52011DC0084

[pic] | EUROPOS KOMISIJA |

Briuselis, 2011.2.28

KOM(2011) 84 galutinis

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl tam tikrų Direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam nuostatų įgyvendinimo ir taikymo

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl tam tikrų Direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam nuostatų įgyvendinimo ir taikymo

ĮVADAS

Direktyva 2008/94/EB[1] (toliau – Direktyva) kodifikuojama Tarybos direktyva 80/987/EEB[2], su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2002/74/EB[3].

Direktyva siekiama apsaugoti darbuotojus jų darbdaviui tapus nemokiam, ypač užtikrinti, kad būtų sumokėtos reikalaujamos sumos. Šiuo tikslu valstybės narės turi įsteigti instituciją, kuri užtikrintų šių reikalavimų sumokėjimą.

Pagal Direktyvos 15 straipsnį Komisija privalo pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie 1–4, 9 ir 10 straipsnių, 11 straipsnio antros pastraipos, 12 straipsnio c punkto bei 13 ir 14 straipsnių įgyvendinimą ir taikymą valstybėse narėse.

Rengdama šią ataskaitą Komisija paskelbė nepriklausomų ekspertų atliktą tyrimą, valstybėms narėms ir Europos socialiniams partneriams pateikė klausimyną ir paragino juos teikti pastabas apie tyrimo išvadas.

TAIKYMO SRITIS IR APIBRėžTYS (1, 2 IR 13 STRAIPSNIAI)

Darbuotojų apsauga

Išskyrus toliau nurodytas išimtis, Direktyva taikoma visiems asmenims, kurie pagal nacionalinius teisės aktus yra laikomi darbuotojais. Komisija pažymi, kad Čekijoje Direktyva nustatyta apsauga neteikiama darbuotojams, kurie pasamdyti pagal sutartį konkrečiam darbui atlikti. Komisija išnagrinės, ar šie asmenys nelaikomi darbuotojais pagal Čekijos darbo teisę, nes tokia išimtis galėtų būti laikoma Direktyvos pažeidimu.

Direktyva valstybės narės aiškiai įpareigojamos taikyti jos nuostatas ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, darbuotojams, pasirašiusiems terminuotą sutartį, ir darbuotojams, kurių darbo santykiai laikini (2 straipsnio 2 dalis). Iš Komisijos turimos informacijos matyti, kad visos valstybės narės laikosi šio reikalavimo.

Direktyva draudžiama valstybėms narėms nustatyti minimalų darbo sutarties arba darbo santykių terminą, kuriam suėjus darbuotojai įgytų teisę į apsaugą (2 straipsnio 3 dalis). Komisija pažymi, kad pagal Kipro teisės aktus tam, kad darbuotojas įgytų teisę į išmokas, reikalaujama, kad darbuotojas iki darbdavio nemokumo nustatymo būtų išdirbęs pas tą patį darbdavį be pertraukos mažiausiai 26 savaites. Komisijos nuomone, tai galėtų būti Direktyvos pažeidimas.

Išimties tvarka valstybės narės gali netaikyti šios Direktyvos:

a) kai kurių kategorijų darbuotojams, jei esama kitų formų garantijų, kuriomis atitinkamiems asmenims teikiama šia Direktyva nustatytai apsaugai lygiavertė apsauga (1 straipsnio 2 dalis). Šia galimybe pasinaudojo trys valstybės narės. Belgijoje įmonių darbuotojams ir praktikantams, esantiems kelių jungtinių komitetų ar pakomitečių nariais, neteikiama bendrojo garantinio fondo apsauga, tačiau jiems teikiama pagal kolektyvinę sutartį įsteigtų sektoriaus fondų apsauga. Kipre išimtis taikoma nerezidentinėms prekybinių laivų įguloms. Jungtinėje Karalystėje išimtis taikoma prekybinių laivų jūreiviams. Komisija mano, kad laivo įkeitimas,[4]kuris yra pagrindinė jūrininkų apsaugos priemonė darbdavio nemokumo atveju šiose dviejose valstybėse narėse, ne visada suteikia tinkamą apsaugą, lygiavertę garantijų institucijos teikiamai apsaugai, nes kai kuriais atvejais laivo vertė gali nepadengti Direktyvoje nustatytos minimalios neįvykdytų reikalavimų sumos.

b) namų darbininkams, kuriuos samdo fizinis asmuo, ir žvejams dalininkams, jei tokios išimtys jau taikomos pagal nacionalinius teisės aktus Direktyvos 2002/74/EB įsigaliojimo susijusioje valstybėje narėje metu (1 straipsnio 3 dalis). Komisija pažymi, kad Direktyvos žvejams dalininkams netaiko Graikija, Italija, Malta ir Jungtinė Karalystė, o namų darbininkams – Ispanija, Prancūzija, Malta, Nyderlandai ir Lenkija.

