52007DC0059

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 21.2.2007

KOM(2007) 59 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

dėl Aiškinamasis komunikatas dėl atliekų ir šalutinių produktų

TURINYS

1. Įžanga 3

2. Komunikato pagrindas 4

2.1. Komunikato taikymo sritis 4

2.2. Komunikato aplinkybės 4

3. Europos Teisingumo Teismo praktikos taikymas 6

3.1. Bendrosios sąvokos, susijusios su atliekų apibrėžtimi 6

3.2. Aptariama medžiaga – gamybos atlieka ar produktas? 6

3.3. Gamybos atliekų nepriskyrimo prie atliekų kriterijai 7

3.4. Kiti veiksniai, pagal kuriuos Teismas atliekas atskyrė nuo šalutinių produktų 9

I priedas – atliekų ir šalutinių produktų pavyzdžiai 11

1. Geležies ir plieno gamybos šlakai ir dulkės 11

2. Maisto ir gėrimų pramonės šalutiniai produktai – gyvūnų pašarai 11

3. Šalutiniai deginimo produktai – gipsas, gaunamas iš krosnių dujų šalinant sierą 12

4. Nuopjovos ir kitos panašios medžiagos 12

II priedas – sprendimų schema, taikoma atliekas atskiriant nuo šalutinių produktų 13

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

dėl Aiškinamasis komunikatas dėl atliekų ir šalutinių produktų

(tekstas svarbus/aktualus EEZ)

1. ĮžANGA

Per pastaruosius trisdešimt metų atliekų apibrėžtis buvo ypač svarbi saugant Europos aplinką nuo atliekų susidarymo ir jų tvarkymo poveikio. Siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, prie atliekų priskirti objektai ar medžiagos reglamentuojami Bendrijos atliekų teisės aktais. Kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamos dėl atliekų pervežimo ar leidimų, Direktyvoje 2006/12/EB[1] (Atliekų pagrindų direktyva) nurodytos kompetentingos valdžios institucijos taiko atliekų apibrėžtį. Nors iš esmės aišku, kas yra ir kas nėra atliekos, kilo keletas su šios apibrėžties aiškinimu susijusių klausimų.

Vienas iš tokių klausimų susijęs su medžiagų, kurios nėra pagrindinis gamybos tikslas, tačiau gali būti laikomos ne atliekų pobūdžio šalutiniais produktais, atskyrimu nuo prie atliekų priskiriamų medžiagų. Iš tiesų tarp jų nėra aiškios ribos, nes yra daug įvairių techninių situacijų, keliančių įvairių pavojų ir darančių įvairų poveikį aplinkai, taip pat kitokių nevienareikšmių atvejų. Tačiau taikant aplinkosaugos teisės aktus kiekvienu konkrečiu atveju būtina aiškiai atskirti šias dvi teisines situacijas – ar medžiagos yra ar nėra atliekos. Pasirodo, kad kaip tik tai padaryti ne visada paprasta.

Norint sustiprinti atliekų teisės aktų teisinį tikrumą ir padaryti atliekų apibrėžtį suprantamesnę ir paprasčiau taikomą, šiuo komunikatu siekiama padėti kompetentingoms institucijoms konkrečiais atvejais priimti sprendimus dėl to, ar tam tikra medžiaga yra atlieka, ar ne, ir suteikti ūkio subjektams informacijos apie tai, kaip tokie sprendimai turėtų būti priimami. Šis komunikatas taip pat padės pašalinti šių nuostatų aiškinimo skirtumus ES.

Norint užtikrinti, kad Atliekų pagrindų direktyva būtų tinkamai įgyvendinama, komunikate siekiama paaiškinti šios direktyvos 1 straipsnyje nustatytą atliekų apibrėžtį, remiantis Europos Teisingumo Teismo išaiškinimais. ES atliekų įstatymuose šalutiniai produktai arba antrinės žaliavos nėra teisiškai apibrėžti – medžiagos tiesiog yra arba nėra atliekos. Tik šiame komunikate[2], be direktyvoje nustatytos atliekų apibrėžties, bus taikomos šios aiškinamosios apibrėžtys:

- produktas – visos gamybos metu sąmoningai sukurtos medžiagos. Dažniausiai galima išskirti vieną (arba daugiau) „pagrindinį“ produktą – pagrindinę pagamintą medžiagą;

- gamybos atlieka – medžiaga, netyčia sukurta gamybos metu, tačiau galinti būti arba nebūti atlieka;

- šalutinis produktas – gamybos atlieka, kuri nėra priskiriama prie atliekų.

Kaip paskelbta Teminėje atliekų prevencijos ir perdirbimo strategijoje, komunikate pasiūlytų gairių veiksmingumas bus apžvelgtas 2010 m. apžvelgiant visą strategiją. Tuo pat metu bus apsvarstyta, ar dėl ETT praktikos strategiją reikėtų persvarstyti.

