13.12.2012

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 384/21

---

Paraiškos paskelbimas pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos 6 straipsnio 2 dalį

2012/C 384/16

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą paraiškai pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 (1) 7 straipsnį. Prieštaravimo pareiškimai Komisijai turi būti pateikti per šešis mėnesius nuo paraiškos paskelbimo.

BENDRASIS DOKUMENTAS

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 510/2006

„SAINT-MARCELLIN“

EB Nr.: FR-PGI-0005-0832-08.10.2010

SGN ( X ) SKVN ( )

1.   Pavadinimas:

„Saint-Marcellin“

2.   Valstybė narė arba trečioji šalis:

Prancūzija

3.   Žemės ūkio produkto arba maisto produkto aprašymas:

3.1.   Produkto rūšis:

1.3 klasė.

Sūriai.

3.2.   Produkto, kuriam taikomas 1 punkte nurodytas pavadinimas, aprašymas:

„Saint-Marcellin“ yra sūris, pagamintas iš žalio ar termiškai apdoroto, nenugriebto karvės pieno, kurio riebalų ir baltymų kiekiui standartų nenustatyta. Jis yra 65–80 mm skersmens, 20–25 mm aukščio cilindro suapvalintais kraštais formos ir sveria ne mažiau kaip 80 gramų. Šiam sūriui būdingas minkštas pieninis, nemaišytas, neslėgtas minkštimas; jo skonis sūrokas, be prieskonių, aromatų; sūrio paviršius padengtas baltu, gelsvu ar melsvai pilkšvu pelėsiu. Perpjovus sūrį minkštimas atrodo vienalytis.

100 g visiškai išdžiūvusio „Saint-Marcellin“ sūrio yra 40–65 g riebalų.

Dėl džiovinimo ypatumų įmanomi du „Saint-Marcellin“ sūrio pateikimo būdai:

—	„sausasis“„Saint-Marcellin“ sūris, kurio sausosios medžiagos kiekis viršija 44 %; jis gaminamas pagal vietos tradicijas ir brandinamas taip, kad įgautų savybes, tinkamiausias ilgam laikymui (apribojama sūrio proteolizė),

—

„minkštasis“„Saint-Marcellin“ sūris, kuriame dėl ne tokio intensyvaus džiovinimo sausosios medžiagos kiekis viršija 40 %; jis brandinamas taip, kad atsiskleistų aiškiai išreikštas aromatas, o sūrio tekstūra būtų minkšta ar net kreminė. Šie sūriai, laikantis regiono tradicijos, dažnai brandinami ilgiau.

Sūriu prekiauti galima praėjus ne mažiau kaip 10 dienų po to, kai įdėtas šliužo fermentas.

„Saint-Marcellin“ gali būti parduodamas supakuotas ar nesupakuotas.

Sūrio plutelės, kuri kartais būna šiek tiek susiraukšlėjusi, didžioji dalis ar visas plotas turi būti padengtas baltu, gelsvu ar pilkšvai melsvu pelėsiu. Sūrį perpjovus, kreminės spalvos minkštimas lygus ir vienalytis, gali būti keletas akučių. Valgant sūrio plutelė nėra labai juntama. Minkštajam „Saint-Marcellin“ sūriui būdinga tepi tekstūra, o sausojo sūrio tekstūra yra kieta. Natūralus skonis pasižymi „Saint-Marcellin“ būdinga subalansuota aromatų gausa (vaisiai, medus ir t. t.), su dominuojančiu pieno ir šiek tiek sūroku skoniu.

3.3.   Žaliavos (taikoma tik perdirbtiems produktams):

Geografinėje vietovėje gautas nenugriebtas karvės pienas, kurio riebalų ir baltymų kiekiui standartų nenustatyta.

