5.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 356/30

—

ragina Europos Komisiją iki 2020 m. priimti draudimą į sąvartynus versti plastiką ir itin degias atliekas ir siūlo nustatyti konkrečius ir didelius plastiko atliekų susidarymo prevencijos, parengimo pakartotinai naudoti ir perdirbimo tikslus, kurie turėtų būti suvienodinti visose atitinkamose direktyvose ir turėtų atitikti medžiagų aplinkosauginius koeficientus; galima būtų numatyti ir su valstybėmis narėmis suderinti tarpinius tikslus ir pereinamuosius laikotarpius;

—

prašo Europos Komisijos svarstyti galimybę finansuoti būsimą infrastruktūrą, kuri veiksmingai perdirbtų plastiką, ir nebeskirti finansavimo sąvartynams ir deginimo infrastruktūrai; ES finansavimas turėtų būti skiriamas tik energijos regeneracijos įrenginiams, kurie dera su nuoseklia atliekų tvarkymo strategija, kurioje numatytos pakankamos priemonės pirmesniems atliekų hierarchijos etapams;

—

ragina visiškai įgyvendinti principą „moka teršėjas“, o Europos Komisijai siūlo išsiaiškinti, kaip ES būtų galima geriausiai užtikrinti didesnę gamintojo atsakomybę. Tam tikriems plastiko gaminiams ir gaminiams, kuriuose yra plastiko, Europos Sąjungos lygmeniu reikėtų taikyti grąžinamą užstatą už gaminius ir įgyvendinti tokių gaminių surinkimo schemas; reikėtų skatinti stambiosioms atliekoms taikyti principą „mokėk už tiek, kiek išmeti“, o surinkimo būdus parinktų vietos ir regionų valdžios institucijos. Reikėtų numatyti paskatas pakartotiniam panaudojimui ir uždrausti nemokamai dalinti plastikinius pirkinių maišelius;

—

mano, kad kuriant gaminį svarbu naudoti ribotą skaičių atskirų plastiko rūšių, kurios nėra maišomos su kitomis medžiagomis, ir ant pakuočių ir gaminių aiškiai nurodyti plastiko rūšį, kad tuos gaminius būtų lengviau pakartotinai naudoti ir perdirbti; pasisako už tai, kad ateityje dizainui būtų nustatytas privalomas minimalus perdirbtos medžiagos kiekis;

—

ragina sudaryti tarptautinį susitarimą, pagal kurį būtų draudžiama kosmetikos gaminiuose ir kitose asmens higienos priemonėse naudoti iriąsias plastiko mikrogranules, kad šis palyginti naujas taršos šaltinis nepatektų į maisto grandinę; mano, kad yra pakankamai įrodymų, leidžiančių reikalauti uždrausti „oksidacija skaidomą plastiką“, kol nauji moksliniai tyrimai nepatvirtins jo pridėtinės vertės.

Pranešėja

Linda GILLHAM (Runneymede Borough tarybos narė, UK/EA)

Pamatinis dokumentas

Žalioji knyga dėl Europos plastiko atliekų aplinkoje strategijos

COM(2013) 123 final

1.

palankiai vertina Žaliąją knygą dėl plastiko atliekų aplinkoje. Optimalus atliekų tvarkymas – vienas didžiausių šiuo metu vietos ir regionų valdžios institucijoms tenkančių uždavinių, nes reikia ir mažinti didesnio atliekų kiekio poveikį aplinkai kuriant ir finansuojant atliekų tvarkymo ir šalinimo infrastruktūrą, ir išsaugoti gamtos išteklius;

2.

nurodo, kad vis dėlto didžiausią dėmesį reikia skirti atliekų prevencijai. Be atliekų tvarkymo optimizavimo pagrindinis iššūkis – išsami ir plataus užmojo atliekų prevencija;

3.

todėl ragina visiškai įgyvendinti principą „teršėjas moka“, nes tai yra vienas veiksmingiausių atliekų prevencijos metodų, galintis padėti vietos ir regionų valdžios institucijoms pasiekti savo tikslus atliekų tvarkymo srityje ir sumažinti joms tenkančią finansinę ir organizacinę naštą;

4.