2. KOMUNIKATO PAGRINDAS

2.1. Komunikato taikymo sritis

Šio komunikato taikymo sritis – atliekų atskyrimas nuo ne atliekų gamyboje. Į jo taikymo sritį nepatenka kitos atliekos, pvz., komunalinės ar kitos panašios atliekos arba vartojimo liekanos. Komunikate neaptariama, kada produktas tampa atlieka arba kada produktas nustoja būti atlieka. Jis taip pat netaikomas atliekoms, nepatenkančioms į Atliekų pagrindų direktyvos taikymo sritį.

2.2. Komunikato aplinkybės

2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo Nr. 1600/2002/EB[3], nustatančio šeštąją Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programą, 8 straipsnio 2 dalies iv punkte raginama patikslinti skirtumą tarp atliekų ir ne atliekų. 2003 m. gegužės 27 d. komunikate „Teminės atliekų prevencijos ir perdirbimo strategijos link“[4] Komisija trumpai apžvelgė atliekų apibrėžties klausimą, paragino pradėti platesnes, įrodymais pagrįstas diskusijas šia tema ir paprašė suinteresuotųjų šalių pasiūlyti geresnių galiojančios atliekų apibrėžties variantų. Daugumoje komentarų buvo prašoma nekeisti pagrindinės atliekų apibrėžties ir paaiškinti tam tikrus konkrečius aspektus.

Atsižvelgdama į šį bendrą sutarimą, 2005 m. gruodžio 21 d. priimtoje Teminėje atliekų prevencijos ir perdirbimo strategijoje[5] Komisija įsipareigojo, kad „siekdama ūkio subjektams ir kompetentingoms institucijoms paaiškinti dabartinę teisinę situaciją, Komisija paskelbs komunikatą, kuriame bus pateiktos Europos Teisingumo Teismo praktika grindžiamos gairės, padėsiančios spręsti su atitinkamų pramonės sektorių šalutiniais produktais susijusias problemas ir nustatyti, kada šalutiniai produktai turi arba neturi būti laikomi atliekomis“. Šis įsipareigojimas vykdomas šiuo komunikatu.

2.2.1. Kodėl reikia gairių?

Kartais dėl teismų praktikos raidos ir nepakankamo teisinio aiškumo kompetentingoms institucijoms ir ūkio subjektams buvo sunku taikyti atliekų apibrėžtį. Skirtingų valstybių narių kompetentingos institucijos panašiomis aplinkybėmis kartais priimdavo skirtingus sprendimus – dėl to su ūkio subjektais buvo elgiamasi nevienodai ir vidaus rinkoje atsirado kliūčių. Dėl pernelyg plataus atliekų apibrėžties aiškinimo įmonės patiria nereikalingų išlaidų, ir medžiagos, kurias būtų galima grąžinti į ūkio veiklą, gali tapti mažiau patrauklios. Dėl pernelyg siauro aiškinimo galėtų būti padaryta žala aplinkai ir pakenkta Bendrijos atliekų įstatymams bei bendriems ES atliekų standartams.

Komisija mano, kad teisinę padėtį gali geriau paaiškinti gairės, o ne šalutinių produktų apibrėžtis Atliekų pagrindų direktyvoje. Visų pirma atliekas nuo šalutinių produktų atskiriant pagal tai, ar medžiaga yra skirta utilizuoti ar šalinti, arba pagal tai, ar medžiaga turi ekonominės vertės, nebūtų užtikrinta tinkama aplinkos apsauga. Antra, tiesiogiai įtraukus į direktyvą dalį ETT sprendimų be jų konteksto, gali kilti naujų neaiškumų. Kitos galimybės, taip pat ir „sąrašų“ pobūdžio metodai, tikriausiai būtų nepraktiški, sunkiai įgyvendinami ir teisiškai taikomi. Pagal ETT nustatytus teisiškai privalomus kriterijus gairės yra lanksti priemonė, kurią galima pritaikyti prie naujų faktų ir technologijų.

2.2.2. Su pramone susijusios aplinkybės

Pramoninių procesų metu gaunama labai daug įvairių medžiagų, kurioms gali būti taikomas šis komunikatas. Vartojant verslo kalbą, jas būtų galima pavadinti šalutiniais produktais, bendraisiais produktais, tarpiniais produktais, nepagrindiniais produktais arba subproduktais. Nei viena iš šių sąvokų nėra apibrėžta Bendrijos aplinkosaugos teisėje, t. y. produktai ir šalutiniai produktai turi vienodą statusą: medžiagos tiesiog yra arba nėra atliekos.