Susiję darbdaviai

Direktyva taikoma visiems darbdaviams, kaip apibrėžta nacionaliniuose teisės aktuose, kurie yra nemokūs. Direktyvoje nenumatyta galimybė taikyti išimtį kurios nors kategorijos darbdaviams.

Darbdavys laikomas nemokiu, jei (2 straipsnio 1 dalis):

- pagal nacionalinius teisės aktus pateikiamas prašymas pradėti kolektyvinius procesinius veiksmus dėl darbdavio nemokumo, apimant darbdavio viso turto ar jo dalies atėmimą bei likvidatoriaus ar asmens, atliekančio panašų darbą, paskyrimą;

- kompetentinga institucija nusprendė pradėti procesinius veiksmus (arba nustatė, jog darbdavio įmonė yra visiškai uždaryta arba verslas baigtas vykdyti, o esamo turto nepakanka, kad būtų prasminga pradėti procesinius veiksmus).

Komisija pažymi, kad Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000[5] yra taikomas kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu (1 straipsnio 1 dalis), t. y. toms pačioms nemokumo procedūroms, kurioms taikoma Direktyva. Šiomis aplinkybėmis, valstybės narės, išskyrus kelias išimtis, patvirtino Komisijai, kad nacionalinių nemokumo procedūrų rūšys, kurioms taikoma ši Direktyva, yra išvardytos minėto reglamento A priede. Šios išimtys yra: Vokietija, kur tik pagal Insolvenzverfahren galima reikalauti Direktyva numatytos apsaugos; Graikija, kuri taiko išimtį, kai: a) bendrovės administravimas yra laikinai perimamas (kreditorių administravimas ir valdymas) ir b) bendrovė perduodama likvidavimo administratoriams, kad būtų pasiektas kompromisas su jos kreditoriais; Airija, kur išimtis taikoma administravimui (angl. examinership ) ir ūkinių bendrijų likvidavimui (angl. winding up of partnerships ); Vengrija, kur nacionaliniai įgyvendinimo teisės aktai taikomi tik likvidavimo procedūrai ( felszámolási eljárás ); Slovėnija, kur išimtis taikoma skrajšani stečajni postopek ir prisilna poravnava v stečaju . Kadangi pagal abi priemones numatytų nemokumo procedūrų apibrėžtys yra vienodos, Komisija toliau nagrinėja šį klausimą, kad įsitikintų, ar įtrauktos visos atitinkamos nemokumo procedūros.

Be to, Belgijos teisės aktuose vietoj nemokumo sąvokos vartojama sąvoka „įmonės veiklos nutraukimas“. „Įmonės veiklos nutraukimas“ reiškia „galutinį pagrindinės įmonės veiklos nutraukimą, kai darbuotojų skaičius sumažinamas iki mažiau nei ketvirtadalio vidutiniškai įmonėje dirbusių darbuotojų per paskutinius keturis ketvirčius iki to ketvirčio, kai pagrindinė įmonės veikla buvo galutinai nutraukta“ [6]. Gali būti, kad Belgijos garantinis fondas neapima Direktyvoje apibrėžtų nemokumo atvejų.

Danija, kuriai reglamentas neprivalomas, pranešė Komisijai, kad nacionalinis garantinis fondas apima toliau išvardytus atvejus: a) bankrotą; b) kai darbdavys nutraukia prekybą nustačius, kad jis yra nemokus; c) darbdavio mirties atvejus, jei jo turtą dėl nemokumo valdo administratorius arba turtas likviduojamas be administravimo.

Visais atvejais pagal Direktyvos 2 straipsnio 4 dalį valstybės narės gali išplėsti darbuotojų apsaugą įtraukdamos kitus nemokumo atvejus, kurie neatitinka 2 straipsnio 1 dalies sąlygų.

