52006DC0346

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 28.6.2006

KOM(2006) 346 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI, REGIONŲ KOMITETUI IR EUROPOS BENDRIJŲ TEISINGUMO TEISMUI

dėl Europos bendrijos steigimo sutarties IV antraštinės dalies nuostatų dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų suderinimo siekiant užtikrinti veiksmingesnę teisminę apsaugą

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI, REGIONŲ KOMITETUI IR EUROPOS BENDRIJŲ TEISINGUMO TEISMUI

dėl Europos bendrijos steigimo sutarties IV antraštinės dalies nuostatų dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų suderinimo siekiant užtikrinti veiksmingesnę teisminę apsaugą

Įvadas

Privatūs asmenys turi turėti galimybę pasinaudoti veiksminga teisių, jiems priklausančių pagal Bendrijos teisę, apsauga[1]. Tam tikslui Sutartyje numatyta išsami sprendimų apskundimo tvarkos ir procedūrų sistema; vienas svarbiausių jos aspektų – glaudus Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimas, organizuojamas pagal prašymų priimti preliminarų nutarimą (Europos bendrijos steigimo sutarties – toliau EB sutarties – 234 straipsnis) nagrinėjimo procedūrą.

Amsterdamo sutartimi įteisintas siekis palaipsniui kurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. Tam tikslui anksčiau Europos Sąjungos sutarties VI antraštinei daliai („trečiajam ramsčiui“) priklausę kai kurie klausimai su tam tikromis išlygomis įtraukti į EB sutartį. 1999 m. (Tamperės) ir 2004 m. Europos Vadovų Tarybai (Hagos programa) suteikus politinį impulsą, ilgainiui šios erdvės kūrimas tapo Sąjungos prioritetu.

Plėtojant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, ypatingai svarbu, kad būtų užtikrintos pagrindinės teisės, visų pirma veiksminga asmenų teisminė apsauga. Kaip tik atsižvelgiant į tai EB sutarties 67 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje nustatyta, kad po pereinamojo penkerių metų laikotarpio nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo Taryba priima sprendimą, „kad būtų pritaikytos nuostatos dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų“ (t. y. šios sutarties 68 straipsnio nuostatos).

Tačiau Komisija pažymi, kad nors pereinamasis laikotarpis baigėsi 2004 m. gegužės 1 d., Taryba nepradėjo darbų šiam teisiniam įpareigojimui vykdyti[2].

Šio komunikato tikslas – prisidėti prie konkrečių EB sutarties 68 straipsnio nuostatų dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų IV antraštinei daliai priklausančiose srityse suderinimo. Komisijos nuomone, tam tikslui minėti įgaliojimai turėtų būti suderinami su bendrosiomis Sutarties taisyklėmis. Atitinkamas Tarybos sprendimo projektas pateikiamas priede.

Dėl toliau nurodytų priežasčių Komisija mano, kad tinkamiausias būdas suderinti IV antraštinės dalies nuostatoms dėl Teisingumo Teismo – visose IV antraštinės dalies srityse jas suderinti su bendrosiomis teisminę apsaugą reglamentuojančiomis Sutarties taisyklėmis. Todėl konkrečios EB sutarties 68 straipsnio nuostatos neturėtų būti toliau taikomos. Visų pirma neturėtų būti toliau taikoma šio straipsnio pirmoji dalis, kurioje nustatyta, kad nė vienas nacionalinis teismas, išskyrus aukščiausios instancijos, negali prašyti Teisingumo Teismo priimti preliminaraus nutarimo, nors Sutarties 234 straipsniu nustatytoje bendradarbiavimo su valstybių narių teismais tvarkoje tokia galimybė numatyta bet kuriam nacionaliniam teismui. Neturi būti toliau taikoma ir 3 dalyje numatyta tvarka[3], kuri netenka pagrindo nustačius tipinę prašymų priimti preliminarų nutarimų nagrinėjimo procedūrą. Pagaliau, nėra pagrindo toliau taikyti nuostatos, kuria remiantis Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti nutarimo dėl tam tikrų priemonių[4].

