19.11.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 279/100

—

atsižvelgdamas į EB sutarties 177 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „ES darbo pasidalijimo vystymosi politikos srityje elgesio kodeksas“ (COM(2007)0072),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. gegužės 23 d. rezoliuciją dėl ES pagalbos prekybai (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. rugsėjo 28 d. rezoliuciją dėl platesnio masto ir geresnio bendradarbiavimo: 2006 m. ES pagalbos veiksmingumo skatinimo priemonių rinkinio (2),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „ES pagalba: daugiau, geriau ir greičiau“ (COM(2006)0087),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „ES pagalbos poveikio didinimas: šalies strategijos dokumentų rengimo bendroji sistema ir bendroji daugiametė programa“ (COM(2006)0088),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Vystymosi finansavimas ir pagalbos veiksmingumas – ES pagalbos didinimo 2006–2010 m. uždaviniai“ (COM(2006)0085),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Pažangos, siekiant Tūkstantmečio plėtros tikslų, paspartinimas – plėtros finansavimas ir pagalbos veiksmingumas“ (COM(2005)0133),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui ir Europos ir socialinių reikalų komitetui „Vystymosi politikos darna – spartinti pažangą siekiant Tūkstantmečio plėtros tikslų“ (COM(2005)0134),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Monterėjaus konsensuso praktinis įgyvendinimas: Europos Sąjungos indėlis“ (COM(2004)0150),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. gruodžio 20 d. pasirašytą bendrą Tarybos, Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų, Europos Parlamento ir Komisijos atstovų pareiškimą dėl Europos Sąjungos vystymosi politikos „Europos konsensusas“ (Europos konsensusas dėl vystymosi) (3),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. vasario 25 d. Romos deklaraciją dėl harmonizavimo, priimtą po Romoje vykusio aukščiausio lygio forumo dėl harmonizavimo, ir 2005 m. kovo 2 d. Paryžiaus deklaraciją dėl pagalbos veiksmingumo (Paryžiaus deklaracija), priimtą po Paryžiuje vykusio aukščiausio lygio forumo dėl harmonizavimo siekiant pagalbos veiksmingumo (Paryžiaus aukščiausio lygio forumas),

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos rezoliuciją A/RES/55/2 dėl JT Tūkstantmečio deklaracijos,

—

atsižvelgdamas į 2002 m. kovo 21–22 d. vykusioje JT konferencijoje dėl vystymosi finansavimo pasiektą Monterėjaus konsensusą,

—

atsižvelgdamas į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Vystymosi pagalbos komiteto (VPK) pagrindines išvadas ir rekomendacijas, pateiktas 2007 m. Europos bendrijos lyginamojo vertinimo ataskaitoje,

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento Vystymosi komiteto pavedimu 2007 m. atlikto tyrimo pavadinimu „ES teikiamos pagalbos veiksmingumas“ išvadas,

—

atsižvelgdamas į JT 2007 m. pranešimą dėl Tūkstantmečio vystymosi tikslų,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą (A6-0171/2008),

A.

kadangi šiuo metu atkreipus didžiausią dėmesį į pagalbos veiksmingumą buvo padaryta išvada, kad vystymosi pagalba teikiama prastai, nes donorų veikla nepakankamai koordinuojama ir yra per daug projektų ir programų, įgyvendinamų nevienoda tvarka,

B.

kadangi dėl tokios padėties smuko atsakomybės lygis, programos yra nepakankamai veiksmingos, o besivystančiose šalyse susidarė labai didelis donorų poreikis, vienoms sritims paramos teikiama itin daug, kitoms – labai mažai, taip pat nepaisoma gyvybiškai svarbių sektorių – sveikatos, švietimo ir lyčių lygybės skatinimo programų,

C.

kadangi ES teikia daugiau nei pusę visos Oficialios vystymosi pagalbos (OVP), ji turi galimybių tapti veiksmingiausia donore ir todėl turėtų imtis lyderės vaidmens tarptautinėje scenoje, skatindama reformas, būtinas, kad pagalba būtų veiksmingesnė,

D.

kadangi ES vystymo politikos pagrindinis tikslas yra išnaikinti skurdą remiantis nauja pagalbos struktūra, skirta Tūkstantmečio vystymosi tikslams (TVT) įgyvendinti,

E.

būdamas tvirtai įsitikinęs, kad ekonominis vystymasis, socialinis vystymasis ir aplinkos apsauga yra vienas nuo kito priklausomi dalykai, susiję su tvariu vystymusi, kurio siekdami dedame pastangas, kad pagerintume visiems gyvenimo kokybę, kaip tai numatyta 1995 m. rugsėjo 15 d. Ketvirtojoje pasaulio konferencijoje Pekine priimtos deklaracijos 36 punkte,

