjo daugumoje valstybių narių, tačiau labai skirtingai nelygu šalis, ypač su paskirstymu susijusios sąnaudos. Tai reiškia, kad reikia toliau dirbti – vykdyti palyginamąją tinklo sąnaudų ir taikomos praktikos analizę siekiant užtikrinti, kad visoje Europoje panašėjanti tinklo praktika pagerintų skirstymo ir mažmeninės prekybos rinkų efektyvumą ir taip sumažintų tinklo sąnaudų dedamąją kainose.

Norėdami stabdyti energijos išlaidų augimą buitiniai vartotojai ir pramonė Europoje gali pagerinti energijos vartojimo efektyvumą ir diegti reagavimo į paklausą ir kitas naujoviškas energetikos technologijas ir inovacijas ir taip taupyti energiją ir pinigus. Dėl besitęsiančios finansų ir ekonomikos krizės spręsti energijos nepritekliaus ir (arba) energetikos pažeidžiamumo klausimą šiandien ypač aktualu, nes energijos išlaidų augimas skaudžiausiai atsiliepia vargingiems namų ūkiams. Siekiant suteikti apsaugą namų ūkiams, galima svarstyti fiskalinius pervedimus, atsižvelgiant į tai, kad tokius pažeidžiamus vartotojus paprastai veiksmingiau galima apsaugoti socialinės politikos priemonėmis (tokiomis kaip fiskaliniai pervedimai), o ne energijos kainomis.

Pramonės atveju ES turėtų toliau dėti pastangas užtikrinti vienodas sąlygas energijos kainų srityje. Tiek vykdant dvišalį dialogą su tarptautiniais partneriais, tiek PPO lygmeniu ypač reikėtų kelti energijos subsidijų vietos pramonei ir su energijos produktais susijusių eksporto apribojimų klausimus. Šios priemonės taip pat padės Europos pramonei padidinti savo tarptautinį konkurencingumą, nepaisant to, kad pastaruoju metu energijos kainos Europoje santykinai išaugo ir didėja būtinų investicijų padengimo išlaidos. Kai tokios priemonės nėra adekvačios, tam tikrus pramoninius vartotojus nuo didesnių energijos išlaidų būtų galima apsaugoti fiskaliniais pervedimais, mokesčių ir rinkliavų lengvatomis ir sumažinimu, jei tai suderinama su valstybės pagalbos ir vidaus energijos rinkos taisyklėmis. Esamos gairės dėl valstybės pagalbos priemonių ATLPS sąlygomis leidžia skirti valstybės pagalbą tam tikrų energijai imlių sektorių įmonėms, kad būtų kompensuotos netiesioginės ATLPS teršalų išmetimo išlaidos. Be to, siūlomame peržiūrėtų valstybės pagalbos gairių energetikos ir aplinkos srityje tekste, dėl kurio šiuo metu vyksta viešos konsultacijos, numatoma, kad valstybės narės galės pageidauti iš dalies kompensuoti papildomas išlaidas, kuriomis finansuojama parama atsinaujinančiajai energijai, kad būtų palengvintas bendras paramos energijai iš atsinaujinančių išteklių finansavimas ir išvengta anglies dioksido nutekėjimo. Tai ypač aktualu energijai imlioms pramonės šakoms. Tačiau reikėtų prisiminti, kad tikslines subsidijas turi finansuoti kiti vartotojai arba mokesčių mokėtojai. Be to, jos sumažina tiesioginę paskatą imtis vartojimo efektyvumo priemonių ir, kadangi jos paprastai taikomos nacionaliniu lygmeniu, dar labiau iškraipo konkurenciją bendrojoje energijos rinkoje.

Europa turi spręsti su energetikos transformavimu susijusius energijos išlaidų uždavinius trišalėmis ES, valstybių narių ir Europos buitinių vartotojų ir pramonės pastangomis. Turėdama lanksčiai veikti leidžiančias energetikos sistemas, reaktyvius vartotojus, konkurencingas rinkas ir ekonomiškai efektyvias valdymo priemones, Europa bus geriau pasirengusi sulaikyti kainų augimą, finansuoti investicijas ir, kiek įmanoma, sumažinti išlaidų didėjimą. Taip ji gali praktiškai parodyti, kaip konkurencinga ekonomika gali būti pagrįsta tvarios ir įperkamos energijos sistema.

