5.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 56/2

1.

Šio pranešimo paskirtis – apibendrintai pateikti 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB susijungimų reglamentas) (1) (toliau – Susijungimų reglamentas) 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 9 ir 22 straipsniuose numatytos klausimų perdavimo sistemos, įskaitant paskutinius šios sistemos pakeitimus, pagrindines priežastis, sudaryti teisinių kriterijų, kuriuos atitinkant būtų galima atlikti perdavimą, ir išdėstyti veiksnius, į kuriuos reikėtų atsižvelgti sprendžiant dėl perdavimo. Pranešime taip pat pateikiamos praktinės gairės, susijusios su perdavimo sistemos mechanizmu, konkrečiai – su perdavimo prieš pranešant sistemos mechanizmu, numatytu Susijungimų reglamento 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Gairės, pateiktos šiame pranešime, mutatis mutandis taikomos EEE susitarime numatytoms perdavimo taisyklėms (2).

2.

Bendrijos kompetencija susijungimų kontrolės srityje apibrėžiama naudojant su apyvarta susijusius kriterijus, numatytus Susijungimų reglamento 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Kai sprendžiamos koncentracijų problemos, Komisija ir valstybės narės neturi konkuruojančios kompetencijos. Tiksliau, Susijungimų reglamente yra įtvirtintas aiškus kompetencijų pasidalijimas. „Bendrijos masto“ koncentracijos, t. y. tos, kurios viršija apyvartos ribas, numatytas Susijungimų reglamento 1 straipsnyje, priklauso išimtinei Komisijos kompetencijai; pagal Susijungimų reglamento 21 straipsnį valstybės narės šioms koncentracijoms negali taikyti nacionalinės konkurencijos teisės. Koncentracijos, neviršijančios apyvartos ribų, lieka valstybių narių kompetencijai; pagal Susijungimų reglamentą Komisijos kompetencijai nepriklauso su jomis susijusių klausimų nagrinėjimas.

3.

Kompetencijos ribų apibrėžimas išimtinai pagal fiksuotus su apyvarta susijusius kriterijus besijungiančioms įmonėms suteikia teisinio apibrėžtumo. Finansiniai kriterijai paprastai veiksmingai apibrėžia sandorių, kuriuos kontroliuoti Komisija yra tinkamesnė institucija, kategoriją, tačiau Reglamente (EEB) Nr. 4064/89 ši aiški kompetencijos pasidalinimo schema buvo papildyta galimybe perduoti klausimus spręsti iš Komisijos valstybėms narėms ir atvirkščiai, tais atvejais, kai pateikiamas prašymas ir koncentracija atitinka tam tikrus kriterijus.

4.

Priėmus Reglamentą (EEB) Nr. 4064/89, Taryba ir Komisija numatė, kad klausimų perdavimas bus vykdomas tik „išskirtinėmis aplinkybėmis“ ir tik tada, kai „suinteresuotos valstybės narės interesai, susiję su konkurencija, nebūtų apsaugoti jokiu kitu būdu“ (3). Tačiau po Reglamento (EEB) Nr. 4064/89 priėmimo įvyko nemažai pokyčių. Pirma, beveik visose valstybėse narėse buvo priimti susijungimų kontrolės įstatymai. Antra, Komisija, remdamasi 9 straipsniu, tomis aplinkybėmis, kai buvo manoma, kad valstybė narė geriau negu Komisija atliktų tyrimą, pasinaudojo savo teise perduoti klausimus spręsti valstybėms narėms (4). Panašiai keletas valstybių narių, remdamosi 22 straipsniu, daugelį kartų (5) tomis aplinkybėmis, kai buvo manoma, kad Komisija yra tinkamesnė institucija tyrimui atlikti, kartu nuspręsdavo perduoti klausimus jai spręsti (6). Trečia, padaugėjo sandorių, nesiekiančių Susijungimų reglamento 1 straipsnyje numatytų ribų, apie kuriuos turi būti pranešama keliose valstybėse narėse; tikėtina, kad, daugėjant Bendrijos narių, ši tendencija išliks. Daug šių sandorių daro poveikį konkurencijai už atskirų valstybių narių teritorijų ribų (7).

5.

Susijungimų reglamente numatytos perdavimo sistemos pakeitimais siekiama palengvinti klausimų paskirstymą tarp Komisijos ir valstybių narių lakantis subsidiarumo principo, kad klausimą iš esmės spręstų konkretų susijungimų tyrimą tinkamiau atlikti galinti institucija ar institucijos. Kartu priimant pakeitimus buvo siekiama išlaikyti pagrindinius Bendrijos susijungimų kontrolės sistemos, patvirtintos 1989 m., bruožus, konkrečiai –„vieno langelio“ sistemos taikymą, susijungimų, darančių poveikį konkurencijai kelių valstybių teritorijose, nagrinėjimui konkurencijos teisės požiūriu ir pateikti alternatyvą Bendrijoje atliekamiems kartotiniams susijungimų kontrolės pranešimams (8). Dėl tokių kartotinių pranešimų konkurencijos institucijoms bei įmonėms dažnai atsiranda didelių išlaidų.

6.

Dabartinėje klausimų paskirstymo sistemoje numatyta, kad perdavimas taip pat gali būti atliktas iki formalaus pranešimo pateikimo bet kurios valstybės narės jurisdikcijoje, tokiu būdu besijungiančioms įmonėms suteikiant galimybę kaip įmanoma anksčiau nustatyti, kurioje jurisdikcijoje galiausiai bus nagrinėjamas jų sandoris. Tokie perdavimai prieš pranešant turi privalumų, nes mažina papildomas išlaidas, ypač laiko eikvojimo, susijusio su perdavimu, atliekamu po pranešimo, požiūriu.

7.

