52008DC0641

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 15.10.2008

KOM(2008) 641 galutinis

ŽALIOJI KNYGA

dėl žemės ūkio produktų kokybės: produktų standartai, ūkininkavimo reikalavimai ir kokybės užtikrinimo programos

ŽALIOJI KNYGA

dėl žemės ūkio produktų kokybės: produktų standartai, ūkininkavimo reikalavimai ir kokybės užtikrinimo programos

Per šias konsultacijas Komisija nori sužinoti visų organizacijų ir piliečių, suinteresuotų žemės ūkio produktų kokybe, nuomonę. Ūkininkai ir maisto produktų gamintojai, nevyriausybinės organizacijos, perdirbėjai, mažmeniniai prekiautojai, platintojai, prekiautojai, vartotojai ir viešosios įstaigos raginami teikti pastabas. Pastabas galima teikti dėl visos žaliosios knygos arba jos dalies. Pastabos turėtų būti nusiųstos iki 2008 m. gruodžio 31 d., trečiadienio, šiuo adresu: AGRI-QUALITY@ec.europa.eu arba Green Paper ‘Quality’ Directorate General for Agriculture and Rural Development European Commission B-1049 Bruxelles/1049 Brussels Visos gautos pastabos bus paskelbtos internete kartu su informacija apie jas pateikusį subjektą (vardas ir pavardė arba pavadinimas, miestas, šalis)[1]. Jei akivaizdžiai prieštaraujate, kad būtų skelbiami jūsų asmens duomenys, jūsų pastabos bus skelbiamos nenurodant jūsų asmens duomenų arba nebus skelbiamos. Informaciją apie Komisijos interneto svetainę ir išsamesnę informaciją apie asmens duomenų apsaugą galite rasti informaciniame pranešime šiuo adresu: http://www.ec.europa.eu/geninfo/legal_notices_en.htm Papildomos informacijos galima rasti žaliajai knygai skirtoje svetainėje http://ec.europa.eu/agriculture/quality/policy/index_en.htm |

TURINYS

ĮžANGA 4

I DALIS. GAMYBOS REIKALAVIMAI IR PREKYBOS STANDARTAI 6

1. Europos Sąjungos ūkininkavimo reikalavimai 6

2. Prekybos standartai 7

2.1. Privalomosios prekybos standartų dalys 7

2.2. Nustatytieji prekybos standartuose vartojami terminai 8

2.3. Prekybos standartų paprastinimas 9

II DALIS. SPECIALIOSIOS EUROPOS SąJUNGOS KOKYBėS UžTIKRINIMO PROGRAMOS 11

3. Geografinės nuorodos 11

3.1. Geografinių nuorodų apsauga ir taikymas 12

3.2. Geografinių nuorodų registravimo kriterijai 13

3.3. Europos Sąjungos geografinių nuorodų apsauga trečiosiose šalyse 14

3.4. Perdirbtų produktų ingredientams taikomos geografinės nuorodos 14

3.5. Produktams, kuriems taikomos saugomos geografinės nuorodos, gaminti naudojamų žaliavų kilmė 15

3.6. Geografinių nuorodų sistemų derėjimas ir paprastinimas 15

4. Garantuoti tradiciniai gaminiai 15

5. Ekologinis ūkininkavimas 16

6. Produktų kokybės užtikrinimo politika atokiausiuose regionuose 17

7. Kitos Europos Sąjungos programos 17

III DALIS. SERTIFIKAVIMO PROGRAMOS 18

8. Maisto kokybės sertifikavimo programos 18

8.1. Sertifikavimo programų veiksmingumas siekiant politikos tikslų 19

8.2. Europos Sąjungos vykdoma priežiūra 20

8.3. Naštos ir sąnaudų mažinimas 20

8.4. Tarptautinis aspektas 21

IšVADA 21

ĮžANGA

PLEčIANTIS GLOBALIZACIJAI, ES ūKININKAI PATIRIA VIS DIDESNį SPAUDIMą DėL Iš BESIVYSTANčIų šALIų ATVEžAMų PRODUKTų, KURIų GAMYBOS SąNAUDOS NėRA DIDELėS. KONKURENCIJA, SUSIJUSI SU PREKYBA žEMėS ūKIO PRODUKTAIS IR PRIDėTINę VERTę TURINčIAIS PRODUKTAIS, NUOLAT DIDėJA. VEIKSMINGIAUSIAS SU TOKIAIS NAUJAIS PREKYBINIAIS UžDAVINIAIS SUSIDūRUSIų ES ūKININKų GINKLAS – KOKYBė. ES turi privalumų dėl kokybės, nes ES teisės aktais užtikrinamas labai aukštas saugos lygis visoje maisto grandinėje – į tai investavo ūkininkai ir globalesniu mastu – gamintojai. Tačiau yra daugiau aspektų, kuriais remiantis galima gerinti bendrą kokybę.

Užtikrinti kokybę – tai patenkinti vartotojų lūkesčius. Šioje žaliojoje knygoje aptarta žemės ūkio produktų kokybė sietina su produktų ypatumais, pvz., ūkininkavimo metodais, ūkininkavimo vieta ir kt., apie kuriuos ūkininkai nori pateikti daugiau informacijos, o vartotojai – žinoti. Kokybė svarbi kiekvienam ūkininkui ir kiekvienam pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar jie parduoda arba perka produktus, pagamintus laikantis pagrindinių standartų, ar aukščiausios kokybės produktus – pastarųjų atveju Europa turi pranašumą. Žaliąja knyga neprieštaraujama su maisto sauga susijusiems kokybės klausimams, kurie jau numatyti kituose Komisijos veiksmuose, pvz., maistingumo ženklinimas, gyvūnų gerovė ir kt.

Rinkos ir visuomenės poreikiai

Esant aukštoms produktų kainoms, pagunda didinti produkcijos mastą neturėtų būti pretekstas taikyti ne tokius griežtus standartus. Vartotojai nori, kad maistas būtų įperkamas, jo kokybė atitiktų kainą. Be kainos, vartotojai ir prekiautojai turi ir daugybę kitų poreikių, susijusių su perkamų produktų vertingumu ir kokybe. Patenkinti tokius poreikius – didelis uždavinys ūkininkams.

Rinkos poreikių yra įvairių, ir jų vis daugėja. Svarbiausi klausimai Europos Sąjungoje – higiena ir maisto sauga (higienos ir maisto saugos reikalavimų privaloma laikytis be išlygų), sveikata, maistinė vertė ir visuomenės poreikiai. Be to, vartotojai vis didesnį dėmesį atkreipia į tai, kiek ūkininkavimu prisidedama prie tvarumo, kaip siekiama sustabdyti klimato kaitą, koks ūkininkavimo indėlis užtikrinant maisto pakankamumą ir jo gerinimą, biologinę įvairovę, gyvūnų gerovę ir kaip padedama spręsti vandens trūkumo problemą. Ūkininkų – pagrindinių žemės naudotojų – vaidmuo vykstant regionų, kraštovaizdžių ir aplinkos požiūriu vertingų vietų teritorinei plėtrai yra ypač svarbus. Galiausiai, daugelyje pasaulio šalių vis daugiau disponuojamų pajamų turintys vartotojai reikalauja, kad maistas būtų gero skonio, atitiktų tradicijas bei būtų autentiškas ir kad būtų taikomi griežtesni gyvūnų gerovės standartai.

ES ūkininkai, pateikdami būtent tai, ko nori vartotojai, aiškiai atskirdami savo produkciją rinkoje ir už tai gaudami papildomų pajamų, turi realią galimybę šiuos poreikius paversti privalumais ir jų nelaikyti našta.

ES žemės ūkio politika turi padėti ūkininkams įveikti šį su kokybe susijusį iššūkį. ES programose ir reglamentuose jau numatyta tokią pagalbą teikti dviem būdais: taikant būtiniausias ir kokybės užtikrinimo priemones.

Būtiniausios priemonės

ES reglamentuose nustatyti kai kurie būtiniausi privalomi gamybos reikalavimai saugos ir higienos, produktų tapatybės ir sudėties, aplinkos apsaugos, augalų bei gyvūnų sveikatos ir gyvūnų gerovės srityse; taip atsižvelgiama į aiškiai išreikštą ES vartotojų ir piliečių demokratinę valią.