pripažįsta, kad namų ūkių dalyvavimas – svarbiausia prielaida norint didinti atliekų susidarymo prevenciją, surinkimą ir perdirbimą. Vietos ir regionų valdžios institucijos gali suteikti piliečiams informacijos ir priemonių, reikalingų jiems norint pritaikyti savo kaip vartotojų įpročius ir paskatinti rinkti įvairesnes ir kokybiškesnes atliekas. Tam reikia, kad plastiko atliekos būtų įvardytos galimu vertingu ištekliumi;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad plastiko atliekos kaupiasi ne tik privačiuose ūkiuose; visų pirma daugiau dėmesio reikėtų skirti pramonei (pavyzdžiui, automobilių gamybos), statybos pramonei ir kitai komercinei veiklai, nes šiuose sektoriuose sunaudojama ypač daug plastiko;

6.

pripažįsta, kad valstybėse narėse atliekų tvarkymas skiriasi. Dėl daugelio priežasčių, įskaitant visuomenės pasipriešinimą, daugelyje valstybių narių buvo vangiai investuojama į atliekų tvarkymo įrenginius, ilgai truko infrastruktūros diegimas;

7.

apgailestauja, kad atliekų tvarkymo grandinėje –prevencijos veiksmų, parengimo pakartotinai naudoti ir perdirbti, surinkimo sistemų, valymo įrenginių, rinkų iniciatyvų – nėra strateginio planavimo arba jis per lėtas. Saugi rinka susiformuos tik esant pakankamam perbirbti tinkamo plastiko kiekiui;

8.

ragina Europos Komisiją užtikrinti, kad visose 28 valstybėse narėse būtų visapusiškai įgyvendinami esami ES aplinkosaugos teisės aktai ir užtikrintas jų vykdymas; mano, kad šiuo metu vykdymo užtikrinimui ir kontrolei trūksta išteklių;

9.

palankiai vertina ketinimą 2014 m. peržiūrėti Sąvartynų direktyvą; mano, kad naujoje direktyvoje iki 2020 m. turėtų būti nustatytas draudimas į sąvartynus vežti plastiką ir itin degias atliekas. RK pripažįsta, kad atliekų tvarkymo sektoriui ir vietos ir regionų valdžios institucijoms reikia laiko, investicijų ir aiškumo, kad galėtų skirti išteklių atitinkamai atliekų surinkimo, rūšiavimo, perdirbimo ir našaus galutinio apdorojimo infrastruktūrai. Nors atsiliekančioms valstybėms narėms gali reikėti pereinamojo laikotarpio iki visiško uždraudimo, norint pasiekti laikotarpiui iki 2020 m. nustatytus tikslus, visos plastiko atliekos turi būti tvarkomos kaip išteklius – kaip numatyta Efektyvaus išteklių naudojimo Europos plane;

10.

pripažįsta, kad nors septyniose valstybėse narėse į sąvartynus išvežama mažiau kaip 10 proc. atliekų, vienuolikoje valstybių narių – daugiau kaip 60 proc. Atliekų tvarkymo srityje reikia pripažinti ypatingą plastiko vertę, todėl reikia geresnių ir efektyvesnių surinkimo sistemų, kad tarša būtų maksimaliai sumažinta;

11.

ragina Europos Komisiją ateityje vykdant peržiūras laikytis kompleksinio požiūrio į visų rūšių plastiką, įskaitant elektros ir elektronikos įrangos atliekas (EEĮA), plastiką iš eksploatuoti nebetinkamų transporto priemonių ir pakuotes. Pagrindų direktyvoje dėl atliekų nustatyti tikslai per maži ir nesusiję konkrečiai su plastiko atliekomis;

12.

tvirtina, kad nustatant naujus tikslus dėl plastiko atliekų reikėtų išspręsti tonomis išreikšto svorio klausimą, nes tona nėra tinkamas matas, ypač kalbant apie plastiko plėvelę, kuri yra labai lengva. Tikslai turėtų būti nustatomi atsižvelgiant į medžiagų aplinkosauginius koeficientus, siekiant padidinti plastiko vertę, kuri dažnai sumenkinama, palyginti su sunkesnėmis perdirbimui tinkamomis atliekomis;

13.