[1]               „Pramonė“ ir pramonės duomenys ataskaitoje apima komercinę veiklą plačiąja prasme ir nereiškia tik gamybos ar sunkiosios pramonės sektoriaus.

[2]               EUCO 75/1/13 REV 1, 2013 m. gegužės 23 d.

[3]           Rinkti nuoseklius ir išsamius duomenis energetikos sektoriuje keblu, todėl pasunkėja esamos padėties ir politikos poveikio analizė. Čia ir pridedamoje ataskaitoje pateikti duomenys yra patys nuosekliausi ir naujausi duomenys iš visos ES.

[4]               Pramonės kainos, apie kurias pranešama pagal Direktyvą 2008/92/EB dėl pramoninių elektros energijos ir dujų kainos duomenų rinkimo, gali apimti kitus neprivačius vartotojus. Vertinant dujų kainas atsižvelgta į visus naudojimo pramonėje būdus. Ši sistema neapima vartotojų, kurie dujas naudoja elektros energijos gamybai elektrinėse arba kogeneracinėse jėgainėse ar ne energijos gamybai (pvz., chemijos pramonėje) ir kurie per metus sunaudoja daugiau kaip 4 000 000 GJ.

[5]           Santykis panašus kalbant apie visus energijos produktus (elektros energiją ir dujas); vartotojų tipus (namų ūkius ar pramonę), vartotojų grupes (nedaug vartojančius, vidutinius ar stambius vartotojus) ir piniginius vienetus (euro, nacionalinės valiutos ar perkamosios galios standartų atžvilgiu). Pastarojo elemento aspektu santykis iš esmės nekinta, tačiau padėtis skirtingose valstybėse narėse labai nevienoda: šalyje, kurioje nominali kaina maža, kaina gali būti palyginti aukšta vertinant pagal perkamosios galios standartą.

[6]  Šiuo laikotarpiu plačiai remiamasi visoje ataskaitoje, nes tuo metu gerokai pasikeitė Eurostato mažmeninių energijos kainų duomenų metodika, ir ji nedera su ankstesniais duomenimis arba nėra išsamių duomenų apie visas valstybes nares.

[7] Ir buitiniams vartotojams, ir pramonei (36,5 % ir 127 %) ES svertinio elektros energijos kainos vidurkio atžvilgiu. Pramonės atveju šis procentinis pokytis neapima PVM ir kitų susigrąžinamų mokesčių. Į šią procentinę dalį neįskaičiuotos lengvatos pramonei.

[8]               Anglies dioksido kainos sudaro didmeninės kainos dalį ir sumažėjo nuo 14–29 EUR/t 2008 m. iki 6–9 EUR/t 2012 m. Tačiau neaišku, kokiu mastu kainos sumažėjimas atsiliepia didmeninei kainai ar yra reikšmingas, nes dėl technologijų, kurių eksploatavimo sąnaudos mažos, rinkos kainos mažėja.

[9]               Dėl menkos paklausos ir didmeninės elektros energijos kainos dinamikos (pastovumo arba mažėjimo, kai angliavandenilių kainos augo) kilo sunkumų tradicinėms elektros energijos gamybos priemonėms. Daugeliu atvejų įtaka ir gamybos verslo pelno dydžiui ir įmonių akcijų kainoms buvo neigiama, o gauti finansavimą tapo sunkiau. Paprastai ES komunalinių paslaugų įmonės turi prisitaikyti prie šios naujos verslo aplinkos, ir tai jos darė labiau sutelkdamos dėmesį į paslaugas naudotojams, įskaitant decentralizuotą elektros energijos gamybą ir energijos vartojimo efektyvumą, ir palaipsniui atsisakydamos tradicinių elektros energijos gamybos priemonių.

[10]             Liberalizuotose rinkose lengvesnis patekimas į rinką padidina konkurenciją, kuri turėtų sustiprinti paskatas mažinti sąnaudas ir dėl to sumažinti kainas vartotojams. Tai patvirtina žemesnės mažmeninės kainos pramonei Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje ir Nyderlanduose.

[11]             2012 m. 51 % suvartojamų dujų kainos Europoje vis dar buvo indeksuojamos pagal naftos kainas, o 44 % dujų kainas lėmė pasiūlos ir paklausos principais pagrįsta konkurencija (Tarptautinės dujų sąjungos IGU 2012 m. metinė apžvalga). Dujų, parduodamų laikantis pasiūlos ir paklausos principais pagrįstos konkurencijos, dalis nuo 2005 m. padidėjo 3 kartus, tačiau skirtinguose regionuose didmeninės kainos sandaros mechanizmai labai skiriasi: 2012 m. maždaug 70 % dujų Šiaurės Vakarų Europoje (Jungtinė Karalystė, Airija, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai, Vokietija ir Danija) kainų sudaryta pagal pasiūlos ir paklausos principus, o Vidurio Europoje (Austrija, Čekija, Lenkija, Slovakija, Vengrija ir Šveicarija) – mažiau nei 40 %. Kai kuriose valstybėse narėse visų importuojamų dujų kaina indeksuojama pagal naftos kainą.

[12]             Atsinaujinančiosios energijos mokesčiai ir rinkliavos, kaip elektros energijos kainos buitiniams vartotojams nuošimtis, svyruoja nuo mažiau nei 1 % iki 15,5 %, Ispanijoje ir 16 % Vokietijoje. Nuošimtis didėja dėl augančios atsinaujinančiosios energijos dalies ir mažėjančių didmeninių kainų (o tai didina atotrūkį tarp didmeninių kainų ir paramos atsinaujinančiajai energijai). Vis dėlto, jei atsižvelgiama į technologijų, kurių eksploatavimo sąnaudos mažos, poveikį rinkos kainoms (kai vandens, vėjo, saulės energija sumažina didmenines kainas), grynasis atsinaujinančiosios energijos poveikis gali reikšti mažmeninių kainų mažėjimą, o ne augimą. Atrodo, kad taip yra Ispanijos ir Airijos, bet ne Vokietijos atveju (žr. ataskaitos priedą). Sumažėjusios didmeninės kainos turėtų būti naudingos galutiniams vartotojams, nes sumažėtų išlaidos energijos tiekimo komponentui.

[13]             Žr. Komunikatą „Elektros energijos vidaus rinkos kūrimas ir geriausių viešojo įsikišimo rezultatų užtikrinimas“, C(2013) 7243.

[14]             Žr. Direktyvą 2003/96/EB

[15]             Žr. kartu pateikiamos ataskaitos 1.1.13 skirsnį.

[16]             Su tinklu susijusios sąnaudos pramoniniams vartotojams. Buitiniai vartotojai moka nuo 2,2 EUR ct/kWh (MT) iki 9,7 EUR ct/kWh (ES).

[17]             Vertinant pagal suderintą vartotojų kainų indeksą.

[18]             Žr. ataskaitos 90 pav.

[19] Neatsižvelgiant į mokesčių ir rinkliavų lengvatas energijai imlioms pramonės šakoms ir pabrėžiant, kad sunku rasti tarptautinius palyginamus duomenis apie elektros energijos kainas.

[20]             Žr. Tarnybų darbinio dokumento 3 skyrių.

[21]             World Energy Outlook 2013, Tarptautinė energijos agentūra (TEA), 8.17 pav.

[22]             Popieriaus ir spausdinimo, cheminių medžiagų, kitų nemetalų mineralų produktų (įskaitant statybines medžiagas, stiklą, keramiką), pagrindinių metalų (įskaitant geležį ir plieną), spalvotųjų metalų (aliuminio) bendroji pridėtinė vertė (2008–2011 m.) ir gamybos apimties indeksas (2008–2012 m.).

[23]             Reikia tikrinti, ar visos ES politikos priemonės palankios konkurencingumui.