F.

kadangi aplinkos apsauga yra priskirta prie ES prioritetų ir kadangi Komisija visoje savo vykdomoje politikoje besivystančių šalių atžvilgiu turi atsižvelgti į šį tikslą,

G.

kadangi Komisija siekia pasiūlyti pagalbos veiksmingumo darbotvarkę, dėl kurios ji turi du glaudžiai susijusius siekius: i) įgyvendinti Paryžiaus deklaraciją ir padidinti savo pagalbos programų kokybę; ir ii) padėti valstybėms narėms įgyvendinti Paryžiaus deklaraciją ir padidinti jų pagalbos veiksmingumą,

H.

kadangi pastarojo laikotarpio EBPO duomenys rodo, kad apskritai 2007 m. ES pagalba labai padidėjo,

I.

kadangi ES įsipareigojimai teikti didesnę ir geresnę pagalbą turėtų apimti įsipareigojimą padidinti OVP iki 0,56 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) 2010 m., parengti naujus ir labiau numatomus bei mažiau kintančius pagalbos teikimo mechanizmus, skatinti geresnį koordinavimą ir papildomumą kuriant daugiametį programavimą, pagrįstą šalių partnerių planais ir sistemomis, toliau atsieti pagalbą ir gerinti techninę pagalbą, kad ji atitiktų nacionalinius prioritetus; kadangi tarp 2006 ir 2007 m. OVP skirta ES BNP dalis pirmą kartą nuo 2000 m. sumažėjo nuo 0,41 proc. iki 0,38 proc. ir kadangi dėl to ES privalo padvigubinti savo pastangas pasiekti TVT nustatytą tikslą 2015 m. OVP skirti 0,7 proc. BNP,

J.

kadangi EB sutarties 180 straipsnis, sustiprintas Lisabonos sutartimi pridėtu 188 D straipsniu, reikalauja, kad Sąjungos vystymosi bendradarbiavimo politika ir valstybių narių vystymosi bendradarbiavimo politika papildytų ir stiprintų viena kitą, nes reikia, kad valstybės narės ir Sąjunga siektų didesnio pagalbos teikėjų veiklos koordinavimo ir geresnio darbo pasidalijimo, kurie prisidėtų prie didesnio pagalbos veiksmingumo,

K.

kadangi yra pavojus, kad ambicingi Europos konsensuso dėl vystymosi tikslai, įskaitant ir politinius, pvz., dėl migracijos ir prekybos, dėl įvairių ES politikos krypčių darnos stokos galėtų atitraukti dėmesį nuo vystymosi ir pakenkti bendram susitarimui, susijusiam su tarptautine pagalbos darbotvarke dėl skurdo sumažinimo, ir kadangi šiame kontekste svarbu pažymėti, jog Europos konsensuso dėl vystymosi 35 punkte numatyta, jog „svarbu, kad ir su vystomąja veikla nesusijusiose politikos srityse būtų remiamos besivystančiųjų šalių pastangos siekiant TVT“,

L.

kadangi besivystančiose šalyse dėl protų nutekėjimo itin trūksta sveikatos apsaugos darbuotojų ir kito kvalifikuoto personalo, todėl dažnai sunku įgyvendinti pagalbą vietoje,

M.

kadangi pagalbos sistema darosi vis sudėtingesnė ir pasižymi didėjančiu pagalbos kanalų skaičiumi, pagalbos srautų suskaidymu, didesniu pagalbos suskirstymu, kylančios ekonomikos šalys, veikdamos kartu su besivystančiomis šalimis, tampa vis galingesnės veikėjos, todėl atsiranda pagalbos suskaidymas ir pagalbos teikėjų veiklos dubliavimas pasauliniu, šalies ar sektorių lygmeniu,

N.

kadangi ateinančių metų institucinis iššūkis yra kuo geriau parengti 12 naujųjų ES narių naujam pagalbos teikėjų vaidmeniui, nes kai kurioms šių teikėjų sudėtinga atitikti EBPO VPK remiamos pagalbos sistemos vystymosi bendradarbiavimo gairių standartus,

O.

kadangi tokia padėtis gali tapti kliūtimi veiksmingai teikti pagalbą,

P.

kadangi dabartinis pagalbos paskirstymas pernelyg dažnai yra nepakankamas, dėl to daugeliui skurdžių šalių ir kritinių problemų, pvz., sveikatos apsaugai, švietimui, socialinei sanglaudai ir lyčių lygybei, skiriama per mažai lėšų,

Q.

