52011DC0076

[pic] | EUROPOS KOMISIJA |

Briuselis, 2011.2.23

KOM(2011) 76 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

ES readmisijos susitarimų vertinimas

SEK(2011) 209 galutinisSEK(2011) 210 galutinisSEK(2011) 211 galutinisSEK(2011) 212 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

ES readmisijos susitarimų vertinimas

ĮVADAS

Stokholmo programoje Taryba paragino Komisiją 2010 m. pateikti ES readmisijos susitarimų įvertinimą ir vykdomų derybų apžvalgą, taip pat pasiūlyti tų susitarimų įgyvendinimo stebėjimo mechanizmą.[1] Be to, Taryba „turėtų nustatyti atnaujintą nuoseklią strategiją dėl readmisijos, atsižvelgdama į bendrus santykius su atitinkama šalimi, įskaitant bendrą požiūrį į trečiąsias šalis, kurios nebendradarbiauja savo piliečių priėmimo atgal srityje.“

Šiame komunikate[2] siekiama 1) įvertinti jau įsigaliojusių ES readmisijos susitarimų įgyvendinimą, 2) įvertinti vykdomas derybas dėl readmisijos ir priimtus derybinius nurodymus ir 3) pateikti rekomendacijų dėl būsimos ES readmisijos politikos, įskaitant stebėjimo mechanizmus.

ES readmisijos susitarimais nustatomi abipusiai susitariančiųjų šalių įsipareigojimai priimti atgal grąžinamus savo piliečius, taip pat tam tikromis sąlygomis trečiųjų šalių piliečius ir asmenis be pilietybės. Be to, juose išsamiai išdėstomi šio proceso vykdymo ir techniniai kriterijai.

Politikos požiūriu ES readmisijos susitarimai laikomi reikiama veiksmingo migracijos srautų į ES valstybes nares (VN) valdymo priemone. Kadangi jais turėtų būti palengvinamas greitas nelegalių migrantų grąžinimas, jie turėtų būti laikomi pagrindiniu kovos su nelegalia imigracija elementu. Susitarimuose neapibrėžiami asmenų buvimo ES arba šalyje partnerėje teisėtumo kriterijai – tą turi įvertinti nacionalinės institucijos pagal nacionalinę ir, jeigu taikytina, ES teisę.

Nuo 1999 m., kai šios srities kompetencija perduota Europos bendrijai, Taryba Komisijai suteikė derybinius nurodymus dėl 18 trečiųjų šalių. Esamos padėties apžvalga pateikiama prie Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai pridedamame Komisijos tarnybų darbiniame dokumente „ES readmisijos susitarimų vertinimas. Glausta 2011 m. vasario mėn. esamos padėties apžvalga“. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, atsirado aiškus ES readmisijos susitarimų sudarymo teisinis pagrindas (SESV 79 straipsnio 3 dalis). Be to, kiekviena šalis turėtų priimti atgal grąžinamus savo piliečius – tai (įprastas) tarptautinės teisės principas.

GALIOJANČIŲ ES READMISIJOS SUSITARIMŲ VERTINIMAS

Pagal iki šiol Tarybos suteiktus 18 derybinių nurodymų įsigaliojo 12 ES readmisijos susitarimų[3]. Pagal tris ES readmisijos susitarimus trečiųjų šalių piliečių readmisijai numatytas pereinamasis laikotarpis (žr. 2.4 ir 3.2 dalis).

Kadangi VN atsakingos už ES readmisijos susitarimų įgyvendinimą, Komisija jų paprašė pateikti išsamių duomenų ir grįžtamosios informacijos apie šių susitarimų įgyvendinimą[4]. Šią informaciją papildė EUROSTATO duomenys[5].

Duomenų kokybė

Komisija gavo atsakymus iš 21 VN (Prancūzijos, Švedijos, Belgijos, Estijos, Portugalijos, Lenkijos, Maltos, Latvijos, Rumunijos, Suomijos, Bulgarijos, Graikijos, Čekijos, Slovėnijos, Slovakijos, Ispanijos, Vengrijos, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Airijos ir Vokietijos). Negavus duomenų iš 5 VN (Danija nėra įpareigota nė vienu ES readmisijos susitarimu), įskaitant kai kurias nelegalios migracijos itin paveiktas VN, labai sunku tokiu pagrindu daryti išvadas.

Kai kurios VN pateikė išsamių duomenų apie konkrečius readmisijos aspektus, kitos galėjo tik apytikriai nurodyti per metus pateiktų readmisijos prašymų skaičių pagal trečiąsias šalis. Apskritai duomenys nesuderinti, skirtingos VN į tas pačias antraštines dalis įtraukė skirtingus atvejus[6]. Nedaug VN pateikė išsamių ankstesnių nei 2008 m. duomenų.

Esant tokiai padėčiai vieninteliai turimi visų ES VN grąžinimo duomenys yra EUROSTATO duomenys, bet ir jie turi trūkumų. Pavyzdžiui, jais parodoma, kiek tam tikros trečiosios šalies piliečių išsiųsta iš konkrečios VN, bet nepatikslinama, ar asmuo išsiųstas į kilmės, tranzito šalį ar kitą VN. Nėra skiriami savanoriško grįžimo ir priverstinio grąžinimo duomenys. ES readmisijos susitarimais labai retai naudojamasi savanoriško grįžimo atvejais. Dėl šios priežasties Komisijos[7] iš VN gauti suvestiniai duomenys visiškai neatitinka EUROSTATO duomenų apie bet kurią trečiąją šalį. Pavyzdžiui, EUROSTATAS praneša, kad 2009 m. iš VN grąžinta daugiau negu 4 300 Rusijos piliečių, tačiau pagal VN pateiktus duomenis, pagal ES readmisijos susitarimus veiksmingai grąžinta tik daugiau negu 500.

1 rekomendacija. Komisija išnagrinės esamo Eurostato grąžinimo duomenų rinkimo išplėtimo galimybes, kad šie statistiniai duomenys taptų naudingu pagrindu vertinant ES readmisijos susitarimų įgyvendinimą. Tuo tarpu siekiant gauti daugiau patikimų duomenų apie faktinį readmisijos atvejų pagal ES readmisijos susitarimus skaičių, išsamius statistinius duomenis apie grąžinimą (neįtraukiant asmeninių duomenų) turėtų surinkti FRONTEX.