ES lygmens kokybės užtikrinimo priemonės ir programos

Daugelis ES ūkininkų nuolat ieško naujoviškų ir originalių naujų realizavimo rinkų kūrimo ir pelno didinimo būdų. Pavyzdžiui:

- gamindami aukščiausios kokybės produktus ir tokiu būdu siūlydami vartotojui produktą, kuris atitinka ne tik būtiniausius reikalavimus (pasižymintį specialiais ypatumais, pvz., skoniu, kilme ir kt., arba kuris buvo gaminamas pagal specialų gamybos metodą);

- suteikdami vartotojams pasitikėjimą Europos Sąjungos kokybės programomis ir gamintojų teiginiais apie jų aukščiausios kokybės produktus;

- padėdami vartotojams pasirinkti produktus ir (arba) nuspręsti, ar už tam tikrą produktą verta mokėti daugiau;

- saugodami maisto produktų, vyno ir spiritinių gėrimų, kurių išskirtiniai ypatumai arba jų reputacija priklauso nuo gamybos vietos ir vietos gamintojų žinių, pavadinimus suteikiant geografines nuorodas , pvz., Chablis, Prosciutto di Parma, Scotch whisky, Café de Colombia, Sitia Lasithiou Kritis, Szegedi szalámi , Queso Manchego ir Nürnberger Lebkuchen;

- reguliuodami ekologinio ūkininkavimo sektorių, t. y. nustatydami griežtus reikalavimus, nes vis daugiau vartotojų žavisi ekologinio ūkininkavo sektoriuje naudojamais gamybos metodais ir ieško ekologiniu ženklu pažymėtų maisto produktų;

- registruodami tradicinių gaminių pavadinimus pagal Europos Sąjungos programą, skirtą tradiciniams maisto produktams ir gėrimams propaguoti;

- viešindami produktus, kurie būdingi atokiausiems ES regionams ;

- nustatydami Europos Sąjungos prekybos standartus daugelyje sektorių, kad būtų apibrėžtos specialiosios produktų savybės (pvz., „extra-virgin“ – taip žymimas ypač grynas alyvuogių aliejus, „I klasės“ vaisiai bei daržovės ir „laisvai laikomų vištų kiaušiniai“);

- skatindami naudotis privačių ir viešųjų įstaigų parengtomis sertifikavimo programomis , kad visoje Europos Sąjungoje vartotojai būtų geriau informuoti apie taikomus ūkininkavimo metodus ir produktų savybes.

Žalioji knyga

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Komisija nusprendė pradėti svarstyti tokį klausimą: kaip užtikrinti, kad būtų parengta pati tinkamiausia politika ir reguliavimo sistema, kurias taikant ir nesudarant papildomų išlaidų bei naštos būtų saugoma ir skatinama žemės ūkio produktų kokybė. Pirmiausia Komisija ketina pradėti plataus masto konsultacijas šiomis temomis: ar galiojančios priemonės yra tinkamos, kaip tas priemones būtų galima patobulinti, kokias naujas iniciatyvas būtų galima pradėti.

I dalyje aprašomi būtiniausi ūkininkavimo reikalavimai ir ES remiami produktų prekybos standartai, įskaitant standartus, kuriais nustatomos specialiosios produktų savybės;

II dalyje aprašomos galiojančios kokybės užtikrinimo programos, apimančios geografines nuorodas, garantuotus tradicinius gaminius, atokiausių regionų produktus ir bendrosios rinkos veikimą prekiaujant ekologiškais produktais;

III dalyje aprašomos sertifikavimo programos (daugiausia privataus sektoriaus), kuriomis naudodamiesi gamintojai gali lengviau pristatyti savo produktus pirkėjams ir vartotojams.

I dalis. Gamybos reikalavimai ir prekybos standartai

1. EUROPOS SąJUNGOS ūKININKAVIMO REIKALAVIMAI

ES ūkininkai laikosi daugybės ūkininkavimo reikalavimų, ir visi ES maisto produktai yra pagaminti pagal šiuos reikalavimus. Tokiais reikalavimais ne tik siekiama užtikrinti, kad rinkai tiekiami galutiniam vartotojui skirti produktai atitiktų higienos ir saugos standartus, bet kad nustatant tuos reikalavimus taip pat būtų atsižvelgta į visuomenei rūpimus klausimus (pvz., aplinkos, etikos, socialinius ir kt. klausimus).

Ūkininkams tai reiškia, kad reikia atidžiai rinktis ir naudoti pesticidus bei trąšas, laikytis higienos taisyklių, užkirsti kelią gyvūnų ir augalų ligoms, užtikrinti, kad ūkio darbuotojai būtų mokyti ir tinkamai apsaugoti, ūkio gyvūnams užtikrinti gerovę ir saugoti aplinką.

Vartotojams tai reiškia pasitikėjimą, kad ES gaminant visus produktus buvo laikomasi priimtinų gamybos reikalavimų ir kad gaminant produktus atsižvelgta į pirmiau minėtus visuomenei pagrįstai rūpinus klausimus.

Šie ūkininkavimo reikalavimai nuolat grindžiami visuomenės poreikiais. Šie reikalavimai turėtų būti svarbūs užtikrinant parduoti teikiamų maisto produktų kokybę; jie yra vertingas dalykas, kurį ūkininkai gali skatinti. Tačiau akivaizdu, kad vartotojų nepavyksta sėkmingai informuoti apie tai, kad egzistuoja ūkininkavimo reikalavimai ir kad gaminant maisto produktus jų laikomasi.

Tačiau daugelio su produktų higiena ir sauga nesusijusių ūkininkavimo reikalavimų, pvz., aplinkos apsaugos ir gyvūnų gerovės užtikrinimo taisyklių, neprivaloma taikyti importuojamiems maisto produktams. Kodėl egzistuoja toks prieštaringumas? Klausimus, susijusius su ūkininkavimo standartais, aplinkos apsauga, gyvūnų gerove ir darbuotojų sauga, reguliuoja šalių, kuriose vykdoma ūkininkavimo veikla, vyriausybės. Todėl, nors ES gali reikalauti ir reikalauja, kad importuojami maisto produktai atitiktų taikomus minimalius standartus, visų pirma susijusius su higiena ir sauga, importuojamų žemės ūkio bei maisto produktų gamyboje taikyti ūkininkavimo metodai tikrinami pagal šalies, kurioje tie produktai pagaminti, teisės aktus.

Reikėtų glaudžiau susieti ūkininkavimo reikalavimus, kurie susiję ne tik su higiena bei sauga ir kurių laikosi visi ES ūkininkai, ir pagamintam produktui taikomus reikalavimus. Jei daugiau vartotojų būtų informuoti apie šiuos reikalavimus ir juos pripažintų, dėl jų prekiaujant būtų galima turėti naudos.

Tačiau šiuos klausimus reikia spręsti nesudarant kliūčių bendrosios rinkos veikimui ir neiškreipiant konkurencijos.

1 klausimas. Kaip būtų galima geriau informuoti vartotojus apie reikalavimus ir standartus, kurių laikosi ūkininkai ir kurie susiję ne vien su higiena ir sauga? Kokie būtų privalumai ir trūkumai, jei: būtų parengtos naujos ES programos (būtų naudojami vienas ar keli simboliai arba logotipai, kuriuose būtų nurodyta, kad užtikrinta atitiktis su higiena ir sauga nesusijusiems ES ūkininkavimo reikalavimams)? Ar ES gamybos reikalavimus atitinkantis ne ES produktas taip pat gali būti laikomas tinkamu, kad jam būtų taikoma tokia ES kokybės užtikrinimo sistema? būtų privaloma nurodyti pirminių produktų gamybos vietą (ES arba ne ES)? |

- 2. Prekybos standartai

ES prekybos standartai – tai reglamentai, kuriais nustatomos produktų apibrėžtys, būtiniausieji produktų standartai, produktų kategorijos ir ženklinimo reikalavimai, kad vartotojai būtų informuojami apie daugelį žemės ūkio produktų ir kai kuriuos perdirbtus maisto produktus[2]. Jie turėtų būti taikomi siekiant padėti ūkininkams pateikti vartotojams produktų, turinčių tokių savybių, kokių pastarieji ir tikisi, išvengti vartotojų nepasitenkinimo ir norint lengviau palyginti skirtingomis savybėmis pasižyminčių produktų kainas. Prekybos standartai buvo patvirtinti siekiant pakeisti įvairius nacionalinius standartus ir taip palengvinti prekybą bendrojoje rinkoje.

ES prekybos standartai taikomi ne visiems maisto produktams. Pavyzdžiui, pasėlių sektoriuje (kviečių, kukurūzų, ankštinių augalų ir kt.) produktais prekiaujama laikantis oficialių tarptautinių, nacionalinių ar privačiu lygiu nustatytų rūšiavimo ir klasifikavimo standartų. Kad vartotojai nebūtų klaidinami, parduodamiems produktams, kuriems netaikomi ES prekybos standartai, taikomos bendros vartotojų apsaugos ir produktų ženklinimo taisyklės.

Nors kai kuriuos ES prekybos standartus nebuvo sudėtinga parengti, dėl kitų teko daug diskutuoti. Be to, gali būti sudėtinga tikslinti prekybos standartus priimant ES reglamentus.

Šioje žaliojoje knygoje Komisija konsultuojasi dėl trijų bendrų su prekybos standartais susijusių klausimų: kaip reikėtų rengti privalomąsias ES prekybos standartų dalis; ar galima būtų daugiau vartoti neprivalomų terminų (kurie taip pat vadinami „nustatytaisiais“ terminais) ir kokios yra taisyklių nustatymo proceso paprastinimo alternatyvos.

2.1. Privalomosios prekybos standartų dalys

Produktų tapatybė . Dauguma ES prekybos standartų žemės ūkio produktai arba maisto produktai, kuriems tokie standartai taikomi, yra apibrėžiami laikantis aiškių bendrų produktų apibūdinimo taisyklių. Pavyzdžiui, termino „sultys“ negalima vartoti, jei vaisių sultys buvo atskiestos. Panašiai, nurodant sojos gėrimus, negalima vartoti termino „pienas“.

Ūkininkavimo reikalavimai. Kai kuriais atvejais, pvz., šviežiems vaisiams ar daržovėms, arba paukštienai, prekybos standartais taip pat nustatomi absoliutūs ir griežti „geros ir tinkamos prekinės“ kokybės reikalavimai, kurių būtina laikytis parduodant produktus vartotojams. Vartotojams negalima parduoti šviežių vaisių ir daržovių, jeigu jie sugedo arba supuvo, turi trūkumų, yra purvini, pakenkti kenkėjų, nepakankamai užaugę arba, vaisių atveju, neprinokę. Šie reikalavimai taip pat apima reikalavimus dėl mažiausio dydžio (nurodant brandumą). Dėl to gali atsitikti taip, kad valgomi (t. y. saugūs vartoti) vaisiai ir daržovės nepateks į šviežios produkcijos rinką, o bus arba perdirbami, arba sunaikinami.

Klasifikacija pagal kokybę ir dydį. Keliuose prekybos standartuose nustatytos privalomos klasifikavimo sistemos. Iš pradžių jos buvo įdiegtos siekiant užtikrinti rinkos skaidrumą, kad vartotojai galėtų palyginti žinomoms klasėms ar kategorijoms priklausančių produktų kainas. Naminių paukščių skerdenos ir skerdenų gabalai privalo būti priskiriami A arba B klasei, priklausomai nuo kokybės kriterijų, pvz., skerdenos pavidalo bei formos ir apgadintos skerdenos specialaus apibūdinimo. Kiaušiniai pagal dydį turi būti priskirti vienai iš keturių klasių – XL, L, M ir S , taip pat turi būti klasifikuojami pagal paukščių auginimo metodą: auginti narve, ant kraiko, laisvėje arba ekologiniame ūkyje. Panašiai turi būti rūšiuojami kai kurie vaisiai ir daržovės: „Aukščiausios rūšies“ (angl. Extra ), „I klasės“ (angl. Class I ) arba „II klasės“ (angl. Class II ). Tai reiškia, kad visus tokius vaisius prieš pateikiant parduoti reikia surūšiuoti.

Dėl privalomų prekybos standartų aspektų kyla šie pagrindiniai klausimai: ar būtina turėti taisykles norint pasiekti teisėtus politikos tikslus, ar atsižvelgiant į biurokratizmą sąnaudos yra proporcingos ir ar tokias taisykles taikant neatsiranda nepageidaujamų pasekmių, pvz., naujoviškų ar neįprastų produktų prekybos varžymo arba valgomos produkcijos naikinimo.

2 klausimas. Kokį poveikį vartotojams, prekiautojams ir gamintojams turi tai, kad produktų apibrėžtys pateikiamos ES teisės aktais nustatytuose prekybos standartuose? Kokie yra privalumai ir trūkumai? Ar reikėtų leisti mažmeninėje prekyboje parduoti higienos ir saugos reikalavimus atitinkančius, tačiau dėl estetinių ar panašių priežasčių prekybos standartų neatitinkančius produktus? Jei taip, ar vartotojui apie juos reikėtų pateikti specialią informaciją? Ar privaloma klasifikacija atsižvelgiant į produktų kokybę bei dydį galėtų tapti neprivaloma, pvz., „neprivalomi nustatytieji terminai“ (kaip nurodyta tolesniame 2.2 skirsnyje)? |

2.2. Nustatytieji prekybos standartuose vartojami terminai

Neprivalomi nustatytieji terminai yra apibrėžti teisės aktais. Pirkėjai žino, kad pažymėtas nustatytuoju terminu produktas atitinka apibrėžtą ūkininkavimo metodą arba produkto ypatumą. Prekybos standartuose vartojamais nustatytaisiais terminais vartotojams siekiama pateikti naudingą ir tikslią techninio pobūdžio informaciją. Pagal nustatytuosius terminus ūkininkams taip pat turėtų būti lengviau nustatyti produktui pridėtinę vertę suteikiančius ypatumus arba ūkininkavimo metodus ir už papildomas gamybos sąnaudas užsitikrinti papildomą finansinį atlygį.

Neprivalomi nustatytieji terminai taip pat vartojami produkto kategorijai arba savybėms nustatyti. Tačiau produktas gali būti parduodamas nevartojant šių neprivalomų terminų, pvz.:

- remiantis paukštienai taikomais prekybos standartais, neprivalomi terminai „lesinta ...“ (angl. fed with ), „patalpose laisvai auginti paukščiai“ (angl. extensive indoor ), „auginti laisvėje“ (angl. free-range ) arba „tradiciškai laisvai laikomi paukščiai“ (angl. traditional free-range ) gali būti vartojami tik tiems produktams, kurie buvo auginti taikant apibrėžtus metodus;

- terminas „šaltojo spaudimo“ (angl. cold extraction ) gali būti vartojamas tik žymint aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo alyvuogių aliejų ir pirmojo spaudimo alyvuogių aliejų, kuris pagamintas pagal apibrėžtą procesą; tačiau šio termino vartoti nebūtina.

Pasirinktinai vartojant nustatytuosius terminus atsiranda galimybė, prireikus, pateikti nustatytas apibrėžtis, kad ūkininkai galėtų pranešti apie specifinius produktų ypatumus bei ūkininkavimo metodus

Kita vertus, skirtingų žemės ūkio sektorių ūkininkai ir pirmojo gamybos etapo maisto gamintojai, norėdami vartotojams pranešti apie konkrečių ūkininkavimo metodų naudojimą, dažnai vartoja tokius užrašus: „pagaminta arba užauginta ūkyje“ (angl. farmhouse), „pagaminta arba užauginta kalnuose“ (angl. mountain ), „gaminant į aplinką išskiriama mažai anglies dioksido“ (angl. low carbon ), „natūralus“ (angl. natural ) ir kt. Šie produktą apibūdinantys terminai gali būti vartojami tuomet, jeigu jie atitinka bet kokias taikomas nacionalinio lygmens apibrėžtis ir bendrąjį standartą – neklaidinti vartotojų. Šie žodžiai ir su jais susijusi ūkininkavimo praktika suteikia produktams patrauklumo. Todėl vartotojai gali būti suklaidinti, jei, pvz., žodžiai, kurie reiškia, kad buvo taikomi ekstensyvaus ūkininkavimo metodai, yra vartojami intensyvaus ūkininkavimo būdu užaugintai produkcijai žymėti. Dėl neseniai atsiradusių įvairių etikečių, kuriose pateikiama informacija apie mažesnį poveikį klimato kaitai turinčių ūkininkavimo metodų taikymą, kilo šiokių tokių neaiškumų. Todėl galbūt reikėtų tokius konkretiems sektoriams būdingus ūkininkavimo terminus apibrėžti ES lygiu.

3 klausimas. Kokia apimtimi yra būtina ES lygiu taikomuose prekybos standartuose nustatyti „neprivalomų nustatytųjų terminų“ apibrėžtis? Ar reikėtų ES lygiu nustatyti bendrų nustatytųjų terminų, kuriais apibūdinami konkrečiuose sektoriuose taikomi ūkininkavimo metodai, pvz., „kalnų produktas“ (angl. mountain product), „pagaminta arba užauginta ūkyje“, „gaminant į aplinką išskiriama mažai anglies dioksido“? |

2.3. Prekybos standartų paprastinimas

Kuriant ES prekybos standartus, reikėtų ieškoti būdų, kaip supaprastinti teisės aktų rengimą Komisijoje, arba kitoms įstaigoms perduoti užduotį, susijusią su teisės aktų rengimu; taip pat galima daryti nuorodas į tarptautinius standartus.

