4B PRIEDAS

Slėginio uždegimo (su) variklių ir priverstinio uždegimo (pu) variklių, degalams naudojančių gamtines dujas (gd) arba suskystintąsias naftos dujas (snd), turinčių visame pasaulyje suderintą didelio galingumo variklių sertifikatą (WHDC, visame pasaulyje suderinta techninė taisyklė nr. 4), bandymų metodika

1.   TAIKYMAS

Šiuo metu šis priedas netaikomas tipui tvirtinti pagal šią taisyklę. Jis bus taikomas ateityje.

2.   Rezervuota (1)

3.   APIBRĖŽTYS, SIMBOLIAI IR SANTRUMPOS

3.1.   Apibrėžtys

Šioje taisyklėje:

3.1.1.   „Nenutrūkstamoji regeneracija“ – papildomo išmetamųjų teršalų valymo sistemos regeneravimo procesas, kuris šiai sistemai taikomas nuolat arba bent kartą per WHTC karšto varikio užvedimo bandymą. Šiam regeneravimo procesui neprivaloma taikyti specialios bandymo metodikos.

3.1.2.   „Delsos trukmė“ – laiko skirtumas tarp etaloniniame taške išmatuotinos sudedamosios dalies pokyčio ir sistemos atsako, sudarančio 10 % galutinio rodmens (t10), kai mėginių ėmimo zondas apibrėžiamas kaip etaloninis taškas. Jei tai dujinės sudedamosios dalys, delsos trukmė iš esmės – tai išmatuotos sudedamosios dalies tekėjimo iš mėginių ėmimo zondo į detektorių trukmė.

3.1.3.   „deNOx sistema“ – papildomo išmetamųjų teršalų valymo sistema, skirta išmetamam azoto oksidų (NOx) kiekiui sumažinti (pvz., aktyvieji ir pasyvieji NOx katalizatoriai, NOx adsorberiai ir selektyviosios katalizinės redukcijos (SCR) sistemos).

3.1.4.   „Dyzelinis variklis“ – variklis, veikiantis pagal slėginio uždegimo principą.

3.1.5.   „Slinkis“ – skirtumas tarp matavimo prietaiso nulinio arba matavimo intervalo atsako po teršalų išmetimo bandymo ir prieš jį.

3.1.6.   „Variklių šeima“ – gamintojo vienai grupei priskirti varikliai, kurie dėl jų konstrukcijos, apibrėžtos šio priedo 5.2 punkte, pasižymi panašiomis išmetamųjų teršalų charakteristikomis; visi šeimos nariai turi atitikti išmetamųjų teršalų kiekiui taikomas ribines vertes.

3.1.7.   „variklio sistema“ – variklis, išmetamųjų dujinių teršalų kontrolės sistema ir ryšių sąsaja (techninė įranga ir pranešimai) tarp variklio sistemos elektroninio valdymo įtaiso (-ų) (VEVĮ) ir bet kokios galios sistemos arba transporto priemonės valdymo įtaiso.

3.1.8.   „variklio tipas“ – variklių, kurių pagrindinės charakteristikos nesiskiria, kategorija.

3.1.9.   „papildomo išmetamųjų teršalų valymo sistema“ – katalizatorius (oksidavimo arba trigubo veikimo katalizatorius), kietųjų dalelių filtras, deNOx sistema, kombinuotasis deNOx kietųjų dalelių filtras arba bet koks kitas už variklio įrengtas išmetamųjų teršalų kiekį mažinantis įtaisas. Pagal šią apibrėžtį pirmiau minėtai sistemai nepriskiriama išmetamųjų dujų recirkuliacijos (EGR) sistema, kuri, jeigu įrengta, laikoma sudedamąja variklio dalimi.

3.1.10.   „viso srauto skiedimo būdas“ – viso išmetamųjų dujų srauto maišymo su skiedikliu procesas prieš atskiriant praskiestų išmetamųjų dujų srautą analizei.

3.1.11.   „dujiniai teršalai“ – anglies monoksidas, angliavandeniliai ir (arba) angliavandeniliai be metano (darant prielaidą, kad santykis dyzeliniams degalams yra CH1,85, SND – CH2,525, GD – CH2,93 ir kad etanolį degalams naudojančių dyzelinių variklių atveju molekulė yra CH3O0,5), metanas (darant prielaidą, kad GD atveju santykis lygus CH4) ir azoto oksidai (kurių kiekis išreiškiamas azoto dioksido (NO2) ekvivalentiniu kiekiu).

3.1.12.   „didelis variklio sukimosi dažnis (n hi)“ – didžiausias variklio sukimosi dažnis, kuriuo varikliui veikiant užtikrinama 70 % deklaruotosios didžiausiosios galios.

3.1.13.   „mažas variklio sukimosi dažnis (n lo)“ – mažiausias variklio sukimosi dažnis, kuriuo varikliui veikiant užtikrinama 55 % deklaruotos didžiausiosios galios.

3.1.14.   „didžiausioji galia (Pmax)“ – didžiausioji galios vertė, išreikšta kW, kurią nurodė gamintojas.

3.1.15.   „didžiausiojo sukamojo momento dažnis“ – gamintojo nurodytas variklio sukimosi dažnis, kuriam esant pasiekiamas didžiausiasis variklio sukamasis momentas.

3.1.16.   „normalizuotas sukamasis momentas“ – variklio sukamasis momentas procentais, normalizuotas pagal didžiausiąjį sukamąjį momentą, galimą tuo sukimosi dažniu.

3.1.17.   „valdymo poreikis“ – valdančiojo variklį įvestis variklio galiai valdyti. Valdantysis gali būti žmogus (t. y. rankinis valdymas) arba reguliatorius (t. y. automatinis valdymas), mechaniniu arba elektroniniu būdu perduodantis įvesties signalą, reguliuojantį variklio galią. Įvestis gali būti perduodama akceleratoriaus pedalu ar signalu, droselinės sklendės svirtimi ar signalu, degalų valdymo svirtimi ar signalu, greičio reguliavimo svirtimi ar signalu arba reguliatoriaus nustatymu ar signalu.

3.1.18.   „pirminis variklis“ – variklis, kuris iš variklių šeimos yra parinktas taip, kad jo išmetamųjų dujų charakteristikos būtų būdingosios visos variklių šeimos charakteristikos.

3.1.19.   „papildomo kietųjų dalelių valymo įrenginys“ – papildomo išmetamųjų dujinių teršalų valymo sistema, skirta išmetamųjų kietųjų dalelių teršalų (KD) kiekiui sumažinti mechaniniu, aerodinaminiu, difuziniu arba inerciniu atskyrimu.

3.1.20.   „dalies srauto skiedimo būdas“ – dalies išmetamųjų dujų atskyrimo nuo viso srauto ir sumaišymo su atitinkamu kiekiu skiediklio prieš kietųjų dalelių mėginių ėmimo filtrą procesas.

3.1.21.   „kietosios dalelės (KD)“ – bet kokia medžiaga, surinkta ant nustatytos filtruojančios medžiagos, prieš filtravimą išmetamuosius teršalus atskiedus švariu filtruotu skiedikliu, kad temperatūra būtų nuo 315 K (42 °C) iki 325 K (52 °C); daugiausia tai anglis, kondensuoti angliavandeniliai ir sulfatai su susijusiu vandeniu.

3.1.22.   „periodinė regeneracija“ – papildomo išmetamųjų dujinių teršalų valymo sistemai ne rečiau nei kas 100 valandų variklio įprasto eksploatavimo taikomas regeneravimo procesas. Per regeneravimo ciklus išmetimo standartų reikalavimai gali būti viršyti.

3.1.23.   „nuolydinis pastovios būsenos bandymo ciklas“ – bandymo ciklas, kurį sudaro pastovios būsenos variklio bandymo režimų su kiekvienam režimui nustatytais sukimosi dažnio ir sukamojo momento kriterijais ir nuolydžiais tarp šių režimų seka (WHSC).

3.1.24.   „vardinis sukimosi dažnis“ – didžiausias reguliatoriaus leidžiamas variklio sukimosi dažnis esant visiškajai apkrovai, nurodytas gamintojo pardavimo ir techninės priežiūros dokumentuose, arba, jei tokio reguliatoriaus nėra, sukimosi dažnis, kuriam esant variklis pasiekia didžiausiąją galią, nurodytą gamintojo pardavimo ir techninės priežiūros dokumentuose.

3.1.25.   „atsako trukmė“ – laiko skirtumas tarp etaloniniame taške išmatuotinos sudedamosios dalies pokyčio ir sistemos atsako, sudarančio 90 % galutinio rodmens (t90), kai mėginių ėmimo zondas apibrėžiamas kaip etaloninis taškas, jeigu išmatuotinos sudedamosios dalies pokytis sudaro bent 60 % didžiausiosios skalės vertės ir jeigu atsako pokytis trunka ne ilgiau nei 0,1 s. Sistemos atsako trukmė – tai sistemos delsos trukmė, prie kurios pridedama sistemos signalo kilimo trukmė.

3.1.26.   „signalo kilimo trukmė“ – laikas, per kurį išmatuota vertė pasiekia nuo 10 % iki 90 % galutinio rodmens vertės (t90 – t10).

3.1.27.   „matavimo intervalo atsakas“ – vidutinis atsakas į patikros dujas per 30 s laiko atkarpą.

3.1.28.   „išmetamųjų teršalų savitoji masė“ – išmetamųjų teršalų masė, išreikšta g/kWh.

3.1.29.   „bandymų ciklas“ – seka bandymo taškų, atitinkančių tam tikrą variklio sukimosi dažnį ir sukamąjį momentą, kuriais turi veikti variklis pastoviu režimu (WHSC bandymas) ar pereinamaisiais režimais (WHTC).

3.1.30.   „transformacijos trukmė“ – laiko skirtumas tarp etaloniniame taške išmatuotinos sudedamosios dalies pokyčio ir sistemos atsako, sudarančio 50 % galutinio rodmens (t50), kai mėginių ėmimo zondas apibrėžiamas kaip etaloninis taškas. Transformacijos trukmė naudojama derinant skirtingus matuoklius.

3.1.31.   „pereinamųjų režimų bandymo ciklas“ – bandymo ciklas, kai normalizuotos sukimosi dažnio ir sukamojo momento vertės per laiką kinta santykinai greitai (WHTC).

3.1.32.   „eksploatavimo trukmė“ – atitinkamas atstumas ir (arba) laiko tarpas, per kuriuos turi būti užtikrinamas nustatytas išmetamųjų dujinių ir kietųjų dalelių teršalų kiekio apribojimo laikymasis.

3.1.33.   „nulinis atsakas“ – vidutinis atsakas į nulinės vertės nustatymo dujas per 30 s laiko atkarpą.

3.2.   Bendrieji simboliai

Simbolis	Vienetas	Terminas
a 1	—	Regresijos kreivės krypties koeficientas
a 0	—	Regresijos kreivės atkarpa y ašyje
A/F st	—	Stechiometrinis oro ir degalų santykis
c	ppm/tūrio %	Koncentracija
c d	ppm/tūrio %	Sausoji koncentracija
c w	ppm/tūrio %	Drėgnoji koncentracija
c b	ppm/tūrio %	Koncentracija aplinkoje
C d	—	Ištekėjimo koeficientas
c gas	ppm/tūrio %	Dujinių išmetamųjų teršalų koncentracija
d	m	Skersmuo
d V	m	Difuzoriaus angos skersmuo
D 0	m3/s	Tūrinio siurblio (PDP) kalibravimo atidėjimas
D	—	Skiedimo koeficientas
Δt	s	Laiko atkarpa
e gas	g/kWh	Išmetamųjų dujinių teršalų savitoji masė
e PM	g/kWh	Išmetamųjų kietųjų dalelių teršalų savitoji masė
e r	g/kWh	Išmetamųjų teršalų savitoji masė regeneracijos metu
e w	g/kWh	Svertinė išmetamųjų teršalų savitoji masė
E CO2	%	NOx analizatoriaus gesinimas CO2
E E	%	Veiksmingumas pagal etaną
E H2O	%	NOx analizatoriaus gesinimas vandeniu
E M	%	Veiksmingumas pagal metaną
E NOx	%	NOx analizatoriaus veiksmingumas
f	Hz	Duomenų fiksavimo dažnis
f a	—	Laboratorijos atmosferos koeficientas
F s	—	Stechiometrinis koeficientas
H a	g/kg	Įsiurbiamo oro absoliutusis drėgnis
H d	g/kg	Skiediklio absoliutusis drėgnis
i	—	Akimirkinį matą žymintis indeksas (pvz., 1 Hz)
k c	—	Anglies koeficientas
k f,d	m3/kg degalų	Papildomas sausų išmetamųjų teršalų degimo tūris
k f,w	m3/kg degalų	Papildomas drėgnų išmetamųjų teršalų degimo tūris
k h,D	—	SU variklių NOx drėgnio pataisos koeficientas
k h,G	—	PU variklių NOx drėgnio pataisos koeficientas
k r,u	—	Regeneracijos perskaičiavimo (didinimo) koeficientas
k r,d	—	Regeneracijos perskaičiavimo (mažinimo) koeficientas
k w,a	—	Įsiurbiamo oro drėgnio pataisos koeficientas
k w,d	—	Skiediklio drėgnio pataisos koeficientas
k w,e	—	Praskiestų išmetamųjų dujų drėgnio pataisos koeficientas
k w,r	—	Nepraskiestų išmetamųjų dujų drėgnio pataisos koeficientas
K V	—	Ribinio srauto Venturi (CFV) kalibravimo funkcija
λ	—	Oro pertekliaus koeficientas
m b	mg	Surinktų skiediklio kietųjų dalelių mėginio masė
m d	kg	Per kietųjų dalelių mėginio ėmimo filtrus pratekėjusio skiediklio mėginio masė
m ed	kg	Visa praskiestų išmetamųjų teršalų masė per ciklą
m edf	kg	Visa lygiaverčių praskiestų išmetamųjų dujų masė per ciklą
m ew	kg	Visa išmetamųjų teršalų masė per ciklą
m gas	g	Dujinių išmetamųjų teršalų masė per bandymo ciklą
m f	mg	Kietųjų dalelių mėginių ėmimo filtro masė
m p	mg	Surinktų kietųjų dalelių mėginio masė
m PM	g	Kietųjų dalelių išmetamųjų teršalų masė per bandymo ciklą
m se	kg	Išmetamųjų teršalų mėginio masė per bandymo ciklą
m sed	kg	Skiedimo tuneliu tekančių praskiestų išmetamųjų dujų masė
m sep	kg	Per kietųjų dalelių surinkimo filtrus tekančių praskiestų išmetamųjų dujų masė
m ssd	kg	Antrinio skiediklio masė
M	Nm	Sukamasis momentas
M a	g/mol	Įsiurbiamo oro molinė masė
M d	g/mol	Skiediklio molinė masė
M e	g/mol	Išmetamųjų teršalų molinė masė
M f	Nm	Sukamasis momentas, kurį suvartoja primontuotina pagalbinė įranga
M gas	g/mol	Dujinių sudedamųjų dalių molinė masė
M r	Nm	Sukamasis momentas, kurį suvartoja išmontuotina pagalbinė įranga
n	—	Matavimų skaičius
nr	—	Matavimų skaičius regeneracijos metu
n	min–1	Variklio sukimosi dažnis
n hi	min–1	Didelis variklio sukimosi dažnis
n lo	min–1	Mažas variklio sukimosi dažnis
n pref	min–1	Tinkamiausias variklio sukimosi dažnis
n p	r/s	PDP siurblio sukimosi dažnis
p a	kPa	Variklio įsiurbiamo oro sočiųjų garų slėgis
p b	kPa	Bendras atmosferinis slėgis
p d	kPa	Skiediklio sočiųjų garų slėgis
P f	kW	Pagalbinės įrangos, kuri turi būti primontuota, suvartojama galia
p p	kPa	Absoliutusis slėgis
p r	kW	Vandens garų slėgis po aušinimo vonelės
p s	kPa	Sauso oro atmosferinis slėgis
P	kW	Galia
P r	kW	Pagalbinės įrangos, kuri turi būti išmontuota, suvartojama galia
q mad	kg/s	Įsiurbiamo oro masės srautas, skaičiuojamas sausam orui
q maw	kg/s	Įsiurbiamo oro masės srautas, skaičiuojamas drėgnam orui
q mCe	kg/s	Anglies masės srautas nepraskiestose išmetamosiose dujose
q mCf	kg/s	Anglies masės srautas variklyje
q mCp	kg/s	Anglies masės srautas dalies srauto skiedimo sistemoje
q mdew	kg/s	Praskiestų išmetamųjų dujų masės srautas, skaičiuojamas drėgnoms dujoms
q mdw	kg/s	Skiediklio masės srautas, skaičiuojamas drėgnam orui
q medf	kg/s	Praskiestų išmetamųjų dujų lygiavertis masės srautas, skaičiuojamas drėgnoms dujoms
q mew	kg/s	Išmetamųjų dujų masės srautas, skaičiuojamas drėgnoms dujoms
q mex	kg/s	Iš skiedimo tunelio ištraukiamo mėginio masės srautas
q mf	kg/s	Degalų masės srautas
q mp	kg/s	Išmetamųjų dujų mėginio srautas į dalies srauto skiedimo sistemą
q vCVS	m3/s	CVS tūrio srautas
q vs	dm3/min	Išmetamųjų dujų analizatoriaus sistemos srautas
q vt	cm3/min	Bandymo dujų srautas
r2	—	Nustatymo koeficientas
r d	—	Skiedimo santykis
r D	—	SSV skersmens santykis
r h	—	FID angliavandenilių atsako koeficientas
r m	—	FID metanolio atsako koeficientas
r p	—	SSV slėgio santykis
r s	—	Vidutinis mėginio santykis
ρ	kg/m3	Tankis
ρ e	kg/m3	Išmetamųjų dujų tankis
σ	—	Standartinis nuokrypis
s		Standartinis nuokrypis
T	K	Absoliučioji temperatūra
T a	K	Įsiurbiamo oro absoliučioji temperatūra
t	s	Laikas
t 10	s	Laikas nuo žingsnio įvesties iki 10 % galutinio rodmens
t 50	s	Laikas nuo žingsnio įvesties iki 50 % galutinio rodmens
t 90	s	Laikas nuo žingsnio įvesties iki 90 % galutinio rodmens
u	—	Dujų sudedamųjų dalių ir išmetamųjų dujų tankio (molinės masės) santykis, padalintas iš 1 000
V 0	m3/r	Vienu PDP sūkiu perpumpuojamas dujų tūris
V s	dm3	Išmetamųjų dujų analizatoriaus stendo sistemos tūris
W act	kWh	Tikrasis vieno bandymo ciklo darbas
W ref	kWh	Etaloninis vieno bandymo ciklo darbas
X 0	m3/r	PDP kalibravimo funkcija

3.3.   Degalų sudėties simboliai ir santrumpos

wALF	vandenilio kiekis degaluose, masės %
wBET	anglies kiekis degaluose, masės %
wGAM	sieros kiekis degaluose, masės %
wDEL	azoto kiekis degaluose, masės %
wEPS	deguonies kiekis degaluose, masės %
α	molinis vandenilio santykis (H/C)
γ	molinis sieros santykis (S/C)
δ	molinis azoto santykis (N/C)
ε	molinis deguonies santykis (O/C)

skirta degalams CH α O ε N δ S γ

3.4.   Cheminių sudedamųjų dalių simboliai ir santrumpos

C1	1 anglies atomą turinčio angliavandenilio kiekiui ekvivalentiškas angliavandenilio kiekis
CH4	Metanas
C2H6	Etanas
C3H8	Propanas
CO	Anglies monoksidas
CO2	Anglies dvideginis
DOP	Dioktilftalatas
HC	Angliavandeniliai
H2O	Vanduo
NMHC	Angliavandeniliai be metano
NOx	Azoto oksidai
NO	Azoto monoksidas
NO2	Azoto dioksidas
KD	Kietosios dalelės

3.5.   Santrumpos

CFV	Ribinio srauto Venturi debitmatis
CLD	Chemiliuminescencinis detektorius
CVS	Pastovus tūrio mėginio ėmimas
deNOx	NOx papildomo valymo sistema
EGR	Išmetamųjų dujų recirkuliacija
FID	Liepsnos jonizacinis detektorius
GC	Dujų chromatografas
HCLD	Šildomas chemiliuminescencinis detektorius
HFID	Šildomas liepsnos jonizacinis detektorius
SND	Suskystintosios naftos dujos
NDIR	Nedisperguojantis infraraudonųjų spindulių analizatorius
NG	Gamtinės dujos
NMC	Metano atskyriklis
PDP	Tūrinis siurblys
% FS	Procentų didžiausiosios skalės vertės
PFS	Dalies srauto sistema
SSV	Ikigarsinis Venturi debitmatis
VGT	Kintamosios geometrijos turbina

4.   BENDRIEJI REIKALAVIMAI

Variklio sistema turi būti suprojektuota, pagaminta ir sumontuota taip, kad įprastai naudojamas variklis (taip pat ir įmontuotas transporto priemonėje) visą eksploatavimo trukmę atitiktų šio priedo sąlygas, kaip apibrėžta šioje taisyklėje.

