i)

Sąjungos biudžetas yra pagrindinė visų paramos priemonių pagal pasiūlymą dėl mokėjimų balanso garantija; atsižvelgdama į tai, Komisija turėtų pateikti atitinkamus sprendimus, neapsiribojant tik esamomis nuostatomis, kaip pasiūlyme dėl mokėjimų balanso galėtų būti labiau iš esmės atsižvelgta į Parlamento vaidmenį Sąjungos biudžeto priežiūros srityje ir kaip tai įgyvendinti, kad būtų sudarytos sąlygos tikrai atskaitomybei;

ii)

Komisija turėtų paaiškinti santykį tarp kokios nors pagalbos, kuri galėtų būti suteikta ne euro zonos valstybei narei pagal Reglamentą (ES) Nr. 407/2010, kuriuo nustatoma Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonė (5), ir tarp nuostatų bei priemonių, numatytų pagal reglamentą, kuris bus priimamas remiantis pasiūlymu dėl mokėjimų balanso, nustojus taikyti Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonę (EFSM);

iii)

kadangi Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonės (EFSM) bus atsisakyta, kaip ES lyderiai yra paskelbę 2010 m. Europos Vadovų Taryboje, atsižvelgiant į tai, kad įsigalioja Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartis (ESM sutartis), nepanaudotos EFSM lėšos (apytiksliai 10 000 mln. EUR) galėtų būti perkeltos į MB priemonę ir tuo būdu jos finansavimo pajėgumas būtų padidintas nuo 50 000 mln. EUR iki 60 000 mln. EUR; kai valstybės narės grąžins pagal EFSM gautas paskolas, Sąjungos biudžeto garantijos grąžintai sumai nebereikės, taigi, nebereikės, kad būtų suteikiamos biudžeto garantijos naujoms paskoloms; panaikinus EFSM, likusios EFSM lėšos daugiau nebus naudojamos EFSM sistemoje ir galėtų būti toliau naudojamos pagal MB priemonę;

iv)

joks faktinis ryšys arba materialinės sąlygos neturėtų būti nustatyti tarp mokėjimų balanso priemonės ir struktūrinių fondų naudojimo pasiūlyme dėl mokėjimų balanso; sąlygos, susijusios su struktūrinių fondų naudojimu, turėtų būti nustatomos atitinkamame sanglaudos politikos teisės akte, jei to reikia;

v)

pasiūlymo dėl mokėjimų balanso 2 straipsnio 4 dalis dėl reikalavimo su Komisija, kai siekiama gauti ne Sąjungos finansinę pagalbą, neturėtų būti taikoma valstybei narei, prevenciškai gaunančiai finansinę pagalbą kredito linijos forma, kuri nepriklauso nuo to, ar atitinkama valstybė narė priėmė naujas politikos priemones, jei kredito linija nepasinaudojama;

vi)

būtina padidinti griežtesnės priežiūros proceso skaidrumą ir atskaitomybę pritaikant ekonominį dialogą taip, kad atitinkamas nacionalinis parlamentas, taip pat Europos Parlamentas galėtų pakviesti Komisiją, Tarybą, Europos Centrinį Banką (ECB) ir Tarptautinį valiutos fondą (TVF) keistis nuomonėmis;

vii)

Komisija turėtų kartu su savo rekomendacijos suteikti valstybei narei paskolą projektu Europos Parlamentui pristatyti makroekonominio koregavimo programos projektą;

viii)

paskolų teikimo sąlygų ir procedūrų klausimu Europos Centrinio Banko (ECB) vaidmuo turėtų būti mažesnis rengiant koregavimo programas; ECB savo 2013 m. sausio 7 d. nuomonėje dėl pasiūlymo dėl mokėjimų balanso (CON/2013/2) mano, kad netinkama imtis tokio vaidmens ne euro zonos valstybių narių atžvilgiu; todėl, ECB siūlymu, 3 straipsnio 3 dalyje „bendradarbiaujančios su ECB“ ir 3 straipsnio 8 dalyje „bendradarbiaudama su ECB“ derėtų pakeisti „atsižvelgiančios (atsižvelgdama) į ECB nuomonę, jei ECB nusprendžia teikti konsultacijas šiuo klausimu“;

ix)

apskritai, reikia daugiau aiškumo ir specifikacijų dėl makroekonominio koregavimo programos rengimo ir vertinimo, ypač dėl politikos priemonių ir procedūrinių reikalavimų, kuriais siekiama atkurti mokėjimų balanso tvarumą ir gebėjimą finansuoti visus savo poreikius finansų rinkose;

x)

kalbant apie 4 straipsnio 1 dalį, susijusią su sąlygomis prevencinei sąlyginei kredito linijai (PSKL) skirti, pasiūlymas dėl mokėjimų balanso būtų naudingesnis, jei jame būtų paaiškintos dvi veiklai svarbios sąvokos, t. y. „išorės padėties tvarumas“ ir „bankų mokumo problemų, dėl kurių galėtų kilti sisteminė grėsmė bankų sistemos stabilumui“, buvimas ar nebuvimas“; tuo tikslu šios sąvokos turėtų būti tiesiogiai nurodytos 4 straipsnyje, pateikiant aiškią nuorodą į atitinkamus rodiklius, numatytus atitinkamuose Sąjungos dokumentuose (DKP IV, Europos sisteminės rizikos valdybos, Europos priežiūros institucijų taisyklėse, „šešių dokumentų rinkinyje“, finansinio tvarumo ataskaitose) ar bent jau deleguotaisiais aktais; remiantis tuo pačiu principu 4 straipsnyje turėtų būti aiškiai nurodyta, kad numatytas visapusiškas vertinimas turėtų būti atliekamas Komisijos ir, jei reikia, paviešinamas; nuoroda į vertinimus, numatytus taikant makroekonominio disbalanso procedūrą, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 1176/2011, taip pat turėtų būti įtraukta į tinkamumo kriterijus;

xi)

daugiau aiškumo ir tikslesnių gairių reikia pasiūlymo dėl mokėjimų balanso 4 straipsnio 2 dalies klausimu, susijusiu griežtesnių sąlygų kredito linijos (GSKL) skyrimo sąlygomis, kalbant apie vertinimo ribas ir kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatoma, kad valstybė narė nebeatitinka sąlygų gauti PSKL, tačiau dar turi teisę gauti GSKL, taip pat aiškumo procedūrų, kuriomis remiantis atliekamas toje dalyje nurodytas vertinimas, klausimu;

xii)

reikia daugiau aiškumo dėl pasiūlymo dėl mokėjimo balanso 6 straipsnio 5 dalies, kalbant apie perėjimą nuo GSKL prie paskolos pablogėjus ekonominei padėčiai, ypač kalbant apie laiko terminus ir perėjimą lemiančius veiksnius;

xiii)

turėtų būti sukurta netiesioginio bankų rekapitalizavimo priemonė ne euro zonos valstybėms narėms, ypač atsižvelgiant į galimą tų valstybių narių dalyvavimą būsimame bendrame priežiūros mechanizme ir į poreikį suteikti joms fiskalinės politikos garantijas;

vietoje tiesioginio bankų rekapitalizavimo priemonės siūloma netiesioginio bankų rekapitalizavimo priemonė, kadangi pagal MB sistemą taikant tiesioginio bankų rekapitalizavimo priemonę Sąjungos biudžetui tiesiogiai kiltų rekapitalizuojamos finansų įstaigos keliama rizika;

ta netiesioginė priemonė būtų bankų rekapitalizacijai skirtos paskolos formos, kaip ir trys esamos priemonės finansinei paramai pagal MB (PSKL, GSKL ir paskolų); Nėra teisinių kliūčių, apsunkinančių šios bankų rekapitalizavimo paskolos, kuri, taikant griežtas sąlygas, būtų skiriama susijusios valstybės narės vyriausybei, siekiant rekapitalizuoti jos finansines įstaigas, taikymą;

xiv)

greta pirmiau minėtos netiesioginio bankų rekapitalizavimo priemonės galėtų būti apsvarstyta galimybė pakeisti ESM sutartį ir leisti ne euro zonos valstybėms narėms dalyvauti bendrame priežiūros mechanizme, kad jos galėtų pasinaudoti ESM bankų rekapitalizavimo priemone su sąlyga, kad dalyvavimas BPM ir ESM yra nuolatinis ir juo numatomos tos pačios teisės ir pareigos kaip ir euro zonai priklausančioms valstybėms narėms; tuo atveju valstybės narės įneštų kapitalo įnašus į ESM bankų rekapitalizavimo priemonę;

turėtų būti išnagrinėta ir labiau išplėtota idėja sukurti papildomą ESM dalį, kuri būtų naudojama tiesioginiam rekapitalizavimui ir kuri apribotų neigiamą poveikį, kurį ESM kredito reitingui ir skolinimo pajėgumui galėtų daryti bankų akcijų pirkimas, siekiant, kad būtų įtrauktos ir bendrame priežiūros mechanizme dalyvaujančios ne euro valstybės narės;

xv)

turėtų būti atsižvelgta, kad bet kokiame būsimame bendrame bankų problemų sprendimo fonde, esančiame bankų sąjungos struktūros dalimi, turėtų dalyvauti ir ne euro zonos valstybės narės;

xvi)

galutinis Parlamento ir Tarybos derybinių grupių susitarimas dėl P. Gauzès pranešimo esmės yra sveikintinas, tačiau svarbu, kad reglamente, kuris bus priimamas remiantis pasiūlymu dėl mokėjimų balanso, atsispindėtų dabartinė padėtis, visų pirma, kalbant apie:

xvii)

pasiūlymo dėl mokėjimų balanso 6 straipsnio 2 dalis dėl griežtesnės priežiūros apima tam tikrus aspektus, kurie atspindi esminius E. Ferreira pranešimo aspektus; todėl pasiūlymas dėl MB turėtų būti atnaujintas, siekiant užtikrinti vienodas sąlygas, kurios atspindėtų Parlamento ir Tarybos derybų grupių sutarimą dėl atitinkamų E. Ferreira pranešimo dalių, būtent dėl: