20.5.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 122/1

(1)

Bendrija nustatė sau tikslą išsaugoti ir plėtoti laisvės, saugumo bei teisingumo erdvę, kurioje būtų užtikrintas laisvas asmenų judėjimas. Šiuo tikslu Bendrija, inter alia, turi patvirtinti teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose priemones, kurios būtinos tinkamam vidaus rinkos veikimui užtikrinti.

(2)

Teisės kreiptis į teismus principas yra pamatinis, o siekdama sudaryti geresnes teisės kreiptis į teismus sąlygas 1999 m. spalio 15–16 d. Tamperės Europos Vadovų Taryba paragino valstybes nares sukurti alternatyvias neteismines procedūras.

(3)

2000 m. gegužės mėn. Taryba priėmė Išvadas dėl civilinės ir komercinės teisės ginčų alternatyvių sprendimo būdų, kuriose nurodyta, kad pagrindinių šios srities principų nustatymas yra esminis žingsnis, užtikrinantis neteisminių procedūrų, reikalingų sprendžiant ginčus civilinėse ir komercinėse bylose, išvystymą ir veikimą, kad taip būtų supaprastinta ir sustiprinta teisė kreiptis į teismus.

(4)

2002 m. balandžio mėn. Komisija pateikė žaliąją knygą dėl civilinės ir komercinės teisės ginčų alternatyvių sprendimo būdų, kuria apibendrinama esama alternatyvių ginčų sprendimo būdų padėtis Europos Sąjungoje ir inicijuojamos plataus masto konsultacijos su valstybėmis narėmis bei suinteresuotomis šalimis dėl priemonių skatinti mediacijos naudojimą.

(5)

Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimo politikoje numatytas tikslas užtikrinti geresnį teisės kreiptis į teismus įgyvendinimą turėtų apimti teisminius ir neteisminius ginčų sprendimo būdus. Ši direktyva turėtų užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą, pirmiausia kiek tai susiję su mediacijos paslaugų užtikrinimu.

(6)

Mediacija gali būti ekonomiškai efektyvus ir greitas neteisminis ginčų sprendimo būdas civilinėse ir komercinėse bylose, naudojant šalių poreikiams pritaikytus procesus. Mediacijos būdu pasiektų susitarimų paprastai labiau laikomasi savanoriškai ir jie labiau padeda išsaugoti draugiškus bei tvarius šalių santykius. Šie privalumai ypač išryškėja situacijose, kurioms būdingi tarptautiniai elementai.

(7)

Siekiant toliau skatinti mediacijos naudojimą ir užtikrinti, kad ją naudojančios šalys būtų tikros dėl iš anksto žinomos teisinės tvarkos, būtina priimti pagrindinius teisės aktus, visų pirma reglamentuojančius pagrindinius civilinio proceso aspektus.

(8)

Šios direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos tik mediacijai tarptautiniuose ginčuose, tačiau jokiu būdu neturėtų būti draudžiama valstybėms narėms taikyti tokių nuostatų ir vidaus mediacijos procesams.

(9)

Ši direktyva jokiu būdu neturėtų užkirsti kelio mediacijos procese naudoti šiuolaikines ryšių technologijas.

(10)

Ši direktyva turėtų būti taikoma procesams, kuriuose dvi ar daugiau tarptautinio ginčo šalių savanoriškai siekia taikiai išspręsti ginčą padedant mediatoriui. Ji turėtų būti taikoma civilinėms ir komercinėms byloms. Tačiau ji neturėtų būti taikoma teisėms ir pareigoms, dėl kurių pačios šalys negali spręsti pagal atitinkamą taikytiną teisę. Tokios teisės ir pareigos yra ypač dažnos šeimos teisėje ir darbo teisėje.

(11)

Ši direktyva neturėtų būti taikoma ikisutartinėms deryboms ar teisminio pobūdžio procesams, pavyzdžiui, tam tikroms teisminio taikinimo procedūroms, vartotojų skundų nagrinėjimo schemoms, arbitražui ir ekspertų skyrimui ar formalias rekomendacijas teikiančių asmenų ar institucijų administruojamiems procesams, nepriklausomai nuo to, ar jie sukuria teisinę pareigą dėl ginčo sprendimo.

(12)

Ši direktyva turėtų būti taikoma tais atvejais, kai teismas nukreipia šalis ginčą spręsti mediacijos būdu, arba kai mediacija numatyta nacionalinėje teisėje. Be to, jei pagal nacionalinę teisę mediatoriumi gali būti teisėjas, ši direktyva turėtų būti taikoma ir mediacijai, kurią vykdo teisėjas, kuris neatsakingas už jokius teismo procesus, susijusius su ginčo dalyku ar dalykais. Tačiau ši direktyva neturėtų būti taikoma sprendžiančio teismo ar teisėjo pastangoms taikiai išspręsti ginčą teismo proceso metu ar atvejais, kai sprendžiantis teismas ar teisėjas prašo kompetentingo asmens pagalbos ar patarimo.