Naudojimasis ES readmisijos susitarimais

Dauguma VN taiko ES readmisijos susitarimus visais vykdomo grąžinimo atvejais, tačiau kitos vis dar naudojasi dvišaliais susitarimais, kurie buvo sudaryti prieš readmisijos susitarimams įsigaliojant. Viena VN teigė, kad nepateikė nei vieno readmisijos prašymo nei pagal vieną ES readmisijos susitarimą. Nurodomos šios priežastys, dėl kurių nesinaudojama ES readmisijos susitarimais: nėra dvišalio įgyvendinimo protokolo ir (arba) ES readmisijos susitarimais naudojamasi tik tada, jeigu jais palengvinamas grąžinimas.

Nors pereinamaisiais laikotarpiais dėl trečiųjų šalių piliečių tam tikruose ES readmisijos susitarimuose ir poreikiu pritaikyti nacionalines administracines procedūras galima paaiškinti, kodėl ir toliau tam tikrais atvejais naudojamasi dvišaliais susitarimais, tai, kad nėra įgyvendinimo protokolų[8], nėra pateisinama priežastis. Komisija (tvirtai remiama VN) visada atkakliai tvirtino, kad ES readmisijos susitarimai yra atskiri, tiesiogiai įgyvendinami dokumentai, dėl kurių nebūtinai reikia sudaryti dvišalius įgyvendinimo protokolus su trečiąja šalimi. Ilgesnės trukmės laikotarpiu protokolai yra tik palengvinimo priemonė, net jeigu kartais jie yra privalomi, kaip ES readmisijos susitarimo su Rusija atveju.

Nenuoseklus naudojimasis ES readmisijos susitarimais labai sumenkina ES readmisijos politikos trečiųjų šalių atžvilgiu patikimumą, nes iš šių šalių tikimasi teisingo ES readmisijos susitarimų taikymo. Tačiau rimtesnė priežastis yra ta, kad ES readmisijos susitarimuose nustatytos žmogaus teisių ir tarptautinės apsaugos garantijos gali būti neveiksmingos, jeigu VN negrąžins nelegalių migrantų pagal ES readmisijos susitarimus.

2 rekomendacija. VN reikia naudotis ES readmisijos susitarimais visais vykdomo grąžinimo atvejais. Komisija atidžiai stebės, ar VN teisingai įgyvendina ES readmisijos susitarimus, ir prireikus svarstys, kokių teisinių priemonių imtis neteisingo arba nepakankamo įgyvendinimo atvejais.

Savo piliečių readmisija

Net neturint išsamių duomenų, galima daryti kai kurias išvadas apie readmisijos pagal ES readmisijos susitarimus mastą. Akivaizdu, kad dėl savo piliečių ES readmisijos susitarimai yra svarbi priemonė sprendžiant nelegalios migracijos klausimą. Remiantis VN[9] pateiktais duomenimis, praktiškai visoms svarbioms trečiosioms šalims pateikta daug readmisijos prašymų. Tokių prašymų pripažinimo rodiklis svyravo nuo 50 % iki 80–90 % ir daugiau (Ukrainos, Moldovos, Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos atvejais) ir atliko pagrindinį vaidmenį užkertant kelią nelegaliai migracijai iš tų šalių. Šią analizę patvirtino EUROSTATO duomenys – jie rodo, kad 2009 m. 20,1 % ES sulaikytų trečiųjų šalių piliečių buvo iš šalių, su kuriomis ES sudariusi readmisijos susitarimą. Šis rodiklis pastebimai sumažėjo, palyginti su 2007 m., kai tokių piliečių iš tokių šalių buvo 26,9 %.

Deja, duomenys neleidžia daryti patikimų išvadų apie faktinius grąžinimo atvejus. Duomenų apie veiksmingą grąžinimą yra labai įvairių; vienų šalių rodiklis yra labai didelis, kitų – labai mažas. Tačiau iš EUROSTATO faktinio grąžinimo duomenų matyti, kad 2009 m. tik maždaug 20 % priimtų sprendimų grąžinti asmenis buvo priimti dėl ES readmisijos susitarimų šalių piliečių, vis dėlto šie piliečiai sudarė 40 % trečiųjų šalių piliečių, kurie buvo faktiškai grąžinti iš ES.

3 rekomendacija. Komisija turėtų palaikyti dialogą (visų pirma jungtiniuose readmisijos komitetuose), kad toliau gerintų patvirtintų readmisijos prašymų ir veiksmingo grąžinimo rodiklius.

Trečiųjų šalių piliečių readmisija

Pagal straipsnius dėl trečiųjų šalių piliečių leidžiama pateikti readmisijos prašymus dėl asmenų, kurie neturi nė vienos iš susitarimo šalių pilietybės (įskaitant asmenis be pilietybės) ir kurie vyko tranzitu per vienos iš susitarimo šalių teritoriją. Šis straipsnis įtrauktas į visus ES readmisijos susitarimus, nors kai kuriuose susitarimuose jo taikymas atidėtas (2 metams – Albanijai ir Ukrainai, 3 metams – Rusijos Federacijai).[10]

Akivaizdu, kad straipsnis dėl trečiųjų šalių piliečių ES readmisijos susitarime su Ukraina pasiteisino. 2009 m. prašymų Ukrainai dėl trečiųjų šalių piliečių buvo beveik taip pat gausu, kaip ir 2008 m., ir jie sudarė beveik pusę prašymų, palyginti su prašymais dėl savų piliečių. Šie duomenys gauti tik iš VN, kurios naudojosi savo galiojančiais dvišaliais susitarimais, nes juos aiškiai buvo galima sudaryti pagal ES readmisijos susitarimus per pereinamąjį laikotarpį (Slovakijos, Vengrijos, Lenkijos pavyzdžiai). Vis dėlto nėra ženklų, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. tendencija, susijusi su Ukraina, būtų pasikeitusi.

Nors straipsniu dėl trečiųjų šalių piliečių grąžinant asmenis į Ukrainą naudotasi itin dažnai, pagal visus kitus ES readmisijos susitarimus visos VN parengė tik 63 prašymus dėl trečiųjų šalių piliečių. Šiuo straipsniu taip pat naudojosi šalys partnerės 32 trečiųjų šalių piliečiams grąžinti į ES.

Straipsniu dėl trečiųjų šalių piliečių pagal ES readmisijos susitarimus su šalimis, kurios su ES neturi sienos (pvz., Šri Lanka, Juodkalnija, Honkongu ir Makao[11]) naudotasi tik 28 kartus. Kai kurios VN nurodė, kad laikosi politikos asmenis išsiųsti tik į kilmės šalis.

4 rekomendacija. Straipsnių dėl trečiųjų šalių piliečių realų poreikį reikėtų iš esmės įvertinti kiekvienos šalies, su kuria ES veda derybas dėl readmisijos (taip pat žr. 3.2 dalį), atveju.

