18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/10

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos XVIII antraštinę dalį,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo (1),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo (2),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 6 d. Tarybos sprendimą 2006/702/EB dėl Bendrijos sanglaudos politikos strateginių gairių (3),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 397/2009, iš dalies keičiantį Reglamento (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo nuostatas, susijusias su investicijų į energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančių išteklių energijos naudojimą būstuose tinkamumu finansuoti (4),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1233/2010, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 663/2009 dėl ekonomikos gaivinimo, teikiant Bendrijos finansinę paramą energetikos srities projektams, programos sukūrimo (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. vasario 21 d. rezoliuciją dėl tolesnės veiklos, susijusios su teritorine darbotvarke ir Leipcigo chartija. Europos teritorijų vystymo ir teritorinės sanglaudos veiksmų programa (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. spalio 21 d. rezoliuciją dėl valdymo ir partnerystės nacionaliniu bei regioniniu lygmenimis ir regioninės politikos projektų pagrindo (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 24 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos miestų aspekto naujuoju programavimo laikotarpiu (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 24 d. rezoliuciją dėl Žaliosios knygos apie teritorinę sanglaudą ir diskusijų dėl būsimos sanglaudos politikos reformos eigos (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos indėlio siekiant Lisabonos ir 2020 m. ES strategijos tikslų (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 7 d. rezoliuciją dėl ES sanglaudos ir regioninės politikos po 2013 m. (11),

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento paskelbtą ad hoc pažymą „Tolesnė veikla, susijusi su teritorine darbotvarke ir Leipcigo chartija. Europos teritorijų vystymo ir teritorinės sanglaudos veiksmų programa“,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos penktąją ataskaitą dėl ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ir sanglaudos politikos ateities,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos komunikatą „Penktosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitos išvados. Sanglaudos politikos ateitis“ (COM(2010)0642),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio mėn. Komisijos apibendrinamąją ataskaitą „2000–2006 m. sanglaudos politikos programų, kurios buvo bendrai finansuojamos ERPF, baigiamasis vertinimas (pirmasis ir antrasis tikslai)“,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio mėn. Komisijos ataskaitą „2000–2006 m. sanglaudos politikos programų baigiamasis vertinimas. Bendrijos iniciatyva URBAN“,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 26 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) nuomonę dėl būtinybės kompleksiškai vykdyti miestų regeneraciją (12),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 9 d. Regionų komiteto nuomonę „Miestų regeneravimo svarba Europos miestų plėtros ateičiai“ (13),

—

atsižvelgdamas į „ES teritorinę darbotvarkę: konkurencingesnės įvairių regionų Europos link“ (Teritorinė darbotvarkė) ir Leipcigo tvariųjų Europos miestų chartiją (Leipcigo chartija), priimtas 2007 m. gegužės 24–25 d. Leipcige vykusiame neoficialiame ministrų, atsakingų už erdvinį planavimą ir miestų plėtrą, susitikime,

—

atsižvelgdamas į Toledo deklaraciją, priimtą 2010 m. birželio 22 d. Tolede vykusiame neoficialiame ministrų, atsakingų už miestų plėtrą, susitikime,

—

atsižvelgdamas į generalinių direktorių, atsakingų už miestų plėtrą, poziciją dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui ir Europos investicijų bankui „Penktosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitos išvados. Sanglaudos politikos ateitis“ (COM(2010)0642/3),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. vasario 22–24 d. Barselonoje vykusio Europos vietos valdžios atstovų aukščiausiojo lygio susitikimo „Vietos valdžia – svarbiausia veikėja naujoje Europoje“ išvadas,

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos inicijuotą ir remiamą Merų paktą,

—

atsižvelgdamas į Komisijos prašymu parengtą nepriklausomą ataskaitą „Reformuotos sanglaudos politikos darbotvarkė“ (Fabrizio Barcos ataskaita, 2009 m.),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir į Transporto ir turizmo komiteto nuomonę (A7–0218/2011),

A.