Tolesniuose skirsniuose išdėstomi argumentai, kuriais grindžiama Komisijos pozicija. Teisingumo Teismo įgaliojimus reglamentuojančių nuostatų suderinimas su bendrąja teise visų pirma:

- užtikrins vienodą Bendrijos teisės šioje bei kitose srityse taikymą ir aiškinimą (žr. toliau a punktą);

- leis sustiprinti teisminę apsaugą, taip pat pagrindinių teisių atžvilgiu itin delikačiose srityse (žr. toliau b punktą);

- ištaisys teisminės apsaugos spragas, paradoksaliai susidariusias dėl Amsterdamo sutarties, civilinėse bylose, kurioms galioja EB sutarties 65 straipsnis (žr. toliau c punktą) ir

- reikš, kad Bendrijos teisinė sistema veiks normaliai ir kad nereiks baimintis jos sutrikimų šioje srityje (žr. toliau d punktą).

a) Užtikrinti vienodą Bendrijos teisės taikymą ir aiškinimą

Įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai Sąjunga toliau įgyvendina Tamperės Vadovų Tarybos nustatytą ir Hagos programoje patvirtintą itin svarbią teisėkūros programą bendradarbiavimo civilinėse bylose, prieglobsčio, imigracijos, vizų ir laisvo asmenų judėjimo srityse. Atsižvelgiant į Europos piliečių ir gyventojų, norinčių gyventi tikroje laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, lūkesčius, sukurta įspūdingai daug Bendrijos teisės aktų.

Šis teisynas, kaip bet kuri kita Bendrijos teisės dalis, turi būti vienodai aiškinamas ir taikomas visoje Sąjungoje; tai užtikrina Teisingumo Teismas. Kadangi teisynas auga, turint omenyje ne tik kiekybę, bet visų pirma teikiamų teisių svarbą, būtina užtikrinti vienodą jo įgyvendinimą visoje Sąjungoje.

Tinkamiausia procedūra, leidžianti Teisingumo Teismui užtikrinti Bendrijos teisės vienovę yra EB sutarties 234 straipsnyje numatyta prašymų priimti preliminarų nutarimą nagrinėjimo procedūra. Ši procedūra, kuria organizuojamas glaudus Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimas, yra kertinis Bendrijos teisinės sistemos akmuo. Vienas svarbiausių šios procedūros aspektų yra principas, pagal kurį visi nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą.

Nuolat nukrypstant nuo šio principo Teisingumo Teismui kliudoma atlikti savo užduotį – užtikrinti Bendrijos teisės vienovę visų teisės subjektų labui. Antai jau 1995 m. Teisingumo Teismas įspėjo, kad „ galimybių kreiptis į Teisingumo Teismą apribojimas keltų pavojų vienodam Bendrijos teisės taikymui ir aiškinimui visoje Sąjungoje, atimtų iš privačių asmenų teisę į veiksmingą teisminę apsaugą ir pakenktų Teismo praktikos vienovei... Preliminaraus nutarimo sistema yra tikras kertinis vidaus rinkos veikimo akmuo, nes ji būtina norint išsaugoti sutartimis nustatytos teisės priklausomumo Bendrijai pobūdį ir siekiant užtikrinti, kad bet kada ši teisė turėtų vienodą poveikį visose valstybėse narėse... Viena svarbiausių Teisingumo Teismo užduočių – kaip tik užtikrinti vienodą aiškinimą, ir jis ją įgyvendina, atsakydamas į nacionalinių teismų klausimus .“ [5]

Teisingumo Teismas priminė šį aspektą vėliau: jis apgailestavo dėl 1993 m. Europos Bendrijoms tapus Europos Sąjunga atsiradusių „ teisminės kontrolės skirtumų “ ir rekomendavo „ suvienodinti teisminės apsaugos sistemą remiantis Bendrijos modeliu “, nes tai „ geriausias būdas užtikrinti, kad teisės aktų būtų laikomasi visose Europos Sąjungos srityse “ [6] .

Komisija pažymi, kad vienas svarbiausių laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės aspektų yra jos darnumas. Norint užtikrinti šį darnumą, būtinas vienodas ilgainiui susiformavusio teisyno aiškinimas. Akivaizdu, kad, pavyzdžiui, vienodas imigracijos ir prieglobsčio acquis taikymas gerokai prisidės prie šalutinių santykių tarp valstybių narių, nuo pat erdvės sukūrimo pradžios nuolat kėlusių problemų, apribojimo. Bendradarbiavimo civilinėse bylose patirtis taip pat iškalbinga: Teisingumo Teismas jau 1971 m. galėjo „Briuselio I“ konvenciją paversti nepaprastai veiksminga teisine priemone, naudinga teisės subjektams (žr. toliau c papunktį), tačiau priėmus 1980 m. Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės[7] Teisingumo Teismas negalėjo suvienodinti sąvokų, todėl valstybės narės ypatingai skirtingai aiškinasi šios konvencijos nuostatas.

