30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 325/46

1.1

EESRK ragina Komisiją paskelbti Savanorių metus ir kiek įmanoma greičiau išleisti Baltąją knygą dėl savanoriškos veiklos ir aktyvaus pilietiškumo Europoje; tai padėtų pabrėžti šių reiškinių tarpusavio sąveiką, jų mastą ir svarbą. Kadangi savanoriai dažniausiai vykdo veiklą vietoje, ši Baltoji knyga turi būti išplėtota į strategiją, nurodančią, kaip gali būti didinamas Europos savanoriškos veiklos mastas, skatinamas aktyvus pilietiškumas Europoje ir Europos tapatybė.

1.2

Valstybių narių vyriausybės turėtų būti skatinamos kurti nacionalinę savanorių politiką ir strategiją, nustatančią, kaip gali būti tiesiogiai skatinama ir pripažįstama savanoriška veikla. Šioje nacionalinėje savanorių politikoje taip pat turi būti numatyta atitinkama savanoriškos veiklos infrastruktūra. Šiuo atveju ES gali nubrėžti metmenis ir skatinti valstybes nares dažniau keistis pažangia patirtimi.

1.3

Visose valstybėse narėse būtina siekti sudaryti teisinę sistemą, kuri numatytų teisę į savanorišką veiklą, nepriklausomai nuo esamos teisinės ar socialinės padėties. Visiems savanoriams turi būti užtikrintos lygios galimybės, taip pat ir žmonėms su negalia. Kai kuriose valstybėse narėse teisinė sistema vis dar trukdo savanoriškos veiklos vystymui, todėl ši veikla nesulaukia didesnės visuomenės paramos. Kartais tokiam vystymui kliudo netgi teisės aktai, pvz., draudimai arba apribojimai užsiimti tam tikra veikla. Šiuos apribojimus reikia išnagrinėti ir skatinti savanorišką veiklą sukuriant teisinę sistemą, kuri numatytų, pvz., draudimo ir išlaidų kompensavimo taisykles.

1.4

Komiteto nuomone, ne tik vyriausybės, bet ir kiti dalyviai — parlamentai, regionų ir vietos organizacijos, pilietinės visuomenės organizacijos — turėtų pripažinti savanoriškos veiklos svarbą ir aktyviai padėti ją skatinti, nes tai pabrėžtų savanoriškos veiklos vaidmenį ir padėtų jai pelnyti didesnį visuomenės pripažinimą.

Be to, Komitetas norėtų atkreipti Komisijos dėmesį visų pirma į tai, kad pilietinės visuomenės organizacijos atlieka pagrindinį vaidmenį vykdant savanorišką veiklą.

1.5

Kartu Komitetas mano, kad pageidautina pabrėžti mokyklos ir pilietinės visuomenės santykius siekiant skatinti pasirengimą savanoriškai veiklai. Todėl pradinio mokymo metu būtina daugiau laiko skirti pedagoginei veiklai, kurios tikslas ugdyti socialinį sąmoningumą ir dalyvauti sprendžiant visuotinės svarbos socialinius klausimus. Pavyzdžiui, būtų galima paraginti vyresnius nei 15 metų jaunuolius dalyvauti prasmingoje ir naudingoje „socialinių ir ekologinių metų“ veikloje, jiems pasiūlant praktinių užsiėmimų. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas nevyriausybinėms organizacijoms, skatinančioms vaikus pirmą kartą imtis savanoriškos veiklos.

1.6

ES deda pastangas, kad būtų pripažintas neinstitucinis ir neformalus mokymasis, visų pirma tam panaudodama Europass priemonę ir rekomendaciją dėl bendrųjų gebėjimų. Ypatingą dėmesį ji turėtų skirti gebėjimų, įgytų vykdant savanorišką veiklą, pripažinimui. Jei būtų sukurtas jaunimo Europass, tai paskatintų jaunimo savanoriškos veiklos pripažinimą.

1.7

EESRK kviečia visas valstybes nares, o taip pat ir pačią ES kurti savanorių politiką, kuri apimtų savanoriškos veiklos skatinimo strategiją ir konkrečias programas, pateiktų pasiūlymų dėl kryptingos paramos ir numatytų visuomenės informavimo kampanijas, taip pat remtų pilietinės visuomenės ir įmonių partnerystę bei skatintų viešai pripažinti savanorių atliktus darbus. Tam reikia sukurti atitinkamą teisinę sistemą, kuri skatintų savanorišką veiklą. ES galėtų nubrėžti metmenis ir pateikti medžiagos apmąstymams bei skatinti valstybes nares keistis pažangia patirtimi.