kadangi ES būdinga policentrinė plėtra ir skirtingų dydžių miestų teritorijų įvairovė, o jos miestų kompetencijos sritys ir ištekliai įvairiarūšiai; mano, kad būtų sunku nustatyti bendrą miestų teritorijų ir, apskritai, miesto apibrėžtį remiantis vien tik statistiniais kriterijais, nes sudėtinga viena apibrėžtimi aprėpti įvairią padėtį valstybėse narėse ir regionuose, todėl laikosi nuomonės, kad valstybės narės pačios turėtų nustatyti privalomą miestų teritorijų apibrėžtį, taip pat nustatyti šias teritorijas laikydamosi subsidiarumo principo ir remdamosi bendrais europiniais rodikliais; kadangi reikėtų panagrinėti, kaip pritaikius funkcinį požiūrį būtų galima nustatyti standartinę miesto apibrėžtį ir taip sukurti aiškią teisinę miesto aspekto Sąjungos politikoje apibrėžtį; kadangi, ypač kalbant apie sanglaudos politiką, taip pat būtų naudinga turėti funkciniu požiūriu grindžiamą miesto aspekto apibrėžtį,

B.

kadangi ES, įgyvendindama savo krypčių politiką, padeda užtikrinti tvarią miestų teritorijų plėtrą, ir kadangi reikėtų turėti mintyje tai, kad laikantis subsidiarumo principo turėtų būti apibrėžta ne tik nacionalinė miestų politika, bet ir Europos miestų politika,

C.

kadangi miestai aktyviai padeda formuluoti ES politikos kryptis ir atlieka svarbų vaidmenį sėkmingai įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ ir kadangi neatsižvelgus į ES politikos krypčių, ypač sanglaudos politikos, miestų aspektą būtų pakenkta strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimui,

D.

kadangi miestai turi unikalų architektūros ir kultūros potencialą, taip pat dideles socialinės integracijos galimybes ir kadangi miestai, saugodami kultūrų įvairovę ir išlaikydami nuolatinį centro ir atokių vietovių ryšį, prisideda prie socialinės pusiausvyros užtikrinimo,

E.

kadangi remiantis iniciatyvų URBAN patirtimi, veiksmai miestų srityje buvo integruoti į konvergencijos ir regioninio konkurencingumo bei užimtumo tikslų 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu reguliavimo sistemą; kadangi įtraukus tam tikrus aspektus neabejotinai padidėjo miestų galimybės gauti finansavimą; kadangi, siekiant sutelkti išteklius, aiškiai apibrėžti miestų plėtros tikslai turėtų būti nurodyti veiklos programose,

F.

kadangi SESV apibrėžtas tvirtesnis ir plačiau taikomas subsidiarumo principas, taip pat daugiapakopis valdymas ir aiškiau apibrėžtas partnerystės principas – tai pagrindiniai elementai siekiant teisingai įgyvendinti visas ES politikos kryptis ir kadangi atitinkamai reikia sustiprinti vietos ir regioninių valdžios institucijų išteklių ir kompetencijos panaudojimą,

G.

kadangi dėl per pastaruosius kelerius metus kilusios ekonomikos krizės dar labiau išaugo skirtumai ir socialinė atskirtis didelėse didmiesčių pakraščių teritorijose; kadangi, norint įveikti krizę, vietos valdžios institucijos turėtų sugebėti įgyvendinti praktines priemones, kuriomis būtų kovojama su skurdu ir remiama socialinė sanglauda ir užimtumas,

H.

kadangi įgyvendinant vystymosi centrų politiką, kuri grindžiama ekonominės veiklos skatinimu miestuose, daugeliu atveju nepavyko sukurti pakankamai traukos, todėl padarytas ribotas poveikis aplinkinėje teritorijoje ir nebuvo prisidėta siekiant integruotos plėtros,

I.

kadangi kai kuriuose miestų rajonuose, nepaisant jų gerovės ir ekonominės galios, gali būti konkrečių problemų, pvz., didelės socialinės nelygybės, skurdo, atskirties ir aukšto nedarbo lygio problemų, kurias teikiant paramą pagal sanglaudos politiką galima būtų sumažinti ir išspręsti,

J.

kadangi supaprastinus politikos, įskaitant kontrolės ir audito mechanizmų, įgyvendinimą būtų padedama gerinti veiksmingumą, mažinti klaidų lygį, pakeisti politikos struktūrą, kad ji būtų patogesnė taikyti, ir padidinti regimumą; ir kadangi toliau reikėtų dėti pastangas siekiant supaprastinimo, taip pat reikėtų supaprastinti nacionalines ir regionines procedūras, kad miestų teritorijų atstovai galėtų geriau orientuotis ir valdyti Europos lėšų panaudojimą,

