2.3.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 62/32

—

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra atsakingos už didžiąją Europos viešųjų išlaidų dalį, kad subnacionalinio lygmens viešosios investicijos iš esmės sutelktos keliuose prioritetiniuose sektoriuose, ypač svarbiuose sėkmingam strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimui, ir todėl ragina didesnį politinį prioritetą suteikti ES, valstybių narių ir subnacionalinių (vietos ir regionų valdžios institucijų) biudžetų sinergijos kūrimui;

—

pažymi, kad nepaisant santykinai mažo dydžio, ES biudžetas ir Europos investicijų bankas (EIB) gali atlikti lemiamą sverto vaidmenį suteikiant postūmį investicijoms visoje Europos Sąjungoje,;

—

palankiai vertina Europos lygmeniu vykstančias diskusijas, kaip esamą ekonominę ir pinigų sąjungą papildyti integruota ES biudžeto sistema siekiant užtikrinti tvarią biudžeto politiką valstybėse narėse ir mano, kad dėl didelės euro zonos ekonomikų tarpusavio priklausomybės bei šalutinio poveikio viena kitai ir biudžeto politikos būtina sukurti fiskalinio pajėgumo priemonę, kuri leistų lengviau prisitaikyti prie ekonomikos sukrėtimų;

—

nerimauja, kad diskusijoje dėl ketinimų stiprinti galių ir sprendimų priėmimo centralizavimą nedalyvauja subnacionalinio lygmens valdžios institucijos ir pabrėžia, kad tikros fiskalinės sąjungos neįmanoma sukurti neapibrėžus skirtingų valdžios lygmenų teisių ir atsakomybės (fiskalinis federalizmas), nenustačius aiškesnės sąsajos tarp politikos priemonių derinimo ir sprendimų dėl biudžeto priėmimo bei nesant plataus užmojo vizijos, kaip taikant tinkamus koordinavimo mechanizmus stiprinti vertikalią sinergiją tarp ES, nacionalinių ir vietos bei regionų lygmens biudžetų;

—

palankiai vertina tai, kad į Europos Komisijos 2012 m. ekonominės ir pinigų sąjungos viešųjų finansų ataskaitą pirmą kartą įtrauktas skyrius apie ES fiskalinę decentralizaciją, ir ragina Europos Komisiją ateityje į šią metinę ataskaitą įtraukti skyrių apie subnacionalinio lygmens viešųjų finansų padėtį;

—

ragina Europos Komisiją apsvarstyti, ar verta ir ar būtų praktiška (taip pat įvertinti galimas administracines problemas ir sąnaudas) siekti visoje ES glaudžiau suderinti biudžetų ciklus ir skatinti bei raginti subnacionaliniu lygiu taikyti vidutinės trukmės biudžeto sistemas (MTFB);

—

ragina Europos Komisiją paskelbti žaliąją knygą, kurioje būtų nagrinėjami šie klausimai.

Pranešėjas

Rhodri Glyn THOMAS (UK/EA), Velso nacionalinės asamblėjos narys

1.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra atsakingos už didžiąją Europos viešųjų išlaidų dalį: 2011 m. subnacionalinio lygmens viešojo sektoriaus išlaidos sudarė 16,7 proc. BVP ir 34 proc. visų Europos viešųjų išlaidų (vien vietos lygmens viešojo sektoriaus išlaidos sudarė, atitinkamai, 11,9 proc. (272,2 mlrd. EUR) ir 24,3 proc.), jam taip pat teko maždaug du trečdaliai 2011 m. tiesioginių investicijų Europoje (1);

2.

atkreipia dėmesį, kad subnacionalinio lygmens viešosios investicijos iš esmės sutelktios keliuose prioritetiniuose, sėkmingam strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimui ypač svarbiuose sektoriuose, būtent ekonomikos, švietimo, aplinkos apsaugos, būsto ir komunalinių patogumų, o tai reiškia, kad griežto taupymo priemonės (26 proc. JK ir daugiau nei 30 proc. Ispanijoje) netiesiogiai paveiks strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimą (pavyzdžiui, Velse kapitalo investicijų biudžetas sumažintas 42 proc.);

3.

todėl ragina didesnį politinį prioritetą suteikti ES, valstybių narių ir subnacionalinių (vietos ir regionų valdžios institucijų) biudžetų sinergijos kūrimui, sutelkiant pagrindinį dėmesį į bendrai nustatytų ES prioritetų, visų pirma strategijos „Europa 2020“, įgyvendinimą, primindamas 2010 m. Europos Parlamento tyrimo išvadas, kuriose teigiama, kad „bendra strateginių ES politikos tikslų ir biudžeto politikos sinergija yra silpna“, „nacionaliniuose biudžetuose tik retais atvejais numatoma padėti siekti Lisabonos [Europa 2020] arba kitų ES strategijų tikslų“ (2);

4.

pabrėžia, kad dabartinė krizė, daugumoje valstybių narių ir subnacionaliniu lygmeniu taikomos griežto taupymo priemonės ir dėl to viešosioms išlaidoms daromas milžiniškas spaudimas reiklauja, kad veiksmingumo ir našumo didinimas taptų svarbiu politiniu tikslu;

5.

palankiai vertina tai, kad Europos Vadovų Tarybos išvadose pabrėžiama, jog pagal Stabilumo ir augimo pakto prevencinę dalį reikėtų toliau „išnaudoti esamos ES fiskalinės sistemos siūlomas galimybes suderinti rentabilių valstybės investicijų reikalingumą su fiskalinės drausmės tikslais“. Šis uždavinys yra dar aktualesnis atsižvelgiant į naujausias Tarptautinio valiutos fondo išvadas, rodančias, kad vadinamieji fiskaliniai multiplikatoriai, taikyti įvertinant biudžeto konsolidavimo poveikį ekonomikos augimui, buvo „daug didesni“, nei skolų krizės metu manyta analitikų. Todėl Komitetas tikisi, kad Komisija toliau spręs šį klausimą komunikate dėl viešųjų išlaidų kokybės, kuriame, be kitų dalykų, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl einamųjų išlaidų ir investicijų atskyrimo apskaičiuojant biudžeto deficitą tam, kad investicijos, kurios ilgalaikėje perspektyvoje duoda grynosios naudos, nebūtų priskiriamos prie išlaidų;

6.

atkreipia dėmesį, kad šios diskusijos dėl sinergijos bet kuriuo atveju neturėtų būti naudojamos kaip Trojos arklys pasiūlytos daugiametės finansinės programos (DFP) biudžeto sumažinimui pateisinti ir neturėtų tapti pretekstu tam tikrų ES biudžeto dalių finansavimui „renacionalizuoti“ (pavyzdžiui, struktūrinių fondų vadinamosiose „turtingesnėse“ valstybėse narėse) ar makroekonominių sąlygų nustatymui įteisinti;

7.

primena, kad ES biudžetas sudaro mažą visų ES viešųjų išlaidų dalį (apie 2 proc.) ir jo vieno nepakanka užtikrinti 1 800 mlrd. EUR į ateitį orientuotų tiesioginių investicijų, būtinų strategijos „Europa 2020“ pavyzdinėms iniciatyvoms įgyvendinti (kaip nurodoma Europos Parlamento ataskaitoje dėl DFP pasiūlymų); tai reiškia, kad norint įgyvendinti bendrus strategijos „Europa 2020“ tikslus, būtina veiksmingai sutelkti viešojo ir privataus sektorių finansus valstybių narių ir subnacionaliniu lygmenimis, taip pat ir plėtojant finansavimą paskolomis ir skatinant viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę;

8.

pažymi, kad nepaisant santykinai mažo dydžio, ES biudžetas ir Europos investicijų bankas (EIB) gali atlikti lemiamą sverto vaidmenį suteikiant postūmį investicijoms visoje Europos Sąjungoje, visų pirma (bet ne vien) panaudojant Bendros strateginės programos (BSP) fondus, kurie sutelkiami ir naudojami teritoriniu lygmeniu (dažniausiai vietos ir regionų valdžios institucijų) ir ekonomikai daro svarbų „didinamąjį“ poveikį;

9.

pabrėžia, kad ištikus ekonomikos krizei, ES finansavimas, visų pirma BSP fondų, leido vietos ir regionų valdžios institucijoms užtikrinti stabilias ir saugias lėšas ir dažnai buvo vieninteliu prieinamu finansavimo šaltiniu viešosioms investicijoms ir pagrindinėms iniciatyvoms remti, kadangi vietos, regionų ir nacionaliniai biudžetai buvo „apkarpyti“ ir, kalbant apie EIB lėšas, padėjo užpildyti didžiulę dėl finansų krizės atsiradusią spragą paskolų finansavimo sistemoje; be to, atkreipia dėmesį į galimą neigiamą siūlomų makroekonominių sąlygų poveikį juntamam BSP finansavimo stabilumui;

10.

pabrėžia tokių investicijų tiesioginės ir netiesioginės naudos vietos ekonomikai ir ekonomikai apskritai daromą sverto ir didinamąjį poveikį:

11.

primena, kad BSP fondų sverto poveikis yra ne tik finansinio, bet ir politinio pobūdžio, nes vietos ir regionų strateginiai prioritetai derinami su ES lygmens prioritetais; taip pat gaunama ir kitokios naudos, pavyzdžiui, stiprinama partnerystė ir plėtojamas tarptautinis bendradarbiavimas, kurių gerosios praktikos pavyzdžių gausu visoje Europoje; taip pat pabrėžia, EIB paramos vertę, kuris įvairiomis finansinėmis skolinimo priemonėmis padeda ugdyti vietos ir regionų lygmens gebėjimus valdyti ir įgyvendinti naujas ir novatoriškas sistemas;

12.

tačiau pripažįsta, kad žemas paramos panaudojimo lygis kai kuriuose Europos regionuose rodo, kad sanglaudos ir struktūrinių fondų įgyvendinimas vietos lygmeniu „stringa“. Visų pirma atkreipia dėmesį į neseniai parengtame OECD tyrime (3) nurodytus trūkumus, susijusius su kai kurių valstybių narių ir subnacionalinio lygmens valdžios institucijų administraciniais susitarimais, gebėjimais ir reguliavimo sistemomis, ir būtinybę imtis intervencinių veiksmų jiems panaikinti;

13.

palankiai vertina Europos Komisijos pastangas racionalizuoti ir supaprastinti BSP fondų remiamų projektų valdymo, įgyvendinimo ir ataskaitų teikimo taisykles, kadangi tai turėtų leisti pagerinti panaudojimo rodiklius. Pripažįsta, kad reikia rasti pusiausvyrą tarp veiksmingos kontrolės ir pakankamo lankstumo, kad būtų panaikinta nereikalinga reguliavimo našta, ir todėl palankiai vertina poslinkius audito srityje, labiau jį siejant su rizika;

14.

apgailestauja, kad iš nacionalinių ar regionų valdžios institucijų, kurios turi Europos programų valdymo institucijos statusą, vis dar reikalaujama investicijų išankstinio finansavimo pastangų. Tokį finansavimą teikti sunku dėl dabartinių suvaržymų finansų rinkose. Jeigu bus įtvirtintas investicijų išankstinio finansavimo principas, Europos Sąjunga praras unikalią galimybę finansinius išteklius tiesiogiai skirti ekonomikos skatinimui ir struktūrinėms reformoms iš anksto mokant didesnes sumas, kad finansavimas būtų suteiktas tinkamu laiku ir paspartintų investicijų grąžą;

15.

mano, kad mažesnis už Europos Komisijos 2014–2020 m. laikotarpiui pasiūlytą daugiametės finansinės programos BSP fondų biudžetas yra nepriimtinas, nes susilpnintų Europos Sąjungą būtent tuo metu, kai labiausiai reikia ją stiprinti;

16.

ragina užtikrinti didesnį vietos ir regionų biudžetinių procesų skaidrumą, kad būtų aiškiai pripažintas BSP fondų indėlis į regionines investicijų strategijas; taip pat ragina metinių biudžetų projektuose nurodyti, kaip biudžeto cikle planuojamas ES finansavimas. Vietos ir regionų valdžios institucijas ragina pateikti tokio biudžeto planavimo gerosios praktikos pavyzdžių;

17.

atkreipia dėmesį į visos ES vietos valdžios institucijų susirūpinimą dėl vaidmens, kurį valstybių narių (ir regionų) vyriausybės gali atlikti neleisdamos visapusiškai pasinaudoti struktūrinių fondų reglamentuose numatytomis teisinėmis priemonėmis, leidžiančiomis subdeleguoti tam tikras programų rengimo ir įgyvendinimo funkcijas; ragina šią problemą spręsti 2014–2020 m. programose, kad naujas priemones (pavyzdžiui, integruotas teritorines investicijas, integruotus veiksmus, bendrus veiksmų planus ir bendruomenės inicijuojamą vietos plėtrą), kurios numatytos BSP fondų bendrųjų nuostatų reglamento projekte, būtų galima išnaudoti kuo optimaliau;

18.

šiuo požiūriu palankiai vertina 2013 m. sausio 15 d. priimtą Europos Parlamento pranešimą savo iniciatyva dėl ES biudžeto vidinės sinergijos. Šiame pranešime daugiausia dėmesio skiriama BSP fondams. Susidomėjęs atkreipia dėmesį į vietos lygmeniu vykdomų iniciatyvų, kuriomis siekiama, kad finansavimo programų naudos gavėjams būtų paprasčiau šias programas įgyvendinti, pavyzdžius;

19.

tvirtai pritaria Europos Parlamentui, kuris savo rezoliucijoje ragina Komisiją kitoje metinėje augimo apžvalgoje „pabrėžti ES biudžeto vaidmenį Europos semestro procese ir į jį visapusiškai atsižvelgti, taip pat pateikti faktinius ir konkrečius duomenis apie jo inicijuojamąjį, skatinamąjį, sinergijos ir papildomąjį poveikį visoms viešosioms išlaidoms vietos, regionų ir nacionaliniu lygmenimis“;

20.

palankiai vertina tai, kad tęsiamos diskusijos dėl ES teisės aktų sistemos teikiamų galimybių racionalizuoti ir supaprastinti programų įgyvendinimą vietos lygmeniu, pastangas sutelkiant į paramą projektams ir iniciatyvoms, kurios lemia realius pokyčius. Tuo pačiu galėtų būti aptartos galimybės sukurti „bendrą teritorinį investicinį fondą“, kuris sujungtų įvairius ES, valstybių narių ir subnacionalinio lygmens fondus, arba diegti „vieno langelio“ principą, kad fondų lėšomis būtų galima naudotis pagal suderintas taisykles, išsamias ir aiškias gaires; daugiau dėmesio reikėtų skirti tvarių rezultatų užtikrinimui, kad lėšos galutinį naudotoją pasiektų greičiau ir vietos lygmeniu būtų pasiekta labiau strateginio pobūdžio tikslų. Toks bendras visų fondų programavimas ir veikimas leistų pagerinti koordinavimą ir išvengti dubliavimosi;

21.

tvirtina, kad diskutuojant dėl ES, nacionalinių ir subnacionalinių biudžetų sinergijos reikia neužmiršti ir vidinės ES biudžeto, įskaitant tokias temines programas kaip „Horizontas 2020“, „Erasmus visiems“, Socialinių pokyčių ir inovacijų programa (PSCI), Europos infrastruktūros tinklų priemonė (EITP), COSME ir kt., sinergijos, kuri yra aktuali ir turi įtakos teritoriniu lygmeniu bei yra neatsiejama nuo tokių BSP fondų prioritetų kaip MTTP ir inovacijos, švietimas bei mokymas ir MVĮ konkurencingumas;

22.

todėl palankiai vertina pastangas tobulinti 2014–2020 m. teisinę bazę siekiant paskatinti sinergiją, pavyzdžiui, tai, kad į BSP fondų reglamentą įtraukta 55 straipsnio 8 dalis, ir ragina plačiai skleisti informaciją apie projektus ir iniciatyvas, įgyvendinamus pagal šias naujas nuostatas, kad būtų pateikiama daugiau informacijos, kaip šią sinergiją galima sukurti praktiškai;

23.

ragina Komisiją išsamiai paaiškinti, kokį poveikį ES ekonominės politikos valdymas ir kiti viešųjų finansų klausimai turės vietos ir regionų valdžios institucijų galimybei priimti sprendimus dėl jų biudžeto turinio;

24.

apgailestauja, kad dabartinėse diskusijose dėl ekonominės, pinigų ir politinės sąjungos stiprinimo Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (EPS) ir ES apskritai apsiribojama pagrindinėmis ES institucijomis ir valstybių narių vyriausybėmis subnacionaliniam lygmeniui skiriant menką dėmesį arba jį visai paliekant nuošalyje nepaisant įtakos, kurią gali turėti didesnis kontrolės centralizavimas ES lygmeniu subnacionalinio lygmens biudžetinėms teisėms bei pareigoms ir fiskaliniam decentralizavimui;

25.

taip pat apgailestauja, kad – kaip nurodoma spalio mėn. paskelbtoje 3-iojoje Regionų komiteto „Europa 2020“ stebėsenos atskaitoje – ir toliau nepavyksta įvairių ES vietos ir regionų valdžios institucijų veiksmingai ir prasmingai įtraukti į Europos semestrą, ir primena, kad biudžetinių procesų sinergijos nepavyks užtikrinti, jei nebus politikos nustatymo ir stebėsenos procesų sinergijos;

26.

palankiai vertina Europos lygmeniu vykstančias diskusijas, kaip esamą ekonominę ir pinigų sąjungą papildyti integruota ES biudžeto sistema siekiant užtikrinti tvarią biudžeto politiką valstybėse narėse;

27.

pabrėžia, kad diskusija dar tebevyksta ir gali turėti didelės įtakos tam, kaip ateityje bus sprendžiami su ES, nacionalinių ir subnacionalinių biudžetų sinergija susiję klausimai;

28.

nerimauja, kad diskusijoje dėl ketinimų stiprinti galių ir sprendimų priėmimo centralizavimą nedalyvauja subnacionalinio lygmens valdžios institucijos, ir atkreipia dėmesį, kad Europos Komisijos 2012 m. Eeonominės ir pinigų sąjungos viešųjų finansų ataskaitoje pabrėžiamas federalinio fiskalinio modelio, pagal kurį subnacionaliniams subjektams perduodama atsakomybė ne tik už įplaukas į biudžetą, bet ir už išlaidas, patikimumas;

29.

pastebi, kad ES ekonomikos valdysenos permainos (numatytos pagal Europos semestrą šešių dokumentų rinkinyje, Sutartyje dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo ir pasiūlymuose dėl dviejų dokumentų rinkinio) lėmė tai, kad valstybėse narėse nustatytos griežtesnės vietos ir regionų viešųjų finansų priežiūros taisyklės (keliose valstybėse narėse subalansuoto biudžeto taisyklę imta taikyti ne tik valstybės, bet ir subnacionaliniu lygmeniu);

30.

nerimauja dėl to, kad tokiose tarpvyriausybinėse iniciatyvose kaip Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo, kuri dar vadinama fiskaliniu susitarimu, numatytos taisyklės buvo perkeltos į nacionalines konstitucijas arba teisę, iš anksto deramai nepasikonsultavus su Regionų komitetu dėl atitinkamų klausimų regioninio ir vietos aspekto, ir pabrėžia, kaip svarbu laikytis bendrijos metodo kituose fiskalinės sąjungos kūrimo etapuose;

31.

ragina kuo skubiau užtikrinti skaidresnį ir konkretesnį biudžetinius įgaliojimus turinčių subnacionalinio lygmens valdžios institucijų dalyvavimą vykstančiose diskusijose šiais klausimais, taip pat oficialiai įtraukti Regionų komitetą priimant sprendimus dėl galimų vėlesnių Sutarties pakeitimų;

32.

atkreipia dėmesį į tai, kad JAV fiskalinio federalizmo istorija ir pirmieji žingsniai kuriant ES fiskalinę sąjungą grindžiami visiškai skirtingomis koncepcijomis. JAV atveju federalinė vyriausybė valstijoms nenustatė subalansuoto biudžeto taisyklių ir nekontroliavo jų vykdymo (taip pat ir valstijos to nedarė savivaldybių atžvilgiu): valstijos pačios nepriklausomai nuo federalinės vyriausybės nustatė šias taisykles ir jas vykdė, laikydamosi aiškaus federalinės vyriausybės reikalavimo „neteikti finansinės pagalbos“. Tokio savaiminio pobūdžio proceso rezultatas buvo visiškas savarankiškumas konkrečios vyriausybės lygmeniu. ES, priešingai – skolos ribos nustatomos centralizuotai, o už jų laikymosi priežiūrą yra atsakingas Teisingumo Teismas, iš anksto atmetant galimybę valstybei narei (ir net valstybės narės savivaldybei) bankrutuoti;

33.

mano, kad dėl didelės euro zonos ekonomikų tarpusavio priklausomybės bei šalutinio poveikio viena kitai ir biudžeto politikos būtina sukurti fiskalinio pajėgumo priemonę, kuri leistų lengviau prisitaikyti prie ekonomikos sukrėtimų integruotoje ES biudžeto sistemoje;

34.

pritaria, kaip vienam iš būdų sukurti fiskalinio pajėgumo priemonę integruotoje ES biudžeto sistemoje, tolesniam „lankstumo rezervo“ ES biudžete nagrinėjimui. Toks mechanizmas galėtų leisti laikantis biudžeto metinio periodiškumo ir skaidrumo principų pagal biudžeto išlaidų kategorijas nepanaudotas lėšas perskirti kitiems veiksmams remti, užuot automatiškai grąžinus valstybėms narėms. Tai atitinka 2012 m. birželio 13 d. ir spalio 23 d. priimtas Europos Parlamento rezoliucijas dėl DFP;

35.

pabrėžia, kad tikros fiskalinės sąjungos neįmanoma sukurti neapibrėžus skirtingų valdžios lygmenų teisių ir atsakomybės (fiskalinis federalizmas), nenustačius aiškesnės sąsajos tarp politikos priemonių derinimo ir sprendimų dėl biudžeto priėmimo bei nesant plataus užmojo vizijos, kaip taikant tinkamus koordinavimo mechanizmus stiprinti vertikalią sinergiją tarp ES, nacionalinių ir vietos bei regionų lygmens biudžetų;

36.

ragina Europos Komisiją pirmąjį 2013 m. pusmetį paskelbti žaliąją knygą, kurioje būtų nagrinėjami šie klausimai bei toliau išvardytos temos;

37.

ragina nustatyti toliau išvardytus pagrindinius didesnės biudžeto sinergijos kūrimo principus ir jų laikytis:

38.

mano, kad ES biudžeto vaidmuo (dabartiniu metu) yra i) finansuoti pagrindines bendras ES politikos kryptis, pavyzdžiui, žemės ūkį ir žvejybą, ii) pagal ES kompetenciją, kurią ši dalijasi su valstybėmis narėmis, įskaitant sanglaudos politiką, vidutinio laikotarpio investicijomis padėti įgyvendinti kitus sutartus ES politikos tikslus. Šios intervencinės priemonės taip pat yra grindžiamos ir kitais įtvirtintais principais, pavyzdžiui, a) ES intervencinių priemonių pridėtinės vertės, b) remiamų veiksmų papildomumo ir c) ES intervencinių priemonių sverto ir didinamojo poveikio;

39.

atsižvelgdamas į vykstančių debatų dėl ekonominės, pinigų ir fiskalinės sąjungos stiprinimo eigą, palankiai vertina tolesnes diskusijas ir paaiškinimus dėl to, kokių padarinių priimami sprendimai gali turėti ES intervencinių priemonių vaidmeniui ir prielaidoms bei šių priemonių santykiui su valstybių narių ir subnacionalinio lygmens biudžeto procesais;

40.

mano, kad geresnis vertikalus biudžeto politikos koordinavimas, jei būtų laikomasi subsidiarumo, papildomumo, Europos pridėtinės vertės ir masto ekonomijos pranašumo principų ir šie principai būtų stiprinami, leistų sukurti didesnę sinergiją (4). Todėl toks koordinavimas visiškai atitinka ES sutartyse įtvirtintą subsidiarumo principą;

41.

pabrėžia, kaip svarbu, kad ES lygmeniu turimi viešųjų finansų ir biudžeto procesų duomenys ir analizė iki pat subnacionalinio lygmens būtų tikslūs ir patikimi;

42.

pabrėžia, kad dėl subnacionalinių struktūrų visoje ES įvairiarūšiškumo sinergijos kūrimas yra labai sudėtingas uždavinys;

43.

palankiai vertina tai, kad į Europos Komisijos 2012 m. ekonominės ir pinigų sąjungos viešųjų finansų ataskaitą pirmą kartą įtrauktas skyrius apie ES fiskalinę decentralizaciją, ir ragina Europos Komisiją ateityje į šią metinę ataskaitą įtraukti skyrių apie subnacionalinio lygmens viešųjų finansų padėtį;

44.

palankiai vertina ir kitus mokslinius tyrimus, kuriuose nagrinėjami viešieji finansai ir viešųjų investicijų pajėgumai bei socialinės, ekonomikos ir fiskalinės krizės poveikis subnacionaliniam lygmeniui, ypač DEXIA Crédit Local (DCL)/CEMR ataskaitą ir OECD tyrimus;

45.

tačiau pabrėžia, kad turima nepakankamai informacijos apie viešuosius vietos ir regionų finansus visoje ES ir kad apskritai trūksta duomenų apie ES, valstybių narių ir subnacionalinio lygmens finansų sinergiją;

46.

ragina Europos Komisiją toliau ieškoti priemonių šiam trūkumui panaikinti ir siūlo sukurti Europos universitetų mokslinių tyrimų tinklą, kad šioje svarbioje veiklos srityje būtų galima ugdyti profesinę kompetenciją; be to, Komitetas prašo Europos Komisijos remti projektais pagrįstą įvairių vietos ir regionų valdžios institucijų keitimąsi patirtimi ir taip skatinti sekti geriausios praktikos pavyzdžiais kuriant ES valstybių narių nacionalinių ir subnacionalinių lygmenų sinergiją;

47.

pripažįsta, kad yra nemažai kitų trukdžių, susijusių su ES biudžeto procesais ir ciklais, kuriuos dar labiau sustiprina subnacionalinių biudžeto struktūrų įvairiarūšiškumas. Valstybių narių ir subnacionalinio lygmens biudžeto ciklai nėra suderinti su kalendorinių metų principu pagrįstu ES biudžeto ciklu; be to, vietos ir regionų biudžeto sudarymas paprastai būna grindžiamas metiniais ciklais, o ne daugiamečiu planavimu, kuris būdingas ES biudžeto struktūrai;

48.

ragina Europos Komisiją apsvarstyti, ar verta ir ar būtų praktiška (taip pat įvertinti galimas administracines problemas ir sąnaudas) siekti visoje ES glaudžiau suderinti biudžetų ciklus ir skatinti bei raginti subnacionaliniu lygiu taikyti vidutinės trukmės biudžeto sistemas (MTFB) (vadovaujantis šešių dokumentų rinkinyje nustatytomis priemonėmis) bei paaiškinti, kaip tai veiktų metinių Europos semestrų cikle,

49.

pažymi, kad ES vis dar vyksta derybos dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos (COM(2010) 774 final) ir apgailestauja dėl to, kad ES vietos ir regionų biudžetų (jų struktūros, suprantamumo ir turinio) negalima palyginti, taip pat dėl to, kad ES lygmeniu trūksta suderinimo, todėl yra sudėtinga atlikti prasmingus palyginimus ir analizę;

50.

nurodo, kad Direktyvos 2011/85/ES (šešių dokumentų rinkinio dalis) 3 straipsnyje valstybės narės įgaliojamos savo nacionalinėse viešojo sektoriaus apskaitos sistemose taikyti ESA 95 standartą ir užtikrinti, „kad visų valdžios sektoriaus subsektorių fiskaliniai duomenys būtų laiku ir reguliariai viešai skelbiami“; apgailestauja, kad didžioji dauguma valstybių narių nepritarė Eurostato pasiūlymui NUTS 2 regionų viešųjų investicijų rodiklius papildyti keliais naujais rodikliais;

51.

palankiai vertina tai, kad Eurostatas šiuo metu vertina, ar suderintus viešojo sektoriaus apskaitos standartus tinka naudoti visoje ES ir įvairiais valdymo lygmenims, siekiant sustiprinti ES, nacionalinių ir subnacionalinių biudžetų sinergiją;

52.

pabrėžia, kad būtina patobulinti ESA 95 standarto nuostatas dėl vietos ir regionų valdžios institucijų skolinimosi išlaidų. Taikant ESA 95 apskaitos metodą, finansinės operacijos (taigi ir skolinimasis) traktuojami nevienodai, todėl vietos ir regionų valdžios institucijos, kurios nori investuoti, stengdamosi subalansuoti savo biudžetus, nukenčia. Pagal ESA 95 įskaitomos tik atitinkamų finansinių metų operacijos, todėl vietos ir regionų valdžios institucijos negali kompensuoti laikino su investicijomis susijusio deficito iš rezervų arba perkelto biudžeto pertekliaus. Norėdamos savo apskaitos sistemose pasiekti analogiškų rezultatų, šios vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų visą savo investicijų sumą finansuoti nuosavomis lėšomis;

53.

nurodo, kad valstybės narės, kurios savo vietos ir regionų valdžios institucijas oficialiai įtraukė į biudžeto procesą (priimdamos vidaus stabilumo paktą, pavyzdžiui, Belgija, Ispanija ir Austrija) dažniausiai numatė mechanizmus, kurie leidžia lanksčiau taikyti ESA 95 standartus, kad liktų galimybė investuoti. Tokie mechanizmai gali būti, pavyzdžiui, daugiametis biudžeto tikslų koregavimas arba sistemos, pagal kurias iš dalies atleidžiama nuo investicijų išlaidų tikslų laikymosi, kad būtų galima atsižvelgti į investavimo ciklą;

54.

todėl ragina spręsti šiuos klausimus ES lygmeniu ir suderinti taisykles, kad būtų galima lanksčiau taikyti ESA 95 standartus ir taip vietos bei regionų valdžios institucijoms sudaryti galimybę investuoti kartu laikantis Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų dėl patikimo viešųjų finansų valdymo;

55.

ragina geriau išnaudoti naujoviškas finansavimo priemones, pavyzdžiui, paskolas ir kitus atnaujinamuosius fondus, ir atkreipia dėmesį į galimybes, kurių suteikia viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė bei EIB kūrybingoms ir novatoriškoms investicijoms teritoriniu lygmeniu skatinti; palankiai vertina 2014–2020 m. programavimo laikotarpiui numatytas priemones, įskaitant BSP fondus, kuriomis toliau bus skatinama ši veikla;

56.

nurodo, kad galimybės patekti į finansų rinkas visoje ES yra labai skirtingos ir kai kuriose ES dalyse vietos ir regionų valdžios institucijoms jos nepakankamai išplėtotos, todėl tai turėtų būti sprendžiama ES lygmeniu;

57.

tikisi tolesnių diskusijų dėl galimybių ES lygmeniu diegti kitas novatoriškas priemones, įskaitant ES projektų obligacijas ir euroobligacijas, kuriomis būtų skatinamos investicijos ir solidarumas teikiant paramą siekiant padėti Europai įveikti krizę.