1.10.2010

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 267/6

---

85-OJI PLENARINĖ SESIJA, 2010 M. BIRŽELIO 9, 10 D.

Regionų komiteto nuomonė savo iniciatyva. BŽŪP ateitis po 2013 m.

(2010/C 267/03)

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

REGIONŲ KOMITETAS

Aplinkybės ir problemos

Kai visuotinai svarstoma, kokią vietą Europoje užims ir kokį vaidmenį ateityje vaidins žemės ūkis,

1.   mano, kad Komiteto vaidmuo ir vienas iš prioritetų yra parengti nuomonę savo iniciatyva dėl bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) pagrindinių principų ir gairių po 2013 m.;

2.   laikosi nuomonės, kad pageidautinų principų ir gairių apmatus reikėtų parengti dar prieš pradedant diskusijas dėl šios politikos biudžeto;

3.   pažymi, kad šiandien pasauliui tenka spręsti labai įvairias ir plataus masto problemas: gyventojų daugėjimas, vandens išteklių mažėjimas, laipsniškas iškastinių ir mineralinių energijos išteklių mažėjimas, dirvožemio nualinimas, grėsmė biologinei įvairovei ir klimato kaita;

4.   pažymi, kad šiuo metu žemės ūkio ir gyvulininkystės sektorius susiduria su naujomis, anksčiau nekildavusiomis problemomis (rinkų nepastovumas, mažėjančios žemės ūkio subjektų pajamos, prekybos globalizacija, demografinis spaudimas ir besivystančių rinkų konkurencija, sanitarinių krizių daugėjimas, smulkiausių žemės ūkio valdų ir gyvulininkystės sektoriaus gyvybingumas ir modernizavimas, sumažėjęs dirvožemio derlingumas, perėjimas nuo iškastinio kuro prie kitų energijos rūšių, su tolesniu žemės ūkio veiklos vykdymu susijusios aplinkos apsaugos, ekonominės ir socialinės problemos, visų pirma kalnų vietovėse ir kitose mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse);

5.   mano, jog būtina peržiūrėti bendrąją žemės ūkio politiką, kad Europos Sąjunga galėtų prisitaikyti kartu dėdama pastangas, kad sumažėtų dabartinių arba būsimų pokyčių mastas ir neigiamas poveikis Europos gyventojams ir kaimo vietovėms ir priemiesčiams. Turi būti siekiama užtikrinti sumanų ir tvarų augimą ir sveiką maistą, išsaugoti biologinę įvairovę ir nepaliestą gamtovaizdį bei kultūrinį kraštovaizdį, vadovaujantis šiais dešimčia principų ir pagrindinių gairių;

A.   Žemės ūkio politika turi išlikti bendra politika

6.   kadangi pirmaeilis ES žemės ūkio uždavinys yra, užtikrinant sąžiningą konkurenciją ir aplinkos apsaugą, maisto produktų gamyba valstybių narių gyventojams rūpinantis, kad šie produktai atitiktų ir kitus būtinus maisto saugos, kokybės reikalavimus ir būtų įperkami;

7.   pažymi, kad ES žemės ūkis Europos visuomenei, be kita ko, teikia įvairių rinkoje neatlyginamų viešųjų gėrybių (teritorijų valdymas, kraštovaizdžio valdymas, aplinkos ir gamtos išteklių apsauga, teritorinė sanglauda ir kt.), kurios pačios savaime yra papildoma nauda visai Europos Sąjungai;

8.   mano, kad žemės ūkis ir žemės ūkio maisto produktų sektorius yra strateginis Europos sektorius ir kad šiuo metu ypač būtina koordinuoti bendrą Europos Sąjungos žemės ūkio ir maisto politiką;

9.   laikosi nuomonės, kad bet kokia mintis apie bendrosios žemės ūkio politikos renacionalizavimą, net ir dalinį, turi būti atmesta;

B.   Bendroji žemės ūkio politika turi užtikrinti saugų ES gyventojų aprūpinimą maistu ir pajėgumą apsirūpinti maistu

10.   pažymi, kad Sąjungos saugaus aprūpinimo maistu užtikrinimas ir pajėgumas apsirūpinti maistu turi išlikti pagrindiniais bendrosios žemės ūkio politikos tikslais;