1.8

Mums reikia patikimų ir palyginamų Europos masto duomenų, rodančių savanoriškos veiklos apimtį, svarbą ir socialinę bei ekonominę vertę. Toks tyrimas turėtų būti vykdomas remiantis viena savanoriškos veiklos apibrėžtimi. Jis turėtų nagrinėti savanorių poreikius ir motyvaciją, taip pat ir motyvus tų žmonių, kurie nenori įsitraukti į šią veiklą. Europos lygiu būtina rasti būdų, kaip savanoriškos veiklos įnašas į nacionalines pajamas ir jos poveikis visuomenei galėtų tapti labiau pastebimas. Čia Eurostat galėtų atlikti iniciatoriaus ir koordinatoriaus vaidmenį: visos ES valstybių narių statistikos tarnyboms derėtų turėti tokius duomenis.

1.9

EESRK rekomenduoja, kad Europos Sąjungos finansavimo sistema, taip pat politikos sritys ir programos labiau nei ligi šiol remtų savanorišką veiklą. Šiuo tikslu ypač reikalinga Europos infrastruktūra savanoriškai veiklai remti. Šiuo metu Europos savanorių tarnyba (EST) yra vienintelis savanoriškos veiklos paramos šaltinis Europos Sąjungoje. Dalyvaudami jos veikloje apie 40 000 jaunuolių nuo 18 iki 25 metų amžiaus dirbo 31 Europos ir jos partnerių valstybėje nuo šešių mėnesių iki vienerių metų. Besivystančiose šalyse savanorių veikla finansuojama iš pagalbos vystymuisi lėšų. EESRK mano, kad šių pagalbos šaltinių nepakanka, ir siekia, kad Europos Sąjunga laikytųsi aktyvesnio, nuoseklesnio ir darnesnio požiūrio dėl savanoriškos veiklos, visų pirma siekiant, kad Europos savanorių programos būtų prieinamos visoms gyventojų grupėms ir neapsiribotų vien tik jaunimui skirtomis ilgalaikėmis savanorių tarnybomis.

1.10

EESRK taip pat pageidautų, kad būtų parengtos rekomendacijos dėl konkrečiai vyresnio amžiaus žmonių savanoriškos veiklos. Jose, pavyzdžiui, būtų siūlomi partnerystės ir pasikeitimo patirtimi bandomieji projektai, galintys tapti pirmomis iniciatyvomis.

1.11

Be to, savanoriška veikla, vykdoma įgyvendinant Europos projektus, turėtų būti prilyginta finansiniam įnašui. Apskritai reikėtų supaprastinti prašymų dalyvauti Europos projektuose blankus, kad juose neliktų biurokratizmo ir kad savanorių organizacijos tikrai galėtų dalyvauti tokiuose projektuose.

1.12

Informacijos sklaida turi būti stiprinama ir plėtojama: pernelyg dažnai informacija, deja, nepasiekia suinteresuotųjų. Todėl reikia pasinaudoti visais informacijos kanalais. Pavyzdžiui, būtų galima sukurti interneto svetainę, kurioje būtų kaupiama susijusi informacija. Vienu kompiuterio pelės spustelėjimu ji būtų prieinama iš visų esamų savanorių svetainių. Europos savanorių organizacijų tinklams čia tenka ypatinga reikšmė. Jie užtikrina, kad organizacijos keistųsi informacija, skleistų pažangią patirtį ir perduotų ES institucijoms savanorių bei jų tarnybų norus ir reikalavimus. Savanorių organizacijų tinklai turi būti kryptingai remiami, kadangi yra infrastruktūros savanoriškai veiklai skatinti dalis.

1.13

Europos Sąjunga labai prisidėtų skatinant savanorišką veiklą ir didinant jos pripažinimą visuomenėje, jei dalyvautų gruodžio 5 d., kurią Jungtinės Tautos paskelbė Tarptautine savanorių diena, iškilmėse ir pripažintų bei švęstų šią savanoriškos veiklos dieną. Tarptautiniai savanorių metai (2001 m.) parodė, kaip visuomenei svarbios veiksmingos ir valstybės remiamos programos. Jeigu, kaip siūlo EESRK, Europos lygiu būtų paskelbti savanoriškos veiklos metai, tai taip pat padėtų Europos lygiu įvertinti ir pripažinti daugybės savanorių veiklą vietoje ir sužadintų savanoriams priklausymo Europai jausmą.

1.14

Siekiant labiau įvertinti savanoriškos veiklos reikšmę valstybių narių vystymuisi, EESRK rekomenduoja Europos lygiu priimti chartiją, nustatančią savanoriškų organizacijų vaidmenį, jų teises ir pareigas. Kad būtų stiprinama savanoriškų organizacijų ekonominė padėtis valstybėse narėse, EESRK rekomenduoja, priimant Bendrijos teisės aktus, sukurti teisinį pagrindą, pagal kurį šios organizacijos būtų atleidžiamos nuo pridėtinės vertės mokesčio. Siūlant apibrėžti Europos chartijoje savanoriškų organizacijų vaidmenį, teises ir pareigas siekiama sukurti vienodas gaires toms organizacijoms, kurioms gali būti suteiktas ypatingas teisinis statusas ir ekonominės bei kitos išskirtinės teisės.