1.

pažymi, kad Europos miestų darbotvarkė apima ES politikos krypčių, visų pirma sanglaudos politikos, miestų aspektą ir tarpvyriausybines Europos lygmens pastangas koordinuoti valstybių narių miestų politikos kryptis, pastarojo tikslo siekiama rengiant neoficialius ministrų susitikimus, kuriuos koordinuoja paeiliui Tarybai pirmininkaujančios valstybės ir kuriuose aktyviai dalyvauja Komisijai; atsižvelgdamas į tai, mano, kad vietos valdžios institucijos turėtų būti geriau informuojamos ir turėtų aktyviau dalyvauti tarpvyriausybinės krypties veikloje; rekomenduoja, kad abu lygmenys glaudžiau koordinuotų savo veiksmus ir kad vietos valdžios institucijos aktyviau dalyvautų procese; pabrėžia poreikį gerinti administracinių institucijų sprendimų ir veiksmų koordinavimą Europos ir nacionaliniu lygmenimis;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad buvo patvirtinta Toledo deklaracija ir Toledo informacinis dokumentas dėl miestų atgaivinimo; pritaria, kad reikia užtikrinti daugiau nuoseklumo ir koordinavimo siekiant numatyti bendrą darbo programą arba Europos miestų darbotvarkę; palankiai vertina tai, kad ministrai pabrėžė poreikį stiprinti bendradarbiavimą su Europos Parlamentu ir veiksmų koordinavimą, taip pat tikslą stiprinti miestų aspektą įgyvendinant sanglaudos politiką ir skatinti tvarią miestų plėtrą bei integruotą požiūrį sutvirtinant ir kuriant priemones, kuriomis visais lygmenimis įgyvendinama Leipcigo chartija; pritaria valstybių narių ir Komisijos pastangoms tęsti Marselio procesą ir įgyvendinti tvarių Europos miestų orientacinę sistemą; susidomėjęs stebi orientacinės sistemos bandymo etapo pradžią; tačiau apgailestauja, kad miestai nepakankamai dalyvauja šiuose procesuose; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad nedalyvaujantiems miestams būtų suteikta daugiau informacijos apie šį procesą, ir informuoti Parlamentą apie tolesnę raidą;

3.

pabrėžia ne tik svarbų sanglaudos politikos priemonių indėlį plėtojant miestų teritorijas, bet ir didelį daugelio kitų ES politikos krypčių (pvz., aplinkos, transporto ir energetikos) ir programų poveikį miestų plėtrai; pabrėžia, kad svarbu geriau suprasti politikos krypčių poveikį teritorijoms, ir ragina tobulinti miestų darbotvarkę nustatant ES politiką; dar kartą ragina Komisiją tęsti sektorių politikos krypčių teritorijoms daromo poveikio vertinimą ir išplėsti nustatytus poveikio vertinimo mechanizmus; atsižvelgdamas į tai, pritaria Penktoje ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitoje išdėstytoms mintims ir darbui, kurį atliko Europos teritorijų planavimo stebėjimo tinklas (angl. ESPON);

4.

pabrėžia, kad dažniausiai būtent dėl miestų teritorijų pavyksta įgyvendinti ES politikos kryptis vietos lygmeniu; pabrėžia, kad miestų teritorijose, kuriose gyvena 73 proc. Europos gyventojų, sukuriama apie 80 proc. ES BVP ir suvartojama iki 70 proc. Sąjungos energijos ir kad jos, be kita ko, dėl MVĮ veiklos yra inovacijų, žinių ir kultūros centrai, taigi labai prisideda prie ekonomikos augimo; pažymi, kad tik tie miestai, kuriuose teikiamos aukštos kokybės paslaugos ir kuriuose yra tinkama infrastruktūra, gali pritraukti ir skatinti pažangią, didelę pridėtinę vertę turinčią veiklą; atkreipia dėmesį į tai, kad, kita vertus, joms tenka ekonomikos našumo sąnaudos (miestų plėtimasis, koncentracija, spūstys, tarša, žemės naudojimas, klimato kaita, energetinis nesaugumas, būsto krizė, erdvinis susiskaidymas, nusikalstamumas, migracija ir kt.) ir poveikį daro dideli socialinės pusiausvyros sutrikimai (didelis nedarbas, socialinis nesaugumas ir atskirtis, socialinis susipriešinimas ir kt.), todėl kyla pavojus jų, kaip augimo varomųjų jėgų, vaidmeniui; pabrėžia, kad ne tik ekonominė, bet ir socialinė bei ekologinė miestų teritorijų raida daro didelę įtaką aplinkinėms teritorijoms, ir mano, kad siekiant sustiprinti miestų vaidmenį pagal miestų darbotvarkę reikia siekti plėtoti tvarias, pažangias ir įtrauktį skatinančias investicijas; todėl mano, kad bendri su ES miestų teritorijomis susiję įsipareigojimai yra aiškiai pagrįsti siekiant sumažinti horizontalųjį augimo ir vystymosi poveikį ir tuo pat metu spręsti problemas, susijusias su aplinkos tvarumu ir socialine sanglauda;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad subsidiarumo principas apima miesto transporto paslaugas; vis dėlto pabrėžia, kad Europos masto bendradarbiavimas, koordinavimas ir finansavimas sudarytų galimybes vietos valdžios institucijoms spręsti uždavinius, kurių joms kyla, ypač transporto srityje;