Todėl Komisija mano, kad metas šioje srityje, kurioje teisėkūra tokia aktyvi, taikyti EB sutarties 234 straipsnį. Kuo labiau Bendrijos acquis auga IV antraštinei daliai priklausančiose srityse (visų pirma dėl platesnio kvalifikuotos daugumos ir bendro sprendimo procedūrų taikymo; šiuo tikslu sprendimas priimtas 2004 m. gruodžio mėn.), tuo labiau Teisingumo Teismo įgaliojimų ribos, numatytos ne daugiau kaip penkerių metų pereinamajam laikotarpiui, atrodo nepagrįstos. Komisija jau buvo pareiškusi savo nuomonę šiuo klausimu 2004 m. gruodžio mėn. deklaracijoje[8].

b) Sustiprinti teisminę apsaugą

Veiksmingos teisminės apsaugos principas yra vienas bendrųjų Bendrijos teisės principų. Tai viena pagrindinių teisių, neatsiejamų nuo pačios teisinės valstybės sąvokos. EB sutarties 68 straipsnyje numatyta šio principo taikymo išimtis galioja politikos srityse, kurios itin delikačios pagrindinių teisių atžvilgiu ir kurios susijusios su itin pažeidžiamų asmenų apsauga.

EB sutarties 68 straipsnio 1 dalyje numatytas teisės kreiptis į Teisingumo Teismą apribojimas kelia su teismine apsauga susijusių problemų dviem atvejais.

Pirma, nagrinėdami nacionalinius ginčus dėl asmens teisių, numatytų pagal IV antraštinę dalį priimtuose teisės aktuose, nacionaliniai pirmosios instancijos teismai negali prašyti Teisingumo Teismo išaiškinti taikytiną Bendrijos teisę. Todėl susiję asmenys gali būti priversti išnaudoti visas nacionalines apskundimo galimybes, įskaitant aukščiausios instancijos teismus, kad jų teisės pagaliau būtų išaiškintos preliminariame nutarime.

Antra, asmenys, manantys, kad jų pagrindines teises pažeidė tam tikras pagal IV antraštinę dalį priimtas Bendrijos teisės aktas, apskritai negali pasinaudoti teismine apsauga, kol nepraėjo visų nacionalinės apskundimo procedūros etapų – tik Teisingumo Teismas turi teisę spręsti apie Bendrijos teisės akto galiojimą[9]. Todėl net būdamas tikras dėl atitinkamo teisės akto neteisėtumo, nacionalinio pirmosios instancijos ar apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis EB sutarties 68 straipsnio 1 dalimi, visgi būtų priverstas ją taikyti ir negalėtų šiuo klausimu kreiptis į Teisingumo Teismą. Be to, ir tai yra daug rimčiau, nacionalinio pirmosios instancijos ar apeliacinio teismo teisėjas apskritai net negali užtikrinti teisminės apsaugos, nes laikinai sustabdyti tam tikro Bendrijos teisės akto taikymą įmanoma tik tuomet, kai kartu pateikiamas prašymas priimti preliminarų nutarimą dėl akto galiojimo[10].

Taigi abiem atvejais pagal EB sutarties 68 straipsnio 1 dalį apribojus Teisingumo Teismo įgaliojimus susiję asmenys gali netekti veiksmingos teisminės apsaugos, juo labiau kad šie asmenys dažnai neturi finansinių išteklių, reikalingų visoms sprendimų tokiose bylose apskundimo galimybėms išnaudoti ir (arba) jiems reikalinga greita teisinė pagalba. Antai pagal IV antraštinę dalį apsauga numatoma ir prieglobsčio prašytojams, asmenims, pateikusiems prašymą dėl šeimos susijungimo (kaip apibrėžta Direktyvose 2003/86/EB, 2004/83/EB ir 2005/85/EB), trečiųjų šalių piliečiams, nesutinkantiems būti išsiųstiems iš šalies ar dėl jiems taikomų diskriminacinių sąlygų, nepilnamečiams vaikams, dėl kurių nagrinėjami su išlaikymo prievolėmis ir ypač su tėvų pareigomis plačiąja Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 prasme susiję teisminiai ginčai[11]. Be to, bylinėjimasis civilinėse ir komercinėse bylose, apibrėžtose Reglamentų (EB) Nr. 44/2001, (EB) Nr. 1348/2000, (EB) Nr. 1206/2001 ir (EB) Nr. 805/2004 mažoms ir vidutinėms įmonėms dažnai tampa iliuzija arba pernelyg brangiai atsieina, jei reikia pasiekti nacionalinį aukščiausiąjį teismą, kad Teisingumo Teismas galėtų priimti sprendimą dėl jų teisių.

