52012DC0448

KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

dėl 1993 m. vasario 1 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės įgyvendinimo ir dėl 2006 m. birželio 14 d. Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo įgyvendinimo Pavojingų ir kitų atliekų susidarymas, apdorojimas ir tarpvalstybinis vežimas Europos Sąjungos valstybėse narėse 2007–2009 m.

TURINYS

1........... Įvadas............................................................................................................................ 4

2........... Valstybių narių ataskaitos................................................................................................ 5

3........... Pavojingų atliekų susidarymas......................................................................................... 5

4........... Atliekų vežimas iš valstybių narių..................................................................................... 5

5........... Atliekų vežimas į valstybes nares..................................................................................... 7

6........... Neteisėtas atliekų vežimas, tikrinimai ir vykdymo užtikrinimo priemonės............................ 8

7........... Bendros išvados apie įgyvendinimo būklę........................................................................ 9

8........... Tolesni veiksmai............................................................................................................. 9

Pavojingų ir kitų atliekų susidarymo, apdorojimo ir vežimo ES valstybėse narėse pokyčiai 2007–2009 m.

1.           Įvadas

Tarpvalstybinis pavojingų atliekų vežimas ir jų šalinimas reglamentuojami pagal 1989 m. kovo 22 d. Bazelio konvenciją, kurios viena iš susitariančiųjų šalių yra Europos Sąjunga (ES).

ES su Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalimis ir kitomis konvencijai priklausančiomis trečiosiomis šalimis sudarė atliekų vežimo savo teritorijoje priežiūros ir kontrolės sistemą. Reglamentu (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo[1] konvencija perkelta į ES teisę.

Kiekvienais kalendoriniais metais valstybės narės konvencijos sekretoriatui pateikia praėjusių kalendorinių metų ataskaitą, kurioje aptariamos teisines nuostatos, įgyvendinimas ir aplinkos apsaugos priemonės. Ataskaita siunčiama ir Komisijai, pridedant klausimyno formos papildomą informaciją[2]. Kas trejus metus Komisija parengia ataskaitą, grindžiamą valstybių narių pateiktomis ataskaitomis[3]. Ataskaitoje aptariami atliekų vežimo apribojimai, stebėsena, priemonės, taikomos neteisėto atliekų vežimo atvejais, ir finansavimas.

Pirmoji 1997–2000 m. skirta Komisijos ataskaita buvo paskelbta 2006 m.[4] Antroji ataskaita, skirta 2001–2006 m., buvo paskelbta 2009 m.[5] Ši ataskaita yra trečioji įgyvendinimo ataskaita ir apima 2007–2009 m. laikotarpį. Išsami informacija apie valstybių narių 2007–2009 m. atsakymus į Bazelio konvencijos sekretoriato ir Komisijos klausimynų klausimus pateikta prie šios ataskaitos pridedamo Komisijos tarnybų darbinio dokumento B ir E skirsniuose. Kiekybiniai atliekų susidarymo, apdorojimo ir vežimo duomenys apibendrinti darbinio dokumento A skirsnio lentelėse ir schemose.

Atkreiptinas dėmesys, kad Bazelio konvencijoje sąvokos „importas“ ir „eksportas“ taikomos kiekvienai siuntai iš valstybės, kuri yra konvencijos susitariančioji šalis, ir į ją. Pagal ES teisę šios sąvokos taikomos tik siuntoms į visą ES ir iš jos. Tačiau siekiant aiškumo šioje ataskaitoje jos nurodomos kabutėse ir kartais vartojamos kalbant apie atliekų vežimą apskritai. Darbiniame dokumente abi sąvokos turi tą pačią prasmę kaip ir Bazelio konvencijoje.

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 60 straipsnio 2 dalimi, nuo 2007 m. liepos 12 d. praėjus penkeriems metams Komisija apžvelgia 12 straipsnio 1 dalies c punkto įgyvendinimą (prieštaravimas dėl planuojamo naudojimui skirtų atliekų vežimo, prieštaraujančio išsiuntimo šalies teisės aktams), įskaitant jo poveikį aplinkos apsaugai ir vidaus rinkos veikimui. Rengdamasi šiai apžvalgai 2010 m. Komisija paprašė valstybių narių informacijos apie 12 straipsnio 1 dalies c punkto taikymą. Nekalbant apie tris nereikšmingus atvejus, kai šios nuostatos taikymas nebuvo akivaizdžiai aktualus, valstybės narės iš esmės atsakė, kad šia nuostata nesinaudojo.