Pramoniniai gamybos procesai dažnai būna sudėtingi ir jų metu gali susidaryti keletas skirtingų medžiagų, kurios turi skirtingą ekonominę vertę bei ekonominį poveikį ir kurias galima priskirti arba nepriskirti prie atliekų. Be to, atliekų arba ne atliekų statusas gali priklausyti nuo konkretaus ūkio sektoriaus. Kai kurių sektorių įmonės vidaus rinkoje laisvai prekiauja prie atliekų priskirtomis medžiagomis. Kituose sektoriuose, pvz., maisto ir gėrimų, aiškus skirtumas tarp atliekų ir produktų yra itin svarbus norint toliau naudoti atitinkamą medžiagą ūkio reikmėms. Techninės priemonės nuolat tobulinamos, sparčiai kinta tiek gamybos procesų, tiek atliekų tvarkymo technologijos.

2.2.3. Padėtis aplinkosaugos požiūriu

Aišku, kad toksinių medžiagų gali būti ir produktuose, ir atliekose, todėl netinkamai juos tvarkant arba kontroliuojant gali kilti grėsmė žmonių sveikatai ir aplinkai. Be to, dėl tam tikrų savybių pramonės ir gavybos atliekos, palyginti su produktais, dažnai gali būti ypač kenksmingos aplinkai. Tai susiję su ta aplinkybe, kad produktų turinys paprastai yra konkrečiai numatytas ir kontroliuojamas, o atliekų sudėtis kartais nėra tokia aiški.

Todėl, vertinant aplinkosaugos požiūriu, itin svarbu, kad medžiagos būtų teisingai priskirtos arba nepriskirtos prie atliekų. Nuo pramoninių atliekų poveikio aplinka saugoma taikant atliekų įstatymus, visų pirma nustatant leidimų ir vežimo tvarką bei specialius atliekų deginimo standartus. Jei medžiaga nėra atlieka, nereiškia, kad ji visiškai nepatenka į Bendrijos įstatymuose nustatytos aplinkos apsaugos sistemos taikymo sritį. Produktų reglamentavimo ir kituose teisės aktuose, pvz., siūlomame REACH reglamente, siekiama apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką nuo galimo produktų ir kitų medžiagų, nelaikomų atliekomis, poveikio aplinkai.

3. EUROPOS TEISINGUMO TEISMO PRAKTIKOS TAIKYMAS

3.1. Bendrosios sąvokos, susijusios su atliekų apibrėžtimi

ETT ne kartą pažymėjo, kad siekiant atitikti Direktyvos 2006/12/EB ir EB sutarties 174 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad Bendrijos aplinkos politika turi būti siekiama aukšto apsaugos lygio, tikslus, būtina plačiai aiškinti atliekų apibrėžtį. Direktyvoje 2006/12/EB nustatytoje atliekų apibrėžtyje daroma nuoroda į jos 1 priedą ir Komisijos sprendime 2000/532/EB pateiktą Europos atliekų sąrašą[6]. Tačiau abu šie informacijos šaltiniai yra tik orientaciniai, todėl atliekų apibrėžtis daugiausia grindžiama „atsikratymo“ sąvoka.

Teismas kelis kartus pabrėžė, kad tai, ar medžiaga yra ar nėra atlieka, priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių, todėl kompetentingos institucijos turi priimti sprendimus atsižvelgdamos į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.

Galiausiai svarbu pažymėti, kad net jei medžiaga tenkina ETT nustatytus kriterijus (aprašytus 3.3 skirsnyje) ir todėl ją galima priskirti ne prie atliekų, jei ja iš tiesų yra atsikratoma, ji be abejo turi būti laikoma atlieka ir tokią medžiagą reikia atitinkamai tvarkyti.

3.2. Aptariama medžiaga – gamybos atlieka ar produktas?

Palin Granit [7] byloje ETT konstatavo, kad gamybos atlieka – tai ne galutinis produktas, kurį tiesiogiai siekiama pagaminti per gamybos procesą. Saetti byloje [8] ETT pažymėjo, kad jei pagaminta medžiaga buvo „techninio pasirinkimo rezultatas“ (medžiaga buvo pagaminta sąmoningai), ji negali būti gamybos atlieka.

Todėl, norint nustatyti, ar medžiaga yra atlieka, iš pradžių reikia išsiaiškinti, ar gamintojas šią medžiagą siekė pagaminti sąmoningai.

Jei gamintojas galėjo pagaminti pagrindinį produktą nepagamindamas šios medžiagos, tačiau pasirinko kitą variantą, tai įrodo, jog ši medžiaga nėra gamybos atlieka. Kitas dalykas, įrodantis, kad medžiagos gamyba buvo techninio pasirinkimo rezultatas, galėtų būti gamybos proceso pakeitimas siekiant, kad šiai medžiagai būtų suteiktos tam tikros techninės savybės.