Privalu naudoti žalią ar termiškai apdorotą pieną; tai reiškia, kad pienas negali būti pasterizuotas. „Saint-Marcellin“ yra pagal vietos tradiciją pagamintas sūris, imtas gaminti vietovėje, kurioje paplitęs pieninių karvių auginimas. Sūriui gaminti skirtas pienas visada buvo gaunamas iš geografinės vietovės ūkių. Sūris tapo garsus dėl darnaus bendradarbiavimo sektoriuje – pradedant kokybiško pieno gamintojais, išnaudojančiais teritoriją ir jos galimybes, ir baigiant vietinę patirtį įtvirtinusiais sūrio gamintojais.

3.4.   Pašarai (taikoma tik gyvūninės kilmės produktams):

Geografinei gamybos vietovei būdingi dideli pašarų gamybos plotai. Vietiniai augintojai visada natūraliai rinkosi šiuos vietinius išteklius, prisidėjusius prie „Saint-Marcellin“ sūrio savybių. Augintojai rūpinasi, kad žolė, visų pirma šienas, sudarytų svarbią pašarų dalį, o pašarų papildus naudoja saikingai, kad būtų išlaikytas tradicinis auginimo būdas.

Pieninėms karvėms duodamų pašarų atrankos kriterijai yra šie:

—	Apsirūpinimo pašarais autonomija: ne mažiau kaip 80 % sausosios medžiagos, sudarančios visą metinį racioną, turi būti iš geografinės vietovės.

—	Ne mažiau kaip 50 % sausosios medžiagos, sudarančios visą metinį racioną, sudaro žolė įvairiomis formomis.

—	Šienas per 4 žiemos mėnesius (gruodis, sausis, vasaris, kovas) sudaro ne mažiau kaip 15 % bazinio raciono sausosios medžiagos.

—

Leidžiami naudoti pašarų papildai sudaro ne daugiau kaip 30 % sausosios medžiagos, sudarančios visą metinį racioną. Leidžiami naudoti pašarų papildai yra: grūdai ir šalutiniai javų produktai, aliejiniai ir baltymingi augalai, riešutų išspaudos ir dehidratuoti ankštiniai augalai. Ne daugiau nei 10 % prieš tai išvardytų papildų gali sudaryti: išrūgos, bulvės ir kiti šakniagumbiai, dehidratuotų burokų minkštimas, melasa, maistiniai papildai – mineralai, vitaminai, mikroelementai, bikarbonatai, druska.

3.5.   Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje:

Visi su pieno gamyba ir „Saint-Marcellin“ gamyba ir brandinimu susiję etapai turi vykti nustatytoje geografinėje vietovėje.

3.6.   Specialios pjaustymo, trynimo, pakavimo ir kt. taisyklės:

Nėra

3.7.   Specialios ženklinimo etiketėmis taisyklės:

Be privalomų įrašų, nustatytų teisės aktuose dėl sūrių ženklinimo etiketėmis, kiekvieno sūrio etiketėje nurodoma:

—	pavadinimas „Saint-Marcellin“,

—	gamybos įmonė,

—	Europos Sąjungos SGN logotipas ir (arba) įrašas „Indication Géographique Protégée“.

4.   Glaustas geografinės vietovės apibūdinimas:

Geografinė produkto „Saint-Marcellin“ gamybos vietovė yra rytiniame Ronos upės krante ir glaudžiasi prie Verkoro masyvo. Jos centras – Sen Marseleno savivaldybė (Izero departamentas), nuo kurios ir kilo produkto pavadinimas ir kurioje pirmiausia imta prekiauti „Saint-Marcellin“ sūriu. Ji buvo nustatyta remiantis istoriniais („Saint-Marcellin“ gamybos ir prekybos lopšys) ir geografiniais (kraštovaizdžio ir aplinkos derėjimas) kriterijais.