Reglamente (EB) Nr. 139/2004 numatyti perdavimo sistemos pakeitimai buvo grindžiami siekiu, kad ji funkcionuotų kaip lankstus (9), tačiau kartu užtikrinantis veiksmingą konkurencijos apsaugą ir kaip įmanoma labiau ribojantis „kelių langelių“ sistemos taikymo mastą, jurisdikcinis mechanizmas. Tačiau, turint omenyje teisinio apibrėžtumo svarbą, būtina pabrėžti, kad perdavimas išlieka nukrypimu nuo bendrų kompetencijos nustatymo taisyklių, grindžiamų tiksliai nustatomomis apyvartos ribomis. Be to, remiantis 4 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 9 straipsnio 2 dalies a punktu ir 22 straipsniu Komisija ir valstybės narės išlaiko teisę savo nuožiūra spręsti, ar perduoti spręsti klausimus, patenkančius į jų „pirminės kompetencijos“ sritį, bei priimti nagrinėti klausimus, nepatenkančius į jų „pirminės kompetencijos“ sritį (10). Tuo požiūriu šio pranešimo paskirtis yra pateikti ne daugiau kaip bendras gaires dėl tam tikrų klausimų ar klausimų kategorijų perdavimo tinkamumo.

8.

Susijungimų reglamente nustatyta susijungimų kontrolės sistema, įskaitant klausimų paskirstymo Komisijos ir valstybių narių kompetencijai mechanizmą, atitinka EB sutartyje įtvirtintą subsidiarumo principą (11). Šiame kontekste priimant sprendimus dėl klausimų perdavimo reikia atsižvelgti į visus subsidiarumo principo taikymo aspektus, ypač į tai, kuri institucija tinkamiau atliktų tyrimą, „vieno langelio“ sistemos taikymo naudingumą, bei teisinio apibrėžtumo, kiek tai susiję su kompetencijos pasiskirstymu, svarbą (12). Šie veiksniai yra tarpusavyje susiję ir jų tarpusavio svarumas priklausys nuo konkretaus klausimo aplinkybių. Galiausiai Komisija ir valstybės narės, spręsdamos, ar įgyvendinti teisę spręsti savo nuožiūra dėl perdavimo atlikimo ar perduodamų klausimų priėmimo, turi turėti omenyje poreikį užtikrinti veiksmingą konkurencijos apsaugą visose rinkose, kurioms sandoris daro poveikį (13).

9.

Iš esmės kompetencija turėtų būti priskirta kitai konkurencijos institucijai tik tuomet, kai ji yra tinkamesnė spręsti susijungimo klausimą atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo ypatybes, taip pat į institucijos turimas priemones ir profesionalumą. Ypatingai turėtų būti atsižvelgiama į tikėtiną vietą, kurioje pasireikš bet koks susijungimo poveikis konkurencijai. Dėmesys taip pat galėtų būti kreipiamas į bet kokio svarstomo perdavimo administracines sąnaudas (14).

10.

Kompetencijos perskirstymas labiau tinkamas tais atvejais, kai tam tikras sandoris gali padaryti konkurencijai didelį poveikį ir todėl turi būti atidžiai išnagrinėtas.

11.

Priimant sprendimus dėl klausimų perdavimo taip pat būtina atsižvelgti į „vieno langelio“ sistemos, kuria grindžiamas Susijungimų reglamentas (15), taikymo naudingumą. „Vieno langelio“ sistemos numatymas yra naudingas konkurencijos institucijoms, taip pat įmonėms. Susijungimą nagrinėjant vienai konkurencijos institucijai paprastai padidėja administravimo veiksmingumas, išvengiant įgyvendinimo pastangų dubliavimo ir suskaidymo bei potencialiai nenuoseklaus keleto institucijų veikimo (susijusio su tyrimu, vertinimu ir galimais teisės gynimo būdais). Tai taip pat paprastai teikia privalumų įmonėms, ypač besijungiančioms firmoms, sumažinant išlaidas bei naštą, susijusius su įpareigojimu pateikti kartotinius pranešimus, ir pašalinant prieštaringų sprendimų, kylančių dėl tuo pačiu metu keleto konkurencijos institucijų, veikiančių pagal įvairius teisinius režimus, atliekamų to paties sandorio vertinimų, riziką.

12.

Kur tai įmanoma, turėtų būti vengiama klausimų suskaidymo juos perduodant (16), išskyrus tuos atvejus, kai keletas institucijų galėtų geriau užtikrinti veiksmingą konkurencijos apsaugą visose rinkose, kurioms sandoris daro poveikį. Atitinkamai, nors pagal 4 straipsnio 4 dalį ir 9 straipsnį daliniai perdavimai yra įmanomi, paprastai derėtų, kad visą klausimą (arba bent visas jo susijusias dalis) nagrinėtų viena institucija (17).

13.

Tinkamai reikėtų įvertinti teisinio apibrėžtumo, susijusio su konkrečia koncentracija, svarbą visų suinteresuotųjų požiūriu (18). Paprastai perdavimas turėtų būti atliekamas tik tada, kai yra būtina priežastis nukrypti nuo „pradinės kompetencijos“ sprendžiant konkretų klausimą, ypač – etape po pranešimo apie koncentraciją. Panašiai, jei perdavimas buvo atliktas prieš pranešant, turėtų būti kaip įmanoma vengiama perduoti tą patį klausimą po pranešimo (19).

14.

Į teisinio apibrėžtumo svarbą turėtų būti atsižvelgiama paisant perdavimo teisinių kriterijų, ypač – griežtų galutinių terminų iki pranešimo apie koncentraciją etape. Atitinkamai perdavimai prieš pranešant iš esmės turėtų apsiriboti tais atvejais, kai iš pat pradžių yra gana paprasta nustatyti geografinės rinkos apimtį ir (ar) galimo konkurencinio poveikio buvimą, kad galima būtų nedelsiant išspręsti tokius prašymus.

15.

Perdavimo prieš pranešant sistema pradedama taikyti gavus besijungiančių šalių pateiktą argumentuotą pareiškimą. Paduodamos tokį prašymą, besijungiančios šalys privalo: pirma, patikrinti, ar Susijungimų reglamente numatyti atitinkami teisiniai reikalavimai yra įgyvendinti ir, antra, ar perdavimai prieš pranešant atitiks pirmiau išdėstytus pagrindinius principus.

16.

Kad Komisija remiantis 4 straipsnio 4 dalimi perduotų klausimą vienai ar kelioms valstybėms narėms, turi būti įgyvendinti du teisiniai reikalavimai:

17.

