Paraiškos paskelbimas pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos 6 straipsnio 2 dalį

2012/C 52/11

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą paraiškai pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 (1) 7 straipsnį. Prieštaravimo pareiškimai Komisijai turi būti pateikti per šešis mėnesius nuo paraiškos paskelbimo.

BENDRASIS DOKUMENTAS

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 510/2006

„CABRITO DO ALENTEJO“

EB Nr.: PT-PGI-0005-0791-08.10.2009

SGN ( X ) SKVN ( )

1.   Pavadinimas:

„Cabrito do Alentejo“

2.   Valstybė narė arba trečioji šalis:

Portugalija

3.   Žemės ūkio produkto arba maisto produkto aprašymas:

3.1.   Produkto rūšis:

3.2.   Produkto, kuriam taikomas 1 punkte nurodytas pavadinimas, aprašymas:

„Cabrito do Alentejo“ (Alentežo regiono ožiukai) – tai ožiukų, kurie atsivesti, auginti ir paskersti laikantis nustatytų taisyklių, skerdenos ir mėsa, gauta paskerdus į gimimų registrą įrašytus ožiukus, kurių abu tėvai yra registruoti gyvūnų registre ir (arba) Caprina Serpentina veislės gyvulių kilmės knygoje, arba atsivesti suporavus gyvūnus, kurių vyriškos giminės atstovas yra registruotas gyvūnų registre ir (arba) Caprina Serpentina veislės gyvulių kilmės knygoje.

Vadovaujantis tradicine abiejų lyčių gyvūnų auginimo vietos gyventojų patirtimi, gyvūnai skerdžiami sulaukę 30–120 dienų. Skerdenose, kurių svoris 3,5–7,5 kg, yra nedaug riebalų ir nemažai raumenų. Ši ryškiai raudonos spalvos mėsa minkšta, sultinga ir malonaus aromato.

3.3.   Žaliavos (taikoma tik perdirbtiems produktams):

—

3.4.   Pašarai (taikoma tik gyvūniniams produktams):

„Cabrito do Alentejo“ maitina mama nuo pat jo atsivedimo iki tol, kol jis sulaukia 30–120 dienų.

Sulaukę maždaug 15 dienų, ožiukai gauna tam tikrų skaidulų turinčių elementų, vadinamų „roedores“, kurie skirti jų virškinimo sistemos vystymuisi palengvinti arba tiesiog leidžia jiems su malonumu tenkinti įgimtą poreikį kramtyti ir taip išvengti streso. Tai maistas, kurį daugiausia sudaro aukštos kokybės šienas (skanus ir lengvai virškinamas), akmeninio ąžuolo, kamštinio ąžuolo ir kitų medžių rūšių lapai, taip pat grūdinės kultūros, vien tik iš grūdų sudaryti produktai (iš kukurūzų, kviečių, avižų, miežių, rugių ir t. t.), baltymingi augalai (žirniai, pupos, vikiai, aviniai pelėžirniai, sėjamoji seradėlė), saulėgrąžų išspaudos, soja, runkeliai ir kiti žemės ūkio, sodininkystės ir miškininkystės subproduktai.

Maiste taip pat gali būti nedideli riebalų, karbonatų, bikarbonatų, fosfatų ir chloridų, taip pat išrūgų miltelių ir mineralinėmis medžiagomis bei vitaminais praturtintų papildų kiekiai.

Visas šis maistas skirtas tik motinos pienui papildyti; žindymo etapu jis sudaro ne daugiau kaip 15 % ožiukų maisto poreikių.

Naudoti augimą skatinančias medžiagas, tokias kaip anaboliniai steroidai, hormonai ar kiti panašūs produktai, nesvarbu, ar natūralius ar sintetinius, draudžiama.

Vandens ir maisto kiekis visada atitinka būtiniausius higienos ir gyvūnų gerovės reikalavimus.

3.5.   Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje:

Gamyba vykdoma nustatytoje geografinėje vietovėje; skerdžiama, pjaustoma ir pakuojama gali būti ir už gamybos geografinės vietovės ribų.