Taigi, iki šiol 12 straipsnio 1 dalies c punkto nuostata neturėjo poveikio aplinkos apsaugai ir vidaus rinkos veikimui. Komisija toliau stebės šios nuostatos taikymą ir gali imtis atitinkamų priemonių vėliau persvarstydama reglamentą.

2.           Valstybių narių ataskaitos

Kai buvo rengiama ši ataskaita, dauguma valstybių narių buvo atsakiusios į 2007–2009 m. Bazelio konvencijos sekretoriato ir Komisijos klausimynų klausimus. Nors visas 2009 m. ataskaitas Komisijai reikėjo pateikti iki 2010 m. gruodžio 31 d., buvo suteikta papildomai laiko. Galutinis terminas Bazelio ataskaitose nurodytų kiekybinių duomenų analizei pateikti buvo 2011 m. liepos 15 d. Dėl administracinių priežasčių Graikijos (2009 m.), Kipro (2008 ir 2009 m.) ir Maltos (2007 m.) Bazelio ataskaitos buvo pateiktos po galutinio termino ir į jas negalėjo būti atsižvelgta. Galutinis terminas, iki kurio valstybių narių atsakymai turėjo būti įtraukti į Komisijos tarnybų darbinio dokumento B ir E skirsnius, buvo 2011 m. lapkričio 30 d. Iki tos dienos Čekija nebuvo pateikusi Komisijos klausimyno už 2008 m., o Nyderlandai – už 2009 m. Prancūzija nebuvo pateikusi nė vienos 2007–2009 m. laikotarpio ataskaitos. Komisijos tarnybų darbinio dokumento 1 lentelėje pateikta trūkstamų duomenų santrauka. Nors pažeidimo nagrinėjimo procedūrų iki šiol nepradėta, Komisija, siekdama išsiaiškinti trūkstamų ataskaitų atvejus, pagal sistemą „EU Pilot“ pateikė užklausas.

Svarbiausi administraciniai duomenys ir informacija apie atitinkamas nacionalines nuostatas iš esmės buvo išsamūs ir tikslūs. Dauguma valstybių narių pateikė daug informacijos apie atliekų susidarymo prevencijos priemones. Rečiau buvo pranešama apie priemones, kurių imtasi siekiant sumažinti atliekų siuntų skaičių. Informacijos apie pavojingų ir kitų atliekų susidarymo, vežimo ir šalinimo poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai buvo mažiau, o kai kuriais atvejais ji apskritai nebuvo pateikta.

Kai kurios valstybės narės pateikė duomenis apie daugelį neteisėto atliekų vežimo atvejų, o kitos nurodė vos keletą atvejų arba nė vieno. Pranešimų apie atliekų šalinimą, kuris nebuvo atliktas taip, kaip planuota, buvo mažai ir nė viena valstybė narė nepranešė apie avarijas, įvykusias tarpvalstybiniu mastu vežant ir šalinant pavojingas ir kitas atliekas.

Palyginus bendrą tarp valstybių narių pervežtą atliekų kiekį paaiškėjo įvairių valstybių narių nurodyto tų pačių siuntų kiekio, kuris turėtų būti identiškas, neatitiktis. Bendras pavojingų atliekų „eksportas“ tarp valstybių narių yra didesnis negu bendras „importas“ (pvz., 2009 m. skirtumas buvo 27 %). Bendras visų kitų nurodytų atliekų „importas“ yra didesnis negu „eksportas“ (pvz., 2009 m. skirtumas buvo 36 %). Komisija ketina bendradarbiauti su valstybėmis narėmis, kad pateikiami duomenys būtų geresnės kokybės.