2.1

Savanoriška veikla yra neįkainojama visuomenei. Daugiau kaip 100 milijonų Europos savanorių skiria savo laisvalaikį daugybei veiklos sričių, jų veiksmai teikia naudą tretiesiems asmenims ir tarnauja visuomenės labui. Pilietinės visuomenės organizacijų veikla, kurią vykdo vien tik arba daugiausia savanoriai, sulaukia vis didesnio įmonių, valstybinių institucijų ir ypač pačių piliečių pripažinimo (1).

2.2

Tačiau tikroji savanoriškos veiklos vertė yra daug didesnė nei teikti paslaugas ir tenkinti socialinius poreikius. Motyvacija, kuria paremta ši veikla, t. y., savo iniciatyva prisidėti prie visuotinės gerovės ir kartu ją kurti, skatina tokias vertybes, kaip altruizmas ir solidarumas, o tai sudaro atsvarą izoliacijai ir egoizmui, kurie vis labiau būdingi šiuolaikinei visuomenei.

2.3

Savanoriška veikla tiek vietos, tiek ir Europos lygiu yra glaudžiai susijusi su aktyviu pilietiškumu, sudarančiu demokratijos branduolį. Piliečiai dalyvauja visuomenės gyvenime ne tik įsitraukdami į politinį gyvenimą, bet ir tikslingai spręsdami visuomenės problemas. Dalyvaudami visuomeninėje veikloje, jie gali įgyvendinti konkrečią kūrybinę valią. Dirbdamas kitiems savo laisvalaikiu arba atlikdamas savanorišką veiklą bendram labui žmogus dažnai patiria didelę finansinę riziką arba net pavojų sveikatai. Tai yra būtent tokia aktyvaus Sąjungos pilietiškumo forma, kuri mūsų visuomenės piliečiams leidžia labai aiškiai pajusti, kad jie priklauso savo visuomenei. Todėl savanoriška veikla gali būti vienu geriausių dalyvavimo pavyzdžių, taigi, esmine aktyvaus pilietiškumo sudedamąja dalimi ir netgi būtina sąlyga.

2.4

Be to, savanoriška veikla skatina asmeninį tobulėjimą: vystosi socialinis sąmoningumas, bendrieji gebėjimai ir įgūdžiai, todėl savanoriams atsiveria daugiau galimybių darbo rinkoje ir aktyviam dalyvavimui visuomeniniame gyvenime. Įvairiais veiksmais savanoriška veikla sudaro sąlygas neinstituciniam (2) ir neformaliam (3) mokymuisi. Jis greta oficialaus mokymosi (4) atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant mokymąsi visą gyvenimą.

2.5

Savanoriška veikla sudaro svarbią mūsų valstybių ekonomikos nacionalinio produkto dalį. Labai dažnai nacionaliniuose statistikos duomenyse šis įnašas lieka nepastebėtas, kadangi jis ne visada paremtas piniginę vertę turinčiais prekių mainais ir nėra vienos metodikos jo ekonominei vertei nustatyti. Tačiau kai ji nustatoma, paaiškėja, kad savanoriškos veiklos ekonominė vertė ir įnašas į ekonomiką yra didžiuliai (5). Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje savanoriškos veiklos ekonominė vertė vertinama 7,9 proc. BVP, šioje veikloje dalyvauja 38 proc. gyventojų. Airijoje ir Vokietijoje daugiau kaip 33 proc. gyventojų, o Lenkijoje 18 proc. gyventojų vienaip ar kitaip dalyvauja savanoriško darbo veikloje.

2.6

Be to, tarptautinė savanorių tarnyba, veikianti Europos ir pasauliniu mastu, gali daugiau pasitarnauti ugdant tautų solidarumą ir tarpusavio supratimą bei sudaryti sąlygas kultūrų dialogui. Todėl EESRK labai pritaria Komisijos ketinimui plėsti Europos savanorių tarnybą, jai suteikti daugiau veiksmingumo ir stengtis padaryti taip, kad jos darbas būtų labiau pastebimas.

2.7

Solidarumas, atsakomybės už kitus jausmas ir noras jaustis naudingu yra esminė savanoriškos veiklos motyvacija. Ši veikla kuria socialinius ryšius, prisideda prie visuomenės sanglaudos ir gerina gyvenimo kokybę bei socialinę pažangą Europoje. Taigi ji įkūnija Europos integracijos vertybes, nustatytas Europos bendrijos steigimo sutarties 2 straipsnyje ir Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje. Be to, savanoriška veikla yra svarbus dalyvaujamosios demokratijos, kuri Sutartyje dėl Konstitucijos Europai pripažįstama sudedamąja ES demokratinio gyvenimo dalimi, išraiškos būdas. Savanoriška veikla, kaip ir patys savanoriai, tarnauja visuomenės gerovei. Taigi, atsižvelgiant į jos svarbą, savanoriška veikla turėtų būti deramai pripažinta visose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

2.8

EESRK 2002 m. informaciniame pranešime „Darbas ligonių slaugos namuose — savanoriškos veiklos Europoje pavyzdys“ (pranešėja Soscha Gräfin zu Eulenburg) jau nagrinėjo savanoriškos veiklos temą.