pažymi, kad visos valstybės narės „energijos gavybą iš atliekų“ yra pripažinusios alternatyva po pakartotinio panaudojimo ir perdirbimo likusių atliekų šalinimui sąvartynuose; todėl pakartoja, kad ES finansavimas turėtų būti skiriamas tik energijos regeneracijos įrenginiams, kurie dera su nuoseklia atliekų tvarkymo strategija, pagal kurią numatyta atitinkama infrastruktūra, galinti jau pirmaisiais tvarkymo etapais užtikrinti, kad surinktos atliekos bus rūšiuojamos, valomos ir perdirbamos; kadangi plastikas gali būti panaudojamas kaip aukšto šilumingumo kuras, mano, jog svarbu nustatyti konkrečių rūšių plastiko perdirbimo tikslus pagal apdorojimo pajėgumus, siekiant išvengti kuro, gaunamo deginant vertingus išteklius, poreikio;

14.

mano, kad reikėtų užtikrinti geresnį užsibrėžtų tikslų įgyvendinimą; be to, sutinka, kad reikia nustatyti ne tik atliekų šalinimo sąvartynuose mažinimo tikslus, bet ir privalomus, konkrečius ir didelius, tačiau pasiekiamus plastiko atliekų susidarymo prevencijos, parengimo pakartotinai naudoti ir perdirbimo tikslus, kuriuos galima tiksliai įvertinti ir kurie turėtų būti suvienodinti visose atitinkamose direktyvose; galima numatyti tarpinius tikslus ir pereinamuosius laikotarpius ir juos suderinti su valstybėmis narėmis bei vietos ir regionų valdžios institucijomis, kurios nepakankamai gerai vykdo tikslus atliekų srityje;

15.

prašo, kad tie tikslai būtų nustatyti laikantis proporcingumo, artumo ir atsargumo principų;

16.

mano, kad dėl šių priemonių plastiko atliekos pakils į aukštesnę poziciją atliekų hierarchijoje, ir pritaria Europos Parlamento raginimui iki 2020 m. uždrausti į sąvartynus vežti visas perdirbimui tinkamas ir biologines atliekas, tačiau įspėja, kad, jei Europos Sąjungoje nebus toliau plėtojamas plastiko perdirbimas, gali išaugti plastiko atliekų išvežimas iš Europos;

17.

ragina aktyviau skatinti plastiko perdirbimą visais etapais, kad formuotųsi žiedinė ekonomika. Jau pirminiame gaminio kūrimo etape reikėtų numatyti ne tik jo perdirbimą pasibaigus jo eksploatacijos laikui, bet ir racionalizuoti jo gamybai naudojamus polimerus, be to, naudoti ribotą skaičių vientiso ir su kitomis medžiagomis nejungiamo plastiko, kad vėliau būtų nesunku tą plastiką atskirti perdirbimui;

18.

ragina Europos Komisiją skatinti žaliuosius viešuosius pirkimus, numatant daugiau paskatų už plastiko atliekų prevenciją, parengimą pakartotinai naudoti, perdirbimą ir didesnį perdirbto plastiko kiekį naujuose gaminiuose;

19.

prašo Europos Komisijos svarstyti galimybę finansuoti būsimą infrastruktūrą, kuri veiksmingai perdirbtų plastiką, ir nebeskirti finansavimo sąvartynams ir deginimo infrastruktūrai, bet remti perdirbto plastiko rinką ir taip didinti užimtumą;

20.

pripažįsta, kad dėl medžiagų perdirbimo ES gali pati geriau apsirūpinti žaliavomis ir kad atliekų panaudojimas energijai gauti turėtų likti antrine galimybe (laikantis atliekų hierarchijos), kad būtų galima realizuoti visą nukreiptų atliekų potencialą ir neskatinti atliekų panaudojimo energijai gauti, išvengiant „siurblio efekto“ (angl. vacuum cleaner effect), kaip rekomenduojama žaliojoje knygoje;

21.

tvirtai įsitikinęs, kad atliekų surinkimo iš gyventojų sistema turėtų būti privaloma, tačiau ji turėtų būti tokia, kad skatintų atliekų atskyrimą ir maksimaliai didintų aukštos kokybės perdirbamų medžiagų panaudojimą. Tai subsidiarumo klausimas ir nors kai kuriose valstybėse narėse mišrių sausųjų atliekų perdirbimas pasiteisino kaip labai efektyvus būdas, reikia pripažinti, kad surinkimo metodai skiriasi kaime ir mieste, taip pat skirtingose šalyse. Nors neįmanoma turėti universalios, visiems tinkančios politikos, galima savanoriškai racionalizuoti ir standartizuoti surinkimo metodus;