3.           Pavojingų atliekų susidarymas

Bazelio konvencijos pagrindu sudarytame klausimyne prašoma, kad visos šalys pateiktų informaciją apie visą susidariusių pavojingų atliekų ir kitų atliekų kiekį. Šiame kontekste kitos atliekos yra buitinės atliekos ir buitinių atliekų deginimo liekanos – šios abi atliekų kategorijos turi būti atskirai įvertintos ir pagal Bazelio konvenciją yra kontroliuojamos panašiai kaip pavojingos atliekos (jų kodai sąraše yra atitinkamai Y46 ir Y47). Pavojingos atliekos apibrėžiamos pagal atliekų srautų ir (arba) sudėtinių dalių sąrašą (įrašai Y1-18 ir Y19-45) ir pagal tam tikras pavojingas savybes. Tačiau konvencijoje prie pavojingų atliekų priskiriamos ir tos atliekos, kurios pagal šalies vidaus teisės aktus laikomos pavojingomis.

Kai buvo rengiama ši ataskaita, 2009 m. duomenys apie bendrą pavojingų atliekų susidarymą dar buvo neišsamūs. 2009 m. duomenų apie bendrą pavojingų atliekų susidarymą nebuvo pateikusios iš viso 11 šalių. 2008 m. duomenų nebuvo pateikusios keturios valstybės – Kipras, Prancūzija, Italija ir Ispanija, o 2007 m. duomenų – trys (Prancūzija, Italija, Švedija). Siekiant užpildyti esamas duomenų spragas, pagal praėjusių kelerių metų duomenis buvo atlikti apytiksliai vertinimai.

2009 m. 27 ES valstybėse narėse susidarė apie 77 mln. tonų pavojingų atliekų[6], iš kurių apie 58 mln. tonų – 15 ES valstybių narių[7]. 2000–2008 m. laikotarpiu bendras 27 ES valstybėse narėse susidariusių pavojingų atliekų kiekis padidėjo 46 %. Tuo pačiu laikotarpiu 15 ES valstybių narių susidariusių pavojingų atliekų kiekis padidėjo 57 %. 2009 m. pavojingų atliekų susidarė šiek tiek mažiau negu 2008 m. (8 % ir 27 ES valstybėse narėse, ir 15 ES valstybių narių). 2009 m. pavojingų atliekų vienam gyventojui visoje Europos Sąjungoje (27 ES valstybėse narėse) iš viso susidarė 154 kg per metus, o 12 ES valstybių narių[8] vidurkis buvo šiek tiek didesnis – 186 kg per metus. Pastebėtus ES susidariusių pavojingų atliekų kiekio svyravimus galima sieti su to paties laikotarpio ekonominės veiklos intensyvumo svyravimais.

Daugiausia pavojingų atliekų 2007–2009 m. laikotarpiu susidarė Vokietijoje (19 mln. tonų kasmet), Italijoje[9], Estijoje[10], Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Lenkijoje. Jungtinėje Karalystėje susidariusių pavojingų atliekų kiekis 2009 m. gerokai sumažėjo. 2007 ir 2008 m. šis kiekis gerokai padidėjo Lenkijoje.

Daugiausiai pavojingų atliekų vienam gyventojui 2007–2009 m. laikotarpiu susidarė Estijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Portugalijoje ir Vokietijoje. Mažiausiai tokių atliekų vienam gyventojui buvo užregistruota Latvijoje, Rumunijoje, Lietuvoje ir Graikijoje.

Valstybės narės labai skirtingai naudojo klasifikuojant atliekas taikomus Bazelio konvencijoje nustatytus Y kodus. Kelios valstybės narės Y kodų lygmeniu nepateikė jokios informacijos apie pavojingų atliekų susidarymą. Kai kurios valstybės narės nurodė tik duomenis apie buitines atliekas (Y46) ir buitinių atliekų deginimo liekanas (Y47).

4.           Atliekų vežimas iš valstybių narių

Visos valstybės narės, išskyrus Kiprą, Prancūziją, Graikiją ir Maltą, pateikė informaciją apie nurodytų atliekų išvežimą iš šalies („eksportą“, kaip apibrėžta Bazelio konvencijoje) per visus trejus 2007–2009 m. laikotarpio metus.

2009 m. iš 27 ES valstybių narių iš viso išvežta apie 11,4 mln. tonų nurodytų atliekų, iš kurių apie 7,2 mln. tonų buvo pavojingos atliekos. 12 ES valstybių narių teko tik apie 2 % visų išvežtų nurodytų atliekų, o atitinkama pavojingų atliekų dalis buvo apie 3 %.