Dėl pirmojo kriterijaus pažymėtina, kad pateikiančios prašymą šalys iš esmės privalo įrodyti, kad sandoris gali potencialiai paveikti konkurenciją valstybės narės atskiroje rinkoje, todėl tai turėtų būti išnagrinėta. Tokie požymiai iš esmės negali būti daugiau negu preliminarūs ir neturi įtakoti tyrimo rezultato. Nors šalys nėra įpareigotos įrodyti, kad poveikis konkurencijai gali būti neigiamas (20), jos turėtų nurodyti rodiklius, kurie apibendrintai atskleistų tam tikrų poveikių konkurencijai, kylančių iš sandorio, buvimą (21).

18.

Dėl antrojo kriterijaus pažymėtina, kad pateikiančios prašymą šalys privalo įrodyti, kad geografinė(-ės) rinka(-os), kurioje(-iose) konkurencijai pirma apibūdintu būdu (17 punktas) daro poveikį sandoris, yra nacionalinė(-ės) arba savo apimtimi mažesnė(-ės) negu nacionalinė(-ės) (22).

19.

Siekdamos gauti prašymo dėl perdavimo laukiamą rezultatą, besijungiančios šalys, paduodamos prašymą, be teisinių reikalavimų patikrinimo turėtų įvertinti ar tikėtina, kad klausimo perdavimas bus laikomas tinkamu. Tai apimtų pirmiau išdėstytų (8-14 punktuose) pagrindinių principų išnagrinėjimą, ypač patikrinimą ar konkurencijos institucija ar institucijos, kuriai(-oms) jos ketina perduoti nagrinėti klausimą, yra tinkamiausia(-ios) jį nagrinėti. Tuo tikslu turėtų būti atsižvelgiama tiek į sandorio poveikio konkurencijai tikėtiną vietą, tiek į tai, ar nacionalinė konkurencijos institucija (NKI) būtų tinkama nagrinėti sandorį.

20.

Bendrijos masto koncentracijos, kurios gali paveikti konkurenciją nacionalinėse ar savo apimtimi mažesnėse negu nacionalinės rinkose ir kurių poveikis apsiribos ar pagrindinis ekonominis poveikis bus nukreiptas į vienintelę valstybę narę (23), yra tinkamiausi atvejai perduoti nagrinėti klausimus tai valstybei narei. Tai ypač taikoma tais atvejais, kai poveikis pasireikštų atskirai rinkai, nesudarančiai didelės bendrosios rinkos dalies. Jeigu klausimas perduodamas tik vienai valstybei narei, taip pat užtikrinama „vieno langelio“ sistemos nauda.

21.

Bendrijos masto koncentracijos, kurios nepaisant galimo didelio jų poveikio konkurencijai nacionalinėje rinkoje, potencialiai darys esminius poveikius keliose valstybėse (pvz., kadangi koncentracijos poveikis vienoje geografinėje rinkoje gali turėti didelių atgarsių kitų valstybių narių geografinėse rinkose arba kadangi jie gali sukelti galimus uždarumo efektus ir su tuo susijusį bendrosios rinkos suskaidymą (24)), galimybė būti tinkamomis perdavimui priklausys nuo konkrečių klausimo aplinkybių. Kadangi tiek Komisija, tiek valstybės narės gali turėti vienodai geras priemones arba galėti pačios spręsti tuos klausimus, reikėtų išlaikyti pakankamą laisvę spręsti savo nuožiūra dėl tokių klausimų perdavimo.

22.

Bendrijos masto koncentracijų, kurios potencialiai turi poveikį konkurencijai keliose nacionalinėse arba savo apimtimi mažesnėse negu nacionalinės rinkose, esančiose daugiau negu vienoje valstybėje narėje, galimybė būti tinkamomis perdavimui valstybių narių kompetencijai priklausys nuo konkrečių kiekvieno atskiro atvejo veiksnių, pavyzdžiui, nuo galinčių patirti didelį poveikį nacionalinių rinkų skaičiaus, perspektyvos išspręsti galimas problemas proporcingomis, tarpusavyje neprieštaraujančiomis priemonėmis ir tyrimo pastangų, kurių gali prireikti sprendžiamam klausimui. Jei sprendžiamas klausimas galėtų sukelti konkurencijos problemų keliose valstybėse narėse ir jam reikėtų koordinuoto tyrimo ir priemonių padėčiai ištaisyti, tai sąlygotų, kad Komisija išlaikytų kompetenciją spręsti visą klausimą iš esmės (25). Kita vertus, jei sprendžiamas klausimas sukelia konkurencijos problemų, kurioms, nors ir susijusioms su daugiau negu vienos valstybės narės nacionalinėmis rinkomis, nereikia koordinuoto tyrimo ir (arba) priemonių padėčiai ištaisyti, perdavimas valstybių narių kompetencijai gali būti tinkamas. Kai kuriais atvejais (26) dėl didelių konkurencinių sąlygų valstybių narių rinkose, kurioms daromas poveikis, skirtumų Komisija nusprendė, kad klausimą dėl koncentracijos derėtų perduoti daugiau negu vienai suinteresuotai valstybei narei. Nors tokiais atvejais klausimo sprendimo suskaidymas iš besijungiančių šalių atima „vieno langelio“ sistemos teikiamą naudą, ši aplinkybė yra svarbi perdavimo prieš pranešant stadijoje, atsižvelgiant į tai, kad perdavimas yra atliekamas savanoriško besijungiančių šalių prašymo pagrindu.

23.

Kiek įmanoma, dėmesys turi būti kreipiamas į tai, ar NKI, kurių kompetencijai ketinama perduoti klausimą, turi specialių žinių apie vietines rinkas (27) arba nagrinėja ar ketina nagrinėti kitą sandorį, susijusį su tiriamu sektoriumi (28).

24.

Pagal 4 straipsnio 5 dalį sandorio šalims, prašančioms perduoti klausimą Komisijos kompetencijai, taikomi tik du teisiniai reikalavimai: sandoris turi būti laikomas koncentracija, kaip numatyta Susijungimų reglamento 3 straipsnyje, ir koncentraciją turi būti galima patikrinti remiantis mažiausiai trijų valstybių narių nacionaliniais konkurencijos teisės aktais, skirtais susijungimams kontroliuoti (Taip pat žr. 65 et seq ir 70 et seq punktus).

25.

Siekiant gauti laukiamą prašymo dėl perdavimo rezultatą, besijungiančios šalys, paduodamos prašymą, be teisinių reikalavimų patikrinimo, turėtų įvertinti, ar tikėtina, kad klausimo perdavimas bus laikomas tinkamu. Tai apimtų pirmiau išdėstytų pagrindinių principų taikymo ir konkrečiai – klausimo, ar Komisija yra tinkamesnė institucija klausimui spręsti, išnagrinėjimą.

26.

Šiuo požiūriu Susijungimų reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „prašymai perduoti klausimą Komisijos kompetencijai prieš pranešant labai būtų naudingi tokiose situacijose, kai koncentracija darytų poveikį konkurencijai už vienos valstybės narės teritorijos ribų“. Ypatingai turėtų būti atsižvelgiama į sandorio poveikio konkurencijai tikėtiną vietą ir į tai, ar Komisija būtų tinkama institucija nagrinėti sandorį.

27.

Turėtų būti vertinama, ar klausimas tikrai darytų poveikį kelių valstybių teritorijoje, konkrečiai kreipiant dėmesį į tokius elementus kaip galimas poveikis konkurencijai ir tyrimo bei įgyvendinimo įgaliojimai, kurių galėtų reikėti šiam poveikiui tirti. Šiuo požiūriu ypatingas dėmesys turėtų būti kreipiamas į tai, ar klausimas galėtų potencialiai daryti konkurencijai poveikį vienoje ar daugiau rinkų, kuriai(-ioms) daro įtaką koncentracija. Bet kuriuo atveju, galimo poveikio konkurencijai požymiai savo pobūdžiu negali būti daugiau negu preliminarūs (29) ir neturi įtakoti tyrimo rezultato. Šalims nėra būtina nurodyti, kad poveikis konkurencijai gali būti žalingas.

28.

Klausimai, kai rinka(-os), kurioje(-iose) galimas potencialus poveikis konkurencijai, geografiniu požiūriu yra platesnė(-s) negu nacionalinė(-s) (30), arba kai kurios rinkos, kurioms gali būti daromas poveikis, yra platesnės negu nacionalinės ir pagrindinis ekonominis koncentracijos poveikis yra susijęs su šiomis rinkomis, yra tinkamiausi perdavimui Komisijos kompetencijai klausimai. Šiais atvejais, kai konkurencinė dinamika perauga valstybių teritorijų ribas ir todėl tam reikėtų kelių valstybių tyrimo pastangų bei atitinkamų įgyvendinimo įgaliojimų, Komisija galėtų geriausiai atlikti tyrimą.

29.

Komisijai labiau tiktų nagrinėti klausimus (įskaitant tyrimą, vertinimą ir galimas priemones padėčiai ištaisyti), galinčius sukelti potencialių konkurencijos problemų keliose nacionalinėse arba savo apimtimi mažesnėse negu nacionalinės rinkose, esančiose keliose skirtingose valstybėse narėse (31). Siekiant užtikrinti nuoseklų ir veiksmingą nagrinėjimą keliose skirtingose valstybėse, Komisija, pasinaudodama tinkamais tyrimo įgaliojimais ir spręsdama konkurencijos problemas nuosekliausių priemonių pagalba, tikėtina geriausiai ištirtų tokius klausimus.

30.

Analogiškai tam, kas buvo pirmiau išdėstyta dėl 4 straipsnio 4 dalies, koncentracijų, nepaisant galimo didelio jų poveikio konkurencijai valstybės teritorijoje esančioje rinkoje, bet galinčių daryti poveikį konkurencijai keliose valstybėse, perdavimo tinkamumas priklausys nuo konkrečių klausimo aplinkybių. Kadangi tiek Komisija, tiek valstybės narės gali būti vienodai tinkamos spręsti tuos klausimus, reikėtų išlaikyti pakankamą laisvę spręsti savo nuožiūra dėl tokių klausimų perdavimo.

31.

Kiek įmanoma dėmesys turėtų būti kreipiamas į tai, ar būtent Komisija galėtų tinkamai išnagrinėti klausimą, ypač atsižvelgdama į tokius veiksnius kaip specialių žinių turėjimas ar patirtis tiriamame sektoriuje. Juo didesnė susijungimų galimybė daryti poveikį konkurencijai keliose valstybių narių teritorijose, juo labiau tikėtina, kad Komisija geriau atliktų tyrimą, ypač nustatydama faktus ir panaudodama įgyvendinimo įgaliojimus.

32.

Galiausiai, besijungiančios šalys gali nurodyti, kad, nors ir nėra aiškaus poveikio konkurencijai, klausimą būtina nagrinėti Komisijai, ypač atsižvelgiant į veiksnius, tokius kaip išlaidos ir laiko eikvojimas, kylančius dėl kartotinių kreipimųsi valstybėse narėse (32).

33.

Po pranešimo Komisijai apie koncentraciją valstybė narė, norėdama prašyti perduoti klausimą, gali pasinaudoti dviem galimybėmis, numatytomis 9 straipsnyje – atitinkamai 9 straipsnio 2 dalies a punktu ir 9 straipsnio 2 dalies b punktu.

34.

Siekiant valstybei narei arba valstybėms narėms perduoti klausimą remiantis 9 straipsnio 2 dalies a punktu turi būti įgyvendinti šie teisiniai reikalavimai:

35.

Dėl pirmojo kriterijaus pažymėtina, kad prašančioji valstybė narė iš esmės privalo įrodyti, kad remiantis preliminaria analize yra reali grėsmė, kad sandoris gali turėti didelį žalingą poveikį konkurencijai, ir dėl to reikalingas išsamus nagrinėjimas. Tokiais preliminariais požymiais gali būti laikomi prima facie galimo didelio žalingo poveikio įrodymai, tačiau jie negali įtakoti išsamaus tyrimo rezultatų.

36.