22.

pakartoja savo nuomonę, kad galima rasti galimybių kaimyninių šalių regionų valdžios institucijoms kartu kurti panašių objektų, pavyzdžiui, daugiaaukščių gyvenamųjų namų atliekų tvarkymo ir apdorojimo sistemas, siekiant užtikrinti efektyvų atliekų srautų tvarkymą ir optimalų šio sektoriaus turimos infrastruktūros ir išteklių panaudojimą;

23.

taip pat mano, kad reikėtų skatinti kokybišką perdirbimą aktyviai remiant perdirbto plastiko rinką, taip pat skatinti aplinką tausojančių medžiagų gamybą siekiant sumažinti į aplinką patenkantį plastiko kiekį;

24.

apgailestauja, kad šiuo metu ataskaitos dėl Pagrindų direktyvoje dėl atliekų nustatytų atliekų panaudojimo tikslų vykdymo yra paremtos duomenimis apie surinkimą, o ne faktinį perdirbimą ar panaudojimą energijos gavybai. Reikia skubiai patikslinti apibrėžtis ir parengti vieną bendrą perdirbimo rezultatų apskaičiavimo metodiką;

25.

pripažįsta, kad Europos Komisija jau nustatė paramos programą dešimčiai valstybių narių, kurių veiklos atliekų politikos srityje rezultatai prastesni; apgailestauja, kad 18 valstybių narių vis dar labai atsilieka nuo Pagrindų direktyvos dėl atliekų vykdymo;

26.

mano, kad reikia įvairių priemonių, nes jokia viena politikos priemonė nepadės atliekų srautų nukreipti nuo sąvartynų prie perdirbimo. Tačiau ir perdirbimas ne visada yra perspektyvi strategija, nes kai kada perdirbti plastiką yra techniškai sudėtinga ir perdirbimas ne visada pasiteisina ekonominiu požiūriu, net jei aplinkosaugos požiūriu tai būtų geriausia išeitis;

27.

mano, kad ES galėtų būti lyderė pasaulyje, atsisakydama šalinti plastiko atliekas sąvartynuose, ir turėtų dalytis geriausia atliekų tvarkymo patirtimi vietos, regionų, valstybių ir tarptautiniu mastu. ES turėtų skatinti imtis tvarių iniciatyvų ir užtikrinti, kad perdirbėjai atliekas vežtų tik į tas perdirbimo įmones, kurios laikosi tokių pačių įsipareigojimų, kokių laikosi ES perdirbimo įmonės. Tarpininkai nėra perdirbėjai, todėl RK ragina griežčiau stebėti, kaip Europos uostuose laikomasi vežimo taisyklių;

28.

atsižvelgdamas į tai, pakartoja, kad pritaria Europos informacijos platformos, kurioje ES ir kitų šalių vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų dalytis informacija atliekų prevencijos ir tvarkymo klausimais, sukūrimui;

29.

pripažįsta, kad plastikas naudojamas visame pasaulyje, todėl gera praktika gaminio kūrimo etape, numatant pakartotinio panaudojimo, remonto ir perdirbimo galimybę, būtų naudinga ne tik Europos Sąjungoje ir padėtų apsaugoti jūras nuo taršos plastiko atliekomis;

30.

pažymi, kad daugelis vartojimo prekių, ypač elektros ir elektronikos įranga, dėl didelių ES darbo sąnaudų gaminamos ne ES ir tik po to į ją reeksportuojamos ir čia išardomos, perdirbamos arba šalinamos. Vadovaudamasis artumo principu, RK rekomenduoja Europos Sąjungoje kurti perdirbimo ir pakartotinio naudojimo infrastruktūrą, kad valstybės narės galėtų efektyviai pasinaudoti visoje ES jau esama atliekų tvarkymo infrastruktūra ir būtų išvengta nereikalingo investicijų dubliavimo. Tokiu atveju plastiko atliekas būtų galima tvarkyti kaimyninėse šalyse ir nereikėtų kiekvienoje valstybėje narėje kurti įvairiausių tipų perdirbimo įmonių, o specialią infrastruktūrą specializuotam tam tikrų tipų atliekų tvarkymui būtų galima planuoti ES mastu ir taip išvengti dubliavimo. RK pripažįsta, kad reikėtų įvesti ir vykdyti tinkamą atliekų vežimo per sieną kontrolę;