Be to, savanoriška veikla kitais požiūriais buvo nušviesta EESRK darbuose, tačiau atskiros nuomonės šia tema ligi šiol nebuvo rengta (6).

2.9

Europos Sąjungoje vis labiau pripažįstamas savanoriškos veiklos įnašas visuomeninėje, kultūros ir aplinkosaugos srityse, o savanoriškos organizacijos vis labiau įtraukiamos į sprendimų, visų pirma politinių, priėmimo procesą, sprendžiant švietimo ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi, sveikatos ir vartotojų apsaugos, vystymo, prekybos ir kitus klausimus. EESRK pritaria šioms iniciatyvoms, tačiau mano, kad lig šiol pasiektos pažangos toli gražu nepakanka.

2.10

EESRK palankiai vertina tai, kad savanoriška jaunimo veikla tapo 2001 m. Komisijos inicijuoto politinio proceso ir atviro koordinavimo metodo prioritetu. Jis ragina Komisiją remiantis padaryta pažanga toliau vystyti savanorišką veiklą ir horizontalius aspektus nagrinėti taikant holistinį požiūrį.

2.11

2001 m. tarptautiniu lygiu buvo žengtas pirmas žingsnis, kai JTO paskelbė šiuos metus Tarptautiniais savanorių metais. Tie metai atkreipė visuomenės dėmesį į savanorišką veiklą, vėl padrąsino žmones į ją įsitraukti ir atskleidė būdus, kaip atsakingi politikos pareigūnai gali ją pripažinti, remti ir skatinti. JTO iniciatyva kasmet gruodžio 5 d. minima Tarptautinė savanorių diena. Europos Sąjunga turėtų atkreipti Europos piliečių dėmesį į šį svarbų renginį.

2.12

Tačiau apskritai Komitetas mano, kad Europos Komisija ir valstybės narės turėtų daugiau dėmesio skirti savanoriškai veiklai, todėl pritaria Margot Wallström prašymui EESRK parengti atskirą nuomonę šia svarbia tema.

3.1

Praktikoje ir mokslo darbuose savanoriška veikla dažnai apibrėžiama skirtingai. Iš tiesų sudėtinga vienoje apibrėžtyje aprėpti įvairius savanoriškos veiklos aspektus. Europos Sąjungos valstybėse vartojamoms skirtingoms apibrėžtims yra bendri trys svarbūs kriterijai:

Nesutariama, ar ši apibrėžtis turi apimti tik nuolatos vykdomą veiklą, ar ji taikoma ir kaimyninei pagalbai bei pastaraisiais metais besikuriantiems „laiko bankams“, ir ar ji taikytina tik savanoriškai veiklai, vykdomai laikantis oficialių reikalavimų ir atitinkančiai tam tikrą struktūrą. Tačiau trys pirmiau minėti pagrindiniai kriterijai yra būtina sąlyga, pagal kurią veikla galėtų būti laikoma savanoriška veikla, nesvarbu, ar tai būtų savanoriškas darbas vietos bendruomenės labui ar organizuota savanorių tarnybos veikla. Apskritai galima teigti, kad skirtingas savanoriškos veiklos apraiškas geriausiai galima apibūdinti taikant plačią apibrėžtį.

3.2

Nekeliamas tikslas savanoriška veikla pakeisti apmokamą darbą. Yra netgi pageidautina užtikrinti, kad savanoriška veikla nebus vykdoma vietoj apmokamo darbo. Savanoriška veikla įgyja ypatingą vertę dėl savo įnašo kuriant visuomenės gerovę. Savanoriška veikla taip pat nėra vien tik socialinė paslauga arba skirta vykdyti pagrindines valstybės užduotis. Savanoriška veikla teikia papildomą naudą

3.3

Savanoriška veikla pasireiškia daugeliu įvairių būdų, todėl ją taip sunku suskirstyti į kategorijas. Į savanorišką veiklą įsitraukia įvairiausios visuomenės grupės, nors kiekvienoje ES valstybėje narėje tai vyksta skirtingu mastu: įvairiose srityse savanorišką veiklą vykdančių asmenų skaičius, jų profilis (amžius, kilmė, išsilavinimas ir kt.) skirtingose šalyse smarkiai skiriasi.

3.4

Šalia oficialios, tam tikra kryptimi vykdomos veiklos taip pat vykdoma neoficiali veikla, t. y. tokia veikla, kuri lieka nepastebėta (pvz., dažnai migrantų vykdoma savanoriška veikla).