Direktyvoje nenumatytas skirtumas tarp prekiaujančių ir neprekiaujančių įmonių, didelių ar mažų darbdavių ir pelno siekiančių ar ne pelno siekiančių darbdavių, todėl valstybių narių garantijų sistemose taip pat turėtų būti laikomasi tokios tvarkos. Tačiau Komisija pažymi, kad Vengrijoje bankroto procedūros gali būti taikomos tik tam tikroms asmenų ar subjektų rūšims. Taip pat ir Liuksemburge bankroto procedūros gali būti inicijuotos tik komercinei įmonei ar fiziniam asmeniui, kuris laikomas prekiautoju. Tokiu būdu kai kurių juridinių ar fizinių asmenų pasamdytiems darbuotojams gali būti neteikiama Direktyvoje numatyta apsauga.

REIKALAVIMAI, KURIUOS SUMOKA GARANTIJų INSTITUCIJA (3 IR 4 STRAIPSNIAI)

Reikalavimai, kuriuos turi perimti garantijų institucija, yra darbo sutartyje numatyti su darbo užmokesčiu susiję neįvykdyti reikalavimai už laikotarpį iki valstybių narių nustatytos datos ir (arba) po jos. Bulgarija, Čekija, Danija, Graikija, Malta, Portugalija ir Austrija nustatė ataskaitinį šešių mėnesių laikotarpį iki prašymo pradėti nemokumo procedūrą, sietiną su reikalavimais, pateikimo; Lenkija taiko devynių mėnesių trukmės ataskaitinį laikotarpį; Italija ir Latvija – 12 mėnesių laikotarpį; Slovakija, Airija ir Lietuva – 18 mėnesių laikotarpį; Kipras taiko 78 savaičių laikotarpį; Belgija taiko laikotarpį, trunkantį nuo 12 mėnesių iki įmonės veiklos nutraukimo iki 13 mėnesių po to. Kelios valstybės narės nustatė ne ataskaitinį laikotarpį, bet „datą iki ir (arba) po“, su kuria turi būti susiję reikalavimai. Tokį būdą pasirinko Estija, Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas, Vengrija, Nyderlandai, Rumunija, Slovėnija, Ispanija, Suomija, Švedija ir Jungtinė Karalystė.

Sąvoka „darbo užmokestis“ nustatoma nacionaliniais teisės aktais, todėl valstybėse narėse garantijų mastas skiriasi. Vis dėlto, nacionaliniuose teisės aktuose nustatant išmokas, kurias turi mokėti garantijų institucija, turi būti laikomasi bendrojo lygybės ir nediskriminavimo principo[7].

Pagal Direktyvos 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės dviem būdais gali apriboti garantijų institucijos atsakomybę:

1. nurodydamos laikotarpį, už kurį turi būti sumokėti neįvykdyti reikalavimai, su sąlyga, kad tas laikotarpis apima bent paskutinių trijų mėnesių darbo užmokestį, priklausantį pagal darbo santykius, arba, jei ataskaitinis laikotarpis yra bent 18 mėnesių, aštuonių savaičių darbo užmokestį (4 straipsnio 2 dalis). Belgija, Danija, Prancūzija, Vengrija, Austrija ir Suomija šia galimybe nepasinaudojo. Bulgarija, Čekija, Vokietija, Estija, Graikija, Italija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Rumunija, Slovėnija ir Slovakija pasirinko maksimalų trijų mėnesių laikotarpį. Airija ir Jungtinė Karalystė nustatė maksimalų aštuonių savaičių laikotarpį, Kipras – 13, o Nyderlandai – 19 savaičių trukmės laikotarpį. Ispanija nustatė 150 dienų laikotarpį, Liuksemburgas ir Portugalija – šešių mėnesių laikotarpį, o Švedija – aštuonių mėnesių laikotarpį.

