4.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 327/11

1.

XXI a. pradžioje Europos Sąjunga susiduria su nemažai tarpusavyje susijusių problemų, įskaitant ekonomines ir socialines pasaulinės finansų krizės pasekmes, klimato kaitą, vandens ir energijos išteklių mažėjimą, biologinės įvairovės nykimą, grėsmę aprūpinimui maistu bei riziką sveikatai.

2.

Nuolat besikeičiančiame pasaulyje visi Europos piliečiai turėtų turėti žinių, gebėjimų ir nuostatų, kurie reikalingi šiuolaikinio kasdienio gyvenimo problemoms bei sunkumams suprasti bei jiems spręsti, tuo pat metu tinkamai atsižvelgiant į aplinkos, socialinius, kultūrinius ir ekonominius aspektus, taip pat prisiimti savo dalį pasaulinės atsakomybės.

3.

2010 m. ataskaitoje „Ekologiškoms darbo vietoms reikalingi gebėjimai“ (8) pabrėžiama, kad ateityje kiekviena darbo vieta turės būti prisidedama prie nuolatinio išteklių efektyvumo gerinimo, o mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos kūrimas labiau priklausys nuo esamų gebėjimų tobulinimo ir tvaraus vystymosi klausimų integravimo į esamas mokymo sritis, o ne nuo specialių „ekologiškų gebėjimų“ ugdymo.

4.

Švietimas tvariam vystymuisi remiantis mokymosi visą gyvenimą perspektyva yra būtinas kuriant tvarią visuomenę, todėl yra pageidautinas visuose formaliojo švietimo ir mokymo lygiuose, taip pat neformaliojo mokymosi ir savišvietos srityje.

1.

Švietimas tvariam vystymuisi svarbus tam, kad būtų sėkmingai įgyvendinta tiek ES tvaraus vystymosi strategija, tiek nauja strategija „Europa 2020“.

2.

Svarbiausias švietimo tvariam vystymuisi tikslas – suteikti asmenims ir grupėms žinių, gebėjimų ir nuostatų, kurie jiems reikalingi sąmoningam pasirinkimui siekiant sukurti ir išsaugoti pasaulį, kuris jiems ir būsimoms kartoms atrodys tinkamas gyventi ir dirbti. Švietimo įstaigos, vietos bendruomenės, pilietinė visuomenė ir darbdaviai visi yra svarbūs subjektai plėtojant ir propaguojant tokias kompetencijas.

3.

Švietimas tvariam vystymuisi iš esmės yra susijęs su tuo, ką mes galvojame apie mūsų sudėtingą pasaulį ir kaip elgiamės. Juo skatinamos vertybės, principai ir praktika, kuriais remdamiesi žmonės gali veiksmingai ir drąsiai reaguoti į esamas ir naujas problemas. Todėl jis turi įtakos švietimui ir mokymui visuose lygiuose, kuris gali apimti daugiau nei tiesiog tvaraus vystymosi, kaip dar vieno naujo dalyko, įtraukimą į mokymo programą.

4.

Tvarumui gali tekti svarbus vaidmuo nacionalinėse mokymosi visą gyvenimą strategijose, ir jis gali būti naudojamas kaip priemonė kokybei visuose švietimo ir mokymo lygiuose gerinti.

1.

Švietimas ir mokymas yra būtini kuriant tvaresnę Europą ir pasaulį. Švietimas tvariam vystymuisi turėtų būti laikomas labai svarbia mokymosi visą gyvenimą proceso dalimi ir, tam tikrais atvejais, turėtų būti integruojamas į visus švietimo ir mokymo lygius bei aspektus, kad būtų stiprinamas piliečių gebėjimas įvairiose situacijose per visą gyvenimą įveikti gresiančias neprognozuojamas problemas ir rasti ilgalaikius jų sprendimus.

2.