Reikia pridurti, kad būtinybė teikti bylą nagrinėti aukščiausios instancijos teismui tik tam, kad po ilgų bylinėjimosi mėnesių ir metų būtų galima ją perduoti Teisingumo Teismui, taip pat nesuderinama su proceso ekonomiškumu. Taip gali būti tuščiai eikvojamos nacionalinių teismų lėšos; kitose srityse teismai gali savo nuožiūra spręsti, kada preliminarus nutarimas yra veiksmingiausia priemonė. Pavyzdžiui, pagrindinių teisių srityje ankstyvi Teisingumo Teismo veiksmai, numatyti EB sutarties 234 straipsnyje, gali padėti spręsti problemas iš anksto ir neleisti, kad rimti teisiniai klausimai būtų svarstomi keliose nacionalinėse institucijose ar net Europos žmogaus teisių teisme.

EB sutarties 68 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos „priimti nutarimo dėl priemonių ar sprendimų, nustatytų arba priimtų pagal 62 straipsnio 1 punktą dėl teisėtvarkos ir viešosios tvarkos palaikymo bei vidaus saugumo užtikrinimo“[12].

Remiantis šios dalies formuluote, Teisingumo Teismas negali kontroliuoti teisės aktų leidėjo pagal EB sutarties 62 straipsnio 1 punktą priimtų Bendrijos priemonių, susijusių su viešosios tvarkos palaikymu ir vidaus saugumo užtikrinimu. Kalbama apie Bendrijos taisykles dėl asmenų, kertančių Sąjungos vidaus sienas, kontrolės panaikinimo, įskaitant galimybes išimtiniais atvejais laikinai iš naujo įvesti tokią kontrolę. Kadangi iš esmės nacionaliniai teismai taip pat negali spręsti dėl tokių Bendrijos taisyklių galiojimo[13], šios priemonės apskritai teismiškai nekontroliuojamos, o tai sunku pateisinti turint omenyje laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę.

Tai, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti nutarimo dėl viešosios tvarkos priemonių, taip pat nesuderinama su kitomis Sutarties nuostatomis. Nuo pat Bendrijos ištakų Teisingumo Teismo užduotis – priimti sprendimą dėl sutartims įgyvendinti priimtų nacionalinių priemonių, kuriomis siekiama palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą, suderinamumo su Bendrijos teise. Kaip pavyzdį, galima nurodyti nacionalinius teisės aktus ir administracinius potvarkius, kuriais gali būti apribojamas ne tik laisvas prekių ir kapitalo, bet ir Sąjungos piliečių judėjimas; dėl viešosios tvarkos sumetimų šie piliečiai „priimančiosios“ valstybės narės gali būti netgi išsiunčiami į savo valstybę[14]. Teisingumo Teismas visada kontroliavo, kaip laikomasi proporcingumo principo ir kitų garantijų[15], apribojančių valstybių narių galimybes vykdyti šiuos įgaliojimus, ypatingai atsižvelgdamas į delikatų viešosios tvarkos klausimų pobūdį ir palikdamas valstybėms narėms reikiamą veikimo laisvę[16]. Be to, valstybės narės, vadovaudamosi viešosios tvarkos sumetimais, pačioje IV antraštinės dalies taikymo srityje priima įvairių priemonių, už kurias kaip tik atsako Teisingumo Teismas. Bet kokiu atveju viešoji tvarka teisinėje bendruomenėje turi būti palaikoma ne apribojant teisę kreiptis į teismą, o priimant esmines teisines ar vykdomąsias priemones.

Pagaliau, Komisijai įdomu, kokios Europos žmogaus teisių konvencijos atžvilgiu galėtų būti pasekmės, jei EB sutarties 68 straipsnio nuostatos apskritai nebūtų suderintos. Europos žmogaus teisių teismas yra pareiškęs, kad valstybės narės kartu atsako už šios konvencijos pažeidimus, tiesiogiai nulemtus pirminės teisės[17]. Kita vertus, nors institucijų aktų atžvilgiu šis teismas laikėsi nuomonės, kad Bendrijos teisėje numatyta pagrindinių teisių apsauga „lygiavertė“ apsaugai, kurią užtikrina konvencijos mechanizmas, tokią išvadą jis padarė, turėdamas omenyje Sutarties bendrąsias teisės nuostatas , reglamentuojančias Teisingumo Teismo įgaliojimus[18].