6.

laikosi nuomonės, kad bendras Europos, nacionalinių ir vietos vyriausybių tikslas yra iki galo pasinaudoti miestų teritorijų indėliu į ES ekonomikos augimą ir išlaikyti arba gerinti jų, kaip gerų vietų gyventi, savybes; pabrėžia, kad, nors šis tikslas yra bendras, konkrečios priemonės, taikomos siekiant šio tikslo, gali skirtis atsižvelgiant į vietą; pažymi, kad dėl istorinių 20 a. antrosios pusės įvykių kai kurie regionai ir miestai apskritai turės siekti įvairesnių prioritetų, įskaitant konvergenciją, todėl laikosi nuomonės, jog reikia užtikrinti pakankamai lankstumo, suteikiant galimybę konkrečiose miestų teritorijose ieškoti jų poreikius geriausiai atitinkančių sprendimų, kurie būtų pritaikyti prie makro- ir mikroaplinkos, taip pat prie plėtros aplinkybių;

7.

rekomenduoja, kad sanglaudos politikos miestų aspektas, kuris grindžiamas strateginiu tikslu skatinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą, būtų sutelktas į tris tikslus pirma, padėti miestų teritorijoms plėtoti savo pagrindinę fizinę infrastruktūrą, kuri ypač svarbi augimui, siekiant visapusiškai pasinaudoti jų galimu indėliu į Europos ekonomikos augimą, ekonomikos pagrindo įvairinimą ir energijos ir aplinkos tvarumą, ypač siekiant išlaikyti ir pagerinti oro kokybę miestų centruose, nedarant žalos upėms; antra, padėti miestų teritorijoms modernizuoti savo ekonominius, socialinius ir su aplinka susijusius aspektus, sumaniai investuojant į infrastruktūrą ir paslaugas, grindžiamas technologijų pažanga ir glaudžiai susijusias su konkrečiais regionų poreikiais; trečia, atkurti miestų teritorijas vėl panaudojant pramoninius objektus ir užterštą žemę ir atsižvelgti į tai, jog reikia užtikrinti miesto ir kaimo vietovių sąsajas, kad būtų skatinama integracinė plėtra laikantis strategijos „Europa 2020“;

8.

nurodo didelį infrastruktūros investicijų modernizavimo potencialą panaudojant pažangias technologijas, kurios padėtų išspręsti nuolatines miestų valdymo, energijos, vandens tiekimo ir naudojimo valdymo, transporto, turizmo, būsto, švietimo, sveikatos ir socialinės rūpybos, visuomenės saugos ir kt. problemas taikant pažangesnės miestų plėtros principą; mano, kad tokias informacinių ir ryšių technologijų (IRT) infrastruktūros investicijas galima laikyti tikru ekonomikos augimo ir naujovėmis pagrįstos ekonominės veiklos varikliu, sutelkiančiu viešųjų ir privačiųjų investicijų elementus, kuriais gali būti siekiama sukurti naują verslumą, tvarių darbo vietų ir pasiekti pažangų augimą laikantis Europos strategijos „Europa 2020“ ir ypač įgyvendinant pažangių miestų inovacijų partnerystę;

9.