3.4.1

Įvairiems savanoriškos veiklos būdams taip pat priskiriama:

3.4.2

Be to, savanorišką veiklą galima suskirstyti pagal savanorių veiklos sritis, pavyzdžiui: sportas, kultūra, socialiniai reikalai, sveikata, švietimas, jaunimas, aplinkos apsauga, civilinė sauga, politika, vartotojų apsauga, vystomasis bendradarbiavimas ir kt.

3.5

Savanorių tarnybos yra ypatingas savanoriškos veiklos būdas: jau iš pat pradžių jos yra ribotos laiko požiūriu ir jose savanoriai dažnai veikia skirdami visą savo laiką, t. y. kitaip nei daugeliu savanoriškos veiklos atvejų jie nevykdo kitos veiklos, tokios kaip mokymasis arba darbinė veikla. Savanoriškoje veikloje asmenys dalyvauja nuolat, kai turi laisvo laiko, o savanorių tarnybų veikla paprastai grindžiama kartu sudarytomis taisyklėmis ir pasiskirstytomis pareigomis, kurios dažnai išdėstomos projekto partnerių, įskaitant ir patį savanorį, sudarytoje sutartyje. Yra kelių tipų savanorių tarnybos. Jos apibūdinamos vadovaujantis šiais kriterijais:

Savanoriška veikla apima įvairias savanoriško darbo rūšis, kurias galima apibūdinti šiais aspektais: ji yra prieinama visiems, neapmokama, atliekama laisva valia, jai būdingas mokymosi aspektas (neformalaus mokymosi patirtis) ir ji yra naudinga visuomenei.

Savanorių tarnyba yra savanoriškos veiklos forma, ją apibūdina šie papildomi požymiai: ji numatyta tam tikram laikui, aiškiai apibrėžti jos tikslai, turinys, užduotys, struktūra ir bendrosios sąlygos, teikiama reikiama parama ir teisinė bei socialinė apsauga.

Valstybės organizuojama savanorių tarnyba yra tokia savanorių tarnyba, kurią organizuoja valstybė arba ji organizuojama valstybės lėšomis, pvz., socialinėje arba civilinės saugos srityje.

Civilinė tarnyba yra privalomos karinės tarnybos alternatyva, kurią siūlo kai kurios šalys, tačiau ji nesavanoriška (7).

3.6

Akivaizdus skirtumas tarp apmokamos ir neapmokamos savarankiškos veiklos: jei savanoriškas darbas, remiantis JT ir TDO pateiktais apibrėžimais, atliekamas ne pelno siekiančių organizacijų labui, už jį dažnai yra gaunamas mažesnis nei rinkoje nustatytas atlygis, tuo tarpu už neapmokamą savanorišką veiką nėra atlyginama, nors padengiamos su šia veikla susijusios išlaidos. Aiškinant šių veiklos rūšių teisinį statusą, reikėtų į šį skirtumą atsižvelgti siekiant palengvinti savanorių bei stažuotojų, kurių paslaugomis, pagal privalomą studijų tvarką, gali naudotis NVO, padėtį

Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) ir JTO agentūrų apibrėžimą, savanoriška veikla laikomas darbas ne pelno organizacijose, t. y. savanoriškose draugijose ar nevyriausybinėse humanitarinio pobūdžio arba ne pelno organizacijose, kurį atlieka savanoriais vadinami darbuotojai, dažniausiai gaunantys atlyginimą. Jie ar jos yra samdomi (-os) darbuotojai (-os), kurių darbo savanorišką pobūdį lemia tai, kad jų atlyginimas dažnai žemesnis nei nusistovėjęs darbo rinkoje, o tai ir apibrėžia bei sudaro jų darbo savanoriškumą. Pavyzdžiui, asmuo, atsakingas už skubią humanitarinę pagalbą teikiančios organizacijos logistiką ar pabėgėlių teisių gynimo organizacijos teisininkas yra samdomi darbuotojai, tačiau jų gaunamas atlyginimas mažesnis nei tas, kurį jie galėtų gauti įsidarbinę darbo rinkos sąlygomis transporto įmonėje ar teisinių paslaugų bendrovėje.

Dažnai tekste minima Europos savanorių tarnyba (EST), pabrėžiant, kad ją reikia vertinti ir plėsti. Tai tokia tarnybos forma, kai jaunimas už nedidelę pinigų sumą ir padengiant pragyvenimo išlaidas (apgyvendinimas, maitinimas) dirba NVO ar draugijose, o gaunami pinigai laikomi stažuotės stipendija. Tokiu būdu jaunimas įdarbinamas NVO ar draugijose pagal aukštojo mokslo programą (kadangi beveik visi, studijuojantys tarptautinio ar Europos pobūdžio disciplinas, privalo stažuotis užsienyje).

Jaunimo dalyvavimas humanitariniuose ar visuotinės naudos projektuose už vienkartinę išmoką yra abi puses praturtinanti veikla. Pagrįstai siekiant tiksliau apibrėžti teisinį skiriamos išmokos statusą, negalima sutapatinti skirtingų neatlygintino darbo ir savanoriškos veiklos sąvokų.

