52013DC0199

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI IR EURO GRUPEI

Nuodugnių apžvalgų, atliktų pagal Reglamentą (ES) Nr. 1176/2011 dėl makroekonominių disbalansų prevencijos ir naikinimo, rezultatai

1.           Įžanga

Dabartinė ekonomikos ir finansų krizė paskatino iš esmės restruktūrizuoti mūsų ekonomiką. Tam turi padėti naujoviškas ES ekonomikos valdymas, kuriuo pripažįstama mūsų ekonomikos sektorių tarpusavio priklausomybė ir sukuriamas pagrindas būsimam pažangiam, tvariam ir integraciniam augimui ir konkurencingumui.

Kadangi mūsų ekonomikos sektoriai glaudžiai susiję tarpusavyje, taisyti praeities klaidas ir ateityje užtikrinti tvaresnį ES vystymąsi – bendra valstybių narių ir ES institucijų atsakomybė.

Dešimtmetį iki krizės pradžios atskirų valstybių narių ekonomikos pokyčiams ES lygmeniu skirta nepakankamai dėmesio. Iš dalies taip buvo dėl to, kad nebuvo pakankamai pripažįstamas vienos valstybės narės vykdomos ekonominės politikos šalutinis poveikis kitų valstybių narių ekonomikai – toks šalutinis poveikis dėl glaudžios ekonominės bendrą valiutą turinčių šalių tarpusavio priklausomybės ypač skaudžiai pasijuto euro zonoje. Tačiau iš dalies taip buvo ir dėl to, kad ES neturėjo priemonių, kurios padėtų nustatyti tokį disbalansą, užkirsti jam kelią ir, kai būtina, jį panaikinti. Todėl susidarė sąlygos disbalansui vystytis neprižiūrimam – tai turėjo neigiamų pasekmių tiek kelių valstybių narių ekonomikai, tiek tinkamam ekonominės ir pinigų sąjungos veikimui.

Mokantis iš praeities klaidų ir pasiryžus ateityje išvengti panašių situacijų, Europos Sąjungoje nustatyta nauja ekonomikos valdymo sistema. Remdamasis Komisijos pasiūlymu, teisės aktų leidėjas kaip vieną iš naujų priemonių nustatė makroekonominių disbalansų procedūrą (MDP), kuri padėtų anksčiau nustatyti problemas, joms užkirsti kelią ir jas spręsti (Reglamentas (ES) Nr. 1176/2011, toliau – reglamentas). MDP kartu su sugriežtintu Stabilumo ir augimo paktu, kuriame daugiausia dėmesio skiriama viešųjų finansų tvarumui, yra esminės griežtesnio ES ekonomikos valdymo priemonės.

Nors ryžtingi valstybių narių ir ES masto politikos veiksmai padeda iš naujo suderinti ES ekonomiką, ir esama rodiklių, kad anksčiau prarastas konkurencingumas yra laipsniškai atkuriamas, per keletą metų kai kuriose ES šalyse susidarę disbalansai tebėra didelė problema. Konkrečiai, dėl poreikio sureguliuoti netvaraus dydžio viešojo ir privačiojo sektorių skolą ir geriau suderinti pajamas su išlaidomis laikinai mažėja ekonominė veikla ir užimtumas. Kai kada ši situacija dar blogesnė dėl ilgą laiką kai kurių šalių ekonomikai būdingo įsišaknijusio struktūrinio nelankstumo, kuris riboja koregavimo galimybes ir dar labiau didina nepakeliamai didelį nedarbą. Šie veiksniai pripažinti Komisijos 2013 m. žiemos prognozėse, kurios rodo, kad tvarus augimas bus atkurtas palaipsniui.

Nors situacija atskirose valstybėse narėse skirtinga, nuolatinės reformos būtinos visose valstybėse narėse. Struktūrinių reformų poveikiui augimui ir darbo vietų kūrimui pajusti reikia laiko, o tie veiksniai savo ruožtu mažintų spaudimą viešiesiems finansams. Todėl patikima vidutinės trukmės fiskalinė strategija papildo visapusiškas struktūrines reformas ir atvirkščiai. Naujos ES ekonomikos valdymo priemonės skirtos padėti vyriausybėms nustatyti bazines problemas ir nedelsiant jas spręsti, vykdant tinkamą ir savo šaliai pritaikytą politiką platesnėje Europos sistemoje. ES institucijos ir valstybės narės glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje, pripažindamos euro zonos ir visos ES tarpusavio priklausomybę, į kurią atsižvelgiant būtinas gilesnis bendras sprendimų priėmimo procesas.

Tokiu visapusišku požiūriu pagrįsta Komisijos 2013 m. metinė augimo apžvalga[1], pateikta Europos ekonominės politikos koordinavimo semestro trečiojo ciklo pradžioje. Vykdydama šį procesą Įspėjimo mechanizmo ataskaitoje[2] Komisija visas valstybes nares[3] patikrino dėl galimų makroekonominių disbalansų remdamasi rodiklių rezultatų suvestine pagal MDP. Rodiklių rezultatų suvestinę Komisija nustatė pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir Taryba, taip pat Europos sisteminės rizikos valdyba. Tie rodikliai padeda atlikti kiekvienos valstybės narės padėties ekonominę analizę, kiek tai susiję su vidaus disbalansais (pvz., privačiojo ir viešojo sektoriaus skolos dydis, būsto kainos, nedarbas) ir išorės disbalansais (pvz., einamosios sąskaitos, turto bei įsipareigojimų užsienyje ir konkurencingumo rodikliai). Tuo remiantis tolesnei nuodugniai apžvalgai atlikti atrinkta 14 valstybių narių.

Per šį procesą nustatytų disbalansų kilmė, pobūdis ir mastas atskirose valstybėse skiriasi, dėl to konkrečias šalis reikia vertinti atskirai. Poreikis politikos veiksmais palaikyti didelį koregavimą yra ypač aktualus tose valstybėse narėse, kurioms ilgą laiką būdingas didelis einamosios sąskaitos deficitas ir prarastas konkurencingumas. 2012 m. gruodžio mėn. paskelbtame visapusiškame tyrime Komisija taip pat nagrinėjo didelio ir ilgalaikio einamosios sąskaitos pertekliaus priežastis[4]. Nors einamosios sąskaitos perteklius turėtų rodyti aukšto lygio konkurencingumą, jis taip pat gali būti susijęs su rinkos ydomis arba menka vidaus paklausa ir investavimo galimybėmis. ES stebimi makroekonominiai disbalansai pertekliaus šalyse nulėmė neteisingą išteklių paskirstymą – tai turėjo neigiamų pasekmių augimui.

Remdamasi prie šio komunikato pridėtose nuodugniose apžvalgose pateikta analize, Komisija nustatė disbalansų visose Įspėjimo mechanizmo ataskaitoje atrinktose šalyse: Belgijoje, Bulgarijoje, Danijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vengrijoje, Maltoje, Nyderlanduose, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje[5]. 2 skirsnyje apibendrinamos bendros šios analizės išvados. 3 skirsnyje pateikiamos pagrindinės išvados pagal atskiras šalis[6]. 4 skirsnyje pateikiamos trumpos išvados ir nurodomi tolesni šio ES ekonomikos valdymo proceso veiksmai.

2.           Įvairioms šalims bendros pagrindinės nuodugnių apžvalgų išvados

Makroekonominis koregavimas vyksta, nors atskirose valstybėse narėse jo pobūdis ir tempas skiriasi. Šis koregavimas apibūdintas nuodugniose apžvalgose pateikiant duomenis ir aptariant esminius veiksnius, pvz., einamosios sąskaitos deficito sumažėjimą, vienetui tenkančių darbo sąnaudų konvergenciją, per didelių būsto kainų korekciją ir privačiojo sektoriaus įsiskolinimo sumažėjimą. Turint omenyje skirtingas problemas ir disbalansus, keletą ateinančių metų įvairių šalių augimo skirtumai turėtų išlikti[7].

Dėl silpnos ekonominės veiklos ir trapios ekonominės perspektyvos kai kuriais atvejais gali būti sustiprėjusi ir rizika, ir tarpvalstybinis šalutinis poveikis, kuriuos lemia analizuoti makroekonominiai disbalansai. Be to, kai kuriais atvejais koregavimo procesas dar nesibaigė. Konkrečiai, sukaupti išorės įsipareigojimai (vertinami pagal didelę neigiamą grynąją tarptautinių investicijų poziciją ir grynąją išorės skolą), privačiojo sektoriaus įsiskolinimas ir padėtis būsto rinkoje kai kuriose valstybėse narėse tebekelia problemų. Nuo šių problemų sprendimo priklausys, ar įsiskolinusios šalys gali augti ir konkuruoti, užtikrinti finansinį stabilumą ir sumažinti nedarbą. Keliose šalyse reikės atidžiai stebėti nustatytus makroekonominius disbalansus ir juos naikinti ryžtingai įsipareigojus vykdyti struktūrines reformas. Daugeliu priemonių, kurių reikia imtis siekiant užtikrinti sklandų išorės ir vidaus disbalansų absorbavimą, taip pat skatinamas vidutinės trukmės ekonomikos augimas. ES vidutinės trukmės augimo ir investicijų skatinimo strategija iš esmės apima politikos sprendimus, kurių reikia pagal MDP.

Nuodugnios apžvalgos visų pirma rodo, kad:

· vyksta išorės pozicijų koregavimas, nors kelios valstybės narės yra pažeidžiamos dėl didelių grynųjų išorės įsipareigojimų;

· nepaisant eksporto rezultatų pagerėjimo, kurį nulėmė padidėjęs sąnaudų konkurencingumas, kelioms valstybėms narėms reikia dėti daugiau pastangų konkurencingumui tiek vidaus rinkoje, tiek pasaulio mastu skatinti arba atkurti;

· be galo svarbūs tebėra su sąnaudomis nesusijusio konkurencingumo veiksniai, pvz., reikia veiksmų, susijusių su eksporto struktūra ir technologiniu turiniu, geografine eksporto diversifikacija, įmonių struktūra, eksportui reikalingo importo dalimi (angl. imported contents of exports), tarpinių produktų vaidmeniu ir investicijomis į mokslinius tyrimus, plėtrą ir inovacijas;

· kelių šalių privačiajame sektoriuje vyksta finansinio įsiskolinimo mažinimas, bet privačiojo sektoriaus skola ir spaudimas mažinti finansinį įsiskolinimą tebėra dideli;

· keliose šalyse, prieš krizę patyrusiose būsto kainų bumą, vyksta būsto rinkos koregavimas. Turint omenyje vis dar pažeidžiamą bankų sektorių, griežtesnes kreditavimo sąlygas ir ekonominę nežinomybę, negalima atmesti tolesnio neigiamo koregavimo galimybės.

3.           Išvados pagal atskiras valstybes nares

Šiame skirsnyje apibendrinama atskiroms šalims skirtų nuodugnių apžvalgų analizė ir, kaip reikalaujama reglamentu, nurodoma, jei, Komisijos nuomone, yra susidarę disbalansai ir jei, jos nuomone, tokie disbalansai yra perviršiniai.

BELGIJOJE yra susidarę makroekonominiai disbalansai, kuriuos reikėtų stebėti ir dėl kurių reikėtų imtis politikos veiksmų. Visų pirma toliau reikėtų dėmesio makroekonominiams pokyčiams prekių išorės konkurencingumo ir įsiskolinimo srityse, pirmiausia dėl didelės valstybės skolos pasekmių realiajai ekonomikai.

Konkrečiau, dėl ilgalaikio su sąnaudomis susijusio ir nesusijusio konkurencingumo sumažėjimo ilgą laiką mažėjo Belgijos eksporto rinkos dalis. Nors Belgijos prekių eksportas palaipsniui perorientuojamas į dinamiškesnius regionus, vis auga specializacija eksportuoti sąnaudoms jautrius tarpinius produktus. Pastarasis aspektas akcentuoja sąnaudų veiksnių svarbą Belgijos eksporto rezultatams, o darbo sąnaudos auga greičiau, palyginti su prekybos partnerėse matomomis tendencijomis. Per praeitus metus vyriausybė paskelbė ir pradėjo didėjančio darbo užmokesčio skirtumo ribojimo veiksmus. Tačiau numatoma, kad geriausiu atveju šis koregavimas užsitęs tiek, kad ši problema bus aktuali vidutinės trukmės laikotarpiu, tuo tarpu kelios prekybos partnerės vykdo konkurencingumą didinančias reformas. Kalbant apie su sąnaudomis nesusijusį konkurencingumą, viena iš sričių, kurioje reikia imtis veiksmų, yra netobulas perėjimas nuo mokslinių tyrimų veiklos iki aukštesnių technologijų naujų produktų kūrimo. Dėl apskritai prarasto konkurencingumo didėja problemos, susijusios su didele valstybės skola, nes dėl to prastėja augimo perspektyvos. Dėl didelės valstybės skolos Belgija tampa pažeidžiama finansinių neramumų atžvilgiu, o su finansų sektoriumi susiję dideli neapibrėžtieji įsipareigojimai kelia papildomą riziką. Ilguoju laikotarpiu užtikrinant fiskalinį tvarumą taip pat reikės atsižvelgti į visuomenės senėjimo poveikį biudžetui.

BULGARIJOJE yra susidarę makroekonominiai disbalansai, kuriuos reikėtų stebėti ir dėl kurių reikėtų imtis politikos veiksmų. Visų pirma toliau reikia dėmesio įmonių sektoriaus finansinio įsiskolinimo mažinimo poveikiui, taip pat tolesniam išorės pozicijų koregavimui, konkurencingumui ir darbo rinkoms.

Konkrečiau, disbalansai Bulgarijoje greitai išaugo bumo etapu, kuris sutapo su įstojimu į Europos Sąjungą. Mažinant atotrūkį dideli užsienio kapitalo srautai į šalį prisidėjo prie jos ekonomikos perkaitimo ir būsto sektoriaus bumo. Prasidėjus krizei Bulgarijoje prasidėjo greitas finansinio įsiskolinimo mažinimo procesas ir imtasi finansinio stabilumo išlaikymo priemonių. Nors Bulgarijos einamosios sąskaitos padėties koregavimas vyko greitai ir dideliu mastu, numatoma, kad jai ir toliau bus būdingas nedidelis deficitas, nes ekonomikai atsigaunant augs importas. Dėl to sulėtės grynojo išorės įsiskolinimo koregavimas. Siekiant išlaikyti sąnaudų konkurencingumą ir eksporto augimą, bus svarbu užtikrinti, kad vienetui tenkančias darbo sąnaudas pagrįstų našumo augimas. Ne finansų įmonių sektoriaus įsiskolinimas, įskaitant pavėluotų mokėjimų masto augimą, rodo, kad spaudimas mažinti finansinį įsiskolinimą yra dinamiškesnio ekonomikos augimo kliūtis. Atrodo, kad žemesnės kvalifikacijos darbo rinkos segmentas ypač smarkiai nukentėjo nuo krizės ir reikėtų atidžiai jį stebėti. Labai išaugo nedarbas ir reikėtų imtis veiksmų, kad jis netaptų labiau struktūrinis. Kai kuriuose sektoriuose imant trūkti darbo jėgos galima matyti gebėjimų paklausos ir pasiūlos neatitiktį – tai rodytų, kad reikia visapusiškų aktyvios darbo rinkos, švietimo ir regioninės politikos veiksmų. Žvelgiant į ateitį, Bulgarijai kylantys uždaviniai apima poreikį didinti darbo rinkos koregavimo galimybes, sudaryti sąlygas sklandžiai mažinti įmonių sektoriaus finansinį įsiskolinimą ir neleisti vėl susidaryti netvariems disbalansams.

DANIJOJE yra susidarę makroekonominiai disbalansai, kuriuos reikėtų stebėti ir dėl kurių reikėtų imtis politikos veiksmų. Visų pirma toliau reikia dėmesio tolesniam būsto rinkos koregavimui ir dideliam namų ūkių ir privačiojo sektoriaus įsiskolinimui, taip pat išorės konkurencingumo veiksniams.

Konkrečiau, eksporto rezultatai prasti, nes dėl didelio darbo užmokesčio augimo ir visų pirma lėto našumo augimo išaugo vienetui tenkančios darbo sąnaudos. Be to, prastus eksporto rezultatus iš dalies nulėmė nepalankus eksporto rinkų derinys. Keletą pastarųjų metų padėtis šiuo atžvilgiu šiek tiek pagerėjo, bet dabartinėje konjunktūroje sunku įvertinti šio pagerėjimo tvarumą ir ilgaamžiškumą. Atsižvelgiant į didelį ir didėjantį Danijos einamosios sąskaitos perteklių, šios tendencijos artimiausiu laikotarpiu nekelia rizikos. Keletą metų iki finansų krizės buvusios nedidelės palūkanų normos ir spartesnis būsto kainų augimas prisidėjo prie namų ūkių skolos padidėjimo iki netvaraus dydžio. Nors ši tendencija pradėjo keistis į priešingą pusę ir riziką švelnina didelė grynoji namų ūkių turto pozicija, koregavimo procesas turės trukti ilgą laiką. Tai kelia galimą riziką ekonominiam ir finansiniam stabilumui.

ISPANIJOJE yra susidarę perviršiniai makroekonominiai disbalansai. Nors koregavimas vyksta, atsižvelgiant į būtino koregavimo mastą reikia nuolatinių tvirtų politikos veiksmų. Visų pirma labai didelė vidaus ir išorės skola toliau kelia riziką augimui ir finansiniam stabilumui. Ryžtingi ES masto ir Ispanijos politikos veiksmai nulėmė akivaizdžią srautų korekciją, taip pat finansavimo sąnaudų ir tiesioginės rizikos sumažėjimą. Tačiau praeitų metų pokyčiai, įskaitant tolesnį ekonominės veiklos susitraukimą, augantį nedarbą ir valstybės paramos poreikį keletui bankui rekapitalizuoti, atskleidė tų disbalansų sukeltą pažeidžiamumą, susijusį su augimu, užimtumu, viešaisiais finansais ir finansiniu stabilumu.

Konkrečiau, Ispaniją veikia dideli ir glaudžiai tarpusavyje susiję išorės ir vidaus disbalansai. Bumo metais į šalį nukreipti dideli kapitalo srautai prisidėjo prie didelių grynųjų išorės įsipareigojimų susikaupimo ir paskatino didelio būsto ir statybų sektorių burbulo formavimąsi. Sprogus šiam burbului, dėl bankų sektoriaus dalyvavimo valdant abejotiną nekilnojamąjį ir statybų turtą kilo grėsmė finansiniam stabilumui. Ši bankų sektoriaus patiriama rizika veiksmingai mažinama vykdant pagalbos finansų sektoriui programą, taip pat rekapitalizuojant ir restruktūrizuojant labiausiai nukentėjusius bankus ir griežtinant reguliavimo ir priežiūros sistemą[8].

Išorės disbalansų koregavimas vyksta, bet dar nėra baigtas, nes Ispanijai reikia siekti nuolatinio einamosios sąskaitos pertekliaus, kad sumažėtų jos turimi grynieji išorės įsipareigojimai: šiuo metu einamosios sąskaitos balanso ir sąnaudų konkurencingumo pagerėjimą iš dalies gali lemti ciklo veiksniai. Privačiojo sektoriaus balansų koregavimas vyksta, bet jis ir toliau kels problemų ekonomikos augimui ir fiskalinei perspektyvai vidutinės trukmės laikotarpiu. Būsto rinka dar nestabili. Produktų ir darbo rinkų nelankstumas prisideda prie didelio ir augančio nedarbo ir apskritai trukdo ekonomikos koregavimo procesą. Viską susumavus, pažeidžiamumas, susijęs su galimais realiojo ir finansų sektorių sukrėtimais, o kartu ir neigiamo šalutinio poveikio likusiai euro zonai galimybė tebėra dideli. Šioms problemoms spręsti reikia nuolatinių veiksmų produktų ir paslaugų rinkose, darbo rinkoje, finansų sektoriuje ir viešųjų finansų srityje.

Be to, su ekonominės pusiausvyros atkūrimu, didesnėmis socialinėmis išlaidomis ir bankų rekapitalizavimo sąnaudomis susijęs didelis pajamų trūkumas nulėmė didelę valdžios sektoriaus biudžeto deficito įtampą ir spartų valdžios sektoriaus skolos augimą. Siekiant tvariai panaikinti perviršinį biudžeto deficitą vidutinės trukmės laikotarpiu, vienu metu reikia sėkmingai panaikinti makroekonominius disbalansus ir toliau vykdyti struktūrines reformas, kad būtų skatinamas augimas bei darbo vietų kūrimas ir mažinamas koregavimą stabdantis struktūrinis nelankstumas.

PRANCŪZIJOJE yra susidarę makroekonominiai disbalansai, kuriuos reikia stebėti ir dėl kurių reikia imtis ryžtingų politikos veiksmų. Visų pirma toliau reikia dėmesio prekybos balanso ir konkurencingumo padėties pablogėjimui, kurį lemia tiek su sąnaudomis susiję, tiek nesusiję veiksniai, turint omenyje blogėjančią išorės poziciją ir didelę valstybės skolą. Poreikis imtis veiksmų, kad būtų sumažinta neigiamo poveikio Prancūzijos ekonomikos ir ekonominės ir pinigų sąjungos veikimui rizika, ypač svarbus visų pirma atsižvelgiant į Prancūzijos ekonomikos dydį.

Konkrečiau, didėjantis prekybos deficitas rodo ilgalaikį eksporto rinkos dalies mažėjimą, susijusį su ilgalaikiu konkurencingumo, tiek susijusio su sąnaudomis, tiek nesusijusio su kainomis, sumažėjimu. Darbo užmokestis greitai augo ir sukėlė spaudimą didinti kainas ir įmonių pelningumą. Mažas ir mažėjantis privačių įmonių, visų pirma gamybos sektoriuje, pelningumas ne tik prisidėjo prie jų įsiskolinimo, bet ir – tai dar svarbiau – galėjo sumažinti jų galimybes diegti inovacijas ir kelti su kainomis nesusijusį konkurencingumą. Šias konkurencingumo problemas didino kiti veiksniai, įskaitant eksportuojančių įmonių skaičiaus mažėjimą. Visų pirma Prancūzijos darbo rinkos nelankstumas, kuris taip pat prisidėjo prie darbo sąnaudų pokyčių, galėjo riboti ekonomikos koregavimo potencialą ir lėtinti našumo pokyčius. Neskaitant konkurencingumo problemų, dėl augančios valstybės skolos Prancūzija tampa pažeidžiama galimų finansų rinkos neramumų atžvilgiu ir kyla privačiojo sektoriaus investicijų išstūmimo rizika.

ITALIJOJE yra susidarę makroekonominiai disbalansai, kuriuos reikia stebėti ir dėl kurių reikia imtis ryžtingų politikos veiksmų. Visų pirma platesnėje reformų darbotvarkėje toliau reikia dėmesio eksporto rezultatams ir su tuo susijusiam konkurencingumo sumažėjimui, taip pat viešojo sektoriaus įsiskolinimui lėtesnio augimo sąlygomis, kad būtų sumažinta neigiamo poveikio Italijos ekonomikos ir ekonominės ir pinigų sąjungos veikimui rizika, visų pirma atsižvelgiant į Italijos ekonomikos dydį.

Konkrečiau, didesnės rizikos baimės finansų rinkose aplinkybėmis didelė valstybės skola slegia Italijos augimo perspektyvas keliais būdais, tai visų pirma yra didelė mokesčių našta skolai tvarkyti, Italijos bankų, o kartu ir privačiojo sektoriaus finansavimo sunkumai, didesnė makroekonominė nežinomybė ir labai ribotos galimybės vykdyti anticiklinę fiskalinę politiką ir valstybės išlaidomis skatinti augimą. Tam, kad didelis valstybės skolos ir BVP santykis imtų stabiliai mažėti, Italija laikėsi didelio fiskalinio konsolidavimo strategijos, bet atsižvelgiant į lėtesnio augimo perspektyvas bus sunku, nors dar svarbiau, pasiekti ir išlaikyti būtiną didelį pirminį perteklių. Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigos mažėjusį Italijos išorės konkurencingumą rodo labai sumažėjusi eksporto rinkos dalis. Inertiškas našumas, kurį pralenkė darbo sąnaudų augimas, reiškė, kad vienetui tenkančios darbo sąnaudos augo, palyginti su kitomis šalimis, o didelis Italijos nominaliojo efektyviojo valiutos kurso padidėjimas 2003–2009 m. dar labiau pakenkė sąnaudų konkurencingumui. Neigiamą poveikį konkurencingumui taip pat turi didelė mokesčių, ypač darbo ir kapitalo apmokestinimo, našta. Be to, Italijos eksporto rezultatams neigiamą įtaką toliau daro nepalanki produktų specializacija, o silpnas šalies žmogiškasis kapitalas stabdo perėjimą prie technologiškai pažangesnės specializacijos modelio. Dėl institucinių ir reguliacinių kliūčių, nepalankios verslo aplinkos ir struktūrinių įmonės lygmens aspektų mažėja daugelio Italijos įmonių augimo galimybės ir taip ribojamas našumo augimas bei tarptautinė plėtra. Šie veiksniai taip pat riboja tiesioginių užsienio investicijų srautą į šalį, dėl to nepasinaudojama dar vienu svarbiu našumo didinimo šaltiniu. Galiausiai pakartotinis ekonomikos nuosmukis labai pakenkė Italijos bankų sektoriaus galimybėms paremti koregavimą, būtiną siekiant panaikinti disbalansus.

VENGRIJOJE yra susidarę makroekonominiai disbalansai, kuriuos reikėtų stebėti ir dėl kurių reikėtų imtis ryžtingų politikos veiksmų. Visų pirma toliau reikia labai daug dėmesio vykstančiam labai neigiamos grynosios tarptautinių investicijų pozicijos koregavimui, kuris daugiausia susijęs su privačiojo sektoriaus finansinio įsiskolinimo mažinimu esant labai didelei valstybės skolai ir silpnai verslo aplinkai, kad būtų sumažinta didelė neigiamo poveikio ekonomikos veikimui rizika.

Konkrečiau, Vengrija koreguoja didelę išorės ir vidaus (viešojo ir privačiojo sektorių) skolą – šis procesas turėtų tęstis vidutinės trukmės laikotarpiu. Trečius metus iš eilės grynoji tarptautinių investicijų pozicija gerėjo dėl einamosios sąskaitos pertekliaus. Iš esmės tą lemia mažėjanti vidaus paklausa, nes vyksta privačiojo sektoriaus finansinio įsiskolinimo mažinimas (daugiausia namų ūkių sektoriuje). Kartu staigus įmonių kreditavimo pasiūlos sumažėjimas (šią situaciją blogina politinė nežinomybė ir dideli papildomi finansų sektoriaus mokesčiai) prisidėjo prie to, kad investicijos yra istoriškai žemo lygio. Dėl to išaugo Vengrijos pažeidžiamumas, dar labiau pablogėjo potencialaus augimo perspektyva ir išliko didelis nedarbas, dėl to dar sunkėja koregavimo ir fiskalinio konsolidavimo sąlygos. Valstybės skola, kuri yra santykinai didelė, palyginti su kaimyninėmis šalimis, sumažėjo. Tai susiję su keletu fiskalinio konsolidavimo priemonių, taip pat vienkartinėmis pajamomis panaikinus privalomą privačių pensijų sistemą. Vis dėlto politinės aplinkos nežinomybė, mažas augimo potencialas, didelė skolos dalis užsienio valiuta ir didelis viešojo bei privačiojo sektorių įsiskolinimas – visi šie veiksniai kartu gali turėti didelį poveikį Vengrijos finansavimo sąlygoms ir ateityje jos galėtų pasunkėti.

MALTOJE yra susidarę makroekonominiai disbalansai, kuriuos reikėtų stebėti ir dėl kurių reikėtų imtis politikos veiksmų. Visų pirma reikėtų dėmesio ilgalaikiam viešųjų finansų tvarumui, o labai didelis finansų sektorius ir pirmiausia tvirtas vidaus rinkoje veiklą vykdančių bankų ir nekilnojamojo turto rinkos ryšys kelia riziką finansiniam stabilumui ir juos reikėtų toliau stebėti.

Konkrečiau, ilgalaikiam viešųjų finansų tvarumui kyla grėsmė dėl numatomų didelių visuomenės senėjimo sąnaudų ir kitų didelių neapibrėžtųjų įsipareigojimų. Nors neatrodo, kad nekilnojamojo turto rinkai kiltų tiesioginė staigaus augimo ir greito nuosmukio rizika, užtikrinti tinkamą jos veikimą ypač svarbu siekiant finansinio stabilumo. Todėl vertėtų nuolat stebėti nekilnojamojo turto rinkos pokyčius. Nereikėtų pervertinti šalies finansinio stabilumo rizikos, kurią kelia labai didelis finansų sektorius, turint omenyje tai, kad tarptautinę veiklą vykdantys bankai šalies ekonomikoje dalyvauja labai nedaug, bet svarbu toliau nuolat stebėti tarptautinę veiklą vykdančių ir nestrateginių šalies bankų veiklą. Be to, strateginių šalies bankų stabilumui būtų naudingos tolesnės atidėjinių, skirtų paskolų nuostoliams padengti, didinimo priemonės, kad būtų apribota rizika, susijusi su jų dalyvavimu nekilnojamojo turto sektoriuje.

NYDERLANDUOSE yra susidarę makroekonominiai disbalansai, kuriuos reikėtų stebėti ir dėl kurių reikėtų imtis politikos veiksmų. Visų pirma reikia dėmesio makroekonominiams pokyčiams, susijusiems su privačiojo sektoriaus skola ir spaudimu mažinti finansinį įsiskolinimą, taip pat su likusiomis būsto rinkos ydomis. Nors didelis einamosios sąskaitos perteklius nekelia tokios rizikos kaip didelis deficitas, Komisija taip pat toliau stebės Nyderlandų einamosios sąskaitos pokyčius.

Konkrečiau, per keletą dešimtmečių susidaręs nelankstumas ir iškreipiamosios paskatos daro įtaką būsto finansavimo ir atskirų sektorių taupymo modeliams. Finansų įstaigų balansuose labai svarbus tapo būsto finansavimas, nes namų ūkiai finansinį įsiskolinimą didino užstatydami būstą. Lygiagrečiai nuo XX a. vidurio ne finansų įmonių santaupos pasiekė struktūrinį perteklių. Tai nulėmė didelį ir nuolatinį einamosios sąskaitos perteklių, o šalia to – tiek didelę bendrąją namų ūkių skolą, tiek didelį jų turtą. Dabartinėje konjunktūroje grįžtamasis būsto rinkos ir realiosios ekonomikos tarpusavio ryšys, visų pirma dėl neigiamo poveikio turtui ir pasitikėjimui, stabdo ekonominę veiklą.

SUOMIJOJE yra susidarę makroekonominiai disbalansai, kuriuos reikėtų stebėti ir dėl kurių reikėtų imtis politikos veiksmų. Visų pirma toliau reikia dėmesio dideliam einamosios sąskaitos balanso pablogėjimui ir prastiems eksporto rezultatams (tai yra pramonės restruktūrizavimo pasekmė), taip pat su sąnaudomis susijusio ir nesusijusio konkurencingumo veiksniams.

Konkrečiau, dėl prarasto konkurencingumo silpnėja šalies ekonominė būklė ir kyla grėsmė būsimai gerovei bei gyvenimo lygiui, ypač turint omenyje visuomenės senėjimą, kuris šiuo atžvilgiu jau yra problema. Suomija per trumpą laiką prarado pasaulinės rinkos dalį, o einamosios sąskaitos balansas juda mažėjimo kryptimi ir 2011 m. net virto deficitu, kuris pagal prognozes turėtų dar didėti. Atrodo, kad einamosios sąskaitos balanso blogėjimą daugiausia lemia prastėjanti su kainomis nesusijusio konkurencingumo padėtis ir būtino kai kurių pramonės šakų restruktūrizavimo vėlavimas. Be to, su sąnaudomis susijęs konkurencingumas mažėja dėl didelio vienetui tenkančių darbo sąnaudų padidėjimo, kurį nulėmė darbo užmokesčio susitarimai, kuriais ne visiškai atsižvelgta į našumo sumažėjimą per krizę ir (arba) atskirų sektorių našumo pokyčius. Suomija tarpinį ir ilgalaikį materialų turtą daugiausia eksportuoja į brandžios ekonomikos ir lėto augimo šalis, o pramonė jautriai reaguoja į energijos kainos padidėjimą ir su tuo susijusį prekybos sąlygų pablogėjimą. Tačiau su būstu ir namų ūkių įsiskolinimu susijusi rizika atrodo santykinai nedidelė. Šiuo atžvilgiu pagrindinė problema – Suomijos namų ūkių finansinė būklė, nes jiems būdingi maži santaupų rodikliai ir grynojo bendrojo skolinimosi pozicija.