Dėl antrojo kriterijaus pažymėtina, kad valstybė narė privalo įrodyti, kad geografinė(-ės) rinka(-os), kurioje(-iose) konkurencijai sandoris daro poveikį jau apibūdintu būdu (35 punkte), yra nacionalinė(-ės) arba savo apimtimi mažesnės negu nacionalinė(-ės) (33).

37.

Be teisinių reikalavimų patikrinimo, reikėtų apsvarstyti ir kitus veiksnius, siekiant įvertinti, ar klausimo perdavimas būtų laikomas tinkamu. Tai apimtų pirmiau išdėstytų pagrindinių principų taikymo išnagrinėjimą ir ypač išnagrinėjimą, ar konkurencijos institucija(-os), prašanti(-čios) perduoti klausimą, galėtų geriausiai išspręsti klausimą. Šiuo tikslu turėtų būti atsižvelgiama tiek į sandorio poveikio konkurencijai tikėtiną vietą, tiek į tai, kaip NKI yra pasirengusi nagrinėti sandorį. (žr. 19–23 punktus).

38.

Siekiant valstybei narei arba valstybėms narėms perduoti klausimą remiantis 9 straipsnio 2 dalies b punktu turi būti įgyvendinti šie teisiniai reikalavimai:

39.

Dėl pirmojo kriterijaus pažymėtina, kad prašančioji valstybė narė privalo įrodyti, remdamasi preliminaria analize, kad koncentracija gali daryti poveikį konkurencijai rinkoje. Tokiais preliminariais požymiais gali būti laikomi prima facie tokio galimo žalingo poveikio įrodymai, tačiau jie negali įtakoti išsamaus tyrimo rezultatų.

40.

Dėl antrojo kriterijaus pažymėtina, kad prašančioji valstybė narė privalo įrodyti ne tik tai, kad rinka, kurioje konkurencijai yra ką tik nurodytu būdu (38 punkte) sandoris daro poveikį, yra atskira rinka valstybėje narėje, bet ir tai, kad ji nesudaro didelės bendrosios rinkos dalies. Šiuo atžvilgiu, remiantis ankstesne praktika ir teismų praktika (34), matyti, kad tokie atvejai paprastai yra būdingi siauros geografinės apimties rinkoms valstybėje narėje.

41.

Jei tokios sąlygos yra tenkinamos, Komisija privalo perduoti klausimą.

42.

Siekiant perduoti klausimą iš vienos ar kelių valstybės(-ių) narės(-ių) Komisijai remiantis 22 straipsniu, kaip būtinos prielaidos turėtų būti įgyvendinti du teisiniai reikalavimai:

43.

Dėl pirmojo kriterijaus pažymėtina, kad koncentracija atitinka šį reikalavimą tada, kai ji gali pastebimai paveikti prekybos tarp valstybių narių modelį (35).

44.

Dėl antrojo kriterijaus pažymėtina, kad taip pat, kaip ir pagal 9 straipsnio 2 dalies a punktą, perduodančioji valstybė narė ar narės, remdamosi preliminaria analize, iš esmės privalo įrodyti, kad yra reali grėsmė, jog sandoris dėl susijungimo gali padaryti didelį žalingą poveikį konkurencijai, todėl klausimas turi būti išsamiai išnagrinėtas. Tokiais preliminariais požymiais gali būti laikomi prima facie galimo didelio žalingo poveikio įrodymai, tačiau jie negali įtakoti išsamaus tyrimo rezultatų.

45.

Kadangi perdavimams Komisijai po pranešimo gali prireikti besijungiančiųjų šalių papildomų išlaidų ir laiko, jų reikėtų atlikti tik tais atvejais, kai kyla reali žalingo poveikio konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių grėsmė ir kai klausimą būtų geriausia nagrinėti Bendrijos lygmeniu (36). Labiausiai tinkamos perduoti Komisijai remiantis 22 straipsniu yra šios klausimų kategorijos:

46.

Susijungimų reglamente yra nustatytos atitinkamos teisinės perdavimo sistemos veikimo taisyklės. 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 9 ir 22 straipsniuose įtvirtintos taisyklės išsamiai nustato įvairius veiksmus, kurių būtina imtis, kad klausimas iš Komisijos būtų perduotas spręsti valstybėms narėms ir atvirkščiai.

47.

Kiekviena iš keturių atitinkamų perdavimo nuostatų numato savitą tam tikros kategorijos koncentracijos klausimo perdavimo mechanizmą. Nuostatos gali būti klasifikuojamos taip:

48.

Schemos, pateiktos šio pranešimo I priede, grafiškai apibūdina įvairius procedūrinius perdavimo sistemos, numatytos 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 9 ir 22 straipsniuose, etapus.

49.

Prašyti klausimų perdavimo prieš pranešant apie koncentraciją gali tik suinteresuotos įmonės (37). Suinteresuotos įmonės privalo įvertinti, ar koncentracija atitinka kriterijus, nustatytus 4 straipsnio 4 dalyje (kad koncentracija yra Bendrijos masto, bet gali turėti didelį poveikį konkurencijai valstybės narės atskiroje rinkoje) arba 4 straipsnio 5 dalyje (kad koncentraciją, kuri nėra Bendrijos masto, būtų galima patikrinti remiantis mažiausiai trijų valstybių narių nacionaliniais konkurencijos teisės aktais). Tada suinteresuotos įmonės gali nuspręsti prašyti, pateikdamos argumentuotą RS formos prašymą, perduoti klausimą spręsti Komisijai arba valstybėms narėms. Komisija nedelsiant perduoda prašymą visoms valstybėms narėms. Tolesnis perdavimo procesas remiantis atitinkamai 4 straipsnio 4 ir 5 dalimis yra skirtingas.

50.

Remiantis 9 straipsnio 2 dalimi ir 22 straipsnio 1 dalimi perdavimai po pranešimo pradedami pačių valstybių narių iniciatyva arba remiantis atitinkamai 9 straipsnio 2 dalimi ir 22 straipsnio 5 dalimi – Komisijos kvietimu. Procedūros skiriasi priklausomai nuo to, ar perduodama Komisijai, ar valstybėms narėms.

51.

