25.8.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 200/37

—

palankiai vertina tai, kaip šioje darbotvarkėje konsoliduojamas Komisijos darbas socialinės politikos srityje. Atnaujintoje darbotvarkėje ir joje siūlomose priemonėse iš esmės atsispindi Komisijos jau pradėtas praktinis parengiamasis darbas. Todėl darbotvarkėje pateikiama gana nedaug naujų iniciatyvų ES socialinės politikos įvaizdžiui arba jos pagrindiniam turiniui gerinti,

—

pabrėžia socialinės ir regioninės sanglaudos svarbą siekiant atnaujintos Lisabonos strategijos tikslų ir atkreipia dėmesį į vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį šiame procese,

—

nurodo, kad ekonominė ir socialinė veikla viena kitos savaime nesustiprina ir nepapildo, tačiau reikėtų nuolat užtikrinti jų veiksmingą ir abipusišką tikslų ir priemonių pusiausvyrą. Tai ypač svarbu dabar, kai staigūs pasaulio ekonomikos pokyčiai plačiąją visuomenę veda į vis didesnę neviltį,

—

pabrėžia, kad reikia sistemingai kreipti dėmesį į ES politikos socialinį poveikį. Pavyzdžiui, kartais sunku šį poveikį nuspėti ES vidaus rinkoje ir ne visada įmanoma jam pakankamai gerai pasiruošti,

—

ragina Komisiją surinkti palyginamus ir įvairiapusius mokslinių tyrimų rezultatus gerovės sistemų veiksmingumo didinimo srityje ir atkreipia dėmesį į vietos ir regionų, kurie yra pagrindiniai socialinių ir sveikatos paslaugų teikėjai, bendrąsias sąlygas.

Pranešėjas

:

Veikko Kumpumäki (FI/ESP), Laplandijos regiono tarybos narys

1.

palankiai vertina tai, kaip šioje darbotvarkėje konsoliduojamas Komisijos darbas socialinės politikos srityje. Atnaujintoje darbotvarkėje ir joje siūlomose priemonėse iš esmės atsispindi Komisijos jau pradėtas praktinis parengiamasis darbas. Todėl darbotvarkėje pateikiama gana nedaug naujų iniciatyvų ES socialinės politikos įvaizdžiui arba jos pagrindiniam turiniui gerinti;

2.

nurodo, kad viešos konsultacijos, skirtos ES socialinei tikrovei apžvelgti, padėjo nustatyti, kad visuomenės pasitikėjimas ES yra vienaip ar kitaip susijęs su įtikinama Europos socialine politika, kuri yra esminė Europos socialinio modelio sudedamoji dalis. Šio pasitikėjimo ugdymas yra būtinas siekiant pažangos, atsinaujinimo ir atviro požiūrio į permainas;

3.

pabrėžia socialinės ir regioninės sanglaudos svarbą siekiant atnaujintos Lisabonos strategijos tikslų ir atkreipia dėmesį į vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį šiame procese;

4.

nurodo, kad ekonominė ir socialinė veikla viena kitos savaime nesustiprina ir nepapildo, todėl reikėtų nuolat užtikrinti jų veiksmingą ir abipusišką tikslų ir priemonių pusiausvyrą. Tai ypač svarbu dabar, kai staigūs pasaulio ekonomikos pokyčiai plačiąją visuomenę veda į vis didesnę neviltį;

5.

pabrėžia, kad reikia sistemingai kreipti dėmesį į ES politikos socialinį poveikį. Pavyzdžiui, kartais sunku šį poveikį nuspėti ES vidaus rinkoje ir ne visada įmanoma jam pakankamai gerai pasiruošti;

6.

mano, kad labai svarbi socialinės darbotvarkės nuostata yra ta, kad pagrindiniai socialiniai tikslai nepasikeitė ir ES yra įsipareigojusi kurti harmoningą, darnią ir įtraukią visuomenę;

7.

nurodo, kad socialinė politika turėtų būti laikoma ne tik lankstumo ir pokyčių, bet ir sklandaus visuomenės vystymosi užtikrinimo ir skatinimo veiksniu;

8.

pripažįsta platesnio masto socialinės darbotvarkės poreikį bei visą gyvenimą trunkančio mokymosi kaip pagrindinio veiksnio svarbą. Tačiau mokymosi nevertėtų laikyti vien tik konkurencingumo veiksniu, reikėtų pripažinti ir jo svarbų socialinį vaidmenį. Jis ne tik suteikia žmonėms galimybę sėkmingai pasiekti tikslą, bet ir yra reikalingas asmenų, kurie nepasiekė tokių gerų rezultatų, socialinei apsaugai bei įtraukčiai užtikrinti;

9.

pabrėžia skirtingų visuomenės grupių ir kartų bei regionų solidarumo svarbą. Į diskusiją apie gyventojų amžiaus struktūros pokyčius ir gerovės sistemų tinkamumą bei tvarumą reikėtų įtraukti visų socialinių ir amžiaus grupių gyventojus, o dėmesį visų pirma reikėtų atkreipti į aktyvų neįgaliųjų ir iš dalies neįgalių asmenų dalyvavimą;

10.

ragina Komisiją surinkti palyginamus ir įvairiapusius mokslinių tyrimų rezultatus gerovės sistemų veiksmingumo didinimo srityje ir atkreipia dėmesį į vietos ir regionų, kurie yra pagrindiniai socialinių ir sveikatos paslaugų teikėjai, bendrąsias sąlygas;

11.

palankiai vertina bendradarbiavimą Europoje siekiant sudaryti geresnes sąlygas imigrantų integracijai ir pabrėžia, kad atliekant šį darbą galima remtis vietos ir regionų valdžios institucijų patirtimi;

12.

trijų bendrų, tarpusavyje susijusių tikslų atžvilgiu nurodo, kad:

13.

nurodo, kad vietos ir regionų lygmuo gali svariai prisidėti prie inovacijų ir vystymosi tenkinant ES poreikius. Remiantis atnaujinta socialine darbotvarke turėtų būti įmanoma veiksmingai naudotis jų patirtimi;

14.

mano, kad tęsti įvairią, su vaikais ir jaunimu susijusią veiklą yra teigiamas dalykas, ir atkreipia ypatingą dėmesį į prevencinių priemonių svarbą šioje srityje;

15.

mano, kad tobulinant švietimo sistemas ir vertinant jų kokybę, greta mokymosi rezultatų vertėtų pabrėžti vaikų gerovę, saugą ir laimę. Ypatingą dėmesį įvairiuose švietimo lygmenyse derėtų skirti mokytojų pedagoginiams įgūdžiams ir lygybės tikslui;

16.

ragina atvirąjį koordinavimo metodą orientuoti į tinkamų vietos ir regionų sprendimų bei praktikos įvertinimą ir vystymą, taip pat į informacijos sklaidą, kad šie metodai būtų taikomi kuo plačiau; todėl RK primena, kad atvirasis koordinavimo metodas yra savanoriškas valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimas;

17.

nurodo, kad vien tik augimo ir užimtumo nepakanka socialiniu požiūriu teisingai visuomenei užtikrinti, šiuo tikslu taip pat reikalinga veiksminga ir atsakinga visų lygių socialinė politika;

18.

pabrėžia būtinybę rinkti ir skleisti bendrą bei įvairią informaciją, kad darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros modeliai būtų veiksmingi;

19.

pabrėžia, kad visą gyvenimą trunkantis mokymasis turėtų atitikti visų socialinių ir amžiaus grupių gyventojų interesus ir jiems visiems būtų prieinamas, tačiau tam dar būtina, kad plačioji visuomenė būtų išsamiai informuota, ir, norint įgyvendinti kokybišką suaugusiųjų švietimą, reikia plataus masto visų lygių valdžios institucijų ir įvairių suinteresuotų subjektų bendradarbiavimo. Kalbant apie profesinį mokymą ypač svarbu užtikrinti, kad mokantis būtų ugdomi darbui reikalingi įgūdžiai ir prireikus švietimo sistema galėtų labai greitai patenkinti atsirandančius ugdymo poreikius. Vykdant bendradarbiavimą su vietos ir regionų valdžios institucijomis taip pat reikėtų kiek leidžia galimybės vystyti ugdymo poreikių prognozavimo sistemą;

20.

nurodo, kad visuomenei taip pat reikalingi slaugos ir globos sričių specialistai, todėl socialinėje darbotvarkėje jie taip pat turėtų būti paminėti kaip „šiuolaikinių įgūdžių visumos“ dalis;

21.

pabrėžia naujų švietimo formų, leidžiančių derinti darbą ir mokymąsi, poreikį ir ragina valdžios institucijas, darbdavius ir pavienius asmenis atvirai diskutuoti apie savo atsakomybę, susijusią su šia darbo ir mokymosi derinimo tvarka;

22.

atkreipia ypatingą dėmesį į tikslą gerinti darbo sąlygas ir rezultatus ir mano, kad svarbu skleisti atitinkamus mokslinių tyrimų duomenis bei geriausią praktiką;

23.

palankiai vertina Komisijos įsipareigojimą užtikrinti, kad nebūtų prieštaravimo tarp Sutartyje numatytų pagrindinių teisių ir laisvių, ir ragina Komisiją atsižvelgti į šioje srityje sukauptą patirtį, įskaitant vietos bei regionų lygio patirtį;

24.