Naftos koksas Saetti ir Frediani byloje ETT buvo paprašytas pateikti nuomonę, ar naftos koksas (anglies medžiaga, gaunama perdirbant žalią naftą) yra atlieka. Teismas nusprendė, kad naftos kokso negalima priskirti prie gamybos atliekų, nes koksas gaunamas dėl techninio pasirinkimo, kad būtų galima jį naudoti kaip kurą. Teismas taip pat nusprendė, kad net jei naftos koksas būtų savaiminis perdirbimo rezultatas, jei būtų visiškai aišku, kad pagamintas koksas bus naudojamas iš esmės tokiems pat tikslams, kaip ir kitos medžiagos, gautos perdirbant naftą, naftos koksas vis dėlto būtų naftos produktas, o ne gamybos atlieka. |

3.3. Gamybos atliekų nepriskyrimo prie atliekų kriterijai

Teismas nurodė, kad net jei medžiaga yra gamybos atlieka, ji nebūtinai yra priskiriama prie atliekų. Jei medžiaga tinkama toliau naudoti ūkyje, ši jos savybė gali lemti, kad tokia medžiaga nebus laikoma atlieka.

Naujausioje praktikoje ( Palin Granit ir kitos bylos) ETT nustatė tris kriterijus, pagal kuriuos galima spręsti, ar gamybos atlieka yra šalutinis produktas. Teismas pažymėjo, kad jei medžiagą ne tik galima, bet tikrai ketinama toliau naudoti tęstiniame gamybos procese prieš tai jos neapdorojant, ta medžiaga nėra atlieka. Medžiaga turi atitikti visus tris kriterijus. Be šių kriterijų, ETT pažymėjo, kad šalutinis produktas taip pat turi būti numatytas naudoti teisėtai – kitaip tariant, šalutinis produktas nėra tai, kuo gamintojas privalėtų atsikratyti arba ką sąmoningai naudoti draustų ES ar nacionaliniai įstatymai (žr. II priede pateiktą sprendimų priėmimo schemą).

3.3.1. Ar medžiaga tikrai bus panaudota ar tik gali būti panaudota?

Jeigu medžiaga iš tiesų gali būti netinkama naudoti, neatitinka techninių reikalavimų, būtinų norint panaudoti tokią medžiagą arba jai nėra tinkamos rinkos, tuomet ją reikėtų laikyti atlieka. Priskyrus medžiagą prie atliekų, aplinka saugoma nuo galimų tokio netikrumo padarinių. Vėliau paaiškėjus, kad atlieką vis dėlto galima panaudoti, ji netenka savo atliekos statuso tada, kai ją galima naudoti kaip utilizuotą produktą (žr. Mayer Parry[9] bylą).

Kai kuriais atvejais galima panaudoti tam tikrą medžiagos dalį, o likusią dalį reikia pašalinti. Jei kompetentinga institucija konkrečiu atveju priimdama sprendimą negali užtikrinti, kad visa medžiaga bus tikrai naudojama tam tikroms reikmėms, tuomet medžiagą iš pradžių reikia priskirti prie atliekų. Tačiau jei medžiagos turėtojas ir jos tolesnis naudotojas yra sudarę ilgalaikę sutartį, tai gali rodyti, kad sutartyje numatyta medžiaga tikrai bus naudojama.

Panašiai, jei medžiagą ketinama sandėliuoti neapibrėžtą laiką iki galimo, tačiau negarantuoto pakartotino naudojimo, ją reikėtų laikyti atlieka tol, kol ji yra sandėliuojama ( Palin Granit ).

3.3.1.1. Tolesnis naudojimas bus finansiškai naudingas atliekų turėtojui

Jeigu gamintojas gali pelningai parduoti medžiagą, tai gali rodyti, kad tikriausiai tokia medžiaga bus naudojama (Palin Granit) . Tačiau vien šios aplinkybės nepakanka – žr. ankstesnę Teismo praktiką, patvirtinančią, kad atliekos gali turėti ekonominės vertės ( Vessoso ir Zanetti[10], Tombesi[11] ). Komisija mano, kad įvertinant šį kriterijų taip pat svarbu įvertinti atliekų tvarkymo sąnaudas, nes tam, kad medžiagos būtų priskirtos ne prie atliekų, gali būti pasiūlyta tik simbolinė kaina ir todėl tokią medžiagą būtų galima tvarkyti netinkamuose atliekų tvarkymo įrenginiuose. Tačiau didelė kaina, lygi rinkos kainoms arba didesnė, gali rodyti, kad medžiaga nėra atlieka.

Bylos dėl Ispanijos mėšlo

Sujungtose bylose C-416/02 ir C-121/03 (Komisija prieš Ispaniją) Teismas nusprendė, kad mėšlas nėra atliekos, kai naudojamas dirvai tręšti teisėtu būdu paskirstant mėšlą aiškiai nustatytuose sklypuose (neatsižvelgiant į tai, ar šie sklypai priklauso ūkiui, kuriame šis mėšlas buvo gautas, ar ne) ir jei laikoma tik tiek mėšlo, kiek reikia tokiam tręšimui.