Nurodytų atliekų iš valstybių narių vežama vis daugiau. 2001–2009 m. laikotarpiu nurodytų atliekų iš visų valstybių narių išvežta 80 % daugiau. Didėjanti tik pavojingų atliekų vežimo tendencija pastebima iki 2007 m. 2001–2007 m. laikotarpiu iš valstybių narių išvežtų pavojingų atliekų kiekis padidėjo 150 %. Nuo 2007 m. iš valstybių narių išvežtų pavojingų atliekų kiekis šiek tiek sumažėjo (nuo 2007 iki 2009 m. – 9 %).

2007–2009 m. laikotarpiu didžiausi pavojingų atliekų „eksportuotojai“ buvo Nyderlandai (2009 m. – 2,8 mln. tonų), Italija, Belgija, Prancūzija ir Airija. 2006–2009 m. laikotarpiu iš Nyderlandų išvežamų pavojingų atliekų sumažėjo 14 %, o tuo pačiu laikotarpiu iš Italijos – padaugėjo 64 %. Pagal pavojingų atliekų vienam gyventojui išvežimą 2007–2009 m. pirmavo Nyderlandai ir Liuksemburgas, po jų – Airija ir Belgija.

2007–2009 m. daugiausiai bendrų nurodytų atliekų taip pat išvežta iš Nyderlandų (2009 m. – apie 3 mln. tonų), taip pat iš Italijos, Vokietijos, Austrijos ir Belgijos. Pagal visų kilogramais vienam gyventojui nurodytų atliekų išvežimą pirmavo Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Airija ir Belgija.

2009 m. daugiau kaip 90 % ES pavojingų atliekų buvo sutvarkyta jų kilmės šalyje. Daugiau kaip 40 % atliekų eksportavo Liuksemburgas, Slovėnija, Airija, Nyderlandai, Belgija ir Danija.

Grupė „Y1-Y18“ atitinka svarbiausią atliekų kategoriją – 2009 m. iš 27 valstybių narių išvežta apie 38 % bendro nurodytų atliekų kiekio. „Y19-Y45“ kategorijos dalis buvo apie 13 %, o kitų atliekų kategorijos (Y46–Y47, pvz., mišrių buitinių atliekų ir deginimo liekanų) dalis buvo apie 10 %. Nedidelis kiekis (apie 1 %) priskirtas Y1-Y45 kategorijų deriniui. Apie 35 % vežtų atliekų suklasifikuota pagal nacionalinę arba ES klasifikaciją. Šie statistiniai duomenys 2007 ir 2008 metais panašūs.

2009 m. tik 3 % atliekų buvo vežamos nesuklasifikuotos. Ankstesniais metais (2005–2008 m.) ši dalis buvo 7–14 %. 2007–2009 m. daugiausiai neklasifikuotų atliekų išvežė Vokietija, Prancūzija, Švedija, Danija, Jungtinė Karalystė ir Airija. Y kodų derinys buvo naudojamas retai ir mažiems kiekiams. 2008 ir 2009 m. daug nepavojingų atliekų (2008 m. – 0,6 mln. tonų, o 2009 m. – 1,8 mln. tonų) apie tai pranešus buvo išvežta iš Austrijos. Danija, Prancūzija, Slovėnija ir Italija pranešė apie išvežtas atliekas, priskirtas pavojingoms atliekoms, nurodytoms pagal šalį.

Didžioji dalis iš valstybių narių išvežtų pavojingų atliekų[11] buvo apdorotos siekiant jas panaudoti. 2007–2009 m. iš 15 ES valstybių narių ir iš visų 27 ES valstybių narių išvežtų ir panaudotų atliekų dalis atitinkamai siekė 72–77 %. 2007–2009 m. iš 12 ES valstybių narių išvežtų atliekų buvo panaudota netgi daugiau – 85–89%.

2009 m. daugiau kaip 40 % iš visų 27 ES valstybių narių panaudoti išvežtų pavojingųjų atliekų išvežta iš Nyderlandų. Be to, didelė procentinė pavojingų atliekų dalis ir didelis bendras jų kiekis panaudoti išvežta iš Prancūzijos, Belgijos, Jungtinės Karalystės ir Italijos.