Tranzito ir paspartinta tvarka

VN retai taiko tranzito ir paspartintą tvarką. Išskyrus Serbijos (2008 m. pateikti 249 prašymai pagal paspartintą tvarką ir 1 prašymas kitais metais) ir Juodkalnijos (88 prašymai, jų kitais metais sumažėjo iki 3) atvejus, pagal paspartintą tvarką visos VN pagal visus ES readmisijos susitarimus kartu pateikė 31 prašymą. Panaši padėtis ir dėl bendro visų VN pagal visus ES readmisijos susitarimus pateiktų tranzito prašymų skaičiaus – jų pateikta 37.

Kelios VN visiškai nesinaudojo nė vienu straipsniu, nors jie visada įtraukiami į Komisijai suteikiamus derybinius nurodymus ir dažnai derybose tampa didelėmis kliūtimis.

5 rekomendacija. Tais atvejais, kai panašu, kad nė viena tvarka praktiškai nebus plačiai taikoma, reikėtų svarstyti jas išbraukti iš būsimų derybinių nurodymų, tačiau palikti dvišaliuose įgyvendinimo protokoluose.

VYKDOMŲ DERYBŲ IR PRIIMTŲ DERYBINIŲ NURODYMŲ ĮVERTINIMAS

Žvelgiant į iki šiol[12] (t. y. per laiką tarp Komisijos gautų derybinių nurodymų ir pirmojo derybų raundo ir (arba) tarp pirmojo derybų raundo ir susitarimo pasirašymo) priimtų 18 derybinių nurodymų pokyčius, akivaizdu, kad visų šalių, išskyrus kelias (būtent Vakarų Balkanų šalių, Moldovos ir Gruzijos), atvejais derybos dėl ES readmisijos susitarimų trunka ilgai. Pavyzdžiu galima pateikti Maroką, dėl kurio derybiniai nurodymai gauti 2000 m., pirmasis derybų raundas įvyko 2003 m., dabar vyksta 15-as derybų raundas ir yra mažai perspektyvų, kad derybos bus greitai baigtos. Be to, dviem atvejais (Kinijos ir Alžyro) ES netgi negalėjo oficialiai pradėti derybų.

Pagrindinės priežastys, dėl kurių itin vėluota ir dėl kurių sunku šalis partneres susodinti prie derybų stalo yra šios: 1) trūksta paskatų ir 2) iš dalies trūksta VN lankstumo sprendžiant kai kuriuos (techninius) klausimus.

Paskatų trūkumas

Iš pradžių ES laikėsi požiūrio kviesti trečiąsias šalis derėtis dėl readmisijos susitarimo nieko mainais nesiūlydama. Kadangi šie susitarimai trečiosioms šalims teikia mažai naudos, jos už readmisijos susitarimo su ES sudarymą nori šį tą gauti mainais. Derybos su Rusijos Federacija ir Ukraina iš tikrųjų paspartėjo tik tuomet, kai ES šių šalių prašymu įsipareigojo lygiagrečiai derėtis dėl vizų režimo supaprastinimo susitarimo. Paskatos trūkumas taip pat yra priežastis, dėl kurios ES iki šiol nesugebėjo pradėti derybų su Alžyru[13] ar Kinija: abi šalys pakartotinai prašė priemonių dėl vizų, bet dėl įvairių priežasčių ES nenorėjo į šį prašymą atsiliepti. Ir Marokas, ir Turkija taip pat prašė įvairių priemonių dėl vizų.

ES vizų režimo supaprastinimo susitarimų[14] vertinimas aiškiai parodė, kad dėl šių susitarimų įgyvendinimo nelegali migracija iš šių šalių į ES nedidėja. VN vis dar visiškai kontroliuoja, kam išduoti vizą, o kam jos neišduoti. Ši išvada kartu su bendrais patobulinimais, kurie padaryti Vizų kodeksu dėl vizų išdavimo tvarkos, leidžia tvirtai teigti, kad vizų režimo supaprastinimo susitarimai gali būti reikiama paskata derantis dėl readmisijos, nepadidinant nelegalios migracijos.

Kita daugiau galimybių suteikianti paskata būtų finansinė susitarimo įgyvendinimo parama. Savo piliečių ir trečiųjų šalių piliečių readmisija yra didelė finansinė našta priimančiosioms šalims. Reikėtų sukurti sąlygas, kad savus piliečius būtų galima geriau vėl integruoti į visuomenę – tai taip pat padėtų užkirsti kelią jų nelegaliam grįžimui į ES. ES turėtų būti pasirengusi padėti šalims partnerėms sukurti tinkamą trečiųjų šalių piliečių, kurie turi laukti tolesnės readmisijos savo kilmės šalyje, priėmimo infrastruktūrą, kuri atitiktų ES standartus. ES jau finansavo kelis projektus, kuriais buvo remiama reintegracijos politika ir priėmimo pajėgumai kai kuriose trečiosiose šalyse, su kuriomis sudaryti ES readmisijos susitarimai.

Finansinės paramos labai dažnai prašė šalys partnerės (būtent Marokas ir Turkija, taip pat Ukraina ir kai kurios Vakarų Balkanų šalys). Ji būtų gana veiksmingas svertas, jeigu siūloma pinigų suma būtų gana didelė ir papildytų tai, kas jau suprogramuota arba pažadėta pagal atitinkamas ES geografines programas (pvz., Pasirengimo narystei pagalbos priemonę, Europos kaimynystės ir partnerystės priemonę). Vienintelė priemonė, iš kurios lėšų būtų galima teikti šį papildomą finansavimą trečiosioms šalims, yra Bendradarbiavimo migracijos ir prieglobsčio srityje teminė programa. Tačiau teminės programos biudžetas labai ribotas (maždaug 54 mln. EUR per metus) ir skirtas bendradarbiavimo veiklos visame pasaulyje išlaidoms padengti, t. y. lėšos, kurias būtų galima skirti konkrečiai trečiajai šaliai, yra labai menkos. Be to, teminė programa skirta tik besivystančioms šalims ir šalims, priklausančioms Europos kaimynystės regionui, taigi šalys kandidatės neįtraukiamos. Dėl šios priežasties iki šiol ES tegalėjo pateikti finansinius pasiūlymus skirti lėšas, kurias faktiškai ir taip buvo galima naudoti pagal finansines geografines programas. Nenuostabu, kad šios siūlomos lėšos dažnai, derybų partnerių nuomone, nepakankamos.

Platesnio masto ir labiau esminės paskatos tiek migracijos, tiek kitose bendradarbiavimo su šalimis partnerėmis srityse (visuotinio požiūrio į migraciją priemonės) iki šiol praktiškai nenaudotos. Judumo partnerystėje dalyvauja tik nedaugelis VN ir ji dar tik pradedama plėtoti. Be to, nors į ją įtrauktos kelios legalios migracijos galimybės trečiosioms šalims, atsižvelgiant į ribotą VN susidomėjimą, iki šiol pasiūlytos tik nedidelės lėšų sumos, kurias vargu ar galima laikyti paskatomis, siekiant pažangos readmisijos srityje.