3.3.2. Ar galima medžiagą dar kartą panaudoti jos papildomai neapdorojus?

Kartais tai gali būti sunku nustatyti. Dažnai šalutinio produkto vertės didinimo grandinėje yra tam tikrų užduočių, kurios yra tolesnio medžiagos naudojimo dalis: medžiaga gaunama, tuomet ji gali būti plaunama, džiovinama, perdirbama ar homogenizuojama, papildoma savybėmis ar kitomis medžiagomis, būtinomis tolesniam naudojimui, taip pat gali būti tikrinama medžiagos kokybė ir pan. Kai kurios užduotys atliekamos gamybos vietoje, kai kurios – būsimo naudotojo arba tarpininkų patalpose. Tiek, kiek šios užduotys yra neatsiejama gamybos dalis (žr. kitą skirsnį), jos leidžia medžiagą laikyti šalutiniu produktu.

Teismo sprendimu, jei prieš tolesnį naudojimą medžiagą dar reikia papildomai utilizuoti, net jei nėra garantuojama, kad ji bus toliau naudojama, tai įrodo, kad medžiaga yra atlieka tol, kol procesas nėra baigtas ( Avesta Polarit[12] ).

3.3.3. Ar tai yra tęstinio gamybos proceso dalis?

Tačiau pagal ETT nustatytą kriterijų, jei tęstiniame gamybos procese medžiaga tampa tinkama toliau naudoti ir iš tiesų pateikiama tokiam naudojimui, ši medžiaga yra šalutinis produktas.

Tuomet kompetentingai institucijai reikės nuspręsti, ar pirmesniame skirsnyje apibūdintos užduotys yra neatsiejama tęstinio gamybos proceso dalis. Komisija mano, kad priimdamos tokį sprendimą institucijos turės atsižvelgti į visus faktus, kurie gali būti svarbūs: medžiagos paruošimo tolesniam naudojimui laipsnį, medžiagos paruošimo tolesniam naudojimui užduočių pobūdį ir mastą, šių užduočių integravimą į pagrindinį gamybos procesą ir tai, ar šias užduotis atlieka ne gamintojas. Spręsdamos, ar tokios užduotys yra neatsiejama gamybos proceso dalis, kompetentingos institucijos taip pat galėtų atsižvelgti į GTT informacinius dokumentus. Reikėtų pažymėti, kad remiantis Palin Granit, Niselli [13] ir Ispanijos mėšlo bylose Teismo nustatytu metodu geriau taikyti siauresnę gamybos proceso sąvoką.

Jeigu medžiaga išvežama iš pagaminimo vietos tolesniam apdorojimui, tai gali įrodyti, kad tokios užduotys nebėra to paties gamybos proceso dalis. Tačiau pramoniniams procesams tampant vis labiau specializuotais vien šio įrodymo nepakanka. Kiti naudotojai ir bendrovės tarpininkės, atlikdamos 3.3.2 skirsnyje aprašyto pobūdžio užduotis, gali dalyvauti ruošdamos medžiagą tolesniam naudojimui.

Jei medžiagos reikia pagrindinei gamintojo veiklai, tai įrodo, kad medžiaga nėra atlieka.

Uolienų likučiai

Avesta Polarit ir Palin Granit bylose Teismo buvo paprašyta nustatyti, kokiomis aplinkybėmis kasybos ir karjerų eksploatavimo uolienų likučius reikėtų laikyti atliekomis. Teismas nusprendė, kad prieš galimą naudojimą arba pagal būsimo atliekų tvarkymo įpareigojimą sandėliuojamos uolienos yra atliekos. Jei tam tikros neapdorotos fizinės atliekos sandėliuojamos prieš galimą, tačiau neužtikrintą pakartotiną naudojimą kaip medžiaga, naudojama stabilumo tikslais užpildyti požeminius štrekus pagal pagrindinės šachtos veiklos (rūdos gavybos) reikalavimus, jos nelaikomos atliekomis.

3.4. Kiti veiksniai, pagal kuriuos Teismas atliekas atskyrė nuo šalutinių produktų

Arco Chemie[14] ir kitose panašiose bylose ETT išvardijo daug įvairių veiksnių, galinčių rodyti, kad medžiaga nėra atlieka. Nei vienas iš jų nėra baigtinis, tačiau kai kurie tam tikromis aplinkybėmis gali padėti.