Trumpai tariant, Komisija mano, kad norint sustiprinti teisminę apsaugą reikia kuo greičiau nutraukti EB sutarties 68 straipsnio 1 bei 2 dalių taikymą ir nustatyti Sutarties bendrąsias taisykles.

c) Ištaisyti teisminės apsaugos spragas bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje

1971–2002 m. (pastaraisiais įsigaliojo Reglamentas (EB) Nr. 44/2001) Teismingumo Teismas turėjo jurisdikciją priimti preliminarius nutarimus dėl 1968 m. vadinamosios „Briuselio I“ konvencijos[19]; prašymus pateikdavo ne tik valstybių narių aukščiausios instancijos, bet ir apeliaciniai teismai [20]. Per 30 metų Teisingumo Teismas ne kartą nacionaliniams apeliaciniams teismams, taigi ir piliečiams bei įmonėms, susijusioms su civilinėmis ir komercinėmis bylomis, teikė vertingų šios konvencijos, kuria žengtas nepaprastai svarbus žingsnis Europos integracijos link, aiškinimų.

Todėl paradoksalu, kad Amsterdamo sutartis, įtraukdama šį klausimą į Bendrijos reglamentavimo sritį ir suteikdama teisės aktų leidėjui galimybę ankstesnes konvencijas paversti reglamentais, kartu, pasitelkdama EB sutarties 68 straipsnio 1 dalį, stipriai apriboja Teisingumo Teismo jurisdikciją aiškinti šiuos reglamentus ir suteikia teisę prašyti priimti preliminarų nutarimą ne apeliaciniams, o tik aukščiausios instancijos teismams.

Jei nacionalinių teismų kontrolė būtų buvusi taip ribojama 1971–2002 m., nekyla abejonių, kad didžioji Teisingumo Teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose dalis[21] niekada nebūtų buvusi priimta, o piliečiams ir ūkio subjektams sprendimai būtų pasitarnavę tik tam išeikvojus dar daugiau laiko ir lėšų. Piliečiai ir ūkio subjektai neturi jokio pagrindo sutikti, jog nuo šiol jų teisminė apsauga bus mažesnė nei per 30 metų.

Todėl, baigusis pereinamajam laikotarpiui, metas Tarybai panaudoti EB sutarties 67 straipsnio 2 dalies antrąją įtrauką, kad būtų ištaisytos apsaugos spragos ir nustatytos bendrosios šios sutarties 234 straipsnio taisyklės dėl teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose.

d) Pasikliauti tinkamu Teisingumo Teismo veikimu

EB sutarties 68 straipsnio 1 dalį iš dalies galima paaiškinti siekimu neleisti, kad Teisingumo Teismas būtų užverstas begale prašymų priimti preliminarų nutarimą IV antraštinei daliai priklausančiose srityse. Kita vertus, baimintasi, kad tam tikrose srityse, kaip teisė į prieglobstį, prašymų priimti preliminarų nutarimą nagrinėjimo procedūra gali suvėlinti teisminį nagrinėjimą valstybėse narėse.

Komisija mano, kad reikia pasikliauti Teisingumo Teismu, vidaus organizacinių priemonių, kuriomis nuo šiol jis disponuoja, veiksmingumu ir naujomis Nicos sutartyje numatytomis galimybėmis. Teisingumo Teismui pavyko gerokai sumažinti vidutinę prašymų dėl preliminaraus nutarimo nagrinėjimo trukmę[22]. Teisingumo Teismas taip pat įrodė, kad, taikydamas naują pagreitintą procedūrą, prireikus gali greičiau priimti preliminarius nutarimus. Be to, jei reikia, pasitelkus Nicos sutartimi nustatytą naująjį 245 straipsnio antrosios pastraipos teisinį pagrindą, į Teisingumo Teismo statutą ir darbo reglamentą gali būti įtrauktos specialios taisyklės dėl neatidėliotino ypatingai skubių bylų nagrinėjimo.

Beje, sutartyse numatyta, kad kitose srityse, kur nacionalinės bylos, įskaitant baudžiamąsias, tokios pat skubios, į Teisingumo Teismą gali kreiptis ne tik aukščiausios instancijos nacionaliniai teismai. Antai paradoksalu, kad nors ES sutarties VI antraštinėje dalyje teisminė apsauga nepakankamai užtikrinta, nes 35 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės narės gali spręsti pačios (tik 14 iš jų pasinaudojo tokia teise), šia teise pasinaudojusioms valstybėms narėms leidžiama pasirinkti, ar leisti visiems teismams Teisingumo Teismo prašyti priimti preliminarų nutarimą (11 valstybių narių), tačiau tai pagal IV antraštinę dalį nėra įmanoma.

Bet kokiu atveju Komisija mano, kad turint omenyje dabartinį laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimosi tarpsnį, argumentų dėl teisėjų darbo krūvio nepakanka pateisinti tolesniam nuostatos, kuri gali pakenkti veiksmingai teisminei apsaugai ir Bendrijos teisės vienovei, taikymui.