Rengiant ES readmisijos susitarimus reikia daryti esminį pakeitimą, visų pirma, kiek tai yra susiję su paskatomis. ES turėtų tvirtai įtvirtinti readmisijos įpareigojimą savo bendruosiuose susitarimuose su trečiosiomis šalimis: dėl savo piliečių – savaiminį, o dėl trečiųjų šalių piliečių – susietą su papildomomis paskatomis. Realiai, kartu su EIVT įvertinus tinkamumą, tai galėtų reikšti, kad standartinis ES bendruosiuose (asociacijos arba bendradarbiavimo) susitarimuose naudojamas straipsnis dėl migracijos bus toliau išplėtotas į išsamesnius ir tiesiogiai taikomus readmisijos straipsnius. Tai leistų susitarimą geriau panaudoti kaip svertą, koks jis yra šaliai partnerei. Be to, šis svertas galėtų būti naudojamas lygiagrečiai derantis dėl ES readmisijos susitarimo ir dėl partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo arba kitos rūšies asociacijos ar bendradarbiavimo susitarimo.Nepažeidžiant teisinių įsipareigojimų ES ir trečiųjų šalių bendruosiuose susitarimuose, visų pirma susijusių su bendradarbiavimo sustabdymo kriterijais, už readmisijos įpareigojimų nesilaikymą šalims partnerėms, kurios nepakankamai bendradarbiauja sprendžiant nelegalios migracijos klausimus, būtų taikomos sankcijos.

6 rekomendacija. ES turėtų plėtoti keturias turimas pagrindines paskatas (įvairios vizų politikos priemonės, finansinė parama, visuotinio požiūrio į migraciją priemonių elementai ir legali migracija) sukurdama darnų rinkinį, kurį pasiūlytų šaliai partnerei derybų pradžioje. Autonominių readmisijos derybinių nurodymų daugiau neturėtų būti siūloma. Jeigu įmanoma, derybos dėl readmisijos turėtų vykti kartu su derybomis dėl bendrojo susitarimo. Būsimi readmisijos derybiniai nurodymai turėtų apimti paskatas, kurias ES pasiūlys, visų pirma jeigu į derybinius nurodymus įtrauktas straipsnis dėl trečiųjų šalių piliečių, ir kartu parodyti galimus ES atsakomuosius veiksmus tais atvejais, kai šalis partnerė nuolatos nepagrįstai atsisako bendradarbiauti.

Lankstumo trūkumas

Dauguma derybų tęsiasi be pabaigos dėl esminės problemos – kai dvi šalys nesutaria dėl kai kurių techninių klausimų (įskaitant 2.5 dalyje minėtas procedūras).

Derybose Komisija visada priversta atkakliai reikalauti laikytis termino, kuris geriausiu atveju yra trumpiausias maksimalus sulaikymo laikotarpis bet kurioje VN, nes ES sulaikymo laikotarpiai nebuvo iki galo suderinti. Šis trumpiausias laikotarpis, taip pat principas, kad per šį laikotarpį negavus atsakymo, reiškia, kad šalis partnerė sutinka su readmisija, daugeliui trečiųjų šalių yra neįvykdoma sąlyga dėl ribotų administracinių pajėgumų. Šis klausimas (artimoje) ateityje gali tapti ne toks opus dėl naujų technologijų. Kelios VN galvoja sulaikymo laikotarpius pratęsti. Tačiau šiuo metu tai didžiausia kliūtis greitai užbaigti derybas tiek su trečiąja šalimi, tiek su VN. Dar viena tendencija – Komisija dažnai turi tęsti derybas dėl susitarimo projekto kartais tik vienai VN ar vos kelioms VN primygtinai reikalaujant, nors projektui pritarė didžioji dauguma VN. Tiesa, kai kuriais atvejais būtent šios šalys gali iš susitarimo daugiausiai išlošti arba prarasti, tačiau taip pat tiesa, kad susitarimui sudaryti Taryboje tereikia tik kvalifikuotos balsų daugumos.

7 rekomendacija . Kiek tai susiję su terminais, rekomenduojama su visoms VN susitarti dėl vieno nustatyto laikotarpio, kuris būtų realus ir kurio galėtų laikytis tiek trečiosios šalys, tiek VN. Tariantis dėl šio laikotarpio reikėtų turėti omenyje tai, kad laikotarpis neturėtų būti per ilgas, nes visada privalu laikytis Grąžinimo direktyvos 15 straipsnyje numatytų griežtų apribojimų (sulaikymas – kaip paskutinė išeitis, pirmenybė teikiama neprievartinėms priemonėms, reguliari sprendimų dėl sulaikymo teisminė priežiūra ir VN įpareigojimas tinkamai vykdyti išsiuntimo procedūras). VN turėtų labiau remti Komisijos pastangas derybose dėl readmisijos ir nepamiršti bendrų interesų, kad sudarytas ES readmisijos susitarimas būtų visos ES susitarimas.

Visuose iki šiol sudarytuose ES readmisijos susitarimuose yra įpareigojimas, be kita ko, tam tikromis sąlygomis priimti trečiosios šalies piliečius, kurie tranzitu vyko per susitariančiosios šalies teritoriją.

Visos trečiosios šalys itin neigiamai vertina straipsnį dėl trečiųjų šalių piliečių, teigdamos, kad negali būti atsakingos už trečiųjų šalių piliečius ir todėl nėra įpareigotos tokius asmenis priimti. Jeigu straipsnio dėl trečiųjų šalių piliečių ES nereikalautų arba jis būtų pagrįstas tam tikromis paskatomis, kai kurios derybos jau būtų buvę baigtos (pvz., su Maroku ir Turkija), o daugelis kitų būtų baigtos daug greičiau. Tačiau aišku, kad ES readmisijos susitarimai su didžiausiomis nelegalių migrantų tranzito į ES šalimis be straipsnio dėl trečiųjų šalių piliečių Europos Sąjungai būtų menkaverčiai.