3.4.1. Neplanuojamas kitas naudojimas, išskyrus šalinimą, arba naudojimas labai veikia aplinką ar reikalauja specialių apsaugos priemonių

ETT pažymėjo, kad jei medžiagos neįmanoma kaip nors panaudoti ir todėl ją reikia pašalinti, būtų savaime suprantama laikyti ją atlieka iš karto pagaminus. Kai kuriais atvejais medžiagą draudžiama toliau naudoti arba ja būtina atsikratyti arba utilizuoti kaip atlieką laikantis privalomos tvarkos. Tai gali būti pagrįsta aplinkosaugos, saugos ar visuomenės sveikatos sumetimais. Vienas iš ES teisės aktų, kuriuose nustatytas privalomas medžiagos šalinimas arba priskyrimas prie atliekų, pavyzdžių – Direktyva 95/59 dėl PCB/PCT[15]. Taip pat, jei medžiaga neatitinka produktus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų standartų dėl galimo naudojimo, ją reikėtų laikyti atliekomis tol, kol ji atitiks šiuos standartus.

Kur kas sudėtingesnis klausimas – galimas kenksmingas medžiagos poveikis aplinkai ir būtinybė imtis specialių aplinkos apsaugos priemonių norint, kad medžiagą būtų galima naudoti. Kai kurie pagrindiniai produktai taip pat gali būti labai žalingi aplinkai, todėl siekiant išvengti tokios žalos, juos reikia naudoti atsargiai. Tačiau, remiantis ETT nuomone dėl atliekų apibrėžties aiškinimo, jei šalutinis produktas gali labiau veikti aplinką nei alternatyvi medžiagą arba jo pakaitas, tai gali turėti įtakos sprendimui, ar šis produktas yra atlieka atvejais, kai šiuos produktus galima ir tikslinga palyginti.

Priešingu atveju, jei medžiaga nėra aiškiai pavojinga aplinkai, tai dar neįrodo, kad ji nėra atlieka. Palin Granit byloje ETT nusprendė, kad net jei įrodyta, kad tam tikra medžiaga nekelia realios grėsmės žmogaus sveikatai ir aplinkai, šis kriterijus nėra svarbus nustatant, ar ši medžiaga nėra atlieka. Logiška – netinkamoje vietoje išmestos inertiškos pramoninės atliekos nebūtinai yra pavojingos žmonių sveikatai ar aplinkai. Tačiau jos tikrai pažeidžia viešąją tvarką ir jas derėtų įtraukti į atliekų apibrėžties taikymo sritį. Atsižvelgiant į šiuos pastebėjimus, tai, kad medžiagą galima panaudoti kaip kurą nekenkiant aplinkai ir prieš tai jos iš esmės neperdirbus, nereiškia, kad medžiaga nėra atlieka ( Arco Chemie ). Atliekų apibrėžimu siekiama užtikrinti, kad atliekos iš tiesų būtų tvarkomos nekenkiant aplinkai.

Šioje byloje ETT taip pat pažymėjo, kad nei medžiagos sandėliavimo vieta, nei jos sudėtis nelemia, ar medžiaga yra atlieka. Kai kuriais atvejais, pvz., marmuro kasyklose, gamybos atliekų, tokių kaip nuopjovos, sudėtis iš tiesų gali būti lygiai tokia pati, kaip ir pagrindinio produkto. Tačiau jei šių atliekų ketinama atsikratyti, jos vis tiek yra atliekos.

3.4.2. Aptariama medžiaga tvarkoma pagal standartinį atliekų tvarkymo metodą

Kai kada medžiagos paskirtis gali būti svarbus kriterijus nustatant, ar medžiaga yra atlieka. Tačiau ETT taip pat nurodė, kad tai, jog medžiagą reikia tvarkyti taikant į IIA ar IIB priedus įtrauktą atliekų tvarkymo metodą, neįrodo, ar ši medžiaga tikrai yra atlieka ( Niselli byla). Tai savaime suprantama, nes keli priede išvardyti tvarkymo ar šalinimo metodai taip pat puikiai tinka ir produktams. Pagal tvarkymo metodą degalų kaip produktų ir atliekų deginimas visiškai nesiskiria.

3.4.3. Įmonė laiko medžiagą atlieka

Arco Chemie byloje Teismas pažymėjo, kad tai, jog medžiaga tvarkoma kaip atlieka, gali nurodyti, kad ji tikrai yra atlieka. Tačiau Komisija mano, kad toks kriterijus galėtų paskatinti neatsakingą požiūrį į atliekų įstatymus, nes būtų suteiktas pranašumas įmonėms, nesuprantančioms savo teisinių pareigų arba norinčioms išvengti jų laikymosi. Be to, ši sąvoka itin subjektyvi ir dėl jos įvairiose valstybėse narėse atliekos galėtų būti suvokiamos skirtingai.