3.7

Šioje nuomonėje neaptariamas savanoriškas darbas, už kurį mokama pagal TDO ir JTO apibrėžtis, pavyzdžiui, Gydytojų be sienų veikla.

3.8

Pastaraisiais metais savanoriška veikla įgyja vis įvairesnes formas ir yra grindžiama labai įvairia motyvacija. Didžiausią įtaką tam turėjo naujos visuomenėje atsiradusios vertybės arba joje vykstantys procesai. Savanoriška veikla kelia vis didesnį susidomėjimą, didėja ir paklausa, tačiau lėšų daugiau neskiriama, infrastruktūra taip pat nevystoma adekvačiai, o visuomenės pripažinimas nedidėja taip sparčiai, kaip norėtųsi.

3.8.1

Daugeliui savanorių prasmingas laisvalaikio leidimas, socialinių gebėjimų vystymas, patirties įgijimas ir perdavimas yra patrauklūs savanoriškos veiklos privalumai. Žinių įgijimas arba geresnis savęs ir savo gebėjimų pažinimas vis dažniau tampa savanoriškos veiklos motyvacija, ypač siekiant atremti žinių visuomenėje iškylančius iššūkius. Imtis savanoriškos veiklos užsienyje taip pat skatina kultūriniai mainai ir galimybė išmokti užsienio kalbą. Vienijantis Europai, šitokiu būdu skatinamas kultūrų tarpusavio supratimas. Savanorių pasienio projektai, pavyzdžiui, keitimasis savanoriais savanorių biržose Europos regionuose gali būti labai svarbūs Europos pilietiškumo kūrimui.

3.8.2

Pilietinės visuomenės organizacijoms ir savanorių centrams lengviau rasti savanorių, jei jie atsižvelgia į naujas mūsų visuomenės realijas: jaunimo kultūros pokyčius, interneto sklaidą ir galimybes užsiregistruoti į savanorius internetu. Reikia ieškoti naujų būdų bendrauti su jaunimu, pvz., naudojantis trumpų pranešimų (SMS) paslauga, kaip pirmą žingsnį į savanorišką veiklą jaunimui pasiūlyti trumpalaikę veiklą, atsižvelgti į naujus laisvalaikio įpročius bei susidomėjusių piliečių turimą laisvą laiką, kryptingai atsižvelgti į tam tikras visuomenės grupes, pvz., migrantus, ilgalaikius bedarbius arba pensininkus, kurių nuolat daugėja.

3.9

Apibendrinant galima teigti, kad savanoriška veikla yra horizontalus reiškinys, susijęs su įvairiomis visuomenės gyvenimo sritimis ir svarbus daugeliui piliečių. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad tokios veiklos rečiau imasi nepalankioje socialinėje padėtyje esantys arba socialinę atskirtį patiriantys asmenys.

4.1

Tarptautinėje specialiojoje literatūroje savanoriškos veiklos vaidmuo dažniausiai analizuojamas remiantis jos visuomenine ir ekonomine funkcija. Kaip minėta, pati šios veiklos vertė atsiranda dėl jos indėlio kuriant aktyvų pilietiškumą, o jos poveikį dažnai sunku kiekybiškai įvertinti: sunku tiesiogiai išmatuoti dalyvavimą visuomeninėje veikloje, priklausymo visuomenei jausmą, savęs tapatinimą su visuomene, solidarumą, atsakomybės už visuomenę jausmą, socialinės sanglaudos skatinimą.

4.2

Tinkamas būdas, aprašytas mokslinių tyrimų darbuose pilietinės visuomenės tema (pvz., R. Putnam, 2000 m. (8)), yra vadinamasis socialinis kapitalas, prie kurio gerokai prisideda savanoriška veikla. Socialiniai tinklai, piliečių ryšiai, vertybės ir požiūris bei jų tarpusavio pasitikėjimas yra labai svarbūs socialiniam (ir ekonominiam) regionų vystymui. Jei tam tikrame regione yra gausu pilietinės visuomenės arba savanoriškų organizacijų, tai ten kiti ekonominiai ir socialiniai rodikliai paprastai taip pat yra geresni. Savanoriška veikla labai didina socialinį visuomenės kapitalą, nes kuria socialinius tinklus ir ryšius.

4.3

Todėl greta visuotinai naudojamų kiekybinių šalies plėtros rodiklių (pagrindinių ekonominių rodiklių, pavyzdžiui, ekonominis augimas ir finansinis stabilumas), turi atsirasti nauji ir alternatyvūs rodikliai, įvertinantys socialinį kapitalą bei socialinę sanglaudą ir taip pabrėžiantys savanoriškos veiklos įnašą. Taip pat turėtų būti apskaičiuota savanoriškos veiklos ekonominė vertė, kaip rekomenduojama Jungtinių Tautų vadove, kuriame kalbama apie ne pelno organizacijas nacionalinių sąskaitų sistemoje.