2. nustatydamos maksimalų garantijų institucijos mokėjimų dydį, jei tas maksimalus dydis nėra mažesnis už tą, kuris socialiniu atžvilgiu atitinka Direktyvoje nustatytą socialinį tikslą (4 straipsnio 3 dalis). Visos valstybės narės, išskyrus Nyderlandus, nustatė tokius maksimalius dydžius, tačiau taiko labai įvairius dydžio skaičiavimo metodus. Direktyvoje šiuo aspektu konkrečių nuostatų nepateikta. Tačiau, kaip Komisija patvirtino Direktyvos įgyvendinimo 1995 m. ataskaitoje[8], daroma prielaida, kad jei garantijų mokėjimai atlikus galutinę analizę buvo lygiaverčiai socialinės paramos išmokoms arba įstatymu nustatytam minimaliam darbo užmokesčiui, gali kilti atitikties socialiniam Direktyvos tikslui klausimas.

TARPTAUTINIAI ATVEJAI (9 IR 10 STRAIPSNIAI)

Direktyvoje nustatyta, kad jeigu įmonė, kuri atitinkama veikla verčiasi ne mažiau kaip dviejų valstybių narių teritorijose, tampa nemoki, institucija, atsakinga už darbuotojams neįvykdytų reikalavimų sumokėjimą, yra institucija, esanti valstybėje narėje, kurios teritorijoje jie dirba arba nuolat dirba (9 straipsnio 1 dalis). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas bylos C-310/07[9] sprendime nustatė, kad tam, kad valstybėje narėje įsisteigusi įmonė būtų laikoma vykdanti veiklą kitos valstybės narės teritorijoje, ji turi joje vykdyti nuolatinę ekonominę veiklą, turėti žmogiškųjų išteklių, kurie jai leidžia ten vykdyti veiklą, tačiau jai neprivalu turėti filialą ar nuolatinį padalinį toje valstybėje.

Komisija pažymi, kad (žr. priedo 4 lentelę), kad 2006–2008 m. laikotarpiu pasitaikė 239 atvejai, kai vienos valstybės narės garantijų institucija sumokėjo už kitos valstybės narės nemokios įmonės darbuotojus. Susijusių darbuotojų skaičius buvo 1 158, o sumokėtos sumos siekė apie 10,8 mln. EUR.

Komisija padėjo valstybėms narėms kurti šiuo metu baigiamą rengti standartinę formą, kuria bus galima naudotis keičiantis informacija ir kuri palengvins Direktyvos 10 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą.

Be to, pagal Direktyvos 10 straipsnio 2 dalį Komisija savo svetainėje http://ec.europa.eu/social/main.jsp?catId=706&langId=en&intPageId=198 skelbia kompetentingų administracinių institucijų ir (arba) garantijų institucijų kontaktinius duomenis ir reguliariai juos atnaujina.

NEKINTAMUMO IšLYGA (11 STRAIPSNIO ANTRA PASTRAIPA)

Komisija nenustatė, kad šios Direktyvos įgyvendinimas pablogino jos įsigaliojimo metu vyravusią padėtį valstybėse narėse arba bendrą darbuotojų apsaugos lygį darbdaviui tapus nemokiam. Priešingai, įgyvendinus Direktyvą darbuotojų apsauga padidėjo, nes garantijų institucijos buvo įsteigtos tose valstybėse narėse, kuriose jų anksčiau nebuvo.

DARBUOTOJų–AKCININKų PADėTIS (12 STRAIPSNIO C DALIS)

Vadovaudamosi Direktyva valstybės narės gali atsisakyti suteikti apsaugą arba ją apriboti, jei darbuotojas, pats arba kartu su savo artimais giminaičiais, buvo didelės darbdavio įmonės ar verslo dalies savininku ir darė didelę įtaką jos veiklai.

Šia galimybe pasinaudojo kelios valstybės narės (Čekija, Danija, Vokietija, Graikija, Kipras, Latvija, Malta, Nyderlandai, Austrija, Slovėnija ir Švedija). Kitose valstybėse narėse (Ispanija, Airija, Suomija) tokiems asmenims suteikti apsaugą atsisakoma netiesiogiai – remiantis „darbuotojo“ apibrėžtimi, pagal kurią teigiama, kad asmenys, esantys įmonės dalies savininkai ir darantys didelę įtaką jos veiklai, nėra laikomi jos darbuotojais. Bulgarijoje, kad nebūtų teikiama apsauga, pakanka, kad darbuotojas būtų įmonės valdybos partneris ar narys. Kadangi netaikomas esminis reikalavimas dėl akcijų valdymo ir didelės įtakos darymo įmonės veiklai, tokia praktika pažeidžia Direktyvos nuostatas. Likusios valstybės narės (Belgija, Estija, Prancūzija, Italija, Lietuva, Liuksemburgas, Vengrija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovakija ir Jungtinė Karalystė) šia galimybe nesinaudojo.