5.   Eksploataciniai REIKALAVIMAI

5.1.   Dujinių ir kietųjų dalelių teršalų išmetimas

Variklio išmetami dujiniai ir kietųjų dalelių teršalai nustatomi WHTC ir WHSC bandymų ciklais, kaip aprašyta 7 punkte. Matavimo sistemos turi atitikti 9.2 punkto tiesiškumo reikalavimus ir 9.3 punkto (dujinių išmetamųjų teršalų matavimas), 9.4 punkto (kietųjų dalelių matavimas) ir 3 priedo specifikacijas.

Tipo patvirtinimo institucija gali patvirtinti kitas sistemas ar analizatorius, jei nustatoma, kad su jais pagal 5.1.1 punktą gaunami lygiaverčiai rezultatai.

5.1.1.   Lygiavertiškumas

Sistemos lygiavertiškumo nustatymas grindžiamas septynių (ar daugiau) mėginių porų koreliacijos tarp nagrinėjamos sistemos ir vienos iš šiame priede nurodytų sistemų tyrimu.

„Rezultatai“ yra ciklo išmetamųjų teršalų kiekio savitoji svertinė vertė. Koreliacijos bandymas turi būti daromas vienoje laboratorijoje, vienoje bandymų patalpoje ir su tuo pačiu varikliu, o dar geriau, jei bandymas daromas vienu metu. Mėginių porų vidutinių verčių lygiavertiškumas nustatomas naudojant F kriterijaus ir t kriterijaus statistiką, kaip aprašyta 4 priedėlio A.4.3 punkte, parengtą laboratorijos bandymų patalpoje ir esant pirmiau aprašytoms variklio sąlygoms. Išskirtys nustatomos pagal standartą ISO 5725 ir neįtraukiamos į duomenų bazę. Koreliacijos bandymui naudotinas sistemas turi būti patvirtinusi tipo patvirtinimo institucija.

5.2.   Variklių šeima

5.2.1.   Bendrosios nuostatos

Variklių šeimą apibūdina konstrukcijos parametrai. Jie turi būti bendri visiems šeimai priklausantiems varikliams. Variklio gamintojas gali nuspręsti, kurie 5.2.3 punkte išvardytus narystės kriterijus atitinkantys varikliai priklauso variklių šeimai. Variklių šeimą turi patvirtinti tipo patvirtinimo institucija. Gamintojas tipo patvirtinimo institucijai pateikia reikiamą informaciją, susijusią su variklių šeimos narių išmetamųjų teršalų lygiais.

5.2.2.   Ypatingi atvejai

Kai kuriais atvejais parametrai gali būti susiję tarpusavyje. Į tai taip pat turi būti atsižvelgiama siekiant, kad į variklių šeimą būtų įtraukti tik varikliai su panašiomis išmetamųjų teršalų charakteristikomis. Gamintojas nustato šiuos atvejus ir praneša apie juos tipo patvirtinimo institucijai. Tai laikoma kriterijumi naujai variklių šeimai kurti.

Kai išmetamųjų teršalų lygiui didelį poveikį turi 5.2.3 punkte neišvardyti prietaisai arba funkcijos, gamintojas, remdamasis nusistovėjusia inžinerine praktika, nustato šią įrangą ir informuoja apie ją tipo patvirtinimo instituciją. Tai laikoma kriterijumi naujai variklių šeimai kurti.

Be 5.2.3 punkte išvardytų parametrų, gamintojas gali įtraukti papildomų kriterijų, leidžiančių apibrėžti mažesnio dydžio šeimas. Šie parametrai nebūtinai turi poveikį išmetamųjų teršalų lygiui.

5.2.3.   Variklių šeimą apibrėžiantys parametrai

5.2.3.1.   Degimo ciklas

a)	2 taktų ciklas

b)	4 taktų ciklas

c)	Rotorinio variklio

d)

Kiti

5.2.3.2.   Cilindrų konfigūracija

5.2.3.2.1.   Cilindrų išdėstymas bloke

a)

V formos

b)

Linijinis

c)	Spindulinis

d)	Kitoks (F, W ir kt.)

5.2.3.2.2.   Santykinė cilindrų padėtis

Tokį patį bloką turintys varikliai gali priklausyti tai pačiai šeimai, jeigu atstumai tarp jų cilindrams skirtų kiaurymių centrų yra vienodi.

5.2.3.3.   Pagrindinė aušinimo terpė

a)

Oras

b)

Vanduo

c)

Alyva

5.2.3.4.   Atskiro cilindro tūris

5.2.3.4.1.   Variklis, kurio cilindro tūris ≥ 0,75 dm3

Kad varikliai, kurių cilindro tūris ≥ 0,75 dm3, būtų laikomi priklausančiais tai pačiai variklių šeimai, jų atskirų cilindrų tūris neturi viršyti didžiausio atskiro šeimos cilindro tūrio daugiau kaip 15 %.

5.2.3.4.2.   Variklis, kurio cilindro tūris < 0,75 dm3

Kad varikliai, kurių cilindro tūris < 0,75 dm3, būtų laikomi priklausančiais tai pačiai variklių šeimai, jų atskirų cilindrų tūris neturi viršyti didžiausio atskiro šeimos cilindro tūrio daugiau kaip 30 %.

5.2.3.4.3.   Varikliai, kuriems taikomi kiti cilindrų tūrio apribojimai

Varikliai, kurių atskiro cilindro tūris viršija 5.2.3.4.1 ir 5.2.3.4.2 punktuose nustatytas ribas, patvirtinus tipo patvirtinimo institucijai gali būti laikomi priklausančiais tai pačiai šeimai. Patvirtinimas turi būti pagrįstas techniniais elementais (skaičiavimais, imitavimu, eksperimentiniais rezultatais ir kt.), įrodančiais, kad apribojimų viršijimas neturi esminio poveikio išmetamiesiems teršalams.

5.2.3.5.   Oro įsiurbimo metodas

a)	Be pripūtimo

b)	Su turbopripūtimu

c)	Su turbopripūtimu ir pripučiamo oro aušintuvu

5.2.3.6.   Degalų tipas

a)

Dyzelinas

b)	Gamtinės dujos (GD)

c)	Suskystintosios naftos dujos (SND)

d)

Etanolis

5.2.3.7.   Degimo kameros tipas

a)	Tiesioginio įpurškimo kamera

b)	Padalyta kamera

c)	Kiti tipai

5.2.3.8.   Uždegimo tipas

a)	Priverstinis uždegimas

b)	Slėginis uždegimas

5.2.3.9.   Vožtuvai ir kanalų konfigūracija

a)	Konfigūracija

b)	Vožtuvų skaičius cilindre

5.2.3.10.   Degalų tiekimo tipas

a)	Skystųjų degalų tiekimo tipas i) Siurbliu ir (aukšto slėgio) linija ir purkštuvu ii) Sekcijiniu arba skirstomuoju siurbliu iii) Siurblio arba purkštuvo sistema iv) Bendrosios magistralės tiesioginio įpurškimo sistema v) Karbiuratoriumi (-iais) vi) Kiti

b)	Dujinių degalų tiekimo tipas i) Dujinis ii) Skysčiu iii) Maišymo įtaisais iv) Kiti

c)	Kiti tipai

5.2.3.11.   Įvairūs įrenginiai

a)	Išmetamųjų dujų recirkuliacijos (EGR)

b)	Vandens įpurškimo

c)	Oro įpūtimo

d)

Kiti

5.2.3.12.   Elektroninio valdymo strategija

Elektroninio valdymo įrenginio (EVĮ) buvimas variklyje arba nebuvimas laikomas pagrindiniu šeimos parametru.

Jei varikliai valdomi elektroniniu būdu, gamintojas pateikia techninius elementus ir paaiškina šių variklių priskyrimą tai pačiai šeimai, t. y. priežastis, dėl kurių šie varikliai turėtų atitikti tokius pačius išmetamųjų teršalų reikalavimus.

Šie elementai gali būti skaičiavimai, imitavimas, apytikriai įvertinimai, įpurškimo parametrų aprašas, eksperimentiniai rezultatai ir kt.

Kontroliuojamų funkcijų pavyzdžiai:

a)	Sinchronizavimas

b)	Įpurškimo slėgis

c)	Dauginis įpurškimas

d)	Padidintasis įpurškimo slėgis

e)

VGT

f)

EGR

5.2.3.13.   Išmetamųjų dujų papildomo valymo sistemos

Šių įrenginių veikimas ir derinimas laikomas priskyrimo variklių šeimai kriterijais:

a)	Oksidavimo katalizatorius

b)	Trigubo veikimo katalizatorius

c)	DeNOx sistema su selektyviąja NOx redukcija (reduktoriaus pridėjimas)

d)	Kitos DeNOx sistemos

e)	Pasyviosios regeneracijos kietųjų dalelių gaudyklė

f)	Aktyviosios regeneracijos kietųjų dalelių gaudyklė

g)	Kitos kietųjų dalelių gaudyklės

h)	Kiti prietaisai

Jei variklis sertifikuotas be papildomo valymo sistemos, kaip pirminis variklis arba kaip šeimos narys, šis variklis, kai jame įtaisytas oksidavimo katalizatorius, gali būti įtrauktas į tą pačią variklių šeimą, jeigu jo degalų charakteristikos yra tokios pačios.

Jeigu variklio degalų charakteristikos yra kitokios (pvz., kietųjų dalelių gaudyklės, kurioms reikia, kad degaluose būtų specialių priedų, siekiant užtikrinti regeneracijos procesą), sprendimas tokį variklį įtraukti į tą pačią šeimą turi būti pagrįstas gamintojo pateiktais techniniais elementais. Šie elementai turi rodyti, kad numatomas variklio su prietaisu išmetamųjų teršalų lygis atitinka tokią pačią ribinę vertę, kaip variklio be prietaiso.

Jei variklis sertifikuotas su papildomo valymo sistema, kaip pirminis variklis arba kaip šeimos, kurios pirminiame variklyje įtaisyta tokia pati papildomo valymo sistema, narys, šis variklis, kai jame neįrengiama papildomo valymo sistema, neturi būti įtrauktas į tą pačią variklių šeimą.

5.2.4.   Pirminio variklio pasirinkimas

5.2.4.1.   Slėginio uždegimo varikliai

Kai variklių šeimą patvirtino tipo patvirtinimo institucija, pirminis šeimos variklis atrenkamas pagal didžiausio degalų tiekimo vienam taktui, esant deklaruotam didžiausiojo sukamojo momento variklio sukimosi dažniui, pirminį kriterijų. Jei dviejų ar daugiau variklių šis pagrindinis kriterijus yra vienodas, pasirenkant pirminį variklį taikomas antrinis kriterijus – didžiausias per vieną taktą įpurkštų degalų kiekis esant vardiniam sukimosi dažniui.

5.2.4.2.   Priverstinio uždegimo varikliai

Kai variklių šeimą patvirtino tipo patvirtinimo institucija, pirminis šeimos variklis atrenkamas taikant pirminį didžiausio darbinio tūrio kriterijų. Jei dviejų ar daugiau variklių šis pagrindinis kriterijus yra vienodas, pasirenkant pirminį variklį antrinis kriterijus taikomas tokia tvarka:

a)	didžiausias per taktą tiekiamų degalų kiekis esant deklaruotos vardinės galios sukimosi dažniui;

b)	didžiausia priverstinio uždegimo skuba;

c)	mažiausias EGR laipsnis.

5.2.4.3.   Pastabos dėl pirminio variklio pasirinkimo

Tipo patvirtinimo institucija gali nuspręsti, kad šeimai išmetamųjų teršalų kiekio atžvilgiu blogiausias atvejis gali būti geriausiai apibūdintas bandant papildomus variklius. Šiuo atveju variklio gamintojas pateikia atitinkamą informaciją, kad būtų nustatyti šeimos varikliai, kurių išmetamųjų teršalų lygis gali būti didžiausias.

Jei šeimai priklausantys varikliai gali turėti kitų savybių, kurios galėtų būti laikomos turinčiomis poveikį išmetamųjų teršalų susidarymui, šios savybės taip pat turi būti nustatomos ir į jas atsižvelgiama renkantis pirminį variklį.

Jeigu šeimai priklausantys varikliai tokias pačias teršalų išmetimo vertes atitinka skirtingais eksploatavimo trukmės laikotarpiais, į tai atsižvelgiama renkantis pirminį variklį.

6.   BANDYMŲ SĄLYGOS

6.1.   Laboratorinių bandymų sąlygos

Matuojama į variklį įleidžiamo oro absoliučioji temperatūra (T a), išreikšta Kelvino laipsniais, ir sauso oro atmosferinis slėgis (p s), išreikštas kPa, ir toliau nurodytomis sąlygomis nustatomas f a dydis. Jei tai kelias cilindrų grupes ir skirtingus įleidimo kolektorius turintys varikliai, pvz., varikliai, kurių cilindrai išdėstyti V forma, naudojama vidutinė skirtingų grupių temperatūra. Apie f a dydį pranešama su bandymo rezultatais. Dėl geresnio bandymų rezultatų pakartojamumo ir atkuriamumo rekomenduojama, jog f a dydis būtų toks, kad: 0,93 ≤ f a ≤ 1,07.

a)	Slėginio uždegimo varikliai: Varikliai be pripūtimo ir su mechaniniu pripūtimu:  (1) Varikliai su turbokompresoriumi ir su įsiurbiamo oro aušinimu arba be jo:  (2)

b)	Priverstinio uždegimo varikliai:  (3)

6.2.   Varikliai su pripučiamo oro aušinimu

Registruojama pripučiamo oro temperatūra, kuri vardinio sukimosi dažnio ir visiškosios apkrovos sąlygomis nuo gamintojo nustatytos didžiausios pripučiamo oro temperatūros neturi skirtis daugiau kaip ± 5 K. Aušinimo terpės temperatūra turi būti bent 293 K (20 °C).

Jei naudojama bandymų laboratorijos sistema arba išorinis pūstuvas, vardinio sukimosi dažnio ir visiškosios apkrovos sąlygomis pripučiamo oro temperatūra nuo gamintojo nustatytos didžiausios pripučiamo oro temperatūros neturi skirtis daugiau kaip ± 5 K. Pripučiamo oro aušintuvo aušinimo skysčio temperatūra ir aušinimo skysčio srautas pirmiau nurodytame nustatytajame taške neturi būti keičiamas per visą bandymo ciklą, nebent dėl to būtų neįprastai daug atvėsinamas pripučiamas oras. Pripučiamo oro aušintuvo tūris turi būti pagrįstas nusistovėjusia inžinerine praktika ir turi būti būdingas gaminamam varikliui, įrengtam naudojimo vietoje. Laboratorijos sistema turi būti suprojektuota taip, kad kuo mažiau kauptųsi kondensatas. Prieš pradedant išmetamųjų teršalų bandymus visas susikaupęs kondensatas turi nutekėti, o visi nuotakai visiškai uždaryti.

Jei variklio gamintojas nustato slėgio kryčio pripučiamo oro aušinimo sistemoje ribas, turi būti užtikrinama, kad slėgio krytis pripučiamo oro aušinimo sistemoje, esant gamintojo nustatytoms variklio sąlygoms, atitiktų gamintojo nustatytą (-as) ribą (-as). Slėgio krytis matuojamas gamintojo nustatytose vietose.

6.3.   Variklio galia

Išmetamųjų teršalų savitosios masės matavimo pagrindas yra variklio galia ir ciklo darbas, apibrėžti pagal 6.3.1–6.3.5 punktus.

6.3.1.   Bendrasis variklio įrengimas

Variklis turi būti bandomas su 7 priedėlyje nurodyta pagalbine įranga.

Jei reikiama pagalbinė įranga nėra sumontuota, į jos galią turi būti atsižvelgiama pagal 6.3.2–6.3.5 punktus.

6.3.2.   Pagalbinė įranga, kuri turi būti sumontuota atliekant išmetamųjų teršalų bandymą

Jei bandymų stende sumontuoti 7 priedėlyje išvardytos pagalbinės įrangos neįmanoma, jos suvartojama galia turi būti nustatyta ir atimta iš išmatuotos variklio galios (etaloninės ir tikrosios) per visą WTHC variklio sukimosi dažnio intervalą ir visais WHSC bandomaisiais sukimosi dažniais.

6.3.3.   Pagalbinė įranga, kurią atliekant bandymą reikia išmontuoti

Jei pagal 7 priedėlį nereikalingos pagalbinės įrangos išmontuoti neįmanoma, jos suvartojama galia gali būti nustatyta ir pridėta prie išmatuotos variklio galios (etaloninės ir tikrosios) per visą WTHC variklio sukimosi dažnio intervalą ir visais WHSC bandomaisiais sukimosi dažniais. Jei ši vertė didesnė kaip 3 % didžiausiosios galios esant bandomajam sukimosi dažniui, tai turi būti įrodyta tipo patvirtinimo institucijai.