Kitame pranešimo skirsnyje apibūdinama daugybė detalių sistemos elementų, siekiant pateikti gaires įmonėms, prašančioms perduoti klausimą prieš pranešant apie koncentraciją, arba toms, kurios gali būti sandorio, dėl kurio atliekamas perdavimas po pranešimo, šalimis.

52.

Šiame pranešimo skirsnyje pateikiamos gairės dėl tam tikrų perdavimo sistemos, numatytos Susijungimų reglamento 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 9 ir 22 straipsniuose, funkcionavimo aspektų.

53.

Susijungimų reglamento 19 straipsnio 2 dalyje numatyta, Komisija privalo vykdyti tame reglamente numatytas procedūras palaikydama glaudų ir nuolatinį ryšį su valstybių narių kompetentingomis institucijomis (NKI). Bendradarbiavimas ir dialogas tarp Komisijos ir NKI ir tarp pačių NKI yra ypač svarbūs tuo atveju, kai koncentracijos yra perdavimo sistemos, numatytos Susijungimų reglamente, objektai.

54.

Pagal Susijungimų reglamento 14 konstatuojamąją dalį „Komisija ir valstybių narių kompetentingos institucijos kartu turėtų sukurti valdžios institucijų tinklą, kurios savo atitinkamą kompetenciją taiko glaudžiai bendradarbiaudamos, naudodamosi veiksmingomis keitimosi informacija ir konsultavimosi priemonėmis, siekdamos, kad klausimą nagrinėtų labiausiai tam tinkanti institucija, laikydamosi subsidiarumo principo ir stengdamosi kiek įmanoma užtikrinti, kad apie konkrečią koncentraciją nebūtų siunčiami kartotiniai pranešimai“.

55.

Tinklas turėtų užtikrinti veiksmingą koncentracijų klausimų paskirstymą pagal II skirsnyje apibūdintus principus. Jis garantuoja sklandų spręstinų klausimų perdavimo prieš pranešant apie koncentraciją mechanizmo veikimą, taip pat, kiek iš anksto galima numatyti, sukuria sistemą, pagal kurią potencialūs prašymai dėl spręstinų klausimų perdavimo po pranešimo būtų nustatomi kaip įmanoma greičiau (46).

56.

Pagal 4 straipsnio 4 ir 5 dalis Komisija privalo „nedelsiant“ (47) perduoti suinteresuotų įmonių parengtus argumentuotus prašymus. Komisija stengsis perduoti šiuos dokumentus kitą darbo dieną po tos dienos, kurią dokumentai buvo gauti ar išleisti. Tinkle, atsižvelgiant į aplinkybes, informacija bus keičiamasi naudojant įvairias priemones: elektroninį paštą, sausumos paštą, pasiuntinius, faksus, telefonus. Būtina pažymėti, kad įslaptinta ar konfidencialia informacija bus keičiamasi tarp šių ryšio taškų naudojant saugų elektroninį paštą arba bet kokią kitą saugią ryšių priemonę.

57.

Visi tinklo nariai, įskaitant Komisiją ir visas NKI, jų pareigūnus, kitus tarnautojus ir kitus asmenis, kurie dirba šių institucijų prižiūrimi, taip pat valstybių narių kitų institucijų pareigūnus ir valstybės tarnautojus, pagal Susijungimų reglamento 17 straipsnį bus įpareigoti saugoti profesinę paslaptį. Jie neturi atskleisti neviešos informacijos, kurią įgijo taikant Susijungimų reglamentą, išskyrus atvejus, kai fiziniai arba juridiniai asmenys, pateikę šią informaciją, sutinka, kad ji būtų atskleista.

58.

Tinkle konsultacijas teikia ir informacija keičiasi valstybinės vykdomosios institucijos, ir nėra keičiamos jokios įmonių teisės ar pareigos, kylančios iš Bendrijos arba nacionalinės teisės. Kiekviena konkurencijos institucija lieka visiškai atsakinga už tinkamo proceso tais klausimais, kuriuos ji sprendžia, užtikrinimą.

59.

Kad perdavimo sistema veiktų greitai ir sklandžiai, svarbu, kad prašančiosios šalys prireikus laiku ir veiksmingiausiu būdu pateiktų išsamią ir tikslią informaciją. Teiktinai informacijai taikomi teisiniai reikalavimai ir netikslios, neišsamios ar klaidinančios informacijos teikimo pasekmės numatytos Susijungimų reglamente, Reglamente (EB) Nr. 802/2004 (toliau – Susijungimų reglamentą įgyvendinantis reglamentas) ir RS formoje (48).

60.

RS formoje nurodyta kad, visa teikiama informacija argumentuotame teikime turi būti tiksli ir išsami. Jei šalys pateikia netikslią arba neišsamią informaciją, Komisija, remdamasi Susijungimų reglamento 6 straipsnio 3 dalies a punktu arba 8 straipsnio 6 dalies a punktu, gali arba priimti sprendimą pagal Susijungimų reglamento 6 straipsnio 1 dalies a punktą (kai tyrimo metu paaiškėja trūkumai, susiję su 4 straipsnio 5 dalies sąlygomis), arba atšaukti bet kurį sprendimą, priimtą vadovaujantis 6 arba 8 straipsnius, atlikus perdavimą pagal 4 straipsnio 5 dalį. Priėmus sprendimą pagal 6 straipsnio 1 dalies a punktą arba jį atšaukus, sandorio nagrinėjimui būtų vėl taikomi nacionaliniai teisės aktai. Tuo atveju, kai pagal 4 straipsnio 4 dalį perdavimai buvo atlikti remiantis netikslia arba neišsamia informacija, pagal 4 straipsnio 1 dalį Komisija gali reikalauti pateikti pranešimą. Be to, pagal Susijungimų reglamento 14 straipsnio 1 dalies a punktą Komisija gali skirti baudas. Galiausiai šalys taip pat turėtų žinoti, kad, jei perdavimas yra atliktas dėl netikslios arba neišsamios informacijos, nurodytos RS formoje, Komisija ir (arba) valstybės narės gali svarstyti perdavimo po pranešimo klausimą ir juo pakeisti perdavimą prieš pranešant, pagrįstą tokia netikslia ar neišsamia informacija (49).

61.