ATVEJų APžVALGA

2010 m. pradžioje Komisija pateikė valstybėms narėms klausimyną, siekdama surinkti duomenis apie nemokumo atvejus, kuriuos nagrinėjo nacionalinės garantijų institucijos, susijusių darbuotojų skaičių ir jiems sumokėtas sumas (žr. priedo 1, 2 ir 3 lenteles) [10].

2006–2009 m. laikotarpiu nacionalinės garantijų institucijos ėmėsi veiksmų dėl daugiau nei 420 000 nemokumo atvejų (žr. priedo 1 lentelę). Tuo pačiu laikotarpiu 3,4 mln. darbuotojų, jų darbdaviams tapus nemokiems, gavo garantijų institucijų skirtas išmokas (žr. priedo 2 lentelę). Garantijų institucijos šiems darbuotojams išmokėjo 17,7 mlrd. EUR (žr. priedo 3 lentelę). 2006–2009 m. laikotarpiu vidutinis su vienu atveju susijusių darbuotojų skaičius buvo aštuoni, o vidutinė kiekvienam darbuotojui nacionalinių garantijų institucijų išmokėta suma sudarė 5 187 EUR.

Komisija pažymi, kad nemokumo atvejų skaičius 2008–2009 m. laikotarpiu gerokai padidėjo (+19 proc.), taip pat išaugo darbuotojų skaičius (+61 proc.) ir išmokėtų lėšų suma (+72 proc.). To priežastis gali būti ekonomikos krizė. 2009 m. taip pat padidėjo vidutinis nemokios įmonės dydis (nuo 7,4 darbuotojų 2008 m. vienam atvejui iki 10 darbuotojų vienam atvejui 2009 m., t. y. +35 proc.), neišmokėto darbo užmokesčio suma (nuo 5 059 eurų vienam darbuotojui 2008 m. iki 5 409 eurų vienam darbuotojui 2009 m., t. y. +7 proc.).

Daugiausia atvejų nustatyta Vokietijoje (146 673 atvejai 2006–2009 m. laikotarpiu), o Prancūzijoje užfiksuotas didžiausias darbuotojų skaičius (953 887 darbuotojai 2006–2009 m. laikotarpiu) ir išmokėtų lėšų suma (6,4 mlrd. EUR).

EUROPOS SOCIALINIų PARTNERIų NUOMONė

Pastabas teikusios septynios BUSINESSEUROPE federacijos ir UEAPME mano, kad Direktyvos tikslas – užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam – buvo pasiektas ir kad 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas maksimalus dydis socialiniu požiūriu atitinka socialinį Direktyvos tikslą.

ETUC mano, kad Direktyva 2008/94/EC yra labai reikalinga Sąjungos teisės priemonė, kuria visos Europos darbuotojams užtikrinamas minimalus apsaugos lygis. Tačiau, ETUC didelį susirūpinimą kelia maži maksimalūs dydžiai ir labai trumpi terminai, kuriuos valstybės narės nustatė naudodamosi 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis galimybėmis. Anot ETUC, daug šalių atstovų išreiškė didelį susirūpinimą, kad daugelio darbuotojų atveju, nesumokėto darbo užmokesčio suma viršija nacionaliniais teisės aktais nustatytą maksimalią ribą. Be to, ETUC pabrėžia, kad 4 straipsnio 2 ir 3 dalies formuluotės yra itin nekonkrečios ir valstybėms narėms suteikiama gana didelė veiksmų laisvė iš esmės sušvelninti Direktyvoje numatytus savo įsipareigojimus. Dėl šios priežasties ETUC mano, kad reikėtų numatyti šių nuostatų peržiūrą. Kitas ETUC nurodytas probleminis aspektas yra susijęs su Direktyvos taikymo sritimi, ypač neįvykdytų reikalavimų samprata, nes kelios valstybės narės remiasi siauresne „darbo užmokesčio“ apibrėžtimi (t. y. neįtraukiamos išeitinės išmokos, priemokos, išlaidų kompensavimo tvarka ir t. t.). Anot ETUC, dėl to gali būti neišmokėtos didelės sumos.