Komisija žino, kad, kai trečioji šalis pagaliau pripažįsta straipsnio dėl trečiųjų šalių piliečių principą, jau būna prarasta labai daug laiko ir tada reikia daryti papildomų nuolaidų, kad būtų galima susitarti dėl tikslaus straipsnio formulavimo ir išankstinių sąlygų, dažnai dėl to nukenčia veiksmingumas. Kad toks veiksmingumas būtų išsaugotas, tokais atvejais, kai ES labai svarbu, kad straipsnis dėl trečiųjų šalių piliečių būtų įtrauktas, reikia naudoti tinkamą svertą. Savo piliečių readmisijai paprastai nereikėtų reikšmingų paskatų. Įdomu pastebėti, kad į VN dvišalius readmisijos susitarimus retai įtraukiamas straipsnis dėl trečiųjų šalių piliečių (daugiausiai tais atvejais, kai yra bendra sausumos siena). Tačiau VN visada reikalauja straipsnio dėl trečiųjų šalių piliečių ES lygmeniu. Tokia padėtis kelia kai kuriuos svarbius klausimus, nes, kaip rodo iš VN surinkti duomenys (žr. 2.4 dalį), VN retai naudojasi straipsniu dėl trečiųjų šalių piliečių net su tokiomis tranzitinėmis šalimis kaip Vakarų Balkanai, su kuriomis ES turi sausumos sieną.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas mintis, jeigu straipsniu dėl trečiųjų šalių piliečių nebus plačiai naudojamasi, ES savo readmisijos politiką turėtų sutelkti į svarbias nelegalios migracijos kilmės, o ne tranzito, šalis, pvz., į Užsachario Afriką ir Aziją.

8 rekomendacija. Esamą požiūrį reikėtų peržiūrėti. Paprastai būsimoms deryboms skirti derybiniai nurodymai neturėtų apimti trečiųjų šalių piliečių, taigi nereikėtų reikšmingų paskatų. Straipsnis dėl trečiųjų šalių piliečių turėtų būti įtraukiamas tik dėl konkrečios šalies geografinės padėties ES atžvilgiu (tiesioginės kaimynės, kai kurios Viduržemio jūros šalys) ir kai kyla didelis potencialus nelegalių migrantų tranzito per jos teritoriją į ES pavojus, ir tik tada, kai pasiūlomos tinkamos paskatos. Tais atvejais ES taip pat turėtų aiškiai nurodyti, kad ji visada laikosi principo visų pirma dėti pastangas, kad grąžinamą asmenį priimtų jo kilmės šalis. Be to, ES daugiau dėmesio turėtų skirti readmisijos svarbiose kilmės šalyse strategijai.

ES READMISIJOS SUSITARIMŲ, ĮSKAITANT ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS GERINIMĄ, ĮGYVENDINIMO STEBĖJIMAS

Stebėjimo mechanizmas

Iki šiol pagrindinė ES readmisijos susitarimų įgyvendinimo stebėjimo priemonė buvo jungtiniai readmisijos komitetai (JRK). Jie oficialiai įsteigti dėl kiekvieno 11 ES readmisijos susitarimų, išskyrus susitarimą su Šri Lanka, nes iki šiol politinė padėtis ir techniniai klausimai neleido surengti posėdžio. JRK posėdžiai rengiami pagal poreikius ir bet kurios iš susitarimo šalių prašymu. Išskyrus Honkongą ir Makao, JRK susitinka kartą per metus, o kai kurių šalių JRK – du kartus per metus. JRK visų pirma įpareigoti stebėti atitinkamo ES readmisijos susitarimo įgyvendinimą ir gali priimti sprendimus, kurie abiem susitarimo šalims privalomi. Pagal galiojančius ES readmisijos susitarimus JRK kartu pirmininkauja Komisija (ES vardu, bet kai kuriais atvejais jai talkina VN ekspertai) ir trečioji šalis, su kuria susitarimas sudarytas.

Apskritai VN JRK darbą vertina teigiamai. Komisija laikosi kai kurių VN nuomonės, kad galėtų būti labai naudinga sistemingai įtraukti VN ekspertus.

Tačiau atsižvelgiant į didėjantį ES readmisijos susitarimų vaidmenį grąžinant asmenis ir galimą susitarimų sąveiką su žmogaus teisių ir tarptautiniais apsaugos standartais, turėtų būti svarstoma galimybė į JRK posėdžius kviestis atitinkamas NVO ir tarptautines organizacijas. Akivaizdu, tam reikėtų bendro pirmininkų pritarimo[15]. Be to, atsižvelgiant į esamo ir būsimo JRK vaidmens stiprinimą stebint ES readmisijos susitarimų įgyvendinimą, JRK turėtų labiau remtis atitinkama informacija apie padėtį vietoje, kurią galima surinkti iš NVO ir tarptautinių organizacijų, VN ambasadų ir ES delegacijų.

9 rekomendacija. Reikėtų apsvarstyti sistemingo VN ekspertų dalyvavimo visuose JRK klausimą. Taip pat kiekvienu atveju reikėtų numatyti, ar į JRK kviestis NVO ir tarptautinių organizacijų atstovus. JRK turėtų glaudžiau bendradarbiauti su atitinkamais veikėjais vietoje trečiosiose šalyse, taip pat stebėti, kaip elgiamasi su trečiųjų šalių piliečiais. Informacija apie įgyvendinimą turėtų būti dažniau renkama iš tokių šaltinių, kaip antai ES delegacijos, ES VN ambasados, tarptautinės organizacijos arba NVO.

Esamas požiūris į žmogaus teisių apsaugą pagal ES readmisijos susitarimus

Europos Sąjunga ES readmisijos susitarimus laiko techniniais dokumentais, kuriais tobulinamos administracijų tarpusavio bendradarbiavimo procedūros. Asmenų, kuriems taikoma readmisijos procedūra, padėtis nėra reglamentuota, ir šie klausimai paliekami atitinkamai tarptautinei, ES ir nacionalinei taikytinai teisei.

Iki šiol sudarytų ES readmisijos susitarimų (ir iki šiol patvirtintų derybinių nurodymų) teisinė struktūra buvo grindžiama tuo, kad readmisijos procedūra taikoma tik asmenims, kurie nelegaliai būna susitariančiųjų šalių teritorijoje. Ar asmuo būna teisėtai ar ne, nustatoma sprendime grąžinti asmenį pagal atitinkamus (administracinius) įstatymus, kurie taikytini kiekvienos iš susitarimo šalių teritorijoje, ir laikantis juose įtvirtintų procedūrinių garantijų (teisinis atstovavimas, teisminė kontrolė, negrąžinimo principo taikymas ir kt.). Kai kurios procedūrinės garantijos gražinamiems trečiųjų šalių piliečiams (įskaitant negrąžinimo principo taikymą) neseniai nustatytos Grąžinimo direktyvoje[16], kurią VN turėjo perkelti iki 2010 m. gruodžio 24 d. ir kurią VN privalo įgyvendinti laikydamosi pagrindinių teisių, visų pirma ES pagrindinių teisių chartijos.