31.

mano, kad nors be teisės aktų reikalavimų galima imtis ir savanoriškų veiksmų, visgi šiek tiek reguliavimo reikės norint užtikrinti efektyvų, veiksmingą, saugų ir tvarų atliekų tvarkymą. Tačiau RK mano, kad, užuot tai dariusi mokesčiais ar draudimais, Europos Komisija pirmiausia turėtų svarstyti, kaip būtų galima informuoti ir paveikti vartotojus ir namų ūkius, kad jie keistų įpročius;

32.

prašo, kad Europos Komisija apsvarstytų, kaip Europoje būtų galima geriau užtikrinti didesnę gamintojo ir importuotojo atsakomybę, ypač plastiko atliekų atveju, kai už šių atliekų tvarkymą pernelyg dažnai tenka atsakyti vietos ir regionų valdžios institucijoms. Geresnis tokios atsakomybės užtikrinimas turėtų leisti pateikti į rinką gaminius, kurie sukuria mažiau plastiko atliekų, o pastarosios būtų lengviau perdirbamos. Siekiant sumažinti vietos ir regionų valdžios institucijoms tenkančią sunkią naštą, Europos Sąjungos lygmeniu reikėtų įvesti grąžinamą užstatą už plastiko gaminius ir gaminius, kurių sudėtyje yra plastiko, bei jų privalomą surinkimą pasibaigus jų gyvavimo ciklui; taip pat mano, kad reikėtų skatinti prekybininkus, mokyklas ir darbovietes, kur galima atskirai surinkti nemažus vertingų išteklių kiekius ir taip sustiprinti perdirbimo naudą, taikyti priėmimo sistemas. Iš esamų pavyzdžių galima paminėti mobiliuosius telefonus ir spausdintuvų kasetes;

33.

mano, kad „mokėk už tiek, kiek išmeti“ principo taikymą stambiųjų atliekų surinkimui reikėtų skatinti taikant vietos ir regionų valdžios institucijų nustatytus atliekų surinkimo metodus; tai reikėtų derinti su visuomenės sąmoningumo ugdymu ir sustiprinti atliekų judėjimo kontrole, siekiant užkirsti kelią (plastiko) atliekų deginimui techniniu požiūriu netinkamuose įrenginiuose arba nekontroliuojamam jų išmetimui;

34.

pripažįsta, kad kiekvieną konkrečią užstato ir priėmimo sistemą dar galima tobulinti. Kai kuriose valstybėse narėse labai pasiteisino gėrimų butelių ir talpyklų antrinis panaudojimas; be to, juos superkant gaunama kokybiškos žaliavos perdirbimui. Tai galėtų būti vertinga alternatyva kaimo vietovėse, kur atskiras atliekų surinkimas ekonomiškai nepasiteisina. Viešų masinių renginių aplinkosauginio tvarumo planais vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų dar labiau skatinti PET (polietileno tereftalatas) surinkimą tais atvejais, kai nėra kitų aplinkai mažiau žalingų alternatyvų PET buteliams;

35.

mano, kad gaminio dizainas atlieka svarbiausią vaidmenį atliekų mažinimo klausimu; mano, kad dabartinę ekodizaino direktyvą, kurioje dėmesys sutelktas į vandens ir energijos vartojimą, reikėtų peržiūrėti ir išplėsti jos taikymo sritį, kad ji būtų taikoma kitiems plastiko gaminiams ir apimtų reikalavimus dėl parengimo pakartotinai naudoti, senėjimo problemos sprendimo, remonto ir perdirbimo ir kad joje būtų numatyta teikti informaciją vartotojui apie gaminio ilgaamžiškumą (pavyzdžiui, gaminį parduoti kartu su „gaminio pasu“). Dizainas svarbus ne tik vartotojams, bet ir atliekų tvarkymo srityje dirbančioms institucijoms, kurios atsakingos už eksploatuoti nebetinkamų gaminių tvarkymą. Geras gaminio dizainas ir jo pakuotė bei išardymo galimybės sudaro sąlygas perdirbimui ir jį pagerina;

36.

