20.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 231/69

1.1

pritaria Komisijos iniciatyvai šiuo laikotarpiu iš dalies pakeisti Darbo laiko direktyvą, kadangi būtina skubiai spręsti problemas, susijusias su Darbo laiko direktyvos interpretavimu ir taikymu valstybių narių lygiu;

1.2

primena Komisijai, Parlamentui ir Tarybai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra pagrindiniai darbdaviai Europos Sąjungoje, atliekantys svarbų vaidmenį tvarkant tokias viešąsias paslaugas kaip socialinė rūpyba, sveikatos ir civilinės apsaugos paslaugos;

1.3

išreiškia susirūpinimą, kad, nesuradus tinkamo sprendimo, visoje ES iš karto kils problemų dėl kvalifikuotų darbuotojų stygiaus sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos sektoriuje, ir kad greitai šiuose sektoriuose dar labiau padidės ekonominė migracija iš naujųjų valstybių narių ir ES nepriklausančių neturtingesnių šalių į valstybes nares, ir kad tai padarys tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės žalos naujųjų valstybių narių ir ES nepriklausančių neturtingesnių valstybių narių sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos sektoriams;

1.4

mano, kad nors yra ir techninis darbo laiko reguliavimo klausimo aspektas, daromas poveikis ir visuomenės, kurią Europa nori būti, tipui; kai Europa siekia skatinti didesnį verslumą, kūrybingumą ir aktyvią pilietybę, kartu užtikrindama asmenims geresnę darbo ir gyvenimo pusiausvyrą, darbo laiko reguliavimas daro poveikį visiems šiems siekiams ir dėl to turi būti apsvarstytas atsižvelgiant į šias sąlygas.

1.5

pripažįsta, kad Komisijos pasiūlymas dėl darbo laiko apibrėžimo bando panaikinti dėl ETT sprendimų, priimtų Jaeger ir SIMAP bylose atsiradusį teisinį netikrumą. Europos įstatymų leidyba turi užtikrinti, kad budėjimo nuostatos liks svarbus veiksnys norint teikti kokybiškas ir nepertraukiamas sveikatos paslaugas ir priežiūros globos namuose paslaugas, kurios teikiamos pažeidžiamiems suaugusiems ir vaikams;

1.6

pripažįsta, kad galimas neigiamas grįžimo į tą padėtį, kuri buvo prieš SIMAP ir Jaeger bylas, poveikis galėtų būti tas, kad gali būti naudojami tokie darbo modeliai, pagal kuriuos darbuotojai daug laiko praleidžia budėdami darbo vietoje, ir kad, jei toks laikas nebus veiksmingai tvarkomas, tai gali turėti įtakos šių darbuotojų ir net kitų asmenų — vartotojų ar visuomenės — sveikatai ir saugai, ir darbuotojo sugebėjimui darbą suderinti su šeimyniniu gyvenimu;

1.7

vis dėlto pažymi, kad Darbo laiko direktyva yra sveikatos ir saugos priemonė, skirta darbo valandoms apriboti ir darbui su poilsiu suderinti. Tai nėra priemonė, skirta kitoms įdarbinimo sąlygoms apibrėžti, pavyzdžiui, sutikimui dirbti tam tikromis valandomis arba finansines kompensacijas už tam tikras valandas. Tai klausimai, dėl kurių turi būti susitarta atskirai arba kartu pagal atitinkamą atskirų valstybių narių arba darbo sektorių praktiką arba procedūras. Be to, nepaisant to, koks darbo modelis yra numatytas, darbdavys ir toliau yra atsakingas už darbuotojų sveikatą ir saugą ir turi taikyti priemones, užtikrinančias, kad nebūtų pakenkta jų sveikatai;

1.8

mano, kad šiuo metu galimybe pratęsti pamatinį laikotarpį, skirtą vidutiniam darbo valandų skaičiui per savaitę apskaičiuoti, gali pasinaudoti ribotas darbo vietų skaičius, kurioms taikomos leidžiančios nukrypti nuostatos, arba jeigu šiuo klausimu yra priimta kolektyvinė sutartis pasisako už greitą sezoninio darbo valandų metodo įvedimą, ypač tose pramonės šakose, kurios labai priklauso nuo sezoninės produktų ir paslaugų paklausos kaitos. Tai būtų naudinga konkurencijai didinti;

1.9

pastebi, kad vidutinio darbo laiko apskaičiavimo taikymo taisyklė, taikoma darbuotojams, įdarbintiems pagal trumpesnes sutartis, yra iš esmės tokia pati kaip ir ta, kuri yra šiuo metu taikoma darbuotojams, dirbantiems trumpiau nei standartinis 4 mėnesių pamatinis laikotarpis;