Paprastinant taip pat reikėtų atsižvelgti į valdžios institucijoms ir suinteresuotosioms šalims tenkančią administracinę naštą. Pavyzdžiui, dėl privalomo vaisių ir daržovių rūšiavimo (pvz., pagal dydį) gamintojai patiria sąnaudų, o valdžios institucijoms reikia kontroliuoti, kaip laikomasi reikalavimų.

Daugelis ES prekybos standartų grindžiami tarptautiniu mastu sutartais standartais – Codex Alimentarius arba Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JT/EEK) standartais. Šiais tarptautiniais standartais, jei tinka, yra grindžiami ES prekybos standartai. Skirtingai nuo privalomų ES standartų, kurie taikomi kai kuriems vaisiams ir daržovėms, pasėlių sektoriaus (dėl kurio nėra priimta ES prekybos standartų) atveju nuoroda į tarptautinius standartus yra daroma nacionaliniuose standartuose arba privatūs prekiautojai jais naudojasi tiesiogiai. ES taip pat prisideda prie tarptautinių standartų nustatymo, o ES standartai kartais yra naudojami kaip tarptautinių standartų pagrindas.

Keičiantis rinkos reikalavimams ir tobulėjant technologijoms, prekybos standartai gali iš dalies būti pasenę ir juos gali reikėti tikslinti bei atnaujinti. Apskritai yra du būdai kaip neatsilikti nuo rinkos pokyčių.

Savireguliavimas

Atitinkamo sektoriaus ūkio subjektams gali būti pavesta nustatyti ir kontroliuoti prekybos standartus, įskaitant produktų apibrėžtis, produktų klasifikavimą ir nustatytuosius terminus. Jei egzistuoja tarptautiniai standartai, jais gamintojai ir prekiautojai gali paprasčiausiai remtis komerciniuose sandoriuose.

Konkretaus sektoriaus prekiautojai ir verslininkai gali patys imtis iniciatyvos kurti siektinus standartus ar praktikos kodeksus. Šis procesas vadinamas savireguliavimu. Dėl viešojo vykdymo užtikrinimo patiriamos administracinės sąnaudos nėra didelės, nes bet kokie ginčai yra sprendžiami tarp susijusiųjų šalių, pvz., arbitražo būdu. O jei valstybės institucijos nustato standartus ir prižiūri, kaip jų laikomasi, atsiranda išlaidų organizuojant patikrinimus ir kontrolę, ir, prireikus, iškeliant bylą teisme.

Savireguliavimo privalumas yra tai, kad politiką kuria, įgyvendina ir vykdo praktinę veiklą vykdantys subjektai, kurie gerai žino, kokia yra padėtis rinkoje. Standartų projektų rengimo procedūros galėtų būti paprastesnės, kad būtų galima lanksčiau ir greičiau prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų. Tuo pačiu metu techniniai reglamentai yra taikomi tik toms įmonėms, kurios įsipareigojo jų laikytis (taip pat vadina inter pares susitarimais arba susitarimais tarp pasirašiusiųjų šalių).

Savireguliavimo pavyzdžių galima rasti bulvių ir vaisių sulčių sektoriuose.

Paprastesnis ES lygmens reglamentavimas

Kitas būdas užtikrinti, kad prekybos standartai liktų aktualūs – paprastinti ES prekybos standartų tvirtinimą ir persvarstymą pasitelkus bendrą reguliavimą, tiesiogiai darant nuorodą į tarptautinius standartus arba, jei tinka, taikant savanoriškas sistemas.

- Bendras reguliavimas – tai procesas, per kurį Bendrijos teisės aktu tam tikroje srityje veikiančioms suinteresuotosioms šalims pavedama siekti aiškiai apibrėžtų tikslų. Prekybos standartų atveju teisės aktų leidėjas turėtų sutelkti dėmesį į svarbiausius teisės akto aspektus, o susijusiųjų šalių atstovų turėtų būti prašoma minėtą teisės aktą papildyti ir, remiantis savo patirtimi, nustatyti techninio pobūdžio duomenis ir specifikacijas.

- ES teisės aktuose galėtų būti tiesiog pateikiama nuoroda į tarptautinius standartus. Tokiu būdu būtų galima išvengti prekybos standartų rengimo ES lygiu. Tačiau tarptautiniai standartai paprastai priimami tik keliomis kalbomis, ir, be jokių abejonių, egzistuoja tik nedaugeliu oficialių ES kalbų.

- Pagaliau, egzistuojančių taisyklių turinį būtų galima supaprastinti ir racionalizuoti, pavyzdžiui, pasitelkus kritinę apžvalgą (žr. pirmiau aptartą temą apie įvairius prekybos standartų aspektus, visų pirma „nustatytuosius terminus“) ir parengus naują darnią sistemą prekybos standartams rengti – dabar tai pradėta daryti vaisių ir daržovių sektoriuje.

4 klausimas. Kokia apimtimi prekybos standartų (ar jų dalių) rengimą, įgyvendinimą ir kontrolę būtų galima palikti savireguliavimui? Jei prekybos standartai (ar jų dalys) ir toliau būtų grindžiami ES teise, kokie būtų privalumai ir trūkumai, privalumus ir trūkumus vertinant ir pagal administracinę naštą: jei būtų taikomas savireguliavimas? jei būtų daroma nuoroda į tarptautinius standartus? jei nebūtų keičiamas dabartinis teisės aktų leidybos metodas (kiek įmanoma paprastinant turinį)? |

- II dalis. Specialiosios Europos Sąjungos kokybės užtikrinimo programos

BUVO PRADėTOS įGYVENDINTI KETURIOS SPECIALIOS ES KOKYBėS UžTIKRINIMO PROGRAMOS, SUSIJUSIOS SU GEOGRAFINėMIS NUORODOMIS, EKOLOGINIU ūKININKAVIMU, TRADICINIAIS GAMINIAIS IR ATOKIAUSIų ES REGIONų PRODUKTAIS. DėL šIų PROGRAMų VARTOTOJAI GALI ATPAžINTI PRODUKTUS, KURIų SPECIALIOSIOS SAVYBėS SIEJAMOS SU KONKREčIA KILME IR (ARBA) ūKININKAVIMO METODU. KAD VARTOTOJAI GALėTų PASITIKėTI ETIKETėJE PATEIKTOS INFORMACIJOS PAGRįSTUMU, VALSTYBėS INSTITUCIJOS ARBA PRIVATI SERTIFIKAVIMO įSTAIGA PRIžIūRI, KAD BūTų LAIKOMASI SPECIFIKACIJOJE PATEIKTų REIKALAVIMų. GAMINANTYS AUTENTIšKUS PRODUKTUS ūKININKAI YRA APSAUGOTI, KAD NENUKENTėTų DėL PASITAIKANčIų PADIRBTų PRODUKTų, KURIE PARDUODAMI SU SAUGOMAIS PAVADINIMAIS. TODėL JIEMS TURėTų BūTI SUTEIKTA GALIMYBė PRAšYTI DIDESNėS KAINOS Už PAPILDOMą RūPINIMąSI IR PASTANGAS.

Keturios programos yra skirtos užtikrinti, kad tokiomis specialiomis savybėmis pasižymintys produktai atitiktų jiems taikomus rinkos reikalavimus. Šios žaliosios knygos tikslas – išsamiai nagrinėti įvairius minėtų programų aspektus ir bet kokios papildomos ES programos teiktinas galimybes.

3. Geografinės nuorodos

„Geografinė nuoroda“ – tai pavadinimas, kuriuo apibūdinamas žemės ūkio produktas arba maisto produktas, kurio savybės arba reputacija priklauso nuo geografinės vietovės, iš kurios jis yra kilęs. Daug ES vartotojų ir vis daugiau vartotojų visame pasaulyje ieško kokybiškų produktų ir yra pasirengę mokėti didesnę kainą už autentiškus produktus iš konkrečios geografinės vietovės. Naudojantys geografines nuorodas ūkininkai ir gamintojai gali turėti nemažą pajamų šaltinį ir tam tikrų garantijų; naudodami tokias nuorodas jie gali jausti pasitenkinimą ir didžiuotis, kad gamina kokybiškus produktus, kurie yra Europos paveldo dalis.