3.6.   Specialios pjaustymo, trynimo, pakavimo ir kt. taisyklės:

„Cabrito do Alentejo“ galima pardavinėti kaip visą skerdeną, skerdenų puses (supakuotas arba ne) arba tokiomis skerdenos dalimis: mentė, sprandinė, šoninė, krūtininė, kulšis ir kogalvius. Gabalai turi būti būtinai supakuoti į dėžutes.

3.7.   Specialios ženklinimo etiketėmis taisyklės:

Ant etiketės turi būti nurodyta „Cabrito do Alentejo — IGP“, produkto logotipas (1 paveikslas), SGN logotipas, taip pat sertifikavimo įstaigos pavadinimas.

1   paveikslas

4.   Glaustas geografinės vietovės apibūdinimas:

Gamybos geografinė vietovė natūraliai apibrėžta administraciniu požiūriu ir apima Portalegrės, Evoros ir Bežos apygardas (išskyrus Sineso savivaldybę ir Vila Nova de Milfontes, Langueira, Almograve ir Zambujeira do Mar parapijas, kurios priklauso Odemyros savivaldybei); Grandolos savivaldybę (išskyrus Carvalhal ir Melides parapijas), Alkaser do Salio savivaldybę (išskyrus Santa Maria do Castelo ir Comporta parapijas), Santjago do Kaseno savivaldybę (išskyrus Santo André parapiją), Alcoutim savivaldybę (išskyrus Vaqueiros parapiją); ir Couço ir Santana do Mato parapijas, kurio priklauso Korušės savivaldybei, São Marcos da Serra parapiją, kuri priklauso Silveso savivaldybei ir Ameixial parapiją, kuri priklauso Lolė savivaldybei.

5.   Ryšys su geografine vietove:

5.1.   Geografinės vietovės ypatumai:

Geografinė vietovė, kurioje atsivedami ir yra auginami gyvūnai, apima Alentežo regioną ir kaimynines vietoves, kuriose dirva nederlinga, ją daugiausia sudaro skalūnas ir dėl jo erozijos susidarę elementai; taip pat nemažai ganyklų yra ant stačių, krūmynais apaugusių šlaitų, į kuriuos negali patekti žemės ūkio mašinos, ir kur kitoms gyvūnų rūšims sunku išgyventi (arba dėl ganyklų tipo arba dėl to, kad jiems sudėtinga jas pasiekti).

Regione gyvulininkystė plėtojama ekstensyviai, taikant žemės ūkio, miškininkystės ir ganyklų sistemą. Ožiukai auginami ekstensyviai, būtinai lauke. Vyraujanti dirvos paskirtis yra tokia: apaugusi Viduržemio jūros regiono miškais (kamštiniais ąžuolais ir akmeniniais ąžuolais), grūdinėms kultūroms auginti skirtos vietovės (sausringa žemė), pasėliams auginti skirtos vietovės (pašarui auginti bei natūralios ar pagerintos ganyklos) ir nedirbama žemė.

Šaltos ir lietingos žiemos bei karštos ir sausos vasaros taip pat būdingos šiai geografinei vietovei ir tai turi įtakos ne tik atitinkamų vietovių augalijai, bet ir jos sudėčiai, kuri kinta priklausomai nuo metų laiko. Augmeniją sudaro vietinės žolių rūšys (Dactylis glomerata, Lolium spp, Bromus spp ir kitos), ankštiniai augalai (daugiausia įvairios Trifolium ir Mendicago atmainos, bet yra ir Ornithopus, Lotus, Scorpiurus, ir kt.), taip pat krūmokšniai (įvairios Cistes atmainos, kurias vietiniai vadina „estevas“, „sargaços“, „piorno“ ir „tojo“) ir ypač tam tikros tipinės ąžuolų rūšys (akmeniniai ir kamštiniai ąžuolai), iš kurių gaunamos gilės ir lapija. Ši augmenija ne tik teikia maisto suaugusiems gyvūnams, bet ir yra lemiamas veiksnys, nes, viena vertus, vykstant natūraliai atrankai ji turi įtakos gyvūnų, kurie yra atsparūs, sugeba išgyventi, daugintis ir susilaukti palikuonių esant tokioms nepalankioms sąlygoms, kaip, pavyzdžiui, Serpentina veislės ožkų ir jų palikuonių, savybėms; kita vertus, ji lemia tai, kad pieno savybės skiriasi priklausomai nuo metų laiko.