(13)

Šioje direktyvoje numatyta mediacija turėtų būti savanoriškas procesas — šalys pačios vadovautų procesui ir galėtų jį organizuoti kaip nori bei nutraukti bet kuriuo metu. Tačiau pagal nacionalinę teisę teismai turėtų galėti nustatyti mediacijos proceso terminus. Be to, visais tinkamais atvejais teismai turėtų galėti atkreipti šalių dėmesį į mediacijos galimybę.

(14)

Jokia šios direktyvos nuostata neturėtų riboti galimybių nacionalinės teisės aktuose numatyti privalomo mediacijos naudojimo ar taikyti paskatas arba sankcijas, jei tokie teisės aktai neužkerta kelio šalims pasinaudoti savo teise kreiptis į teismus. Taip pat jokia šios direktyvos nuostata neturėtų daryti poveikio esamoms savireguliavimu grindžiamoms mediacijos sistemoms tiek, kiek jos reglamentuoja aspektus, kurių neapima ši direktyva.

(15)

Siekiant užtikrinti teisinį tikrumą šioje direktyvoje reikėtų nurodyti, kokia data būtų tinkama nustatyti, ar ginčas, kurį šalys stengiasi išspręsti mediacijos būdu, yra tarptautinis ginčas. Nesant rašytinio susitarimo turėtų būti laikoma, kad šalys susitaria naudoti mediaciją tuomet, kai jos imasi konkrečių veiksmų mediacijos procesui pradėti.

(16)

Siekdamos būtino abipusio pasitikėjimo dėl konfidencialumo, poveikio apribojimų ir senaties terminams bei mediacijos būdu pasiektų susitarimų pripažinimo ir privalomo vykdymo, valstybės narės visomis jų nuomone tinkamomis priemonėmis turėtų skatinti mediatorių mokymą ir veiksmingų mediacijos paslaugų teikimo kokybės kontrolės mechanizmų įdiegimą.

(17)

Valstybės narės turėtų apibrėžti tokius mechanizmus, pagal kuriuos būtų galima naudotis rinkos priemonėmis grindžiamais sprendimais, ir iš jų neturėtų būti reikalaujama numatyti finansavimo šiam tikslui. Šiais mechanizmais turėtų būti siekiama išsaugoti mediacijos proceso lankstumą ir šalių autonomiškumą bei užtikrinti, kad mediacija būtų vykdoma veiksmingai, nešališkai ir kompetentingai. Mediatoriai turėtų būti informuoti, kad egzistuoja Europos mediatorių elgesio kodeksas, su kuriuo visuomenė taip pat turėtų galimybę susipažinti internete.

(18)

Vartotojų apsaugos srityje Komisija priėmė rekomendaciją (3), nustatančią būtiniausius kokybės kriterijus, kuriuos savo klientams turėtų siūlyti neteisminės institucijos, visų šalių sutikimu dalyvaujančios sprendžiant vartotojų ginčus. Visi mediatoriai arba organizacijos, kuriems taikoma ta rekomendacija, turėtų būti skatinami laikytis joje numatytų principų. Siekdama sudaryti geresnes sąlygas informacijos apie tokias institucijas skleidimui Komisija turėtų sukurti neteisminių sistemų, kurias valstybės narės laiko atitinkančiomis tos rekomendacijos principus, duomenų bazę.

(19)

Mediacija neturėtų būti laikoma blogesne alternatyva už teismo procesus dėl to, kad mediacijos būdu pasiektų susitarimų laikymasis priklauso nuo šalių geros valios. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad mediacijos būdu pasiekto rašytinio susitarimo šalims jų susitarimo turinys galėtų būti pripažintas privalomai vykdomu. Valstybė narė turėtų galėti atsisakyti pripažinti susitarimą privalomai vykdomu tik tuo atveju, jeigu jo turinys prieštarauja jos teisei, įskaitant jos tarptautinę privatinę teisę, arba jeigu jos teisėje nenumatytas to konkretaus susitarimo turinio privalomas vykdymas. Taip galėtų atsitikti tuo atveju, jeigu susitarime nustatytos pareigos dėl jos pobūdžio neįmanoma privalomai įvykdyti.

(20)

Mediacijos būdu pasiekto susitarimo, pripažinto privalomai vykdomu valstybėje narėje, turinys kitoje valstybėje narėje turėtų būti pripažintas ir paskelbtas privalomai vykdomu laikantis taikytinos Bendrijos ar nacionalinės teisės. Tai galėtų būti daroma, pavyzdžiui, remiantis 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (4) ar 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (5).

