52005DC0133

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 7.10.2005

KOM(2005) 133 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

Pažangos, siekiant Tūkstantmečio plėtros tikslų, paspartinimas - plėtros finansavimas ir pagalbos veiksmingumas

{SEK(2005) 453}{SEK(2005) 454}

SANTRAUKA

JT aukščiausio lygio renginyje, kuriame bus ypač atsižvelgiama į Tūkstantmečio deklaracijos bei Tūkstantmečio plėtros tikslų (TPT) įgyvendinimo pažangą, įvyks išskirtinis susitikimas dėl plėtros finansavimo (PF), parengtas JT aukščiausio lygio dialogo dėl PF. 2004 m. spalio mėn. valstybėms narėms buvo pateikti metiniai stebėsenos klausimynai, kurių klausimai buvo formuluojami atsižvelgiant į šias aplinkybes.

Remdamasi valstybių narių (VN) pateiktais atsakymais, Komisija: 1) pateikia naujausią informaciją apie aštuonių „Barselonos įsipareigojimų“, kuriuos ES prisiėmė 2002 m. Monterėjaus konferencijoje dėl finansavimo, vykdymą; 2) įvertina, kuriuos iš jų reikia atnaujinti (viešoji pagalba plėtrai (VPP), novatoriški finansavimo šaltiniai, atleidimas nuo skolos) ir kuriose srityse Europos Sąjungoje ar tarptautinėje arenoje buvo padaryta pažanga (koordinavimas, visuotinės viešosios gėrybės (VVG)) ir 3) pristato konkrečius pasiūlymus naujiems įsipareigojimams.

2006 m. būtų galima įgyvendinti įsipareigojimus, susijusius su VPP apimtimi, politikos krypčių koordinavimu ir procedūrų harmonizavimu, apribojančių pagalbos sąlygų panaikinimu, pagalba prekybos srityje (PPS) ir atleidimu nuo skolų, todėl jau dabar reikia apsvarstyti konkrečius vėlesnius įsipareigojimus. Naujausi VVG ir novatoriškų finansavimo šaltinių tyrimai gali būti naudingi nustatant konkretesnius įsipareigojimus. Deja, įvertinus tarptautinės finansų sistemos reformos diskusijų eigą, atrodo mažai tikėtina, jog trokštamų rezultatų bus pasiekta iki 2006 m.

Komunikate nubrėžiamos galimo naujo tarpinio ES tikslo gairės - iki 2010 m. VPP apimtis privalo padidėti, ir JT tikslo gairės - iki 2015 m. VPP turi būti skiriama 0,7 % bendro vidaus produkto (BVP). Komunikate taip pat siūlomi nauji pagalbos modeliai, novatoriški finansavimo šaltiniai bei pateikiami labai įsiskolinusių neturtingų šalių (HIPC) su skolomis susijusių problemų sprendimo būdai mažas pajamas gaunančiose šalyse. Komunikate siūloma, atsižvelgiant į VVG, iš naujo apibrėžti ES įsipareigojimus. Pagrindinis ateities iššūkis dėl koordinavimo ir derinimo yra susijęs su patikimu naujai sudarytos ES programos įgyvendinimu, paskutinio aukščiausio lygio forumo rezultatais dėl pagalbos veiksmingumo bei konkrečių veiksmų teikiant pagalbą papildomumo. Būtina sustiprinti įsipareigojimus, susijusius su tarptautinės finansų sistemos reforma.

1. Pagrindiniai faktai: Monterėjaus konsensusas, ES indėlis ir ateities žingsniai

Monterėjuje vykusioje konferencijoje dėl plėtros finansavimo buvo aptariami du klausimai: būtinos „priemonės“ (t.y. finansavimas) ir efektyviausi „būdai“ (t.y. pagalbos veiksmingumas) siekti Tūkstantmečio deklaracijoje numatytų ir tarptautiniu mastu suderintų plėtros tikslų. Siekiant šių, vienas kitą papildančių tikslų, reikia padaryti pažangą. ES savo indėlį, įgyvendindama Monterėjaus konferencijoje nustatytus tikslus, įnešė vadinamaisiais „Barselonos įsipareigojimais[1]“, kuriuos sudaro:

- įsipareigojimai, susiję su VPP, jos apimtimi ir šaltiniais: padidinta VPP apimtimi, novatoriškais finansavimo šaltiniais, iniciatyvomis dėl VVG ir labai įsiskolinusių neturtingų šalių (HIPC) atleidimo nuo skolos;

- įsipareigojimai, susiję su pagalbos veiksmingumu: glaudesniu veiksmų koordinavimu ir procedūrų derinimu, apribojančių pagalbos sąlygų panaikinimu, pagalba prekybos srityje (PPS), tarptautinės finansų sistemos reforma.

Taryba įpareigojo Komisiją stebėti šių įsipareigojimų vykdymą. 2003 m. ataskaita suteikė pagrindą pirmajam JT aukščiausio lygio dialogui dėl PF, įvykusiam 2003 m. spalio mėn.[2] 2004 m. ataskaita[3] tapo pagrindu ES ataskaitai „Siekiant koordinavimo, harmonizavimo ir reguliavimo: ES indėlis“, kurią Taryba patvirtino 2004 m. lapkričio mėn.[4] ir kuri sukūrė tvirtą pagrindą antrajam aukščiausio lygio forumui (HLF II), vykusiam Paryžiuje 2005 m. kovo mėn.

Tarp didžiausių JT aukščiausio lygio renginio iššūkių, prie kurių sprendimo, tikimasi, ženkliai prisidės ES, yra: i) nuolatinis finansavimo trūkumas, ii) efektyvus VPP naudojimas ir iii) besitęsianti daugelio neturtingų šalių skolų našta.

Išsamus pažangos, daromos įgyvendinant ES įsipareigojimus, aprašymas pateikiamas atskirame Tarnybų darbiniame dokumente[5].