1.10

pažymi, kad pasiūlymu suteikti kompensuojamąjį poilsį panaikinamas ETT sprendimu Jaeger byloje nustatytas įpareigojimas kompensuojamąjį poilsį skirti nedelsiant. Tai panaikintų šio sprendimo sukeltą painiavą. Daugeliu atvejų 72 valandos bus tinkamas laikotarpis, per kurį bus suteikiamas kompensuojamasis poilsis;

1.11

pastebi, kad Komisijos pasiūlymais būtų išsaugota darbuotojų teisė sutikti dirbti ilgiau nei didžiausią 48 valandų vidurkį per savaitę tose valstybėse narėse, kurios pasirinktų šį variantą, tačiau kai kuriose darbo vietose ši galimybė priklausytų nuo kolektyvinių sutarčių. Ši pasiūlymo dalis, jei jos bus laikomasi, turėtų būti išaiškinta, kadangi pagal ją, asmenys taip pat gali sutikti dirbti ilgiau tose darbo vietose, kuriose nėra sudarytos kolektyvinės sutartys. Taigi nevisiškai aišku, kada ši priemonė taikoma. Pavyzdžiui, gali būti numatyta ją taikyti smulkiesiems darbdaviams valstybėse narėse, kuriose tradiciškai nėra plačiai paplitusios kolektyvinių derybų struktūros, tokiose kaip JK. Tai taip pat gali būti aktualu bet kuriai naujajai valstybei narei, kurioje nėra pakankamai susiformavęs socialinio dialogo procesas ir nėra paplitusios kolektyvinės sutartys;

1.12

sutinka, kad sprendimas sutikti dirbti ilgiau nei nustatytą didžiausią 48 darbo valandų per savaitę vidurkį yra laisvanoriškas kiekvieno darbuotojo pasirinkimas ir kad darbdaviai negali daryti jiems dėl to spaudimo. Turi būti atitinkamos apsaugos priemonės, kurios užtikrintų, kad tokio spaudimo nebūtų, taip pat ir papildomos priemonės, kurios užtikrintų, kad yra apsaugota tokį pasirinkimą padariusių darbuotojų sveikata ir sauga;

1.13

pastebi, kad daugelis reikalavimų, kurie taikytini sutikimui dirbti ilgiau nei 48 valandų, jau yra taikomi atskiriems jau dabar galiojantiems sutikimams; bet kai kurie nenumato jokios akivaizdžios papildomos apsaugos darbuotojams ir turėtų būti panaikinti arba palikta spręsti valstybėms narėms;

1.14

mano, jog toks reikalavimas, dėl sutikimo turi galioti ne ilgiau nei vienerius metus ir po to gali būti pratęstas galėtų būti klaidingai suprastas, nes būtų manoma, kad sutikimas turi galioti vienerius metus, tačiau iš tikrųjų yra numatyta, jog asmenys gali laisvai nuspręsti nutraukti sutikimą bet kuriuo metu;

1.15

pripažįsta, kad nuostata, kad sutikimas dirbti ilgiau, pasirašytas tuo pačiu metu kaip ir darbo sutartis, būtų negaliojantis, suteiktų apsaugą darbuotojams, kurie kitaip gali jausti spaudimą sutikti dirbti ilgiau. Tačiau savo darbinės veiklos pradžioje įsidarbinę pas naują darbdavį, asmenys gali norėti dirbti ilgiau, kad užsidirbtų papildomų pajamų, tačiau turi būti aiškiai nustatyta, kokiu darbo laikotarpiu darbuotojas turi teisę pasinaudoti šia galimybe. Tai ypač svarbu, kai darbuotojai yra įdarbinami pagal trumpalaikes sutartis, atsižvelgiant į sezoninį darbo krūvio padidėjimą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad bandomasis laikotarpis yra suprantamas skirtingai, papildomas reikalavimas, kad bandomuoju laikotarpiu darbuotojai negali pasirašyti sutikimo dirbti ilgiau, ne tik iškels interpretavimo problemų, bet ir atims iš tokio darbuotojo galimybę užsidirbti papildomų pajamų;

1.16

atkreipia dėmesį į neįprastą anomaliją, kurią sukėlė naujasis pasiūlymas, kad sutikęs dirbti ilgiau darbuotojas, kai jam tai daryti leidžia kolektyvinė sutartis, negali dirbti ilgiau nei 65 valandas per savaitę, kadangi pripažinta, kad tai yra neįprastai didelis ir nenormalus darbo valandų skaičius, tačiau tai nereiškia, kad sutikęs dirbti ilgiau darbuotojas negali dirbti daugiau nei 65 valandas per savaitę, o nesutikęs dirbti ilgiau darbuotojas, kuriam galioja didžiausias 48 darbo valandų per savaitę vidurkis, gali. Be to, akivaizdu, kad darbuotojui, dirbančiam darbo vietoje, kurioje nėra sudaryta kolektyvinė sutartis arba kur darbuotojai nėra atstovaujami, ir kuris asmeniškai sutinka dirbti ilgiau, taip pat nebus taikoma didžiausia 65 valandų per savaitę riba;