5.2.   Produkto ypatumai:

Ištyrus „Cabrito do Alentejo“ skerdenas, nustatytos tokios jų savybės: švelni spalva dėl poodinio riebalų sluoksnio, kurio spalva taip pat švelni; raumenys sudaro 60–66 % ir yra minkšti bei sultingi; kaulai vidutiniškai sudaro 25 %; riebalų procentinė dalis mažesnė negu kitų tirtų genetinių tipų; ekonomine prasme produktyvios, nes mentė ir sprandas iš viso sudaro apie 70 % skerdenos svorio. Valgomų skerdenos dalių, kurias sudaro raumenys ir tarpraumeninio sluoksnio poodiniai riebalai, riebalai sudaro 6–8 %.

Pagrindinės riebalų rūgštys, aptinkamos „Cabrito do Alentejo“ riebaluose ir sudarančios daugiau kaip 70 % viso rūgščių kiekio, yra oleino rūgštis (C18:1 cis-9), palmitino rūgštis (C16:0) ir stearino rūgštis C18:0).

Linolo rūgšties koncentracija (CLA) per metus kinta nuo 0,34 iki 0,66 %.

5.3.   Priežastinis geografinės vietovės ir produkto, kuriam suteikta SKVN, kokybės ar savybių arba geografinės vietovės ir kurios nors produkto, kuriam suteikta SGN, savybės, gero vardo ar kitos ypatybės ryšys:

Ekosistemą apibrėžia geografinės vietovės augalija, dirvožemio ir klimato savybės, siejamos su žmogaus veikla. Ši ekosistema kartu su Alentežo regionui būdingais gyvulininkystės metodais ir šios veislės ypatumais lėmė tai, kad Serpentina veislės ožkų ir jų palikuonių mėsa rinkoje atsirado kaip išskirtinis vartoti skirtas produktas, ypač tais laikais, kai tradicijos, socialinis ir šeimos statusas buvo labai svarbūs. Taigi „Cabrito do Alentejo“ jau nuo seno (randama net XVI amžiaus rašytinių nuorodų į receptus, kaip gaminti naudojant „Cabrito do Alentejo“) dėl ypatingų mėsos organoleptinių savybių ir pripažįstamų kulinarinių savybių tarp vartotojų pelnė gerą vardą. Tai ypač akivaizdu du kartus per metus, kai ši mėsa vartojama dažniausiai – per Kalėdas ir Velykas.

Laikantis tradicinės regione taikomos praktikos, gyvūnai skerdžiami prieš nujunkymą, kai jie dar nėra žolėdžiai. Tokiomis sąlygomis, motinos pieno kokybė yra svarbiausias veiksnys, turintis įtakos ožiukų skerdenų kokybei. Kadangi motinos mitybos režimas labai priklauso nuo augalijos, geologinių ir klimato sąlygų, kurios gamybos vietovėje visus metus yra skirtingos, todėl ALC koncentracija piene taip pat yra nevienoda, o tai turi teigiamos įtakos jo kiekiui longissimus dorsi raumens tarpraumeniniuose riebaluose ir kartu mėsos spalvai, organoleptinėms savybėms ir sultingumui. Be to, ALC ir kitų riebalų rūgščių koncentracija „Cabrito do Alentejo“ mėsoje visada kiek didesnė negu kitų veislių mėsoje; tokios veislės ožiukų mėsoje tai aiškiai matyti iš riebalų rūgščių sudėties visus metus. Iš esmės „Cabrito do Alentejo“ paklausa per šiuos du minėtus šventinius laikotarpius tarp vartotojų yra tokia didelė dėl šių dviejų veiksnių.

Nuoroda į paskelbtą specifikaciją:

(Reglamento (EB) Nr. 510/2006 5 straipsnio 7 dalis)

http://www.gpp.pt/Valor/Cabrito_Alentejo_CE_MAIO2011.pdf

(1)  OL L 93, 2006 3 31, p. 12.