11.   pabrėžia, kad svarbu užtikrinti pakankamą gaminių įvairovę, kokybę ir saugą visoje Europos Sąjungoje kartu dedant visas įmanomas pastangas išsaugoti optimalų pasiskirstymą valstybėse narėse ir įvairiuose regionuose, atitinkantį jų ypatumus;

12.   taip pat mano, kad siekiant pajėgumo apsirūpinti maistu tikslo reikia daugiau dėmesio skirti žemės ūkio gaminiams, kurių šiuo metu ypač trūksta, visų pirma augaliniams baltymams;

13.   atsižvelgdamas į gamybos sąnaudų, teisės aktų ir vystymosi skirtumus, mano, kad ES žemdirbių gaminiams sudėtinga konkuruoti su bet kurios kitos pasaulio šalies žemdirbių gaminiais, ypač jei vienintelis atskaitos taškas yra galutinė kaina;

14.   todėl laikosi nuomonės, kad būtina ir toliau taikyti politikos formavimo Bendrijos lygmeniu principą;

15.   be to, tvirtai remia Europos Parlamento deklaraciją (0088/2007) dėl prekybos centrų galios koncentracijos poveikio tyrimo ir dėl vėlesnių pasiūlymų imtis tinkamų priemonių;

16.   ragina ES teritorijoje vartoti skirtiems maisto produktams, tiek pagamintiems ES, tiek ir trečiosiose šalyse, taikyti suderintus ir būtinus fitosanitarinius, veterinarinius ir aplinkos apsaugos standartus;

C.   Bendroji žemės ūkio politika turi užtikrinti stabilias pajamas

17.   pažymi, kad reikia užtikrinti ilgalaikį Europos aprūpinimą maistu;

18.   mano, kad maistą gaminantys asmenys už savo gaminius privalo gauti deramas pajamas;

19.   laikosi nuomonės, kad darbo vietų žemės ūkyje ir maisto pramonėje išsaugojimas turi būti prioritetas;

20.   todėl mano, kad reikia vystyti veiksmingas priemones, kurios leistų stabilizuoti kainas ir valdyti produkciją taip ūkininkams užtikrinant pastovias pajamas, tačiau būtina labai atidžiai stebėti jų taikymą;

21.   mano, kad produkcijos valdymo priemonių paskirtis – mažinti pernelyg didelius pasiūlos ir paklausos skirtumus, kurie patys lemia kainų kritimą;

22.   laikosi nuomonės, kad kainų stabilizavimo priemonių (parama gamybos nutraukimui, atsargų kaupimas, garantijos su orų pasikeitimu ir sanitarija susijusių problemų atveju ir t. t.) tikslas yra sumažinti rinkų nepastovumo padarinius;

23.   laikosi nuomonės, kad, vadovaujantis Pasaulio prekybos oraganizacijos derybose pasiektu bendru susitarimu, reikėtų atsisakyti eksporto grąžinamųjų išmokų priemonės ir visų kitų prekybą iškreipiančių eksporto subsidijų formų;

24.   mano, jog žemės ūkio kainų stabilumas per visą žemdirbystės metinio ciklo laikotarpį yra labai svarbus, kad nebūtų prarastas noras gaminti ir kad būtų išsaugotas ilgalaikis gamybos veiksnių tvarumas;

25.   todėl ragina Europos Komisiją kuo greičiau pateikti konkrečių pasiūlymų dėl kainų stabilizavimo ir produkcijos valdymo priemonių;

26.   laikosi nuomonės, kad konkurencijos taisyklės turi padėti ūkininkams, gamintojų organizacijoms ir tarpprofesinėms asociacijoms valdyti teisingų kainų už jų veiklą nustatymo procesą;

D.   Bendroji žemės ūkio politika turi būti naudinga visų rūšių gaminiams, skatinti žemės ūkio praktikos permainas, pirmenybę teikti užimtumui ir tausiam teritorijos naudojimui

27.   nors įvykdžius pastarojo meto reformas pasiekta pažangos, pastebi, jog bendrajai žemės ūkio politikai vis dar būdinga tai, kad skirtingiems gaminiams ir netgi žemės ūkio valdoms ir vietovėms teikiama labai nevienoda parama;