mano, kad analizuojant ir vystant Europos sveikatos priežiūros sistemas reikėtų atsižvelgti į platesnius jų aspektus, įskaitant paslaugų ir darbo jėgos planavimą, kokybę bei prieinamumą. Šioje srityje pagrindinės partnerės yra vietos ir regionų valdžios institucijos, kurios yra svarbiausios viešųjų socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizatorės;

25.

itin palankiai vertina Komisijos įsipareigojimą užtikrinti, kad bendrosios rinkos ir konkurencijos taisyklės sudarytų geresnes sąlygas teikti kokybiškas ir visiems prieinamas socialines paslaugas. Todėl reikia užtikrinti tvirtą visuotinės svarbos paslaugų teisinį pagrindą ir nustatyti būtinus atvirų diskusijų ir sprendimų priėmimo būdus, kaip spręsti problemas, susijusias su socialinių paslaugų derinimu prie bendrosios rinkos taisyklių. Kad informacijos srautas būtų pakankamas, reikėtų sistemingai lyginti vietos ir regionų valdžios institucijų sukauptą patirtį ir plačiau taikyti geros praktikos pavyzdžius; tačiau šis įpareigojimas neapima valstybių narių prievolės teikti išsamias ataskaitas, o vietos ir regionų valdžios institucijoms dėl to neturėtų būti uždėta pernelyg didelė administracinė našta;

26.

ES stengiantis spręsti skurdo ir socialinės atskirties klausimus, rekomenduoja pirmenybę teikti socialinėms teisėms ir solidarumui. Be to, reikėtų rimtai apsvarstyti, ar maisto programos bei maisto bankai turėtų būti XXI amžiaus Europos gerovės valstybės dalis;

27.

mano, kad labai svarbu skatinti lyčių lygybę, panaikinti su lytimi susijusius darbo užmokesčio skirtumus ir sėkmingai derinti profesinę veiklą ir asmeninį gyvenimą;

28.

pritaria naujojo, su nediskriminavimu susijusio politinio prioriteto akcentavimui ir nurodo didelį Europos Sąjungos potencialą imtis vadovaujamo vaidmens šioje srityje;

29.

pritaria, kad įvairių sektorių veiklą apimanti darbotvarkė turi būti visapusiška. Tačiau ragina Komisiją užtikrinti, kad šis principas nenustelbtų pagrindinių tradicinės socialinės politikos iššūkių, pavyzdžiui, didėjančių pajamų skirtumų ir nelygybės bei šiems iššūkiams įveikti būtinų veiksmų;

30.

nurodo, kad darbotvarkėje pateikiami veiksmai dažnai turi daug skirtingų aspektų, kurie kartais prieštarauja vienas kitam ir kuriuos reikia išsamiai apsvarstyti. Pavyzdžiui, kalbant apie judumo skatinimą dėmesį reikėtų atkreipti ir į problemas, kurias sukelia išvažiuojantis jaunimas, ir dėl to iškreipiamą amžiaus grupių struktūrą tam tikrose vietovėse. Komitetas pabrėžia būtinybę apsaugoti „nejudžią“ gyventojų dalį ir užtikrinti lygias galimybes mažiau patraukliose vietovėse. Taip pat reikėtų atsižvelgti į tokius veiksnius kaip didesnio judumo poveikis aplinkai;

31.

pabrėžia, kad atvirasis koordinavimo metodas (kaip bet kuris kitas Europos socialinės politikos metodas) turėtų būtų vystomas remiantis valstybių narių socialinės politikos poreikiais, kurie geriausiai iš esmės yra suprantami vietos ir regionų lygiu. Kadangi valstybės narės ir padėtis jų regionuose labai skiriasi, gali būti sudėtinga nustatyti kiekybinius socialinės politikos tikslus. Atvirą koordinavimą Europos lygiu visų pirma reikėtų tobulinti jį taikant tam tikriems svarbiems klausimams, didinant atskaitomybės ir mokslinių tyrimų veiksmingumą bei svarbesnį vaidmenį suteikiant konkrečioms vietos ir regionų lygio žinioms įgyvendinant ir vystant koordinavimo procesus. Tai galėtų gerokai padidinti šio metodo poveikį ir pagerinti jo įvaizdį, o kartu ir Europos socialinės politikos, kuri yra svarbi Europos integracijos projekto dalis, kokybę. Šiuo metu atvirojo koordinavimo metodo ir vietos bei regionų valdžios institucijų sąsajos vis dar yra pernelyg silpnos;

32.

atkreipia dėmesį į Europos lygio socialinio dialogo vaidmenį ir potencialą rengiant iniciatyvas ir jas įgyvendinant pagal darbotvarkę vietos ir regionų valdžios institucijų lygiu ir mano, kad svarbu šį dialogą stiprinti.