Teikdamos informaciją RS formoje arba prašydamos perduoti klausimą prieš pranešant, suinteresuotos įmonės neprivalo nurodyti, kad koncentracija darys žalingą poveikį konkurencijai (50). Tačiau jos turėtų pateikti kiek įmanoma daugiau informacijos, aiškiai rodančios, kaip koncentracija atitinka 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytus atitinkamus teisinius kriterijus ir kodėl prašyme nurodyta(-os) institucija(-os) būtų tinkamiausia(-ios) koncentracijos klausimui spręsti. Susijungimų reglamente nenumatyta ir neketinama numatyti, kad apie RS formos pateikimą būtų paskelbta. Todėl neviešas sandoris gali būti prašymo dėl perdavimo prieš pranešant objektu.

62.

Net jeigu Komisija pagal Susijungimų reglamento įgyvendinimo reglamentą priimtų RS formą, užpildytą bet kuria oficialia Bendrijos kalba, suinteresuotoms įmonėms, teikiančioms tinkle paskirstomą informaciją, labai rekomenduojama vartoti kalbą, kuri būtų suprantama visiems informacijos adresatams. Dėl to valstybėms narėms būtų lengviau apdoroti tokius prašymus. Be to, kiek tai yra susiję su prašymais dėl klausimų perdavimo valstybės(-ių) narės(-ių) kompetencijai, prašančiosioms šalims labai rekomenduojama pridėti prašymo kopiją, parengtą valstybės(-ių) narės(-ių), kuriai(-ioms) prašoma perduoti klausimą, kalba (-omis).

63.

Suinteresuotos įmonės turėtų ne tik tenkinti RS formoje nurodytus teisinius reikalavimus, bet ir būti pasirengusios pateikti papildomą informaciją, jei to būtų pareikalauta, ir atvirai aptarti klausimą su Komisija ir NKI, kad Komisija ir NKI galėtų vertinti, ar koncentracijos klausimas iš esmės turėtų būti perduodamas.

64.

Ypač skatinami neoficialūs ryšiai tarp besijungiančiųjų šalių, svarstančių pateikti prašymą dėl klausimų perdavimo prieš pranešant, ir Komisijos ir (arba) valstybės narės institucijų, netgi po RS formos pateikimo. Komisija yra įpareigota įmonėms, siekiančioms pasinaudoti perdavimo prieš pranešant sistema, numatyta Susijungimų reglamento 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse (51), teikti neoficialius išankstinius nurodymus.

65.

Tik koncentracijų, apibrėžtų Susijungimų reglamento 3 straipsnyje, klausimai yra tinkami perduoti vadovaujantis 4 straipsnio 5 dalimi ir 22 straipsniu. Tik koncentracijų, atitinkančių ribas, nustatytas atitinkamuose nacionaliniuose konkurencijos teisės aktuose, skirtuose susijungimų kontrolei, klausimai yra tinkami perduoti vadovaujantis 4 straipsnio 4 dalimi ir 9 straipsniu (52).

66.

Pagal Susijungimų reglamento 4 straipsnio 4 ir 5 dalis prašymai dėl perdavimo prieš pranešant turi būti susiję, su pakankamai konkrečiai planuojamomis koncentracijomis. Todėl suinteresuotos įmonės bent turėtų turėti sąžiningus ketinimus jungtis arba viešojo konkurso atveju – bent turėtų viešai paskelbti ketinimą pateikti paraišką jame dalyvauti (53).

67.

4 straipsnio 4 ir 5 dalys taikomos tik etape prieš pranešimą.

68.

4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad suinteresuotos įmonės gali prašyti perdavimo pateikdamos argumentuotą pareiškimą (RS forma) „prieš pranešant apie koncentraciją, kaip apibrėžta 1 dalyje“. Tai reiškia, kad prašyti galima tik tada, kai pagal 4 straipsnio 1 dalį nebuvo pateikta CO forma.

69.

Panašiai 4 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad prašyti galima „prieš bet kokį pranešimą kompetentingoms (nacionalinėms) institucijoms“. Tai reiškia, kad ši nuostata būtų taikoma, jei iš esmės apie koncentraciją nebūtų formaliai pranešta jokios valstybės narės jurisdikcijoje. Net vienas pranešimas, pateiktas Bendrijos teritorijoje, sutrukdytų suinteresuotoms įmonėms pradėti taikyti 4 straipsnio 5 dalyje numatytą mechanizmą. Komisijos nuomone, kol nagrinėjamas prašymas, pateiktas pagal 4 straipsnio 5 dalį, negali būti skiriama jokia nuobauda už nepranešimą apie sandorį nacionaliniu lygmeniu.

70.

Pagal 4 straipsnio 5 dalį suinteresuotos įmonės gali prašyti perduoti koncentracijos, kuri nėra Bendrijos masto ir „kurią galima patikrinti remiantis mažiausiai trijų valstybių narių nacionaliniais konkurencijos teisės aktais“, klausimą prieš pranešant apie ją.

71.

„Galima patikrinti“ arba patikrintina koncentracija turi būti aiškinama pagal valstybės narės, kurios kompetencijai priklauso koncentracijos klausimo nagrinėjimas, nacionalinius konkurencijos teisės aktus, skirtus susijungimų kontrolei. Nėra būtina, kad būtų reikalaujama privalomai pranešti apie koncentraciją, t. y. nėra būtina, kad pagal nacionalinę teisę reikėtų pranešti apie koncentraciją (54).

72.

Pagal 4 straipsnio 5 dalies trečiąją ir ketvirtąją pastraipas, kai nors viena valstybė narė, „pagal savo nacionalinę konkurencijos teisę kompetentinga tikrinti koncentraciją“, pareiškia nesutinkanti su klausimo perdavimu, klausimas neturi būti perduodamas. „Kompetentinga“ valstybe nare laikoma ta valstybė narė, kurioje koncentracija yra nagrinėtina, todėl pagal savo nacionalinę konkurencijos teisę galinti patikrinti koncentraciją.

73.

Visoms valstybėms narėms, ne tik „kompetentingoms“ nagrinėti klausimą, pateikiama RS formos kopija. Tačiau tik „kompetentingos“ nagrinėti klausimą valstybės narės atitinka 4 straipsnio 5 dalies trečiąją ir ketvirtąją pastraipas. Pagal 4 straipsnio 5 dalies trečiąją pastraipą „kompetentingos“ valstybės narės per 15 darbo dienų nuo RS formos gavimo dienos turi pareikšti sutikimą arba nesutikimą su perdavimu. Jei jos visos sutinka, perduodamas klausimas laikomas įgijusiu Bendrijos mastą pagal 4 straipsnio 5 dalies penktąją pastraipą. Priešingai, pagal 4 straipsnio 5 dalies ketvirtąją pastraipą, jei nors viena „kompetentinga“ valstybė narė nesutinka su perdavimu, klausimo perdavimas iš valstybės narės nėra galimas.

74.

Kad pirma apibūdintas mechanizmas pagal 4 straipsnio 5 dalį sklandžiai veiktų, labai svarbu, kad būtų teisingai nustatytos visos valstybės narės, kuriose klausimas yra nagrinėtinas pagal nacionalinius konkurencijos teisės aktus ir kurios dėl to yra pagal savo nacionalinę konkurencijos teisę „kompetentingos“ nagrinėti klausimą. Todėl suinteresuotos įmonės privalo pateikti RS formoje pakankamai informacijos, pagal kurią visos valstybės narės galėtų nustatyti, ar jos yra kompetentingos pagal savo nacionalinius konkurencijos teisės aktus nagrinėti koncentraciją.

75.

Tais atvejais, kai RS forma užpildoma teisingai, jokių sunkumų nekyla. Suinteresuotos įmonės turėtų tiksliai nurodyti visas valstybes nares, kompetentingas nagrinėti klausimą. Tačiau tais atvejais, kai suinteresuotos įmonės teisingai neužpildo RS formos arba kai kyla nesutarimas ar valstybės narės yra „kompetentingos“ nagrinėti klausimą, gali kilti sunkumų.

76.

Jeigu per 15 darbo dienų nebuvo pareikšta jokių nesutikimų, perdavimas laikomas galiojančiu. Tai užtikrina Komisijos sprendimų, priimtų pagal Susijungimų reglamento 6 ir 8 straipsnius, atliekant perdavimą pagal 4 straipsnio 5 dalį, galiojimą.

77.

Tačiau negalima teigti, kad suinteresuotos įmonės, RS formoje neatsargiai arba tyčia pateikdamos netikslią informaciją, įskaitant informaciją, susijusią su koncentracijos kontrolės valstybėse narėse galimybe, negali piktnaudžiauti sistema. Kaip nurodyta 60 punkte, Komisija gali imtis priemonių padėčiai ištaisyti ir keliui tokiems pažeidimams užkirsti. Suinteresuotos įmonės taip pat žinoti, kad tokiais atvejais, jei perdavimas yra atliktas dėl netikslios arba neišsamios informacijos, valstybė narė, mananti, kad ji yra kompetentinga spęsti klausimą, bet neturėjo galimybės pateikti prieštaravimą perdavimui dėl to, kad buvo pateikta netiksli informacija, gali prašyti perduoti klausimą po pranešimo.

78.

Pagal 4 straipsnio 4 dalies ketvirtąją pastraipą, 5 dalies ketvirtąją pastraipą, 9 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą Komisija yra įpareigota informuoti suinteresuotas įmones arba asmenis ir visas valstybes nares apie bet kokį sprendimą, priimtą pagal tas nuostatas bei koncentracijos klausimo perdavimą.

79.

Informacija teikiama raštu, adresuotu suinteresuotoms įmonėms (arba dėl sprendimų, priimtų vadovaujantis 9 straipsnio 1 dalimi arba 22 straipsnio 3 dalimi, raštas adresuojamas suinteresuotai valstybei narei). Visos valstybėms narėms išsiunčiamos kopijos.

80.

Nėra reikalaujama, kad minėti sprendimai būtų skelbiami Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje  (55). Tačiau Komisija pakankamai paviešina šiuos sprendimus, įdėjusi juos, laikantis konfidencialumo reikalavimų, Konkurencijos generalinio direktorato tinklalapyje.

81.

9 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kai pagal 4 straipsnio 4 dalį ir 9 straipsnio 3 dalį Komisija perduoda klausimą apie praneštą koncentraciją valstybės narės kompetencijai, atitinkama NKI privalo spręsti klausimą „be reikalo nedelsdama“. Taigi pagal nacionalinę teisę susijusi kompetentinga institucija turėtų spręsti klausimą kiek įmanoma skubiau.

82.

Be to, 9 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad per 45 darbo dienas nuo Komisijos įvykdyto klausimo perdavimo arba po pranešimo, pateikto nacionaliniu lygmeniu, jei jis reikalingas, gavimo kompetentinga nacionalinė institucija privalo informuoti suinteresuotas įmones apie „preliminarius konkurencijos vertinimo“ rezultatus ir, jeigu reikia, kokių tolesnių veiksmų ji siūlo imtis. Taigi per 45 darbo dienas atitinkamai po perdavimo arba po pranešimo besijungiančios šalys turėtų gauti pakankamai informacijos, suteikiančios joms galimybę suprasti bet kokio galimo institucijos vykdomo preliminaraus konkurencijos vertinimo pobūdį ir sužinoti tyrimo tikėtiną apimtį ir trukmę. Suinteresuota valstybė narė gali išimties tvarka sustabdyti šį terminą, kai jai įmonės nepateikia būtinos informacijos, kaip numatyta jos nacionalinėje konkurencijos teisėje.

83.

Šis pranešimas bus reguliariai tikslinamas, visų pirma dėl bet kokio Susijungimų reglamento nuostatų dėl perdavimo pakeitimo. Todėl būtina pabrėžti, kad pagal Susijungimų reglamento 4 straipsnio 6 dalį Komisija iki 2009 m. liepos 1 d. privalo pranešti Tarybai apie nuostatų dėl perdavimo prieš pranešant, įtvirtintų 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse, veikimą.

84.

Šis pranešimas nedaro įtakos Europos bendrijų Pirmosios instancijos teismo ir Teisingumo Teismo taikomos Sutarties ir reglamentuojančių nuostatų aiškinimui.