Trims pagrindiniams tvaraus vystymosi ramsčiams – ekonominiam, socialiniam ir aplinkos – turėtų būti skiriama dėmesio proporcingai ir integruotai.

3.

Daugelyje valstybių narių švietimo tvariam vystymuisi aspektai jau yra įtraukti į švietimą aplinkos, globalumo, sveikatos, taikos, pilietiškumo, žmogaus teisių, vartotojų, finansų ir vystymosi srityse, kurie yra tvaraus vystymosi integravimo į mokymąsi visą gyvenimą pradžia.

4.

Labai svarbu didinti visuomenės informuotumą ir supratimą apie tvarų vystymąsi ir švietimą tvariam vystymuisi.

5.

Švietimas tvariam vystymuisi turėtų būti plėtojamas remiantis vertybėmis grindžiamu bei tarpdalykiniu mokymusi, kuriuo skatinamas sisteminis mastymas bei mokymas ir plėtojamos naujos žinios, gebėjimai ir nuostatos. Jame turėtų būti akcentuojamas kūrybinis mąstymas, inovacijos ir ilgalaikė perspektyva, ypač mūsų atsakomybė ateities kartų atžvilgiu. Švietimas tvariam vystymuisi nėra atskiras dalykas, o labiau tokie pagrindiniai principai ir vertybės kaip teisingumas, nešališkumas, pakantumas, savarankiškumas ir atsakomybė (9), kuriuos reikia perduoti apimant daugiau sričių. Švietimas tvariam vystymuisi taip pat gali atlikti vaidmenį plėtojant kompetencijas, reikalingas galimybėms įsidarbinti gerinti. Kadangi su tvariu vystymusi susijusių gebėjimų geriausia įgyti per asmeninę patirtį, mokymosi procesas turėtų būti kuo labiau orientuojamas į įtraukųjį mokymąsi, veiksmus ir motyvaciją.

6.

Atsižvelgiant į švietimo tvariam vystymuisi sudėtingumą ir išsamumą, jis gali būti ypač naudingas plėtojant besimokančiųjų įvairias sritis apimančias bendrąsias kompetencijas […].

7.

Įgyvendinant švietimą tvariam vystymuisi, jis turėtų būti pritaikomas kiekvienam švietimo lygiui, atsižvelgiant į konkrečias sąlygas. Priešmokyklinio ugdymo mokyklos gali pradėti nuo vaikų pagrindinių vertybių, nuostatų ir žinių ugdymo; jos tokiu būdu gali būti tolesnio mokymosi apie tvarumą pagrindas. Pradinio ir pagrindinio ugdymo lygyje švietime tvariam vystymuisi daug dėmesio gali būti skiriama informuotumo didinimui bei bendrųjų kompetencijų ugdymui; taip pat toks švietimas gali būti pritaikomas atsižvelgiant į konkrečias sąlygas bei tolesnius mokymosi etapus. Profesinio rengimo ir mokymo bei aukštojo mokslo srityse turėtų būti stiprinamas švietimas tvariam vystymuisi ir daug dėmesio skiriama labiau specializuotų gebėjimų ir kompetencijų, reikalingų įvairioms profesijoms, plėtojimui, taip pat tokiems klausimams kaip asmenų ir bendruomenių atsakingas sprendimų priėmimas ir įmonių socialinė atsakomybė.

8.

Mokytojų rengimui ir kvalifikacijos kėlimui turėtų tekti labai svarbus vaidmuo formuojant švietimo tvariam vystymuisi perspektyvą ir nustatant, kaip konkrečiai tai įgyvendinti mokyklose, profesinio rengimo ir mokymo bei aukštojo mokslo įstaigose. Atsižvelgiant į tai, kokius dalykus mokytojai ir dėstytojai paprastai dėsto, visuose švietimo ir mokymo lygiuose jiems kils įvairių specifinių pedagoginių problemų dėstant tokį įvairias sritis apimantį dalyką kaip švietimą tvariam vystymuisi, todėl jiems reikės tinkamo mokymo.