6.3.4.   Pagalbinės galios nustatymas

Pagalbinės įrangos suvartojamą galią reikia nustatyti tik tuomet, jei:

a)	prie variklio nėra primontuota 7 priedėlyje reikalaujama pagalbinė įranga; ir (arba)

b)	prie variklio yra primontuota 7 priedėlyje nereikalaujama pagalbinė įranga.

Variklio gamintojas turi nurodyti, o tipo patvirtinimo institucija – patvirtinti visų bandymo ciklų eksploatavimo intervalo pagalbinės galios vertes ir matavimo ar skaičiavimo būdą, naudotą joms nustatyti.

6.3.5.   Variklio ciklo darbas

Etaloninio ir tikrojo ciklo darbo skaičiavimas (žr. 7.4.8 ir 7.8.6 punktus) turi būti grindžiamas variklio galia laikantis 6.3.1 punkto. Šiuo atveju P f ir P r vertės 4 lygtyje lygios nuliui, o P = P m.

Jei pagalbinė įranga įrengta, kaip nurodyta 6.3.2 ir (arba) 6.3.3 punktuose, jų suvartojama galia turi būti taikoma kiekvienai akimirkinei ciklo galios vertei P m,i perskaičiuoti taip:

 (4)

čia:

P m,i	išmatuotoji variklio galia, kW;
P f,i	pagalbinės įrangos, kuri turi būti primontuota, suvartojama galia, kW;
P r,i	pagalbinės įrangos, kuri turi būti išmontuota, suvartojama galia, kW.

6.4.   Variklio oro įsiurbimo sistema

Naudojama variklio oro įsiurbimo sistema arba bandymų laboratorijos sistema, kurioje įsiurbimas ribojamas didžiausia gamintojo nustatyta ± 300 Pa verte, taikoma švariam oro filtrui, esant vardiniam sukimosi dažniui ir visiškajai apkrovai. Statinis skirtuminis ribojimo slėgis turi būti matuojamas gamintojo nurodytoje vietoje.

6.5.   Variklio dujų išmetimo sistema

Naudojama variklio dujų išmetimo sistema arba bandymų laboratorijos sistema, kuriose išmetamųjų dujų priešslėgis atitiktų 80 %–100 % gamintojo nustatytos didžiausios vertės, esant vardiniam sukimosi dažniui ir visiškajai apkrovai. Jei didžiausiasis apribojimas yra ≤ 5 kPa, nustatytoji vertė turi skirtis nuo didžiausiosios ne mažiau kaip 1,0 kPa. Išmetimo sistema turi atitikti išmetamųjų dujų mėginių ėmimo reikalavimus, kaip nustatyta 9.3.10 ir 9.3.11 punktuose.

6.6.   Variklis su išmetamųjų teršalų papildomo valymo sistema

Jei variklyje yra išmetamųjų teršalų papildomo valymo sistema, išmetimo vamzdis turi būti tokio paties skersmens, koks iš tiesų naudojamas arba kokį nurodo gamintojas, bent keturgubo vamzdžio skersmens atstumu aukštyn nuo plečiamosios dalies, kurioje įtaisytas papildomas valymo įtaisas, įtekėjimo angos. Atstumas nuo išmetimo kolektoriaus flanšo ar nuo turbokompresoriaus išleidžiamosios angos iki išmetamųjų teršalų papildomo valymo sistemos turi būti toks pat, koks yra transporto priemonės konstrukcijoje arba gamintojo pateiktose atstumų specifikacijose. Pirmiau nurodyti kriterijai taikomi išmetamųjų dujų priešslėgiui ar srauto ribojimui, ir jie gali būti reguliuojami sklende. Kintamo apribojimo papildomo valymo įtaisų didžiausiasis išmetimo ribojimas apibrėžiamas gamintojo nurodytai papildomo valymo būsenai (nužalinimo / senėjimo ir regeneravimo / apkrovos lygiui). Jei didžiausiasis apribojimas yra ≤ 5 kPa, nustatytoji vertė turi skirtis nuo didžiausiosios ne mažiau kaip 1,0 kPa. Fiktyviuose bandymuose ir atliekant variklio charakteristikų grafikų sudarymą papildomo valymo talpykla gali būti išimta ir pakeista tokia pačia talpykla, užpildyta neaktyviu katalizatoriaus nešikliu.

Per bandymo ciklą išmatuojami išmetamieji teršalai turi atitikti lauko sąlygomis išmetamus teršalus. Jei variklyje yra išmetamųjų teršalų papildomo valymo sistema, su kuria būtina naudoti reagentą, per visus bandymus naudojamas gamintojo nurodytas reagentas.

Varikliams, kuriuose įrengta nenutrūkstamojo regeneravimo išmetamųjų teršalų papildomo valymo sistema, speciali bandymų procedūra nebūtina, tačiau regeneravimo procesas turi būti parodytas pagal 6.6.1 punktą.

Variklių, kuriuose įrengta periodinio regeneravimo išmetamųjų teršalų papildomo valymo sistema, aprašyta 6.6.2 punkte, išmetamų teršalų rezultatai turi būti perskaičiuoti atsižvelgiant į regeneravimo ciklus. Šiuo atveju vidutinis išmetamųjų teršalų kiekis priklauso nuo regeneravimo ciklų dažnio, išreiškiamo dalimi bandymų, kurių metu vyksta regeneracija.

6.6.1.   Nenutrūkstamasis regeneravimas

Išmetamųjų teršalų kiekis turi būti matuojamas papildomo valymo sistemoje, kuri yra stabilizuota taip, kad teršalų išmetimo elgsena būtų pakartojama. Regeneravimo procesas turi vykti bent kartą per karšto variklio užvedimo WHTC bandymą ir gamintojas turi nurodyti įprastas regeneravimo proceso sąlygas (suodžių kiekį, temperatūrą, išmetamųjų dujų priešslėgį ir t. t.).

Siekiant parodyti, kad regeneravimo procesas yra nenutrūkstamas, atliekami bent trys karšto variklio užvedimo WHTC bandymai. Šiuo tikslu variklis turi būti įšildytas pagal 7.4.1 punktą, sušildytas pagal 7.6.3 punktą, ir atliekamas pirmasis WHTC karšto variklio užvedimo bandymas. Paskesni karšto variklio užvedimo bandymai atliekami po sušildymo pagal 7.6.3 punktą. Atliekant bandymus yra registruojama išmetamųjų teršalų temperatūra ir slėgis (temperatūra prieš išmetamųjų teršalų papildomo valymo sistemą ir už jos, išmetamųjų dujų priešslėgis ir t. t.).

Jei bandymų metu susidaro gamintojo deklaruotos sąlygos ir trijų (ar daugiau) WHTC karšto variklio užvedimo bandymų rezultatai neišsiskiria daugiau kaip ± 25 % arba 0,005 g/kWh (taikant didesnę vertę), papildomo valymo sistema laikoma nenutrūkstamojo tipo ir taikomos bendrosios bandymų nuostatos iš 7.6 (WHTC) ir 7.7 (WHSC) punktų.

Jeigu išmetamųjų teršalų papildomo valymo sistema gali veikti saugiuoju režimu, iš kurio periodiškai persijungia veikti regeneravimo režimu, ji turi būti patikrinta pagal 6.6.2 punktą. Tuo konkrečiu atveju taikomus išmetamųjų teršalų kiekius galima viršyti ir jų nereikėtų perskaičiuoti naudojant svertinius koeficientus.

6.6.2.   Periodinis regeneravimas

Jei papildomas išmetamųjų teršalų valymas pagrįstas periodiniu regeneravimo procesu, išmetamųjų teršalų kiekis, stabilizavus išmetamųjų teršalų papildomo valymo sistemą, matuojamas bent per tris karšto variklio užvedimo WHTC bandymus: vieną kartą – taikant regeneravimo procesą, du kartus – be šio proceso, ir rezultatai perskaičiuojami taikant svertinius koeficientus pagal 5 lygtį.

Regeneravimo procesas turi vykti bent kartą per karšto variklio užvedimo WHTC bandymą. Galima įrengti varikliui skirtą jungiklį, kuriuo būtų galima pradėti arba užbaigti regeneravimo procesą, jeigu ši operacija neturi poveikio pirminiam variklio kalibravimui.

Gamintojas nurodo įprastų regeneravimo sąlygų parametrus, kurie taikomi pradėjus regeneravimo procesą (suodžių kiekį, temperatūrą, išmetamųjų dujų priešslėgį ir t. t.), ir jo trukmę. Gamintojas taip pat nurodo regeneravimo ciklų dažnumą, išreikštą bandymų, kurių metu regeneracija vyksta, skaičiaus santykiu su bandymų be regeneracijos skaičiumi. Tiksli šio dažnio nustatymo procedūra turi būti pagrįsta naudojimo duomenimis, remiantis nusistovėjusia inžinerine praktika, ir jai turi pritarti tipo pavirtinimo arba sertifikavimo institucija.

Gamintojas pateikia išmetamųjų teršalų papildomo valymo sistemą su išmetamaisiais teršalais, kad atliekant WHTC bandymą būtų galima taikyti regeneraciją. Šiuo tikslu variklis turi būti įšildytas pagal 7.4.1 punktą, sušildytas pagal 7.6.3 punktą, ir atliekamas pirmasis WHTC karšto variklio užvedimo bandymas. Regeneravimo procesas netaikomas įšildant variklį.

Vidutinis išmetamųjų teršalų kiekis tarp dviejų regeneravimo proceso etapų nustatomas pagal kelių WHTC karšto variklio užvedimo bandymų, kurie buvo atlikti maždaug vienodais laiko tarpais, aritmetinį vidurkį (g/kWh). Bent vienas WHTC karšto variklio užvedimo bandymas atliekamas prieš pat regeneravimo bandymo pradžią, o kitas – iš karto po regeneravimo bandymo. Taip pat gamintojas gali pateikti duomenų, kuriais parodoma, kad išmetamųjų teršalų kiekis tarp regeneravimo etapų išlieka nepakitęs (±25 % arba 0,005 g/kWh, imant didesnę vertę). Šiuo atveju galima taikyti tik vieno WHTC karšto variklio užvedimo bandymo išmetamųjų teršalų kiekį.

Atliekant regeneravimo bandymą registruojami visi duomenys, reikalingi regeneravimo procesui nustatyti (išmetamas CO arba NOx kiekis, temperatūra, registruojama prieš išmetamųjų teršalų papildomo valymo sistemą ir už jos, išmetamųjų dujų priešslėgis ir t. t.).

Per regeneravimo procesą taikomi išmetamųjų teršalų apribojimai gali būti viršyti.

Bandymo procedūros schema parodyta 2 paveiksle.

WHTC karšto variklio užvedimo išmetamųjų teršalų kiekis perskaičiuojamas taikant svertinius koeficientus:

 (5)

čia:

n	WHTC karšto variklio užvedimo bandymų skaičius be regeneracijos;
nr	WHTC karšto variklio užvedimo bandymų skaičius su regeneracija (bent vienas bandymas);
	vidutinė išmetamųjų teršalų savitoji masė be regeneracijos, g/kWh;
	vidutinė išmetamųjų teršalų savitoji masė su regeneracija, g/kWh.

nustatoma laikantis šių nuostatų:

a)

jei regeneracijai reikia daugiau kaip vieno karšto variklio užvedimo WHTC bandymo, karšto variklio užvedimo WHTC bandymai turi būti atliekami vienas paskui kitą ir išmetamųjų teršalų kiekis toliau matuojamas be sušildymo ir neišjungiant variklio tol, kol regeneracijai baigiama, o po to apskaičiuojamas karšto variklio užvedimo WHTC bandymų rezultatų vidurkis;

b)	jei regeneracija baigiama per vieną karšto variklio užvedimo WHTC, bandymas tęsiamas visą jo trukmę.

Tipo patvirtinimo institucijai pritarus, regeneracijos perskaičiavimo koeficientai gali būti daugikliniai (c) arba pridedamieji (d), pagrįsti tinkama inžinerine analize.

c)	Daugikliniai perskaičiavimo koeficientai apskaičiuojami taip: (didinimo) (6) (mažinimo) (6a)

d)	Pridedamieji perskaičiavimo koeficientai apskaičiuojami taip:  (didinimo) (7)  (mažinimo) (8)

Atliekant išmetamųjų teršalų savitosios masės skaičiavimus pagal 8.6.3 punktą, regeneracijos perskaičiavimo koeficientai taikomi taip:

e)	atliekant bandymą be regeneracijos, k r,u turi būti atitinkamai padauginamas iš išmetamųjų teršalų savitosios masės e arba pridedamas prie jos 69 arba 70 lygtyje;

f)	atliekant bandymą su regeneracija, k r,d turi būti atitinkamai padauginamas iš išmetamųjų teršalų savitosios masės e arba atimamas iš jos 69 arba 70 lygtyje.

Gamintojo prašymu regeneracijos perskaičiavimo koeficientai:

g)	gali būti taikomi ir kitiems tos pačios variklių šeimos nariams;

h)	gali būti taikomi kitoms variklių šeimoms, naudojančioms tokią pačią papildomo valymo sistemą ir turinčioms ankstesnį tipo patvirtinimo ar sertifikavimo institucijos patvirtinimą, pagrįstą techniniu gamintojo įrodymu, kad išmetamieji teršalai yra panašūs.

6.7.   Aušinimo sistema

Turi būti naudojama pakankamo tūrio variklio aušinimo sistema, užtikrinanti gamintojo nustatytą įprastinę variklio eksploatavimo temperatūrą.

6.8.   Tepimo alyva

Tepimo alyvą nurodo gamintojas, ir tai turi būti tipiška rinkoje parduodama tempimo alyva; per bandymą naudotos tepimo alyvos specifikacijos užregistruojamos ir pateikiamos su bandymo rezultatais.

6.9.   Etaloninių degalų specifikacijos

SU variklių etaloniniai degalai nurodyti šio priedo 2 priedėlyje, o SGD ir SND degalus naudojančių variklių – 6 ir 7 prieduose.

Degalų temperatūra turi atitikti gamintojų rekomendacijas.

6.10.   Karterio dujų išmetimas

Karterio dujos neturi būti išmetamos tiesiogiai į aplinkos atmosferą; taikoma tik ši išimtis: iš variklių su turbokompresoriais, siurbliais, pūstuvais ar kompresoriais, skirtais orui tiekti, karterio dujos gali būti išmetamos į aplinkos atmosferą, jei atliekant visų išmetamųjų teršalų bandymus šie teršalai pridedami prie išmetamųjų teršalų (fiziškai arba matematiškai). Gamintojai, kurie pasinaudoja šia išimtimi, turi įrengti variklius taip, kad karterio dujas būtų galima nukreipti į išmetamųjų dujų mėginių ėmimo sistemą.

Šiame punkte karterio dujos, kurios viso veikimo metu nukreipiamos į išmetimo sistemą po išmetamųjų dujų papildomo valymo, nelaikomos išmetamomis tiesiog į aplinkos atmosferą.

Atvirai išmetamos karterio dujos nukreipiamos į išmetimo sistemą išmetamiesiems teršalams matuoti taip:

a)	Vamzdžių medžiaga turi būti lygiomis sienelėmis, laidi elektrai ir nereaguoti su karterio dujomis. Vamzdžiai turi būti kuo trumpesni.

b)	Laboratorinio karterio vamzdyno linkių skaičius turi būti kuo mažesnis, o būtinų linkių spindulys – kuo didesnis.

c)	Laboratorinio karterio dujų išmetimo vamzdynas turi būti šildomas, plonasienis arba izoliuotas ir turi atitikti variklio gamintojo pateiktas karterio priešslėgio specifikacijas.

d)

Karterio dujų išmetimo vamzdynas turi būti sujungtas su nepraskiestų išmetamųjų dujų kanalu žemiau bet kurios papildomo valymo sistemos, išmetamųjų teršalų ribotuvo ir pakankamu atstumu – prieš visus mėginių ėmimo zondus, kad prieš imant mėginius išmetamosios dujos visiškai susimaišytų. Karterio dujų vamzdis turi išeiti į laisvąjį išmetamųjų dujų srautą, kad būtų išvengta pasienio sluoksnio efektų ir dujos geriau maišytųsi. Karterio dujų vamzdžio išleidimo anga gali būti nukreipta bet kuria kryptimi nepraskiestų išmetamųjų dujų srauto atžvilgiu.

7.   BANDYMO PROCEDŪROS

7.1.   Išmetamųjų teršalų matavimo principai

Norint išmatuoti išmetamųjų teršalų savitąją masę, variklis turi būti išbandytas 7.2.1 ir 7.2.2 punktuose nustatytais bandymo ciklais. Išmetamųjų teršalų savitajai masei išmatuoti būtina nustatyti išmetamųjų dujų sudedamųjų dalių masę ir atitinkamą variklio ciklo darbą. Sudedamųjų dalių kiekis nustatomas 7.7.1 ir 7.1.2 punktuose aprašytais mėginių ėmimo būdais.

7.1.1.   Nenutrūkstamasis mėginių ėmimas

Imant mėginius nenutrūkstamuoju būdu, sudedamųjų dalių koncentracija nenutrūkstamai matuojama nepraskiestose arba praskiestose išmetamosiose dujose. Ši koncentracija dauginama iš nenutrūkstamo (nepraskiestų ar praskiestų) išmetamųjų dujų srauto mėginių ėmimo vietoje ir nustatomas sudedamosios dalies masės srautas. Išmetamas sudedamosios dalies kiekis nenutrūkstamai sumuojamas per visą bandymo ciklą. Gauta suma yra bendra išmestos sudedamosios dalies masė.

7.1.2.   Periodinis mėginių ėmimas

Imant mėginius periodiniu būdu, nepraskiestų arba praskiestų išmetamųjų dujų mėginys yra nenutrūkstamai imamas ir kaupiamas, kad vėliau būtų išmatuotas. Imamas mėginys turi būti proporcingas nepraskiestų arba praskiestų išmetamųjų dujų srautui. Periodinio mėginių ėmimo pavyzdys yra praskiestų dujinių sudedamųjų dalių surinkimas maiše ir kietųjų dalelių (KD) surinkimas ant filtro. Periodiniu būdu surinktų mėginių koncentracija dauginama iš bendros išmetamųjų dujų masės arba masės srauto (nepraskiesto arba praskiesto), iš kurio mėginys buvo imamas bandymo ciklo metu. Rezultatas yra bendra išmestos sudedamosios dalies masė arba masės srautas. KD koncentracijai apskaičiuoti ant filtro nusėdusių KD kiekis iš proporcingai paimto išmetamųjų dujų kiekio turi būti padalytas iš filtruotų išmetamųjų dujų kiekio.