4.4

Taip bus atsižvelgiama ir į tvarios plėtros tikslą pasauliniu mastu, kuriuo siekiama ne tik ekonominės sėkmės, bet ir aplinkos tvarumo, solidarumo ir demokratijos. Tai taip pat atitinka tikslus, iškeltus Lisabonos strategijoje, kuri bendrame tvarios plėtros kontekste ekonomikos, socialinių reikalų ir aplinkos sritis laiko neatskiriamomis ir siekia geriau panaudoti šių sričių sąveikas. Šiose trijose srityse savanoriai atlieka pagrindinį vaidmenį: skatina socialinę sanglaudą, vykdo veiklą aplinkosaugos srityje bei vėl padeda grįžti į darbo rinką (ilgalaikiams) bedarbiams.

4.5

2005 m. pavasario Europos Vadovų Tarybos priimtas Europos jaunimo paktas, kuris yra sudėtinė atnaujintos Lisabonos strategijos dalis, skatina jaunimą imtis savanoriškos veiklos (9).

4.6

Remiantis tarptautiniais mokslinių tyrimų darbais ir patirtimi, savanorišką veiklą įvairiose srityse galima skatinti dar geriau ir kryptingiau.

4.6.1

Pavyzdžiui, jau formuojant vaikų visuomeniškumą, juos galima lavinti ir auklėti taip, kad vėliau jie taptų aktyviais visuomenės nariais. Įkvėpimo šaltiniu šiame procese laikytina socialines programas vykdančių organizacijų, kurių nariai yra daugiausia vaikai ir jaunimas, veikla.

4.6.2

Savanoriška veikla gali atlikti ypatingą vaidmenį kovojant su jaunimo nedarbu ir ilgalaikiu nedarbu bei apskritai pradedant profesinę veiklą.

Savanoriai gali kryptingai kaupti svarbią darbo rinkoje reikalingą patirtį ir žinias bei kurti kontaktų tinklą. Šalia veiklos socialinėje ir sveikatos apsaugos srityse, kurios laikomos tradicinėmis savanoriškos veiklos sritimis, savanoriai tarnybos metu gali įgyti bendrųjų gebėjimų ir žinių viešųjų ryšių, komunikacijos, saviraiškos, socialinių įgūdžių, organizacinės vadybos, profesinio lavinimosi ir kitose srityse.

Jie turi galimybę išbandyti įvairius socialinius vaidmenis, išmokti priimti tinkamus sprendimus, spręsti problemas, įsisavinti darbo kultūrą, išbandyti savo teisingumo pojūtį ir gebėjimą vadovauti. Savanoriška veikla gali tapti svarbia šių žmonių biografijos ir profesinės karjeros dalimi. Taigi, savanoriška veikla yra svarbi neformalaus ir neinstitucinio mokymosi priemonė, papildanti formalų mokymąsi, švietimą ir ugdymą. Ši veikla joje dalyvaujantiems asmenims, ypač jaunimui, taip pat gali suteikti daugiau galimybių darbo rinkoje.

4.6.3

Aktyviems vyresnio amžiaus žmonėms savanoriška veikla yra svarbi dėl dviejų priežasčių: viena vertus, vyresnio amžiaus piliečiai gali ir toliau dalyvauti visuomenės gyvenime, dalytis savo gyvenimo patirtimi ir jaustis vis dar reikalingi. Tai taip pat daro teigiamą poveikį jų sveikatai ir gyvenimo kokybei. Antra vertus, savanoriška veikla gali skatinti geresnį kartų tarpusavio supratimą, sudarydama sąlygas jauniems ir seniems žmonės dirbti kartu, keistis nuomonėmis ir remti vieni kitus.

4.6.4

Savanoriška veikla gali suteikti galimybę įvairioms už visuomenės ribų esančioms grupėms dalyvauti ir integruotis į visuomenę. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar savanoriai veikia jų labui, ar jie patys dėl savo veiklos sugrįžta į visuomenę. Ši savanoriškos veiklos suteikiama atsakomybė yra svarbi visų pirma socialiai atskirtoms gyventojų grupėms ir migrantams. Deja, šį procesą stabdo kai kurių valstybių narių teisės aktai; pavyzdžiui, yra tokių valstybių narių, kuriose migrantai negali užsiimti savanoriška veikla.

4.6.5

Reikia taip pat nepamiršti įvairių savipagalbos grupių reikšmės. Pagrindinis jų požymis — įvairiausiose srityse panašių problemų turintys žmonės susiburia ir, keisdamiesi savo asmenine patirtimi, padeda vieni kitiems.