28.   laikosi nuomonės, kad peržiūrint bendrąją žemės ūkio politiką turi būti vengiama bet kokio dalykiškai nepagrįsto požiūrio teikiant paramą skirtingiems gaminiams bei įvairių tipų ar dydžio ūkiams ir skirtingiems regionams;

29.   taip pat konstatuoja, kad bendrąja žemės ūkio politika remiamos aplinkai ir gamtos ištekliams nemenką žalą darančios gamybos rūšys, nors mažėja iškastinio kuro ir mineralinių išteklių, daugėja augalų apsaugos produktų, teršiami vandens ištekliai, gresia dirvožemio derlingumo sumažėjimas ir kyla daugiau pavojų sveikatai;

30.   mano, kad žemės ūkio gamybos sistemos ateityje turėtų tausiau naudoti vandenį ir iškastinį kurą, naudoti mažiau trąšų ir augalų apsaugos priemonių, būti įvairesnės ir pajėgios tinkamai pasinaudoti augalininkystės ir gyvulininkystės sinergija;

31.   mano, kad bendrosios žemės ūkio politikos po 2013 m. prioritetu turėtų būti parama tiems, kuriems žemės ūkis yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis;

32.   laikosi nuomonės, kad vykdant bendrąją žemės ūkio politiką po 2013 m. reikia remti šiuos pokyčius ir padėti ūkininkams keistis kartu;

33.   taip pat konstatuoja, jog bendrajai žemės ūkio politikai jau daugelį metų būdinga tai, kad labiau remiamos investicijos negu užimtumas;

34.   laikosi nuomonės, kad ateityje žemės ūkis taip pat gali tapti reikšmingu darbo vietų šaltiniu;

35.   galiausiai konstatuoja, kad BŽŪP reforma darė teritorinį poveikį, kuris užkerta kelią su žemės ūkiu susijusios ekonominės veiklos išsaugojimui pažeidžiamiausiose vietovėse;

36.   laikosi nuomonės, kad vykdant bendrąją žemės ūkio politiką po 2013 m. reikia iš naujo subalansuoti paramą, teikiamą užimtumo užtikrinimui ir žemės ūkio veiklos pažeidžiamose teritorijose, įskaitant priemiesčių teritorijas, išsaugojimui;

37.   siūlo laipsniškai atsisakyti istorinių orientacinių verčių visoje Europos teritorijoje nuo 2013 m., kad būtų įgyvendintos šios pagrindinės gairės sudarant palankias sąlygas taikyti vienkartinę išmoką už hektarą atsižvelgiant į regionų gamybos ir susisiekimo sąnaudas, žemės ūkio valdų tipą ir viešųjų gėrybių kūrimą;

38.   visų pirma siūlo, kad vienkartinės išmokos už hektarą ir kita parama būtų, pirma, susietos su faktine žemės ūkio veikla ir, antra, glaudžiau ir tinkamiau susietos su reikalavimu diegti aplinkai ir gamtos ištekliams nekenkiančias gamybos sistemas;

39.   siūlo, kad skiriant ES valstybinę paramą būtų atsižvelgiama į užimtumą kiekvienoje žemės ūkio valdoje ir ragina Europos Komisiją apsvarstyti, ar nebūtų tikslinga nustatyti vienai žemės ūkio valdai skiriamos ES paramos aukščiausią ribą;

E.   Bendroji žemės ūkio politika pirmenybę turi teikti aplinkai ir gamtos ištekliams mažiausiai žalos darančioms gamybos sistemoms

40.   pažymi, kad žala aplinkai ir gamtos ištekliams neginčijamai yra viena pagrindinių bendrosios žemės ūkio politikos po 2013 m. peržiūros gairių;

41.   taip pat mano, kad ūkininkai turėtų būti skatinami ir gauti pagalbą įgyjant šiuo požiūriu pažangiausias gamybos sistemas;

42.   siūlo ne tik taikyti būtiniausius reikalavimus pirmajam paramos lygiui gauti (vienkartinė išmoka už hektarą), bet ir skatinti bei skleisti gamtai ir gamtos ištekliams mažiausiai žalos darančią gamybos praktiką ir sistemas (ekologinė žemdirbystė, išteklių ribojimas, išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimas, vandens išteklių apsauga, biologinės įvairovės saugojimas, kraštovaizdžio išsaugojimas ir t. t.) taikant konkrečias papildomas paskatas (pavyzdžiui, sudarant žemės naudojimo sutartis);