kadangi ES darbo pasidalijimo vystymosi politikos srityje elgesio kodekse ES įsipareigoja imtis šalių „pagalbos našlaičių“ ir pakankamai reikiamos pagalbos negaunančių šalių klausimo pradėdama persvarstyti lėšų skyrimą pažeidžiamoje padėtyje esančioms šalims,

R.

kadangi Parlamentas, naudodamasis vystomojo bendradarbiavimo priemonės (VBP), sukurtos Reglamentu (EB) Nr. 1905/2006 (4) (VBP reglamentas), tikrinimo mechanizmu, ir pavienės valstybės narės išreiškė susirūpinimą, kad pagrindinis tikslas panaikinti skurdą ne visada tinkamai susietas su pagalbos teikimu,

S.

kadangi daug tyrimų parodė, kad veiksminga atskaitomybė už lėšų pagalbai panaudojimą dalyvaujant piliečiams yra vienas svarbiausių pagalbos veiksmingumo rodiklių, tačiau pagalbai vis dar kenkia skaidrumo ir atvirumo stoka; kadangi ši skaidrumo stoka apsunkina šalių gavėjų vyriausybių, vietos valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės galimybes gauti informacijos ir todėl yra didelė geresnio pagalbos įsisavinimo kliūtis,

T.

kadangi pagalba dažnai skiriama pagal pačių donorų prioritetus ir grafikus, nededant pakankamai pastangų atsižvelgti ir prisiderinti prie nacionalinio planavimo ir vystymosi prioritetų arba nacionalinio biudžeto sudarymo grafiko, dėl to pagalbos gavėjams labai sudėtinga parengti efektyvius biudžetus arba planuoti iš anksto, o parlamentams, pilietinei visuomenei ir kitiems sunku stebėti pagalbos srautus ir veiksmingumą,

U.

kadangi šalies sistemų panaudojimas yra pagrindinė sudedamoji pagalbos veiksmingumo dalis ir laikoma svarbia priemone didinant šalių partnerių atsakomybę už politikos formavimą bei vykdymą; kadangi panaudojant šalių sistemas tikimasi paremti šalių partnerių nacionalines vystymosi strategijas bei įgyvendinimo priemonių programas,

V.

kadangi, remiantis naujausia EBPO Paryžiaus deklaracijos stebėsenos apžvalga, techninės pagalbos pagal pareikalavimą stoka yra pagrindinė besivystančių šalių vyriausybių problema, nes tokia techninė pagalba ir toliau yra susieta ir pernelyg brangi, o dažnai ir neveiksminga stiprinant vietos gebėjimus, kurie aptariami VBP reglamento 31 straipsnyje,

W.

kadangi didinant informuotumą ir spartinant pagalbos struktūros reformą pirmaeilis vaidmuo tenka nacionaliniams parlamentams, t. y. jie rengia diskusijas ir tvirtina vystymosi programas bei biudžetus, skiria lėšas skurdo paveiktiems sektoriams, skatina darbo pasidalijimą ir reikalauja vyriausybių atsiskaityti už Paryžiaus deklaracijos vykdymą,

X.

kadangi vietos valdžios institucijos yra nepakeičiamos vystymosi politikos veikėjos, nes jų vietos poreikių išmanymas ir žinios leidžia joms kasdien tenkinti gyventojų lūkesčius bei mažinti gyventojų atotrūkį nuo valstybės,

Y.

kadangi būtina, kad pilietinė visuomenė atliktų politinio dialogo dėl pagalbos veiksmingumo ir jos prioritetų nustatymo partnerės vaidmenį ir vyriausybės išlaidų stebėtojos vaidmenį,

Z.

kadangi VBP numatoma, kad ne daugiau kaip 15 proc. teminės kredito eilutės, skirtos nevalstybiniams veikėjams bei vietos valdžios institucijoms, bus skirta būtent jiems, ir kad be šio teigiamo pokyčio, gerinančio pagalbos veiksmingumą, valstybės narės turėtų didesnį dėmesį skirti ir decentralizuotam bendradarbiavimui,

AA.

kadangi ES turi užtikrinti, kad pagalbos veiksmingumo darbotvarkėje, kuri bus priimta aukščiausio lygio forume dėl pagalbos veiksmingumo, vyksiančiame 2008 m. rugsėjo mėn. Akroje, didžiausias dėmesys būtų skirtas skurdo sumažinimui ir galiausiai panaikinimui,

AB.

kadangi siekiant TVT gyvybiškai būtina gerinti pagalbos kokybę ir didinti jos kiekį, o pagalbos veiksmingumas negali būti dingstimi nevykdyti įsipareigojimų, kuriuos valstybės narės prisiėmė pirmiau minėtu Monterėjaus konsensusu,

AC.

kadangi Europos konsensuse dėl vystymosi lyčių lygybė pripažįstama kaip savaiminis tikslas ir taip ES įpareigojama visais ES vystomojo bendradarbiavimo aspektais stiprinti savo požiūrį į lyčių lygybę; kadangi Komisijos komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai pavadinimu „Lyčių lygybė ir galių suteikimas moterims vystomojo bendradarbiavimo srityje“ (COM(2007)0100) ES donorai įpareigojami užtikrinti veiksmingą moterims tikrai palankių strateginių planų ir priemonių įgyvendinimą,

AD.

kadangi taika vietos, nacionaliniu, regioniniu ir pasaulio lygmeniu yra įmanoma ir neatsiejama nuo moterų skatinimo, nes jos yra pagrindinis ne tik šeimos gyvenimo bei vaikų auklėjimo, bet ir visuomenės iniciatyvų, konfliktų sprendimo bei tvarios taikos skatinimo visais lygiais variklis, kaip nurodoma pirmiau minėtos Pekino deklaracijos 18 punkte,

1.

ragina valstybes nares ir Komisiją dėti visas pastangas siekiant užtikrinti, kad ES kalbėtų vienu balsu, kad pagalbos teikimas būtų suderintas su valstybių partnerių prioritetais, o jų veikla būtų darnesnė, skaidresnė ir kartu veiksmingesnė;

2.

pabrėžia, kad Komisija turės išsaugoti vystymosi darbotvarkės vientisumą ir aiškiai susitelkti galutiniam tikslui – panaikinti skurdą, ir akcentuoja prioritetinių politikos krypčių įgyvendinimo svarbą, didžiausią dėmesį skiriant rezultatams;

3.

pabrėžia, kad žaliavų kainų padidėjimas buvo svarbiausia dabartinės pasaulio maisto krizės priežastis, krizės, kuri visas iki šiol įdėtas pastangas gerinti pagalbos veiksmingumą gali paversti niekais; ragina Komisiją ir kiekvieną valstybę narę remti visas priemones, galinčias prisidėti prie žaliavų kainų stabilizavimo besivystančioms šalims;

4.

ragina Komisiją sudaryti sąlygas naujoms narėms integruotis į vis labiau koordinuojamą tarptautinę vystymosi politiką bei jos teikimą naudojantis atitinkamais paskirstymo mechanizmais, dirbti su naujomis valstybėmis narėmis siekiant išnagrinėti, kaip jos įgyvendins Paryžiaus aukščiausiojo lygio forume prisiimtus įsipareigojimus dėl pagalbos efektyvumo, bei išnagrinėti tolimesnius kelius, kaip galima įgyvendinti bendrų programų uždavinius; šiame kontekste primena, kad naujosios valstybės narės įsipareigojo OVP srityje pasiekti, kad iki 2010 m. jų skiriama OVP sudarytų 0,17 proc. BNP, o iki 2015 m. – 0,33 proc. BNP, tuo pat metu ateities indėliais sustiprinant ES vaidmenį vystomojo bendradarbiavimo srityje;

5.

pripažįsta itin svarbų demokratinės atsakomybės ir parlamentinės priežiūros vaidmenį besivystančiose šalyse užtikrinant pagalbos veiksmingumą, ES pareigą teikti išteklius ir pajėgumų kūrimo paramą besivystančių šalių parlamentams taip užtikrinant, kad jie būtų pakankamai pajėgūs tikrinti ir prižiūrėti savo vyriausybių biudžetus, bei tinkamesnio ataskaitų teikimo Europos Parlamentui, pilietinei visuomenei bei valstybėms narėms svarbą padidinant Bendrijos programų patikimumą ir sudarant sąlygas operatyvesniam jų valdymui; šiuo atžvilgiu ragina Komisiją pasiūlyti naują rodiklį, leidžiantį stebėti parlamentinį tikrinimą;

6.

ragina Komisiją ir valstybes nares bendrai apibrėžti į TVT rodiklius sutelktus veiklos rodiklius, pirmiausia susijusius su biudžetinės pagalbos sritimi, kad nacionaliniai parlamentai ir pilietinė visuomenė vietos lygmeniu, taip pat ir Europos Parlamentas turėtų galimybę atsekti ES pagalbos rezultatus;

7.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad ES politika ir pagalbos struktūra atitiktų Paryžiaus deklaracijos rezultatyvaus valdymo principą, ypač stengiantis siekti tų TVT, kuriuos pasiekti, remiantis JT 2007 m. pranešimu dėl TVT, tikimybė mažiausia, pvz., penktąjį TVT;

8.

ragina Komisiją parengti visų finansinių priemonių, kurias ji skyrė geram valdymui, tiek iš Europos vystymosi fondo (EVF), VBP, ES ir Afrikos strategijos, tiek lėšų ar pinigų, skirtų Afrikos vyriausybėms kaip parama geram valdymui, matricą, siekiant patikrinti politikos suderinamumą bei tinkamą šių lėšų administravimą;

9.

ragina Komisiją ir valstybes nares remti naujų finansavimo mechanizmų, kurie svariai prisidėtų prie TVT pasiekimo numatytu laiku, kūrimą ir taikymą; pabrėžia, kad šie papildomi ištekliai negali pakeisti įsipareigojimų, kurie jau buvo prisiimti viešosios vystymosi pagalbos kontekste;

10.

remia Komisijos sprendimą vis labiau pasitelkti biudžeto paramą, bet kartu ragina Komisiją ištirti ir šios pagalbos keliamas problemas;

11.

ragina valstybes nares ir jų nacionalinius parlamentus skatinti darbo pasidalijimo ir elgesio kodekso darbotvarkę, ypač nurodytąją pirmiau minėtame Darbo pasidalijimo vystymosi politikos srityje elgesio kodekse, bei sudaryti privalomus planus, kaip ją įgyvendinti siekiant pagerinti Europos teikiamą pagalbą ir kartu užtikrinant, kad šios darbotvarkės įgyvendinimo iniciatyvos imtųsi ne vien donorai, bet ir šalys partnerės;

12.

pabrėžia, kad darbo pasidalijimą turėtų nustatyti šalys ir jis turėtų būti grindžiamas į rezultatus orientuotas Paryžiaus deklaracijos principais bei lemti pakankamą visų kiekvienos šalies partnerės sektorių finansavimą;

13.

pritaria, kad reikia paržiūrėti ir išplėsti vadinamojo pagalbos teikėjų atlaso iniciatyvą siekiant paskatinti aiškesnį tarpvalstybinį Europos pagalbos teikėjų politinį dialogą;

14.

primena, kad korupcija pasisavina lėšas, skirtas vystymuisi ir todėl yra didelė kliūtis siekiant veiksmingesnės pagalbos; ragina Komisiją pagerinti paramos vystymuisi įsisavinimo stebėseną bei paraginti paramos gavėjus ratifikuoti bei griežtai laikytis šioje srityje taikytinų tarptautinių ir regioninių susitarimų;

15.

ragina Komisiją užtikrinti, kad, siekiant didinti šalių atsakomybę ir tinkamiau naudoti kovos su skurdu mechanizmus, būtų plačiau naudojamasi valstybių finansų valdymo sistemomis, jei sudarytos prielaidos, užtikrinančios, kad pagalba bus panaudota pagal paskirtį;

16.

ragina Komisiją ir Tarybą imtis konkrečių kovos su korupcija priemonių, pvz., remti pilietinės visuomenės iniciatyvas, skirtas užtikrinti ES teikiamos paramos panaudojimo skaidrumą, bei paraginti visas valstybes nares ir valstybes partneres ratifikuoti 2003 m. JT konvenciją prieš korupciją;

17.

pritaria vaidmeniui, kurį Komisija atlieka siekdama toliau harmonizuoti valstybių narių vystymosi bendradarbiavimą centriniu ir vietos lygmeniu, ir pabrėžia papildomą Komisijos teikiamą vertę imantis vadovaujamo vaidmens politiniame ES ir šalių partnerių dialoge, grindžiamame bendromis ES vertybėmis, pvz., žmogaus teisių skatinimu ir lyčių lygybe;

18.

ragina Komisiją toliau paprastinti atitinkamas procedūras, decentralizuoti atsakomybės sritį ir aprūpinti delegacijas pakankamais ištekliais (darbuotojais bei įgūdžiais) ir taip suteikti joms galimybę pagal poreikius kontroliuoti arba įtakoti teminių ir regioninių biudžeto eilučių formavimą ir tvirtinimo procedūrą, kad jos galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus; pabrėžia, kad yra svarbu būsimai Europos išorinių veiksmų tarnybai suteikti pakankamus į plėtrą orientuotus pajėgumus.

19.

taip pat ragina Komisiją paskatinti savo delegacijų, pilietinės visuomenės ir vietos valdžios institucijų reguliarius ryšius ir bendrą darbą, siekiant tinkamiau atsižvelgti į šalių partnerių poreikius bei prioritetus, ir taip paskatinti geresnį pagalbos įsisavinimą, o tai yra pagrindinis Paryžiaus deklaracijos tikslas;

20.

pabrėžia, kad reikia patobulinti gaires ir metodiką, skirtas Paryžiaus deklaracijos stebėsenai, siekiant geresnio visuotinio Paryžiaus aukščiausiojo lygio susitarimu nustatytos darbotvarkės supratimo, taip pat siekiant užtikrinti, jog pagrindinėse šalyse, kurios gauna pagalbą, būtų nuosekliai renkami duomenys, atsižvelgiant į nustatytus pažangos įvertinimo rodiklius; pabrėžia, jog reikia užtikrinti, kad šalys donorės įgyvendintų savo pažadus teikti pagalbą, ir ragina valstybes nares savo turimus duomenis padaryti prieinamesnius, kad apie pagalbą būtų teikiamos skaidresnės ir atskaitingesnės ataskaitos; todėl pabrėžia poreikį naudoti tikslius tarpinio įvertinimo rodiklius, kurio rezultatai leistų iš naujo suderinti ir (arba) suaktyvinti veiksmus, būtinus, norint iki 2010 m. pasiekti užsibrėžtus tikslus;

21.

pabrėžia, kad reikėtų parengti vidutiniojo laikotarpio stebėsenos planą, skirtą pažangai įvertinti, ir skatinti kryptingos veiklos priemones, kurios leistų labiau pasikliauti šalies lygmens stebėsenos sistema, leistų sujungti nacionaliniu ir tarptautiniu mastu atliekamą stebėjimą bei sumažinti galimą veiklos dubliavimąsi stebint kaip ES laikosi Paryžiaus deklaracija prisiimtų įsipareigojimų;

22.

ragina Komisiją tinkamiau išaiškinti apibrėžimus susijusius su OVP sektoriniu paskirstymu, siekiant darnesnių rezultatų ir mažesnės sandorių kainos, susijusios su Komisijos ir valstybių narių duomenų valdymu šalies lygmeniu; ragina Komisiją užtikrinti, kad nebūtų plečiamos OVP apibrėžtys į jas įtraukiant pagalbai nepriklausančius elementus, pvz., karines išlaidas;

23.

ragina Komisiją ir valstybes nares, laikantis įsipareigojimo, prisiimto 1995 m. kovo 5–12 d. Kopenhagoje vykusiame Pasaulio aukščiausio lygio susitikime dėl socialinio vystymosi, vykdyti pilietinės visuomenės organizacijų raginimą ne mažiau kaip 20 proc. pagalbos vystymuisi skirti pagrindinių viešųjų paslaugų, pvz., švietimo, sveikatos, aprūpinimo vandeniu ir sanitarinės infrastruktūros, gerinimui;

24.

ragina šiai sričiai vadovaujančių EBPO VPK narius kiek galima greičiau parengti vystomojo bendradarbiavimo apibrėžimą, kuris galutinai užkirstų kelią pagalbos panaudojimui tikslams, nieko bendro neturintiems su vystymusi, nes toks panaudojimas šiuo metu įmanomas dėl labai plačios dabartinės oficialios pagalbos vystymuisi sąvokos;

25.

ragina Komisiją ir valstybes nares visiškai atsieti savo pagalbą, o ypač techninę paramą, pagalbą maistu ir pagalbą transportuojant maistą, atsižvelgiant į 2001 m. EBPO VPK rekomendaciją, skirtą EVF atitinkančioms šalims, bei VBP reglamento 31 straipsnį;

26.

ragina Komisiją ir valstybes nares laipsniškai panaikinti į politiką orientuotą sąlygiškumą, ypač ekonominės politikos sąlygiškumą, remti bendrą pagrindinių prioritetų supratimą ir įtikinti Pasaulio banką ir Tarptautinį valiutos fondą remti tokią pačią poziciją; ypač prašo, kad iš pagalbos prekybai strategijos naudos turėtų visos besivystančios šalys, o ne tik tos, kurios pritaria platesniam savo rinkų liberalizavimui, ypač Ekonominės partnerystės susitarimų kontekste;

27.

laikosi nuomonės, jog būtina, kad tarptautinės finansų institucijos bei šalys donorės viešai skelbtų pagalbos vystymuisi suteikimo sąlygas tam, kad parlamentai, vietos valdžios institucijos ir pilietinės visuomenės atstovai galėtų vykdyti tikrą demokratinę kontrolę;

28.

pabrėžia, kad teikiant pagalbą reikėtų atsižvelgti ir prisiderinti prie nacionalinio planavimo ir vystymosi prioritetų arba nacionalinio biudžeto sudarymo grafiko;

29.

pabrėžia, kad geriau koordinuojant Komisijos ir valstybių narių veiklą galima būtų tinkamiau spręsti skurdžių šalių ir sektorių problemas; pabrėžia, kad dėl šios priežasties reikėtų parengti atnaujintą ir patikslintą donorų atlaso redakciją;

30.

pabrėžia, kad reikia daugiau progreso siekiant sveikatos apsaugos TVT, ypač tose srityse, kuriose padėtis pažeidžiama, o Komisijos Humanitarinės pagalbos generalinis direktoratas (ECHO) ir Vystymosi generalinis direktoratas turėtų koordinuoti savo darbą humanitarinės pagalbos teikimo etapu, pereinamuoju etapu ir vystymosi etapu (Pagalbos, atstatymo ir vystymosi susiejimas), kaip nurodyta, pvz., Europos konsensuse dėl humanitarinės pagalbos (5);

31.

pabrėžia, kad Komisija turėtų rengti intensyvesnes konsultacijas su pilietinės visuomenės partneriais centriniu ir vietos lygmeniu, remdamasi tinkamesnės struktūros susitikimų programomis, strateginių programų ir pagalbos veiksmingumo klausimais, įskaitant kvietimų tiekti pasiūlymus reikalavimus, išmokų procedūrų reikalavimus bei projektų finansinės kontrolės reikalavimus ir procesų stebėjimo bei įvertinimo reikalavimus; ragina šalis donores ir šalių partnerių vyriausybes užtikrinti visapusišką ir prasmingą pilietinės visuomenės ir vietos institucijų dalyvavimą planuojant, įgyvendinant, kontroliuojant ir vertinant vystymosi biudžetus ir programas bei padėti užtikrinti jų funkcijoms įgyvendinti reikalingas sąlygas;

32.

pabrėžia, kad moterų ir jų judėjimų dalyvavimas kuriant ir diegiant politikos priemones, jas įgyvendinant, kontroliuojant ir vertinant turėtų būti laikomas neatskiriama tikros atsakomybės dalimi, nes skurdo poveikis moterims neproporcingai didelis;

33.

pabrėžia poreikį įtraukti tiek valstybių narių, tiek ir ES šalių partnerių vietos valdžios institucijas visuose vystymo politikos formavimo, įgyvendinimo ir vertinimo etapuose į veiklą, kurios tikslas – įgyvendinti Paryžiaus deklaracijos uždavinius;

34.

primena, kad diasporų nariai gali atlikti svarbų vaidmenį didinant Europos pagalbos veiksmingumą, todėl ragina Komisiją ir valstybes nares labiau jas įtraukti į Europos vystymosi programų rengimo ir įgyvendinimo procesus; be to, pabrėžia, kad užsieniečių ar užsienio kilmės asmenų įtraukimas į ES ir jų kilmės šalių partnerystę yra galingas integracijos variklis;

35.

mano, kad didesnis duomenų apie pagalbos srautus skaidrumas – ypač svarbus principas siekiant pagerinti pagalbos naudojimo veiksmingumą ir abipusį atskaitingumą bei užtikrinti, kad visuomenei būtų laiku suteikta visa informacija apie visą įsipareigotą skirti, paskirtą ir suteiktą pagalbą, paskelbti patikimi kiekvienos šalies pagalbos įsipareigojimų ir išlaidų grafikai, kad valstybės narės ir partneriai turėtų automatiškai, laiku ir aktyviai atskleisti visus dokumentus, susijusius su pagalbos strategijų ir projektų planavimu, vykdymu ir vertinimu, o šis atskleidimas turėtų apimti informacijos, kuria vadovaujantis visuomenei leidžiama dalyvauti priimant sprendimus, paskelbimą atitinkamiems suinteresuotiesiems asmenims tinkamomis kalbomis ir formomis;

36.

ragina Komisiją ir valstybes nares siekti pažangos šioje srityje, t. y. skatinti rengti atskaitomybės standartus, susijusius su duomenų apie išorės pagalbą teikimu, taip pat bendradarbiauti su pilietinės visuomenės organizacijomis, nacionaliniais parlamentais ir tarptautinėmis organizacijomis, kad būtų naudojamasi gerąja patirtimi, susijusia su pagalbos srautų nacionaliniuose biudžetuose dokumentavimu;

37.

ragina Komisiją ir valstybes nares pagalbą pritaikyti prie atitinkamos šalies sistemos – naudoti bendrąją ir sektorių biudžetų paramą, kuri turi būti grindžiama patikimu skurdo mažinimo planu, stiprinančiu vidaus lygmens atskaitingumą, ir susieta su bendru įsipareigojimu mažinti skurdą ir pasiekti TVT, laikytis žmogaus teisių, stiprinti ir gerinti kontrolę, finansų valdymą ir atskaitingumą;

38.

pabrėžia, kad sudariusios daugiametį (ne mažiau kaip trejų metų) pagalbos įsipareigojimų planą, pagrįstą aiškiais skaidriais kriterijais bei skurdo naikinimo rezultatais, įskaitant pasiekimuose tam tikruose sektoriuose, dėl kurių buvo susitarta su šalimis partnerėmis, ir šį planą skaidriai ir pagal grafiką vykdydamos, Komisija ir valstybės narės turėtų teikti vis didesnį prognozuojamą finansavimą, siekiant vykdyti investicijas į žmogiškųjų išteklių kaupimą, kurie yra ypač svarbūs tobulinant pagalbos veiksmingumą; pritaria TVT sutarčių iniciatyvai užtikrinant labiau nuspėjamą paramą iš biudžeto ilgesniame laikotarpyje; tačiau reikalauja, kad tai apimtų griežtus šalių partnerių įsipareigojimus siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų bei primena, kad yra būtina vykdyti nuolatinį stebėjimą susitelkiant ties rezultatais; pritaria TVT sutartims kaip vienam iš galimų būdų didinti paramos nuspėjamumą;

39.

pažymi, kad dauguma besivystančių šalių daugumos TVT nepasieks iki 2015 m.; ragina valstybes nares parengti metinius savo pasižadėjimų įgyvendinimo grafikus;

40.

pripažįsta, kad svarbu apibrėžti uždavinius, kurie padėtų laipsniškai pasiekti situacijos, kai 100 proc. techninės pagalbos būtų teikiama tik pagal poreikį ir tik pagal šalių partnerių nacionalines programas;

41.

pabrėžia, kad techninė pagalba, teikiama atsižvelgiant į šalies gavėjos bei pilietinės visuomenės išsakytus poreikius, o ne į šalies donorės prioritetus, turi padėti sustiprinti ir ES partnerių pajėgumus, ir paramos įsisavinimą vietose;

42.

pažymi, kad pagalbos sistemos reforma – tik vienas iš ES žingsnių, kuriuos ji turi žengti, norint prekybos, saugumo, migracijos, žemės ūkio, žuvininkystės, aplinkosaugos, klimato kaitos ir kitas politikos kryptis suderinti su vystymosi tikslais, siekiant teikti pagalbą besivystančioms šalims ir skatinti sąžiningą tarptautinių finansų ir prekybos sistemų veiklą vardan plėtros; primena Europos konsensuso dėl vystymosi 35 punktą, kuriame teigiama, kad su plėtra nesusijusia politika būtų remiamos besivystančių šalių pastangos siekiant TVT;

43.

primena Paryžiaus deklaraciją pasirašiusiųjų šalių įsipareigojimus užbaigti strateginius aplinkos įvertinimus sektoriaus ir nacionaliniu lygmeniu; todėl ragina Komisiją laikytis šio tikslo, siekiant įvertinti šios politikos poveikį klimato kaitai, dykumėjimui ir biologinei įvairovei besivystančiose šalyse;

44.

pabrėžia, kad darbas, susijęs su pagalbos veiksmingumu, turi būti atliekamas geriau informuojant šalių donorių piliečius apie pagalbos vystymuisi tikslus, įgyvendinimo būdus ir gavėjus;

45.

primena, kad Europos konsensuse dėl vystymosi lyčių lygybė pripažįstama kaip savaiminis tikslas, ir todėl tai turėtų būti svarbi diskusijų apie pagalbos veiksmingumą sritis;

46.

pripažįsta, kad pagalbos kiekio ir kokybės darbotvarkės yra neatskiriamai susijusios ir kad norint pasiekti pagalbos veiksmingumo tikslus turi būti įsipareigota nuolat išsaugoti esamą pagalbos kiekį, dėl kurio susitarė visos ES valstybės narės; šiuo klausimu primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares patvirtinti savo įsipareigojimus siekti bendro OVP tikslo, kuris yra 0,56 proc. BNP 2010 m. ir 0,7 proc. BNP 2015 m., proporcingai didinti pagalbą ir nustatyti ambicingą daugiametį tvarkaraštį pagalbai skirtų lėšų laipsniškam didėjimui matuoti;

47.

pabrėžia, kaip svarbu į kiekvieną programų sudarymo, įgyvendinimo, stebėjimo ir vertinimo etapą įtraukti tvirtą lyčių perspektyvą;

48.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, EBPO Vystymosi pagalbos komitetui ir valstybių narių nacionaliniams parlamentams.