IšVADOS

Praėjus daugiau nei 30 metų nuo pirmosios Direktyvos priėmimo 1980 m., Komisija mano, kad ji ir toliau vaidina svarbų vaidmenį teikiant minimalią darbuotojų teisių apsaugą vidaus rinkoje. Valstybės narės yra įpareigotos įsteigti garantijų institucijas, kurios imasi veiksmų nemokumo atvejais ir padengia darbuotojams nesumokėtas sumas. Direktyvos naudingumą įrodo faktas, kad per ketverius pastaruosius metus, ypač ekonominiu sunkmečiu, pagal garantijų institucijų teikiamas apsaugos priemones paramą gavo 3,4 mln. darbuotojų. 2002 m. atlikus peržiūrą patikslintos su tarptautiniais atvejais susijusios teisinės pasekmės ir priimtos nuostatos, kuriomis atsižvelgiama į valstybių narių nemokumo teisės aktų pokyčius, taip didinant teisinį tikrumą.

Iš pateikto nagrinėjimo matyti, kad apskritai nuostatos, kurioms taikomas įsipareigojimas teikti ataskaitas, buvo tinkamai įgyvendinamos ir taikomos. Tačiau dar yra susirūpinimą keliančių klausimų, kuriuos Komisija ketina spręsti atitinkamomis priemonėmis, įskaitant prireikus pažeidimo nagrinėjimo procedūrą.

Komisija toliau stebės Direktyvos įgyvendinimą, atsižvelgdama į tolesnę darbo teisės ir nemokumo teisės raidą ir taip užtikrins, kad Direktyvos tikslas būtų pasiektas.

TECHNINIS PRIEDAS

1 lentelė. Atvejų, kai prašyta garantijų institucijos intervencijos, skaičius

2006 m. | 2007 m. | 2008 m. | 2009 m. | Iš viso 2006–2009 m. |

Belgija | 4 256 | 3 744 | 3 967 | 4 174 | 16 141 |

Bulgarija | 6 | 3 | 9 | 18 |

Čekija | 449 | 382 | 386 | 750 | 1 967 |

Danija | 1 221 | 1 091 | 1 847 | 3 167 | 7 326 |

Vokietija | 38 133 | 38 711 | 35 447 | 34 382 | 146 673 |

Estija | 131 | 94 | 176 | 491 | 892 |

Airija | 167 | 194 | 287 | 671 | 1 319 |

Graikija | - | - | - | - | - |

Ispanija | 12 431 | 12 654 | 13 229 | 16 466 | 54 780 |

Prancūzija | 19 655 | 19 577 | 24 046 | 27 113 | 90 391 |

Italija |

Kipras | 7 | 5 | 1 | 2 | 15 |

Latvija | 95 | 60 | 84 | 138 | 377 |

Lietuva | 379 | 293 | 300 | 340 | 1 312 |

Liuksemburgas |

Vengrija | 1 273 | 1 235 | 1 419 | 2 222 | 6 149 |

Malta | 0 | 1 | 0 | 1 | 2 |

Nyderlandai | 3 796 | 2 392 | 2 580 | 4 641 | 13 409 |

Austrija | 4 036 | 3 508 | 3 563 | 4 036 | 15 143 |

Lenkija | 635 | 631 | 338 | 401 | 2 005 |

Portugalija | 583 | 795 | 1 216 | 2 889 | 5 483 |

Rumunija | 4 | 22 | 47 | 73 |

Slovėnija | 92 | 88 | 76 | 108 | 364 |

Slovakija | 80 | 58 | 62 | 174 | 374 |

Suomija | 2 167 | 2 098 | 2 243 | 2 965 | 9 473 |

Švedija | 2 200 | 1 900 | 2 400 | 3 300 | 9 800 |

Jungtinė Karalystė | 9 369 | 8 036 | 7 593 | 12 135 | 37 133 |

ES-27 | 101 155 | 97 557 | 101 285 | 120 622 | 420 619 |

2 lentelė. Darbuotojų, kurių neįvykdytus reikalavimus visiškai arba iš dalies sumokėjo garantijų institucija, skaičius