Geografinę vietovę sudaro šie kantonai:

Dromo departamente: — (La) Chapelle-en-Vercors, Romans-sur-Isère 1 ir 2 kantonai, Saint-Donat-sur-l’Herbasse, Saint-Jean-en-Royans kantonai, — Bourg-de-Péage kantonas, išskyrus Alixan, Bourg-de-Péage, Châteauneuf-sur-Isère savivaldybes, — Chabeuil kantone – tik (Le) Chaffal, Chateaudouble, Peyrus savivaldybės, — Crest-Nord kantone: tik Omblèze, Plan-de-Baix savivaldybės, — (Le) Grand-Serre kantone: tik Le Grand-Serre, Hauterives, Montrigaud, Saint-Christophe-et-le-Laris, Tersanne savivaldybės, — Saint-Vallier kantone: tik Châteauneuf-de-Galaure, Claveyson,Fay-le-Clos, La-Motte-de-Galaure, Mureils, Ratières, Saint-Avit, Saint-Barthélémy-de-Vals, Saint-Martin-D'Août, Saint-Uze savivaldybės.

Izero departamente: — visa šių kantonų teritorija: (La) Côte-Saint-André, (Le) Grand-Lemps, (Le) Pont-Beauvoisin, Pont-en-Royans, Rives, Roybon, Saint-Etienne-de-Saint-Geoirs, Saint-Geoire-en-Valdaine, Saint-Marcellin, Tullins, Vinay, Virieu, — Saint-Jean-de-Bournay kantone: tik Chatonnay, Eclose, Lieudieu, Meyssies, Saint-Anne-sur-Gervonde, Saint-Jean-de-Bournay, Tramole, Villeneuve-de-Marc savivaldybės, — Saint-Laurent-du-Pont kantonas, išskyrus Saint-Pierre-d’Entremont, Saint-Pierre-de-Chartreuse savivaldybes, — Fontaine-Sassenage kantone: tik Veurey-Voroize savivaldybė, — kantone (La) Tour-du-Pin: tik Montagnieu, Sainte-Blandine, Saint-Victor-de-Cessieu,Torchefelon savivaldybės, — Villard-de-Lans kantonas, išskyrus Engins, Saint-Nizier-du-Moucherotte savivaldybes, — Voiron kantonas, išskyrus Voreppe savivaldybę.

Savojos departamente: — (Le) Pont-de-Beauvoisin kantone: tik Belmont-Tramonet, (La) Bridoire, Domessin, (Le) Pont-de-Beauvoisin, Saint-Beron, Verel-de-Montbel savivaldybės, — Saint-Genix-sur-Guiers kantone – išskyrus Gerbaix, Marcieux, Novalaise savivaldybes.

5.   Ryšys su geografine vietove:

5.1.   Geografinės vietovės ypatumai:

Gamtiniai veiksniai

„Saint-Marcellin“ teritorija yra Žemutinės Dofinė regione, tarp Liono lygumos ir kalkinių Šartro ir Vakarinio Verkoro kalnų. Teritoriją sudaro terciaro eros kalvos ir plokštikalnės, tarp kurių įsiterpę platūs slėniai, o rytuose teritoriją riboja kalnuota zona. Ši teritorija yra tarsi nežymus perėjimas nuo kalnų į lygumas, tarp Alpių ir Provanso.

Klimatas daugiausia nuosaikus, kalvotų vietovių tipo, vid. temp. 9–11 °C, kritulių kiekis – 800–1 100 mm.

Čia vyrauja šiaurės-pietų kryptimi pučiantis vėjas, gerai pažįstamas gamintojų ir perdirbėjų istorijoje ir kultūroje. Šis vėjas džiovina ne tik sūrį, bet ir riešutus ir tabaką; taip pat daro įtaką vietinei architektūrai. Tai sudarė palankias sąlygas įsisteigti sūrinėms visoje teritorijoje. Jų išsidėstymas per daugelį metų nepakito.

Žmogiškieji veiksniai

Teritorija, kurioje gaminamas „Saint-Marcellin“ sūris, yra daugiausia kaimiška, joje stipriai išvystyta žemės ūkio veikla ir yra dideli pievų auginimo plotai (40–80 % naudingo žemės ūkio ploto užima pašarams auginami augalai). Mišrus ūkininkavimas – daugiausia sodininkystė (riešutmedžiai ir SKVN „Noix de Grenoble”) – persipina su gyvulių auginimu (pieno gamyba).

Sūris, iš pradžių vadintas „tomme“, buvo gaminamas ūkiuose, o vėliau natūraliai paplito Sen Marseleno mieste, kur nuo XV a. veikė didžiausias regiono turgus.

Vėjuotas vietovės klimatas tiko sūriui, riešutams ir tabakui džiovinti, todėl visoje teritorijoje galima išvysti riešutų džiovyklas. Riešutų džiovyklos taip pat tiko ir sūriams džiovinti; jie būdavo sukabinami vėjyje, pintinėse, vadinamose „tommiers“.

Nuo 1870 m. coquetiers vadinami rinkėjai tam tikromis dienomis apsilankydavo ūkiuose. Jie ėmė tiekti šį sūrį didiesiems kaimyniniams miestams: Romanui, Grenobliui, Lionui, Sent Etjenui ir Avinjonui – juose šio sūrio iki šiol suvartojama labai daug. Sėkmės paskatinti ūkininkai gaminti sūrių ėmė daugiau, taip prasidėjo „Saint-Marcellin“ prekyba.

Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje buvę rinkėjai patobulino sūrių gamybą: pritaikė iš ūkių kilusią sūrių gaminimo techniką („pieninė“ varškė, vienodos sūrio formos ir t. t.) Taip Sen Marseleno regione atsirado pirmosios sūrinės, o vėliau buvo atliktas pirmasis oficialus „Saint-Marcellin“ sūrio aprašymas.

„Saint-Marcellin“ gamintojai labai anksti ėmė stengtis organizuoti gamybą ir apsaugoti produktą. Pirmiausia susikūrė „Saint-Marcellin“ gamintojų sąjunga (1971 m.), po to – tarpšakinis „Saint-Marcellin“ komitetas (1994 m.); jį sudaro taip pat pieno ir ūkio produkcijos gamintojai. Nuo to laiko reklamuojant „Saint-Marcellin“, gerinant jo kokybę ir imantis veiksmų, susijusių su pavadinimo apsauga, dalyvauja visas sektorius.

5.2.   Produkto ypatumai:

Išskirtinės sūrio savybės

„Saint-Marcellin“ yra nedidelis, maždaug 7 cm skersmens, ne mažiau kaip 80 g sveriantis, 2 cm aukščio skritulio užapvalintais kraštais formos sūris.

Sūrio plutelės, kuri kartais būna šiek tiek susiraukšlėjusi, didžioji dalis ar visas plotas padengtas baltu, gelsvu ar pilkšvai melsvu pelėsiu.

Sūrį perpjovus, kreminės spalvos minkštimas lygus ir vienalytis. Valgant sūrio plutelė nėra labai juntama. Minkštajam „Saint-Marcellin“ sūriui būdinga tepi tekstūra, o sausojo sūrio tekstūra yra kieta.

Natūralus skonis pasižymi „Saint-Marcellin“ būdinga subalansuota aromatų gausa (vaisiai, medus ir t. t.), su dominuojančiu pieno ir šiek tiek sūroku skoniu.

Tradicinė patirtis

Didelis dėmesys skiriamas pieniniams galvijams duodamiems pašarams, vietoje auginamiems pašarams, ypač žolei – dideliuose plotuose galvijai ganomi ne trumpiau kaip 180 dienų per metus (tankis ūkiuose yra ne didesnis nei 1,4 gyvulio 1 hektare). Tokiomis nuostatomis siekiama užtikrinti, kad naudojamo pieno kokybė būtų aukšta.

Naudojamas pienas apdorojamas kuo mažiau (draudžiama jį pasterizuoti); kad išsaugotų visas originalias savybes, o „Saint-Marcellin“ sūryje atsiskleistų turtingi aromatai, pienui nėra nustatytų standartų.

„Saint-Marcellin“ originalumą ir savybes nulemia ypatinga perdirbimo technika, kai naudojami senieji metodai. Iš „pieninės“ neslėgtos, nemaišytos, šiek tiek pasūdytos, džiovintos ir brandintos varškės gaunamos „Saint-Marcellin“ būdingos organoleptinės savybės.

5.3.   Priežastinis geografinės vietovės ir produkto, kuriam suteikta SKVN, kokybės ar savybių arba geografinės vietovės ir kurios nors produkto, kuriam suteikta SGN, savybės, gero vardo ar kitos ypatybės ryšys:

Ryšys su „Saint-Marcellin“ kilme pagrįstas jo geru vardu, išskirtinėmis sūrio savybėmis ir tradicine patirtimi.

„Saint-Marcellin“ gamyba pagrįsta istoriškai susiklosčiusia auginimo (mišrus auginimas) ir perdirbimo praktika, kuri glaudžiai susijusi su gamtine aplinka:

—	tai, kad geografinėje vietovėje yra dideli pašarų auginimo plotai, lemia, kad gyvulių pašarų atveju svarbią vietą užima ganyklos ir vietiniai pašarai,

—	vėjuota geografinė vietovė lėmė, kad sūriai tradiciškai yra džiovinami ir brandinami.

Dėl visų šių sąlygų imti gaminti maži sūriai, kurie labai anksti (XV a.) gavo „Saint-Marcellin“, didžiausios to meto rinkos, pavadinimą. Pirmą kartą „Saint-Marcellin“ sūriai minimi Liudviko XI (XV a.) buhalterinėse intendantūros knygose.

1935 m. ūkio veiklos vykdytojų prašymu „Saint-Marcellin“ sūris Prancūzijoje buvo oficialiai aprašytas. Toks apibrėžimas 1942 m. tapo privalomu, paskui kelis kartus buvo keistas. Nuo 1980 m. jis yra toks pat, kaip ir dabartinė specifikacija: „maždaug 70 mm skersmens, 20–25 mm aukščio, sveriantis ne mažiau kaip 80 gramų, pagamintas iš karvės pieno su šliužo fermentu, minkštimas minkštas, nemaišytas, neslėgtas; skonis sūrokas, be prieskonių, aromatų (…)“ Dėl tokio aprašo buvo įmanoma pradėti aiškiai reglamentuotą „Saint-Marcellin“ gamybą.

„Saint-Marcellin“ šventė, „Saint-Marcellin“ muziejus ir „Saint-Marcellin“ komiteto dalyvavimas vietiniuose ir nacionaliniuose žemės ūkiui skirtuose renginiuose leido išsaugoti gerą produkto vardą.

Dabartinį gerą „Saint-Marcellin“ vardą liudija tai, kad jis įtrauktas į Dofinė ir kaimyninių miestų (Liono, Grenoblio, Sen Etjeno ir t. t.) restoranų valgiaraščius. Sūris gali būti patiekiamas kaip sūrių rinkinio dalis, šiltas su salotomis, apkeptas tešloje ar užkeptas. L’inventaire du patrimoine culinaire français („Prancūzijos kulinarinis paveldas“) (Rhône-Alpes 1995 m. leidinyje) „Saint-Marcellin“ geras vardas patvirtinamas ir pateikiamas straipsnis apie šį sūrį.

Kaip matyti iš pateiktų etikečių pavyzdžių, šiuo metu „Saint-Marcellin“ pavadinimą intensyviai naudoja septynios sūrinės, esančios geografinėje vietovėje, o pats pavadinimas gerai žinomas regione ir už jo ribų. 2008 m. buvo pagaminta 35,5 mln. „Saint-Marcellin“ etiketėmis pažymėtų sūrių.

Dėl ilgos šio sūrio istorijos ir anksti atlikto jo standartizavimo sūris galėjo būti tobulinamas toliau nepakenkiant jo originalumui. Šiandien dėl glaudaus bendradarbiavimo sektoriuje, sūrio tapatinimo su vietove ir vietos patirtimi geras „Saint-Marcellin“ vardas gerai žinomas nacionaliniu mastu, nors gaminamas jis daugiausia ten pat, kur kadaise atsirado.

Nuoroda į paskelbtą specifikaciją:

(Reglamento (EB) Nr. 510/2006 5 straipsnio 7 dalis)

https://www.inao.gouv.fr/fichier/CDCIGPSaint-MarcellinV2.pdf

---

(1)  OL L 93, 2006 3 31, p. 12.

---