43.   taip pat siūlo, kad aplinkos apsaugos požiūriu ypač pažeidžiamose vietovėse įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką skiriamos paramos lygis būtų tvirtai siejamas su griežtesniais reikalavimais kompleksinio paramos susiejimo srityje ir atitinkamai koreguojamas, tačiau reikėtų vengti neproporcingai didelės administracinės naštos;

44.   galiausiai, atsižvelgdamas į problemas ir poveikį teritorijoms, dar kartą prašo Komitetui sudaryti sąlygas dalyvauti, kai Bendrijos lygiu nustatomos tradicinių kultūrų ir genetiškai modifikuotų kultūrų sambūvio taisyklės;

F.   Bendroji žemės ūkio politika turi atsižvelgti į gamtines ir geografines kliūtis (kalnai, salos, retai gyvenamos vietovės, atokiausi regionai)

45.   pažymi, kad kalnuotose vietovėse, salose ar labai retai gyvenamose vietovėse, taip pat ir kitose nepalankiose sąlygose esančiose vietovėse dėl nuolatinių kliūčių (nuolydžio, aukščio, oro sąlygų, atokumo, nederlingo dirvožemio) ir išskirtinių jų socialinių ir ekonominių ypatumų yra specifinės gamybos sąlygos;

46.   pažymi, kad dėl minėtų sąlygų sunkiau vykdyti žemės ūkio veiklą (menka ekonominė grąža), tačiau ji būtina aplinkosauginei pusiausvyrai išsaugoti (kova su gamtiniais pavojais, biologinės įvairovės saugojimas, atviro ir įvairaus kraštovaizdžio formavimas) ir šioms kaimo vietovėms vystyti;

47.   taip pat pažymi, kad šių gamtinių kliūčių turinčių vietovių žemės ūkio produkcija visų pirma yra orientuota į kokybę, o jos menka grąža ir nuolatinės papildomos sąnaudos reikalauja išskirtinio dėmesio ir veiksmų;

48.   siūlo, kad būtų nustatytos papildomos konkrečios išmokos žemės ūkio produkcijos išsaugojimui ir viešųjų gėrybių tiekimui laikantis vietos gamybos, aukštos aplinkos apsaugos kokybės ir teritorinės, socialinės ir kultūrinės sanglaudos kriterijų;

49.   kadangi taikoma daug skirtingų priemonių ir vykdoma įvairi politika, tačiau dėl subjektų gausos sunku užtikrinti veiksmų darną, kuri būtina, kad ūkininkai nepasitrauktų iš kaimų kalnuotose vietovėse, salose ir šiaurinėse vietovėse;

50.   laikosi nuomonės, kad nuolatinių gamtinių kliūčių turintiems regionams būtina labiau integruota ir atitinkamai pritaikyta (pavyzdžiui, kalnų masyvų ir salų) strategija, kad būtų tinkamai išnaudotos minėtų vietovių galimybės ir užtikrinta ES paramos priemonių pridėtinė vertė. Šiuo požiūriu ragina 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu visiškai įgyvendinti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnio nuostatas;

G.   Bendroji žemės ūkio politika pagrindinį dėmesį turi skirti žemės ūkiui ir maisto produktams

51.   laikosi nuomonės, kad bendroji žemės ūkio politika pagrindinį dėmesį visų pirma turi skirti žemės ūkiui ir maisto produktams ir privalo stiprinti žemės ūkį visuose Europos Sąjungos regionuose;

52.   pastebi, kad antrajame ramstyje kartais gali kilti problemų arba atsirasti konkurencija tarp žemės ūkio plėtojimo priemonių ir ne žemės ūkiui skirtų kaimo plėtros priemonių, todėl mano, kad būtina geriau atskirti šias dvi priemonių kategorijas; ragina visų pirma Europos Komisiją aiškiau apibrėžti kaimo plėtros politiką ir kaimo plėtros politikos ir regioninės bei sanglaudos politikos sąsajas, kad būtų galima užtikrinti to paties pobūdžio priemonių taikymo nuoseklumą vienoje teritorijoje;