(21)

Reglamente (EB) Nr. 2201/2003 konkrečiai numatyta, jog siekiant, kad šalių sudaryti susitarimai būtų privalomai vykdomi kitoje valstybėje narėje, tokie susitarimai turi būti privalomai vykdomi valstybėje narėje, kurioje jie sudaryti. Todėl, jei šeimos teisės byloje mediacijos būdu pasiektas susitarimas nėra privalomai vykdomas valstybėje narėje, kurioje jis buvo sudarytas ir kurioje buvo pateiktas prašymas dėl jo pripažinimo privalomai vykdomu, ši direktyva neturėtų skatinti šalių vengti tos valstybės narės teisės pripažįstant jų susitarimą privalomai vykdomu kitoje valstybėje narėje.

(22)

Ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių taisyklėms dėl mediacijos būdu pasiektų susitarimų privalomo vykdymo.

(23)

Mediacijos procese svarbus konfidencialumas, todėl šioje direktyvoje turėtų būti numatytas mažiausias civilinio proceso teisės normų, numatančių, kaip apsaugoti mediacijos konfidencialumą tolesniuose civiliniuose ir komerciniuose teismo procesuose ar arbitražo metu, suderinamumo lygis.

(24)

Siekiant paskatinti šalis naudotis mediacija valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų apribojimų ir senaties terminams taikomos taisyklės neužkirstų kelio šalims kreiptis į teismą ar arbitražą, jei mediacijos pastangos nebūtų sėkmingos. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad šis rezultatas būtų pasiektas, nors šia direktyva ir nederinamos nacionalinės apribojimų ir senaties terminams taikomos taisyklės. Šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis tarptautinių susitarimų nuostatų dėl apribojimų ir senaties terminų, kurias įgyvendina valstybės narės, pavyzdžiui, transporto teisės srityje, taikymui.

(25)

Valstybės narės turėtų skatinti teikti visuomenei informaciją apie tai, kaip kreiptis į mediatorius ir organizacijas, teikiančias mediacijos paslaugas. Jos taip pat turėtų skatinti praktikuojančius teisininkus informuoti savo klientus apie mediacijos galimybę.

(26)

Laikantis Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (6) 34 punkto, valstybės narės savo pačių ir Bendrijos interesais skatinamos parengti savo lenteles, kuriose kiek įmanoma būtų parodomas šios direktyvos ir jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitikimas, bei jas viešai paskelbti.

(27)

Šia direktyva siekiama skatinti pagrindines teises ir atsižvelgiama į principus, pripažįstamus visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.

(28)

Kadangi šios direktyvos tikslo valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl veiksmo masto arba poveikio to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama tai, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

(29)

Pagal Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos, pridedamo prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos Bendrijos steigimo sutarties, 3 straipsnį Jungtinė Karalystė ir Airija pateikė pranešimą apie jų pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šią direktyvą.

(30)

Pagal Protokolo dėl Danijos pozicijos, pridedamo prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą, dėl to ji nėra jai privaloma ar taikoma,

a)

šalys susitaria naudotis mediacija kilus ginčui,

b)

teismas nurodo naudotis mediacija,

c)

pagal nacionalinę teisę kyla pareiga naudotis mediacija, ar

d)

taikant 5 straipsnį šalys paraginamos naudotis mediaciją.

a)

„Mediacija“ — struktūrinis procesas, neatsižvelgiant į tai, kaip jis pavadintas ar nurodytas, kai dvi ar daugiau ginčo šalių savanoriškai stengiasi pačios susitarti dėl jų ginčo sprendimo padedant mediatoriui. Šis procesas gali būti inicijuotas šalių arba pasiūlytas ar nurodytas pradėti teismo, arba numatytas pagal valstybės narės teisę.

Jis apima mediaciją, vykdomą teisėjo, kuris neatsakingas už jokį su tuo ginču susijusį teismo procesą. Ši sąvoka neapima ginčą nagrinėjančio teismo ar teisėjo pastangų išspręsti ginčą dėl to ginčo vykstančio teismo proceso metu.

b)

„Mediatorius“ — trečiasis asmuo, kurio prašoma veiksmingai, nešališkai ir kompetentingai vykdyti mediaciją, neatsižvelgiant į jo statusą arba profesiją atitinkamoje valstybėje narėje ir į tai, kaip šis trečiasis asmuo buvo paskirtas ar paprašytas vykdyti mediaciją.

a)

tai būtina dėl viršenybę turinčių atitinkamos valstybės narės viešosios politikos interesų, visų pirma kai reikia užtikrinti vaikų geriausių interesų apsaugą arba išvengti fizinės ar psichologinės žalos asmeniui; arba

b)

kai atskleisti mediacijos būdu pasiekto susitarimo turinį būtina, kad tas susitarimas būtų įgyvendintas ar privalomai vykdomas.