Išvada

Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, kaip ir Europa apskritai, kuriama laipsniškai. Nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo ir Tamperės Europos Vadovų Tarybos ėmus taikyti IV antraštinę dalį sudarytos sąlygos sukurti įspūdingos apimties teisynui, kurio tikslas – padėti Sąjungos piliečiams ir gyventojams įvairiose kasdienio gyvenimo srityse.

Kadangi pereinamasis laikotarpis baigėsi, Taryba turi kuo greičiau vykdyti EB sutarties 67 straipsnyje nustatytą įpareigojimą grąžinti Teisingumo Teismui visus jo įgaliojimus, susijusius su preliminarių nutarimų dėl priimtų teisės aktų priėmimu. To reikia, kad būtų visiškai užtikrinta pagrindinė teisė į veiksmingą teisminę apsaugą bei Bendrijos teisės vienovė ir ištaisyta spraga, kuri nepateisinama tikroje „teisingumo erdvėje“.

PRIEDAS

PROJEKTAS TARYBOS SPRENDIMAS,

suderinantis nuostatas dėl Teisingumo Teismo Europos bendrijos steigimo sutarties trečiosios dalies IV antraštinei daliai priklausančiose srityse

EUROPOS SąJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 67 straipsnio 2 dalies antrąją įtrauką,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę,

kadangi:

1. Kaip numatyta Sutarties 68 straipsnio 1 dalyje, Sutarties 234 straipsnis Sutarties trečiosios dalies IV antraštinei daliai taikomas šioje nuostatoje numatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir sąlygomis. Kaip numatyta 68 straipsnio 2 dalyje, Teisingumo Teismas bet kokiu atveju neturi jurisdikcijos priimti nutarimo dėl priemonių ar sprendimų, nustatytų arba priimtų pagal 62 straipsnio 1 punktą dėl viešosios tvarkos palaikymo ir vidaus saugumo užtikrinimo. Analogiškai, Protokolo dėl Šengeno acquis integravimo į Europos Sąjungos sistemą 2 straipsnio 1 dalies trečiojoje pastraipoje numatyta, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti nutarimo dėl priemonių ar sprendimų, nustatytų arba priimtų pagal Šengeno acquis dėl viešosios tvarkos palaikymo ir vidaus saugumo užtikrinimo. Kaip numatyta Sutarties 68 straipsnio 3 dalyje, Taryba, Komisija arba valstybė narė gali prašyti Teisingumo Teismą priimti nutarimą šios antraštinės dalies arba remiantis šia antraštine dalimi Bendrijos institucijų priimtų teisės aktų išaiškinimo klausimu. Atsiliepiant į tokį prašymą Teisingumo Teismo priimtas nutarimas netaikomas valstybių narių teismų sprendimams, kurie yra tapę res judicata.

2. Kaip numatyta Sutarties 67 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje, praėjus penkerių metų pereinamajam laikotarpiui nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo, Taryba, balsuodama vieningai ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, priima sprendimą, kad būtų suderintos nuostatos dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų.

3. Šiam tikslui konkrečios IV antraštinei daliai priklausančiose srityse galiojančios nuostatos turi būti suderintos su bendrosiomis Sutarties taisyklėmis. Todėl šios konkrečios nuostatos turėtų nustoti galioti ir vietoj jų turėtų būti taikomos Sutarties bendrosios taisyklės, ypač jos 234 straipsnis.

4. Kaip numatyta prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties pridedamo Protokolo dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsniuose, Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir dėl to nėra jo saistoma ir neprivalo jo taikyti.

NUSPRENDĖ:

Vienintelis straipsnis

1. Nuo [2007 m. sausio 1 d.] Sutarties 234 straipsnis taikomas visiems nacionalinių teismų Teisingumo Teismui teikiamiems prašymams priimti sprendimą Sutarties trečiosios dalies IV antraštinės dalies arba remiantis šia antraštine dalimi Bendrijos institucijų priimtų teisės aktų išaiškinimo klausimais, įskaitant iki [2007 m. sausio 1 d.] pateiktus prašymus, dėl kurių iki šios datos Teisingumo Teismas dar nepriėmė sprendimo.

2. [2007 m. sausio 1 d.] Protokolo dėl Šengeno acquis integravimo į Europos Sąjungos sistemą 2 straipsnio 1 dalies trečioji pastraipa nustoja galioti Bendrijos teisės taikymo srityje.

3. [2007 m. sausio 1 d.] Sutarties 68 straipsnis nustoja galioti.

Priimta Briuselyje, [data]

Tarybos vardu Pirmininkas

[1] Žr., pavyzdžiui, Teisingumo Teismo sprendimus bylose Žalieji prieš Europos Parlamentą , 294/83, rink. p. 1339, 23 punktas; Johnston , 222/84, 1986 m. rink., p. 1651, 18 punktas; C-50/00 P, Unión de pequeños agricultores , 2002 m. rink., I-6677, 38–40 punktai.

[2] Taryba, vadovaudamasi EB sutarties 67 straipsnio 2 dalies antrąja įtrauka, nusprendė išplėsti bendro sprendimo procedūros taikymą; žr. 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimą 2004/927/EB, OL L 396, 2004 12 31, p. 45. Tarybos protokole užregistruotas toks Komisijos pareiškimas: „Komisija nori priminti, jog 67 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Taryba priima sprendimą ne tik dėl sričių, kurioms turi būti taikoma bendro sprendimo procedūra, bet ir dėl nuostatų dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų pritaikymo. Atitinkamame sprendime numatytą bendro sprendimo procedūrą ėmus taikyti daugumai IV antraštinei daliai priklausančių sričių, didžiąja dalimi prisidedama prie priemonių, priimtų pagal šią antraštinę dalį, demokratinio teisėtumo, todėl šiuo atžvilgiu Komisija palankiai vertina sprendimą. Tačiau būtų nepriimtina, jei sprendime nebūtų numatytas Teisingumo Teismo įgaliojimų pritaikymas, nes ir toliau tęstųsi padėtis, kai galimybių kreiptis į Teisingumo Teismą nedaug. Komisija tvirtai įsitikinusi, kad šioje itin glaudžiai su asmens teisėmis susijusioje srityje galimybių kreiptis į teismus turėtų būti daugiau, jei norima sustiprinti teisėtumą“. 2004 m. gruodžio 16 d. Bourlanges ataskaitoje Europos Parlamentas išsakė tokią pat nuomonę.

[3] Kaip numatyta šioje dalyje, „ Taryba, Komisija arba valstybė narė gali prašyti Teisingumo Teismą priimti nutarimą šios antraštinės dalies arba remiantis šia antraštine dalimi Bendrijos institucijų priimtų teisės aktų išaiškinimo klausimu. [...]“.

[4] Kaip numatyta šioje dalyje, „[...] Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti nutarimo dėl priemonių ar sprendimų, nustatytų arba priimtų pagal 62 straipsnio 1 punktą dėl teisėtvarkos ir viešosios tvarkos palaikymo bei vidaus saugumo užtikrinimo .“

[5] Žr. 1995 m. Teisingumo Teismo ataskaitą apie tam tikrus ES sutarties taikymo aspektus, p. 5–6.

[6] Žr. Pirmininko Rodríguez Iglesias kalbą, pasakytą vykstant Europos konvento darbams, CONV 572/03, 2003 m. vasario 20 d. Žr. taip pat 2000 m. Teisingumo Teismo dokumentą aptarimui „Europos Sąjungos teisminė sistema“, p. 31–33, kuriame Teisingumo Teismas priminė EB sutarties 68 straipsnyje numatytą išimtį, tačiau dar kartą patvirtino bendrąjį principą, pažymėdamas, kad „ galimybė kreiptis į Teisingumo Teismą turėtų ir toliau būti teikiama visiems teismams“ ir kad „vienodas Bendrijos teisės taikymas dažnai priklauso nuo to, ar norint gauti atsakymus į teismuose iškeltus klausimus dėl teisės aiškinimo reikia laukti apeliacinio proceso rezultatų, ar į klausimus iškart atsako Teisingumo Teismas, taip padėdamas anksti nustatyti teismo praktiką Sąjungos valstybėse narėse. “.

[7] Komisija neseniai pasiūlė reglamentą dėl šios konvencijos pavertimo Bendrijos priemone [Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) pasiūlymas – COM(2005) 650].

[8] Žr. 2 išnašą.

[9] Byla 314/85, Foto-Frost , 1987 m. rink., p. 04199.

[10] Sujungtos bylos C-143/88 ir C-92/89, Zuckerfabrik Süderdithmarschen , 1991 m. rink., p. I-415; C-465/93, Atlanta, 1995 m. rink., I-3761. Atrodo, kad pagrindiniai principai, kylantys iš bylų Foto-Frost , Zuckerfabrik ir Atlanta , turėtų taip pat būti taikomi ir IV antraštinei daliai. Žinoma, kai kas tvirtina, kad siekiant išvengti šiame komunikate minėtų su teismine apsauga susijusių problemų, reikėtų daryti išimtį ir išimties tvarka pripažinti nacionalinių teismų teisę šioje srityje netaikyti Bendrijos teisės aktų, kurie, jų nuomone, nesuderinami su Sutartimi. Tačiau tokia pozicija rimtai pakenktų Bendrijos teisės savarankiškumui ir vienovei.