2. Įsipareigojimas padidinti finansinius VPP išteklius

2.1. ES veikla 2003 metais

Barselonos įsipareigojimuose kiekvienai VN nustatomas individualus pradinis tikslas – VPP skirti 0,33 % BVP ir taip prisidėti prie bendro ES siekio – 0,39 % iki 2006 m. 2003 m. ES šalys OPP vidutiniškai skyrė 0,34 % BVP. Tai yra daugiau nei EBPO–PPK šalių (išskyrus Norvegiją ir Šveicariją) vidurkis. Dešimt VN jau skiria arba įsipareigojo OPP skirti 0,7 % BVP. 2003 m. užregistruotas OPP sumažėjimas Austrijoje, Danijoje, Airijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir Italijoje iš dalies buvo išimtinio OPP padidėjimo 2002 m. dėl ypatingų pastangų mažinant skolas pasekmė.

1 diagrama: ES VPP lygis pagal valstybes nares 2003 m.

[pic]

Duomenų šaltinis: 2004 m. EBPO/PPK metinė ataskaita, statistikos priedai.

2 diagrama: VPP/BVP įmokos, 2003 m. ES ir kitų PPK šalių palyginimas

[pic]

Duomenų šaltinis: 2004 m. EBPO–PPK metinė ataskaita, statistikos priedai.

Lyginant su 2002 m., faktinė VPP apimtis 2003 metais padidėjo 12 valstybių narių[6]. ES-25 VPP įplaukos padidėjo nuo 28,4 mlrd. EUR 2002 m. iki 33 mlrd. EUR 2003 m., taigi, per vienerius metus pagalba išaugo 4,6 mlrd. EUR. Naujųjų VN bendrasis indėlis padidėjo 53 % realiąja išraiška.

Didele dalimi šį VPP padidėjimą nulėmė skolų mažinimo veiksmai. Tačiau tai neatitinka Monterėjaus konsensuso esmės, pagal kurią labai įsiskolinusios neturtingos šalys (HIPC) „turėtų būti pilnai finansuojamos papildomais ištekliais“. Todėl būtina kruopščiai apsvarstyti skolų mažinimo veiksmų, taikytų, pavyzdžiui, Irakui, tikslingumą ir įtaką OPP srautui. Taip pat svarbu siekti, kad dėl OPP apibrėžimo kylantys debatai netrukdytų Monterėjuje donorų prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimui.

3 diagrama: ES VPP įplaukos ir skolų sumažinimas 2000–2003 m.

[pic]

Duomenų šaltinis: 2004 m. EBPO/PPK metinė ataskaita, statistikos priedai.

2.2. VPP perspektyva 2006 m.

Jei VN vykdytų prisiimtus įsipareigojimus, bendra ES VPP 2006 m. būtų 0,42 % BVP ir sudarytų 46,5 mlrd. EUR per metus. šiuo atveju svarbiausia problema išlieka nedidelis Italijos VPP lygis.

1 lentelė: ES šalių VPP apimtis 2003-2006 m.

[pic]

Duomenų šaltinis: 2004 m. EBPO-PPK metinė ataskaita, statistikos priedai ir ES valstybių narių atsakymai į Monterėjaus klausimyno klausimus.

2.3. Naujas tarpinis tikslas 2010 m.

2004 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba patvirtino ES įsipareigojimą siekti Tūkstantmečio plėtros tikslų (TPT) ir įpareigojo Komisiją pateikti Tarybai „konkrečius pasiūlymus dėl naujų tinkamų VPP tikslų 2009–2010 m. iškėlimo, atsižvelgiant į naujųjų valstybių narių padėtį“ .

Komisija siūlo nustatyti du neatsiejamus uždavinius, kurie turėtų būti įgyvendinti iki 2010 m.:

1. individualų rodiklį kiekvienai VN, suskirstant jas į dvi grupes: šalys, kurios jau buvo narės 2002 m. (Barselonos įsipareigojimai ES 15) ir vėliau įstojusios šalys (ES 10);

2. bendrą visų valstybių narių vidurkį (ES 25).

Šių rodiklių siekimas turi reikalauti tokių pastangų, kad būtų galima užtikrinti, jog iki 2015 m. įmanoma pasiekti 0,7 % pagalbos dydį. Kartu su Tarybos pageidavimu nustatyti „ naują tinkamą tikslą “ reikalaujama iki 2010 m. skirtumą sumažinti perpus . Remdamasi 2002 m. Barselonos įsipareigojimams taikytu požiūriu, Komisija siūlo:

3. visoms valstybėms narėms, dalyvavusioms prisiimant Barselonos įsipareigojimus (ES 15), tačiau nepasiekiančioms numatytų rodiklių, numatyti naują individualų VPP rodiklį – 0,51 % BVP.

4. VN, įstojusioms po 2002 m. (ES 10) , pasiekti, kad iki 2010 m. individualus VPP rodiklis būtų 0,17 % BVP ir sudarytų pusę „Barselonos acquis “ numatyto 0,33 % siekinio 2015 m.

2010 m. rodiklis (0,51 %) – tai vidurio taškas tarp 2006 m. rodiklio (0,33 %) ir 2015 m. rodiklio (0,7 %). Toks pasiūlymas užtikrins teisingą naštos pasiskirstymą tarp VN ir bendrą ES 25 0,56 % vidurkį bei leis iki 2010 m. sukaupti papildomą maždaug 20 mlrd. EUR dydžio sumą.

2 lentelė (revised). Siūlomi nauji ES šalių VPP rodikliai 2006–2010 m.

[pic]

Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta pirmiau, Komisija prašo Tarybos:

- toliau dėti pastangas, siekiant įgyvendinti Barselonos įsipareigojimus dėl VPP; pakviesti ES 15 šalis iki 2006 m. sudaryti aiškų grafiką, leisiantį pasiekti JT numatytą tikslą – VPP skirti 0,7 % BVP, jei šios šalys to dar nepadarė;

- pakviesti valstybes nares, įstojusias į Sąjungą vėliau nei buvo prisiimti Barselonos įsipareigojimai (2002 m. kovą) (ES 10), sudaryti aiškų grafiką, leisiantį įgyvendinti „Barselonos acquis “ iki 2015 m.;

- užtikrinti, kad tolesni su skolų mažinimu susiję veiksmai, viena vertus, ir VPP apibrėžimo pasikeitimas, kita vertus, netrukdytų vykdyti Monterėjuje prisiimtų įsipareigojimų;

- pritarti siūlomiems naujiems individualiems ir bendriems tarpiniams 2010 m. tikslams.