3.4.4. Įmonė siekia mažinti gaminamos medžiagos kiekį

Minėtoje Palin Granit byloje ETT pažymėjo, kad jei įmonė siekia gaminti mažiau tam tikros medžiagos, tai gali rodyti, jog ši medžiaga yra atlieka. Šis veiksnys nėra lemiamas, nes galima bandyti gaminti mažiau medžiagos ne todėl, kad norima gauti mažiau medžiagos, kurios reikės atsikratyti, o dėl priežasčių, susijusių su sąnaudomis, kainomis ir rinkomis. Be to, jei šis kriterijus būtų griežtai taikomas, tam tikrais atvejais bendrovės galėtų nuspręsti netaikyti atliekų prevencijos strategijų.

I priedas – atliekų ir šalutinių produktų pavyzdžiai

Šiais pavyzdžiais siekiama paaiškinti kai kuriuos atvejus, kai medžiagas galima arba negalima priskirti prie atliekų. Šie pavyzdžiai paimti iš skirtingų sektorių, tačiau nėra nei galutiniai, nei išsamūs. Būtų buvę galima pateikti daug kitų pavyzdžių ir tam tikromis aplinkybėmis net čia pateikti pavyzdžiai galėtų būti skirtingi skirtingose ES šalyse, ypač jei neaišku, ar aptariamas šalutinis produktas bus naudojamas arba, priešingai, jei tam tikra medžiaga tikrai bus naudojama kokiame nors ES regione ar valstybėje narėje, tačiau nėra naudojama kitose ES šalyse.

1. GELEžIES IR PLIENO GAMYBOS šLAKAI IR DULKėS

Aukštakrosnių šlakas gaunamas aukštakrosnėse kartu su išlydytu plienu. Plieno gamybos procesas pritaikytas taip, kad užtikrintų, jog šlakui būtų suteiktos reikiamos techninės savybės. Gamybos pradžioje padaromas techninis pasirinkimas, lemiantis, kokio pobūdžio šlakas susidarys. Be to, šlakas tikrai bus naudojamas keliais aiškiai apibrėžtais būdais ir jo paklausa yra didelė. Aukštakrosnių šlaką galima naudoti tiesiogiai gamybos proceso pabaigoje, be tolesnio apdorojimo, kuris nebūtų šio gamybos proceso neatsiejama dalis (pvz., smulkinimas norint gauti tinkamo dydžio daleles). Todėl galima manyti, kad ši medžiaga nepatenka į atliekų apibrėžties taikymo sritį.

O sieros šalinimo šlakas gaunamas dėl to, kad prieš gaminant plieną iš geležies reikia pašalinti sierą. Šiame šlake gausu sieros, jo negalima naudoti ar utilizuoti metalurgijos grandyje, todėl jis paprastai išmetamas į sąvartynus. Kitokio pobūdžio pavyzdys – plieno gamybos procese valant gamyklos patalpų orą gaunamos dulkės. Jos ištraukiamos ir nusėda filtruose. Šiuos filtrus galima valyti ir utilizuojant likusį metalą grąžinti jį į ekonomikos ciklą. Todėl abi šios gamybos atliekos yra priskiriamos atliekoms ir tik apdorojus iš filtrų gautą plieną jis jau nebebus atlieka.

2. MAISTO IR GėRIMų PRAMONėS šALUTINIAI PRODUKTAI – GYVūNų PAšARAI

Maisto ir gėrimų pramonės šalutiniai produktai daugiausia naudojami gyvūnams šerti. Daugybės sektorių (pvz., cukraus gamybos, aliejinių augalų sėklų spaudimo, krakmolo gamyba ir salyklo gamybos) gamybos procesų metu susidaro medžiagų, kurias ūkininkai tiesiogiai naudoja gyvūnams šerti arba kurias naudoja gyvūnų pašarų mišinių gamintojai. Nors ne visos gamybos atliekos, skirtos gyvūnų pašarams, savaime priskiriamos ne prie atliekų[16], minėtos pašarinės medžiagos gaminamos sąmoningai, vykdant nustatytus gamybos procesus, arba nesąmoningai, tačiau atitinka bendrus teismo nustatytus šalutinių produktų kriterijus, nes tikrai bus naudojamos gyvūnams šerti be tolesnio apdorojimo ne gamybos metu. Be to, pašarinės žaliavos reglamentuojamos Reglamentu Nr. 178/2002 dėl maistui skirtų teisės aktų[17] ir Direktyva 96/25/EB dėl pašarinių žaliavų apyvartos ir naudojimo[18]. Todėl abiem atvejais galima manyti, kad ši medžiaga nepatenka į atliekų apibrėžties taikymo sritį.