Tuo galima paaiškinti, kodėl ES yra parengti žemės ūkio produktų ir maisto produktų, vyno ir spiritinių gėrimų geografinių nuorodų registrai, skirti padėti saugoti reikalavimus atitinkančių gaminių pavadinimų intelektinę nuosavybę. „Geografinė nuoroda“ gali būti tiek „saugoma kilmės vietos nuoroda“ (SKVN), tiek „saugoma geografinė nuoroda“ (SGN). Kad pavadinimas atitiktų SKVN reikalavimus, visi gamybos etapai[3] iš esmės turi būti vykdomi toje geografinėje vietovėje, o produkto savybes turi išimtinai ar iš esmės lemti jo geografinė kilmė. Kad pavadinimas atitiktų SGN reikalavimus, bent vienas gamybos etapas turi būti vykdomas toje vietovėje, o ryšys su atitinkama vietove gali būti grindžiamas atsižvelgiant į su ta geografine vietove siejamą specifinę kokybę, reputaciją ar į kitus su vietove siejamus ypatumus.

ES GN sistema, be jokių abejonių, gali naudotis trečiųjų šalių gamintojai.

3.1. Geografinių nuorodų apsauga ir taikymas

Apsauga

Registruota geografine nuoroda užtikrinama intelektinės nuosavybės apsauga, o originalaus produkto gamintojams bei kitiems subjektams, kurie prekiauja tokiu produktu ar jį parduoda, suteikiama teisė naudoti registruotą pavadinimą. Registruoto pavadinimo negalima naudoti ant panašių produktų, net jei yra prierašas, pvz., „panašus“ (angl. like ), „tipiškas“ (angl. type ), „būdingas“ (angl. kind ), jeigu naudojamas užrašas primena pavadinimą arba jei pavadinimas yra išverstas.

Dėl geografinės nuorodos registravimo ir apsaugos gali kilti konfliktų su esamais pavadinimo naudotojais (arba galimais naudotojais), pvz., prekių ženklų turėtojais arba augalų ir gyvūnų veislių pavadinimų, kuriuose pateikiama geografinė nuoroda, naudotojais. Kai kurie naudotojai teigia, kad pavadinimas yra vartojamas bendrąja prasme, nes bendrinis pavadinimas negali būti registruojamas kaip geografinė nuoroda. Todėl šiems konfliktiniams klausimams spręsti yra teisės normos, o Europos Teisingumo Teismas išsamiai paaiškino bendrinio statuso klausimą.

Kad būtų galima geriau atpažinti saugoma GN paženklintus produktus, ES buvo sukurti simboliai, kuriais turi būti žymimi produktai, parduodami su registruoto pavadinimo žyma.

Įgyvendinimo užtikrinimas

Valstybės institucijos arba privačios sertifikavimo įstaigos tikrina, ar ūkininkai laikėsi produkto specifikacijoje nurodytų reikalavimų. Be to, valstybės narės atlieka administracinio pobūdžio kontrolę dėl registruotų pavadinimų naudojimo žymint platinamus ir mažmeninėje prekyboje esančius produktus vadovaudamosi specialiais vyną ir spiritinius gėrimus reglamentuojančiais teisės aktais ir atlikdamos kitų produktų oficialią kontrolę pagal ES maisto produktus reglamentuojančius teisės aktus.

Valstybės institucijoms atliekant geografinių nuorodų kontrolę priemonė ir prekės ženklas vertinami kaip skirtingi dalykai. Prekių ženklai – tai privačiosios teisės priemonė. Savininkas turi apsaugoti prekės ženklą, jei būtina, teikdamas teisminį ieškinį.

5 klausimas. Ar reikia aiškinti arba tikslinti bet kokius taisyklių, kuriomis nustatomos geografinių nuorodų naudotojų bei kitų pavadinimo naudotojų (ar galimų naudotojų) teisės, aspektus? Kokiais kriterijais reikėtų remtis siekiant nuspręsti, ar pavadinimas yra bendrinis? Ar geografinių nuorodų sistemą reikėtų keisti dėl: apsaugos masto? apsaugos užtikrinimo? sistemai priklausančių žemės ūkio produktų ir maisto produktų? Ar reikėtų labiau skatinti naudoti alternatyvias priemones, pvz., prekės ženklo apsaugą? |

- 3.2. Geografinių nuorodų registravimo kriterijai

Siekiant neprarasti pasitikėjimo geografinių nuorodų sistema, labai svarbu, kad įrašai apie produktų kokybę atitiktų vartotojų lūkesčius. Iš viso yra užregistruota arba siekiama užregistruoti apie 3 000 geografinių nuorodų vynui, spiritiniams gėrimams, žemės ūkio produktams ir maisto produktams. Šiuo metu pateikta daug prašymų įregistruoti produktus, kurie daugiausia parduodami vietinėse ar regioninėse rinkose. Kai kurių perdirbtų maisto produktų pavadinimų atveju vietos ir gamybos sąsaja priklauso ne nuo sudedamųjų dalių auginimo, o nuo perdirbimo ir nuo produkto reputacijos. Todėl žaliavos gali būti atvežtos iš kitos vietovės, o to vartotojas galbūt nesitiki.

Daugelio produktų kokybė ir reputacija priklauso ne vien nuo tokių veiksnių, kurie susiję su produkto kilme ir vietos gamintojų žiniomis. Produkto kokybė ir vartotojų lūkesčių patenkinimas gali nemažai priklausyti ir nuo tvarumo kriterijų, pvz.:

- produkto indėlis į vietos ekonomiką,

- ūkininkavimo metodų tvarumas aplinkosaugos atžvilgiu,

- produkto ekonominis gyvybingumas ir eksporto galimybės,

- perdirbtų maisto produktų atveju, reikalavimas, kad visos žaliavos būtų iš aplinkinių produkto perdirbimo zonos vietovių.

6 klausimas. Ar, siekiant riboti prašymų leisti naudoti geografines nuorodas skaičių, reikėtų nustatyti papildomus kriterijus? Visų pirma, ar norint pabrėžti produkto ir geografinės vietovės sąsają reikėtų sugriežtinti kriterijus dėl saugomų geografinių nuorodų, pabrėžiant jų ir saugomų vietos kilmės nuorodų skirtumą Ar į specifikaciją reikėtų įtraukti specialius tvarumo bei kitus kriterijus, neatsižvelgiant į tai, ar jie iš esmės yra susiję su kilme, ar ne? Kokie būtų privalumai ir trūkumai? |

3.3. Europos Sąjungos geografinių nuorodų apsauga trečiosiose šalyse

Dėl kai kurių geografinių nuorodų produktas gali būti eksportuojamas į prabangių produktų rinkas. ES eksportuotojai gali tiekti vartotojams kokybiškus produktus. Vis dėlto geras geografines nuorodas taip pat labai mėgstama imituoti ir savintis. Siekiant paskatinti ES eksportuotojus pardavinėti kokybiškus produktus ne ES teritorijoje ir apsaugoti jų investicijas, labai svarbu užtikrinti teisinę ES geografinių nuorodų apsaugą.

Kai kurios ES nepriklausančios šalys turi specialias sistemas geografinėms nuorodoms apsaugoti, o kitos šiam tikslui pasitelkia prekių ženklų teisę, ženklinimo teisę arba taiko keletą teisinių priemonių.

Geografinės nuorodos yra saugomos pagal įvairius daugiašalius susitarimus. ES yra pasirašiusi keletą dvišalių susitarimų, visų pirma vyno sektoriuje. ES siekia užtikrinti geresnę apsaugą ir registraciją daugiašaliu (PPO) lygiu ir derybomis dėl daugelio dvišalių susitarimų dėl visų žemės ūkio produktų. Dvišaliuose susitarimuose buvo laikomasi požiūrio, kad reikia siekti visų ES geografinių nuorodų sąraše esančių pavadinimų. Tačiau, kadangi dauguma iš dabar ES saugomų 3 000 geografinių nuorodų yra susijusios su produktais, kurie parduodami daugiausia vietos ar regionų lygiu, abejojama, ar visiems šiems pavadinimams reikalinga tarptautinio lygmens apsauga.

7 klausimas. Su kokiais sunkumais susiduria geografinių nuorodų naudotojai mėgindami užsitikrinti apsaugą ne ES šalyse? Ką ES turėtų daryti siekdama veiksmingiausios geografinių nuorodų apsaugos trečiosiose šalyse? |

3.4. Perdirbtų produktų ingredientams taikomos geografinės nuorodos

Perdirbtų ir paruoštų produktų etiketėse dažnai nurodomi svarbūs ingredientai. Jei ingredientui taikoma saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN) arba saugoma geografinė nuoroda (SGN), perdirbto produkto gamintojas, naudodamas registruotą pavadinimą, gali norėti pranešti apie tokio ingrediento buvimą produkte. Tačiau ingrediento gamintojai gali prieštarauti, kad parduodant perdirbtą produktą būtų naudojamas registruotas pavadinimas.

Bendrosiose vartotojų informavimo taisyklėse įtraukta nuostata, kaip tokius ingredientus galima reklamuoti neklaidinant vartotojų. Pavyzdžiui, jei ingredientas nurodomas prekiniame pavadinime, ingredientų sąraše privaloma nurodyti jo proporciją.

8 klausimas. Ar kilo sunkumų reklamuojant perdirbtuose produktuose ir (arba) paruoštuose maisto produktuose naudojamus ingredientus, kuriems taikomos SGN arba SKVN? |

3.5. Produktams, kuriems taikomos saugomos geografinės nuorodos, gaminti naudojamų žaliavų kilmė

Kad būtų laikomasi SGN apibrėžties, pakanka, kad vienas gamybos proceso etapas būtų vykdomas toje vietovėje, iš kurios kildinamas produkto pavadinimas. Daugeliu perdirbtų produktų SGN atveju (ir kai kuriais SKVN atvejais) žaliavos yra tiekiamos ne iš susijusios vietovės. Kai kuriems vartotojams gali būti svarbu, kad būtų naudojamos tos vietovės žaliavos, o kitiems – kad tos geografinės vietovės profesionalūs gamintojai rinktųsi aukščiausios kokybės žaliavas nepriklausomai nuo jų kilmės. Vartotojų lūkesčiai taip pat gali skirtis atsižvelgiant į produkto tipą.

9 klausimas. Kokie yra žaliavų kilmės identifikavimo privalumai ir trūkumai tais atvejais, kai žaliavos tiekiamos ne iš tos vietovės, kuri pateikta geografinėje nuorodoje? |

3.6. Geografinių nuorodų sistemų derėjimas ir paprastinimas

Šiuo metu ES yra trys žemės ūkio geografinių nuorodų registravimo ir apsaugos sistemos: viena yra skirta žemės ūkio ir maisto produktams, kita – spiritiniams gėrimams, o trečia – vynui. Jos buvo sukurtos iš dalies atsižvelgiant į atitinkamų produktų specifines savybes ir laipsniškai įgyvendinant kiekvienos rūšies produktų apsaugos sistemas.

Nors visos trys sistemos grindžiamos panašiais dalykais (apsaugos tipas, apibrėžtys, administracinis vykdymas, sąsaja su prekių ženklais, vienodų pavadinimų egzistavimo vienu metu taisyklės, registro kūrimas, produkto specifikacijos paskirtis), yra procedūrinių bei kitokių skirtumų, susijusių su skirtingų tipų produktams taikomais specifiniais reikalavimais. Pavyzdžiui, vynui, žemės ūkio produktams ir maisto produktams gali būti taikomi tiek SKVN, tiek SGN, o spiritiniams gėrimams gali būti suteikiamos tik SGN.

10 klausimas. Ar reikėtų paprastinti bei derinti tris ES naudojamas geografinių nuorodų apsaugos sistemas, ir jeigu taip, kokia apimtimi? Arba, ar šios sistemos ir ateityje turėtų būti atskiros registravimo priemonės? |

4. Garantuoti tradiciniai gaminiai

„Garantuoti tradiciniai gaminiai“ (GTG) – taip vadinami iš tradicinių žaliavų ar taikant tradicinius gamybos metodus pagaminti arba tradicinės sudėties žemės ūkio arba maisto gaminiai. Šiai sistemai priklauso žmonėms vartoti skirti žemės ūkio produktai ir įvairūs maisto produktai, pvz., alus, konditerijos gaminiai, makaronų gaminiai, paruoštas maistas, kuris vartojamas pašildytas, sriubos, ledai ir šerbetai.

Nuo sistemos įdiegimo 1992 m. buvo užregistruota tik 20 GTG. Dar apie 30 produktų pavadinimų yra pateikta registruoti. Net jei jie visi būtų užregistruoti, šis skaičius yra labai mažas. Ekonominiu požiūriu svarbūs yra tik keli užregistruoti pavadinimai.

Daugeliu atveju registracija yra skirta tik tam, kad būtų žinoma apie tradicinį produkto pobūdį: pavadinimą galima ir toliau naudoti ant netradicinių produktų. Daugiau negu du trečdaliai prašymus pateikusių subjektų pasirinko šią registracijos rūšį, t. y. be pavadinimo rezervavimo. Kaip alternatyvą galima rinktis atskirai registruoti pavadinimą; tokiu atveju jį galima naudoti pagal specifikaciją pagamintam gaminiui apibūdinti nepriklausomai nuo to, ar ant jo yra užrašas „garantuotas tradicinis gaminys“, akronimas „GTG“ arba ES logotipas, ar ne. Tai rodo, kad GTG registracija daugiausia yra skirta tik tradiciniam produktui identifikuoti, o ne pavadinimui saugoti.

Šiai sistemai priskiriamus tradicinius gaminius gali gaminti ir parduoti bet kuris gamintojas, kuris leidžia atlikti reikalingus patikrinimus. Tačiau atrodo, kad šia GTG reglamento nuostata pasinaudojo tik keletas subjektų ne iš tos šalies, iš kurios buvo gautas pirminis prašymas.

11 klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad GTG sistema naudojasi nedaug subjektų, ar yra geresnis būdas garantuotiems tradiciniams gaminiams identifikuoti ir juos viešinti? |

5. Ekologinis ūkininkavimas

Pastaraisiais metais ekologiškų maisto produktų poreikis tarp vartotojų nuolat didėjo – paklausa didėjo labiau negu pasiūla. Siekdami užtikrinti, kad produktas atitiktų apie jį pateiktą informaciją, ūkininkai ir vartotojai yra priklausomi nuo ekologinio ūkininkavimo sistemos vientisumo. Valstybės institucijų arba sertifikavimo įstaigų vykdoma kontrolė yra be galo svarbi norint neprarasti pasitikėjimo sistema ir pagrįsti didesnes kainas.

ES ekologiškų maisto produktų rinka išlieka nevienalytė ir susiskaidžiusi pagal valstybių teritorijas. Nacionaliniuose prekybos centruose parduodami nacionalinių sertifikuotojų patvirtinti produktai, nežiūrint į tai, kad visų jų veikla grindžiama ES ekologinio ūkininkavimo standartu. Todėl šiuo metu ES tenka uždavinys – sukurti veikiančią ekologiškų produktų vidaus rinką neprarandant ir nesumenkinant ekologinio ženklo reputacijos bei patikimumo.

Nuo 1991 m. ES buvo taikomas standartas, kuriuo Europos gamintojams ir perdirbėjams, taip pat norintiems ES rinkai pateikti ekologiškus produktus trečiųjų šalių eksportuotojams nustatytos ekologinio ūkininkavimo taisyklės. ES standartas buvo parengtas pagal ekologinio ūkininkavimo taisykles, išdėstytas Codex Alimentarius patvirtintame tarptautiniame standarte, ir dėl to ES ekologiški produktai lengviau pripažįstami juos eksportuojant į trečiąsias šalis.

2004 m. buvo susitarta dėl strateginių ir politinių ekologinio ūkininkavimo sektoriaus tikslų, kurie išdėstyti ES veiksmų plane, skirtame ekologiškiems maisto produktams ir ekologiniam ūkininkavimui . Svarbiausias įvykis teisėkūros srityje buvo 2007 m. birželio mėn. priimtas naujas Ekologinio ūkininkavimo reglamentas. Atsižvelgdama į tai, kad naujas reglamentas buvo neseniai priimtas, Komisija nori, kad konsultacijų metu daugiausia dėmesio būtų skiriama ekologiškų produktų rinkos veikimui, o ne konkrečioms teisės akto nuostatoms.

12 klausimas. Kokie veiksniai gali trukdyti kurti bendrą ES ekologiškų produktų rinką? Kaip galima pagerinti bendrą ES ekologiškų produktų rinkos veikimą? |

6. Produktų kokybės užtikrinimo politika atokiausiuose regionuose

Specialių žemės ūkio priemonių taikymą atokiausiuose ES regionuose[4] reglamentuojančiuose teisės aktuose numatyta pradėti naudoti grafinį simbolį, skirtą užtikrinti didesnį kokybiškų atokiausiems regionams būdingų žemės ūkio produktų (tiek natūralių, tiek perdirbtų) žinomumą ir vartojimą. Simbolio naudojimą kontroliuoja nacionalinių institucijų paskirtos įstaigos, o atitinkamos prekybos organizacijos rengia jo naudojimo sąlygas. Žemės ūkio produktai, kuriuos bus galima ženklinti minėtu simboliu, privalo atitikti reikalavimus, apibrėžtus remiantis ES taisyklėmis arba, jei tokių taisyklių nėra, tarptautiniais standartais.

Prireikus, atstovaujančiųjų prekybos organizacijų siūlymu, produktams iš atokiausių regionų gali būti patvirtinti specialūs papildomi reikalavimai. Kol kas tokia galimybe pasinaudojo tik Ispanijos ir Prancūzijos atokiausių regionų gamintojai (pvz., dėl ananasų, bananų, melionų ir kitų egzotinių vaisių iš Gvadelupos, Martinikos bei Reunjono ir dėl Kanarų salose užaugintų bananų, pomidorų, agurkų ir kitų vaisių bei daržovių, gėlių ir pagaminto vyno).

Šios iniciatyvos yra skirtos skatinti ūkininkus laikytis produktų kokybės reikalavimų; jos taip pat suteikia pridėtinę vertę vietos produkcijai iš tų regionų, kuriuose ūkininkauti yra sunkiau dėl jų atokumo nuo ES žemyninės teritorijos ir nuošalumo, taip pat dėl sudėtingų geografinių bei meteorologinių sąlygų. Todėl pradėjus taikyti grafinį simbolį ir susijusius gamybos reikalavimus būtų galima padėti didinti žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą tiek vietos, tiek išorės rinkose.

13 klausimas. Kiek dėl grafinių simbolių ES atokiausiems regionams žymėti naudojimo padidėjo atokiausių regionų produktų žinomumas? Kaip tokias iniciatyvas reikėtų tobulinti, kad būtų daugiau kokybiškų žemės ūkio produktų iš atokiausių regionų? |

7. Kitos Europos Sąjungos programos

Dabartinės ES kokybės programos yra susijusios su geografine kilme, tradiciniais produktais, tam tikrų regionų produktais bei ekologiniu ūkininkavimu; jos yra ES kokybės užtikrinimo politikos pagrindas. Gali būti patvirtintos papildomos ES programos, pvz., susijusios su didelės gamtinės vertės produktais arba su kalnų vietovėse pagamintais produktais, gerovės kokybe[5], ES kilmės ženklinimu ir ekologinio ženklo sistemų taikymu perdirbtiems žemės ūkio produktams. Taip pat galima būtų skatinti naujoves.

Bet kokia nauja ES kokybės užtikrinimo programa turi atitikti ES politikos poreikius, kurių neįmanoma deramai patenkinti įgyvendinant nacionalines arba privataus sektoriaus programas arba pasitelkus kitas priemones. Atliekant bendrą žemės ūkio politikos veiksmingumo patikrinimą, greta kitų pagrindinių prioritetų buvo išvardytos su klimato kaita, biologinės įvairovės išsaugojimu ir vandens vartojimu susijusios problemos.

Atsižvelgdama į galimas naujas programas, Komisija spręs, ar reikia priimti papildomus teisės aktus, ar kai kuriais atvejais gali užtekti parengti atitinkamas rekomendacijas.

Privalomas programas gali būti patogu taikyti visų pirma teisiniu ir moksliniu požiūriu sudėtingose srityse (pvz., gyvūnų gerovės srityje). Kitais atvejais galbūt pakaktų neprivalomų programų, kurių tikslas būtų padėti jų savininkams kurti ir tobulinti programas.

Laikantis geresnio reglamentavimo politikos principų, būtina atsižvelgti į ūkininkams ir kitoms suinteresuotosioms šalims, taip pat valstybių narių administracijoms ir Komisijai tenkančią administracinę naštą.

14 klausimas. Ar yra skubių klausimų, kurių neįmanoma išspręsti pasitelkus dabartines programas bei procedūras, ir dėl kurių būtų didelis poreikis parengti ES programą? Ar Komisija turėtų numatyti galimybę atskirais atvejais, pvz., kai yra teisiniu ir moksliniu požiūriu sudėtingos aplinkybės arba kai reikia užsitikrinti didelį vartotojų pripažinimą, patvirtinti privalomas programas? Jei taip, kaip padaryti, kad suinteresuotųjų šalių ir valstybės institucijų administracinė našta būtų kuo mažesnė? |

III dalis. Sertifikavimo programos

8. MAISTO KOKYBėS SERTIFIKAVIMO PROGRAMOS

Pastaraisiais metais gerokai padaugėjo privačių ir nacionalinių maisto kokybės sertifikavimo programų. Dėl jų mažmeniniams prekiautojams sudaromos galimybės reaguoti į kintančius vartotojų poreikius ir pateikti vartotojams specialių savybių turinčių produktų (nesvarbu, ar tai būtų dėl produkto ypatumų, ar dėl gamybos metodų). Tai, kad programomis užtikrinamas sertifikavimas, vartotojams suteikia papildomą garantiją, kad galima pasitikėti etiketėje pateikta informacija. Ūkininkams šios programos reiškia ne vien sąnaudas – tai puiki galimybė pranešti vartotojams apie produkto savybes.

ES sertifikavimo programos yra labai įvairios: pradedant privalomų gamybos standartų laikymusi ir baigiant papildomais reikalavimais, susijusiais su aplinkos apsauga, gyvūnų gerove, juslinėmis savybėmis, darbuotojų gerove, sąžininga prekyba, klimato kaitos problemomis, etiniais, religiniais ar kultūriniais aspektais, ūkininkavimo metodais ir kilme.

Kokybės sertifikavimas suteikia maisto pramonės atstovams ir mažmeniniams prekiautojams papildomų garantijų dėl tiekiamų produktų. Taip užtikrinamas teisinis saugumas, t. y. kad ūkininkai laikėsi tinkamų standartų, ir taip prisidedama prie geresnės mažmeninių prekiautojų reputacijos kūrimo.

Tačiau pastaraisiais metais daugėjant programų ir etikečių imta nuogąstauti dėl programų reikalavimų skaidrumo, pateiktos informacijos patikimumo ir galimo poveikio normaliems prekybiniams santykiams.

Per šias konsultacijas Komisija siekia sužinoti nuomonę apie šių daugiausia privačių programų veikimą ir jų poveikį ES ir ne ES ūkininkams, taip pat besivystančių šalių ūkininkams.

8.1. Sertifikavimo programų veiksmingumas siekiant politikos tikslų

Stambūs mažmeniniai prekiautojai sertifikavimo programomis gali naudotis siekdami užtikrinti atitiktį tam tikroms gamybos ir tiekimo sąlygoms. Pastaraisiais metais programų gerokai padaugėjo, nes mažmeniniai prekiautojai įvertino vartotojų poreikį daugiau žinoti apie perkamus maisto produktus. Daugeliui vartotojų svarbiausi klausimai – higiena ir sauga, taip pat kaina. Atsižvelgiant į vartotojus, kurie siekia įsigyti kokybiškų, konkrečiais ypatumais pasižyminčių arba pagal tam tikrus ūkininkavimo metodus pagamintų produktų, toliau išdėstyti pagrindiniai veiksniai, skatinantys siekti naujovių:

- vartotojų noras atkurti ryšį su žemės ūkiu ir teikti pirmenybę vietos bei sezoniniams produktams, kurie išauginti arba pagaminti taikant aplinką ir visuomenę tausojančias ūkininkavimo sistemas;

- su aplinkos apsauga susiję klausimai: kova su klimato kaita, veiksmingesnis gamtinių išteklių (pvz., vandens, dirvožemio) valdymas ir biologinės įvairovės saugojimas;

- maisto produktų maistinių savybių viešinimas;

- visuomenės susirūpinimas. Sąžiningos prekybos etiketė – programa, kuri grindžiama strateginiu ketinimu padėti gamintojams ir dirbantiesiems (daugiausia besivystančiose šalyse) išsivaduoti iš ekonominio ir socialinio pažeidžiamumo ir pereiti prie saugaus ekonominio pakankamumo;

- gyvūnų gerovė. Už gyvūnų gerovę kovojančių grupių ir su mažmeniniais prekiautojais bendradarbiaujančių ūkininkų, taip pat mokslo bendruomenės iniciatyva įgyvendinamos privačios programos. Įgyvendinant šias gyvūnų gerovės programas paprastai prekybos tikslais patvirtinama, kad buvo laikomasi ne tik būtiniausiųjų reikalavimų.

Remiantis šiais politiniais veiksniais galima bent iš dalies paaiškinti, kodėl atsirado tiek daug įvairių sertifikavimo programų. Tačiau kai kuriais atvejais sertifikavimo programos sukūrimas ir naudojimas priklauso nuo to, ar rinkoje yra toks poreikis.

Programos, kuriomis užtikrinama atitiktis galiojantiems teisiniams reikalavimams, vadinamos „pagrindinėmis programomis“. Jomis papildomai nenustatoma konkrečių kokybės reikalavimų, o remiantis pagrindiniais teisės aktuose nustatytais reikalavimais kuriamos išsamios taisyklės ūkio subjektams (pvz., reikalaujama tvarkyti papildomus apskaitos žinynus) ir taikomi patikrinimai siekiant užtikrinti, kad šių reikalavimų būtų laikomasi. Tokio pobūdžio programos yra naudojamos viešinti „sertifikuotą“ arba „garantuotą“ produkciją, kuri atitinka susijusius standartus (pvz., higienos standartus ir kt.). Dažnai tokios programos vykdomos verslo subjektų lygiu, ir taip įmonės užsitikrina, kad buvo laikomasi atitinkamų tiekiamam produktui taikytinų standartų ir reikalavimų. Šios programos gali būti skirtos verslo subjektų reputacijai saugoti ir mažinti ieškinių dėl atsakomybės už gaminį tikimybę bei susijusį poveikį. Šiuo metu galutiniams vartotojams neteikiama informacijos, kad produktas atitinka šių pagrindinių programų reikalavimus.

15 klausimas. Kiek kokybiškų produktų sertifikavimo programomis galima patenkinti pagrindinius visuomenės poreikius, susijusius su produkto ypatumais ir ūkininkavimo metodais? Kokia yra rizika, kad dėl sertifikavimo programų, garantuojančių atitiktį pagrindiniams reikalavimams, bus klaidinami vartotojai? Kokias sąnaudas patiria ir kokios naudos turi dalyvaujantys sertifikavimo programose ūkininkai ir kiti maisto produktų gamintojai (dažniausiai mažosios ir vidutinės įmonės)? Ar gamintojų organizacijas reikėtų skatinti aktyviau dalyvauti? |

8.2. Europos Sąjungos vykdoma priežiūra

Kadangi sertifikavimo programos yra labai įvairios, jų taikymą reglamentuojanti teisinė sistema yra sudėtinga ir apima įvairias politikos sritis. Sertifikavimo programoms taikoma:

- vidaus rinkos taisyklės. Sertifikavimo paslaugomis turėtų būti galima nevaržomai naudotis tarpvalstybiniu mastu. Dėl programų neturėtų atsirasti de facto kliūčių prekybai vidaus rinkoje;

- konkurencijos taisyklės;

- vartotojams skirta informacija ir ženklinimo reikalavimai. Ar vartotojai žino, ką reiškia etiketėje pateikta informacija?

- sertifikavimo programos taikymo srityje galiojantys specialūs teisės aktai.

Komisijos nuomone, su šiais klausimais susijusių specialiai sertifikavimo programoms skirtų papildomų teisės aktų priimti nereikia, tačiau reikėtų svarstyti galimybę parengti rekomendacijų rinkinį. Jos turėtų būti skirtos padėti programų savininkams plėtoti ir tobulinti programas.

16 klausimas. Ar pakaktų ES gairių siekiant geriau užtikrinti kuriamų sertifikavimo programų derėjimą? Kokius kriterijus reikėtų įtraukti į tokį vadovą ar rekomendacijų rinkinį? |

8.3. Naštos ir sąnaudų mažinimas

Dalyvavimo sertifikavimo programose sąnaudos skirstomos į dvi grupes: tiesioginės ir netiesioginės. Tiesioginės sąnaudos yra sietinos su nario mokesčiais, trečiosios šalies vykdoma kontrole ir sertifikavimu. Netiesioginės sąnaudos sietinos su sertifikavimo programos standartų laikymusi (investicijos į įrengimų modernizavimą) ir periodinėmis gamybos sąnaudomis.

Dėl dalyvavimo daugiau negu vienoje programoje atsiranda nemaža našta (finansinė ir administracinė) visų pirma mažiems gamintojams. Jei ūkininkas nedalyvauja nė vienoje programoje, gali atsitikti taip, kad tam tikri prekybos centrai jo produktų atsisakys.

Oficialūs kontrolės reikalavimai turi būti papildyti privačioms programoms taikomais sertifikavimo ir kontrolės reikalavimais.

17 klausimas. Kaip galima sumažinti su dalyvavimu vienoje ar keliose kokybės sertifikavimo programose susijusias administracines sąnaudas ir naštą? |

8.4. Tarptautinis aspektas

Tarptautinėje prekyboje pasitelkus sertifikavimo programas galima viešinti tam tikrus kokybinius ypatumus turinčius produktus ir jais prekiauti. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma dabartinių programų priklauso privatiems subjektams (ūkininkams arba gamintojams, maisto pramonės subjektams ar mažmeniniams prekiautojams), Europos Komisijos kišimasis yra minimalus.

Besivystančiųjų šalių ūkininkai, teikiantys produktus ES rinkai, dėl privačių sertifikavimo programų patiria ne tik sąnaudų, bet turi ir naujų galimybių. Ūkininkams gali būti sunku laikytis nustatytų reikalavimų. Vis dėlto, jeigu jie gali būti sertifikuoti pagal ES mažmeninio prekiautojo naudojamą programą, jų padėtis gali būti palankesnė norint parduoti savo produkciją ES.

Atsižvelgiant į gyvūnų gerovę, ekstensyvaus ūkininkavimo sąlygos, visų pirma, besivystančiose šalyse galėtų reikšti tai, kad yra puiki galimybė plėtoti gyvūnų gerovei palankių produktų prekybą, nes patvirtinus gamybos metodą ES vartotojams būtų suteiktos tinkamos garantijos dėl ūkininkavimo sąlygų.

18 klausimas. Kaip privačias sertifikavimo programas galima naudoti siekiant, kad būtų eksportuojama daugiau ES produktų ir kad kokybiški produktai būtų viešinami eksporto rinkose? Kaip besivystančių šalių gamintojams, kurie norėdami tiekti savo produkciją tam tikriems mažmeniniams prekiautojams turi laikytis privačių sertifikavimo programų reikalavimų, sudaryti palankesnes sąlygas patekti į ES rinką? |

Išvada

ŠIAME DOKUMENTE BENDRAI PRISTATYTA žEMėS ūKIO PRODUKTų KOKYBėS POLITIKA. ŽALIOSIOS KNYGOS TIKSLAS – PRADėTI DISKUSIJAS IR GAUTI RAšYTINIų ATSAKYMų. TODėL VISOS suinteresuotosios šalys ir suinteresuotieji subjektai raginami teikti pastabas. Kaip išdėstyta Komisijos komunikate dėl geresnio reglamentavimo, politikos formavimo procesas turėtų būti kiek įmanoma skaidresnis, o veiksmų reikėtų imtis tik atidžiai išklausius suinteresuotąsias šalis.

Todėl žalioji knyga yra pirmasis politikos formavimo etapas. Respondentų atsakymais bus grindžiami Komisijos svarstymai rengiant komunikatą, kuriame bus pristatytos politikos alternatyvos. Jis, remiantis dabartine darbotvarke, bus paskelbtas 2009 m. gegužės mėn. Ar šia žaliąja knyga inicijuotos konsultacijos bus sėkmingos priklauso nuo daugelio suinteresuotųjų šalių noro dalytis savo problemomis, jas paaiškinti, taip pat nuo to, ar šio viešo proceso metu jie norės pateikti savo analizę ir pasiūlyti minčių.

Komisija gautus atsakymus paskelbs ir analizuos, o vėliau paskelbs savo nuomonę.

19 klausimas. Respondentai yra raginami kelti bet kokius kitus su žemės ūkio produktų kokybės politika susijusius klausimus, kurie iki šiol nebuvo aptarti. |

[1] Komisija asmens duomenis tvarkys atsižvelgdama į 2000 m. gruodžio 18 d. Reglamentą (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 8, 2001 1 12, p. 1).

[2] Produktai, kuriems taikomi prekybos standartai: jautiena ir veršiena, kiaušiniai, švieži ir perdirbti vaisiai bei daržovės, medus, apyniai, pienas ir pieno produktai, alyvuogių aliejus, kiauliena, paukštiena, aviena, cukrus, vynas, kakava ir šokolado produktai, kavos ir cikorijų ekstraktai, vaisių sultys, vaisių džemai, želė bei marmeladai ir kt., spiritiniai gėrimai, taip pat sviestas, margarinas ir mišiniai.

[3] Pvz., apsirūpinimas žaliavomis, valymas ir rūšiavimas; perdirbimas, brandinimas; galutinio produkto paruošimas ir kt.

[4] Prancūzijos užjūrio departamentai – Gajana, Martinika, Gvadelupa ir Reunjonas, Ispanijos Kanarų salos ir Portugalijos Azorų ir Madeiros salos.

[5] http://www.welfarequality.net/everyone: Welfare Quality® – tai Europos Komisijos finansuojamas projektas. Tai Šeštojoje bendrojoje programoje numatytas projektas. Ši mokslinių tyrimų programa yra skirta kurti gerovės ūkiuose vertinimo Europos standartus ir informacijos apie produktus sistemas, taip pat praktines gyvūnų gerovės gerinimo strategijas.