7.1.3.   Matavimo procedūros

Šis priedas taikomas dviem matavimo procedūroms, kurios yra funkciškai lygiavertės. Abu principai gali būti taikomi WHTC ir WHSC bandymo ciklui:

a)	dujinių sudedamųjų dalių mėginiai nenutrūkstamai imami iš nepraskiestų išmetamųjų dujų, o kietųjų dalelių kiekis nustatomas taikant dalies srauto skiedimo sistemą;

b)	dujinių sudedamųjų dalių ir kietųjų dalelių kiekis nustatomas taikant viso srauto skiedimo sistemą (CVS sistemą).

Leidžiamas bet koks abiejų principų derinys (pvz., nepraskiestų išmetamųjų dujų ir viso kietųjų dalelių srauto matavimas).

7.2.   Bandymo ciklai

7.2.1.   Pereinamųjų režimų bandymo ciklas WHTC

Pereinamųjų režimų bandymo ciklas WHTC 1 priedėlyje nurodytas kaip normalizuoto sukimosi dažnio ir sukamojo momento verčių sekundinė seka. Norint atlikti bandymą variklio bandymų patalpoje, normalizuotos vertės perskaičiuojamos į tikrąsias atskiro bandomo variklio vertes, remiantis variklio charakteristikų kreive. Perskaičiavimas vadinamas denormalizacija, o toks bandymo ciklas – bandomojo variklio etaloniniu ciklu. Taikant tas etalonines sukimosi dažnio ir sukamojo momento vertes, ciklas atliekamas bandymų patalpoje ir registruojamos tikrosios sukimosi dažnio, sukamojo momento ir galios vertės. Kad bandymas būtų patvirtintas, po jo atliekama etaloninių ir tikrųjų sukimosi dažnio, sukamojo momento ir galios verčių regresijos analizė.

Skaičiuojant su stabdymu susijusį išmetamųjų teršalų kiekį, tikrasis ciklo darbas apskaičiuojamas integruojant tikrąją variklio galią per ciklą. Kad ciklas būtų patvirtintas, tikrasis ciklo darbas turi atitikti nustatytas etaloninio ciklo darbo ribas.

Dujinių teršalų mėginiai gali būti imami nenutrūkstamuoju (nepraskiestų ar praskiestų išmetamųjų dujų) arba periodiniu (praskiestų išmetamųjų dujų) būdu. Kietųjų dalelių mėginys praskiedžiamas kondicionuotu aplinkos oru ir surenkamas vienu tinkamu filtru. WHTC schematiškai parodytas 3 paveiksle.

7.2.2.   Nuolydinis pastovios būsenos bandymo ciklas WHSC

Nuolydinis pastovios būsenos bandymo ciklas WHSC susideda iš keleto normalizuoto sukimosi dažnio ir apkrovos režimų, kurie turi būti perskaičiuojami į atskiro bandomo variklio etalonines vertes remiantis variklio charakteristikų kreive. Variklis kiekvienu režimu turi veikti nustatytą laiką, variklio sukimosi dažnis ir apkrova nuosekliai pakeičiami per 20 s ± 1 s. Kad bandymas būtų patvirtintas, po jo turi būti atliekama etaloninių ir tikrųjų sukimosi dažnio, sukamojo momento ir galios verčių regresijos analizė.

Bandymo ciklo metu turi būti nustatyta kiekvieno dujinio teršalo koncentracija, išmetamųjų dujų srautas ir galia. Dujiniai teršalai gali būti registruojami nenutrūkstamai arba jų mėginiai paimami į mėginių maišą. Kietųjų dalelių mėginys praskiedžiamas kondicionuotu skiedikliu (pvz., aplinkos oru). Per visą bandymo procedūrą paimamas vienas mėginys, jis surenkamas ant vieno tinkamo filtro.

Skaičiuojant su stabdymu susijusį išmetamųjų teršalų kiekį, tikrasis ciklo darbas apskaičiuojamas integruojant tikrąją variklio galią per ciklą.

WHSC parodytas 1 lentelėje. Išskyrus 1 režimą, kiekvieno režimo pradžia apibrėžiama kaip nuolydžio nuo ankstesnio režimo pradžia.

1 lentelė

WHSC bandymo ciklas

Reži-mas	Normalizuotas sukimosi dažnis (%)	Normalizuotas sukamasis momentas (%)	Režimo trukmė, įskaitant 20 s nuolydį
1	0	0	210
2	55	100	50
3	55	25	250
4	55	70	75
5	35	100	50
6	25	25	200
7	45	70	75
8	45	25	150
9	55	50	125
10	75	100	50
11	35	50	200
12	35	25	250
13	0	0	210
Suma			1 895

7.3.   Bendroji bandymo seka

Pateikta darbo eiga yra bendrosios rekomendacijos, kurių reikėtų laikytis atliekant bandymą. Išsamiau kiekvienas etapas yra aprašytas susijusiuose punktuose. Tam tikrais atvejais leidžiama nukrypti nuo rekomendacijų, bet specialūs susijusių punktų reikalavimai yra privalomi.

WHTC bandymo procedūrą sudaro šalto variklio užvedimo bandymas, atliekamas po natūralaus arba dirbtinio variklio atvėsinimo, sušildymo laikotarpis ir karšto variklio užvedimo bandymas.

WHSC bandymo procedūrą sudaro karšto variklio užvedimo bandymas, atliekamas po variklio kondicionavimo WHSC 9 režimu.

7.4.   Variklio charakteristikų grafikų sudarymas ir etaloninis ciklas

Prieš variklio charakteristikų grafikų sudarymą, taikant 7.3 punkte pateiktą bendrąją seką, atliekami variklio matavimai, variklio veikimo patikrinimai ir sistemos kalibravimas.

WHTC ir WHSC etaloniniam ciklui sudaryti variklio charakteristikų grafikai turi būti sudaryti veikiant visiškajai apkrovai ir nustatant sukimosi dažnio sąryšio su didžiausiuoju sukamuoju momentu ir sukimosi dažnio sąryšio su didžiausiąja galia kreives. Charakteristikų kreivė turi būti taikoma variklio sukimosi dažniui (7.4.6 punktas) ir sukamajam momentui (7.4.7 punktas) denormalizuoti.

7.4.1.   Variklio įšildymas

Norint variklio parametrus stabilizuoti pagal gamintojo rekomendaciją ir nusistovėjusią inžinerinę praktiką, variklis turi būti įšildomas esant 75 %–100 % didžiausiosios galios. Baigiantis įšildymui variklis turi būti įjungiamas, kad aušalo ir tepimo alyvos temperatūra nusistovėtų ± 2 % ribose nuo vidutinių verčių bent 2 minutėms arba kol variklio termostatas ima valdyti variklio temperatūrą.

7.4.2.   Į charakteristikų grafiką įtraukiamo sukimosi dažnio intervalo nustatymas

Mažiausiasis ir didžiausiasis charakteristikų grafikų sudarymo sukimosi dažniai apibrėžiami taip:

mažiausiasis charakteristikų grafikų sudarymo sukimosi dažnis	=	sukimosi dažnis tuščiąja eiga
didžiausiasis charakteristikų grafikų sudarymo sukimosi dažnis	=	n hi × 1,02 arba sukimosi dažnis, kuriuo sukamasis momentas esant visiškajai apkrovai sumažėja iki nulio (taikoma mažesnė vertė).

7.4.3.   Variklio charakteristikų kreivė

Kai variklis stabilizuotas pagal 7.4.1 punktą, variklio charakteristikų grafikai sudaromi šia tvarka:

a)	variklis turi veikti neapkrautas esant tuščiosios eigos sukimosi dažniui;

b)	variklis turi veikti didžiausiuoju valdymo poreikiu esant mažiausiajam charakteristikų grafikų sudarymo sukimosi dažniui;

c)

variklio greitis nuo mažiausiojo iki didžiausiojo charakteristikų grafikų sudarymo sukimosi dažnio turi būti didinamas vidutine 8 ± 1 min–1/s sparta arba pastovia sparta, kad pasiekti didžiausiajam sukimosi dažniui nuo mažiausiojo prireiktų nuo 4 min iki 6 min. Variklio sukimosi dažnio ir sukamojo momento taškai turi būti registruojami bent vieno taško per sekundę greičiu.

7.4.7 punkte pasirinkus b) variantą neigiamajam etaloniniam sukamajam momentui nustatyti, charakteristikų kreivė nuo didžiausiojo iki mažiausiojo charakteristikų grafikų sudarymo sukimosi dažnio gali tiesiogiai tęstis mažiausiuoju valdymo poreikiu.

7.4.4.   Kiti charakteristikų grafikų sudarymo būdai

Jei gamintojas mano, kad pirmiau nurodyti charakteristikų grafikų sudarymo metodai yra nepatikimi ar nėra tipiniai kuriam nors konkrečiam varikliui, galima taikyti kitus charakteristikų grafikų sudarymo metodus. Šie kiti metodai turi atitikti nurodytų charakteristikų grafikų sudarymo procedūrų tikslą – nustatyti didžiausią įmanomą sukamąjį momentą visais variklio sukimosi dažniais, kurie būna per bandymo ciklus. Metodus, kurie dėl patikimumo ar tipiškumo skiriasi nuo šiame punkte nurodytų charakteristikų grafikų sudarymo metodų, turi patvirtinti tipo patvirtinimo institucija, be to, jų taikymas turi būti pagrįstas. Tačiau varikliams su reguliatoriumi arba su turbokompresoriumi jokiu būdu negalima taikyti mažėjančio variklio sukimosi dažnio sukamojo momento kreivės.

7.4.5.   Bandymų kartojimas

Variklio charakteristikų grafikų nereikia sudaryti prieš kiekvieną bandymo ciklą. Šie grafikai prieš bandymo ciklą sudaromi iš naujo, jei:

a)	vertinant inžineriniu požiūriu, nuo paskutinio charakteristikų grafikų sudarymo praėjo pernelyg daug laiko arba

b)	variklis buvo fiziškai pakeistas ar naujai kalibruotas, nes tai gali turėti poveikį variklio darbui.

7.4.6.   Variklio sukimosi dažnio denormalizavimas

Etaloniniams ciklams sudaryti 1 priedėlyje (WHTC) ir 1 lentelėje (WHSC) nurodyti normalizuoti sukimosi dažniai turi būti denormalizuoti taikant šią lygtį:

 (9)

n pref nustatyti didžiausiojo sukamojo momento integralas turi būti apskaičiuotas nuo n idle iki n 95h variklio charakteristikų kreivėje, gautoje pagal 7.4.3 punktą.

4 ir 5 paveiksluose pavaizduoti variklio sukimosi dažniai apibrėžiami taip:

n lo	mažiausias sukimosi dažnis, kai galia siekia 55 % didžiausiosios galios;
n pref	variklio sukimosi dažnis, kai didžiausiojo sukamojo momento iš charakteristikų grafiko integralas lygus 51 % viso integralo nuo n idle iki n 95h;
n hi	didžiausias sukimosi dažnis, kai galia siekia 70 % didžiausiosios galios;
n idle	tuščiosios eigos sukimosi dažnis;
n 95h	didžiausias sukimosi dažnis, kai galia siekia 95 % didžiausiosios galios.

Varikliams (daugiausia priverstinio uždegimo), kurių reguliatoriaus nusvirimo kreivė staigi ir kurie dėl degalų tiekimo nutraukimo negali išvystyti n hi arba n 95h, taikomos šios nuostatos:

n hi	9 lygtyje pakeičiamas į n Pmax × 1,02;
n 95h	pakeičiamas į n Pmax × 1,02.

7.4.7.   Variklio sukamojo momento denormalizavimas

1 priedėlio variklio dinamometriniame grafike (WHTC) ir 1 lentelėje (WHSC) pateiktos sukamojo momento vertės normalizuojamos iki atitinkamo sukimosi dažnio didžiausio sukamojo momento. Etaloniniams ciklams sudaryti kiekvieną atskirą etaloninio sukimosi dažnio vertę, nurodytą 7.4.6 punkte, atitinkančios sukamojo momento vertės turi būti denormalizuotos taikant charakteristikų kreivę, sudarytą pagal 7.4.3 punktą:

 (10)

čia:

M norm,i	normalizuotas sukamasis momentas, %;
M max,i	didžiausiasis sukamasis momentas iš charakteristikų kreivės, Nm;
M f,i	sukamasis momentas, kurį suvartoja primontuotina pagalbinė įranga, Nm;
M r,i	sukamasis momentas, kurį suvartoja išmontuotina pagalbinė įranga, Nm.

Jei pagalbinė įranga primontuota pagal 6.3.1 punktą ir 7 priedėlį, M f ir M r lygūs nuliui.

Kad būtų galima sukurti etaloninių verčių ciklą, neigiamoms sukamo variklio taškų (1 priedėlyje pažymėtų „m“) sukamojo momento vertėms suteikiamos pakeistos vertės, nustatytos vienu iš šių būdų:

a)	neigiama vertė suteikiama 40 % teigiamo sukamojo momento, atitinkančio tą patį sukimosi dažnio tašką, vertei;

b)	neigiamo sukamojo momento, kuris reikalingas varikliui įsibėgėti nuo mažiausiojo iki didžiausiojo charakteristikų grafikų sudarymo sukimosi dažnio, charakteristikų grafikų sudarymu;

c)	nustatomas neigiamas sukamasis momentas, kurio reikia, kad variklį būtų galima sukti tuščiosios eigos ir n hi sukimosi dažniu, ir tarp šių dviejų taškų tiesiškai interpoliuojama.

7.4.8.   Etaloninio ciklo darbo skaičiavimas

Etaloninis ciklo darbas turi būti nustatytas ciklo metu sinchroniškai skaičiuojant akimirkines variklio galios vertes pagal etaloninį sukimosi dažnį ir sukamąjį momentą, nustatytus pagal 7.4.6 ir 7.4.7 punktus. Akimirkinės variklio galios vertės integruojamos per bandymo ciklą ir apskaičiuojamas etaloninis ciklo darbas W ref (kWh). Jei pagalbinė įranga neprimontuota pagal 6.3.1 punktą, akimirkinės galios vertės turi būti perskaičiuotos pagal 6.3.5 punkto (4) lygtį.

Tas pat metodas taikomas integruojant etaloninę ir tikrąją variklio galią. Jei reikia nustatyti vertes tarp gretimų etaloninių ar gretimų išmatuotų verčių, taikoma tiesinė interpoliacija. Integruojant tikrąjį ciklo darbą, visos neigiamos sukamojo momento vertės turi būti prilygintos nuliui ir įtrauktos. Jei integruojama, kai dažnis mažesnis kaip 5 Hz, ir jei per nustatytą laiko atkarpą sukamojo momento vertė pasikeičia iš teigiamos į neigiamą arba iš neigiamos į teigiamą, neigiamoji dalis turi būti apskaičiuota ir prilyginta nuliui. Teigiamoji dalis įtraukiama į integruotą vertę.

7.5.   Prieš bandymą atliekamos procedūros

7.5.1.   Matavimo įrangos įrengimas

Bandymų įranga ir mėginių zondai turi būti įrengti pagal reikalavimus. Išmetimo vamzdis prijungiamas prie viso srauto skiedimo sistemos, jeigu ji naudojama.

7.5.2.   Matavimo įrangos parengimas mėginiams imti

Prieš pradedant imti išmetamų teršalų mėginius turi būti atliekami šie veiksmai:

a)	nuotėkio patikrinimai turi būti atlikti ne anksčiau kaip prieš 8 valandas iki imant mėginius pagal 9.3.4 punktą;

b)	jei mėginiai imami periodiniu būdu, turi būti prijungtos švarios kaupimo priemonės, pvz., ištuštinti maišai;

c)	visi matavimo prietaisai įjungiami pagal jų gamintojų instrukcijas ir nusistovėjusią inžinerinę praktiką;

d)	įjungiamos skiedimo sistemos, mėginių siurbliai, aušinimo ventiliatoriai ir duomenų rinkimo sistema;

e)	mėginių srautai nustatomi norimo lygio, jei reikia, panaudojant apylankinį srautą;

f)	mėginių ėmimo sistemos šilumokaičiai pašildomi arba atvėsinami iki darbinės temperatūros iš bandymui skirto intervalo;

g)	šildomiems arba šaldomiems įtaisams, pvz., mėginio linijoms, filtrams, aušintuvams ir siurbliams leidžiama stabilizuotis darbinėje temperatūroje;

h)	išmetamųjų dujų skiedimo sistemos srautas įjungiamas ne vėliau kaip 10 min iki bandymo sekos;

i)	prieš pradedant bet kurį bandymo intervalą, visų elektroninių integravimo prietaisų rodmenys grąžinami į nulį arba pakartotinai grąžinami į nulį.

7.5.3.   Dujų analizatorių tikrinimas

Turi būti pasirenkami dujų analizatoriaus intervalai. Leidžiama naudoti automatinio arba rankinio intervalo keitimo išmetamųjų dujų analizatorius. Bandymo ciklo metu išmetamųjų dujų analizatoriaus intervalas neturi būti keičiamas. Tuo metu taip pat neturi būti keičiamas analizatoriaus analoginio veikimo stiprintuvo (-ų) stiprinimo koeficientas.

Naudojant 9.3.3 punkto specifikacijas atitinkančias tarptautiniu mastu atsekamas dujas turi būti nustatytas visų analizatorių nulinis ir matavimo intervalo atsakas. FID analizatorių matavimo intervalas turi būti nustatytas vieną anglies atomą turinčios medžiagos pagrindu (C1).

7.5.4.   Kietųjų dalelių mėginių ėmimo filtro paruošimas

Likus bent valandai iki bandymo pradžios, filtras turi būti įdedamas į nuo dulkių apsaugotą Petrio lėkštelę, kurioje leidžiama cirkuliuoti orui, o lėkštelė įdedama į svėrimo kamerą stabilizuoti. Pasibaigus stabilizavimo laikui, kiekvienas filtras sveriamas ir užregistruojama tuščio filtro masė. Tada filtras laikomas uždarytoje Petrio lėkštelėje ar užsandarintame filtro laikiklyje, kol bus panaudotas atliekant bandymą. Filtras turi būti panaudotas per aštuonias valandas nuo jo išėmimo iš svėrimo kameros.

7.5.5.   Skiedimo sistemos nustatymas

Nustatomas viso srauto skiedimo sistemos praskiestų išmetamųjų dujų srautas arba srauto dalies skiedimo sistemos praskiestų išmetamųjų dujų srautas, kad iš sistemos būtų pašalintas vandens kondensatas, o filtro paviršiaus temperatūra būtų nuo 315 K (42 °C) iki 325 K (52 °C).

7.5.6.   Kietųjų dalelių mėginių ėmimo sistemos paleidimas

Paleidžiama kietųjų dalelių mėginių ėmimo sistema ir jai leidžiama veikti per apylankos grandinę. Kietųjų dalelių fono lygį skiediklyje galima nustatyti paimant skiediklio mėginį prieš išmetamosioms dujoms patenkant į skiedimo tunelį. Matuoti galima prieš bandymą arba po jo. Jeigu matuojama ciklo pradžioje ir pabaigoje, gali būti apskaičiuotas verčių vidurkis. Jei matuojant fono koncentraciją naudojamos skirtingos mėginių ėmimo sistemos, matavimas atliekamas bandymo metu.