1.17

mano, kad papildomas reikalavimas kruopščiai vesti visų tokį darbą dirbančių darbuotojų realiai dirbtų darbo valandų apskaitą padidintų biurokratiją, ir kad būtų geriau, jei direktyvoje būtų numatyta, kad atsakomybė už įsipareigojimų darbdaviui skyrimą būtų perduota valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms. Tos valdžios institucijos turės galimybę įtraukti šiuos reikalavimus į bendrą valstybės narės sveikatos ir saugos strategiją ir į darbdavių įsipareigojimus.

2.1

Komisijai, Parlamentui ir Tarybai pasistengti skubiai parengti pasiūlymų išvadas, kad Darbo laiko direktyva taptų aiškesnė ir ja būtų pasitikima;

2.2.

kad būtų priimtas naujas darbo laiko, apimančio dvi naujas sąvokas — „budėjimo laikas“ ir „neaktyvus budėjimo laiko periodas“ — apibrėžimas, t.y. budėjimo laikui, kuris reiškia laiką, kai darbuotojas privalo būtų darbo vietoje, kad darbuotojui paprašius galėtų vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas, nebūtų priskiriamas neaktyvaus budėjimo laiko periodas, nebent valstybės narės nuspręstų kitaip arba tai numatytų kolektyvinė sutartis. Budėjimo laikas, kai darbuotojai realiai atlieka darbą, yra laikomas darbo laiku.

2.3.

kad Komisijos pasiūlymą, kad valstybėms narėms būtų suteikta galimybė, panorus, visiems darbuotojams nustatyti standartinį pamatinį laikotarpį, kuris truktų iki 12 mėnesių, su sąlyga, kad pagal terminuotą sutartį dirbančių darbuotojų pamatinis laikotarpis negali būti ilgesnis nei darbo sutarties terminas, jei jis yra trumpesnis nei vieneri metai, reikia priimti;

2.4.

kad, nors Komisijos pasiūlymas, kad, jei darbuotojai negali pasinaudoti teise į kasdienį ar savaitinį poilsį, jiems per atitinkamą laikotarpį, ne ilgesnį kaip 72 valandos, turi būti suteikti atitinkami kompensuojamojo poilsio laikotarpiai, yra ryškus dabartinės padėties pagerinimas, kurį paskatino ETT sprendimas Jaeger byloje, siekiant atsižvelgti į platų sektorių ir darbo praktikos sričių sektorių spektrą, rimtai turi būti apsvarstyta galimybė nustatyti ilgesnį laikotarpį, per kurį gali būti skiriamas kompensuojamasis poilsis. Be to, į 17 straipsnį turi būti įtraukta galimybė pratęsti terminą, pagal valstybėje galiojančią tvarką, priimant teisės aktą ar sudarant susitarimą tarp darbdavių ir darbuotojų;

2.5.

kad ES ir jos valstybėms narėms panorėjus skatinti didesnį verslumą, kūrybingumą ir aktyvią pilietybę ir kartu siekti geresnės darbo ir gyvenimo pusiausvyros, valstybėms narėms duota galimybė, kad jų darbuotojai galėtų laisvai pasirinkti galimybę dirbti ilgiau nei didžiausią 48 darbo valandų per savaitę vidurkį, galėtų būti nutraukiama laipsniškai, pritariant iniciatyvoms, skatinančioms šiuos kitus siekius;

2.6.

kad Komisijos pasiūlymas, kad galimybė pasirinkti dirbti ilgiau nei nustatytą didžiausią 48 valandų per savaitę skaičių būtų sudaryta tik tuomet, kai toks pasirinkimas yra numatytas kolektyvinėse sutartyse arba dviejų darbo šalių susitarimu nacionaliniu arba regioniniu lygiu, arba kolektyvinėse sutartyse atitinkamu lygiu, turi būti paremtas;

2.7.

kad Komisijos pastangos užtikrinti, kad pasirinkę dirbti ilgiau asmenys tai darytų savo laisva valia, žinodami, kad gali laisvai grįžti prie ankstesnio režimo, nebijodami patirti žalos, yra labai remtinos;

2.8

Palikti šias sąlygas:

2.8.1

Išbraukti šias sąlygas:

2.8.2

Išbraukti arba palikti valstybėms narėms įgyvendinti šias sąlygas, pagal jų nacionalinę praktiką ir tvarką, atsižvelgiant į jų aktualumą nacionalinės teisės ir darbinių santykių sistemų požiūriu: