52008DC0593

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 30.9.2008

KOM(2008) 593 galutinis

KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Antroji ataskaita dėl 1998 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/84/EB dėl sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos įgyvendinimo {SEK(2008)2506}

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Direktyvos įgyvendinimas 3

2.1. Perkėlimas 3

2.1.1. Turinys 3

2.1.2. Perkėlimas į valstybių narių teisę 4

2.2. Direktyvos taikymo sritis – „pilkoji rinka“ 4

2.3. Direktyvos įgyvendinimo skirtumai valstybėse 5

2.3.1. Nacionaliniu lygiu nustatytų sankcijų dydis 5

2.3.2. Sankcijų taikymas privatiems asmenims už nelegalių priemonių laikymą 5

2.3.3. Nacionalinių valdžios institucijų priemonių veiksmingumas 6

2.4. Tarptautinis aspektas 6

3. Direktyvos tinkamumas konvergencijos sąlygomis 7

3.1. Nauji platinimo būdai 7

3.2. Nauji piratavimo būdai 7

3.3. Pagalba saugant autorių teises 8

3.3.1. Teisių turėtojų apsaugos sustiprinimas 9

3.3.2. Skaitmeninio teisių valdymo sistemos 9

3.4. Vienintelis apsaugos kriterijus – užmokesčio apsauga 10

4. Išvados ir planuojami veiksmai 11

4.1. Direktyvos 98/84/EB įvertinimas 11

4.2. Planuojami veiksmai, skirti pagerinti direktyvos taikymą ir spręsti su konvergencija susijusias užduotis 11

4.2.1. Ekspertų grupės sudarymas 11

4.2.2. Darbo grupė dėl „pilkosios rinkos“ 12

4.2.3. Informacijos rinkimas 12

4.2.4. Europos paslaugų su sąlygine prieiga ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos konvencijos ratifikavimas 13

1. ĮVADAS

1998 m. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė Direktyvą 98/84/EB[1] dėl sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos, tam kad būtų sudarytos sąlygos vystytis mokamos televizijos paslaugų vidaus rinkai. 2003 m. Komisija pateikė pirmąją direktyvos taikymo ataskaitą[2].

Nuo direktyvos priėmimo praėjus dešimčiai metų Komisija pateikia antrąją jos taikymo ataskaitą. Šios rinkos esminiai pokyčiai aprašyti 2007 m. Komisijos užsakymu KEA ir Cerna atliktame direktyvos poveikio tyrime[3].

Šiuo metu kyla klausimų dėl dabartinio direktyvos turinio tikslingumo ir tinkamumo. Dabartinė šios rinkos padėtis pasižymi naujomis turinio platinimo platformų galimybėmis: interneto televizija, IP televizija, judriojo ryšio televizija, užsakomosios vaizdo paslaugos. Ar šioms rinkoms derėtų taikyti tokią pat apsaugą kaip ir mokamai televizijai? Ar direktyvoje numatyta apsauga joms tikslinga, o gal net būtina? Žinoma, tokie klausimai būtų aktualūs tik nustačius, kad direktyva yra veiksminga.

Tenka konstatuoti, kad piratavimas, su kuriuo kovoti skirta direktyva, labai greitai prisitaiko prie technologijų pokyčių ir net suklesti atsiradus naujoms galimybėms.

Norėdama gauti direktyvos ikišiolinio įgyvendinimo tyrimui reikalingos informacijos, kartu su minėtu tyrimu, 2008 m. vasario 11 d. – balandžio 4 d. Komisija viešai konsultavosi ir sulaukė 54 nuomonių[4]. Kartu su ataskaita pateikiamas Komisijos tarnybų darbo dokumentas, kuriame nurodomos nuomonėse suformuluotos pozicijos. Komisijos tarnybų atstovai taip pat keliuose posėdžiuose tiesiogiai susitiko su sektoriaus verslo atstovais.

2. DIREKTYVOS įGYVENDINIMAS

2.1. Perkėlimas

2.1.1. Turinys

Siekiant skatinti sąlyginės prieigos paslaugų vystymąsi vidaus rinkoje, direktyvoje apibrėžiamos paslaugos, kurioms taikoma apsauga ir pateikiamas neteisėtos komercinės veiklos, už kurią valstybės narės taiko sankcijas, sąrašas. Valstybės narės privalo numatyti baudas pažeidėjams ir teisinius mechanizmus šalims, kurių interesai pažeisti.

2.1.2. Perkėlimas į valstybių narių teisę

Visos valstybės narės direktyvos nuostatas jau perkėlė į nacionalinę teisę[5]. Naujosios valstybės narės tai padarė dar prieš įstojimą, nes ši direktyva – Bendrijos acquis dalis.

2.2. Direktyvos taikymo sritis – „pilkoji rinka“

Net ir priėmus direktyvą bei susijusius teisės aktus suderinus Bendrijos mastu, Europos Sąjungos piliečiams, besinaudojantiems teise laisvai judėti ES viduje, sąlygos legaliai naudotis jų kilmės šalies televizijos kanalų teikiamomis paslaugomis nesudarytos. Vadinamoji „pilkoji rinka“ susiformavo, nes pateikus pašto dėžutės adresą buvo galima gauti teisėtą abonementą. Tai nėra juodoji rinka, nes už abonementą sumokėta, tačiau ir ne „baltoji“, nes tam tikros televizijos kanalų turimos transliavimo teisės galioja tik tos valstybės teritorijoje, o ne kitose valstybėse narėse.

Vis dėlto tam tikromis mokamos televizijos paslaugomis tarptautiniu lygiu galima naudotis, o tai sušvelnina pernelyg neigiamą direktyvos poveikio vidaus rinkai vertinimą. Šie pavyzdžiai atitinka tradicinį modelį, taikomą transliavimo ir išimtinėms teisėms, nes televizijų kanalai tokias teises perka visai atitinkamos valstybės teritorijai, kurioje kalbama ta pačia kalba, ir retais atvejais išeivijai, gyvenančiai keliose arba visose kitose valstybėse narėse.

Nepaisant šios tradicinės struktūros, „pilkosios rinkos“ legalizavimo galimybė kelia nerimą daugeliui rinkos dalyvių, nes tai neabejotinai paveiktų prekybos autorių teisėmis arba teisėmis transliuoti sporto renginius vienos valstybės teritorijoje organizavimą. Suprantama, kad teisių turėtojai siekia kuo labiau padidinti pajamas parduodami jas kiekvienai teritorijai atskirai, o garso ir vaizdo paslaugų teikėjai baiminasi, kad jų siūlomos paslaugos praras patrauklumą, nes į jų teritoriją atėjus konkurentams, siūlantiems panašias paslaugas, neteks savo išskirtinumo.

Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad Komisija norėtų, kad atsirastų vienintelė tarpvalstybinė rinka – tai su judumu susijusių ir ES piliečių teisėtus lūkesčius atitinkančių paslaugų pasiūla, t.y. galimybė jas teisėtai gauti gimtąja kalba ir gimtosios šalies kalba.

Tam, kad tokia pasiūla atsirastų, reikalingas lankstesnis teisių pirkimo metodas, pavyzdžiui, atsižvelgiant į atitinkamoje valstybėje nustatytų vartotojų skaičių. Pažanga įmanoma, tik visiems rinkos dalyviams aktyviai bendradarbiaujant, tačiau atrodo, kad šiuo metu tai sunkiai įgyvendinama, nes trūksta motyvacijos. Tam taip pat reikėtų atlikti įvairių kino kūrinių platinimo tvarkos nacionalinių reguliavimo kanalų tyrimą, nes jų skirtumai gali blokuoti šių kūrinių platinimą keliose teritorijose.

Galimas sprendimas būtų naujos rūšies paslaugų, tokių kaip interneto televizija arba judriojo ryšio televizija, kurių transliacijos ir sąlyginės prieigos išlaidos yra sąlyginai mažesnės nei naudojant dekoderius, atsiradimas. Tačiau dar reikia pasiekti, kad tokių naujų paslaugų teikimas teritoriniu atžvilgiu nebūtų ribojamas teisių turėtojui prašant. Komisijai pateiktuose keliuose skunduose jau minėta, kad internetu neįmanoma žiūrėti transliuojamų programų, jei kompiuteris yra ne toje pačioje valstybėje narėje kaip televizijos kanalas.

Reikia pažymėti, kad daugiau nei 8,7 mln. ES piliečių[6] šiuo metu gyvena ne savo kilmės valstybėje, ir tokių asmenų vis daugėja. Laisvas asmenų ir paslaugų judėjimas yra vienas pagrindinių Europos integracijos principų, todėl suteikiant galimybę kiekvienam ES piliečiui savo kalba ir neatsitrūkstant nuo savo kultūros gauti vaizdo ir garso paslaugas integracijos procesas pagreitėtų[7].

Tęsiant šių klausimų analizę svarbu surinkti kuo daugiau ir įvairesnės informacijos, pvz. apie galimybes teikti naujos rūšies paslaugas, tikslinių, tarpvalstybinių vaizdo ir garso paslaugų pasiūlą ir dėl ES piliečių judumo galimai susidarysiančią rinką.

2.3. Direktyvos įgyvendinimo skirtumai valstybėse

Direktyvoje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų „veiksmingas, atgrasančias ir proporcingas“ sankcijas ir užtikrintų, kad paslaugų teikėjai turėtų galimybę naudotis tinkamomis teisinės apsaugos priemonėmis.

Nors KEA ir Cerna atliktoje studijoje išsamiai analizuojami tik 11 valstybių narių teisės aktai, o viešųjų konsultacijų atsakymai gauti ne iš visų 27 valstybių narių, tačiau šie du informacijos šaltiniai leidžia susidaryti vaizdą apie perkėlimo į nacionalinę teisę tendencijas. Nors kai kurios nuomonę pareiškusios valstybės teigia esą patenkintos direktyvos įgyvendinimu nacionaliniu lygiu, daugelis kitų valstybių pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai yra riboti.

2.3.1. Nacionaliniu lygiu nustatytų sankcijų dydis

Valstybėms narėms buvo suteikta galimybė laisvai pasirinkti, kokio pobūdžio ir dydžio sankcijas taikyti, su sąlyga, kad bus laikomasi trijų minėtų kriterijų. Sankcijų ribos labai plačios: mažiausių baudų dydis gali siekti nuo 25 EUR iki 7500 EUR, o didžiausių nuo 1128 EUR iki 50000 EUR, o jei taikoma laisvės atėmimo bausmė, pastarosios trukmė nuo 8 dienų iki penkerių metų.

Tokie dideli skirtumai padeda paaiškinti, kodėl įvairių valstybių narių rinkos dalyvių sankcijų veiksmingumo vertinimai skiriasi. Žinoma, reikia atsižvelgti į pragyvenimo lygio skirtumus Europos Sąjungoje, dėl kurių sankcijų suvienodinimas ES lygiu yra nepageidautinas. Tačiau gali būti naudinga atlikti kiekvienos atskiros valstybės narės atgrasomojo sankcijų poveikio tyrimus.

2.3.2. Sankcijų taikymas privatiems asmenims už nelegalių priemonių laikymą

Bendrijos mastu suderinamos tik nuostatos dėl komercinės veiklos, susijusios su neteisėtomis priemonėmis, o valstybės narė gali pačios pasirinkti, ar taikyti sankcijas privatiems asmenims už laikomas neteisėtas priemonės. Šis itin opus kovos su piratavimu aspektas vis dar kelia tiek pat daug diskusijų, kaip ir prieš priimant direktyvą.

Sankcijų už privačių asmenų laikomas neteisėtas priemones taikymui pritaria verslo atstovai, kurie tai laiko nelegaliomis paslaugomis linkusių naudotis vartotojų auklėjimo priemone. Be to, tokių sankcijų taikymas galėtų padėti taikant sankcijas už naujų rūšių piratavimą, susidedantį iš įvairių veiksmų, kurių tam tikri veiksmai, tokie kaip šifravimo kodų atskleidimas internete (vėliau šiuos kodus naudoja pats vartotojas programuodamas nusipirktą neprogramuotą lustinę kortelę, kurios pardavimas – komercinis veiksmas – yra iš esmės teisėtas), atliekami privačių asmenų.

Panašu, kad valstybių narių nuomonė dėl sankcijų už privačių asmenų turimas neteisėtas priemones vėl tampa palanki. Pavyzdžiui, nuo 2003 m. Italijoje jos vėl taikomos, o Švedijoje šiuo metu svarstoma galimybė jas taikyti už nelegalių priemonių pirkimą ir naudojimą.

Todėl būtų tikslinga toliau tęsti diskusijas šia tema ir pasidalyti valstybių narių patirtimi.

2.3.3. Nacionalinių valdžios institucijų priemonių veiksmingumas

Tyrimo rezultatuose ir pateiktose nuomonėse minima, kad egzistuoja bendra techninių žinių trūkumo problema – jų trūksta už teisės aktų įgyvendinimą atsakingoms institucijoms.

Taip pat juose minima, kad daug keblumų kyla dėl itin aukšto techninio naujų piratavimo būdų lygio – tam reikia puikiai išmanyti naujas technologijas.

Todėl valstybių narių valdžios institucijų už teisės aktų įgyvendinimą atsakingų ekspertų grupės sudarymas būtų itin geras būdas skleisti techninę informaciją apie piratavimą ir dalintis gerąja patirtimi.

2.4. Tarptautinis aspektas

Po Europos Sąjungos plėtros piratavimo veiklos, kuria prieš tai būdavo aktyviai užsiimama kai kuriose Rytų Europos šalyse, geografinės ribos pakito. Šios šalys dabar yra ES narės ir jose kovojant su piratavimu vadovaujamasi į nacionalinę teisę perkeltomis direktyvos nuostatomis.

Be to, savo teisės aktus su Bendrijos acquis ėmėsi derinti šalys kandidatės (Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija), šalys kandidatės, su kuriomis derybos jau pradėtos (Kroatija ir Turkija) ir potencialios kandidatės (Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Serbija ir Kosovas). Šiuo metu vyksta derybos dėl laisvosios prekybos susitarimo su Ukraina, kuri privalo suderinti atitinkamų sričių teisės aktus.