atkreipia dėmesį į tendenciją mažinti svorį ir vartotojams skirtų prekių pakuotės dizaine naudoti maišelius (pereinama nuo stiklo ar metalo prie plastiko) – dėl to mažėja transporto sąnaudos, todėl išmetama mažiau anglies dioksido; tačiau pripažįsta, kad nors tokios tendencijos rezultatai naudingi visiems, ji gali būti labai pelninga gamintojams, tačiau nuostolinga vietos ir regionų valdžios institucijoms, kurioms didėja atliekų surinkimo ir tvarkymo sąnaudos;

37.

mano, kad tuo tikslu reikėtų mažinti plastiko rūšių (plastiko junginių) skaičių, kad būtų galima išlydyti išrūšiuotą suderinamą plastiką. Todėl taip pat reikia ant pakuočių ir produktų aiškiai nurodyti plastiko rūšį, kad būtų lengviau rūšiuoti; be to, plastiko sudėtyje neturėtų būti patvariųjų organinių medžiagų arba cheminių medžiagų, kurias draudžiama naudoti pagal REACH reglamentą;

38.

mano, kad gairės dėl tvaraus gaminio dizaino visą gaminio eksploatavimo ciklą, įskaitant jo tvarkymą pasibaigus eksploatacijai, padėtų vartotojams suvokti tikrąją gaminio vertę ir nebūtų švaistomi vertingi ištekliai;

39.

pasisako už tai, kad ateityje vykdant dizaino peržiūras būtų nustatytas privalomas minimalus perdirbtos medžiagos kiekis sudėtyje, bet kartu supranta, kad kai kurios paskirties plastikui, pavyzdžiui, naudojamam maisto ir asmens sveikatos gaminiuose, reikia specialių medžiagos standartų;

40.

prašo iš plastikų laipsniškai pašalinti pavojingas medžiagas tiek naujuose gaminiuose, tiek ir perdirbtuose produktuose, kad būtų sumažinta rizika, susijusi su jų naudojimu, ir būtų padidintos jų perdirbimo galimybės. Komitetas pritaria Tausiai išteklius naudojančios Europos veiksmų plane išdėstytam siūlymui iki 2020 m. visas labai didelį susirūpinimą keliančias medžiagas įtraukti į REACH medžiagų kandidačių sąrašą, o tai leistų į jį įtraukti atitinkamus plastiko priedus. Šioje srityje prašo ypatingą dėmesį skirti plastiko mikro granulėms ir nanodalelėms, kurios kelia naujų problemų ir ne visada yra įtrauktos į REACH reglamentą;

41.

prašo ypatingą dėmesį skirti trimačių spausdintuvų ekodizainui, nes šių gaminių kūrimas gali daryti didelį poveikį kiekybiniam ir kokybiniam plastiko atliekų susidarymui;

42.

mano, kad reikia imtis įvairių priemonių dėl trumpaamžių vienkartinių išmetamų plastiko gaminių, įskaitant priemones, kuriomis siekiama sumažinti jų naudojimą ir skatinti naudoti daugkartinio naudojimo gaminius. Neatsakingai -išmetami plastikiniai pirkinių maišeliai ir tušti plastikiniai buteliai parodo, kokia šiukšlinanti mūsų visuomenė, ir teršia aplinką; kai kuriuose regionų pasiteisino ne tik paskatos pakartotiniam naudojimui, bet ir draudimas nemokamai dalyti plastikinius pirkinių maišelius, tad apie tokias iniciatyvas reikėtų pagalvoti;

43.

mano, kad nacionaliniu lygmeniu imantis savanoriškų iniciatyvų, taip pat įpareigojant prekybininkus priimti tam tikras atliekas, būtų galima dalį kai kurių plastiko atliekų tvarkymo išlaidų perkelti nuo atliekų ir aplinkosaugos srityje dirbančių institucijų į visas kitas vertės grandinės grandis. Tarp tokių priemonių turėtų būti ir vartotojų švietimo programa;

44.

mano, kad būtų galima skatinti priėmimo sistemas taikyti ir kitose dažnai lankomose vietose (darbovietės ir mokyklos dažnai taiko mažas analogiškas sistemas, kurios leidžia joms surinkti nemažus kiekius perdirbimui);

45.