53.   apskritai pabrėžia paramos kaimo vietovėms svarbą siekiant teritorinės sanglaudos tikslo;

H.   Bendroji žemės ūkio politika turi užtikrinti tam tikrų įgyvendinimo taisyklių pažangą

54.   laikosi nuomonės, kad veiksminga parama aplinkai ir gamtos ištekliams mažiausiai žalos darančioms gamybos sistemoms ir atsižvelgimas į gamtines ir geografines kliūtis, taip pat papildomas dėmesys gyvenimo kokybei kaimiškose vietovėse ir vietos iniciatyvoms neatsiejami nuo sistemų ir priemonių pritaikymo regionų lygiu;

55.   mano, kad būtina atsižvelgti ir į teritorinius ypatumus, ir į politinius regionų prioritetus. Pastarieji įvairiuose regionuose gali smarkiai skirtis;

56.   teigia, kad būtinos bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimo ir valdymo taisyklių permainos. Šios taisyklės nebegali būti grindžiamos vien tik veiksmais ES ir nacionaliniu lygiais, kaip kad vis dar yra daugumoje valstybių narių;

57.   laikosi nuomonės, kad veiksmai regionų lygiu įgyja lemiamą reikšmę, net jei būtina ir toliau taikyti ES ir nacionalinę reglamentavimo sistemą;

58.   be to, ragina Europos Komisiją apsvarstyti, ar yra tikslingas ir tinkamas dabartinis pirmojo ir antrojo bendrosios žemės ūkio politikos ramsčių atskyrimas;

59.   mano, kad reikia išlaikyti ir stiprinti konkrečias žemės ūkio sektoriaus priemones, pagal POSEI programas taikomas atokiausiems regionams siekiant atsižvelgti į žemės ūkio ypatumus šiuose regionuose, kurie susiduria su konkrečiais sunkumais dėl pernelyg didelių gamybos ir prekybos sąnaudų ir menkų galimybių diversifikuoti savo žemės ūkio produkciją;

60.   norėtų, kad šalia regioninio lygio veiksmų, būtų vykdomi keletą regionų apimantys ir aukštesnio nei regiono lygio veiksmai, papildantys regionų vykdomus veiksmus;

61.   dar kartą pabrėžia konkrečią subsidiarumo principo paskirtį: užtikrinti administravimą arčiausiai piliečių esančiu lygiu;

62.   mano, kad ūkiams reikėtų užtikrinti bendrosios žemės ūkio politikos po 2013 m. veikimo paprastumą, kartu garantuoti, kad ji išliktų skaidri ir suprantama Europos gyventojams;

I.   Bendroji žemės ūkio politika turi užtikrinti savo valdymo taisyklių pažangą

63.   laikosi nuomonės, kad regionai ir kaimo bendruomenės nebegali pasitenkinti vien bendro finansuotojo statusu ir turi dalyvauti pasirenkant tam tikras gaires ir įgyvendinimo bei valdymo taisykles;

64.   teigia, kad bendrosios žemės ūkio politikos peržiūra bus sėkminga tik jei bus visuotiniu mastu užtikrintas regionų – tam tikrais atvejais ir vietos lygio – dalyvavimo principas;

65.   mano, kad šiuo metu tik regionų lygiu (ir netgi tik vietos lygiu) gali būti sudarytos galimybės:

—	užtikrinti veiksmingesnį ir lankstų valdymą,

—	nukreipti pagalbą atsižvelgiant į žemės ūkio, gamtinius ir teritorinius regionų ypatumus,

—	veiksmingai pakeisti žemės ūkio politikos kryptį, kad pirmenybė būtų teikiama aplinkai ir gamtos ištekliams mažai žalos darančioms gamybos sistemoms,

—	paremti žemės ūkio (daržininkystės, medžių veisimo ir vynuogininkystės) produkciją ir gamybos sistemas (ekologinė žemdirbystė), kurias iki šiol bendroji žemės ūkio politika rėmė pernelyg mažai,

—	paramos naujų ūkininkų įsikūrimui politiką pritaikyti prie regioninių, o kai kuriais atvejais – ir prie vietos sąlygų,

—	sustiprinti žemės ūkio valdų ir maisto pramonės įmonių ryšį,

—	skatinti sudaryti žemės ūkio produktų prekybos trumpuosius maršrutus,

—	užtikrinti didesnę bendrosios žemės ūkio politikos ir regioninės bei sanglaudos politikos darną,

