6.6.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 140/14

1.

2000 m. kovo 23–24 d. Lisabonos Europos Vadovų Tarybos išvadas, kuriose užsienio kalbų mokėjimas minimas tarp kitų įgūdžių, įtrauktinų į Europos metmenis, skirtus apibrėžti, kokie pagrindiniai gebėjimai turi būti įgyjami mokantis visą gyvenimą (1);

2.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnį, kuriame pripažįstamas principas, kad Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę (2);

3.

2002 m. kovo 15–16 d. Barselonos Europos Vadovų Tarybos išvadas, kuriose buvo raginama imtis tolesnių veiksmų siekiant tobulinti pagrindinių gebėjimų įvaldymą, visų pirma visus mokant dviejų užsienio kalbų nuo labai ankstyvo amžiaus (3);

4.

2003 m. liepos 24 d. Komisijos komunikatą „Kalbų mokymosi ir kalbų įvairovės skatinimas: 2004–2006 m. veiksmų planas“ (4) ir į vėlesnę 2007 m. rugsėjo 25 d. Komisijos ataskaitą dėl veiksmų plano įgyvendinimo (5);

5.

2004 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 2241/2004/EB dėl bendros Bendrijos sistemos siekiant užtikrinti kvalifikacijų ir gebėjimų skaidrumą (Europasas) (6);

6.

2005 m. lapkričio 22 d. Komisijos komunikatą „Nauja daugiakalbystės pagrindų strategija“, apimantį tiek vidaus, tiek išorės veiksmus kalbų mokymosi skatinimo ir ryšių su piliečiais srityje (7);

7.

2006 m. gegužės 19 d. Tarybos išvadas dėl Europos kalbų mokėjimo indikatorius (8), kuriose dar kartą buvo patvirtinta, kad užsienio kalbų gebėjimai ne tik padeda skatinti tautų tarpusavio supratimą, bet ir yra būtina darbuotojų judumo sąlyga bei prisideda prie Europos Sąjungos ekonomikos konkurencingumo;

8.

2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendaciją 2006/962/EB dėl bendrųjų visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimų (9); tai, kad bendravimas užsienio kalbomis yra vienas iš nustatytų bendrųjų gebėjimų;

9.

2007 m. lapkričio 16 d. Tarybos rezoliuciją dėl Europos kultūros darbotvarkės (10), kurioje daugiakalbystė priskiriama vienai iš prioritetinių veiklos, skirtos remti kultūros paveldą, sričių,

—

dėl padidėjusio judumo, migracijos ir globalizacijos vis dažniau kalbų ir kultūrų įvairovė yra Europos piliečių ir įmonių skiriamasis bruožas;

—

kalbų mokėjimas yra visų Europos piliečių siektinas gebėjimas, leidžiantis jiems pasinaudoti ekonomine, socialine ir kultūrine laisvo judėjimo Sąjungoje teikiama nauda;

—

įvairių suinteresuotųjų subjektų grupių parengtos vėlesnės ataskaitos ir rekomendacijos parodė, kad Europos visuomenėje vis dar nepakankamai atsižvelgiama į kalbų mokėjimo poreikius;

—

atsižvelgiant į tai, kad daugiakalbystės ir kiti su kalbų politika susiję klausimai yra svarbūs ES įvairiose srityse vykdomai bendrai politikai, būtina šiems klausimams skirti pelnytą dėmesį; taip pat būtina, kad Europos institucijos dar kartą pabrėžtų savo ilgalaikį įsipareigojimą skatinti kalbų mokymąsi ir kalbų įvairovę.

1.

Daugiakalbystės politika apima ekonominius, socialinius ir kultūrinius kalbų mokėjimo aspektus atsižvelgiant į mokymosi visą gyvenimą perspektyvą.

2.

Turėtų būti išsaugota Europos kalbų įvairovė ir visiškai laikomasi kalbų lygybės principo. Europos Sąjungos institucijos turėtų atlikti svarbų vaidmenį siekiant šių tikslų.

3.

Kalbų mokėjimas, be kita ko, praplėsdamas kultūrines ir socialines ribas, yra vienas iš pagrindinių gebėjimų, kurį reikia įgyti Europos piliečiams, kad jie galėtų aktyviai dalyvauti Europos žinių visuomenėje; tai yra vienas tų gebėjimų, kuris skatina judumą ir sudaro palankesnes sąlygas socialinei integracijai ir sanglaudai.

4.

Atsižvelgiant į tai, kad kalbų mokėjimo poreikiai gali skirtis priklausomai nuo kiekvieno asmens interesų, darbo ir kultūrinės patirties, besimokantys kalbų asmenys turėtų turėti galimybę rinktis iš kuo platesnio kalbų rato, padedant naujoms technologijoms, laikantis novatoriško požiūrio ir pasitelkiant švietimo įstaigų bendradarbiavimą.

5.

Siekiant skatinti ekonomikos augimą ir konkurencingumą, Europai svarbu taip pat išlaikyti pakankamą pasaulyje labiausiai paplitusių ne Europos kalbų žinių bazę. Tuo pat metu turėtų būti dedamos pastangos išsaugoti Europos kalbų poziciją tarptautinėje arenoje.

6.

Mokymo kokybė yra labai svarbi, kad mokymasis nepriklausomai nuo amžiaus būtų sėkmingas, todėl turėtų būti dedamos pastangos užtikrinti, kad kalbos mokytojai turėtų tvirtas kalbos, kurios jie moko, žinias, kad jiems būtų prieinamas aukštos kokybės pirminis ir tęstinis mokymas, taip pat kad jie turėtų būtinus su kultūrų įvairove susijusius gebėjimus. Atsižvelgiant į tai, kad mainų tarp valstybių narių programos yra viena iš kalbos mokytojų mokymo sudedamųjų dalių, jos turėtų būti aktyviai skatinamos ir remiamos.

7.

Siekiant padėti migrantams sėkmingai integruotis, jie turėtų būti pakankamai remiami, kad galėtų išmokti priimančiosios valstybės narės kalbą (-as), o priimančiųjų bendruomenių nariai turėtų būti skatinami domėtis atvykusiųjų kultūromis.

8.

Lavinimo procese ypatinga vieta skiriama lingvistinei ir kultūrinei kompetencijai. Geras gimtosios kalbos mokėjimas gali padėti lengviau išmokti kitas kalbas, o veiksmingai pagerinti kalbų mokymo būdus galima pasitelkiant ankstyvą kalbų mokymąsi, dvikalbį lavinimą bei dalyko ir kalbos integruoto mokymosi (DKIM) metodą.

9.

Siekiant užtikrinti, kad kalbančiųjų skirtingomis kalbomis keitimasis informacija būtų veiksmingas, būtinas kokybiškas vertimas žodžiu ir raštu; daugiau dėmesio turėtų būti skiriama prekių ir paslaugų, visų pirma audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, pardavimo ir platinimo srities lingvistiniams aspektams.

1.

Bendradarbiauti, siekiant, kad būtų skatinamas Europos bendradarbiavimas daugiakalbystės srityje, ir konsultuojantis su visais suinteresuotaisiais subjektais toliau įgyvendinti pirmiau minėtos politikos kryptis, prireikus taikant atvirojo koordinavimo metodą, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos keistis patirtimi ir geriausios praktikos pavyzdžiais.

2.

Imtis tinkamų veiksmų siekiant gerinti veiksmingą kalbų mokymą ir kalbų mokymosi tęstinumą atsižvelgiant į mokymosi visą gyvenimą perspektyvą, be kita ko, užtikrinant, kad būtų sudarytos platesnės galimybės pasinaudoti esamais ištekliais ir infrastruktūra, visiems užtikrinant prieigą prie jų ir jų patrauklumą visiems, taip pat plečiant išteklius ir siūlomų mokytis kalbų įvairovę.

3.

Propaguoti savo nacionalinių kalbų mokymąsi kitose valstybėse narėse, be kita ko, dažniau naudojant nuotolinio mokymosi technologijas, ir skatinti, kad būtų mokomasi ne taip plačiai vartojamų ES kalbų bei ne Europos kalbų.

4.

Naudoti esamas priemones kalbos mokėjimui patvirtinti, pavyzdžiui, Europos Tarybos europinį kalbų portfelį ir Europaso kalbų portfelį.

5.

Skatinti priemones, kuriomis asmenims, turintiems specialiųjų poreikių, sudaromos palankesnės sąlygos mokytis kalbų, ir taip prisidėti prie jų socialinės aprėpties, geresnių karjeros galimybių ir gerovės.

6.

Bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis, sprendžiančiomis su daugiakalbyste susijusius klausimus, visų pirma su Europos Taryba ir UNESCO.

1.

Remti valstybių narių pastangas įgyvendinti pirmiau minėtus prioritetus.

2.

Iki 2008 m. pabaigos parengti pasiūlymus dėl visa apimančios politikos daugiakalbystės srityje metmenų, kuriuose deramai būtų atsižvelgta į piliečių ir institucijų kalbų mokėjimo poreikius, be kita ko, gerbiant piliečių teisę bendrauti su Europos Sąjungos institucijomis viena iš jų oficialiųjų kalbų.