Jeigu asmuo paprašė tarptautinės apsaugos, atitinkamame ES prieglobsčio acquis tuo atveju yra nustatyta, kad asmuo gali likti VN teritorijoje, kol dėl prašymo nebus priimtas sprendimas. Tik prašymą atmetus, gali būti skelbiamas arba vykdomas sprendimas grąžinti asmenį, t. y. asmeniui, kuris yra pateikęs galiojantį tarptautinės apsaugos prašymą, niekada negalima taikyti readmisijos procedūros, nes jo buvimas negalėtų būti laikomas neteisėtu.

Teisiškai privalomi taikytini tarptautiniai dokumentai, kuriuos ratifikavo visos VN[17], paprastai taikomi visiems asmenims, kuriems taikoma readmisijos procedūra, nepriklausomai nuo minėto ES grąžinimo ir (arba) prieglobsčio acquis . Šie dokumentai garantuoja, kad nė vienas asmuo nebus išsiųstas iš jokios VN, jeigu tai prieštarautų negrąžinimo principui, jeigu priimančiojoje šalyje asmeniui galėtų grėsti kankinimas arba kitoks nežmoniškas ar žeminantis elgesys ir baudimas. Tokiais atvejais readmisijos procedūra negali būti inicijuojama ir tai pripažįstama ES readmisijos susitarimuose vadinamojoje įtakos nedarymo sąlygoje, patvirtinant žmogaus teisių dokumentų taikytinumą ir jų laikymąsi. Galiausiai bet koks gražinimas ir (arba) readmisija gali būti vykdomi tik priėmus sprendimą grąžinti asmenį, o toks sprendimas gali būti priimtas, jeigu suteikiamos pirmiau nurodytos garantijos. Be to, VN, įgyvendindamos ES readmisijos susitarimus, turi laikytis ES pagrindinių teisių chartijos.

Kai kurios galimos priemonės žmogaus teisių garantijoms ES readmisijos susitarimuose didinti ir readmisijos susitarimų įgyvendinimo stebėjimas

Iš to, kas išdėstyta pirmiau, akivaizdu, kad ES readmisijos susitarimų teisinė sistema jau neleidžia jų taikyti asmeniui, kuriam gali grėsti persekiojimas, kankinimas arba kitoks nežmoniškas ar žeminantis elgesys ir baudimas šalyje, į kurią jis būtų grąžinamas.

Tačiau svarbi faktinė šioje srityje taikoma administracinė ir teisminė praktika. Atsižvelgiant į didelį ES readmisijos susitarimų skaičių ir jų reikšmingą vaidmenį ES kovos su nelegalia migracija politikoje, turėtume svarstyti tam tikras gretutines priemones, kontrolės mechanizmus ir (arba) garantijas būsimuose ES readmisijos susitarimuose, siekiant užtikrinti, kad visada būtų gerbiamos grąžinamų asmenų žmogaus teisės. Šiuo atveju esami JRK turėtų atlikti kuo didesnį vaidmenį. Svarstant galimas priemones, reikia turėti omenyje šiuos veiksnius:

i) Esamos priemonės (visų pirma ES prieglobsčio ir (arba) grąžinimo acquis ) turi likti pagrindiniais ES grąžinimo ir readmisijos sistemos ramsčiais. Į ES readmisijos politiką ir susitarimus įtraukti patobulinimai neturėtų paprasčiausia dubliuoti kituose dokumentuose nustatytų garantijų. Tai asmeniui realiai neduotų papildomos naudos. Tobulinant readmisijos politiką ir (arba) susitarimus, turi būti siekiama papildyti esamas priemones, dėmesį sutelkiant į praktinius trūkumus, dėl kurių vykdant readmisijos procedūrą galėtų būtų pažeistos pagrindinės teisės.

ii) Pagrindinis ES readmisijos susitarimų (arba bet kokio readmisijos susitarimo šiuo klausimu) tikslas – su šalies partnerės administracija susitarti dėl greitos ir veiksmingos readmisijos procedūros. Šis principas neturi būti sukompromituotas įtraukiant priemones, kurios galėtų tapti pagrindu peržiūrėti ankstesnius galutinius sprendimus asmenis grąžinti arba galutinius sprendimus atmesti prieglobsčio prašymą, nebent tai būtų leidžiama pagal atitinkamą ES acquis .

iii) Jeigu su tam tikra šalimi nėra sudarytas ES readmisijos susitarimas, VN gali prašyti šių šalių priimti asmenis dvišaliu pagrindu. Todėl, kad ir kokie patobulinimai bus daromi ES lygmeniu, tie patobulinimai iš esmės nedarys poveikio VN dvišaliu pagrindu vykdomai readmisijai.

iv) Kai kurios siūlomos priemonės, visų pirma pateiktosios V dalyje, rodo ne tik didesnę naštą Komisijai ir galbūt ES delegacijoms finansiniu ir žmogiškųjų išteklių požiūriais, bet taip pat reikalauja tvirto VN ir atitinkamų trečiųjų šalių bendradarbiavimo. Šiuo atveju būtent trečiosios šalys ne visada gali būti linkusios bendradarbiauti.

I. Galimybių trečiųjų šalių piliečiams praktiškai naudotis tarptautine apsauga ir teisės gynimo priemonėmis didinimas

1) Daugelyje susitarimų (visų pirma su ES kaimynystėje esančiomis trečiosiomis šalimis) nustatyta speciali tvarka, skirta pasienyje (įskaitant oro uostus) sulaikytiems asmenims, kurią taikant readmisija galima per daug trumpesnį terminą – vadinamoji paspartinta tvarka. Nors pagal paspartintą tvarką neatsisakoma ES acquis apsaugos priemonių (pavyzdžiui, galimybės pasinaudoti prieglobsčio procedūra ir negrąžinimo principo taikymo), praktiškai trūkumai galimi. Be to, VN gali pasirinkti netaikyti tam tikrų Grąžinimo direktyvoje numatytų apsaugos priemonių pasienyje sulaikytiems asmenims, nes direktyva VN įpareigojamos laikytis tik tam tikrų pagrindinių nuostatų, įskaitant negrąžinimo principą.

10 rekomendacija. Nuostatos, kurios skirtos šiam ypatingam klausimui ir apskritai akcentavimas, kad sienos apsaugos pareigūnams svarbu nustatyti asmenis, kurie siekia tarptautinės apsaugos, galėtų būti įtraukti į praktinį sienos apsaugos pareigūnų vadovą.[18] Sąlyga, pagal kurią paspartinta tvarka taikoma priklausomai nuo tokios informacijos, taip pat galėtų būti įtraukta į susitarimų tekstą[19].

2) Grąžinimo direktyvoje išdėstytos išsamios taisyklės dėl apeliacinių skundų stabdomojo poveikio ir teisės į veiksmingas teisės gynimo priemones. Be to, pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvą iš VN reikalaujama užtikrinti, kad prieglobsčio prašytojams būtų sudaryta galimybė pasinaudoti galimybe sprendimą apskųsti. Praktiškai gali būti tam tikrų pastangų grąžinti asmenį nepaisant to, kad apeliacinis skundas su stabdomuoju poveikiu dar neišnagrinėtas.

11 rekomendacija. ES readmisijos susitarimuose reikia aiškiai nustatyti, kad jie gali būti taikomi tik asmenims, kurių grįžimas ar grąžinimas nebuvo sustabdyti[20].

II. Sustabdymo sąlygos nustatymas kiekviename būsimame readmisijos susitarime

Kyla daug abejonių dėl ES readmisijos susitarimų sudarymo su kai kuriomis šalimis, kurios prastai įgyvendina žmogaus teises ir tarptautinę apsaugą. Viena iš teisės gynimo priemonių galėtų būti sustabdymo sąlyga dėl nuolatinių žmogaus teisių pažeidimų atitinkamoje trečiojoje šalyje.

12 rekomendacija. Įgyvendindamos ES readmisijos susitarimus, valstybės narės visada turi gerbti pagrindines teises, todėl turi stabdyti susitarimų taikymą, kai dėl taikymo būtų pažeistos pagrindinės teises.

Šis visiems rūpimas principas galėtų būti toliau stiprinamas į susitarimą įtraukiant sustabdymo sąlygą, kuri turėtų abipusį poveikį. Remiantis šia sąlyga susitarimo galiojimas būtų laikinai stabdomas, jeigu atgal priimtiems asmenims grėstų nuolatinis ir didelis žmogaus teisių pažeidimo pavojus. ES šiuo atveju vienašališkai galėtų stabdyti susitarimo taikymą kitai susitariančiajai šaliai apie tai pranešdama (jeigu reikia, pasitarus su jungtiniu readmisijos komitetu).

III. Specialių savanoriško išvykimo sąlygų nustatymas kiekviename būsimame readmisijos susitarime

Nors Grąžinimo direktyvoje pirmenybė aiškiai teikiama savanoriškam išvykimui, praktiškai tam gali kliudyti administraciniai trukdžiai gaunant reikiamą grįžimo kelionės leidimą laissez-passer ir baimė sugrįžus patirti administracinių arba baudžiamųjų sankcijų (dėl migracijos taisyklių nesilaikymo).

13 rekomendacija. Į kiekvieną ES readmisijos susitarimą turėtų būti įtrauktas straipsnis, pagal kurį šalys įsipareigotų pirmenybę teikti savanoriškam išvykimui, išduoti savanoriškam išvykimui reikalingus dokumentus ir kitus dokumentus ir prieš asmenis, kurie išvyksta savanoriškai, nesiimti sankcijų dėl migracijos taisyklių nesilaikymo.

IV. Reikalavimas laikytis žmogaus teisių sprendžiant grįžtančių asmenų klausimus

Trečiųjų šalių piliečiai, kuriuos atgal priėmė tranzito šalis, gali atsidurti itin pavojingoje padėtyje, visų pirma šalyse, kurių žmogaus teisių, įskaitant tarptautinę apsaugą, sistema silpna. Pavyzdžiui, yra pavojus, kad bus taikomos neproporcingos administracinės priemonės, kurios neleidžiamos pagal bendruosius žmogaus teisių standartus (pvz., pratęsiamas arba neribojamas sulaikymo laikotarpis laukiant būsimo išsiuntimo į kilmės šalį) arba bus vykdomi tolesni readmisijos į kilmės šalį veiksmai, nepaisant pagrįstos persekiojimo baimės vėliau. Nesulaikytiems trečiųjų šalių piliečiams gali būti sunku rasti pragyvenimo šaltinį buvimo readmisijos šalyje metu.

14 rekomendacija.

Bet kokiame ES readmisijos susitarime, kuriame yra straipsnis dėl trečiųjų šalių piliečių, turėtų būti numatyta sąlyga, kuria susitarimo šalys aiškiai patvirtina, jog su trečiųjų šalių piliečiais bus elgiamasi pagal pagrindines tarptautines žmogaus teisių konvencijas, kurių šalys jos yra. Jeigu atgal asmenį priimanti šalis nėra ratifikavusi pagrindinių tarptautinių žmogaus teisių konvencijų, ES readmisijos susitarimu ta šalis turėtų būti aiškiai įpareigota laikytis tose tarptautinėse konvencijose nustatytų standartų.

V. Stebėjimo po grąžinimo mechanizmo sukūrimas šalyse, į kurias grąžinama, siekiant surinkti informaciją apie pagal ES readmisijos susitarimus atgal priimtų asmenų padėtį, įskaitant pagarbą žmogaus teisėms

Iki šiol nėra mechanizmo stebėti, kas atsitinka asmenims (būtent trečiųjų šalių piliečiams) pasibaigus jų readmisijos procedūrai. Būtų svarbu sužinoti, ar trečioji šalis užtikrino asmenų žmogaus teises po readmisijos. Tinkamą dėmesį reikia skirti praktiniam įgyvendinamumui, pagarbai trečiųjų šalių suverenumui ir būdams, kuriais grąžinami asmenys skatinami aktyviai bendradarbiauti vykdant stebėjimą po jų grąžinimo.

15 rekomendacija. Komisija turėtų svarstyti galimybę, Išorės veiksmų tarnybai padedant, pradėti bandomąjį projektą su viena iš pagrindinių migracijos srities tarptautinių organizacijų konkrečioje trečiojoje šalyje, su kuria yra galiojantis ES readmisijos susitarimas (pvz., Pakistanu arba Ukraina), tai organizacijai numatant užduotį stebėti pagal ES readmisijos susitarimą priimtų atgal grąžinamų asmenų padėtį ir apie ją pranešti atitinkamam JRK. Šį bandomąjį projektą įvertinus ir tinkamai atsižvelgus į turimus žmogiškuosius ir finansinius išteklius, Komisija galėtų nuspręsti tokį projektą vykdyti visose trečiosiose šalyse, su kuriomis sudaryti ES readmisijos susitarimai. Taip pat galėtų būti toliau analizuojama, kokiu mastu priverstinio asmenų grąžinimo pagal Gražinimo direktyvą stebėjimo sistema galėtų padėti tokiam stebėjimui po asmenų grąžinimo.

IŠVADOS

Apskritai, iš vertinimo susidaro nevienprasmiškas vaizdas. Akivaizdu, kad tinkamai naudojantis ES readmisijos susitarimais gaunama papildoma piliečių readmisijos nauda, ypač ją gauna kaimyninės ES šalys. Taigi jie yra svarbios priemonės sprendžiant nelegalios migracijos iš trečiųjų šalių klausimą. Kita vertus, nustatomi griežti kai kurių (techninių) aspektų derybiniai nurodymai ir nepasiūloma pakankamai paskatų, dėl to derybos vėluoja ir (arba) reikia daryti papildomų nuolaidų. Kiek tai susiję su ES readmisijos susitarimų įgyvendinimo ir žmogaus teisių klausimų stebėjimu, akivaizdu, kad padėtį galima gerinti, visų pirma stiprinant JRK vaidmenį.

Komisija siūlo Tarybai ir Europos Parlamentui peržiūrėti ES readmisijos politiką, kaip rekomenduojama šiame komunikate. Visų pirma Komisija rekomenduoja ES turimas paskatas nustatyti darniame judumo rinkinyje, kurį derybų pradžioje būtų galima pasiūlyti derybose dalyvaujančiai trečiajai šaliai. Reikėtų daugiau nebesiūlyti autonominių derybinių nurodymų ir į būsimoms deryboms skirtus derybinius nurodymus turėtų būti įtrauktos paskatos, kurias ES pasiūlys, visų pirma, kai į derybinius nurodymus įtraukiamas straipsnis dėl trečiųjų šalių piliečių, ir drauge konstatuojamos atsakomosios priemonės, kurių ES imsis, jei derybų šalis nuolatos atsisakys bendradarbiauti. Be to, ES readmisijos politika turėtų būti tvirčiau įtvirtinta bendroje ES išorės santykių politikoje, inter alia , siekiant galimos sinergijos su trečiosiomis šalimis derybose dėl bendrųjų susitarimų.

[1] OL C 115, 2010 5 4, p. 31.

[2] 2004 m. Komisija paskelbė „Komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui dėl sėkmingo bendros readmisijos politikos plėtojimo prioritetų“, SEC(2004) 946 galutinis, 2004 m. liepos 19 d.

[3] Prie Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai pridedamas Komisijos tarnybų darbinis dokumentas „ES readmisijos susitarimų vertinimas. Glausta 2011 m. vasario mėn. esamos padėties apžvalga“.

[4] Informacija taip pat rinkta jungtiniuose readmisijos komitetuose. Be to, Komisija paprašė trečiųjų šalių pateikti duomenų, bet gavo labai nedaug atsakymų (tik iš Bosnijos ir Hercegovinos, Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos, Kroatijos, Albanijos, Serbijos, Juodkalnijos), todėl šiame vertinime šiais duomenimis naudotasi tik pavieniais atvejais.

[5] Žr. prie KOMISIJOS KOMUNIKATO EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI pridedamą KOMISIJOS TARNYBŲ DARBINĮ DOKUMENTĄ „ES readmisijos susitarimų vertinimas. EUROSTATO duomenys“.

[6] Pvz., viena VN įtraukė kelias prašymų kategorijas į veiksmingam išsiuntimui skirtą dalį, dėl to kartais išsiuntimo atvejų skaičius gerokai viršijo readmisijos prašymų skaičių.

[7] Žr. prie KOMISIJOS KOMUNIKATO EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI pridedamą KOMISIJOS TARNYBŲ DARBINĮ DOKUMENTĄ „ES readmisijos susitarimų vertinimas. Komisijos iš VN remiantis klausimynu surinkti pasirinktų kategorijų suvestiniai duomenys“.

[8] Žr. prie KOMISIJOS KOMUNIKATO EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI pridedamą KOMISIJOS TARNYBŲ DARBINĮ DOKUMENTĄ „ES readmisijos susitarimų vertinimas. VN pagal galiojančius ES readmisijos susitarimus pasirašyti ir (arba) sudaryti įgyvendinimo protokolai“.

[9] Žr. prie KOMISIJOS KOMUNIKATO EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI pridedamą KOMISIJOS TARNYBŲ DARBINĮ DOKUMENTĄ „ES readmisijos susitarimų vertinimas. Komisijos iš VN remiantis klausimynu surinkti pasirinktų kategorijų suvestiniai duomenys“.

[10] Nuo 2008 m. gegužės 1 d. straipsnis galioja Albanijai, nuo 2010 m. sausio 1 d. – Ukrainai ir nuo 2010 m. birželio 1 d. – Rusijai.

[11] Nors Honkongas ir Makao iš esmės nėra šalys, bet Kinijos Liaudies Respublikos specialieji administraciniai regionai, šiame vertinime jie laikomi šalimis.

[12] Žr. prie Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai pridedamą Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „ES readmisijos susitarimų vertinimas. Glausta 2011 m. vasario mėn. esamos padėties apžvalga“.

[13] Alžyro atveju reikėtų pabrėžti, kad asociacijos susitarimo 84 straipsnio 2 dalyje numatyta „Šalys, norėdamos palengvinti savo legaliai atvykstančių piliečių judėjimą ir buvimą, sutinka vienos iš šalių prašymu derėtis, kad būtų sudaryti dvišaliai kovos su nelegalia imigracija susitarimai ir readmisijos susitarimai. Tokie susitarimai, jeigu viena iš šalių laiko būtina, apima ir tiesiogiai iš vienos iš šalių teritorijos atvykstančių kitų šalių piliečių readmisiją (...).“

[14] 2009 m. spalio 15 d. Komisijos tarnybų darbinis dokumentas (SEC(2009) 1401 galutinis) „Europos bendrijos vizų supaprastinimo susitarimų su trečiosiomis šalimis įgyvendinimo vertinimas“.

[15] Faktiškai JRK darbo tvarkos taisyklėse jau numatyta galimybė į JRK posėdžius kviestis išorės ekspertus.

[16] 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Perlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse.

[17] 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK), 1984 m. Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ir 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, iš dalies pakeista 1967 m. Niujorko protokolu.

[18] 2006 m. lapkričio 6 d. Komisijos rekomendacija, kuria nustatomas Praktinis sienos apsaugos pareigūnų vadovas (Šengeno vadovas), kuriuo turi naudotis valstybių narių kompetentingos institucijos, vykdydamos asmenų kontrolę prie sienų 2006 m. (C(2006) 5186 galutinis).

[19] Padėtį būtų galima toliau gerinti priimant Prieglobsčio procedūrų direktyvos išdėstymo nauja redakcija pasiūlymą, kuriame būtų sustiprinama teisė būti informuotam sienos perėjimo punktuose.

[20] Padėtį būtų galima toliau gerinti priimant Prieglobsčio procedūrų direktyvos išdėstymo nauja redakcija pasiūlymą, kuriame būtų numatyti bendrieji automatinio stabdomojo poveikio principai.