3. Pagalbos veiksmingumas: koordinavimas, papildomumas

Veiksmai, kuriais siekiama pagerinti VPP veiksmingumą, sumažintų tvarkymo išlaidas, užtikrintų finansinį racionalumą ir sudarytų sąlygas ilgalaikiams įsipareigojimams, o tai reikštų daugiau šalims gavėjoms skiriamų išteklių. Dauguma VN pertvarkė savo išorės pagalbos prioritetų, organizavimo ir įgyvendinimo sistemą. Jau gauti pirmieji Komisijos reformos rezultatai, o pati reforma bus toliau tęsiama, inter alia , paprastinant išorės pagalbos instrumentus, neseniai aptartus svarstant 2007–2013 m. Finansines perspektyvas.

2005 m. kovo mėn. Paryžiuje vykusiame aukščiausio lygio forume dėl pagalbos efektyvumo (HLF II), kuriame parengta išsami skubaus įgyvendinimo darbotvarkė, tarptautinis koordinavimo procesas įgavo pagreitį – tarptautiniai pagalbos teikėjai ir šalys gavėjos susitarė dėl įsipareigojimų, susijusių su nuosavybe, reguliavimu, derinimu, rezultatų ir abipusės atskaitomybės valdymu[7]. Atsižvelgdama į HLF II ir siekdama prisidėti prie jo idėjų įgyvendinimo, ES priėmė išsamią programą, kurioje numatomi terminai tikslams įgyvendinti[8]. Ši programa yra parengta remiantis 2004 m. lapkričio mėn. Tarybos išvadomis dėl harmonizacijos. Be to, Paryžiuje ES įsipareigojo siekti papildomų tikslų: 1) per koordinuojamas programas teikti visokeriopą gebėjimams ugdyti skirtą pagalbą labiau įtraukiant daugiašalius pagalbos teikėjus, 2) nukreipti 50 % vyriausybės pagalbos per šalies sistemas, 3) vengti steigti naujus projekto įgyvendinimo padalinius, 4) padvigubinti paramą iš biudžeto ar sektorinių susitarimų ir 5) 50 % sumažinti nekoordinuojamų misijų skaičių. Šie įsipareigojimai turi būti įgyvendinti palaipsniui iki 2010 m.

Vis dėlto pažanga kol kas nėra pakankama, o politinių įsipareigojimų ir konkrečių veiksmų neatitikimai nėra pašalinti. Daugelyje politiškai jautrių sričių, kuriose gyvybiniams šalių interesams kyla pavojus (pvz., imigracija, tyrimai), ES veikla yra daug labiau koordinuota nei paramos plėtrai srityje. Ši situacija – paradoksali, nes būtent ES indėlis į VPP yra didžiausias pasaulyje (55 %), o kvietimai solidarizuotis ir veikti išvien yra nuolat kartojami.

Netgi sudėtingose, tarpvyriausybinėse srityse, tokiose kaip užsienio ir saugumo politika, ES sugebėjo sukurti pagrindą bendriems veiksmams (Europos saugumo strategija). Todėl yra sunku suprasti, kodėl, esant tokiai situacijai, ši politikos sritis, kurią reglamentuoja tikslios Sutarties (Nicos sutarties arba Sutarties dėl konstitucijos) taisyklės, nėra toliau vystoma. ES, siekdama sustiprinti, įgyvendinti, stebėti koordinavimo ir papildomumo mastą, turėtų siekti sukurti bendrą Europos plėtros strategiją arba pagrindinius principus ir taisykles apimančią programą, ir tokiu būdu padidinti teikiamos pagalbos efektyvumą bei parodyti šios pagalbos „europietišką kilmę“. Jau yra sukurti keli lankstūs programų modeliai, kuriuos galima lengvai pritaikyti. Mes siekiame bendrų tikslų (TPT), taip pat sutariame dėl priemonių ir kai kurių gairių. ES turi formalizuoti šią programą ir jos įgyvendinimo modelius. ES, veikdama kaip šalių sąjunga, kuria pridėtinę vertę, todėl Bendrijos pagalba turėtų (kaip ir kitose politikos srityse) per įgyvendinimo modelius, pavyzdžiui, bendrą finansavimą arba institucinį bendradarbiavimą, būti ypač svarbi. ES donorų „žemėlapyje“ galima matyti donorų skilimo, trūkumo ir susidvejinimo sritis. Būtinas kokybinis „šuolis“ darbo jėgos pasiskirstymo koncepcijos įgyvendinimo sityje, o tam reikia didinti veiklos papildomumo principo taikymą. Tarybos išvadose (ADWPH) numatyta, kad ES bendras ilgalaikis programavimas padės paskirstyti darbo jėgą šalyje.

Būtina, kad prie būsimųjų pastangų didinant koordinavimą ir papildomumą prisidėtų privatus sektorius bei pilietinė visuomenė.

Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta pirmiau, Komisija kviečia Tarybą:

- atidžiai stebėti 2004 m. lapkričio mėn. Tarybos išvadose pateiktų rekomendacijų įgyvendinimą;

- pradėti diskusiją dėl ES savanoriškos plėtros pagalbos programos, besiremiančios atviro koordinavimo metodu, įkūrimo ir šiame procese panaudoti Bendrijos bei valstybių narių nacionalinius gebėjimus.

- apsvarstyti Komisijos kartu su valstybėmis narėmis rengiamos Sąjungos teikiamos pagalbos veiksmingumo reguliarios ataskaitos galimybę;

- pradėti debatus dėl papildomumo, ypač darbo jėgos pasiskirstymo šalies lygmeniu srityje, bendro ilgalaikio programavimo dokumentų kontekste.

4. Apribojančių pagalbos sąlygų panaikinimas

Laikydamasi Barselonos susitarimo, Europos Sąjunga padarė ryškią pažangą užtikrindama VPP finansinį racionalumą. VN, vadovaudamosi PPK rekomendacija, panaikino apribojančias pagalbos mažiausiai išsivysčiusioms šalims (MIŠ) sąlygas. Dauguma šalių daro pažangą toliau mažindamos apribojančias sąlygas. Šiuo metu siūlymai dėl EB pagalbą ribojančių sąlygų panaikinimo yra svarstomi teisėkūros procese. Tuo pat metu ES siekia Kotonu susitarimo IV priedo pakeitimo.

