7.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 174/43

Pranešėja

Linda Gillham (UK/EA), Runnymede municipalinės tarybos narė

Pamatinis dokumentas

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų siekiant sumažinti lengvųjų plastikinių maišelių naudojimą

COM(2013) 761 final – 2013/0371 (COD)

1.

pripažįsta, kad dėl savybių – lengvumo, tvirtumo ir patvarumo – plastikiniai maišeliai tapo ne tik komerciškai sėkmingu, bet ir masiškai naudojamu produktu. Apskaičiuota, kad per 2010 m. kiekvienas ES pilietis sunaudojo vidutiniškai 198 plastikinius maišelius; 90 proc. sudarė lengvieji maišeliai, kurie pakartotinai naudojami rečiau nei storesnieji maišeliai, todėl lengviau tampa šiukšlėmis;

2.

pažymi, kad dėl komercinį pranašumą lemiančių plonesnių nei 50 mikronų plastikinių maišelių savybių (lengvumas, tvirtumas ir patvarumas) jie buvo ir tebėra mažai pakartotinai naudojami ir planetos mastu tapo vandens ir žemės taršos šaltiniu;

3.

atkreipia dėmesį į tai, kad vandens ekosistemų taršos plastikinių maišelių atliekomis problema aktuali ne vien jūrinėms valstybėms, bet ir šalims, turinčioms didelių ežerų, nes didelė atliekų dalis iš sausumos į jūrą patenka upėmis. Į aplinką išmestas plastikinis maišelis, ypač jo skutai, gali nesuirti šimtus metų; laikui bėgant jų kaupiasi ir pripažįstama, kad tai tampa didžiule visuotine problema;

4.

atkreipia dėmesį į tai, kad plastikiniai maišeliai laikomi pakuote pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvą (Direktyva 94/62/EB). Plastikiniai maišeliai gali būti pateikti į rinką tik tuo atveju, jeigu jie atitinka esminius pakuočių atliekų mažinimo, pavojingų medžiagų apribojimo ir tinkamumo pakartotinai naudoti reikalavimus, įskaitant jų antrinio perdirbimo, energijos gavybos, kompostavimo ir biologinio skaidymosi reikalavimus. Tačiau konkrečiai plastikinių maišelių klausimui skirto ES teisės akto ar politikos nėra;

5.

pripažįsta, kad valstybės narės ėmėsi įvairiausių priemonių plastikinių maišelių naudojimui sumažinti – pradedant savanoriškomis sutartimis ir fiskalinėmis priemonėmis (Belgija, Airija, Danija) ir baigiant griežtu biologiškai nesuyrančių pirkinių maišelių uždraudimu, kokį nustatė Italija. Kai kurios valstybės narės jau pasiekė nemažų laimėjimų sumažindamos plastikinių maišelių naudojimą: Danijoje ir Suomijoje vienas gyventojas per metus sunaudoja 4 plastikinius maišelius, Lenkijoje, Portugalijoje ir Slovakijoje – 466;

6.

giria tas valstybes nares, kurios sumažino lengvųjų plastikinių maišelių, tenkančių vienam gyventojui per metus sunaudojimą. Akivaizdu, kad galima pasisemti sėkmingos patirties iš nemažai valstybių narių ir tai paskatina nacionalinę, regioninę ir vietos valdžią visame pasaulyje atkreipti dėmesį į šias priemones;

7.

pabrėžia, kad, norint pasiekti laikotarpiui iki 2020 m. nustatytus tikslus, visos plastiko atliekos turi būti tvarkomos kaip išteklius – kaip numatyta Efektyvaus išteklių naudojimo Europos plane;

8.

atsižvelgdamas į neseniai parengtas RK nuomones (1) mano, kad Europos Komisijos pasiūlymas nėra pakankamai ambicingas užkirsti kelią lengvųjų plastikinių maišelių naudojimui ir ragina Europos Parlamentą ir Tarybą apsvarstyti:

9.

mano, kad šių priemonių derinys, įskaitant pasiūlytą valstybėms narėms galimybę taikyti rinkos apribojimus, kuriais nukrypstama nuo 18 straipsnio nuostatų, yra veiksmingesnis būdas. Šios priemonės, kartu su ekonominėmis, tinkamiausiu būdu įgyvendintomis nacionaliniu ir regionų lygmeniu priemonėmis, būtų abipusiškai naudingos, tačiau toli siekiantis ES lygmens tikslas yra svarbus įgyvendinimui užtikrinti ir sąmoningumui ugdyti (2);