2009 m. Graikija, Bulgarija, Kipras, Italija ir Rumunija pavojingas atliekas daugiausia vežė šalinti. Didžiausią šalinti skirtų pavojingų atliekų kiekį išvežė Italija ir Nyderlandai.

Didžioji dalis visų nurodytų išvežamų atliekų 2007–2009 m. buvo vežamos į kitas ES valstybes nares. 99 % visų nurodytų iš 27 ES valstybių narių išvežtų atliekų buvo vežamos į 27 ES valstybes nares ir ELPA šalis, o daugiau kaip 87 % jų liko 15 ES valstybių narių viduje. Nors didžioji dalis iš 12 ES valstybių narių išvežamų atliekų buvo vežamos į kitas ES valstybes nares, tam tikra nemaža dalis buvo vežama ir į EBPO nepriklausančias šalis (2009 m. – 7 %, 2008 m. – 11 %, o 2007 m. – 0 %). 99 % iš valstybių narių (27 ES valstybių narių) vežamų pavojingų atliekų buvo vežama į 27 ES valstybes nares bei ELPA šalis, o daugiau kaip 95 % liko 15 ES valstybių narių.

5.           Atliekų vežimas į valstybes nares

Šis skirsnis grindžiamas dvidešimties valstybių narių pateiktomis ataskaitomis, nes Kipras, Prancūzija, Graikija, Airija, Malta, Portugalija ir Rumunija 2007–2009 m. laikotarpio informacijos nepateikė.

2009 m. bendras visų nurodytų į ES valstybes nares įvežtų atliekų kiekis buvo apie 12,4 mln. tonų, iš kurių apie 6,7 mln. tonų buvo pavojingos atliekos. Vertinant tai, kaip kito į valstybes nares įvežtų pavojingų atliekų kiekis, iki 2007 m. pastebima stipri augimo tendencija. 2001–2007 m. į valstybes nares pavojingų atliekų įvežta 147 % daugiau. Didžioji šių vežtų atliekų dalis apima siuntas Europos Sąjungoje, ir kiekis veikiausiai didėjo todėl, kad kai kurios valstybės narės turi sudėtingų įrenginių pavojingoms atliekoms apdoroti, o kitos valstybės narės jų neturi.

2008 m. į valstybes nares įvežtų pavojingų atliekų kiekis sumažėjo, o 2009 m. vėl padidėjo. 2009 m. kiekis mažesnis negu 2007 m., bet didesnis negu 2006 m. Ši bendra tendencija panaši visoms nurodytoms atliekoms. 2001–2007 m. visų į valstybes nares įvežtų nurodytų atliekų kiekis padidėjo 72 %.

2007–2009 m. laikotarpiu didžiausia pavojingų atliekų „importuotoja“ buvo Vokietija (2009 m. – 2,7 mln. tonų), po jos – Nyderlandai, Belgija, Italija, Prancūzija ir Švedija. Vokietijai pirmoji vieta akivaizdžiai tenka ir pagal į ES valstybes nares įvežtų nurodytų pavojingų ir kitų atliekų bendrą kiekį (2009 m. – 7,6 mln. tonų). Kitos didelį bendrą pavojingų ir kitų nurodytų atliekų kiekį 2007–2009 m. laikotarpiu „importavusios“ valstybės narės buvo Italija, Nyderlandai, Belgija, Švedija ir Prancūzija. Kaip ir išvežtų atliekų atveju 12 ES valstybių narių vaidmuo mažesnis. Į 12 ES valstybių narių įvežtų pavojingų ir kitų nurodytų atliekų dalis buvo tik apie 2 %. Pagal įvežamas pavojingas ir visas nurodytas atliekas kilogramais vienam gyventojui 2007–2009 m. laikotarpiu pirmavo Belgija, Nyderlandai, Švedija ir Vokietija.

Kaip ir išvežamų atliekų atveju, „Y1-Y18“ grupė yra svarbiausia atliekų kategorija – apie 29 % bendro 2009 m. į 27 ES valstybes nares įvežto nurodytų atliekų kiekio. 2009 m. „Y19-Y45“ kategorijos dalis buvo apie 12 %, o į 27 ES valstybes nares įvežtų kitų atliekų kategorijos (Y46-Y47) dalis – apie 5 %. Šis pasiskirstymas labai panašus visais nurodytais metais – nuo 2007 iki 2009 m.