[11] Dėl būtinybės užtikrinti nuolatinę veiksmingą nepilnamečių apsaugą ginčai dėl tėvų pareigų, apibrėžtų Reglamente (EB) Nr. 2201/2003, dažnai turi būti greitai išspręsti. Nors dėl Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 pagrindu priimtų sprendimų dažnai pateikiami skundai, dėl šių sprendimų retai kreipiamasi į aukščiausios instancijos teismus.

[12] Protokolo dėl Šengeno acquis integravimo į Europos Sąjungos sistemą 2 straipsnio 1 dalies trečiojoje pastraipoje išdėstyta nuostata dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos; jos dalis, susijusi su Šengeno acquis integravimu į Bendrijos teisę, yra analogiška EB sutarties 68 straipsnio 2 dalies nuostatai ir todėl turi būti su ja „suderinta“.

[13] Komisija mano, kad priešingai nei kartais tvirtinama, ši dalis negali būti taikoma nacionalinėms priemonėms, susijusioms su viešosios tvarkos palaikymu ir vidaus saugumo užtikrinimu. Tai paaiškėja iš pačios 2 dalies formuluotės. Iš tiesų nei pagal EB sutarties 226 straipsnyje numatytą procedūrą, nei šios sutarties 234 straipsnio procedūrą Teisingumo Teismas niekada „nepriima nutarimo dėl“ nacionalinių priemonių ar sprendimų; tokios priemonės „nepriimamos pagal EB sutarties 62 straipsnio 1 punktą“.

[14] Šios priemonės grindžiamos visų pirma EB sutarties 39 straipsnio 3 dalimi bei 46 straipsniu ir turi užtikrinti Direktyvoje 64/221/EEB numatytas garantijas dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo (OL 56, 1964 4 4, p. 850). 2006 m. balandžio 30 d. šią direktyvą pakeitė 2004 m. balandžio 29 d. Direktyva 2004/38/EB.

[15] Žr. šiuo klausimu minėtą Direktyvą 64/221/EEB.

[16] Žr. šiuo klausimu bylą C-100/2001, Olazábal , 2002, I-10981.

[17] Žr. 1999 m. vasario 18 d. sprendimą Matthews prieš Jungtinę Karalystę (ieškinys Nr. 24833/94).

[18] Žr. 2005 m. birželio 30 d. sprendimą byloje Bosphorus prieš Airiją (ieškinys Nr. 45036/98), 96–99 ir 160–165 punktai. Teisingumo Teismas priėjo išvadą, kad įsipareigojimų, kylančių iš antrinės teisės aktų, įgyvendinimui taikoma „suderinamumo“ su konvencija „prezumpcija“.

[19] 1968 m. rugsėjo 27 d. konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo.

[20] 1971 m. birželio 3 d. Protokolo dėl Teisingumo Teismo teikiamo 1968 m. rugsėjo 27 d. konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo aiškinimo 2 straipsnis. Briuselio konvencijos 37 straipsnio taikymo klausimais net pirmosios instancijos teismai turėjo teisę kreiptis į Teisingumo teismą

[21] Didelę nuostabą kelia tai, kad Briuselio konvencijos, taigi ir Reglamento (EB) Nr. 4/2001, veikimui itin svarbūs sprendimai Teisingumo Teismo priimti apeliacinių teismų pateiktų prašymų pagrindu. Pavyzdžiui, sprendimai „Bier Mines de Potasse d’Alsace“ (byla 21-76), „De Bloos“ (byla 14-76), „Tessili“ (byla 12/76), „Denilauler“ (byla 125/79), „Mund-Fester“ (byla. C-398-92), „Reichert“ (byla C-261-90), sprendimas „Group Josi“ (byla C-412/98), kuriame išaiškinta, ar konvencija turi būti taikoma trečiosiose šalyse gyvenantiems prašytojams; sprendimas „Owuzu-Jackson “ (byla C-281-02), kuris yra nepaprastai svarbus Briuselio konvencijos taikymo srities atžvilgiu.

[22] Žr. 2006 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo pranešimą spaudai Nr. 14/06 „2005 m. teisminės veiklos statistika – 2004 m. nustatyta pažanga didėja ir tęsiasi“.