Tebevykstant ES plėtros procesui, 2001 m. vasario 28 d. Europos Ekonominės Erdvės Jungtinio komiteto sprendimu Nr. 17/2001 Direktyva 98/84/EB įtraukta į EEE susitarimą, todėl ji taikoma Islandijoje, Lichtenšteine ir Norvegijoje.

Komisijos veiklos galimybės apsiriboja šiomis priemonėmis. Vis dėlto, 2001 m. sausio 24 d. Europos Tarybos priimta Europos paslaugų su sąlygine prieiga ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos konvencijoje[8] numatytas į Direktyvos teikiamą apsaugą panašus apsaugos mechanizmas. Šią Konvenciją ratifikuos 47 Europos Tarybos valstybės narės, taip pat Baltarusija ir Šventasis sostas.

Šiuo metu ją yra pasirašiusios 11 valstybių[9], o ratifikavusios – aštuonios. Konvenciją ratifikuoti taip pat gali ir Europos bendrija. EB ratifikavimas gali paskatinti kitas valstybes ją ratifikuoti ir taip praplėsti atitinkamų paslaugų teikėjams taikomą apsaugą už ES teritorijos ribų.

3. DIREKTYVOS TINKAMUMAS KONVERGENCIJOS SąLYGOMIS

3.1. Nauji platinimo būdai

Naujų technologijų sričiai apibūdinti geriausiai tinka žodis „konvergencija“, kuriuo išreiškiama galimybė naudotis turiniu, prieinamu per keletą platformų. Pradėjus planuoti direktyvą, Europos teisės aktų leidėjo tikslas buvo parengti technologiniu požiūriu neutralias nuostatas, tam, kad dėl tuo metu jau numatomų naujovių atsiradimo teisės aktas išliktų tinkamas. Remiantis šiuo pirminiu tikslu galima paaiškinti, kodėl į „apsaugotųjų paslaugų“ apibrėžtį įtraukiamos televizijos ir radijo programų transliavimo bei informacinės visuomenės paslaugos. Be to, patvirtintoje apibrėžtyje neatsižvelgiama į numatytų paslaugų platinimo būdą.

Todėl televizijos ar radijo programų transliavimo paslaugos patenka į „apsaugotųjų paslaugų“ apibrėžtį, nepaisant jų platinimo būdo (ADSL, internetas, judrusis ryšys). Apibrėžtį atitinka ir nuotolinės prieigos paslaugos vartotojui prašant, tokios kaip užsakomosios vaizdo paslaugos, nes jos patenka į informacinės visuomenės paslaugų[10] apibrėžties sritį. Vienintelis šios apsaugos apribojimas yra tai, kad už paslaugas turi būti apmokama naudojant sąlyginės prieigos sistemą.

3.2. Nauji piratavimo būdai

Išaugus lustinių kortelių naudojimui atkoduoti signalams, kompiuterinio piratavimo veikla tapo įvairesnė. Atkodavimo įrenginiai ir neprogramuotos lustinės kortelės parduodamos be apribojimų, nes jie gali būti naudojami teisėtai. Kortelių programavimo kodai atskirai atskleidžiami internete. Tuo užsiima kompiuterių piratai, kurie iš šios veiklos turi ekonominės naudos. O neprogramuotą lustinę kortelę, siekdamas neteisėtai pasinaudoti paslauga, užprogramuoja pats dekoderio pirkėjas.

Dėl tokio veiklos pasiskirstymo atsirado nauji būdai neteisėtai pasinaudoti minėtomis paslaugomis, o teismams už tokią veiklą nubausti sudėtinga. Taip yra todėl, kad prekiaujama produktais, kurie gali būti naudojami teisėtai, o kodų atskleidimą internete sudėtinga susieti su šių produktų pardavimu. Galiausiai, neprogramuotos lustinės kortelės programavimą atlieka pats vartotojas, o ne pardavėjas.

Esant tokiai padėčiai nepanašu, kad direktyvos nuostatas būtų galima taikyti tiesiogiai, nes įrodyti, kad vykdoma neteisėta komercinė veikla, sudėtinga. Žinoma, verslo atstovai gali tvirtinti, kad tokios parduodamos lustinės kortelės nepritaikytos naudoti teisėtais tikslais, kadangi dėl sudėtingos sandaros ir todėl didelės kainos įprastiniam naudojimui (pavyzdžiui, tarnybiniams pažymėjimams) jos nekonkurencingos.

Tokiais atvejais teismai privalo atlikti techninį vertinimą, tačiau tam dažnai nepakanka kompetentingų pareigūnų specialiųjų žinių.