2006 m. „neklasifikuotų“ atliekų kategorija vis dar vyravo atliekų tipų klasifikacijoje ir sudarė 36 % viso į Europos Sąjungą įvežto kiekio. 2007 m. „neklasifikuotų“ atliekų dalis buvo 22 %, o 2009 m. – tik 13 %. 2009 m. tiksliai neapibrėžtos atliekos buvo vežamos į Vokietiją, Švediją, Prancūziją ir Jungtinę Karalystę. Daug į Vokietiją vežamų atliekų (2009 m. – 3,2 mln. tonų) buvo klasifikuotos kaip „EU-WSR arba nacionalinės nepavojingos atliekos“. Austrija pranešė, kad 2009 ir 2008 m. nurodytų nepavojingų atliekų „importas“ sudarė atitinkamai 142 000 ir 96 000 tonų. Italija pranešė, kad 2007 ir 2009 m. „importuotas“ didelis atliekų, klasifikuojamų kaip pavojingos atliekos, nurodytos pagal šalį, kiekis (apie 295 000 tonų 2007 m. ir 705 000 tonų 2009 m.).

Didžioji į ES valstybes nares įvežtų atliekų dalis buvo apdorojama siekiant jas panaudoti. Vis dėlto per pastaruosius kelerius metus panaudojamų atliekų dalis sumažėjo. 2004 m. 84 % į 27 ES valstybes nares įvežamų atliekų buvo apdorojamos siekiant jas panaudoti, o 2009 m. panaudojamų atliekų dalis buvo 70 %. Ši tendencija panaši ir 15 ES valstybių narių.

Procentinė panaudojamų ir šalinamų atliekų dalis įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi. 2008 ir 2009 m. daugiau kaip 40 % į Austriją, Daniją, Vokietiją ir Ispaniją įvežtų atliekų buvo apdorojamos ir šalinamos. 2009 m. didžiausią šalinti „importuotų“ atliekų kiekį nurodė Vokietija (1,5 mln. tonų), Nyderlandai (135 000 tonų) ir Prancūzija (102 000 tonų).

Didžioji dalis 2007–2009 m. laikotarpiu į valstybes nares įvežtų pavojingų ir kitų nurodytų atliekų buvo įvežtos iš kitų valstybių narių. Daugiau kaip 97 % visų nurodytų į valstybes nares įvežtų atliekų buvo įvežtos iš kitų valstybių narių arba ELPA šalių, o daugiau kaip 84 % atliekų kilmės vieta buvo 15 ES valstybių narių. Skaičiuojant vien pavojingas atliekas, daugiau kaip 96 % jų buvo įvežama iš kitų valstybių narių arba ELPA šalių, o daugiau kaip 80 % – iš 15 ES valstybių narių. Atliekų (ir pavojingų, ir apskritai visų nurodytų), kurių kilmės vieta – EBPO nepriklausančios šalys, dalis buvo minimali.

6.           Neteisėtas atliekų vežimas, tikrinimai ir vykdymo užtikrinimo priemonės

Dauguma valstybių narių nurodė, kad 2007–2009 m. laikotarpiu buvo atvejų, kai atliekos buvo vežamos neteisėtai. Kai kurios valstybės narės pranešė apie daug atveju, o kitos tik apie keletą arba tokius atvejus nepranešė. Daugiausiai atvejų nurodė Vokietija, Nyderlandai, Belgija, Jungtinė Karalystė ir Austrija (daugiau kaip 70 % atvejų, apie kuriuos pranešta 2007–2009 m.).

Valstybės narės pranešė, kad 2009 m. buvo apie 400 neteisėto atliekų vežimo atvejų, o apie kai kuriuos atvejus tikriausiai buvo pranešta du kartus – vieną kartą apie juos pranešdavo paskirties šalis, kitą – išsiuntimo šalis. 2009 m. apie pusę neteisėto atliekų vežimo atvejų, apie kuriuos pranešė valstybės narės, atliekos buvo vežamos iš vienos valstybės narės į kitą, o kitą pusę – į ES arba iš jos. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad bendras neteisėto atliekų vežimo atvejų gerokai daugiau nei atliekų vežimo atvejų, apie kuriuos oficialiai pranešta. Pavyzdžiui, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui (2007–2009 m.) Europos Sąjungos aplinkos apsaugos teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo užtikrinimo tinklo „IMPEL“ Tarpvalstybinio atliekų gabenimo reikalų grupės (TFS) bendri vykdymo užtikrinimo veiksmai parodė, kad daugiau kaip 20 % atliekų siuntų ES neatitiko Reglamento (EB) Nr. 1013/2006[12].

Dažniausios neteisėtumo priežastys – atliekos buvo vežamos nepranešus atitinkamoms kompetentingoms institucijoms arba nesilaikant draudimo vežti pagal Reglamentą (EB) Nr. 1013/2006. Įprastos reagavimo priemonės – atliekos buvo grąžinamos į kilmės šalį ir buvo skiriama bauda.

Valstybių narių taikytos priemonės siekiant aptikti neteisėtas siuntas – reguliarūs tikrinimai prie sienų ir reguliari įrenginių, kuriuose susidaro arba apdorojamos atliekos, stebėsena, tarpvalstybinių siuntų ir įrenginių, kuriuose susidaro arba apdorojamos atliekos, patikros vietoje, taip pat patikros nacionaliniuose keliuose. Be to, dauguma valstybių narių pateikė išsamius duomenis apie atliekų vežimo patikrų skaičių arba su minėtu vežimu susijusį panaudojimą ar šalinimą ir apie neteisėtų siuntų, realiai aptiktų per šias patikras, skaičių. ES vykdytų tikrinimų ir patikrų vietoje skaičius įvairiose valstybėse narėse labai skirtingas. 2009 m. geriausia patikrų vietoje patirtis nustatyta Lenkijoje – 1000 tonų į šalį arba iš jos vežamų pavojingų atliekų teko maždaug 40 patikrų vietoje. Daugumos valstybių narių šis rodiklis bent dešimt kartų mažesnis.

7.           Bendros išvados apie įgyvendinimo būklę

Ataskaitų teikimas

Į 2007–2009 m. Bazelio konvencijos sekretoriato ir Komisijos klausimynų klausimus atsakyta beveik 100 %. Tačiau dauguma valstybių narių savo ataskaitų nepateikė laiku. Kai kurios Bazelio ataskaitos buvo gautos po 2011 m. liepos 15 d. galutinio termino, todėl jas negalėjo būti atsižvelgta nagrinėjant kiekybinius duomenis. Apskritai valstybės narės pateikė pakankamai informacijos apie vežtas atliekas ir apie atitinkamus administracinius aspektus, nacionalines nuostatas ir politikos priemones.

Duomenų kokybė

Daugeliu atvejų išsiuntimo šalies pateikti duomenys skiriasi nuo paskirties šalies pateiktų duomenų. 2009 m. pavojingų atliekų „eksporto“ ir „importo“ tarp ES valstybių narių skirtumas buvo apie 27 % – „eksportas“ buvo didesnis negu „importas“. Tais pačiais metais kitų nurodytų atliekų „eksporto“ ir „importo“ tarp ES valstybių narių skirtumas buvo apie 36 %, tačiau „importas“ buvo didesnis negu „eksportas“.

Atliekų klasifikavimas

Tinkamų Bazelio konvencijos kodų, taikytinų tam tikroms pavojingoms medžiagoms, nebuvimas dažnai trukdo užtikrinti ataskaitų skaidrumą. Tačiau padėtis pagerėjo, nes dabar šalys gali taikyti Europos atliekų sąrašo kodus[13]. Siekiant suderinti ataskaitų teikimą, valstybės narės primygtinai raginamos į savo ataskaitas įtraukti ir Europos atliekų sąrašo kodus. Be to, nuosekliai taikant Europos atliekų sąrašo kodus būtų lengviau pranešti apie nepavojingas atliekas, nepriskiriamas Y46 ir Y47 kategorijoms arba nepažymėtas jokiais konkrečiais Bazelio konvencijos kodais, kurių eksportui taikoma išankstinio rašytinio pranešimo ir leidimo procedūra, numatyta Reglamente (EB) Nr. 1013/2006.

Atliekų susidarymas

2009 m. 27 ES valstybėse narėse susidarė apie 77 mln. tonų pavojingų atliekų. 2000–2008 m. bendras 27 ES valstybėse narėse susidariusių pavojingų atliekų kiekis padidėjo 46 %. 2009 m. pavojingų atliekų susidarė šiek tiek mažiau negu 2008 m.

Atliekų vežimas

2007–2009 m. iš ES valstybių narių iš viso išvežta apie 33,1 mln. tonų pranešime nurodytų atliekų, iš kurių apie 22,9 mln. tonų buvo pavojingos atliekos. 99 % iš valstybių narių išvežtų pavojingų atliekų buvo vežama į 27 ES valstybes nares bei ELPA šalis, o daugiau kaip 95 % liko 15 ES valstybių narių.

2007–2009 m. į ES valstybes nares iš viso įvežta apie 37 mln. tonų nurodytų atliekų, iš kurių apie 20,5 mln. tonų buvo pavojingos atliekos. Daugiau kaip 96 % pavojingų atliekų buvo įvežta iš kitų valstybių narių arba ELPA šalių, o daugiau kaip 80 % – iš 15 ES valstybių narių.

Neteisėtas atliekų vežimas

2009 m. valstybės narės pranešė apie 400 neteisėto atliekų vežimo atvejų; manoma, kad bendras tokio vežimo atvejų skaičius gerokai didesnis. 2009 m. apie pusė nurodytų neteisėtų siuntų buvo siuntos tarp valstybių narių, o kita pusė – siuntos į ES arba iš jos. ES atliktų tikrinimų ir patikrų vietoje skaičius įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi.

8.           Tolesni veiksmai

2011 m. sausio 25 d. – balandžio 12 d. Komisija rengė konsultacijas su suinteresuotaisiais visuomenės subjektais tikrinimų ir reglamento įgyvendinimo klausimais[14]. Didžioji dauguma (89 %) suinteresuotųjų subjektų pritarė naujiems ES teisės aktams, kuriais būtų patobulinti tikrinimo reikalavimai. Kai kurie pasiūlyti variantai susiję su tikrinimų planavimu, aukštesnio tiekimo grandinės lygio tikrinimais, pareigūnų mokymu ir ūkio subjektų pareiga pateikti įrodymų tam tikrais atvejais, kai esama pagrindo įtarti, kad reglamento nesilaikoma. Komisija šiuo metu atlieka teisėkūros ir su teisėkūra nesusijusių priemonių, kurios galbūt bus priimtos ateityje, ekonominio, socialinio poveikio ir poveikio aplinkai vertinimą.

[1]               OL L 190, 2006 7 12, p. 1.

[2]               Sprendimas 1999/412/EB (OL L 156, 1999 6 23, p. 37) ir Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 51 straipsnio 2 dalis.

[3]               Reglamento (EEB) Nr. 259/93 41 straipsnis ir Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 51 straipsnis.

[4]               Komisijos ataskaita {SEC(2006) 1053}, 2006 8 1.

[5]               Komisijos pranešimas {SEC(2009) 811}, 2009 6 24.

[6]               Visos dabartinės Europos Sąjungos valstybės narės.

[7]               Į Europos Sąjungą iki 2004 m. įstojusios šalys.

[8]               Į Europos Sąjungą 2004 arba 2007 m. įstojusios šalys.

[9]               Italijos ir Prancūzijos duomenys grindžiami apytiksliais vertinimais.

[10]             Į Estijos duomenis įtrauktos skalūnų alyvos atliekos, sudarančios daugiau kaip 95 % bendro kiekio.

[11]             Sąvoka „iš valstybių narių išvežtos atliekos“ apima jų vežimą ES viduje. Didžioji dalis per sienas pervežtų atliekų lieka ES.

[12]             Išsami ataskaita pateikta adresu http://impel.eu/projects/enforcement-actions-ii.

[13]             Atliekoms, išvardytoms Komisijos sprendimo 2000/532/EB (OL L 226, 2000 9 6, p. 3) priede.

[14]             Interneto svetainė „Jūsų balsas Europoje“: http://ec.europa.eu/yourvoice/consultations/index_lt.htm, http://ec.europa.eu/environment/waste/shipments/news.htm.