2006 m. | 2007 m. | 2008 m. | 2009 m. | Iš viso 2006–2009 m. |

Belgija | 19 104 | 16 628 | 17 414 | 18 922 | 72 068 |

Bulgarija | 45 | 20 | 433 | 498 |

Čekija | 7 549 | 6 888 | 5 055 | 19 451 | 38 943 |

Danija | 9 886 | 10 244 | 19 328 | 34 694 | 74 152 |

Vokietija | 189 695 | 167 593 | 173 004 | 304 719 | 835 011 |

Estija | 1 256 | 1 158 | 2 292 | 6 661 | 11 367 |

Airija | 4 687 | 6 609 | 9 704 | 20 172 | 41 172 |

Graikija | 758 | 284 | 432 | 148 | 1 622 |

Ispanija | 57 738 | 56 382 | 63 994 | 99 071 | 277 185 |

Prancūzija | 220 812 | 208 233 | 235 062 | 289 780 | 953 887 |

Italija | 0 |

Kipras | 48 | 16 | 2 | 63 | 129 |

Latvija | 2 598 | 928 | 1 029 | 2 015 | 6 570 |

Lietuva | 11 140 | 5 794 | 6 894 | 8 110 | 31 938 |

Liuksemburgas | 0 |

Vengrija | 21 319 | 15 888 | 12 665 | 28 664 | 78 536 |

Malta | 0 | 32 | 0 | 17 | 49 |

Nyderlandai | 30 729 | 21 554 | 27 890 | 59 243 | 139 416 |

Austrija | 34 521 | 30 986 | 28 219 | 36 191 | 129 917 |

Lenkija | 20 321 | 17 151 | 20 319 | 35 674 | 93 465 |

Portugalija | 9 530 | 12 220 | 14 120 | 18 263 | 54 133 |

Rumunija | 618 | 2 578 | 2 353 | 5 549 |

Slovėnija | 1 276 | 430 | 448 | 6 259 | 8 413 |

Slovakija | 2 604 | 2 821 | 4 308 | 8 114 | 17 847 |

Suomija | 6 022 | 5 021 | 7 714 | 9 253 | 28 010 |

Švedija | 17 100 | 14 000 | 19 100 | 29 100 | 79 300 |

Jungtinė Karalystė | 92 516 | 86 006 | 76 416 | 164 083 | 419 021 |

ES-27 | 761 209 | 687 529 | 748 007 | 1 201 453 | 3 398 198 |

3 lentelė. Garantijų institucijos sumokėtos sumos (EUR)

2006 m. | 2007 m. | 2008 m. | 2009 m. | Iš viso 2006–2009 m. |

Belgija | 132 410 251 | 110 682 560 | 122 806 878 | 151 927 588 | 517 827 277 |

Bulgarija | - | 14 265 | 5 115 | 232 022 | 251 402 |

Čekija | 6 477 066 | 7 060 182 | 6 026 217 | 31 928 617 | 51 492 081 |

Danija | 28 287 595 | 36 372 910 | 89 592 275 | 157 395 719 | 311 648 498 |

Vokietija | 983 495 381 | 849 977 920 | 822 226 706 | 1 755 302 560 | 4 411 002 567 |

Estija | 954 629 | 1 476 662 | 4 329 696 | 13 492 496 | 20 253 484 |

Airija | 4 308 000 | 5 727 000 | 10 068 000 | 19 958 000 | 40 061 000 |

Graikija | 2 130 303 | 496 418 | 986 256 | 311 315 | 3 924 292 |

Ispanija | 269 549 468 | 327 130 512 | 359 752 446 | 643 538 235 | 1 599 970 661 |

Prancūzija | 1 458 000 000 | 1 400 000 000 | 1 463 000 000 | 2 117 000 000 | 6 438 000 000 |

Italija |

Kipras | 96 147 | 7 803 | 1 910 | 14 554 | 120 414 |

Latvija | 1 937 982 | 821 591 | 1 850 184 | 2 724 831 | 7 334 587 |

Lietuva | 6 835 032 | 3 880 908 | 5 271 084 | 6 545 412 | 22 532 437 |

Liuksemburgas |

Vengrija | 21 360 781 | 16 841 854 | 18 043 815 | 32 734 634 | 88 981 085 |

Malta | 0 | 35 816 | 0 | 22 062 | 57 878 |

Nyderlandai | 205 314 711 | 141 211 281 | 174 557 007 | 398 691 488 | 919 774 487 |