4.6.6

Darbdaviai ir įmonės taip pat atlieka tam tikrą vaidmenį skatinant savanorišką veiklą. Viena vertus, jų tarnautojai ir specialistai, vykdydami savanorišką veiklą už įmonės ribų, įgyja socialinės patirties, didėja jų kūrybingumas bei motyvacija dirbti ir jie taip jaučiasi labiau susiję su įmone. Kita vertus, įmonės vis labiau suvokia savo socialinę atsakomybę: abipusiai naudingos savanoriškų organizacijų, vietos ir nacionalinių institucijų bei įmonių partnerystės padeda sutelkti pajėgumus vietoje ir kartu veikti kuriant visuomenės gerovę. Socialinių parterių dialogas, abipusis mokymasis ir kolektyvinės sutartys gali padėti savanoriškai veiklai, kuri yra sudėtinė socialinės atsakomybės dalis, pelnyti platesnį pripažinimą ir sulaukti didesnio palaikymo.

4.6.7

EESRK susirūpinęs stebi, kad daugelyje valstybių narių nesant teisinės „savanoriškos veiklos“ apibrėžties arba net jos teisinio pagrindo, visuomenė nepakankamai vertina savanoriškas įstaigas ir savanorišką veiklą. Kartais atsitinka netgi taip, kad šios veiklos galimybės yra nepanaudojamos, kai, pavyzdžiui, savanoriškas darbas nepripažįstamas kaip jaunimo ir bedarbių įtraukties arba migrantų integravimo priemonė. Be to, savanorių padėtis dažnai yra probleminė, ypač mokesčių požiūriu, kalbant apie socialinę apsaugą arba draudimą. Būtina reikalauti, kad būtų priimti teisės aktai, kurie aiškiai apibrėžtų savanorių teisinį statusą ir kiekvienam šalies gyventojui suteiktų teisę vykdyti savanorišką veiklą. Be to, valstybės narės raginamos šalinti darbo teisės trūkumus, kurie kliudo pasinaudoti savanorių padėjėjų pagalba atliekant svarbų, visuomenei naudingą darbą, ypač ištikus nelaimėms. Dar labai dažnai tik nuo darbdavio geros valios priklauso, ar darbuotojui bus suteiktos specialiosios atostogos.

4.6.8

EESRK rekomenduoja aiškiai nustatyti įvairių subjektų — valstybės, rinkos sektoriaus ir savanorių organizacijų — santykius ir užduotis. Nors savanoriška veikla atlieka tikrai svarbų vaidmenį mūsų visuomenėse, ji neprivalo užtikrinti pagrindinių socialinių paslaugų teikimo arba pakeisti valstybės veiksmus. Politinės veiklos tikslas turi būti savanoriškos veiklos skatinimas, jos negalima institucionalizuoti, nes kitaip ji netektų prasmės ir savo ypatingos svarbos, pagrįstos laisvu žmogaus pasirinkimu.

4.6.9

Tačiau EESRK požiūriu, viena vertus, valstybės užduotis yra užtikrinti savanoriškai veiklai reikalingą infrastruktūrą, ir, nors už savanorišką veiklą nėra nemokama, tačiau ją vykdant būna išlaidų, t.y. jai reikalingos lėšos. Kai kurių Europos šalių patirtis rodo, kad kryptingai plėtojama savanoriškos veiklos infrastruktūra labai didina tos veiklos mastą ir gerina kokybę. Tačiau pinigai reikalingi savanorių organizacijų teikiamai paramai, konsultacijoms, savanorių motyvacijai, jų mokymui, apgyvendinimui, maitinimui ir pagalbai jiems bei prireikus išlaidų kompensavimui, bet šios investicijos atsiperka su kaupu. Valstybė, atlikdama strateginį programų planavimą, žadindama visuomenės domėjimąsi savanoriška veikla ir koordinuodama, gali suvaidinti teigiamą vaidmenį. Kad savanoriška veikla taptų labiau žinoma, valstybė privalo finansuoti tyrimus ir daug dėmesio skirti pasaulėžiūros, kuria grindžiama savanoriška veikla, skiepijimui mokykloje.

4.6.10

Kita vertus, visi dalyvaujantys subjektai (valstybė, profesinės sąjungos, įmonės ir savanorių organizacijos) turi veikti išvien, remdamos ir skatindamos savanorišką veiklą bei siekdamos didinti visuomenės pripažinimą. Veiksminga savanoriškų organizacijų tinklų veikla taip pat yra būtina keičiantis pažangia patirtimi ir sutelkiant jėgas, kaip ir įvairių sektorių dialogas ir bendradarbiavimas.

EESRK nuomonė „Jaunimo politika“, pranešėja Jillian van Turnhout (OL C 28 2006 2 3, p. 35–41).,

EESRK nuomonė „Veiklaus jaunimo programa 2007–2013“, pranešėjas José Isaķas Rodriguez Garcia-Caro (OL C 234, 2005 9 22, p. 46–51.

EESRK nuomonė „Europos pilietybė ir priemonės ją padaryti matomą ir veiksmingą“, pranešėjas Bruno Vever (dar neišspausdinta OL).

EESRK nuomonė „Aktyvaus pilietiškumo veiklos programa“, pranešėjas Daniel Le Scornet (OL C 28, 2006 2 3).