Rinkos dalyviai pažymi, kad būtina nustatyti galimybę tretiesiems asmenims, neatlygintinai internete atskleidusiems kodus, taikyti sankcijas. Direktyvos nuostatų neįmanoma taikyti dėl nekomercinio veiklos pobūdžio: įrodyti, kad neprogramuotos kortelės pardavimas ir kodų atskleidimas internete yra susiję, beveik neįmanoma. Net jei taikant sankcijas už privačių asmenų turimas neteisėtas priemones tokiais metodais besinaudojantys vartotojai ir būtų baudžiami, tačiau kodų atskleidimo internete problemos tai tiesiogiai neišspręstų.

Šiuo atveju problemą išspręsti padėtų tik kovos su nesąžininga konkurencija priemonės, tačiau ir tokiu atveju gali kilti sunkumų dėl teisės pažeidimo eksteritorialaus pobūdžio. Todėl būtų naudinga išnagrinėti šią problemą, siekiant išanalizuoti teisėtas kovos su tokia praktika galimybes.

Atsirado taip pat ir naujų piratavimo būdų, pavyzdžiui, bendras naudojimasis viena kortele: teisėtai įsigijus kortelę paslaugą bevieliu ryšiu arba naudojant Wimax technologiją paslaugas galima teikti kitiems vartotojams. Dažniausiai toks paslaugų teikimas yra mokamas, todėl direktyvos nuostatos jam taikytinos. Toks piratavimo būdas sukelia sunkumų, nes pažeidimą sudėtinga nustatyti (policijos pareigūnai turi būti tinkamai paruošti).

Todėl tikslinga nacionalines valdžios institucijas labiau skatinti keistis informacija.

3.3. Pagalba saugant autorių teises

Direktyvoje 98/84/EB teisių į turinį turėtojams teisė pasinaudoti jos nuostatomis nesuteikiama. Dėl apsaugos taikymo srities išplėtimo ilgai diskutuota priimant direktyvą, tačiau ši galimybė atmesta, nes planuota priimti specialiai autorių teisių apsaugai informacinėje visuomenėje skirtą teisės aktą. Praėjus trejiems metams nuo Direktyvos 98/84/EB priėmimo, joje numatytos apsaugos sritis praplėsta 2001 m. gegužės 22 d. Direktyva 2001/29/EB[11] dėl autorių teisių informacinėje visuomenėje.

Vis dėlto Direktyva 98/84/EB netiesiogiai, tačiau reikšmingai prisidedama prie autorių teisių apsaugos, nes nuo piratavimo saugomos autorių teisėmis ginamas turinys, o tuo pačiu ir teisių turėtojų pajamos.

3.3.1. Teisių turėtojų apsaugos sustiprinimas

Teisių turėtojai, teisių naudotojai ir teisių į sporto renginių transliavimą turėtojai išreiškė pageidavimą, kad direktyva būtų taikoma ir jiems.

Tačiau dėl joje numatomos apsaugos turinio kyla nesusipratimų. Direktyvos nuostatomis pagrįstos sankcijos gali būti taikomos tik su neteisėtomis priemonėmis susijusiems veiksmams. Todėl šios sankcijos negali būti taikomos kitokiems veiksmams, pavyzdžiui, teisėtų priemonių naudojimui nesilaikant atitinkamų teritorinių apribojimų, kaip minėtu aprašytu „pilkosios rinkos“ atveju.

Tai svarbus patikslinimas, nes teisių turėtojų (transliuotojų autorių arba analogiškos teisės į sporto renginių laidas) mokami mokesčiai grindžiami teritorinio pasiskirstymo principu ir teisių vertės sumažėjimo rizika, jei teritorinių apribojimų nesilaikoma.

Todėl į direktyvos taikymo sritį įtraukti kitus suinteresuotuosius asmenis būtų visiškai netikslinga. Direktyvoje piratavimas apibrėžiamas kaip neteisėtų priemonių naudojimas, t.y. turinio platintojo nepatvirtintų įrenginių naudojimas. Pavyzdžiui, „pilkojoje rinkoje“ naudojamų dekoderių tipą patvirtina transliuotojai ir už tai gauna nuolatinės pajamas.

Vienas galimų teisės turėtojų problemos sprendimo būdų būtų „pilkosios rinkos“ integravimo gerinimas ir jos galimų pajamų įtraukimas. Vis dėlto šį metodą reikėtų apsvarstyti plačiau bei surinkti daugiau informacijos apie tarpvalstybinių rinkų teikiamas galimybes.

Tačiau teisių į sporto renginių transliavimą turėtojai turi teisę reikalauti geresnės apsaugos, nes jų teises tiesiogiai ginančio teisės akto nėra. Kartu reikėtų atsižvelgti į teisėtus vartotojų lūkesčius teisėtai naudotis tarpvalstybinėmis paslaugomis ir į būtinybę visuomenei užtikrinti galimybę be apribojimų stebėti jai svarbius renginius. Komisija siūlo pradėti darbą įvertinti šiam trūkumui pašalinti reikalingų papildomų priemonių poreikį. Jei būtų atliktas Komisijos baltojoje knygoje dėl sporto[12] numatytas galimas sporto finansavimo tyrimas, būtų surinkti analizei reikalingi pradiniai duomenys.

3.3.2. Skaitmeninio teisių valdymo sistemos

Turinį pradėjus platinti internetu, imta naudoti naujas turinio apsaugos technologijas: skaitmeninio teisių valdymo sistemas, dar vadinamas DRM (angl. Digital Rights Management ).

Šios techninės apsaugos priemonės skirtos užtikrinti, kad platinant turinį internetu autoriaus teisės nebūtų pažeidžiamos. Šis bendras tikslas apima įvairiausias konfigūracijos ir naudojimo priemones, kuriomis nustatomi įvairaus pobūdžio apribojimai: kiekybiniai kūrinio nuskaitymo apribojimai, geografiniu atžvilgiu apribota prieiga prie jo, kompiuterinė arba programinė nuskaitymo įranga, perdavimas iš įrenginio į įrenginį, skaitmeninis išskleidimas (nebaigtinis sąrašas).

Vis dėlto, kai kurios priemonės gali atitikti sąlyginės prieigos sistemų apibrėžtį: „ tai bet kokia techninė priemonė ir (arba) susitarimas, kada apsaugotosios paslaugos gavimas suprantama forma padaromas priklausomu nuo išankstinio individualaus leidimo “ (direktyvos 2 straipsnio b dalis). Todėl priemonėms, skirtoms užtikrinti, kad už kūrinį būtų sumokėta, ypač tokioms priemonėms, leidžiančioms taikyti skirtingą apmokestinimą pagal vartotojo pageidaujamą naudojimo būdą (vienkartinė arba daugkartinė peržiūra), direktyvoje numatyta apsauga yra taikoma.

Žinoma, minėtos Direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių informacinėje visuomenėje 6 straipsnyje aiškiai numatoma teisinė techninių priemonių apsauga. Tačiau tokia apsauga taikoma autorių teisėms, o direktyvos nuostatas perkeliant į valstybių narių teisę pastarosios teisę imtis teisinių gynybos priemonių suteikia tik teisių turėtojams, o ne turinio platintojams. Šiuo atžvilgiu Direktyva 98/84/EB išlieka naudinga skaitmeninio turinio platintojams, nes pastariesiems suteikiamos priemonės imtis veiksmų prieš piratavimą, o tai yra jų apsaugos priemonė, kurią galima naudoti platinant turinį internetu.

3.4. Vienintelis apsaugos kriterijus – užmokesčio apsauga

Direktyvoje numatyta apsauga nuo sąlyginės prieigos paslaugų piratavimo taikoma tik mokamoms paslaugoms: mokėjimas už paslaugą (abonementas arba nustatyta kaina už individualų pirkinį) – privaloma naudojimosi turiniu sąlyga.

Vis dėlto, sąlyginės prieigos sistemos gali būti naudojamos ne tik siekiant užtikrinti, kad paslaugos teikėjui būtų sumokėta, tačiau ir kitais tikslais: siekiant atitikti sutartyse arba teisės aktuose numatytus reikalavimus, pavyzdžiui, sumažinti potencialią auditoriją (teritoriniu atžvilgiu dėl teisių perdavimo arba dėl amžiaus, t.y. siekiant nepilnamečius apsaugoti nuo suaugusiems skirto turinio), įgyvendinant rinkodaros ir reklamos strategijas, sprendžiant saugumo, netiesioginio užmokesčio surinkimo klausimus[13]. Todėl įvairūs rinkos dalyviai pageidavo, kad apsaugos taikymo sritis būtų išplėsta.

Vis dėlto, derėtų patikslinti, kad užmokesčio sąvoka yra platesnė nei tiesioginio apmokėjimo sąvoka. Informacinės visuomenės paslaugoms galima naudoti technines priemones, skirtas apriboti nemokamai leidžiamo naudoti, tačiau netiesiogiai finansuojamo iš reklamos arba rėmėjų lėšomis, turinio platinimą. Direktyva tokio pobūdžio paslaugoms taip pat taikoma.

Galiausiai, negalima paneigti, kad poreikis išplėsti apsaugos taikymo sritį yra didelis. Vis dėlto, kyla abejonių dėl tokio išplėtimo, dėl kurio tektų direktyvą persvarstyti, tikslingumo. Į dabartinę jos taikymo sritį patenka tik piratavimas komerciniais tikslais. Ar toks komercinis piratavimas egzistuoja ir naudojant sąlyginę prieigą kitokiais minėtais tikslais? Be to, naudojant sąlyginės prieigos sistemas dėl teisės nuostatų reikalavimų, šių sistemų naudojimo apsauga turėtų būti užtikrinama tuose teisės aktuose, kurių įgyvendinimui užtikrinti tokios sistemos naudojamos. Pavyzdžiui, teisės aktai, susiję su nepilnamečių apsauga, elektroniniais nusikaltimais ir duomenų apsauga bei privatumu. Šie klausimai turėtų būti išnagrinėjami detaliau. Pirmasis žingsnis galėtų būti numatomos ekspertų grupės diskusijos.

4. IšVADOS IR PLANUOJAMI VEIKSMAI

4.1. Direktyvos 98/84/EB įvertinimas

Šioje ataskaitoje išanalizuoti įvairūs dėl direktyvos taikymo įvairių aspektų kilę sunkumai arba klausimai. Tokia analizė – būtinas žingsnis vertinant direktyvos poveikį įvairioms veiklos sritims, kad Komisija galėtų padaryti išvadas apie jos veiksmingumą nuo priėmimo iki dabar.

Pirmoji išvada yra susijusi su bendru direktyvos nuostatų perkėlimu į valstybių narių teisę, dėl kurio Europos Sąjungoje piratavimo mastas sumažėjo. Taip pat įstojus kai kurioms, su piratavimo problema susiduriančioms valstybėms, pasikeitė piratavimo geografinės ribos – piratavimo veiklos centras atsidūrė už direktyvos poveikio ribų.

Antroji darytina išvada: tam tikrais atvejais įgyvendinimo veiksmingumas yra abejotinas, o tai mažina teisinį paslaugų teikėjų saugumą. Su problemomis dažniausiai susiduriama ją įgyvendinant nacionaliniu lygiu. Tam tikrais atvejais tai nutinka dėl per nepakankamai griežtų sankcijų arba dėl valdžios atstovų per menko techninio srities išmanymo. Dėl pastarojo punkto būtina pažymėti, kad dėl nuolatinės technologijų pažangos tokios veiklos sritys kaip nauji piratavimo būdai, naujos platinimo platformos, naujos sąlyginės prieigos sistemos, tokios kaip skaitmeninių teisių valdymas, tampa vis sudėtingesnės.

Trečia, nors dėl laisvo judėjimo imta įgyvendinti Bendrijos politiką, skirtą skatinti minėtų paslaugų vidaus rinkos vystimąsi, tačiau visiškai teisėtų tarpvalstybinių paslaugų kūrimas buvo labai nežymus. „Pilkoji rinka“ yra labiausiai paplitęs tarpvalstybinis mechanizmas, kurį rinkos dalyviai tik toleruoja, nors Europos Sąjungos piliečiams, įgyvendinantiems teisę laisvai judėti ES viduje, galimybė naudotis savo kilmės valstybės garso ir vaizdo paslaugomis yra svarbus gerovės veiksnys.

Galiausiai, Komisija pažymi, kad kai kuriuos direktyvoje numatytos apsaugos įgyvendinimo apribojimus reikia ištirti atidžiau. Pirma, reikėtų išnagrinėti galimybę taikyti sankcijas už privačių asmenų turimas neteisėtas sistemas, kaip siūlo verslo atstovai, tačiau tai įgyvendinti sudėtinga. Antra, reikėtų ištirti rinkos dalyvių, negalinčių pasinaudoti tinkamomis apsaugos priemonėmis, kokias turi teisių į sporto renginių transliavimą turėtojai, padėtį.

4.2. Planuojami veiksmai, skirti pagerinti direktyvos taikymą ir spręsti su konvergencija susijusias užduotis

4.2.1. Ekspertų grupės sudarymas

Komisija siūlo sudaryti valstybių narių ekspertų grupę sąlyginės prieigos klausimais. Ši grupė veiktų pagal elektroninės komercijos ekspertų grupės modelį ir turėtų panašius įgaliojimus.

Grupė, atsakinga už sąlyginę prieigą, siektų sustiprinti ir palengvinti administracinį valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimą bei jų bendradarbiavimą su Komisija, svarstytų su „Sąlyginės prieigos“ direktyvos 98/84/EB taikymu susijusias problemas ir dabartines su sąlyginės prieigos sistemų naudojimu susijusias problemas.

Pirmenybė turėtų būti teikiama šioje ataskaitoje nagrinėjamoms temoms, o ypač naujiems piratavimo būdams, taikomų sankcijų atgrasomojo pobūdžio vertinimui, sankcijų už privačių asmenų laikomas nelegalias priemones taikymo svarbai sąlyginės prieigos sistemų apsaugoje, ryšiams su autorių teisių apsaugą reglamentuojančiomis nuostatomis, DRM įtraukimui į sąlyginės prieigos sistemų apibrėžtį ir ne užmokesčio apsaugos tikslais naudojamų sąlyginės prieigos sistemų apsaugą.

Grupė taip pat turės atsižvelgti į potencialius novatoriškų sąlyginės prieigos sistemų ir DRM privalumus ir itin išsamiai įvertinti šių privalumų teikiamas galimybes sumažinti būtinybę taikyti labiau atgrasančias priemones. Grupė taip pat atsižvelgs į visus aspektus, galinčius prisidėti prie asmens duomenų ir privatumo apsaugos.

Komisija, priimdama šią ataskaitą, priėmė sprendimą iki 2008 m. pabaigos sudaryti tokią ekspertų grupę.

4.2.2. Darbo grupė dėl „pilkosios rinkos“

Komisija ekspertų grupei taip pat pasiūlys sudaryti specialią darbo grupę „pilkosios rinkos“ klausimu.

Šios darbo grupės tikslas visų pirma būtų surinkti kuo daugiau duomenų apie Europos Sąjungos piliečių judėjimą ES viduje ir jų naudojimosi garso bei vaizdo paslaugomis įpročius. Vėliau joje būtų galima apsvarstyti, kaip asmenims, pageidaujantiems naudotis savo kilmės valstybės narės teikiamomis paslaugomis, jas galima būtų teikti..

4.2.3. Informacijos rinkimas

Šioje ataskaitoje pažymima, kad trūksta tam tikrų duomenų, ypač apie ES piliečių teisės laisvai judėti įgyvendinimą ir apie garso ir vaizdo paslaugų paklausą bei pasiūlą, jiems būnant už šalies ribų. Tokie duomenys padėtų nustatyti tarpvalstybinių rinkų potencialą ir svarstyti su autorių teisėmis ir sporto renginiais susijusius klausimus.

Komisija siūlo 2009 m. pradžioje pradėti tyrimą šiuo klausimu.

Kitoje srityje informacija apie teisių į sporto renginių transliavimą pardavimą bus gauta atlikus Komisijos Baltoje knygoje dėl sporto[14] numatytą sporto finansavimo tyrimą. Šie duomenys – pirmasis duomenų apie teisių į sporto renginių transliavimą turėtojų padėtį dėl piratavimo ir renginių transliavimo rinkimo etapas.

4.2.4. Europos paslaugų su sąlygine prieiga ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos konvencijos ratifikavimas

Pasitelkus šią Europos Konvenciją būtų sudaryta galimybė labai praplėsti tarptautinį sąlyginės prieigos paslaugų apsaugos taikymą už Europos Sąjungos ribų. Konvenciją ratifikavus Europos bendrijai tai būtų naujas postūmis 47 Europos Tarybos valstybėms narėms imtis priemonių tarptautiniu mastu.

Todėl artimiausiu metu Komisija Tarybai pasiūlys ratifikuoti šią Konvenciją Europos bendrijos vardu.[pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic]

[1] OL L 320, 1998 11 28, p. 54–57, žr.:http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:31998L0084:LT:NOT

[2] COM(2003) 198 galutinis, 2003 4 24, žr.:http://ec.europa.eu/internal_market/media/docs/elecpay/com-2003-198_fr.pdf

[3] http://ec.europa.eu/internal_market/media/elecpay/index_fr.htm

[4] http://ec.europa.eu/internal_market/media/elecpay/index_fr.htm

[5] http://ec.europa.eu/internal_market/media/elecpay/natimpl/index-map_fr.htm

[6] Eurostato lentelė 18-19 p.http://www.interculturaldialogue2008.eu/fileadmin/downloads/documents/630-factsfigures/KS-EP-07-001-EN.PDF

[7] Taip pat žiūrėti Komunikatą dėl palydovinių antenų:http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:52001DC0351:FR:NOT

[8] http://conventions.coe.int/Treaty/Commun/QueVoulezVous.asp?NT=178&CM=1&DF=4/29/2008&CL=FRE

[9] Bulgarija, Kipras, Kroatija, Liuksemburgas, Moldova, Norvegija, Nyderlandai, Prancūzija, Rumunija, Rusija, Šveicarija, o Liuksemburgas, Norvegija, Rusija pasirašė, bet neratifikavo.

[10] Informacinės visuomenės paslaugų apibrėžtis pateikiama Direktyvos 98/34/EB, iš dalies pakeistos Direktyva 98/48/EB, 1 straipsnyje: “paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga“.

[11] OL L 167, 2001 6 22, p. 10.

[12] http://ec.europa.eu/sport/whitepaper/wp_on_sport_fr.pdf

[13] Žiūrėti 2000 m. balandžio mėn. Amsterdamo universiteto Intitute for Information Law (IVR) Komisijos užsakymu atlikto tyrimo rezultatus: http://ec.europa.eu/internal_market/media/elecpay/background_en.htm

[14] http://ec.europa.eu/sport/whitepaper/wp_on_sport_fr.pdf