pabrėžia, kad intelektinių transporto sistemų taikymas labai padės gerinti energijos vartojimo efektyvumą, viešojo sektoriaus saugą ir saugumą, ir ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad intelektinės sistemos būtų naudojamos koordinuotai ir veiksmingai visoje Sąjungoje, ypač miestų teritorijose; atkreipia dėmesį į tai, kad ypač miestai gali labai prisidėti siekiant kovoti su klimato kaita panaudojant, pvz., pažangias vietos viešojo transporto sistemas, atnaujinant pastatus, kad jie būtų efektyvūs energijos vartojimo požiūriu, ir tvariai planuojant miestų rajonus, kad sumažėtų atstumai iki darbo vietos ar miesto paslaugų ir t. t..; Atsižvelgdamas į tai, remia iniciatyvą CIVITAS ir Merų paktą; pabrėžia, kad svarbu panaudoti turimas lėšas siekiant įgyvendinti veiksmų programas ir skatinti išnaudoti vietos atsinaujinančiosios energijos potencialą, ir ragina Komisiją užtikrinti, kad ateityje šios dvi iniciatyvos būtų atnaujintos;

10.

pabrėžia sanglaudos politikos svarbą siekiant skatinti socialines naujoves miestų teritorijose, ypač rajonuose, kuriuose nepalankios sąlygos, kad būtų didinama vidaus sanglauda ir žmogiškasis kapitalas taikant įtrauktį ir dalyvavimą skatinantį požiūrį, tiek teikiant mokymo ir švietimo paslaugas (ypač jauniems žmonėms), tiek numatant galimybes pasinaudoti mikrokreditais arba siekiant skatinti socialinę ekonomiką;

11.

pakartoja savo nuomonę, kad vienas iš Lisabonos strategijos trūkumų buvo gerai veikiančio daugiapakopio valdymo stoka ir nepakankamas regioninių ir vietos valdžios institucijų bei pilietinės visuomenės dalyvavimas planuojant, įgyvendinant ir vertinant strategiją ir teikiant informaciją apie ją; pabrėžia poreikį gerinti strategijos „Europa 2020“ valdymo sistemą ir užtikrinti didesnę suinteresuotųjų šalių integraciją visais etapais;

12.

ragina Komisiją būsimuose reglamentuose užtikrinti, kad valstybės narės oficialiai įtrauktų pagrindinių miestų teritorijų politinius lyderius ir vietos bei regionų valdžios institucijų asociacijas visais sprendimų dėl sanglaudos politikos priėmimo etapais (strateginio planavimo, apibrėžiant, kas yra vystymosi ir investicijų partnerysčių sutartys, ir derantis dėl jų), tai būtų galima padaryti, pvz., užmezgant naujų formų partnerystę, pvz., sudarant kiekvienai valstybei narei pritaikytus teritorinius paktus; ragina Komisiją skatinti miestų ir vietos administracijų mokymus siekiant suteikti informacijos apie miestų politikos programas ir iniciatyvas, taip pat ragina vietos valdžios institucijas pagal savo specialias plėtros strategijas parengti konkrečias veiksmų programas; laikosi nuomonės, kad tai vienintelis būdas siekiant atsižvelgti į vietos poreikius ir tuo pat metu užkirsti kelią strateginių tikslų ir sprendimų suskaidymui;

13.

mano, kad reikėtų sustiprinti vietos veiksmų planų ir regioninių (nacionalinių) pagrindinių programų sąsają; pritaria Komisijos pasiūlymui padidinti vietos plėtros metodo svarbą įgyvendinant sanglaudos politiką, t. y. pasitelkti LEADER tipo paramos grupes ir veiksmų planus;

14.

pabrėžia, kad miestų teritorijos nėra izoliuoti regionų elementai, tad jų plėtra turi būti glaudžiai susieta su jas supančiomis funkcinėmis, priemiesčių arba kaimo teritorijomis; siekia, kad būtų aiškiau apibrėžtos konkrečios sąlygos, pvz., didmiesčių teritorijų, miestų regionų ir aglomeracijų, kurių funkcijos glaudžiai tarpusavyje susijusios; mano, kad daugiapakopis valdymas, regioninis planavimas ir partnerystės principas yra veiksmingiausios priemonės, galinčios apsaugoti plėtros politiką nuo skilimo į sektorius ir susiskaldymo; vis dėlto primena, kad ne visada užtikrinama vidaus sąveika; ragina Komisiją paraginti valstybes nares ypač skatinti ryšius ir gerosios praktikos, susijusios su kaimo ir miesto strategijomis, mainus ir planuojant dokumentus išryškinti miesto ir kaimo aspektus siekiant užtikrinti gerus kaimo ir miesto ryšius;

15.

pabrėžia, kad tarpvalstybinis, tarptautinis bendradarbiavimas ir iniciatyva URBACT atlieka svarbų vaidmenį stiprinant miestų ryšius, keičiantis geriausios praktikos pavyzdžiais ir ieškant novatoriškų sprendimų; pažymi, kad Europos miestų bendradarbiavimas visiškai atitinka trečiąjį tikslą (Europos teritorinis bendradarbiavimas); mano, kad 2014–2020 m. laikotarpiu turėtų būti labiau atsižvelgiama į teritorinio bendradarbiavimo tikslo miestų aspektą; ragina miestus dalyvauti tarpregioninio ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo tinklų veikloje; mano, kad remiami tinklai turėtų būti susieti su tikrais plėtros projektais, ir ragina Komisiją plėsti platformas, kad būtų galima taikyti eksperimentinį miestų atgaivinimo ir plėtros metodą; mano, kad eksperimentuoti būtų ypač naudinga turint mintyje ESF, kai bendra teritorinė strategija galėtų papildyti konkrečioms gyventojų grupėms taikomą metodą;

16.

pabrėžia, kad miestų atgaivinimas ir integravimas galėtų sudaryti sąlygas naujai miestų bendrystei, kai susivienytų visos suinteresuotosios šalys, dalyvaujančios miesto kūrimo procese; bendrystė būtų ir toliau grindžiama bendru sutarimu ir oficialiai kuriama taikant naujų formų valdymą, kai socialiniai ir pilietiniai tinklai atlieka svarbų vaidmenį siekiant bendro tikslo patobulinti, atgaivinti ir iš naujo atrasti esamą miestą, visapusiškai pasinaudojant žmogiškaisiais, socialiniais, materialiais, kultūriniais ir ekonominiais ištekliais, kurie buvo vystomi daugelį metų, nukreipiant juos į miestų, kurie būtų tvarkomi veiksmingai, novatoriškai, pažangiai, tvariau ir socialiai integruotu būdu, statybą;

17.

pakartoja savo raginimą Komisijai sukurti mainų programą „Erasmus“ išrinktiesiems vietos ir regionų atstovams siekiant paskatinti perduoti gerąją patirtį strateginės vietos ir miestų plėtros srityje;

18.

pabrėžia, kad išrinkti vietos valdžios institucijų atstovai yra tiesiogiai politiškai atskaitingi už strateginių sprendimų priėmimą ir viešųjų išteklių investavimą; atsižvelgdamas į tai mano, kad valstybės narės šioms institucijoms turėtų užtikrinti pakankamus biudžeto išteklius; todėl, norint įgyvendinti sanglaudos politikos ir strategijos „Europa 2020“ tikslus, išrinkti vietos institucijų atstovai turi būti įpareigoti dalyvauti strateginių sprendimų priėmimo procese, aktyviai dalyvauti rengiant veiklos programas ir plačiai naudotis galimybe perduoti įgaliojimus įgyvendinant ir vertinant sanglaudos politiką, tačiau nepakenkti finansinei valdymo institucijų ir valstybių narių atsakomybei; pabrėžia, kad vietos valdžios institucijų prioritetas yra piliečių gerovė ir gyvenimo kokybė, todėl piliečiai kartu su visomis suinteresuotosiomis šalimis turi dalyvauti vietos plėtros strategijose;

19.

rekomenduoja kitu programavimo laikotarpiu įgyvendinant miestų aspektą nacionaliniu lygmeniu pasinaudoti viena iš šių galimybių: konkrečių miestų teritorijų valdomomis nepriklausomomis veiklos programomis, bendromis veiklos programomis, skirtomis konkrečių valstybių narių miestų teritorijoms, visuotinėmis subsidijomis ar specialiomis regionų veiklos programomis, kuriose apibrėžta miestams skirtų priemonių ir išteklių paskirtis; pripažįsta, kad ateityje svarbu parengti konkrečias veiklos programas tam tikroms miestų vietovėms, siekiančioms išnaudoti savo vystymosi potencialą;

20.