SLOVĖNIJOJE yra susidarę perviršiniai makroekonominiai disbalansai. Reikia skubiai imtis politikos veiksmų, kad būtų sustabdytas spartus šių disbalansų susidarymas ir valdomas jų naikinimas. Šiuo metu privačiojo ir viešojo sektorių skolos dydis neviršija rezultatų suvestinės įspėjamųjų ribų, o ir grynoji išorės skola palyginti valdoma. Tačiau tokiomis aplinkybėmis, kai sparčiau vystosi neigiamos ekonominės tendencijos, rizika, kurią finansų sektoriaus stabilumui kelia įmonių įsiskolinimas ir finansinio įsiskolinimo mažinimas, yra didelė, taip pat dėl tarpusavio ryšių su valstybės skolos dydžiu. Šią riziką stiprina ribotos darbo ir kapitalo rinkų koregavimo galimybės ir ekonomikos struktūra, kurioje dominuoja valstybės nuosavybė. Politinės nežinomybės laikotarpiai ir teisinės reformų kliūtys neleido Slovėnijai tinkamai naikinti aktualių disbalansų ir didinti koregavimo galimybių, dėl to padidėjus valstybės finansavimo įtampai išaugo jos pažeidžiamumas.

Konkrečiau, Slovėnija vis dar išgyvena neigiamas praėjusio bumo pasekmes. Įmonių įsiskolinimas vis dar pernelyg didelis, dėl to toliau auga neveiksnių paskolų skaičius. Nors Slovėnijos bankų sektorius yra santykinai mažas ir nesiekia nė pusės euro zonos vidurkio, pagrindinių bankų kapitalizacija gali būti nepakankama turint omenyje tolesnį jų kredito portfelių padėties blogėjimą, o jų priklausomybė nuo valstybės teikiamo kapitalo yra didžiausia grėsmė ekonomikai. Tuo tarpu pati valstybė patiria finansavimo sunkumų. Būtinas finansinio įsiskolinimo mažinimas vyksta, bet jį stabdo įtampa darbo ir kapitalo rinkose ir labai smukusi gamybos apimtis. Įmonių priklausomybė nuo bankų teikiamo finansavimo ir sudėtingas valstybės nuosavybės raizginys riboja koregavimą ir iškraipo išteklių paskirstymą. Anksčiau prarastas konkurencingumas nebuvo atkurtas ir kyla grėsmė, kad dėl dabartinės minimalaus darbo užmokesčio politikos jis bus toliau prarandamas ateityje, kai darbo rinka pradės atsigauti. Visi tokie veiksniai, kaip nepakankamas koregavimas, mažas sąnaudų konkurencingumas ir valstybės nuosavybė, atbaido privačiojo sektoriaus ir užsienio tiesiogines investicijas. Eksporto rinkos dalis prarasta ir eksporto rezultatai gerokai prastesni negu analogiškų šalių. Šioms problemoms spręsti reikia skubiai imtis veiksmų finansų sektoriuje, valstybės valdomose įmonėse ir mikroekonominių reformų srityje, kad dideli disbalansai per trumpą laiką neišaugtų iki netvaraus dydžio.

Pasikartojantys valstybės finansavimo sunkumai akcentuoja tai, kad reikia fiskalinį konsolidavimą vykdyti kartu su struktūrinėmis reformomis. Siekiant tvariai padidinti finansinį stabilumą ir pagerinti makroekonominius rezultatus, reikia nuoseklios strategijos, apimančios valstybės finansus.

ŠVEDIJOJE yra susidarę makroekonominiai disbalansai, kuriuos reikėtų stebėti ir dėl kurių reikėtų imtis politikos veiksmų. Visų pirma toliau reikia dėmesio makroekonominiams pokyčiams, susijusiems su privačiojo sektoriaus skola ir finansinio įsiskolinimo mažinimu, taip pat su likusiomis būsto rinkos ydomis. Nors didelis einamosios sąskaitos perteklius nekelia tokios rizikos kaip didelis deficitas kitose šalyse, Komisija toliau stebės Švedijos einamosios sąskaitos pokyčius.

Ne finansų įmonių sektoriuje tam tikru mastu sumažintas finansinis įsiskolinimas. Tikėtina, kad įgyvendinus naujausias įmonių apmokestinimo reformas toliau mažės įmonių skolos dydis, nes bus apribotos daugiašalių įmonių galimybės iki minimumo sumažinti mokesčius. Namų ūkių skola stabilizavosi, bet pagrindiniai lemiami veiksniai (su būsto apmokestinimu susijęs įsiskolinimui palankus mokestinis iškraipymas ir lėtas hipotekos paskolų amortizavimas) nedingo. Kaupti skolą taip pat padeda mažos hipotekos paskolų palūkanų normos. Kita vertus, įvairūs namų ūkių finansinio įsiskolinimo rodikliai, taip pat kreditavimo pasiūlos ir paklausos sąlygos nerodo, kad artimiausiu metu išaugtų poreikis mažinti finansinį įsiskolinimą. Būsto rinka per praeitus metus buvo stabili ir nerimas dėl galimo pervertinimo sumažėjo. Vis dėlto būsto rinka toliau tebėra galimas būsimo nestabilumo veiksnys. Nepaisant kai kurių naujausių priemonių, būsto pasiūlą toliau varžo sudėtingi planavimo procesai, ribota konkurencija statybų sektoriuje ir nuomos rinkų reguliavimas. Kartu su įsiskolinimui palankiu mokestiniu iškraipymu, susijusiu su būsto apmokestinimu, šios ydos paprastai lemia būsto kainų ir namų ūkių įsiskolinimo didėjimo tendencijas.

JUNGTINĖJE KARALYSTĖJE yra susidarę makroekonominiai disbalansai, kuriuos reikėtų stebėti ir dėl kurių reikėtų imtis politikos veiksmų. Visų pirma toliau reikia dėmesio makroekonominiams pokyčiams namų ūkių skolos, susijusios su didele hipotekos skola ir būsto rinkos ypatumais, srityje, taip pat nepalankiems išorės konkurencingumo pokyčiams, pirmiausia susijusiems su prekių eksportu ir lėtu našumo augimu.