Komisija pažymi, kad bendros EB rinkos ir konkurencijos taisyklės taikomos valstybių narių plėtros pagalbai ir kad ji aktyviai stengsis užtikrinti bendros rinkos veikimą. Be to, du EBPO–PPK ir Komisijos pavedimu atlikti tyrimai parodė pridėtinę naudą ir tolesnę apribojančių sąlygų naikinimo teigiamą įtaką.

Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta pirmiau, Komisija kviečia Tarybą:

- skubiai užbaigti su Komisijos pasiūlymu dėl reglamento dėl apribojančių sąlygų panaikinimo susijusius darbus;

- paremti vykstančius tarptautinius debatus dėl tolesnių su apribojančių sąlygų panaikinimu susijusių veiksmų, viršijančių DAC rekomendacijas, ypač atsižvelgiant į pagalbą maistu, pagalbos maistu metodus bei šalių gavėjų prieigą prie donorų teikiamos pagalbos.

5. Pagalba prekybos srityje (PPS)

ES indėlis įgyvendinant PPS iniciatyvas – didžiausias pasaulyje[9]; jis yra lygus 50 % visos pasaulio pagalbos arba 1 mlrd. EUR kasmet, įskaitant pagrindines daugiašales programas: Integruotą programą mažiausiai išsivysčiusioms šalims (MIŠ) ir Dohos pasaulinį patikos fondą. Taigi, vertinant kiekybiškai, ES vykdo 2002 m. įsipareigojimus.

Naujas iššūkis – tolesnis PPS kokybės ir veiksmingumo gerinimas bei naujų poreikių tenkinimas. Atsižvelgdamos į tai, Europos Komisija ir kai kurios VN pateikė su PPS susijusios veiklos įvertinimą 2004 m.[10] Pagrindinėse įvertinimo išvadose pažymima, kad PPS: 1) pagilino žinias apie šalių partnerių su prekyba susijusias problemas ir prisidėjo prie padidėjusio vietinių įmonių eksporto ir našumo didinimo; 2) turi remtis aiškiu poreikių vertinimu, kuriuo naudojasi šalių gavėjų vyriausybės ir visi pagalbos teikėjai; 3) turėtų būti lankstesnė ir greičiau prisitaikanti prie kintančių sąlygų.

Ateityje dėmesį reikėtų sutelkti į PPS planavimo ir veiksmingo įgyvendinimo ES ir didesnėje pagalbos teikėjų bendruomenėje koordinavimą. Pirmieji veiksmai siekiant šio tikslo galėtų būti darbas neformaliose ES prekybos ir plėtros ekspertų grupėse ir dalykiškas indėlis į EBPO–PPK stebėsenos veiklą. 2005 m. planuojama pateikti bendrą ES koordinavimo veiklos PPS srityje įvertinimą.

Vis daugėja pritariančių minčiai, kad daugelis besivystančių šalių, norėdamos įveikti integracijos į daugiašalę prekybos sistemą iššūkį ir pajusti PPO Dohos plėtros darbotvarkės derybose pasiekto prekybos liberalizavimo teikiamą naudą, susidurs su didelėmis reguliacinėmis išlaidomis. Prekyba paremtą ekonominį prisitaikymą ir augimą galima pasiekti tik žymiai padidinus PPS finansavimą ir išplėtus pasiūlą. Komisija sieks sukurti specialią priemonę, skirtą novatoriškiems finansavimo šaltiniams, ypač Afrikos infrastruktūrai ir prekybai gerinti, pritraukti.

Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta pirmiau, Komisija kviečia Tarybą:

- pagerinti ES koordinavimą: 1) centriniame ir vietos lygmenyse, įskaitant paramą gaunančius šalį ar regioną ir kitus pagrindinius donorus, ir 2) susijusį su ES indėliu į kitas tarptautines iniciatyvas, pvz., Integruotą MIŠ programą. Galima naudoti dabartinius koordinavimo kanalus, pvz., ES prekybos ir plėtros ekspertų grupę. Šis veiksmas taip pat apima intensyvesnį keitimąsi informacija dėl PPS planavimo ir vykdymo bei geros praktikos pavyzdžiais;

- sustiprinti dialogą su šalimis gavėjomis ir užtikrinti, kad jos integruoja prekybos politiką ir nacionalines skurdo mažinimo ir plėtros strategijas;

- patobulinti PPS programavimą, kai reikia ir šalims partnerėms susitarus, atliekant sistemingą prekybos poreikių įvertinimą ;

- užtikrinti lankstesnes PPS programas, lengvai prisitaikančias prie kintančių sąlygų (pavyzdžiui, iškilus sanitarijos ar fitosanitarijos problemoms) ir įgyvendinamas naudojant naujus metodus , pvz., biudžeto ar sektorių paramą, skirtą: 1) padėti prisitaikyti (įskaitant socialinę dimensiją) prie prekybos politikos reformų, 2) sustiprinti gamybos sektorių, 3) paremti socialinius neturtinguosius apsaugančius mechanizmus, ir 4) skatinti prekybos ir aplinkos politikos programas, kurios remtų viena kitą ir būtų nukreiptos tvarios plėtros link;

- suteikti papildomą paramą prekybos reguliavimui ir integracijai atsižvelgiant į tikėtinas dideles su prekybos integracija susijusias išlaidas, su kuriomis susiduria besivystančios šalys;

- Išnagrinėti horizontalių PPS iniciatyvų finansavimo , teikiančio veiksmingesnę paramą įvairiems geografiniams regionams ar įtraukiančio daugiašalius dalyvius, galimybes.

6. Visuotinės viešosios gėrybės

2003 m. Prancūzija ir Švedija įsteigė tarptautinę Visuotinių viešųjų gėrybių darbo grupę (Dg) . Kiti suinteresuotieji asmenys susijungė į Darbo grupės draugų grupę . Atsakymai į Monterėjaus klausimyno klausimus parodė, kad dešimt ES valstybių narių ir Komisija aktyviai dalyvauja debatuose šia tema. Siekiant geresnio šešių VVG numatymo, į Galutinę ataskaitą reikia įtraukti Veiksmų planą su numatytais terminais ir skaičiavimais.

Atrodo, kad valstybės narės ima vis labiau sutarti: 1) dėl Tarptautinių viešųjų gėrybių (TVG) apibrėžimo ir dėl šešių veiklos stiprinimui prioritetiniais pasirinktų TVG: prekybos, žinių, taikos ir saugumo, finansinio stabilumo, visuotinių bendrybių ir užkrečiamų ligų išnaikinimo; 2) pasirengimo išnagrinėti veiksmų planą, atsižvelgiant į bendros ES platformos TVG finansavimo nuostatoms sukūrimą, ir 3) dėl principo, teigiančio, kad su Tūkstantmečio plėtros planais, trimis tvarios plėtros ramsčiais ar kitais sutartais plėtros tikslais susijusios TVG turėtų būti finansuojamos išimtinai iš VPP.

Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta pirmiau, Komisija kviečia Tarybą:

- išnagrinėti būsimą Darbo grupės veiksmų planą remiantis Komisijos pasiūlymu dėl bendros ES platformos dėl TVG nuostatų ir finansavimo;

- sutarti, kurios TVG nepatenka į plėtros krypčių „lauką“ ir turėtų būti finansuojamos iš kitų nei OPP nacionalinių biudžetų finansavimo šaltinių;

- Atnaujinti Barselonos įsipareigojimus: tęsti darbus, susijusius su tolesniais bendrais daugiašaliais veiksmais, skirtais prioritetinių Tarptautinių viešųjų gėrybių stiprinimui, pradedant nuo ES Veiksmų plano sudarymo iki 2006 m.

7. Novatoriški finansavimo šaltiniai ir nauji įgyvendinimo mechanizmai

2004 m. gruodžio mėn. Europos Taryba sutiko „ išnagrinėti novatoriškus finansavimo būdus “ ir paprašė Komisiją pateikti aktualius pasiūlymus, atsižvelgiant į aukščiausio lygio renginio idėjas.

Norint, kad besivystančios šalys pasiektų numatytus TPT, reikia žymiai didesnės pagalbos. Šalia naujų ir tinkamų OPP tikslų 2010 m., kurie ir toliau turi likti pirmuoju ES prioritetu, ES privalo tarptautiniuose debatuose išsakyti savo nuomonę apie novatoriškus šaltinius. Tačiau tai neturi trukdyti veiksmams, didinantiems tradicinių finansavimo šaltinių skaičių.

Papildomų ir pastovesnių finansavimo šaltinių telkimo tikslas turi įgalinti diskusiją dėl novatoriškų finansavimo šaltinių ir pagalbos modelių bei leisti numatyti vidutinės trukmės laikotarpio finansavimą – kažką panašaus į „nuosavus išteklius“ plėtrai.

Kelios valstybės narės išbandė įvairius naujus novatoriškus finansavimo mechanizmus, iš kurių dažniausi buvo šie pasiūlymai:

- JK pasiūlymas neskaidyti metų pradžioje numatytos padidėjusios pagalbos , naudojant „Tarptautinio finansinio palengvinimo“ (toliau – TFP) instrumentą;

- Brazilijos, Čilės, Prancūzijos prezidentų ir Ispanijos ministro pirmininko pateikti pasiūlymai, susiję su tarptautiniu apmokestinimu , aptariami „Landau ataskaitoje“ ir „Lula Group“ darbe; ir

- savanoriški veiksmai , tokie kaip visuotinė loterija arba labdara .

Visi šie pasiūlymai verti dėmesio, tačiau pasirenkant tinkamiausius, būtina vadovautis tam tikrais kriterijais. Kriterijais galėtų būti atsakymai į šiuos klausimus: kiek lėšų galima gauti iš kiekvieno pasiūlymo; kokia šių lėšų dalis būtų papildomos lėšos; ar šios lėšos būtų pastovios ir iš anksto numatomos; kaip būtų veikiamas konkurencingumas ir tam tikri sektoriai; kokie šių pasiūlymų trūkumai (pvz., įgyvendinimo ir administracinės išlaidos, kt.); kuriuos pasiūlymus galima įgyvendinti greičiausiai; ar šiems pasiūlymams įgyvendinti būtina pasaulinė parama ar juos galima įgyvendinti regioniniu, t.y. ES, lygmeniu[11]?

TFP iniciatyva, kuri remiasi obligacijų išleidimu tarptautinėse rinkose ir pagalbos teikėjų įsipareigojimu reguliariai mokėti, buvo sukurta kaip laikina priemonė Monterėjuje prisiimtiems įsipareigojimams įgyvendinti. Ši iniciatyva nėra skirta 2002 m. Monterėjuje prisiimtais įsipareigojimais gaunamiems ištekliams papildyti, tačiau galėtų padėti sumažinti finansinį deficitą iki 2015 m. ir padėti pasiekti TPT. Nors TFP kelia daug klausimų ir reikėtų aiškiau apibrėžti kai kurias detales, ypač kai kuriuos valdymo klausimus, Europos komisija mano, kad TFP iniciatyva yra verta rimto svarstymo. Nors ši idėja yra patraukli dėl galimybės greitai gauti papildomų lėšų, norint ją įgyvendinti, reikėtų padidinti besivystančių šalių lėšų įsisavinimo gebėjimus. Šalyse donorėse ir šalyse gavėjose taip pat gali iškilti kartų klausimas. Nors šios iniciatyvos šalininkai teigia, kad iniciatyvos išlaidos bus padengtos iš didesnio pagalbos biudžeto, kurio reikia siekiant įgyvendinti Monterėjuje ir vėliau prisiimtus įsipareigojimus, galiausiai iniciatyvos išlaidas turės padengti būsimieji mokesčių mokėtojai. Be to, po 2015 m. dalis TFP pagalbos teikėjų biudžeto bus skirta išmokoms TFP obligacijų turėtojams, o tai gali kelti besivystančioms šalims skirtos VPP sumažėjimo pavojų. Taip pat vis dar nėra aišku, koks apskaitos metodas bus naudojamas donorų įmokoms apskaityti, tačiau ES VN yra svarbu bent jau užtikrinti, kad nebūtų pakenkta fiskaliniam skaidrumui.

Neseniai vykusių diskusijų metu buvo pateikti keli pasiūlymai dėl tikrųjų papildomų išteklių šaltinių:

- Mokesčiai, susiję su aplinka, energija ar transportu, pavyzdžiui, jūrų transporto, aviacijos ar CO2 mokesčiai;

- Finansinių sandorių mokesčiai, pavyzdžiui, Tobino mokestis;

- Mokesčiai maistui, susijusiam su sveikata, pavyzdžiui, cukraus kiekio maiste mokestis;

- Prekybos ginklais mokesčiai;

- Didelių tarptautinių bendrovių pelno mokesčiai.

Labdaringa veikla ir įmonių socialinės atsakomybė taip pat yra dėmesio vertos iniciatyvos . Šios priemonės ne tik unikaliu būdu išreiškia žmonijos solidarumą, bet ir leidžia sukaupti dideles pinigų sumas. Komisija mano, kad ir šioje srityje yra daug vietos novatoriškumui: daugelį dalykų reikia atlikti savanoriškai, pavyzdžiui, naudojant internetą solidarumui sustiprinti, tačiau Komisija ir valstybių narių vyriausybės galėtų apsvarstyti tokias pagalbos priemones kaip labdarą skatinanti apmokestinimo sistema , giminiavimasis arba parama savanoriškiems šaltiniams, pavyzdžiui, visuotinei loterijai .

Kokių priemonių bebūtų imtasi, kokie šaltiniai – tradiciniai ar novatoriški – būtų naudojami, būtina padidinti OPP srautą. Siekiant užtikrinti, kad šie padidėję ištekliai, skirti paremti besivystančių šalių pastangas siekti TPT efektyviausiu būdu, reikia sukurti lengviau numatomus ir pastovesnius naujus pagalbos modelius . Šiuo metu taikomi pagalbos modeliai neatspindi pagalbos srauto lankstumo ir numatomumo, kuriais šalys partnerės galėtų remtis investuodamos vidutinės trukmės laikotarpiu ir taip pagreitindamos pažangą siekiant TPT.

Kiekviena finansinė priemonė turi privalumų: projektuose gali dalyvauti nevyriausybiniai veikėjai, o didesniu mastu biudžeto parama reiškia lankstų su nacionaliniais prioritetais suderintą finansavimą. Tačiau nei viena iš šių priemonių nėra idealus vidutinės trukmės numatomumo ir lankstumo finansuojant periodiškas išlaidas derinys. Atleidimas nuo skolos, nors ir atitinka šiuos kriterijus, gali sąlygoti neteisingą išteklių pasiskirstymą. Todėl reikia naujų modelių, remiančių reformas, būtinas TPT pasiekti. Naujuosius modelius galima taikyti tik toms labai nuo pagalbos priklausančioms šalims, kurios, įgyvendindamos skurdo mažinimo strategijas ir naudodamos patikimą rezultatų stebėjimo sistemą, pademonstravo savo įsipareigojimą sumažinti skurdą. Šios šalys turi būti ekonomiškai stabilios ir pademonstruoti pažangą viešųjų finansų ir valdymo srityje.

Galima numatyti keletą mechanizmų, užtikrinančių pakankamą numatomumą ir leidžiančių pagalbos teikėjams toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus – pavyzdžiui, garantuota parama 3-5 metams, atliekant vidurio laikotarpio peržiūrą, kurios metu nustatomas būsimos paramos lygis; sutartis ilgesniam nei 10 metų laikui, garantuojanti minimalią pagalbą; kas trejus metus atnaujinami įsipareigojimai, ir t.t. Pagrindinių partnerystės ir bendradarbiavimo sutarčių dalių (pvz., žmogaus teisių) pažeidimai gali būti programų sustabdymo priežastimi.

Šie pasiūlymai turi būti aptarti su šalimis partnerėmis techniniu ir politiniu lygiais. Novatoriškiems pagalbos modeliams įdiegti reikia pakankamai lanksčių ir pastovių finansavimo šaltinių.

Reikėtų toliau svarstyti laikino atleidimo nuo skolos taikymą toms šalims, kurioms gresia išorės sukrėtimai.

Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta pirmiau, Komisija kviečia Tarybą:

- paspartinti darbus dėl perspektyviausių novatoriškų papildomų finansavimo šaltinių;

- ištirti Europos iniciatyvos galimybes sukurti naujus, lengviau numatomus ir pastovesnius pagalbos modelius;

- nuodugniai įvertinti novatoriškus pasiūlymus, remiančius privačią (verslo ir labdaros) iniciatyvą.

8. Tarptautinės finansų sistemos reforma

Stebėti šio „ES Barselonos įsipareigojimo“ vykdymo pažangą nėra lengva dėl nespecializuoto ir sudėtingo šios priemonės pobūdžio, reikalaujančio ilgalaikių pastangų pažangai pasiekti. Tačiau bendros ES pozicijos plėtotė yra lemiantis veiksnys, leidžiantis siekti Monterėjaus įsipareigojimo dėl besivystančių šalių didėjančios atsakomybės už savo ateitį įvykdymo. ES valstybės narės išreiškė bendrą pasitenkinimą dėl per pastaruosius penkerius metus pagerėjusio neformalaus ES koordinavimo tarp ES TVF ir Pasaulio banko Vašingtone vykdančiųjų direktorių, vykstančio reguliarių susirinkimų, su kuriais Komisija yra susijusi, forma. Be to, Ekonomikos ir finansų komitetas (EFK) įsteigė specialų pakomitetį (SCIMF) ES pozicijai dėl TVF ir kitų susijusių klausimų koordinuoti. Toks ES bendradarbiavimas turėtų apimti Regioninius plėtros bankus, kuriuose bendros ES akcijos turi didelę reikšmę.

Vis dėlto to nepakanka. Keletas valstybių narių išreiškė pageidavimą žengti toliau (pvz., pagerino informacijos sklaidą, suderino požiūrius).

Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta pirmiau, Komisija kviečia Tarybą:

- kiek įmanoma dažniau pristatyti bendrą Europos poziciją tarptautinėse finansinėse institucijose (TFI), padidinti Europos Sąjungos matomumą ir įtaką (ar balsą) šiose institucijose ;

- suformuoti bendrą ES poziciją dėl besivystančių ir pereinamojo laikotarpio šalių įtakos stiprinimo tarptautiniame ekonominių sprendimų priėmimo procese.

9. Atleidimas nuo skolų

ES gerai sekasi remti pratęstos HIPC iniciatyvos įgyvendinimą, taigi, šioje srityje prisiimti įsipareigojimai vykdomi. Naujosios valstybės narės savo indėlį HIPC įneša kaip kreditoriai, o kai kurios prisideda prie HIPC patikos fondo. Dauguma valstybių narių siekia daugiau nei vien įgyvendinti HIPC – jos suteikia 100 % atleidimą nuo skolos pagal išankstinį reikalavimą.

Vis dėlto susirūpinimas dėl neturtingų šalių skolų išlieka, todėl reikia tolesnio svarstymo[12] bei veiksmų. Trumpalaikiu laikotarpiu bendras HIPC iniciatyvos finansavimas nėra pilnai užtikrinamas tol, kol nuo skolų neatleidžia Paryžiaus klubui nepriklausantys kreditoriai. Vis labiau sutariama, kad norint užtikrinti ilgalaikį tvarų neturtingų šalių skolų lygį, vien HIPC iniciatyvos , nors ir pratęstos, nepakaks . Didžiojo septyneto šalys susitarė dėl galimo pilno daugiašalės skolos panaikinimo principo[13].

Reikia sutelkti pastangas, kuriant ir vystant į ateitį nukreiptas strategijas, skirtas šiems svarbiems klausimams spręsti:

- HIPC skolų panaikinimas, nors ir kritikuotas, yra novatoriškiausias požiūris pagalbos suteikimo ir perdavimo išlaidų atžvilgiu. Vis dėlto, finansavimas reiškia kur kas daugiau nei vien skolų panaikinimą. Be to, skolų panaikinimas yra netinkamas instrumentas pagalbos paskirstymo kriterijaus prasme, kadangi labiausiai įsiskolinusios šalys nėra nei neturtingiausios, nei geriausiai valdomos, nei labiausiai vargstančios.

- HIPC iniciatyva vis dar neapima kelių, daugiausiai pokonfliktinėje situacijoje esančių šalių . Dauguma valstybių narių sutinka, kad tokia situacija kelia nerimą, tačiau negali pasiūlyti aiškių sprendimų.

- Išsamus tyrimas parodė, kad kai kurios šalys, net išsiveržusios iš HIPC grupės, liks arba grįš į buvusią situaciją. Dauguma valstybių narių pritaria arba neprieštarauja papildomam atleidimui nuo skolų, tačiau nuomonės, kaip tai padaryti – skiriasi.

- ES šalyse plačiai sutariama, kad TVF ir Pasaulio Banko sukurta į ateitį orientuota, aiški skolos tvarumo tyrimo programa nedideles pajamas gaunančioms šalims ir šios programos įgyvendinimas yra būtini norint išspręsti minėtas problemas.

- Ši programa taip pat pabrėžia stiprų ryšį tarp skolos tvarumo ir atsparumo išorės sukrėtimams, o Komisija aktyviai ieško priemonių, kurios padėtų išorinių sukrėtimų paveiktoms šalims.

Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta pirmiau, Komisija kviečia Tarybą:

- paremti ne tik išplėstos HIPC iniciatyvos realizavimą, bet ir alternatyvių, specialiai sukurtų veiksmų įgyvendinimą pokonfliktinėse šalyse su didelėmis skolomis, nesugebėjusiose pasinaudoti HIPC iniciatyvos teikiamais privalumais, ir išspręsti nestiprių institucijų ir įsisenėjusių skolų problemas ;

- taip pat išnagrinėti galimybę panaudoti laikiną atleidimą nuo skolų bei kitas priemones, siekiant sumažinti išorės sukrėtimų įtaką skolų turinčioms šalims.

10. Išvados

ES vykdo daugumą „Barselonos įsipareigojimų“. 2005 m. rugsėjo mėn. vyksiančiame JT aukščiausio lygio susitikime didžiausias dėmesys bus kreipiamas į tai, kaip pagreitinti pažangą siekiant TPT, ypač Afrikoje. Išsiplėtusi ES kviečiama dar kartą pademonstruoti ir sutvirtinti įsipareigojimą spręsti PF problemą. Remdamasi šiame dokumente pateiktais pasiūlymais, Komisija ketina pradėti diskusiją, kuri padėtų parengti naujus įsipareigojimus ir sutarti dėl „Barselona II“ įsipareigojimų. Šio Komunikato tikslas – PF priemonių tobulinimas, o Komunikate dėl politikų nuoseklumo[14] siūlomos kitos politikos priemonės, kurių galima imtis siekiant TPT.

Annex 1

Summary | March 14, 2002: Council Conclusions on the International Conference on Financing for Development (Monterrey, Mexico, 18-22 March 2002) |

The Council of the European Union:

“1. Considering that the International Conference on Financing for Development represents an historic opportunity to make progress towards the achievement of the Millennium Development Goals for poverty reduction and the other internationally agreed development targets in a holistic manner.

2. Recalling the need for all international partners to reach the UN goal of 0.7% ODA/GNI and the European Council Presidency Conclusions in Gothenburg and Laeken, and recognizing that mobilizing international private and public resources for sustainable development is essential, that resources would need to be increased in order to reach the Millennium Development Goals, including according to World Bank estimates a doubling of ODA;

3. Stressing that the Conference should be based on a spirit of strengthened partnership in which developing countries take primary responsibility for their own development, ensuring democracy, human rights and the rule of law, while developed countries actively support them, thus contributing to the "global deal" that will be discussed at the Johannesburg Summit

4. Recognizing that the issue of aid effectiveness both by donors and recipients must be adequately addressed to ensure that increased ODA flows have a positive impact on development, and resources go effectively and efficiently to fighting poverty and reducing inequality.

5. Stressing that developing countries have primary responsibility to create a sound macroeconomic environment, an appropriate framework for investments and guarantee that funds received are properly and effectively managed, engaging themselves to ensure good governance, achieve high standards of transparency and eliminate corruption.

6. Recalling the importance to development financing of the Doha Development Agenda, which should address the specific concerns and priorities of developing countries, allowing them to realize the full benefits of participation in the world economy.

7. And thus, in order to achieve a successful outcome of the Conference, the Council stresses the value of the Monterrey Consensus, and affirms its willingness to make the following commitments;

a) In pursuance of the undertaking to examine the means and timeframe that will allow each of the Member States to reach the UN goal of 0.7% ODA/GNI, those Member States that have not yet reached the 0.7% target commit themselves - as a first significant step - individually to increasing their ODA volume in the next four years within their respective budget allocation processes, whilst the other Member States renew their efforts to remain above the target of 0.7% ODA, so that collectively an EU average of 0.39% is reached by 2006. In view of this goal, all the EU Member States will in any case strive to reach, within their respective budget allocation processes, at least 0.33% ODA/GNI by 2006.

b) To take concrete steps on coordination of policies and harmonization procedures before 2004, both at EC and Member States level, in line with internationally agreed best practices including by implementing recommendations from the OECD Development Assistance Committee Task Force on donor practice.

c) To implement the DAC recommendation on untying of aid to Least Developed Countries and continue discussions in view of further untying. The EU will also consider steps towards further untying of Community aid while maintaining the existing system of price preferences of the EU-ACP framework.

d) To increase assistance for long-term trade-related capacity building, productive capacity and measures addressing supply-side constraints in developing countries, as well as to provide immediate support for trade-related technical assistance in order to improve the negotiating capacity of developing countries in trade negotiations, including by commitments made at the WTO pledging Conference in Geneva on 11 March 2002.

e) To further work towards a participatory process at the global level, including the proposal of setting up a task force open to all actors on a temporary basis, designed to lead to the identification of relevant Global Public Goods.

f) To further explore innovative sources of financing and taking into account the conclusions of the Commission Globalization Report.

g) To influence the reform of the International Financial System by combating abuses of financial globalization, strengthening the voice of developing countries in international economic decision-making, and, while respecting their respective roles, enhancing the coherence between the UN, International Financial Institutions and WTO.

h) To pursue its efforts to restore debt sustainability in the context of the enhanced HIPC initiative, so that developing countries, and especially the poorest ones, can pursue growth and development unconstrained by unsustainable debt dynamics."

Website link: http://europa-eu-un.org/articles/en/article_1222_en.htm

Annex 2

Extract of the Conclusions of the General Affairs and External Relations Council of 22-23 November 2004 on the report of the Ad Hoc Working Party on Harmonisation:

RECALLING:

The Commission Communication of 5 March 2004 on 3translating the Monterrey Consensus into practice: the contribution by the European Union"[15];

Its Conclusions of 27 April 2004[16], which called for the establishment of an Ad-Hoc Working Party of the Council consisting of experts on Harmonisation (AHWPH), in order to examine in detail the Commission recommendations contained in the Commission Communication and other relevant proposals with a view to translating the Barcelona Commitment II into practice;

The decision adopted by the COREPER establishing the AHWPH and setting up its mandate[17];

That the Working Party was invited to report back to Council no later than November 2004, with a view to adoption by the Council of an EU Action Plan for Coordination and Harmonisation for submission to the Second High Level Forum on Harmonisation and Alignment for Aid Effectiveness to be held in Paris in 2005;

THE COUNCIL,

NOTING that the COREPER, on 18 November 2004 agreed on the Report presented by the AHWPH;

ENDORSES the report of the Ad-Hoc Working Party on Harmonisation entitled "Advancing Coordination, Harmonisation and Alignment: the contribution of the European Union";

INVITES the relevant Council bodies to continue the work for preparing the participation of the EU to the Second High Level Forum on Harmonisation and Alignment for Aid Effectiveness to be held in Paris in 2005;

REAFFIRMS its intention to monitor regularly the further progress made with the view to translating the Barcelona Commitment II into practice.

[1] 2002 m. kovo 14 d. Tarybos išvados dėl JT konferencijos dėl plėtros finansavimo (Monterėjus), žr. 1 priedą.

[2] SEK(2003) 569, 2003.5.15.

[3] KOM(2004) 150, 2004.3.5.

[4] Tarybos išvados GAERC, 2004.11.22–23; 14724/04 (Spauda 325) p. 37, žr. 2 priedą.

[5] Tarnybų darbinis dokumentas SEK(2005) 453: ES priemonės „Barselonos įsipareigojimams“ ir Monterėjaus konsensusui įgyvendinti.

[6] Belgijoje (62,9 %), Prancūzijoje (30,5 %), Švedijoje (27,6 %), Liuksemburge (26,3 %), Jungtinėje Karalystėje (23,4 %), Airijoje (18,3 %), Vokietijoje (18,1 %), Graikijoje (14,4 %), Ispanijoje (13,7 %), Suomijoje (11,7 %), Nyderlanduose (9,9 %) ir Portugalijoje (5,7 %).

[7] Paryžiaus deklaracija dėl pagalbos efektyvumo, aukščiausio lygio forumas, Paryžius, 2005.2.28–3.2.

[8] Žr. 2 priedą. Šios išvados yra parengtos remiantis ES Ad Hoc Harmonizavimo darbo grupės rekomendacijomis. Išsamios išvados pateiktos Tarnybų darbiniame dokumente.

[9] Kaip pažymima Dohos plėtros darbotvarkės prekybos gebėjimų ugdymo duomenų bazėje (TCBDB), ES teikia maždaug 50 % visos pasaulio pagalbos prekybos srityje. Nuo 2001 m. EB PPS indėlis sudaro didžiąją dalį visos pagalbos, t.y. vidutiniškai 700 mln. EUR per metus. Situacija valstybėse narėse – įvairi. Kai kurios šalys proporcingai didina indėlius į PPS.

[10] JK (DFID PPS įvertinimas), Nyderlandai ir Vokietija.

[11] Komisijos tarnybų darbiniame dokumente „Novatoriški plėtros finansavimo šaltiniai – galimybių apžvalga“ aptariami svarbiausi klausimai. (SEK(2005) 467).

[12] Žr. EB finansuotą 2004 m. kovo mėn. tyrimą „Beyond the HIPC Initiative“:http://www.europa.eu.int/comm/development/body/theme/hipc/docs/Beyond_HIPC_en.pdf#zoom=100.

[13] Didžiojo septyneto Finansų ministrų išvados dėl plėtros, Londonas, 2005 m. vasario 5 d.

[14] KOM(2005) 134.

[15] Doc. 7108/04 - COM(2004) 150.

[16] Doc. 8973/04.

[17] Doc. 9188/04.