10.

pritaria pasiūlytai apibrėžčiai, kuri pagrįsta deramu 50 mikronų maišelių sienelės storio parametru, kad žmonės vietoj lengvųjų plastikinių maišelių naudotų daugkartinius plastikinius maišelius, vadinamuosius „amžinus maišelius“. Plonesni nei 50 mikronų plastikiniai maišeliai, kokių, remiantis skaičiavimais, 90 proc. viso kiekio sunaudojama Europos Sąjungoje, rečiau naudojami pakartotinai, todėl lengviau tampa šiukšlėmis (3);

11.

pabrėžia pasiūlytos direktyvos apibrėžties ir (arba) taikymo srities svarbą siekiant išvengti tokių nepageidaujamų pasekmių kaip perėjimas prie kitų medžiagų, storesnių, bet vis tiek vienkartinių plastikinių, ir kitokių panašios paskirties plastikinių maišelių formų, kurių naudojimas neduos pageidaujamų aplinkos apsaugos rezultatų ir gali padidinti gaminamų pakuočių kiekį;

12.

pritaria tam, kad daugkartiniai maišeliai nebūtų įtraukti į naudojimo sumažinimo tikslus ir galimus draudimus, tačiau mano, kad ekonominės priemonės turėtų būti taikomos ir daugkartiniams maišeliams ir prašo į direktyvos apibrėžtį ir (arba) taikymo sritį šiuo konkrečiu tikslu įtraukti ir juos;

13.

atkreipia dėmesį į tai, kad mažmenininkai „amžinus maišelius“ dažnai keičia nemokamai ir tokia praktika turi būti skatinama. Ši priemonė gali padėti labiau vertinti gamtinius išteklius ir pakeisti elgseną, kad maišelis nebūtų laikomas atlieka;

14.

norėtų aiškesnės informacijos, ar pasiūlyta apibrėžtis apims ir labai lengvus plastikinius maišelius (plonesnius nei 10 mikronų), naudojamus žmonių ar gyvūnų vartojimui skirtam šviežiam ar neapdorotam maistui. Šie maišeliai paprastai neįtraukiami į plastikinių maišelių politiką praktiškumo, higienos ar maisto saugos (ypač, kai naudojami žaliai mėsai) sumetimais. Tačiau į ES prevencijos ir (arba) naudojimo mažinimo tikslą vertėtų juos įtraukti, siekiant išvengti vartotojų elgsenos nenumatytų pokyčių (4);

15.

taip pat norėtų paaiškinimo, kodėl lengvųjų plastikinių maišelių apibrėžtis apsiriboja tik plastikiniais maišeliais, vietoj to, kad konkreti medžiaga nebūtų nurodoma, įtraukiant taip pat vienkartinius maišelius, pagamintus iš popieriaus, augalinės medžiagos ar krakmolo, siekiant spręsti problemas, susijusias su netvariais vartojimo įpročiais ir tausiu išteklių naudojimu;

16.

šiuo atveju atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Komisijos atliktame poveikio vertinime nurodyta, kad kiekvienam 1000 vienkartinių plastikinių maišelių, kurių panaudojimo buvo išvengta, žmonės vidutiniškai panaudos 127 popierinius maišelius. Daroma prielaida, kad 50 proc. plastikinių maišelių, kurie panaudojami ne didelių prekybos centrų sektoriuose, bus pakeisti popieriniais maišeliais, jeigu jie netaps politikos objektu, kaip kad, pavyzdžiui, atsitiko Airijoje (5);

17.

palankiai vertina dabar Europos Komisijos atliekamą atliekų politikos peržiūrėjimą ir tikisi sulaukti aiškesnio aplinkosauginių savybių, ir teigiamų, ir neigiamų, paaiškinimo dėl teiginių, kad pagal naujas technologijas gaminami maišeliai gali būti pagaminti iš oksidacija skaidomo plastiko, yra biologiškai skaidūs arba tinkami kompostavimui. Be to, būtina suprasti šių mikroskopinių dalelių poveikį jūros gyvūnijai;

18.