Konkrečiau, Jungtinėje Karalystėje vis sunkiau vienu metu reaguoti į finansinio įsiskolinimo mažinimo poreikius, išlaikyti finansinį stabilumą ir išvengti neigiamo poveikio investicijoms bei augimui. Pirminė namų ūkių skolos augimo priežastis buvo didelės ir svyruojančios būsto kainos – tai susiję su nepakankama ir nelanksčia būsto pasiūla. 2012 m. tęsėsi namų ūkių finansinio įsiskolinimo mažinimas ir vyko tolesnė būsto kainų korekcija, bet tai gali nutrūkti, kai tik pagerės ekonomikos būklė ir vėl bus sudaroma tiek būsto sandorių, kaip labiau įprasta. Imtasi politikos priemonių gyvenamosios paskirties statyboms skatinti, nors dar neaišku, ar jos bus veiksmingos. Tokiomis aplinkybėmis, kai vienu metu fiksuojamos aukštos būsto kainos ir plačiai (ir vis dažniau) naudojamos kintamų palūkanų normų hipotekos paskolos, namų ūkiai ypač jautriai reaguoja į palūkanų normų pokyčius. Bendra JK įmonių skola yra vidutinio dydžio, vis dėlto kai kurios įmonės patiria sunkumų gauti pakankamai lėšų investicijoms. Be to, JK reikia spręsti dvejopą uždavinį: išlaikyti ikikrizinę paslaugų eksporto dinamiką ir skatinti bazinius našumo veiksnius pramonės sektoriuose, kad būtų atkurtas išorės konkurencingumas, kuris iš dalies nukentėjo laikotarpiu iki krizės. 2012 m. grynoji prekybos apimtis buvo mažesnė, nei tikėtasi. Apskritai valstybės investicijos tebėra nedidelės ir neaišku, kada ir kokiu mastu atsigaus privačiojo sektoriaus investicijos. Esant dabartinei politikai, kredito srautas galės normalizuotis tik tuomet, kai pagerės bendros makroekonominės sąlygos. Gebėjimų paklausos ir pasiūlos neatitiktis vis dar aktuali ir jai panaikinti reikės didelių ilgalaikių investicijų. Turint omenyje JK ekonomikos dydį, disbalansai gali turėti šalutinį poveikį kitų Europos šalių ekonomikai.

4.           Išvados

Komisijai atlikus analizę, galima daryti išvadą, kad Slovėnijoje sparčiai kaupiasi perviršiniai makroekonominiai disbalansai, nors jie kol kas ir yra valdomi. Kad sustabdytų ir iš esmės pakeistų šią tendenciją, dabar Slovėnija turi greitai ir ryžtingai imtis veiksmų, t. y. užbaigti pradėtas reformas ir į būsimą nacionalinę reformų programą bei stabilumo programą įtraukti visapusiškas ir išsamias politikos priemones.

Komisijai atlikus analizę, galima daryti išvadą, kad nepaisant 2012 m. pasiektos didelės pažangos Ispanijoje vis dar yra perviršiniai makroekonominiai disbalansai. Ispanija turėtų išlaikyti reformų pagreitį, t. y. į būsimą nacionalinę reformų programą bei stabilumo programą įtraukti visapusiškas ir išsamias politikos priemones.

Komisija pasirengusi su šiomis dviem valstybėmis narėmis glaudžiai ir greitai bendradarbiauti šiam atsakui parengti, visapusiškai laikantis nacionalinių procesų ir tinkamai dalyvaujant vietos suinteresuotosioms šalims. Įgyvendinant Europos semestrą gegužės mėn. tuos politikos priemonių rinkinius Komisija įvertins, kad nustatytų, ar jie atitinka kylančius uždavinius. Remdamasi šiuo vertinimu Komisija svarstys, ar reikia tolesnių veiksmų pagal perviršinio disbalanso procedūrą.

Be to, Komisija tikisi, kad kitos vienuolika valstybių narių, kuriose nustatyti disbalansai, kurie nėra perviršiniai, būtent: Belgija, Bulgarija, Danija, Prancūzija, Italija, Vengrija, Malta, Nyderlandai, Suomija, Švedija ir Jungtinė Karalystė, į nuodugnių apžvalgų išvadas atsižvelgs nacionalinėse reformų programose ir stabilumo bei konvergencijos programose. Remdamasi tuo ir atsižvelgdama į Europos semestrą, gegužės 29 d. Komisija pateiks politikos rekomendacijas siekiant panaikinti šiuos disbalansus ir užkirsti kelią naujiems.

Remdamasi faktiniais 2012 m. duomenimis, kuriuos patvirtino Eurostatas, ir Komisijos tarnybų 2013 m. pavasario prognoze, gegužės 29 d. Komisija taip pat iš naujo įvertins padėtį pagal perviršinio deficito procedūrą ir prireikus priims atitinkamas rekomendacijas Tarybai.

Priedas. 2013 m. makroekonominio disbalanso procedūra

2013 m. įspėjimo mechanizmo ataskaita. 2012 m. lapkričio 28 d. Europos Komisija pateikė antrą įspėjimo mechanizmo ataskaitą (toliau – 2013 m. įspėjimo mechanizmo ataskaita)[9], parengtą pagal Reglamentą Nr. 1176/2011. Tokia ataskaita yra pradinio patikrinimo priemonė, kai nustatomos valstybės narės, kurių padėtį reikia toliau analizuoti, kad būtų nustatyta, ar yra susidarę disbalansai ir ar jie perviršiniai[10]. 2013 m. įspėjimo mechanizmo ataskaitoje nagrinėta situacija visose valstybėse narėse, išskyrus keturias šalis, vykdančias įvairias reformas pagal ekonomikos koregavimo programas (Graikiją, Airiją, Portugaliją ir Rumuniją)[11]. Padaryta išvada, kad nuodugnias apžvalgas reikėtų atlikti Belgijoje, Bulgarijoje, Danijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Kipre, Vengrijoje, Maltoje, Nyderlanduose, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tai yra tos pačios dvylika valstybių narių, kuriose per praėjusį ciklą 2012 m. gegužės mėn. nustatyti disbalansai[12], taip pat Malta ir Nyderlandai. Nors 2013 m. įspėjimo mechanizmo ataskaitoje padaryta išvada, kad kitose valstybėse narėse nuodugnių apžvalgų atlikti nereikia, Komisija visoms valstybėms narėms pateiks konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas pagal glaudesnio Europos ekonominės ir biudžeto politikos koordinavimo semestro nuostatas[13].

Nuodugnios apžvalgos. Nuodugniose apžvalgose nagrinėjami makroekonominiai pokyčiai siekiant nustatyti disbalansus, jų kilmę, pobūdį ir mastą ir visų pirma nustatyti, ar tie disbalansai yra perviršiniai, kaip apibrėžta MDP reglamente. Nuodugniose apžvalgose aptariami įvairūs klausimai, rodantys, kad makroekonominiai pokyčiai atidžiau prižiūrimi ES mastu siekiant padėti sklandžiai panaikinti esamus disbalansus ir užkirsti kelią naujiems. Jose atsižvelgiama į įvairius turimus statistinius duomenis ir kitą informaciją, taip pat metodinį darbą, kurį atlieka Komisijos tarnybos bendradarbiaudamos su valstybėmis narėmis[14]. Rengiant nuodugnias apžvalgas ir šį komunikatą, organizuota priežiūros vizitų, įskaitant diskusijas su valstybėmis narėmis ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis, kaip numatyta teisės aktuose.

Politikos rekomendacijos ir tolesni veiksmai. Remdamasi nuodugniomis apžvalgomis, taip pat nacionalinių reformų programų ir stabilumo arba konvergencijos programų, kurias reikia pateikti iki balandžio 30 d., vertinimu, gegužės 29 d. Komisija Tarybai priimti pateiks politikos rekomendacijų pasiūlymus. Valstybių narių, kuriose yra susidarę disbalansai, atveju tos rekomendacijos (pagal MDP prevencinę dalį) yra Europos semestro integruotos makroekonominės priežiūros dalis. Jei tuomet Komisija nusprendžia, kad valstybių narių, kuriose yra susidarę perviršiniai disbalansai, politikos atsakas nėra tinkamas, Komisija rekomenduotų Tarybai priimti rekomendaciją, kad atitinkamos valstybės narės imtųsi taisomųjų veiksmų. Tuomet pagal MDP korekcinę dalį atitinkamos valstybės narės turėtų pateikti taisomųjų veiksmų planą. Tuomet tą planą įvertins Komisija ir Taryba, jo įgyvendinimą atidžiai stebės Komisija ir ataskaitas reguliariai skelbs atitinkamos valstybės narės ir Komisija.

[1]               COM(2012) 750, 2012 11 28.

[2]               COM(2012) 751, 2012 11 28.

[3]               Išskyrus programoje dalyvaujančias šalis.

[4]               Europos Komisijos Ekonomikos ir finansų reikalų generalinio direktorato dokumentas „Einamosios sąskaitos perteklius ES šalyse“ (Current Account Surpluses in the EU), European Economy 9/2012.

[5]               Kiprui skirta nuodugni apžvalga nepaskelbta, turint omenyje Euro grupės ir Kipro valdžios institucijų politinį susitarimą dėl esminių makroekonominio koregavimo programos ir oficialaus finansavimo elementų. Programoje dalyvaujančioms šalims MDP netaikoma, nes joms taikoma griežtesnė ekonominė priežiūra pagal ekonomikos koregavimo programą, susietą su jų gaunama finansine pagalba. Šis principas patvirtintas patvirtinus vadinamąjį dviejų dokumentų rinkinį, kurį sudaro du reglamentai, kuriais papildomai stiprinamas ekonominės ir pinigų sąjungos ekonominis ramstis. Be to, MDP įgyvendinimas sustabdytas Graikijoje, Airijoje, Portugalijoje ir Rumunijoje.

[6]               Šiuo komunikatu yra vykdomas Reglamento (ES) Nr. 1176/2011 (MDP reglamento) 6 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad Komisija informuotų Europos Parlamentą, Tarybą, Euro grupę ir Europos sisteminės rizikos valdybą, ar remiantis nuodugniomis apžvalgomis yra susidarę disbalansai. Nuodugnios apžvalgos pagal 5 straipsnio 3 dalį skelbiamos kartu su šiuo komunikatu. Pagal 7 straipsnio 1 dalį taip pat informuojama, kada, Komisijos nuomone, disbalansai yra perviršiniai.

[7]               Žr. 2013 m. vasario 22 d. paskelbtas Komisijos tarnybų žiemos prognozes, European Economy, 1(2013).

[8]               Žr. Komisijos tarnybų ataskaitas dėl Ispanijos finansų įstaigoms rekapitalizuoti skirtos finansinės pagalbos programos, European Economy-Occasional Papers, 118, 121, 126 ir 130.

[9]               COM(2012) 751 final.

[10]             Pagal MDP reglamentą (2 straipsnio 1 ir 2 dalis) disbalansai – bet kokia tendencija, sukelianti makroekonominius pokyčius, kurie neigiamai veikia arba galėtų neigiamai paveikti tinkamą valstybės narės ekonomikos, ekonominės ir pinigų sąjungos arba Sąjungos kaip visumos veikimą; perviršiniai disbalansai – dideli disbalansai, įskaitant disbalansus, kurie kelia ar gali sukelti grėsmę tinkamam ekonominės ir pinigų sąjungos veikimui.

[11]             Naujausias Graikijai, Airijai, Portugalijai ir Rumunijai skirtas atitikties ataskaitas ˛r. atitinkamai European Economy-Occasional Papers, 123, 127, 124 ir 116.

[12]             Žr. European Economy-Occasional Papers, 99–110, ir Komisijos komunikatą „Stabilumo, ekonomikos augimo ir darbo vietų užtikrinimo veiksmai“, COM(2012) 299 final, 2012 5 30.

[13]             Loginį MDP pagrindą ir išsamų procedūros aprašą žr. dokumente „Makroekonominių disbalansų euro zonoje priežiūra“ (The Surveillance of Macroeconomic Imbalances in the Euro Area), Quarterly Report on the Euro Area, 1(2012):7-15.

[14]             Atliekant metodinį darbą daugiausia dėmesio skirta išorės disbalansams, įskaitant einamosios sąskaitos perteklių (pvz., žr. dokumentą „Einamosios sąskaitos perteklius ES šalyse“ (Current Account Surpluses in the EU), European Economy, 9(2012)), su kainomis susijusį ir nesusijusį konkurencingumą, išorės tvarumą (pvz., žr. dokumentą „Tarptautinių investicijų pozicijų dinamika“ (The Dynamics of International Investment Positions), Quarterly Report on the Euro Area, 3(2012):7-19), prekybą (dokumentas „Kai kurių prekybos rezultatų veiksnių valstybių narių lygmeniu analizė“ (A Closer Look at Some Drivers of the Trade Performance at Member State Level), Quarterly Report on the Euro Area, 2(2012):29-39), darbo užmokesčio normas (pvz., žr. dokumentą „Darbo rinkos pokyčiai Europoje 2012 m.“ (Labour Market Developments in Europe-2012), European Economy, 5(2012)), būsto kainas (pvz., žr. dokumentą „Būsto kainų euro zonoje dinamikos vertinimas“ (Assessing the Dynamics in House Prices in the Euro Area), Quarterly Report on the Euro Area, 4(2012):7-18), privačiojo sektoriaus įsiskolinimą ir finansinio įsiskolinimo mažinimą (pvz., žr. dokumentą „Įsiskolinimas, finansinio įsiskolinimo mažinimo dinamika ir makroekonominis koregavimas“ (Indebtedness, Deleveraging Dynamics and Macroeconomic Adjustment), European Economy-Economic Papers, 477, dar neišleista, 2013)).