Austrija | 184 854 654 | 208 047 412 | 208 055 837 | 277 579 642 | 878 537 545 |

Lenkija | 18 203 753 | 21 036 816 | 27 170 354 | 43 977 262 | 110 388 185 |

Portugalija | 40 198 540 | 52 988 075 | 70 475 958 | 80 900 936 | 244 563 509 |

Rumunija | - | 431 282 | 1 067 814 | 1 168 956 | 2 668 052 |

Slovėnija | 2 163 308 | 744 805 | 849 295 | 13 321 203 | 17 078 611 |

Slovakija | 2 570 000 | 2 304 056 | 5 111 233 | 9 872 000 | 19 857 289 |

Suomija | 18 930 558 | 16 447 990 | 24 135 752 | 35 396 292 | 94 910 592 |

Švedija | 101 854 253 | 90 453 076 | 101 734 753 | 224 435 216 | 518 477 298 |

Jungtinė Karalystė | 415 375 589 | 245 454 000 | 267 021 651 | 479 967 226 | 1 407 818 465 |

ES-27 | 3 905 308 001 | 3 539 645 194 | 3 784 140 235 | 6 498 438 266 | 17 727 531 696 |

4 lentelė. Garantijų institucijos intervencijos 2006–2008 m. dėl darbuotojų, kurių darbdaviams kitoje valstybėje narėje prašoma pradėti nemokumo procedūras

Tarptautinių nemokumo atvejų skaičius pagal garantijų instituciją | Susijusių darbuotojų skaičius | Sumokėtos sumos (EUR) |

Belgija | 48 | 156 | 2 093 600 |

Bulgarija | 0 | 0 | 0 |

Čekija |

Danija | 2 | 2 | 19 119 |

Vokietija | 26 | 188 | 400 850 |

Estija |

Airija | 22 | 43 | 139 949 |

Graikija | 0 | 0 | 0 |

Ispanija | 0 | 0 | 0 |

Prancūzija | 39 | 163 | 2 513 154 |

Italija | 6 | 6 | 156 458 |

Kipras |

Latvija | 0 | 0 | 0 |

Lietuva | 0 | 0 | 0 |

Liuksemburgas | 1 | 29 | 129 368 |

Vengrija | 0 | 0 | 0 |

Malta | 0 | 0 | 0 |

Nyderlandai | Duomenų neturima, nes Nyderlandų garantijų institucija atskirai neregistravo tarptautinių atvejų. |

Austrija | 59 | 214 | 1 346 751 |

Lenkija | 0 | 0 | 0 |

Portugalija | 1 | 17 | 111 172 |

Rumunija | 0 | 0 | 0 |

Slovėnija | 1 | 3 | 3 855 |

Slovakija | 0 | 0 | 0 |

Suomija | 15 | 69 | 434 253 |

Švedija | 13 | 259 | 3 415 180 |

Jungtinė Karalystė | 6 | 9 | 65 214 |

ES-27 | 239 | 1 158 | 10 828 924 |

[1] 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam, OL L 283, 2008 10 28, p. 36.

[2] 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyva 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo, OL L 283, 1980 10 28, p. 23.

[3] 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/74/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo, OL L 270, 2002 10 8, p. 10.

[4] Skolinį įsipareigojimą užtikrinančio turto suvaržymas laivo įkeitimu suteikia pirmenybę kai kuriems reikalavimams (įskaitant darbo užmokesčio reikalavimus) įregistruotų hipotekų, įkeitimų ir mokesčių atžvilgiu. (Tarptautinė laivų įkeitimo ir hipotekų konvencija, 1993 m.).

[5] 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, OL L 160, 2000 6 30, p. 1.

[6] 2002 m. birželio 26 d. Akto 3 straipsnio 1 pastraipos 1 įtrauka.

[7] 2004 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas byloje C-520/03, Josi Vincente laso Valero prieš Fondo die Garantía Salarial (Fogasa) , 2004 m. ETT, Rink. I-12065, 34 punktas.

[8] 1995 m. birželio 15 d. COM(95) 164.

[9] 2008 m. spalio 16 d. Teismo sprendimas, Svenska staten prieš Anders Holmqvist .

[10] Italija ir Liuksemburgas į klausimyną neatsakė.