7.6.   WHTC ciklo eiga

7.6.1.   Variklio atvėsinimas

Gali būti taikomas natūralus arba dirbtinis atvėsinimas. Naudojant dirbtinį atvėsinimą, taikoma nusistovėjusi inžinerinė praktika konfigūruojant sistemas tiekti orą varikliui aušinti, o aušinimo alyvą – variklio tepimo sistemai aušinti, kad būtų pašalintas karštis iš variklio aušinimo sistemos ir išmetamųjų teršalų papildomo valymo sistemos. Taikant dirbtinį papildomos valymo sistemos vėsinimą, aušinimo oras netiekiamas tol, kol papildomo valymo sistema atvėsta iki žemesnės nei katalizinio suaktyvinimo temperatūra. Neleidžiama taikyti jokios aušinimo procedūros, kuri sukelia nebūdingą teršalų išmetimą.

7.6.2.   Šalto variklio užvedimo bandymas

Šalto variklio užvedimo bandymas pradedamas, kai variklio tepalo, aušinimo skysčio ir papildomo valymo sistemų temperatūra yra nuo 293 K iki 303 K (20 °C–30 °C). Variklis užvedamas vienu iš šių būdų:

a)	pagal naudotojo instrukcijos rekomendacijas, naudojant starterį ir tinkamai įkrautą akumuliatorių, tinkamą maitinimo tiekimą; arba

b)

naudojant dinamometrą. Variklis sukamas būdingu jo sukimosi dažniu, nenukrypstant daugiau kaip ± 25 %. Sukimas sustabdomas per 1 s nuo variklio užvedimo. Jei variklis neužsiveda per 15 sukimo sekundžių, sukimas nutraukiamas ir nustatoma nesėkmės priežastis; to nepaisoma, jei naudotojo instrukcijoje arba techninės priežiūros ir remonto instrukcijoje nurodyta ilgesnė nei įprasta sukimo trukmė.

7.6.3.   Sušildymo laikotarpis

Iš karto po šalto variklio užvedimo bandymo per 10 ± 1 minučių sušildymo laikotarpį variklis kondicionuojamas karštam užvedimui.

7.6.4.   Karšto variklio užvedimo bandymas

Variklis užvedamas pasibaigus 7.6.3 punkte apibrėžtam sušildymo laikotarpiui, taikant vieną iš 7.6.2 punkte nustatytų būdų.

7.6.5.   Bandymo seka

Tiek šalto, tiek karšto variklio užvedimo bandymo seka prasideda užvedus variklį. Varikliui veikiant įjungiamas ciklo valdymas, kad variklio veikimas atitiktų pirmąjį ciklo nustatytąjį tašką.

WHTC atliekamas taikant 7.4 punkte aprašytą etaloninį ciklą. Variklio sukimosi dažnio ir sukamojo momento reguliavimo komandos duodamos ne mažesniu kaip 5 Hz dažniu (rekomenduojama 10 Hz). Nustatytieji taškai apskaičiuojami taikant tiesinį interpoliavimą tarp etaloninio ciklo 1 Hz dažniu nustatytų taškų. Tikrosios variklio sukimosi dažnio ir sukamojo momento vertės visą bandymo ciklą registruojamos bent kartą per sekundę (1 Hz), ir signalai gali būti elektroniniu būdu filtruojami.

7.6.6.   Išmetamųjų dujų duomenų rinkimas

Bandymo sekos pradžioje vienu metu paleidžiama matavimo įranga:

a)	pradedanti rinkti arba analizuoti skiediklį, jei naudojama viso srauto skiedimo sistema;

b)	pradedanti rinkti arba analizuoti nepraskiestas arba praskiestas išmetamąsias dujas – tai priklauso nuo taikomo būdo;

c)	pradedanti matuoti praskiestų išmetamųjų dujų kiekį ir reikiamą temperatūrą bei slėgį;

d)	pradedanti registruoti išmetamųjų dujų srautą, jei taikoma nepraskiestų išmetamųjų dujų analizė;

e)	pradedanti registruoti dinamometro sukimosi dažnio ir sukamojo momento išmatuotus duomenis.

Jei taikomas nepraskiestų išmetamųjų dujų matavimas, išmetamųjų teršalų ((NM)HC, CO ir NOx) koncentracijos bei išmetamųjų dujų masės srautas matuojamas nenutrūkstamai ir bent 2 Hz dažniu išsaugomas kompiuteryje. Visi kiti duomenys registruojami bent 1 Hz dažniu. Registruojamas analoginio tipo analizatorių atsakas, o kalibravimo duomenys gali būti taikomi tiesiogiai arba autonomiškai, atliekant duomenų įvertinimą.

Jei naudojama viso srauto skiedimo sistema, HC ir NOx kiekis skiedimo tunelyje matuojamas nenutrūkstamai bent 2 Hz dažniu. Vidutinės koncentracijos nustatomos integruojant viso bandymo ciklo analizatoriaus signalus. Sistemos atsako trukmė turi būti ne didesnė kaip 20 s ir prireikus turi būti derinama su CVS srauto svyravimais bei mėginio ėmimo trukmės / bandymo ciklo nukrypimais. CO, CO2 ir NMHC turi būti nustatytos integruojant nenutrūkstamo matavimo signalus arba analizuojant į mėginių ėmimo maišą per ciklą surinktų dujų koncentracijas. Skiediklyje esančių dujinių teršalų koncentracija turi būti nustatyta pirmiau tos vietos, kurioje išmetamosios dujos patenka į skiedimo tunelį; tai atliekama integruojant arba surenkant dujas į foninį maišą. Visi kiti matuotini parametrai registruojami bent vieno matavimo per sekundę dažniu (1 Hz).

7.6.7.   Kietųjų dalelių mėginių ėmimas

Pradedant bandymo seką, kietųjų dalelių mėginių ėmimo sistema perjungiama iš apylankos grandinės į kietųjų dalelių ėmimo grandinę.

Jei naudojama srauto dalies skiedimo sistema, mėginių ėmimo siurblys (-iai) valdomas (-i) taip, kad per kietųjų dalelių mėginių ėmimo zondą ar per tiekimo vamzdį tekantis srautas būtų proporcingas išmetamųjų dujų masės srautui pagal 9.4.6.1 punktą.

Jei naudojama viso srauto skiedimo sistema, mėginių ėmimo siurblys (-iai) sureguliuojamas (-i) taip, kad per kietųjų dalelių mėginių ėmimo zondą ar per tiekimo vamzdį tekančio srauto vertė nuo nustatytosios srauto vertės neskirtų daugiau kaip ±2,5 %. Jei taikomas srauto kompensavimas (t. y. mėginio srauto proporcinis reguliavimas), turi būti įrodyta, kad pagrindinio tunelio srauto ir kietųjų dalelių mėginių ėmimo srauto santykis nesikeičia daugiau kaip , % nustatytos vertės (išskyrus pirmąsias 10 mėginio ėmimo sekundžių). Užregistruojama vidutinė temperatūra ir slėgis dujų matuoklio (-ių) ar srauto matavimo prietaisų įleidžiamosiose angose. Jei nustatyto dydžio srautas dėl didelio kietųjų dalelių kiekio ant filtro visą ciklo laiką negali būti palaikomas ±2,5 % tikslumu, bandymas anuliuojamas. Bandymas pakartojamas taikant mažesnį mėginių srautą.

7.6.8.   Variklio gesimas ir įrangos triktis

Jei bet kuriuo šalto variklio WHTC bandymo metu variklis užgęsta, bandymas anuliuojamas. Variklis kondicionuojamas, vėl užvedamas vienu iš 7.6.2 punkte nurodytų užvedimo būdų ir bandymas kartojamas.

Jei bet kuriuo karšto variklio WHTC bandymo metu variklis užgęsta, bandymas anuliuojamas. Variklis sušildomas, kaip nurodyta 7.6.3 punkte, ir pakartojamas karšto variklio užvedimo bandymas. Šiuo atveju šalto variklio užvedimo bandymo nereikia kartoti.

Jei per bandymo ciklą sugenda kuri nors reikalinga bandymo įranga, bandymas anuliuojamas ir pakartojamas pagal pirmiau išdėstytas sąlygas.

7.7.   WHSC ciklo eiga

7.7.1.   Skiedimo sistemos ir variklio kondicionavimas prieš bandymą

Skiedimo sistema ir variklis paleidžiami ir įšildomi pagal 7.4.1 punktą. Po įšildymo variklis ir mėginių ėmimo sistema kondicionuojami varikliui veikiant 9 režimu (žr. 7.2.2 punktą, 1 lentelę) ne trumpiau kaip 10 minučių ir kartu naudojant skiedimo sistemą. Galima paimti fiktyvių kietųjų dalelių teršalų mėginius. Tie mėginių filtrai neturi būti stabilizuojami arba sveriami, juos galima išmesti. Nustatomi bandymui pasirinkti apytikriai srauto greičiai. Po kondicionavimo variklis išjungiamas.

7.7.2.   Variklio užvedimas

Praėjus 5 ± 1 min po kondicionavimo 9 režimu, kaip aprašyta 7.7.1 punkte, variklis užvedamas taikant gamintojo rekomenduojamą naudotojo instrukcijoje aprašytą užvedimo tvarką, naudojant arba starterį, arba dinamometrą, kaip nurodyta 7.6.2 punkte.

7.7.3.   Bandymo seka

Bandymo seka turi prasidėti varikliui veikiant ir ne vėliau kaip per vieną minutę po to, kai variklio veikimas imamas valdyti, kad atitiktų pirmąjį ciklo režimą (tuščiosios eigos).

WHSC atliekamas eilės tvarka taikant 7.2.2 punkto 1 lentelėje išvardytus bandymo režimus.

7.7.4.   Išmetamųjų dujų duomenų rinkimas

Bandymo sekos pradžioje vienu metu paleidžiama matavimo įranga:

a)	pradedanti rinkti arba analizuoti skiediklį, jei naudojama viso srauto skiedimo sistema;

b)	pradedanti rinkti arba analizuoti nepraskiestas arba praskiestas išmetamąsias dujas – tai priklauso nuo taikomo būdo;

c)	pradedanti matuoti praskiestų išmetamųjų dujų kiekį ir reikiamą temperatūrą bei slėgį;

d)	pradedanti registruoti išmetamųjų dujų srautą, jei taikoma nepraskiestų išmetamųjų dujų analizė;

e)	pradedanti registruoti dinamometro sukimosi dažnio ir sukamojo momento išmatuotus duomenis.

Jei taikomas nepraskiestų išmetamųjų dujų matavimas, išmetamųjų teršalų ((NM)HC, CO ir NOx) koncentracijos bei išmetamųjų dujų masės srautas matuojamas nenutrūkstamai ir bent 2 Hz dažniu išsaugomas kompiuteryje. Visi kiti duomenys registruojami bent 1 Hz dažniu. Registruojamas analoginio tipo analizatorių atsakas, o kalibravimo duomenys gali būti taikomi tiesiogiai arba autonomiškai, atliekant duomenų įvertinimą.

Jei naudojama viso srauto skiedimo sistema, HC ir NOx kiekis skiedimo tunelyje matuojamas nenutrūkstamai bent 2 Hz dažniu. Vidutinės koncentracijos nustatomos integruojant viso bandymo ciklo analizatoriaus signalus. Sistemos atsako trukmė turi būti ne didesnė kaip 20 s ir prireikus turi būti derinama su CVS srauto svyravimais bei mėginio ėmimo trukmės / bandymo ciklo nukrypimais. CO, CO2 ir NMHC turi būti nustatytos integruojant nenutrūkstamo matavimo signalus arba analizuojant į mėginių ėmimo maišą per ciklą surinktų dujų koncentracijas. Skiediklyje esančių dujinių teršalų koncentracija turi būti nustatyta pirmiau tos vietos, kurioje išmetamosios dujos patenka į skiedimo tunelį; tai atliekama integruojant arba surenkant dujas į foninį maišą. Visi kiti matuotini parametrai registruojami bent vieno matavimo per sekundę dažniu (1 Hz).

7.7.5.   Kietųjų dalelių mėginių ėmimas

Pradedant bandymo seką, kietųjų dalelių mėginių ėmimo sistema perjungiama iš apylankos grandinės į kietųjų dalelių ėmimo grandinę. Jei naudojama srauto dalies skiedimo sistema, mėginių ėmimo siurblys (-iai) valdomas (-i) taip, kad per kietųjų dalelių mėginių ėmimo zondą ar per tiekimo vamzdį tekantis srautas būtų proporcingas išmetamųjų dujų masės srautui pagal 9.4.6.1 punktą.

Jei naudojama viso srauto skiedimo sistema, mėginių ėmimo siurblys (-iai) sureguliuojamas (-i) taip, kad per kietųjų dalelių mėginių ėmimo zondą ar per tiekimo vamzdį tekančio srauto vertė nuo nustatytosios srauto vertės neskirtų daugiau kaip ±2,5 %. Jei taikomas srauto kompensavimas (t. y. mėginio srauto proporcinis reguliavimas), turi būti įrodyta, kad pagrindinio tunelio srauto ir kietųjų dalelių mėginių ėmimo srauto santykis nesikeičia daugiau kaip , % nustatytos vertės (išskyrus pirmąsias 10 mėginio ėmimo sekundžių). Užregistruojama vidutinė temperatūra ir slėgis dujų matuoklio (-ių) ar srauto matavimo prietaisų įleidžiamosiose angose. Jei nustatyto dydžio srautas dėl didelio kietųjų dalelių kiekio ant filtro visą ciklo laiką negali būti palaikomas ±2,5 % tikslumu, bandymas anuliuojamas. Bandymas pakartojamas taikant mažesnį mėginių srautą.

7.7.6.   Variklio gesimas ir įrangos triktis

Jei bet kuriuo ciklo metu variklis užgęsta, bandymas anuliuojamas. Variklis kondicionuojamas pagal 7.7.1 punktą, vėl užvedamas vienu iš 7.7.2 punkte nurodytų užvedimo būdų ir bandymas kartojamas.

Jei per bandymo ciklą sugenda kuri nors reikalinga bandymo įranga, bandymas anuliuojamas ir pakartojamas pagal pirmiau išdėstytas sąlygas.

7.8.   Procedūros po bandymo

7.8.1.   Veiksmai po bandymo

Atlikus bandymą sustabdomas išmetamųjų dujų masės srauto, praskiestų išmetamųjų dujų tūrio matavimas, dujų srauto rinkimas į mėginių ėmimo maišus ir išjungiamas kietųjų dalelių mėginių ėmimo siurblys. Integruojančiojo analizatoriaus sistemoje mėginio ėmimas turi tęstis, kol baigiasi sistemos atsako laikas.

7.8.2.   Proporcinio mėginių ėmimo patikra

Turi būti patikrinama, ar kiekvienas proporcinis periodinis mėginys, pvz., maiše surinktas arba KD mėginys, buvo paimtas laikantis 7.6.7 ir 7.7.5 punktų. Visi reikalavimų neatitinkantys mėginiai turi būti anuliuojami.

7.8.3.   KD kondicionavimas ir svėrimas

Dalelių filtrai turi būti sudedami į uždengtas ar sandarias talpyklas arba uždaromi filtrų laikikliai, kad mėginių filtrai būtų apsaugoti nuo aplinkos teršalų. Taip apsaugoti filtrai grąžinami į svėrimo kamerą. Jie turi būti kondicionuojami bent vieną valandą ir po to pasveriami pagal 9.4.5 punktą. Užregistruojamas bendrasis filtro svoris.

7.8.4.   Slinkio patikra

Kai tik įmanoma, bet ne vėliau kaip 30 minučių po bandymo ciklo pabaigos arba sušildymo laikotarpio turi būti nustatyti taikomų dujų analizatorių intervalų nulinis ir matavimo intervalo atsakai. Šiame punkte bandymo ciklas apibrėžiamas taip:

a)	WHTC: visa seka šaltas–sušildymas–karštas;

b)	dauginės regeneracijos WHTC karšto variklio užvedimo bandymas (6.6 punktas): seka sušildymas–karštas;

c)	dauginės regeneracijos WHTC karšto variklio užvedimo bandymas (6.6 punktas): bendras karšto variklio užvedimo bandymų skaičius;

d)	WHSC: bandymo ciklas.

Analizatoriaus slinkiui taikomos šios nuostatos:

a)	prieš bandymą nustatyti nulinis ir matavimo intervalo atsakai gali būti tiesiogiai įterpti į 8.6.1 punkto lygtį, nenustatinėjant slinkio;

b)	jei slinkio skirtumas tarp prieš bandymą ir po jo gautų rezultatų yra mažesnis kaip 1 % didžiausiosios skalės vertės, išmatuotos koncentracijos vertės gali būti taikomos neperskaičiuotos arba su slinkio pataisa, kaip nurodyta 8.6.1 punkte;

c)	jei slinkio skirtumas tarp prieš bandymą ir po jo gautų rezultatų yra ne mažesnis kaip 1 % didžiausiosios skalės vertės, bandymas anuliuojamas arba išmatuotoms koncentracijos vertėms pritaikoma slinkio pataisa, kaip nurodyta 8.6.1 punkte.

7.8.5.   Dujų maišuose surinktų mėginių analizė

Kai tik įmanoma, turi būti atliekami šie veiksmai:

a)	dujų maišuose surinkti mėginiai išanalizuojami ne vėliau kaip praėjus 30 minučių po karšto variklio užvedimo bandymo pabaigos arba šalto variklio užvedimo bandymo sušildymo laikotarpio metu;

b)	foniniai mėginiai išanalizuojami ne vėliau kaip praėjus 60 minučių po karšto variklio užvedimo bandymo pabaigos.

7.8.6.   Ciklo darbo patvirtinimas

Prieš skaičiuojant ciklo darbo vertę pašalinami visi taškai, užregistruoti užvedant variklį. Tikrasis ciklo darbas per bandymo ciklą nustatomas sinchroniškai taikant tikrąsias sukimosi dažnio ir sukamojo momento vertes variklio galios akimirkinėms vertėms nustatyti. Akimirkinės variklio galios vertės integruojamos per visą bandymo ciklą ir apskaičiuojamas tikrasis ciklo darbas W act (kWh). Jei pagalbinė įranga neprimontuota pagal 6.3.1 punktą, akimirkinės galios vertės turi būti perskaičiuotos taikant 6.3.5 punkto (4) lygtį.

Tikrajai variklio galiai integruoti taikoma 7.4.8 punkte aprašyta tokia pati metodika.

Tikroji ciklo darbo vertė W act yra taikoma norint palyginti su etalonine ciklo darbo verte W ref ir apskaičiuoti su stabdymu susijusį išmetamųjų teršalų kiekį (žr. 8.6.3 punktą).