—	plėtoti labiau subalansuotą ir tvarų ES teritorijos planavimą,

66.   laikosi nuomonės, kad norint sėkmingai peržiūrėti bendrąją žemės ūkio politiką po 2013 m., būtina sukurti daugiapakopio – ES, nacionaliniu, regioniniu lygiais – valdymo sistemą;

J.   Bendrajai žemės ūkio politikai turi būti suteiktas iššūkius ir spręstinas problemas atitinkantis biudžetas

67.   laikosi nuomonės, kad bendrąją žemės ūkio politiką po 2013 m. peržiūrėti yra būtina, kad Europos Sąjunga būtų pajėgi išspręsti su šia veiklos sritimi, turinčia ypač rimtų žmogiškųjų, socialinių, ekonominių, gamtinių ir teritorinių pasekmių, susijusias gausias problemas ir iššūkius, taip pat siekiant veiksmingiau prisidėti prie prioritetų, nustatytų strateginiame dokumente „Europa 2020“ (pažangus, tvarus ir integracinis augimas), kuriame Europos žemės ūkio maisto produktų sektoriui, atsižvelgiant į jo ES įgyvendinant minėtus prioritetus atliekamą strateginį vaidmenį, turėtų būti skiriama daugiau dėmesio;

68.   teigia, kad ši peržiūra, kuri visų pirma turi įkūnyti valstybinės paramos teikimą pirmenybės tvarka aplinkai ir gamtos ištekliams mažai žalos darančioms gamybos sistemoms, pareikalaus nemenkų pastangų, kad ūkininkai ir žemės ūkio gamyba visuose Europos regionuose prisitaikytų, galbūt netgi restruktūrizuotųsi. Šiuo požiūriu labai svarbu, kad akademinio pasaulio atstovai aktyviai dalyvautų ir žemės ūkio vystimesi ir kad būtų panaudota daugiau mokslinių duomenų rengiant ir įgyvendinant BŽŪP ir su ja susijusius įvairius veiksmus, priemones ir patikrinimus. Mokslo įstaigos padeda konkrečiais ir realiais projektais įgyvendinti daugelį žemės ūkio sektoriaus norų siekti naujovių. Todėl reikėtų tai susieti su inovacijų programomis ir fondais;

69.   mano, kad Europos Sąjunga turi numatyti šios peržiūros sėkmei užtikrinti būtinus išteklius;

70.   laikosi nuomonės, kad tuo tikslu bendrajai žemės ūkio politikai 2014–2020 m. laikotarpiu turi būti suteiktas sutvirtintas ir sustiprintas, iššūkius ir spręstinas problemas atitinkantis biudžetas;

Išvada

71.   nori priminti Europos Komisijai, Europos Parlamentui ir ES Tarybai, kad būsimos bendrosios žemės ūkio politikos pridėtinė vertė ir indėlis siekiant prioritetinių strategijos „Europa 2020“ tikslų bus vertinami pagal jos pajėgumą:

—	užtikrinti Europos aprūpinimą maistu ir jos pajėgumą apsirūpinti maistu orientuojantis į sveiką, pasižyminčią įvairove ir kokybišką žemės ūkio produkciją,

—	ūkininkams ir žemės ūkio valdoms garantuoti stabilias ir pakankamas pajamas, kad būtų remiamas nuolatinių darbo vietų kūrimas ir išlaikymas,

—	prisidėti prie kovos su klimato kaita ir biologinės įvairovės išsaugojimo visuotinai taikant kompleksinį paramos susiejimą ir teikiant paramą aplinkai ir gamtos ištekliams mažiausiai žalos darančioms gamybos rūšims,

—	skatinti teritorinę sanglaudą Europos Sąjungoje užtikrinant, kad žemės ūkio veikla bus tęsiama visuose Europos regionuose ir kaimo bendruomenės klestės;

72.   laikosi nuomonės, kad tik bendroji žemės ūkio politika, peržiūrėta remiantis aiškiomis gairėmis, ilgalaike perspektyva ir susieta su būtinais finansiniais ištekliais, gali leisti Europos Sąjungai įveikti rimtus jos laukiančius iššūkius.

---