griežtai prieštarauja bet kokiai šios direktyvos apibrėžties ir (arba) taikymo srities išimčiai, kuri būtų taikoma biologiškai skaidiems ir kompostavimui tinkamiems plastikiniams maišeliams. RK pakartoja, kad yra susirūpinęs tokių maišelių klaidinančiu ženklinimu ir apibrėžtimis bei jų priskyrimui iš dalies ekologiškų plastikų kategorijai (6). Be to, perėjimas prie biologiškai skaidžių maišelių nesumažintų į šiukšlyną išmetamų maišelių skaičiaus. Savivaldybėms taip pat galėtų kilti problemų dėl plastiko perdirbimo procesų ir kartu atsirastų painiavos dėl buitinių ar komercinių atliekų kompostavimo;

19.

dar kartą ragina uždrausti oksidacija skaidomą plastiką, kol naujais moksliniais tyrimais nebus įrodyta tokių gaminių pridėtinė vertė;

20.

mano, kad gaminio dizainas atlieka vieną svarbiausių vaidmenų mažinant atliekas. Kadangi dabartinėje ekodizaino direktyvoje dėmesys sutelktas į vandens ir energijos vartojimą, mano, kad dabar ją peržiūrint reikėtų išplėsti jos taikymo sritį, kad apimtų pasirengimą pakartotinai naudoti, galimybę taisyti ir perdirbti ir kad joje būtų numatyta teikti vartotojui informaciją apie gaminio patvarumą;

21.

pasisako už tai, kad ateityje vykdant dizaino peržiūras būtų nustatytas būtinas perdirbtos medžiagos kiekis sudėtyje, tačiau kartu supranta, kad kai kurios paskirties plastikui, pavyzdžiui, naudojamam maisto ir asmens sveikatos gaminiuose, reikia specialių medžiagos standartų;

22.

pritaria ES masto sumažinimo tikslui, kuris turi būti nustatytas kiekvienai valstybei narei, per pereinamąjį laikotarpį po direktyvos įsigaliojimo, apriboti vienam gyventojui per metus tenkantį sunaudojamų maišelių skaičių bent iki 35. Tai prilygsta vidutiniam vienkartinių plastikinių maišelių sunaudojimo ES sumažinimui 80 proc., palyginti su 2010 m., ir kai kurios valstybės narės šį tikslą jau pasiekė arba net viršijo jį;

23.

palankiai vertina pasiūlytą nuostatą, pagal kurią valstybės narės galėtų uždrausti lengvųjų plastikinių maišelių naudojimą savo teritorijoje, nukrypdamos nuo Direktyvos 94/62/EB 18 straipsnio nuostatų. Ši nauja nuostata rodo, kad vis daugiau šalių, regionų ir miestų visame pasaulyje uždraudė lengvuosius plastikinius maišelius arba svarsto tokio draudimo galimybę ir tokių šalių, miestų, regionų daugėja;

24.

pripažįsta, kad tokiems nacionaliniams pardavimo apribojimams yra taikomi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 34–36 straipsniuose nustatyti reikalavimai. Tai reiškia, kad turi būti įvykdytos tam tikros sąlygos – draudimas negali būti diskriminacinis, pirmenybę teikiant tam tikro tipo lengviesiems plastikiniams maišeliams, palyginti su kitais, ir toks draudimas negali būti užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas. Visi dabar apyvartoje esantys lengvieji plastikiniai maišeliai iki 2020 m. turėtų būti uždrausti;

25.

ragina Europos Komisiją išanalizuoti būdus, kaip iki 2020 m. ES lygmeniu uždrausti į mažmeninę prekybą tiekti lengvuosius plastikinius maišelius (7). Ragina Europos Komisiją išanalizuoti galimus prieštaravimus su vidaus rinkos taisyklėmis ir tarptautinės prekybos teise, būtinybę keisti Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvos teisinį pagrindą, būtino pereinamojo laikotarpio trukmę bei būtinybę suderinti draudimą apmokestinti daugkartinio naudojimo plastikinius maišelius su kitomis priemonėmis, siekiant išvengti nenumatytų padarinių;

26.

rekomenduoja valstybėms narėms į svarstymus dėl tokių draudimų nustatymo kviesti vietos ir regionų valdžios institucijų atstovus;

27.

ragina visapusiškai įgyvendinti principą „teršėjas moka“ (8) ir atkreipia dėmesį į tai, kad valstybėms narėms, kurioms pavyko sumažinti plastikinių maišelių naudojimą, taikė ekonomines priemones (rinkliavas/mokesčius). Tai matyti iš vilčių teikiančių rezultatų, kurių pavyko pasiekti Airijai, kuri nustatė rinkliavą, ir Danijai, kuri plastikinius maišelius apmokestino (9);

28.

pakartoja, kad draudimas nemokamai dalyti lengvuosius plastikinius ir kitus pirkinių maišelius duoda teigiamų rezultatų nemažam regionų skaičiui, todėl apie tai reikėtų pagalvoti (10);

29.

mano, kad skatinti taikyti tokias pasiūlytas priemones nepakanka ir ragina pasiūlytą direktyvą pakeisti, įpareigojant valstybes nares taikyti ekonomines priemones, skirtas mažinti plastikinių maišelių naudojimą, ir užtikrinti, kad lengvieji plastikiniai maišeliai nebūtų dalijami nemokamai. Toks įpareigojimas galėtų remtis ir Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvos 15 straipsniu, kuriame jau skatinama taikyti bendro pobūdžio ekonomines priemones;

30.

pabrėžia, kad ekonominių priemonių įgyvendinimas turėtų būti paliktas valstybių narių ar teisėkūros galią turinčių regionų kompetencijai;

31.

pabrėžia, kad ekonominių priemonių veiksmingumą lemia kai kurie toliau išvardyti veiksniai:

32.

mano, kad įpareigojimas įgyvendinti ekonomines priemones turėtų būti taikomas visų plastikinių maišelių atžvilgiu, o ne tik lengviesiems plastikiniams maišeliams, kad būtų paskatinta dažniau pakartotinai naudoti plastikinius maišelius ir dėl to, kad iš esmės daugkartiniai plastikiniai maišeliai retai būna dalijami nemokamai. Tačiau daugkartinius maišelius pradinis pardavėjas galėtų keisti nemokamai;

33.

mano, kad nacionaliniu lygmeniu imantis savanoriškų iniciatyvų, taip pat įpareigojant prekybininkus priimti tam tikras atliekas, būtų galima dalį kai kurių plastiko atliekų tvarkymo išlaidų perkelti nuo atliekų ir aplinkosaugos kompetentingų institucijų, jas paskirstant visoms kitoms vertės grandinės grandims;

34.

pabrėžia ekonominių priemonių potencialą uždirbti vietos ir regionų valdžios institucijoms pajamų, kurios galėtų būti panaudotos administracinėms išlaidoms, susijusioms su įgyvendinimu ir vykdymo užtikrinimu, padengti ir atidedant lėšas švarinimosi nuo šiukšlių veiklai ir aplinkosaugos projektams vykdyti;

35.

dar kartą ragina Europos Komisiją išsiaiškinti, kaip ES būtų galima geriausiai užtikrinti didesnę gamintojo atsakomybę ES plastiko atliekų prevencijos ir tvarkymo srityje (11);

36.

prašo Europos Komisijos apsvarstyti, kaip pasiekti, kad didesnė gamintojo atsakomybė apimtų visas sąnaudas ir šio tipo plastiko tvarkymo sąnaudas iš vietos ir regionų valdžios institucijų kaip atliekų tvarkytojo perduoti gamintojams, įskaitant ir šiukšlių surinkimo sąnaudas;

37.

palankiai vertina už aplinkos apsaugą atsakingo Europos Komisijos nario pasiūlymą nuo šių metų paskelbti Europos švaros dieną;

38.

pakartoja, kad remia šią ir panašias iniciatyvas, kuriomis atkreipiamas didesnis dėmesys į vietos ir regionų valdžios institucijoms iškilusią aplinkos taršos problemą. Tai išankstinė sąlyga keisti elgseną siekiant sumažinti didėjančio atliekų kiekio poveikį aplinkai ir saugoti gamtos išteklius;

39.

pripažįsta, kad didėjanti pasaulio jūrų aplinkos tarša plastiko atliekomis verčia susirūpinti, tačiau kartu reikia pripažinti, kad didžioji dalis šių atliekų, kurių išmetimas nevaldomas, į jūrų aplinką patenka iš sausumos. Tarša plastiko atliekomis yra netoleruotina jokioje aplinkoje!