atsižvelgiant į tai, kad urbanizacijos lygis ir dominavimas labai skiriasi visoje ES, ypač ten, kur vyrauja kaimo vietovės ir urbanizacija neišplėtota, rekomenduoja, kad dėl miestų politikos veiksmams skiriamų išteklių dalies, taip, kaip tai daroma dėl veiklos programų bendro turinio ir prioritetų, spręstų programų kūrėjai, veikiantys atitinkamo regiono vardu;

21.

pritaria integruoto strateginio planavimo principams, nes jie gali padėti vietos valdžios institucijoms pereiti nuo pavienius projektus apimančio mąstymo prie sektorius apimančio strateginio mąstymo, kad jos galėtų panaudoti savo plėtros potencialą; pabrėžia šio principo „iš apačios į viršų“ pridėtinę vertę ir naujovišką pobūdį, ypač rajonuose, kuriose nepalankios sąlygos, nes užtikrinant visų vietos suinteresuotųjų asmenų dalyvavimą sudaromos galimybės geriau patenkinti realius vietovės poreikius ir atsižvelgti į išteklius; kartu apgailestauja dėl neaiškios bendros apibrėžties, kuri oficialiai taikoma tik keletu atvejų; ragina Komisiją paskatinti valstybes nares užtikrinti paramą vietos administracinių gebėjimų vykdant integruotą strateginį planavimą tobulinimui;

22.

mano, kad miestų teritorijos turi atlikti esminį vaidmenį įgyvendinant makroregionines strategijas ir kuriant funkcinius geografinius vienetus;

23.

ragina Komisiją parengti studiją, kurioje būtų palyginta naujausia pavienių valstybių narių integruoto strateginio planavimo patirtis, ir, remiantis jos išvadomis, parengti konkrečias ES integruotos miestų plėtros planavimo gaires, kuriose būtų paaiškinamas minėtų planų ir kitų planavimo dokumentų ryšys ir pagal kurias būtų skatinama veiksminga ir teisiškai reguliuojama partnerystė, įskaitant tarpvalstybinę miestų partnerystę; ragina Komisiją nustatyti teisiškai privalomą įpareigojimą vykdyti integruotą miestų planavimą, jei bendrai finansuojamiems projektams naudojamos ES lėšos; ragina valstybių narių vietos valdžios institucijas inicijuoti naują viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę ir naujoviškas miestų infrastruktūros plėtros strategijas tam, kad būtų pritraukta investicijų ir paskatinta įmonių veikla; ragina geriau koordinuoti vietos ir regionų administraciją, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos naujai miestų ir kaimų teritorijų partnerystei, taip pat mažų, vidutinių ir didelių miestų partnerystei siekiant užtikrinti darnų regionų vystymąsi; kartu ragina Komisiją teikti daugiau techninės pagalbos siekiant geresnio integruoto vystymosi planavimo, dalyvaujamojo politikos formavimo ir strateginės miestų plėtros;

24.

pritaria Komisijos minčiai apie būsimą bendrą strateginę programą, kaip bendrais bruožais aptarta Penktosios sanglaudos ataskaitos išvadose, kuri sudarytų galimybes skatinti fondų sąveiką, ypač siekiant persvarstyti miestų teritorijų ir kaimo vietovių bei priemiesčių sąsajas; pabrėžia horizontaliojo ir integruotojo požiūrio į sanglaudos politiką pridėtinę europinę vertę ir šiuo tikslu ragina užtikrinti, kad būtų daugiau sąveikos su energetikos, aplinkos ir transporto politika, nes tai būtų ypač naudinga miestų ir priemiesčių teritorijoms, kurioms kyla didelių iššūkių šioje srityje;

25.

dar kartą kartoja, kad mano, jog integruotos miestų plėtros projektų rengimas bus veiksmingas tik tada, kai bus skiriama pakankamai išteklių konkretiems miestų politikos veiksmams atlikti, todėl rekomenduoja sutelkti turimus išteklius konkretiems veiksmams atlikti; siūlo nustatyti mažiausią pagalbos skurdiems priemiesčių rajonams intensyvumo dydį tam tikru programavimo laikotarpiu;

26.

pabrėžia, kad neišvengiamos griežtos taupymo priemonės Europos Sąjungoje visais valdymo lygmenimis lėmė precedento neturinčią įtampą skiriant viešąsias lėšas, įskaitant strategines investicijas, skirtas ekonominiam vystymuisi; laikosi nuomonės, kad siekiant pagerinti investicijų efektyvumą, reikia geriau koordinuoti visus turimus viešuosius išteklius (Europos, nacionalinius, regionų, vietos ir privačius) ir juos strategiškiau skirti;

27.

todėl pritaria tam, kad vietos lygmeniu būtų vykdomas visapusiškas finansų planavimas kaip neatskiriama integruoto vystymosi planavimo dalis, ir ragina kiekvieną viešųjų išteklių naudotoją paisyti nuostatos siekti rezultatų ir griežtai laikytis principo „pinigai projektams, o ne projektai už pinigus“;

28.

pabrėžia dėl lankstumo atsirandančią ERPF ir ESF kryžminio finansavimo pridėtinę Europos vertę vykdant socialinės įtraukties projektus ir integruotos miestų plėtros planus (strategijas); ragina Komisiją sudaryti lankstesnes tokio kryžminio finansavimo sąlygas, kad būtų skatinama jį naudoti ir kad tokios taisyklės netaptų kliūtimi rengiant ir įgyvendinant šiuos planus ar strategijas; atkreipia dėmesį į šių fondų papildomumą; pažymi, kad ESF lėšos galėtų būti naudojamos bendriems miestų, trečiojo sektoriaus ir privačiojo sektoriaus projektams remti, ypač miestų teritorijose, kuriose esama socialinės atskirties ir aplinkos taršos; pažymi, kad sutelkus esamų Europos fondų lėšas būtų galima labai padidinti skiriamą finansavimą;

29.

mano, kad miestų teritorijų dinamiškumą gali paskatinti veiksminga įvairių finansavimo Europos fondų lėšomis priemonių sąveika, ypač mokslinių tyrimų ir naujovių srityje;

30.

pabrėžia vilčių teikiantį šiuo programavimo laikotarpiu sukurtų naujų finansų inžinerijos priemonių, taikomų vadovaujantis principu „projektai už pinigus“ ir „pinigai projektams“, vaidmenį; pabrėžia, kad reikia sukurti kintamas finansų inžinerijos priemones, kurios gali būti gyvybingos ir įvykdomos daug mažesnėse miestų teritorijose; ragina Komisiją įvertinti patirtį, įgytą naudojantis šiomis priemonėmis, ir prireikus tas priemones koreguoti, siekiant pagerinti jų konkurencinę padėtį finansų rinkoje, palyginti su įprastais komerciniais produktais, siekiant, kad jos būtų patogesnės vartotojui, praktiškesnės, patrauklesnės, taigi ir veiksmingos; mano, kad EIB finansinių priemonių palūkanų normos turėtų būti mažesnės, palyginti atitinkamomis komercinėmis paskolomis; atsižvelgdamas į teigiamus esamų finansų inžinerijos priemonių naudojimo rezultatus, ragina valstybes nares nuolat užtikrinti, kad būtų kuo veiksmingiau panaudota galima nauda, teikiama šių finansinių priemonių;

31.

mano, kad visų pirma iniciatyva JESSICA gali tapti ypač svarbi, kai bus įgyvendinama miestų lygmeniu, todėl apgailestauja, kad kai kurios valstybės narės linkusios centralizuoti jos įgyvendinimą;

32.

ragina Komisiją užtikrinti, kad ateityje finansiniai srautai tarp Europos, nacionalinio ir regioninio lygmens būtų organizuojami kuo veiksmingiau ir lanksčiau; reiškia susirūpinimą dėl dabartinio mažo projektų išankstinio finansavimo dydžio ir mano, kad ateityje reglamentais reikėtų užtikrinti, kad valstybės narės būtų aiškiau įpareigotos naudoti išankstinį finansavimą sumokėti viešiesiems naudos gavėjams, pvz., miestų valdžios institucijoms;

33.

ragina Europos Komisiją siekti kuo geriau suderinti taisykles, taikomas atskiriems ES fondams, ir programas, pagal kurias vykdomi miestų ir vietos plėtros projektai yra tinkami skirti bendrą finansavimą, siekiant kuo labiau sumažinti biurokratinę naštą ir galimas įgyvendinimo klaidas;

34.

ragina Regionų komitetą pateikti idėjų, kaip geriau apibrėžti būsimos sanglaudos politikos miestų aspektą;

35.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Regionų komitetui.