W act vertė turi būti nuo 85 % iki 105 % W ref vertės.

7.8.7.   Bandymo ciklo tinkamumo patvirtinimo statistika

Turi būti gautos tiek WHTC, tiek WHSC tikrųjų verčių (n act, M act, P act) bei jų etaloninių verčių (n ref, M ref, P ref) tiesinės regresijos lygtys.

Norint sumažinti paklaidą dėl ciklo matavimo ir etaloninių verčių signalų tarpusavio delsos, visa variklio sukimosi dažnio ir sukamojo momento išmatuotų signalų seka gali būti paskubinta ar uždelsta etaloninių sukimosi dažnio ir sukamojo momento sekos atžvilgiu. Jei daromas tikrųjų signalų poslinkis, sukimosi dažnio ir sukamojo momento vertės turi būti paslinktos tuo pačiu dydžiu ir ta pačia kryptimi.

Taikant mažiausių kvadratų metodą gaunama tokia geriausios sutapties lygtis:

 (11)

čia:

y	tikroji sukimosi dažnio (min–1), sukamojo momento (Nm) arba galios (kW) vertė;
a1	regresijos kreivės krypties koeficientas;
x	sukimosi dažnio (min–1), sukamojo momento (Nm) ar galios (kW) etaloninė vertė;
a0	regresijos kreivės atkarpa y ašyje.

Apskaičiuojama kiekvienos regresijos kreivės standartinė įverčio y pagal x paklaida (SEE) ir mišriosios koreliacijos koeficientas (r 2).

Rekomenduojama šią analizę daryti 1 Hz dažniu. Kad bandymas būtų laikomas galiojančiu, turi būti laikomasi 2 lentelės (WHTC) arba 3 lentelės (WHSC) kriterijų.

2 lentelė

WHTC regresijos kreivės leidžiamosios nuokrypos

	Sukimosi dažnis	Sukamasis momentas	Galia
Y pagal x įverčio standartinė paklaida (SEE)	≤ 5 % didžiausiojo bandymo sukimosi dažnio	≤ 10 % variklio didžiausiojo sukamojo momento	≤ 10 % variklio didžiausiosios galios
Regresijos kreivės krypties koeficientas, m	0,95–1,03	0,83–1,03	0,89–1,03
Mišriosios koreliacijos koeficientas, r2	≥ 0,97	≥ 0,85	≥ 0,91
Regresijos kreivės atkarpa Y ašyje, a0	≤ 10 % tuščiosios eigos sukimosi dažnio	± 20 Nm arba ± 2 % didžiausiojo sukamojo momento (taikoma didesnė vertė)	± 4 kW arba ± 2 % didžiausiosios galios (taikoma didesnė vertė)

3 lentelė

WHSC regresijos kreivės leidžiamosios nuokrypos

	Sukimosi dažnis	Sukamasis momentas	Galia
Y pagal x įverčio standartinė paklaida (SEE)	≤ 1 % didžiausiojo bandymo sukimosi dažnio	≤ 2 % variklio didžiausiojo sukamojo momento	≤ 2 % variklio didžiausiosios galios
Regresijos kreivės krypties koeficientas, m	0,99–1,01	0,98–1,02	0,98–1,02
Mišriosios koreliacijos koeficientas, r2	≥ 0,99	≥ 0,95	≥ 0,95
Regresijos kreivės atkarpa Y ašyje, a0	≤ 1 % tuščiosios eigos sukimosi dažnio	± 20 Nm arba ± 2 % didžiausiojo sukamojo momento (taikoma didesnė vertė)	± 4 kW arba ± 2 % didžiausiosios galios (taikoma didesnė vertė)

Tik regresijos tikslais prieš apskaičiuojant regresiją leidžiama pašalinti taškus, jeigu jie pažymėti 4 lentelėje. Tačiau šie taškai neturi būti šalinami apskaičiuojant ciklo darbą ir teršalų išmetimą. Taško šalinimas gali būti taikomas visam ciklui arba bet kuriai jo daliai.

4 lentelė

Taškai, kuriuos leidžiama pašalinti iš regresijos analizės

Įvykis	Sąlygos	Leidžiami pašalinti taškai
Mažiausiasis valdymo poreikis (tuščiosios eigos taškas)	n ref = 0 % ir M ref = 0 % ir M act > (M ref – 0,02M max, mapped torque) ir M act < (M ref + 0,02M max, mapped torque)	sukimosi dažnio ir galios
Mažiausiasis valdymo poreikis (važiavimo taškas)	M ref < 0 %	galios ir sukamojo momento
Mažiausiasis valdymo poreikis	n act ≤ 1,02 n ref ir M act > M ref arba n act > n ref ir M act ≤ M ref' arba n act > 1,02 n ref ir M ref < M act ≤ (M ref + 0,02M max, mapped torque)	galios ir sukamojo momento arba sukimosi dažnio
Didžiausias valdymo poreikis	n act < n ref ir M act ≥ M ref arba n act ≥ 0,98 n ref ir M act < M ref arba n act < 0,98 n ref ir M ref > M act ≥ (M ref – 0,02M max, mapped torque)	galios ir sukamojo momento arba sukimosi dažnio

8.   IŠMETAMŲJŲ TERŠALŲ SKAIČIAVIMAS

Galutinis rezultatas suapvalinamas iki taikomame išmetamųjų teršalų standarte nurodyto į dešinę nuo dešimtainio skaičiaus kablelio esančių skaitmenų skaičiaus ir vieno papildomo reikšminio skaičiaus pagal ASTM E 29-06. Neleidžiama apvalinti tarpinių verčių, pagal kurias bus gautas galutinis su stabdymu susijusių išmetamųjų teršalų rezultatas.

Skaičiavimo būdų pavyzdys pateiktas 6 priedėlyje.

Skaičiuoti išmetamuosius teršalus moliniu pagrindu, kaip nurodyta visame pasaulyje suderintoje techninėje taisyklėje Nr. [xx] dėl ne keliams skirtų mobiliųjų mašinų (NRMM) išmetamųjų teršalų bandymo protokolo 7 priede, leidžiama pritarus tipo patvirtinimo institucijai.

8.1.   Sausumo arba drėgnumo pataisa

Jeigu teršalų išmetimas išmatuotas pagal sausas dujas, išmatuotos koncentracijos drėgnoms dujoms perskaičiuojamos pagal šią lygtį:

 (12)

čia:

c d	sausų dujų koncentracija, išreikšta milijoninėmis dalimis (pmm) arba tūrio procentais;
k w	sausumo arba drėgnumo pataisos koeficientas (k w,a, k w,e arba k w,d, atsižvelgiant į atitinkamą taikomą lygtį).

8.1.1.   Nepraskiestos išmetamosios dujos

 (13)

arba

 (14)

arba

 (15)

čia:

 (16)

ir

 (17)

čia:

H a	įsiurbiamo oro drėgnis, vandens kiekis (g) kilograme sauso oro;
w ALF	vandenilio kiekis degaluose, masės %;
q mf,i	akimirkinis degalų masės srautas, kg/s;
q mad,I	akimirkinis sauso įsiurbiamo oro masės srautas, kg/s;
p r	vandens garų slėgis po aušinimo vonios, kPa;
p b	bendras atmosferinis slėgis, kPa;
w DEL	azoto kiekis degaluose, masės %;
w EPS	deguonies kiekis degaluose, masės %;
α	degalų molinis vandenilio santykis;
c CO2	sauso CO2 koncentracija, %;
c CO	sauso CO koncentracija, %.

(13) ir (14) lygtys iš esmės vienodos, tik (13) ir (15) lygtyse taikomas koeficientas 1,008 yra apytikrė tikslesnio (14) lygties vardiklio reikšmė.

8.1.2.   Praskiestos išmetamosios dujos

 (18)

arba

 (19)

čia:

 (20)

čia:

α	degalų molinis vandenilio santykis;
c CO2w	drėgno CO2 koncentracija, %;
c CO2d	sauso CO2 koncentracija, %;
H d	skiediklio drėgnis, vandens kiekis (g) kilograme sauso oro;
H a	įsiurbiamo oro drėgnis, vandens kiekis (g) kilograme sauso oro;
D	skiedimo koeficientas (žr. 8.5.2.3.2 punktą).

8.1.3.   Skiediklis

 (21)

čia:

 (22)

čia:

H d	skiediklio drėgnis, vandens kiekis (g) kilograme sauso oro.

8.2.   NOx drėgnio pataisa

Kadangi išmetamas NOx kiekis priklauso nuo aplinkos oro sąlygų, NOx koncentracija turi būti perskaičiuota atsižvelgiant į drėgnį, taikant 8.2.1 arba 8.2.2 punkte nurodytus koeficientus. Įsiurbiamo oro drėgnį H a galima išvesti iš santykinio drėgnio, rasos taško, garų slėgio arba sausojo (drėgnojo) termometro rodmenų, taikant visuotinai pripažintą lygtį.

8.2.1.   Slėginio uždegimo varikliai

 (23)

čia:

H a	įsiurbiamo oro drėgnis, vandens kiekis (g) kilograme sauso oro.

8.2.2.   Priverstinio uždegimo varikliai

 (24)

čia:

H a	įsiurbiamo oro drėgnis, vandens kiekis (g) kilograme sauso oro.

8.3.   Dalelių filtro plūdrumo pataisa

Mėginių ėmimo filtro masė turi būti perskaičiuota atsižvelgiant į jo plūdrumą ore. Plūdrumo pataisa priklauso nuo mėginių ėmimo filtro tankio, oro tankio ir svarstyklių kalibravimo svorio tankio, bet neatsižvelgiama į pačių KD plūdrumą. Plūdrumo pataisa taikoma tiek tuščio filtro, tiek filtro su dalelėmis masei.

Jei filtro medžiagos tankis nežinomas, taikomi tokie tankiai:

a)	teflonu padengtas stiklo pluošto filtras: 2 300 kg/m3;

b)	teflono membranos filtras: 2 144 kg/m3;

c)	teflono membranos filtras su atraminiu polimetilpenteno žiedu: 920 kg/m3.

Nerūdijančiojo plieno kalibravimo svarmenims taikomas 8 000 kg/m3 tankis. Jei kalibravimo svarmens medžiaga kitokia, reikia žinoti jos tankį.

Taikoma ši lygtis:

 (25)

čia:

 (26)

čia:

m uncor	neperskaičiuota kietųjų dalelių mėginio masė, mg;
ρ a	oro tankis, kg/m3;
ρ w	svarstyklių kalibravimo svarmens tankis, kg/m3;
ρ f	kietųjų dalelių mėginių ėmimo filtro tankis, kg/m3;
p b	bendras atmosferinis slėgis, kPa;
T a	oro temperatūra svarstyklių aplinkoje, K;
28,836	molinė oro masė esant etaloniniam drėgniui (282,5 K), g/mol;
8,3144	molinė dujų konstanta.

Dalelių mėginio masė m p, taikoma 8.4.3 ir 8.5.3 punktuose, apskaičiuojama taip:

 (27)

čia:

m f,G	pagal plūdrumą perskaičiuota bendra filtro su dalelėmis masė, mg;
m f,T	pagal plūdrumą perskaičiuota tuščio filtro masė, mg.

8.4.   Dalies srauto skiedimas (PFS) ir nepraskiestų dujų matavimas

Dujinių sudedamųjų dalių akimirkinės koncentracijos signalai naudojami išmetamųjų teršalų masei apskaičiuoti dauginant iš akimirkinės išmetamųjų teršalų masės srauto. Išmetamųjų dujų masės srautas matuojamas tiesiogiai arba apskaičiuojamas taikant įsiurbiamo oro ir degalų srauto rodmenis, bandymo dujų būdą arba įsiurbiamo oro ir oro bei degalų santykio matavimą. Ypatingas dėmesys turi būti atkreiptas į skirtingų prietaisų atsako trukmę. Į šiuos skirtumus turi būti atsižvelgiama lyginant signalus. Kietųjų dalelių atveju išmetamųjų dujų masės srauto signalai naudojami dalies srauto skiedimo sistemai valdyti, kad būtų paimtas išmetamųjų dujų masės srautui proporcingas mėginys. Proporcingumo kokybė patikrinama taikant mėginio ir išmetamųjų dujų srauto regresijos analizę pagal 9.4.6.1 punktą. Visas bandymas schematiškai parodytas 6 paveiksle.

8.4.1.   Išmetamųjų dujų srauto masės nustatymas

8.4.1.1.   Įvadas

Apskaičiuojant teršalų kiekį nepraskiestose išmetamosiose dujose ir valdant dalies srauto skiedimo sistemą, būtina žinoti išmetamųjų dujų masės srautą. Išmetamųjų dujų masės srautą galima nustatyti bet kuriuo iš 8.3.1.3–8.4.1.7 punktuose aprašytų būdų.

8.4.1.2.   Atsako trukmė

Apskaičiuojant išmetamųjų teršalų kiekį bet kurio iš 8.3.1.3–8.4.1.7 punktuose aprašytų būdų, atsako trukmė turi būti ne trumpesnė kaip analizatoriaus atsako trukmė (≤ 10 s), kaip reikalaujama 9.3.5 punkte.

Norint valdyti dalies srauto skiedimo sistemą, būtina taikyti trumpo atsako sistemą. Tinkle valdomų dalies srauto skiedimo sistemų atsako trukmė turi būti ≤ 0,3 s. Dalies srauto skiedimo sistemų, jeigu taikoma išankstinė kontrolė, pagrįsta etaloninio bandymo duomenimis, išmetamųjų dujų srauto matavimo sistemos atsako trukmė turi būti ≤ 5 s, o kilimo trukmė – ≤ 1 s. Sistemos atsako trukmę nustato prietaiso gamintojas. Išmetamųjų dujų srautui ir dalies srauto skiedimo sistemai taikomos bendros atsako trukmės reikalavimai yra nurodyti 9.4.6.1 punkte.

8.4.1.3.   Tiesioginio matavimo metodas

Akimirkinį išmetamųjų dujų srautą galima tiesiogiai matuoti šiomis sistemomis:

a)	prietaisais, kuriais matuojamas slėgio skirtumas, pvz., srauto matavimo tūta (informacijos žr. ISO 5167);

b)	ultragarsiniu srauto matavimo prietaisu;

c)	sūkuriniu debitmačiu.

Privaloma imtis atsargumo priemonių, kad būtų išvengta matavimo paklaidų, galinčių turėti poveikį išmatuotos išmetamųjų teršalų vertės paklaidoms. Minėtos priemonės – tai kruopštus įtaiso įmontavimas variklio išmetamųjų dujų sistemoje pagal prietaiso gamintojo rekomendacijas ir atsižvelgiant į nusistovėjusią inžinerijos praktiką. Ypač turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, kad įmontavus įtaisą nebūtų daroma poveikio variklio darbui ir išmetamųjų teršalų kiekiui.

Debitmačiai turi atitikti 9.2 punkto tiesiškumo reikalavimus.

8.4.1.4.   Oro ir degalų matavimo metodas

Tinkamais debitmačiais matuojamas oro ir degalų srautas. Akimirkinis išmetamųjų dujų srautas apskaičiuojamas taip:

 (28)

čia:

q mew,i	akimirkinis išmetamųjų dujų masės srautas, kg/s;
q maw,i	akimirkinis įsiurbiamo oro masės srautas, kg/s;
q mf,i	akimirkinis degalų masės srautas, kg/s.

Debitmačiai turi atitikti 9.2 punkto tiesiškumo reikalavimus, bet turi būti pakankamai tikslūs, kad taip pat atitiktų ir išmetamųjų dujų srauto tiesiškumo reikalavimus.

8.4.1.5.   Bandomųjų dujų matavimo metodas

Pagal šį metodą išmetamosiose dujose matuojama bandomųjų dujų koncentracija.

Žinomas kiekis inertinių dujų (pvz., gryno helio) įpurškiamas į išmetamąsias dujas kaip bandomosios dujos. Dujos sumaišomos ir praskiedžiamos išmetamosiomis dujomis, tačiau neturi reaguoti išmetimo vamzdyje. Po to išmetamųjų dujų mėginyje matuojama dujų koncentracija.

Siekiant visiškai sumaišyti bandomąsias dujas, išmetamųjų dujų ėmimo zondas turi būti įrengtas bent 1 m arba 30 išmetimo vamzdžio skersmenų atstumu (taikoma didesnė vertė) pasroviui nuo bandomųjų dujų įpurškimo vietos. Mėginių ėmimo zondas gali būti įrengtas arčiau įpurškimo vietos, jei visiškas sumaišymas tikrinamas lyginant bandomųjų dujų koncentraciją ir etaloninę koncentraciją, kai bandomosios dujos įpurškiamos prieš variklį.

Bandomųjų dujų srautas turi būti tokio dydžio, kad po sumaišymo bandomųjų dujų koncentracija varikliui veikiant tuščiąja eiga būtų mažesnė negu bandomųjų dujų analizatoriaus skalės didžiausia vertė.

Išmetamųjų dujų srautas apskaičiuojamas taip:

 (29)

čia:

q mew,i	akimirkinis išmetamųjų dujų masės srautas, kg/s;
q vt	bandomųjų dujų srautas, cm3/min;
c mix,i	akimirkinė bandymo dujų koncentracija po sumaišymo;
ρ e	išmetamųjų dujų tankis, kg/m3 (plg. su 4 lentele);
c b	bandomųjų dujų foninė koncentracija įleidžiamame ore, ppm.

Bandomųjų dujų fono koncentracija (c b) gali būti nustatyta apskaičiuojant foninę koncentraciją, išmatuotą iš karto prieš bandymą ir po bandymo.

Kai foninė koncentracija sudaro mažiau kaip 1 % bandomųjų dujų po sumaišymo koncentracijos (c mix,i) esant didžiausiam išmetamųjų dujų srautui, į foninę koncentraciją galima neatsižvelgti.

Visa sistema turi atitikti 9.2 punkto išmetamųjų dujų srauto tiesiškumo reikalavimus.

8.4.1.6.   Oro srauto ir oro bei degalų santykio matavimo metodas

Pagal šį metodą išmetamųjų dujų masės srautas apskaičiuojamas pagal oro srautą ir oro bei degalų santykį. Akimirkinis išmetamųjų dujų srautas apskaičiuojamas taip:

 (30)

čia:

 (31)

 (32)

čia:

q maw,i	akimirkinis įsiurbiamo oro masės srautas, kg/s;
A/F st	stechiometrinis oro ir degalų santykis, kg/kg;
λ i	akimirkinio perteklinio oro koeficientas;
c CO2d	sauso CO2 koncentracija, %;
c COd	sauso CO koncentracija, ppm;
c HCw	drėgnų HC koncentracija, ppm.

Oro debitmatis ir analizatoriai turi atitikti 9.2 punkto tiesiškumo reikalavimus, o visa sistema turi atitikti 9.2 punkto išmetamųjų dujų srauto tiesiškumo reikalavimus.