nuogąstauja, kad vartotojai gali klaidingai suprasti sąvoką „biologiškai skaidus“, nes daugeliu atveju toks plastikas biologiškai suyra tik pramoniniuose kompostavimo įrenginiuose, kuriuose palaikoma aukšta temperatūra;

46.

pabrėžia, kad svarbu gebėti skirti skaidų, biologiškai skaidų ir tinkamą kompostavimui plastiką. Šios sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Tačiau plastikas gali būti skaidus, bet neskaidus biologiškai, arba gali būti tik tinkamas kompostavimui;

47.

mano, kad reikia suderinti ir supaprastinti visą vartotojams skirtą ženklinimą, tačiau nuogąstauja, kad tam tikra informacija yra paini ar klaidinanti, todėl galbūt jos nereikėtų iš viso pateikti. Informacija apie tinkamas perdirbimo procedūras ir sudėtyje esančias perdirbtas medžiagas turėtų būti lengvai suprantama;

48.

nuogąstauja, kad sąvoka „biologinis plastikas“ gali būti suprasta kaip „ekologiškas“, nors gamybai panaudota biomasė gali būti ir netvari arba gali konkuruoti su žemės panaudojimu maisto gamybai; pasisako už biologinio plastiko mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros propagavimą ir rėmimą. Daugiausia dėmesio šiuo atveju būtina skirti ekologiškam dizainui – tai apima žaliavas (jei įmanoma iš atliekų), priedus (nepavojingus aplinkai ir sveikatai), taisymą (nesunkiai pataisoma), perdirbimą ir suirimą;

49.

todėl ragina nustatyti visapusiškai taikyti esamus Europos norminimo standartus dėl tinkamumo kompostuoti (ir pramonei, ir namų ūkiams), biologinio skaidumo ir skaidumo, pavyzdžiui, EN 13432 ir EN 14995, tačiau kartu patikrinti galimybę juos taikyti tam tikroje aplinkoje, įskaitant dirvą, jūrą ir gėlą vandenį, nuotekų valymo įrenginius ir anaerobinį skaidymą, kad būtų galima visoje ES taikyti vienodą ženklinimo sistemą, pagal kurią būtų labai aiškiai pateikiama informacija apie skaidumo lygį;

50.

ragina sudaryti tarptautinį susitarimą, pagal kurį būtų draudžiama kosmetikos gaminiuose – veido šveitikliuose, dantų pastoje ir kitose asmens higienos priemonėse – naudoti iriąsias plastiko mikro granules, kad šis palyginti naujas taršos šaltinis nepatektų į maisto grandinę;

51.

sunerimęs, kad plastikas, pažymėtas kaip „oksidacija skaidomas plastikas“, iš tikrųjų yra tik yrantis dėl oksidacijos, bet nėra biologiškai skaidus, o jam yrant atsiranda pavojus, kad plastiko mikro dalelės liks aplinkoje. Buvo nustatyta, kad oksidacija skaidomą plastiką perdirbant kartu su kitų rūšių plastiku jis užteršia perdirbtą medžiagą ir pablogina jos kokybę. Esama nemažai duomenų, kurie duoda pagrindo reikalauti uždrausti oksidacija skaidomą plastiką, kol naujais moksliniais tyrimais nebus įrodyta tokių gaminių pridėtinė vertė;

52.

pritaria Žaliojoje knygoje pateiktam teiginiui, kad „didžiąją dalį šiukšlių mūsų jūrose ir vandenynuose sudaro plastikas“ ir kad tai yra rimta pasaulinė problema; mano, kad visiems suinteresuotiesiems subjektams, dalyvaujantiems bet kuriame plastiko gyvavimo ciklo etape, į jūrų aplinką patenkančio plastiko kiekio mažinimas turi būti prioritetas;

53.

pripažįsta, kad reikia atlikti daugiau tyrimų apie makro ir mikro plastiko teršalų šaltinius, patekimo į aplinką būdus ir paplitimą. Be to, būtina suprasti šių mikroskopinių dalelių poveikį jūros gyvūnijai;

54.

ragina stiprinti stebėseną ir duomenų rinkimą, kad būtų galima įvertinti, ar konkrečios priemonės buvo sėkmingos ar ne, ir padėti rasti galimus sprendimus; mano, kad konkretų jūrų taršos mažinimo tikslą būtų galima nustatyti tik turint tikslių duomenų apie jūrų taršos mastą;

55.

pasisako už dviejų krypčių strategiją:

Sausumos/pakrantės strategija būtų paremta pirmiau minėtomis priemonėmis, o jūros strategija – geresniu MARPOL (Tarptautinės konvencijos dėl teršimo iš laivų prevencijos) ir kitų konvencijų vykdymo užtikrinimu;

56.

rekomenduoja, kad ES ir Tarptautinė jūrų organizacija (Jungtinių Tautų agentūra, atsakinga už laivybos saugą ir saugumą ir teršimo iš laivų prevenciją) geriau tarpusavyje koordinuotų savo politiką ir užtikrintų jos vykdymą;

57.

pripažįsta, kad ES Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje yra nustatyti jūrų taršos mažinimo tikslai, o visi nauji tikslai turėtų būti suderinti su esamais tikslais dėl atliekų. Galima būtų nustatyti ir konkrečiai plastiko atliekoms taikomus tikslus, tačiau jie turi būti „išmintingi“, o ne tik įpareigoti mažinti taršą. Reikia užtikrinti geresnį pagal MARPOL priimtų teisės aktų dėl atliekų ir išteklių vykdymą;

58.

pripažįsta vietos ir regionų valdžios institucijų ir jų partnerių vaidmenį informuojant visuomenę. Žinios apie upių ir jūros aplinkos užterštumą plastiku yra būtina sąlyga norint ištaisyti padėtį ir sumažinti taršos problemos mastą. Joms gilinti galima imtis įvairių priemonių: mokyklose vykdyti šviečiamąsias programas, propaguoti atsakingą elgseną turizmo sektoriuje, skatinti plastiko pramonę imtis iniciatyvų. Dėmesį į šią problemą padėtų atkreipti Europos švaros savaitės ar panašios iniciatyvos, kurias reikėtų tinkamai išreklamuoti;

59.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas kartu su savo partneriais ir savanoriškomis organizacijomis daugiau dėmesio skirti vertingoms „švarinimo“ iniciatyvoms. Nors per pakrančių „švarinimo“ talkas, taip pat paplūdimiuose įrengus šiukšliadėžes ir paplūdimių valymo akcijas surenkama tik nedidelė dalis šiukšlių, tokios iniciatyvos padeda didinti vietos bendruomenės sąmoningumą. Galima skatinti žvejybos sektorių dienomis, kai nežvejojama, vykdyti šiukšlių žvejybos kampanijas ir sudaryti jam sąlygas šias šiukšles šalinti artimiausiame uoste, užuot gabenus jas į savo uostą; RK savo ruožtu remia Europos Komisijos planus 2014 m. visoje Europoje paskelbti „Švarinimo dieną“ ir siūlosi išnagrinėti bendradarbiavimo galimybes įgyvendinant šią iniciatyvą;

60.

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos nepajėgios vienos padengti jūrų taršos sąnaudų, todėl ragina valstybėse narėse užtikrinti didesnį visų valdymo lygių ir atsakingų institucijų, vandens ūkio įstaigų, uostų direkcijų ir atliekų tvarkymo sektoriaus bendradarbiavimą, kad jie visi kartu rastų ekonomiškai efektyvių jūros aplinkos taršos plastiko atliekomis prevencijos būdų;

61.

ragina gerinti žinių pagrindą pasinaudojant ES remiamomis programomis, pavyzdžiui, LIFE+ arba ERPF lėšomis, siekiant išsiaiškinti plastiko atliekų poveikį dirvožemio ir jūrų aplinkai;

62.

ragina visus atliekų tvarkymo sektoriaus subjektus kartu mažinti plastiko atliekas aplinkoje, jų poveikį bei žaliavų naudojimą ir pripažinti plastiką vertingu ištekliumi. Tai iššūkis, atsižvelgiant į tai, kad plastikas yra pigus ir gana universalus, o jo panaudojimo būdų vis daugėja, tačiau dėl savo ilgaamžiškumo jis yra ilgalaikė problema. Didėjanti pasaulio jūrų aplinkos tarša plastiko atliekomis verčia susirūpinti, tačiau kartu reikia pripažinti, kad didžioji dalis šių atliekų, kurių išmetimas nevaldomas, į jūrų aplinką patenka iš sausumos. Tad tarša plastiko atliekomis nepriimtina jokioje aplinkoje!