9.

Plėtojant „Visos mokyklos“ požiūrį į švietimą tvariam vystymuisi, gali būti paprasčiau pasitelkti visų moksleivių ir studentų motyvaciją ir įsipareigojimą, ugdyti jų kritinį mąstymą ir apskritai gerinti jų išsilavinimo lygį. Visų lygių švietimo įstaigos turėtų pačios siekti tapti tvariomis organizacijomis ir veikti kaip pavyzdiniai modeliai, integruodamos tvaraus vystymosi principus į politiką ir praktiką, t. y. taupydamos energiją, statydamos ir dirbdamos su gamtos ištekliais ir plėtodamos tvarią pirkimo bei vartotojų politiką. Mokykloje tam reikalingas aktyvus visų suinteresuotųjų subjektų: mokyklų vadovų, mokytojų, moksleivių, mokyklų tarybos, administracijos ir pagalbinio personalo, tėvų, nevyriausybinių organizacijų (NVO), vietos bendruomenės ir verslo – dalyvavimas.

a)

Užtikrinimą, kad politikos, reguliavimo, institucinėmis ir veiklos sistemomis būtų remiamas švietimas tvariam vystymuisi, visų pirma, kad:

b)

Informacijos, žinių ir kompetencijų, reikalingų pagrindiniams švietimo tvariam vystymuisi principams propaguoti ir įtraukti į mokymo ir valdymo metodus, teikimą mokytojams, dėstytojams, mokyklų darbuotojams ir mokyklų vadovams, visų pirma:

i)

įtraukiant švietimą tvariam vystymuisi į ES tvaraus vystymosi strategiją ir į strategiją „Europa 2020“;

ii)

propaguojant švietimo tvariam vystymuisi mokslinius tyrimus ir žinias apie jį, ypač srityse, kuriose turima mažai patirties arba yra skurdi duomenų bazė, pavyzdžiui, profesinio rengimo ir mokymo bei aukštojo mokslo srityse;

iii)

propaguojant švietimo įstaigų tinklų švietimo tvariam vystymuisi klausimais kūrimą, kuo labiau panaudojant esamus tinklus ir stiprinant bendradarbiavimą švietimo tvariam vystymuisi srityje visais lygiais kuriant partnerystes, be kita ko, skatinant:

iv)

nustatant ir registruojant gerą praktiką Švietimo tvariam vystymuisi sąvade, pateiktame Mokymosi visą gyvenimą žinių sistemos (KSLLL) tinklavietėje (10);

v)

įtraukiant švietimo tvariam vystymuisi klausimus į Mokymosi visą gyvenimą programos bei kitų atitinkamų esamų ar būsimų programų prioritetus;

vi)

kuo labiau pasinaudojant Europos savanoriškos veiklos metų (2011 m.) programa, siekiant skirti daug dėmesio švietimui tvariam vystymuisi ir švietimo įstaigų, įmonių bei nevyriausybinių organizacijų partnerystėms, taip pat esamos geros praktikos vykdant savanorišką veiklą šioje srityje matomumo didinimui;

vii)

svarstant galimybę įtraukti švietimą tvariam vystymuisi į artimiausio strateginės švietimo ir mokymo programos „ET 2020“ ciklo prioritetines sritis.

i)

organizuojant tarpusavio mokymosi veiklą konkrečiais švietimo tvariam vystymuisi aspektais, pavyzdžiui, mokytojų rengimo, „visos mokyklos“ požiūrio ir partnerysčių švietimo tvariam vystymuisi srityje, siekiant parengti politikos vadovą ir gaires švietimo įstaigoms bei mokytojams;

ii)

stiprinant bendradarbiavimą su kitomis tarptautinėmis institucijomis, visų pirma Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) ir Jungtinių Tautų ekonomine komisija Europai (UNECE), švietimo tvariam vystymuisi srityje.