Jeigu perteklinio oro koeficientui matuoti naudojama oro ir degalų santykio matavimo įranga, pvz., cirkonio tipo jutiklis, ji turi atitikti 9.3.2.7 punkto reikalavimus.

8.4.1.7.   Anglies balanso metodas

Šiuo metodu išmetamųjų dujų masė apskaičiuojama iš degalų srauto ir dujinių išmetamųjų teršalų sudedamųjų dalių, kuriuose yra anglies. Akimirkinis išmetamųjų dujų srautas apskaičiuojamas taip:

 (33)

čia:

 (34)

ir

 (35)

čia:

q mf,i	akimirkinis degalų masės srautas, kg/s;
H a	įsiurbiamo oro drėgnis, vandens kiekis (g) kilograme sauso oro;
w BET	deguonies kiekis degaluose, masės %;
w ALF	vandenilio kiekis degaluose, masės %;
w DEL	azoto kiekis degaluose, masės %;
w EPS	deguonies kiekis degaluose, masės %;
c CO2d	sauso CO2 koncentracija, %;
c CO2d,a	sauso CO2 koncentracija įsiurbiame ore, %;
c CO	sauso CO koncentracija, ppm;
c HCw	drėgnų HC koncentracija, ppm.

8.4.2.   Dujinių sudedamųjų dalių nustatymas

8.4.2.1.   Įvadas

Bandyti pateikto variklio išmetamose nepraskiestose dujose esančios dujinės sudedamosios dalys matuojamos 9.3 punkte ir 3 priedėlyje aprašytomis matavimo ir mėginių ėmimo sistemomis. Duomenų įvertinimas aprašytas 8.4.2.2 punkte.

8.4.2.3 ir 8.4.2.4 punktuose aprašytos dvi skaičiavimo metodikos, kurios yra lygiavertės 2 priedėlyje nurodytiems etaloniniams degalams. 8.4.2.3 punkte aprašyta metodika yra paprastesnė, nes sudedamosios dalies ir išmetamųjų dujų tankio santykiui naudojamos lentelėse pateikiamos u vertės. 8.4.2.4 punkto metodika galima tiksliau nustatyti degalų savybes, kurios skiriasi nuo 2 priedėlio specifikacijų, tačiau tada reikalinga pirminė degalų sudėties analizė.

8.4.2.2.   Duomenų įvertinimas

Išmetamųjų teršalų duomenys užregistruojami ir saugomi pagal 7.6.6 punktą.

Dujinių sudedamųjų dalių masės srautui apskaičiuoti užregistruotų koncentracijų kreivės ir išmetamųjų dujų masės srauto kreivė sulygiuojama laiko atžvilgiu pagal transformacijos trukmę, kaip apibrėžta 3.1.30 punkte. Dėl to kiekvieno išmetamųjų dujų kiekį nustatančio analizatoriaus ir išmetamųjų dujų masės srauto sistemos atsako trukmė nustatoma atitinkamai pagal 8.4.1.2 ir 9.3.5 punktų nuostatas bei užregistruojama.

8.4.2.3.   Išmetamųjų teršalų masės skaičiavimas remiantis lentelėse pateikiamomis vertėmis

Teršalų masė (g/per bandymą) nustatoma akimirkinę išmetamųjų teršalų masę apskaičiuojant iš teršalų ir išmetamųjų dujų masės srauto nepraskiestų koncentracijų, pritaikytų pagal transformacijos trukmę, kaip nustatyta remiantis 8.4.2.2 punktu, integruojant akimirkines ciklo vertes ir integruotas vertes padauginant iš 5 lentelėje pateiktų u verčių. Jei matuojamos sausos dujos, prieš tolesnius skaičiavimus akimirkinėms koncentracijos vertėms pagal 8.1 punktą taikomas sausumo arba drėgnumo pataisos koeficientas.

Apskaičiuojant NOx, išmetamųjų teršalų masė padauginama iš drėgnio pataisos koeficiento k h,D arba k h,G, kaip nustatyta 8.2 punkte.

Taikoma ši lygtis:

 (36)

čia:

u gas	atitinkama išmetamųjų dujų sudedamosios dalies vertė iš 5 lentelės;
c gas,i	išmetamųjų dujų sudedamosios dalies akimirkinė koncentracija, ppm;
q mew,i	akimirkinis išmetamųjų dujų masės srautas, kg/s;
f	duomenų rinkimo dažnis, Hz;
n	matavimų skaičius.

5 lentelė.

Nepraskiestų išmetamųjų dujų u vertės ir sudedamųjų dalių tankis

Degalai	ρ e	Dujos
		NOx	CO	HC	CO2	O2	CH4
		ρ gas [kg/m3]
		2,053	1,250	(2)	1,9636	1,4277	0,716
		u gas  (3)
Dyzelinas	1,2943	0,001586	0,000966	0,000479	0,001517	0,001103	0,000553
Etanolis	1,2757	0,001609	0,000980	0,000805	0,001539	0,001119	0,000561
SGD (4)	1,2661	0,001621	0,000987	0,000528 (5)	0,001551	0,001128	0,000565
Propanas	1,2805	0,001603	0,000976	0,000512	0,001533	0,001115	0,000559
Butanas	1,2832	0,001600	0,000974	0,000505	0,001530	0,001113	0,000558
SND (6)	1,2811	0,001602	0,000976	0,000510	0,001533	0,001115	0,000559

8.4.2.4.   Išmetamųjų teršalų masės skaičiavimas remiantis tiksliomis lygtimis

Teršalų masė (g/per bandymą) nustatoma akimirkinę išmetamųjų teršalų masę apskaičiuojant iš teršalų nepraskiestų koncentracijų, u verčių ir išmetamųjų dujų masės srauto, atsižvelgiant į transformacijos trukmę, kaip nustatyta pagal 8.4.2.2 punktą, integruojant akimirkines ciklo vertes. Jei matuojamos sausos dujos, prieš tolesnius skaičiavimus akimirkinėms koncentracijos vertėms pagal 8.1 punktą taikomas sausumo arba drėgnumo pataisos koeficientas.

Apskaičiuojant NOx, išmetamųjų teršalų masė padauginama iš drėgnio pataisos koeficiento k h,D arba k h,G, kaip nustatyta 8.2 punkte.

Taikoma ši lygtis:

 (g/per bandymą) (37)

čia:

u gas,i	apskaičiuojamas pagal (38) ir (39) lygtis;
c gas,i	išmetamųjų dujų sudedamosios dalies akimirkinė koncentracija, ppm;
q mew,i	akimirkinis išmetamųjų dujų masės srautas, kg/s;
f	duomenų rinkimo dažnis, Hz;
n	matavimų skaičius.

Akimirkinės u vertės apskaičiuojamos pagal šias lygtis:

) (38)

arba

 (39)

čia:

 (40)

čia:

M gas	dujų sudedamosios dalies molinė masė (plg. su 6 priedėliu);
M e,i	išmetamųjų dujų akimirkinė molinė masė, g/mol;
ρ gas	dujų sudedamosios dalies tankis, kg/m3;
ρ e,i	išmetamųjų dujų akimirkinis tankis, kg/m3.

Išmetamųjų dujų molinė masė, M e, gaunama bendrajai degalų sudėčiai CH α O ε N δ S γ  taikant prielaidą, kad sudega viskas:

 (41)

čia:

q maw,i	akimirkinis įsiurbiamo oro masės srautas, skaičiuojamas drėgnam orui, kg/s;
q mf,i	akimirkinis degalų masės srautas, kg/s;
H a	įsiurbiamo oro drėgnis, vandens kiekis (g) kilograme sauso oro;
M a	molinė sauso įsiurbiamo oro masė = 28,965 g/mol.

Išmetamųjų dujų tankis ρ e gaunamas taip:

 (42)

čia:

q mad,i	akimirkinis įsiurbiamo oro masės srautas, skaičiuojamas sausam orui, kg/s;
q mf,i	akimirkinis degalų masės srautas, kg/s;
H a	įsiurbiamo oro drėgnis, vandens kiekis (g) kilograme sauso oro;
k fw	specialus degalų koeficientas pagal 8.1.1 punkto (16) lygtį.

8.4.3.   Kietųjų dalelių kiekio nustatymas

8.4.3.1.   Duomenų įvertinimas

Kietųjų dalelių masė skaičiuojama pagal 8.3 punkto (27) lygtį. Siekiant nustatyti kietųjų dalelių koncentraciją, užregistruojama bendra filtro mėginio masė (m sep) per bandymo ciklą.

Turint ankstesnį tipo patvirtinimo institucijos patvirtinimą, kietųjų dalelių masė gali būti perskaičiuota atsižvelgiant į skiediklio kietųjų dalelių lygį, kaip nustatyta 7.5.6 punkte, taikant nusistovėjusią inžinerinę praktiką ir specialias naudojamos kietųjų dalelių matavimo sistemos konstrukcijos ypatybes.

8.4.3.2.   Išmetamųjų teršalų masės skaičiavimas

Atsižvelgiant į sistemos konstrukciją, kietųjų dalelių masė (g/per bandymą) apskaičiuojama taikant 8.4.3.2.1 arba 8.4.3.2.2 punkto metodus po kietųjų dalelių mėginio masės plūdrumo pataisos pagal 8.3 punktą.

8.4.3.2.1.   Skaičiavimas, pagrįstas mėginio santykiu

 (43)

čia:

m p	ciklo kietųjų dalelių mėginio masė, mg;
r s	vidutinis mėginio santykis per bandymo ciklą;

čia:

 (44)

čia:

m se	mėginio masė per ciklą, kg;
m ew	visas išmetamųjų teršalų masės srautas per ciklą, kg;
m sep	per kietųjų dalelių surinkimo filtrus tekančių praskiestų išmetamųjų dujų masė, kg;
m sed	skiedimo tuneliu tekančių praskiestų išmetamųjų dujų masė, kg.

Jei tai viso mėginio ėmimo sistema, m sep ir m sed yra vienodi.

8.4.3.2.2.   Skaičiavimas, pagrįstas skiedimo santykiu

 (45)

čia:

m p	ciklo kietųjų dalelių mėginio masė, mg;
m sep	per kietųjų dalelių surinkimo filtrus tekančių praskiestų išmetamųjų dujų masė, kg;
m edf	lygiaverčių praskiestų išmetamųjų dujų masė per ciklą, kg.

Bendra lygiaverčių praskiestų išmetamųjų dujų masė per ciklą apskaičiuojama taip:

 (46)

 (47)

 (48)

čia:

q medf,i	akimirkinis lygiavertis išmetamųjų dujų masės srautas, kg/s;
q mew,i	akimirkinis išmetamųjų dujų masės srautas, kg/s;
r d,i	akimirkinio praskiedimo santykis;
q mdew,i	akimirkinis praskiestų išmetamųjų dujų masės srautas, kg/s;
q mdw,i	akimirkinis skiediklio masės srautas, kg/s;
f	duomenų rinkimo dažnis, Hz;
n	matavimų skaičius.

8.5.   Viso srauto skiedimo matavimas (CVS)

Dujinių sudedamųjų dalių koncentracijos signalai, integruojant ciklui arba kaupiant mėginį maiše, naudojami apskaičiuoti išmetamųjų teršalų masę dauginant iš praskiesto išmetamųjų teršalų masės srauto. Išmetamųjų dujų masės srautas matuojamas pastovaus tūrio mėginio ėmimo (CVS) sistema, kuri gali naudoti tūrinį siurblį (PDP), ribinio srauto Venturi debitmatį (CFV) arba ikigarsinį Venturi debitmatį (SSV) su srauto kompensavimu arba be kompensavimo.

Imant mėginius į maišą ir imant kietųjų dalelių mėginius, proporcingas mėginys paimamas iš CVS sistemos praskiestų išmetamųjų dujų. Sistemoje be srauto kompensavimo mėginio srauto ir CVS srauto santykis nuo bandymo nustatytojo taško turi skirtis ne daugiau kaip ±2,5 %. Sistemoje su srauto kompensavimu kiekvienas atskiras srautas nuo savo atitinkamo tikslinio srauto gali skirtis ne daugiau kaip ±2,5 %.

Visas bandymas schematiškai parodytas 7 paveiksle.

8.5.1.   Praskiestų išmetamųjų dujų srauto nustatymas

8.5.1.1.   Įvadas

Apskaičiuojant išmetamųjų teršalų kiekį praskiestose išmetamosiose dujose, būtina žinoti praskiestų išmetamųjų dujų masės srautą. Visas ciklo praskiestų išmetamųjų dujų srautas (kg/per bandymą) apskaičiuojamas remiantis per ciklą atliktais matavimais ir atitinkamais srauto matavimo įtaiso kalibravimo duomenimis (V 0, jei tai PDP (tūrinis siurblys), K V, jei tai CFV (ribinio srauto Venturi debitmatis), C d, jei tai SSV), bet kuriuo 8.5.1.2–8.5.1.4 punktuose apibrėžtu metodu. Jei bendras mėginio kietųjų dalelių mėginio srautas (m sep) didesnis kaip 0,5 % viso CVS (pastovaus tūrio mėginio ėmimas) srauto (m ed), CVS srautui padaroma m sep pataisa arba kietųjų dalelių mėginio srautas sugrąžinamas į CVS prieš srauto matavimo įtaisą.

8.5.1.2.   PDP-CVS sistema

Ciklo masės srauto skaičiavimas, jei praskiestų išmetamųjų teršalų temperatūra cikle svyruoja ne daugiau kaip ± 6 K naudojant šilumokaitį, atliekamas taip:

 (49)

čia:

V 0	dujų, bandymo sąlygomis perpumpuojamų per vieną apsisukimą, tūris, m3/per apsisukimą;
n P	bendras siurblio sukimosi dažnis per bandymą;
p p	absoliutusis slėgis siurblio įtekėjimo angoje, kPa;
T	vidutinė praskiestų išmetamųjų dujų temperatūra siurblio įtekėjimo angoje, K.

Jei naudojama sistema su srauto kompensavimu (t. y. be šilumokaičio), apskaičiuojama akimirkinė išmetamųjų teršalų masė ir ji integruojama per ciklą. Šiuo atveju akimirkinė praskiestų išmetamųjų dujų masė apskaičiuojama pagal šią lygtį:

 (50)

čia:

n P,i

bendras siurblio apsisukimų skaičius per laiko atkarpą.

8.5.1.3.   CFV-CVS sistema

Jei praskiestų išmetamųjų teršalų temperatūra per ciklą naudojant šilumokaitį svyruoja ne daugiau kaip ± 11 K, ciklo masės srauto skaičiavimas atliekamas taip:

 (51)

čia:

t	ciklo trukmė, s;
K V	ribinio srauto Venturi debitmačio kalibravimo koeficientas standartinėmis sąlygomis;
p p	absoliutusis slėgis Venturi debitmačio įtekėjimo angoje, kPa;
T	absoliučioji temperatūra Venturi debitmačio įtekėjimo angoje, K.

Jei naudojama sistema su srauto kompensavimu (t. y. be šilumokaičio), apskaičiuojama akimirkinė išmetamųjų teršalų masė ir ji integruojama per ciklą. Šiuo atveju akimirkinė praskiestų išmetamųjų dujų masė apskaičiuojama pagal šią lygtį:

 (52)

čia:

Δti	laiko atkarpa, s.

8.5.1.4.   SSV-CVS sistema

Jei praskiestų išmetamųjų teršalų temperatūra per ciklą naudojant šilumokaitį svyruoja ne daugiau kaip ± 11 K, ciklo masės srauto skaičiavimas atliekamas taip:

 (53)

čia:

 (54)

čia:

A0	= 0,006111 SI vienetais;
d V	SSV tūtos skersmuo, m;
C d	SSV ištekėjimo koeficientas;
p p	absoliutusis slėgis Venturi debitmačio įtekėjimo angoje, kPa;
T	temperatūra Venturi debitmačio įtekėjimo angoje, K;
r p	SSV tūtos ir įtekėjimo angos absoliučiojo statinio slėgio santykis
r D	SSV tūtos skersmens d ir įleidžiamojo vamzdžio vidinio skersmens D santykis.

Jei naudojama sistema su srauto kompensavimu (t. y. be šilumokaičio), apskaičiuojama akimirkinė išmetamųjų teršalų masė ir ji integruojama per ciklą. Šiuo atveju akimirkinė praskiestų išmetamųjų dujų masė apskaičiuojama pagal šią lygtį:

 (55)

čia:

Δt i	laiko atkarpa, s.

Skaičiavimas tikruoju laiku pradedamas taikant pagrįstą C d vertę, pvz., 0,98, arba pagrįstą Q ssv vertę. Jei skaičiavimas pradedamas taikant Q ssv, pradinė Q ssv vertė naudojama Reinoldso skaičiui įvertinti.

Atliekant visus išmetamų teršalų kiekio nustatymo bandymus, srauto prie SSV tūtos Reinoldso skaičius turi atitikti Reinoldso skaičių intervalą, naudojamą kalibravimo kreivei pagal 9.5.4 punktą gauti.

8.5.2.   Dujinių sudedamųjų dalių nustatymas

8.5.2.1.   Įvadas

Praskiestose bandyti pateikto variklio išmetamosiose dujose esančios dujinės sudedamosios dalys matuojamos 3 priedėlyje aprašytais būdais. Išmetamosios dujos skiedžiamos filtruotu aplinkos oru, sintetiniu oru arba azotu. Viso srauto sistemos pralaidumas turi būti pakankamai didelis, kad skiedimo ir mėginių ėmimo sistemose būtų visiškai užkirstas kelias susidaryti vandens kondensatui. Duomenų vertinimo ir skaičiavimo procedūros aprašytos 8.5.2.2 ir 8.5.2.3 punktuose.

8.5.2.2.   Duomenų įvertinimas

Išmetamųjų teršalų duomenys užregistruojami ir saugomi pagal 7.6.6 punktą.

8.5.2.3.   Išmetamųjų teršalų masės skaičiavimas

8.5.2.3.1.   Pastovaus masės srauto sistemos

Sistemoms su šilumokaičiu teršalų masė nustatoma pagal šią lygtį:

 (g/per bandymą) (56)

čia:

u gas	atitinkama išmetamųjų dujų sudedamosios dalies vertė iš 6 lentelės;
c gas	vidutinė išmetamųjų dujų sudedamųjų dalių koncentracija su fono pataisa, ppm;
m ed	visa praskiestų išmetamųjų teršalų masė per ciklą, kg.

Jei matuojamos sausos dujos, pagal 8.1 punktą taikomas sausumo / drėgnumo pataisos koeficientas.

Apskaičiuojant NOx išmetamųjų teršalų masė padauginama iš drėgnio pataisos koeficiento k h,D arba k h,G, kaip nustatyta 8.2 punkte.

u vertės pateiktos 6 lentelėje. Skaičiuojant u gas vertes praskiestų išmetamųjų dujų tankis laikomas lygiu oro tankiui. Todėl u gas vertės yra vienodos atskirų dujų sudedamosioms dalims, bet skiriasi HC atveju.