3. ŠALUTINIAI DEGINIMO PRODUKTAI – GIPSAS, GAUNAMAS Iš KROSNIų DUJų šALINANT SIERą

Sieros šalinimo iš krosnių dujų įrenginiuose iš krosnių dujų, gaunamų jėgainėse deginant sieringą iškastinį kurą, šalinama siera siekiant, kad šios išmetamosios dujos neterštų aplinkos ir neleistų formuotis rūgštiesiems lietums. Gipsas, gautas iš krosnių dujų šalinant sierą (angl. flue gas desulphurisation (FGD) gypsum ), naudojamas įvairiems tikslams, jis atstoja natūralų gipsą, visų pirmą gipso plokščių gamyboje. Procesas keičiamas ir kontroliuojamas siekiant gaminti reikiamų savybių FGD gipsą. Be to, medžiaga tikrai bus naudojama, prieš tai jos neapdorojant gamybos procese.

Dar kelis anglies degimo produktus galima toliau naudoti nedaug apdorojus arba iš viso neapdorojus. Tačiau kai kurie vis dėlto išmetami, pvz., lakieji lignito pelenai. Kadangi visos ES lygmeniu nėra aišku, ar šios medžiagos bus naudojamos, jos neatitinka ETT kriterijų ir todėl dažnai bus priskiriamos prie atliekų, nors kai kada ir gali būti naudojamos.

4. NUOPJOVOS IR KITOS PANAšIOS MEDžIAGOS

Pjuvenos, medienos skiedros ir neapdorotos medienos nuopjovos susidaro lentpjūvėse arba vykdant antrinę veiklą, pvz., gaminant baldus ar padėklus ir pakuojant, kartu su pagrindiniu produktu – pjauta mediena. Šie likučiai toliau naudojami kaip žaliavos medienos plokštėms, pvz., drožlių plokštėms, arba popieriui gaminti. Jie tikrai bus naudojami neatsiejamai nuo gamybos proceso ir be tolesnio apdorojimo, išskyrus dydžio pritaikymą tam, kad juos būtų galima integruoti į galutinį produktą.

Kalbant bendriau, pagrindinės gamybos metu susidarančias perteklines medžiagas arba tik išoriškai pažeistas medžiagas, iš esmės panašias į pagrindinį produktą, pvz., kaučiuko ir vulkanizavimo mišinius, žievės drožles ir gabalus, plastiko atliekas ir panašias medžiagas galima priskirti prie šalutinių produktų. Tam jas turi būti įmanoma iš karto panaudoti – pagrindinei gamybai arba kitiems susijusiems gamybos procesams, kur taip pat bus užtikrinamas šios medžiagos panaudojimas. Todėl taip pat galima manyti, kad tokio pobūdžio medžiagos nepatenka į atliekų apibrėžties taikymo sritį.

Jeigu tokio pobūdžio medžiagą reikia visiškai perdirbti arba utilizuoti, arba jei joje yra nepageidaujamų priemaišų, kurias reikia pašalinti prieš tolesnį naudojimą ar apdorojimą, tai galėtų nurodyti, kad medžiaga yra atlieka, kol ji nėra visiškai perdirbta ar utilizuota.

II priedas – sprendimų schema, taikoma atliekas atskiriant nuo šalutinių produktų

[pic]

[1] OL L 114, 2006 4 27, p. 9–21.

[2] Šios apibrėžtys nėra Europos Komisijos teisiniai paaiškinimai ir yra skirtos vartoti tik šiame komunikate.

[3] OL L 242, 2002 9 10, p. 1.

[4] COM(2003) 301 galutinis.

[5] COM(2005) 666 galutinis.

[6] Su paskutiniais pakeitimais, padarytais Tarybos direktyva 2001/573/EB, OL L 203, 2001 7 28, p. 18.

[7] Byla C-9/00 Palin Granit Oy (2002), Rink. I-3533.

[8] C-235/02, nutartis Saetti byloje, 2004 m. sausio 15 d.

[9] C-444/00 Mayer Parry (2003 m.) Rink. I-6163.

[10] Bylos C-206/88 ir 207/88, Vessoso ir Zanetti (1990 m.) Rink. 1461.

[11] Sujungtos bylos C-304/94, C-330/94, C-342/94 ir C-224/95 Tombesi (1997 m.) Rink I-3561.

[12] Byla C-114/01 Avesta Polarit Chrome Oy , 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimas.

[13] C-457/02, Niselli , 2004 m. lapkričio 11 d. nutartis.

[14] Sujungtos bylos C-418/97 ir C-419/97 ARCO Chemie (2000 m.), Rink. I-4475.

[15] O L L 243, 1996 9 24, p. 31–35.

[16] (pagal Komisijos poziciją Teismo nagrinėjamoje byloje Komisija prieš Italiją C-195/05 nepakanka vien to, kad medžiagai būdingos tam tikros techninės charakteristikos ir ji tikrai bus naudojama, nes būtina taikyti visas tris ETT praktikoje nustatytas sudėtines dalis).

[17] OL L 100, 2006 4 8, p. 3.

[18] OL L 123, 1996 5 23, p. 35–58.