6 lentelė

Praskiestų išmetamųjų dujų u vertės ir sudedamųjų dalių tankis

Degalai	ρ e	Dujos
		NOx	CO	HC	CO2	O2	CH4
		ρ gas [kg/m3]
		2,053	1,250	(7)	1,9636	1,4277	0,716
		u gas  (8)
Dyzelinas	1,293	0,001588	0,000967	0,000480	0,001519	0,001104	0,000553
Etanolis	1,293	0,001588	0,000967	0,000795	0,001519	0,001104	0,000553
SGD (9)	1,293	0,001588	0,000967	0,000517 (10)	0,001519	0,001104	0,000553
Propanas	1,293	0,001588	0,000967	0,000507	0,001519	0,001104	0,000553
Butanas	1,293	0,001588	0,000967	0,000501	0,001519	0,001104	0,000553
SND (11)	1,293	0,001588	0,000967	0,000505	0,001519	0,001104	0,000553

Kitaip u vertės gali būti apskaičiuojamos taikant tikslaus skaičiavimo metodą, bendrai aprašytą 8.4.2.4 punkte:

 (57)

čia:

m gas	dujų sudedamosios dalies molinė masė (plg. su 6 priedėliu);
M e	išmetamųjų dujų molinė masė, g/mol;
M d	molinė skiediklio masė = 28,965 g/mol;
D	skiedimo koeficientas (žr. 8.5.2.3.2 punktą).

8.5.2.3.2.   Koncentracijų su foninės koncentracijos pataisa nustatymas

Norint gauti tikrąsias teršalų koncentracijas, iš išmatuotos koncentracijos atimama vidutinė dujinių teršalų foninė koncentracija skiediklyje. Vidutinės foninių koncentracijų vertės gali būti nustatytos taikant mėginio rinkimo maiše metodą ar nenutrūkstamu matavimu ir integravimu. Taikoma ši lygtis:

 (58)

čia:

c gas,e	išmetamųjų dujų sudedamosios dalies koncentracija, išmatuota praskiestose išmetamosiose dujose, ppm;
c d	išmetamųjų dujų sudedamosios dalies koncentracija, išmatuota skiediklyje, ppm;
D	skiedimo koeficientas.

Skiedimo koeficientas apskaičiuojamas pagal šias lygtis:

a)	dyzeliniams ir SND degalams naudojantiems dujiniams varikliams:  (59)

b)	GD degalams naudojantiems dujiniams varikliams  (60)

čia:

c CO2,e	drėgno CO2 koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, tūrio %;
c HC,e	drėgnų HC koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, ppm C1;
c NMHC,e	drėgnų HC koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, ppm C1;
c CO,e	drėgno CO koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, ppm;
F S	stechiometrinis koeficientas.

Stechiometrinis koeficientas apskaičiuojamas pagal šią lygtį:

 (61)

čia:

α	degalų molinis vandenilio santykis (H/C).

Antraip, jei sudėtis yra nežinoma, galima taikyti šiuos stechiometrinius koeficientus:

FS (dyzelinas)	=	13,4
F S (SND)	=	11,6
FS (NG)	=	9,5

8.5.2.3.3.   Sistemos su srauto kompensavimu

Sistemoms be šilumokaičio teršalų masė (g/per bandymą) nustatoma apskaičiuojant akimirkines išmetamųjų teršalų mases ir akimirkines vertes integruojant visam ciklui. Be to, akimirkinei koncentracijos vertei taikoma foninės koncentracijos pataisa. Taikoma ši lygtis:

 (62)

čia:

c gas,e	išmetamųjų dujų sudedamosios dalies koncentracija, išmatuota praskiestose išmetamosiose dujose, ppm;
c d	išmetamųjų dujų sudedamosios dalies koncentracija, išmatuota skiediklyje, ppm;
m ed,i	praskiestų išmetamųjų dujų akimirkinė masė, kg;
m ed	visa praskiestų išmetamųjų dujų masė per ciklą, kg;
u gas	vertė iš 6 lentelės;
D	skiedimo koeficientas.

8.5.3.   Kietųjų dalelių kiekio nustatymas

8.5.3.1.   Išmetamųjų teršalų masės skaičiavimas

Kietųjų dalelių masė (g/per bandymą) po kietųjų dalelių mėginio masės plūdrumo pataisos apskaičiuojama pagal 8.3 punktą:

 (63)

čia:

m p	ciklo kietųjų dalelių mėginio masė, mg;
m sep	per kietųjų dalelių surinkimo filtrus tekančių praskiestų išmetamųjų dujų masė, kg;
m ed	praskiestų išmetamųjų dujų masė per ciklą, kg;

čia:

 (64)

čia:

m set	kietųjų dalelių filtrą perėjusių dvigubai praskiestų išmetamųjų dujų masė, kg;
m ssd	antrinio skiediklio masė, kg.

Jei kietųjų dalelių kiekis skiediklyje nustatomas pagal 7.5.6 punktą, kietųjų dalelių masei gali būti padaryta foninės koncentracijos pataisa. Šiuo atveju kietųjų dalelių masė (g/per bandymą) apskaičiuojama pagal šią lygtį:

 (65)

čia:

m sep	per kietųjų dalelių surinkimo filtrus tekančių praskiestų išmetamųjų dujų masė, kg;
m ed	praskiestų išmetamųjų dujų masė per ciklą, kg;
m sd	skiediklio, mėginių ėmikliu paimto kietųjų dalelių kiekiui nustatyti, masė, kg;
m b	skiediklio surinktų kietųjų dalelių masė, mg;
D	skiedimo koeficientas, nustatytas 8.5.2.3.2 punkte.

8.6.   Bendro pobūdžio skaičiavimai

8.6.1.   Slinkio pataisa

Atliekant slinkio patikrą pagal 7.8.4 punktą, perskaičiuotoji koncentracijos vertė turi būti apskaičiuojama taip:

 (66)

čia:

c ref,z	nulinės vertės nustatymo dujų etaloninė koncentracija (paprastai lygi nuliui), ppm;
c ref,s	patikros dujų etaloninė koncentracija, ppm;
c pre,z	prieš bandymą analizatoriumi nustatyta nulinės vertės nustatymo dujų koncentracija, ppm;
c pre,s	prieš bandymą analizatoriumi nustatyta patikros dujų koncentracija, ppm;
c post,z	po bandymo analizatoriumi nustatyta nulinės vertės nustatymo dujų koncentracija, ppm;
c post,s	po bandymo analizatoriumi nustatyta patikros dujų koncentracija, ppm;
c gas	mėginio dujų koncentracija, ppm.

Apskaičiuojama po du kiekvienos sudedamosios dalies išmetamųjų teršalų savitosios masės rezultatų rinkinius pagal 8.6.3 punktą, pritaikius visas kitas pataisas. Vienas rinkinys apskaičiuojamas taikant neperskaičiuotą koncentraciją, o kitas – koncentraciją, perskaičiuotą taikant slinkio pataisą pagal 66 lygtį.

Atsižvelgiant į naudojamą matavimo sistemą ir taikomą skaičiavimo metodą, neperskaičiuotieji išmetamųjų teršalų rezultatai turi būti apskaičiuojami atitinkamai 36, 37, 56, 57 arba 62 lygtimis. Perskaičiuotosioms vertėms nustatyti atitinkamai 36, 37, 56, 57 arba 62 lygtyje c gas pakeičiamas į c cor iš 66 lygties. Jei atitinkamoje lygtyje taikomos akimirkinės koncentracijos vertės c gas,i, perskaičiuotoji vertė turi būti taikoma taip pat akimirkinė – c cor,i. 57 lygtyje pataisa taikoma tiek išmatuotajai, tiek foninei koncentracijai.

Palyginimo rezultatas apskaičiuojamas kaip neperskaičiuotųjų rezultatų procentinė vertė. Skirtumas tarp neperskaičiuotosios ir perskaičiuotosios su stabdymu susijusių išmetamųjų teršalų verčių neturi skirtis daugiau kaip ± 4 % nuo neperskaičiuotosios su stabdymu susijusių išmetamųjų teršalų vertės arba atitinkamos ribinės vertės, imant didesnę iš jų. Jei slinkis didesnis kaip 4 %, bandymas anuliuojamas.

Jei taikoma slinkio pataisa, pranešant išmetamųjų teršalų rezultatus turi būti pateikiami tik rezultatai su slinkio pataisa.

8.6.2.   NMHC ir CH4 skaičiavimas

NMHC ir CH4 skaičiavimas priklauso nuo taikyto kalibravimo metodo. FID, skirtas matuoti be NMC (3 priedėlio 11 paveikslo apatinis maršrutas), turi būti kalibruojamas propanu. Kai FID jungiamas nuosekliai su NMC (3 priedėlio 11 paveikslo viršutinis maršrutas), leidžiami šie metodai:

a)	kalibravimo dujos – propanas; propanas apeina NMC;

b)	kalibravimo dujos – metanas; metanas prateka per NMC.

atveju NMHC ir CH4 koncentracija apskaičiuojama taip:

 (67)

 (68)

atveju NMHC ir CH4 koncentracija apskaičiuojama taip:

 (67a)

 (68a)

čia:

c HC(w/NMC)	HC koncentracija, kai mėginio srautas teka per NMC, ppm;
c HC(w/oNMC)	HC koncentracija, kai mėginio srautas apeina NMC, ppm;
r h	metano atsako koeficientas, nustatytas pagal 9.3.7.2 punktą;
E M	metano veiksmingumas, nustatytas pagal 9.3.8.1 punktą;
E E	etano veiksmingumas, nustatytas pagal 9.3.8.2 punktą.

Jei r h < 1,05, 67, 67a ir 68a lygtyse jį galima praleisti.

8.6.3.   Savitosios išmetamųjų teršalų masės skaičiavimas

Savitoji išmetamųjų teršalų masė e gas arba e PM (g/kWh) kiekvienai atskirai sudedamajai daliai apskaičiuojama nurodytais būdais, atsižvelgiant į bandymo ciklo tipą.

WHSC, karšto variklio WHTC arba šalto variklio WHTC bandymams taikoma tokia lygtis:

 (69)

čia:

m	išmetamųjų teršalų sudedamosios dalies masė, g/per bandymą;
W act	tikrasis ciklo darbas, nustatytas pagal 7.8.6 punktą, kWh.

WHTC atveju galutinis bandymo rezultatas yra šalto variklio užvedimo bandymo ir karšto variklio užvedimo bandymo svertinis vidurkis pagal šią lygtį:

 (70)

čia:

m cold	išmetamųjų teršalų sudedamosios dalies masė per šalto variklio užvedimo bandymą, g/per bandymą;
m hot	išmetamųjų teršalų sudedamosios dalies masė per karšto variklio užvedimo bandymą, g/per bandymą;
W act,cold	šalto variklio užvedimo bandymo tikrojo ciklo darbas, kWh;
W act,hot	karšto variklio užvedimo bandymo tikrojo ciklo darbas, kWh.

Jeigu taikomas periodinis regeneravimas pagal 6.6.2 punktą, regeneracijos perskaičiavimo koeficientai k r,u arba k r,d atitinkamai padauginami iš išmetamųjų teršalų savitosios masės rezultato e, nustatyto 69 ir 70 lygtyse, arba prie jo pridedami.

9.   ĮRANGOS SPECIFIKACIJA IR PATIKRA

Šiame priede nėra informacijos apie srauto, slėgio ir temperatūros matavimo įrangą arba sistemas. 9.2 punkte yra pateikti tik tokiai įrangai arba sistemoms taikomi tiesiškumo reikalavimai, būtini atliekant išmetamųjų teršalų bandymus.

9.1.   Dinamometro specifikacija

Turi būti naudojamas variklio dinamometras, kurio charakteristikos tinka 7.2.1 ir 7.2.2 punktuose aprašytam bandymų ciklui atlikti.

Sukamojo momento ir sukimosi dažnio matavimo įranga turi užtikrinti veleno galios matavimo tikslumą, būtiną norint įvykdyti ciklo pripažinimo tinkamu kriterijus. Gali būti reikalingi papildomi skaičiavimai. Matavimo įrangos tikslumas turi būti toks, kad nebūtų pažeisti 9.2 punkto 7 lentelėje pateikti tiesiškumo reikalavimai.

9.2.   Tiesiškumo reikalavimai

Visos matavimo įrangos ir sistemų kalibravimas patikrinamas pagal nacionalinius (tarptautinius) standartus. Matavimo įranga ir sistemos turi atitikti 7 lentelėje pateiktus tiesiškumo reikalavimus. Tiesiškumo patikra pagal 9.2.1 punktą dujų analizatoriams atliekama bent kas 3 mėnesius arba atlikus sistemos remontą ar pakeitimą, kuris gali turėti poveikį kalibravimui. Kitiems prietaisams ir sistemoms tiesiškumo patikrą prietaiso gamintojas atlieka pagal vidaus audito tvarką arba pagal ISO 9000 reikalavimus.

7 lentelė

Prietaisams ir matavimo sistemoms taikomi tiesiškumo reikalavimai

Matavimo sistema		Kreivės nuolydis: a1	Standartinė paklaida SEE	Mišriosios koreliacijos koeficientas r2
Variklio sukimosi dažnis	≤ 0,05 %	0,98–1,02	≤ 2 %	≥ 0,990
Variklio sukamasis momentas	≤ 1 %	0,98–1,02	≤ 2 %	≥ 0,990
Degalų srautas	≤1 %	0,98–1,02	≤ 2 %	≥ 0,990
Oro srautas	≤ 1 %	0,98–1,02	≤ 2 %	≥ 0,990
Išmetamųjų dujų srautas	≤1 %	0,98–1,02	≤ 2 %	≥ 0,990
Skiediklio srautas	≤ 1 %	0,98–1,02	≤ 2 %	≥ 0,990
Praskiestų išmetamųjų dujų srautas	≤ 1 %	0,98–1,02	≤ 2 %	≥ 0,990
Mėginio srautas	≤ 1 %	0,98–1,02	≤ 2 %	≥ 0,990
Dujų analizatoriai	≤0,5 %	0,99–1,01	≤ 1 %	≥ 0,998
Dujų dozatoriai	≤ 0,5 %	0,98–1,02	≤ 2 %	≥ 0,990
Temperatūra	≤ 1 %	0,99–1,01	≤ 1 %	≥ 0,998
Slėgis	≤ 1 %	0,99–1,01	≤ 1 %	≥ 0,998
KD likutis	≤ 1 %	0,99–1,01	≤ 1 %	≥ 0,998

9.2.1.   Tiesiškumo patikra

9.2.1.1.   Įvadas

Tiesiškumo patikra atliekama kiekvienai 7 lentelėje nurodytai matavimo sistemai. Į matavimo sistemą įtraukiama bent 10 arba kitoks nustatytas skaičius etaloninių verčių, ir išmatuotos vertės palyginamos su etaloninėmis vertėmis taikant mažiausių kvadratų tiesinę regresiją pagal 11 lygtį. Didžiausios 6 lentelėje nurodytos ribos rodo didžiausias vertes, kurių tikimasi per bandymą.

9.2.1.2.   Bendrieji reikalavimai

Matavimo sistemos įšildomos pagal prietaiso gamintojo rekomendacijas. Matavimo sistemos naudojamos taikant jų nustatytąją temperatūrą, slėgį ir srautą.

9.2.1.3.   Procedūra

Tiesiškumo patikra atliekama kiekvienam įprastai naudojamam veikimo intervalui šiais etapais:

a)	siunčiant nulio signalą nustatoma nulinė prietaiso vertė. Į dujų analizatoriaus prievadą tiesiogiai tiekiamas išgrynintas sintetinis oras (arba azotas);

b)	siunčiant matavimo intervalo signalą nustatomas prietaiso matavimo intervalas. Į dujų analizatoriaus prievadą tiesiogiai tiekiamos patikros dujos;

c)	pakartojama a) papunktyje nurodyta nulinės vertės nustatymo procedūra;

d)	patikra atliekama įtraukiant bent 10 etaloninių verčių (įskaitant nulį), kurių intervalas nuo nulio iki didžiausios vertės, kurios tikimasi per išmetamųjų dujų bandymą. Į dujų analizatoriaus prievadą tiesiogiai tiekiamos žinomos koncentracijos dujos, kaip nurodyta 9.3.3.2 punkte;

e)	etaloninės vertės matuojamos ir registruojamos 30 s, bent 1 Hz dažniu;

f)	mažiausių kvadratų tiesinės regresijos parametrams apskaičiuoti pagal 7.8.7 punkto 11 lygtį naudojamos 30 s laikotarpio aritmetinės vidutinės vertės;

g)	tiesinės regresijos parametrai turi atitikti 9.2 punkto 7 lentelės reikalavimus.

h)	turi būti pakartotinai patikrintas nulio nustatymas ir, jei būtina, pakartota patikros procedūra.

9.3.   Išmetamųjų dujų kiekio nustatymo ir mėginių ėmimo sistema

9.3.1.   Analizatoriaus specifikacijos

9.3.1.1.   Bendrosios nuostatos

Analizatorių matavimo intervalas ir atsako trukmė turi būti tam tikro tikslumo, kuris reikalingas matuojant išmetamųjų dujų sudedamųjų dalių koncentraciją pereinamosios ir nusistovėjusios būsenos sąlygomis.

Įrangos elektromagnetinis suderinamumas (EMS) turi būti tokio lygio, kad būtų kiek įmanoma sumažintos papildomos paklaidos.

9.3.1.2.   Tikslumas

Tikslumas, apibrėžiamas kaip analizatoriaus rodmens nuokrypis nuo etaloninės vertės, neturi viršyti ±2 % rodmens arba ±0,3 % didžiausiosios skalės vertės, taikant didesnę vertę.

9.3.1.3.   Rezultatų glaudumas

Rezultatų glaudumas, apibrėžiamas kaip 2,5 karto standartinis nuokrypis, gautas 10 pakartotinių atsako į naudojamas kalibravimo ar patikros dujas matavimų, neturi būti didesnis nei ± 1 % didžiausiosios skalės vertės kiekviename naudojamame didesnės nei 155 ppm (ar ppmC) koncentracijos intervale arba ± 2 % didžiausiosios skalės vertės kiekviename naudojamame mažesnės nei 155 ppm (ar ppmC) koncentracijos intervale.

9.3.1.4.   Triukšmas

Visuose taikomuose intervaluose analizatoriaus dvigubos amplitudės atsakas į nulio ir kalibravimo ar patikros dujų koncentraciją per bet kurį 10 s laikotarpį turi būti ne didesnis kaip 2 % didžiausiosios skalės vertės.

9.3.1.5.   Nulio slinkis

Nulinio atsako slinkį nustato prietaiso gamintojas.

9.3.1.6.   Matavimo intervalo slinkis

Matavimo intervalo atsako slinkį nustato prietaiso gamintojas.

9.3.1.7.   Signalo kilimo trukmė

Matavimo sistemoje įrengto analizatoriaus signalo kilimo trukmė neturi būti ilgesnė kaip 2,5 sekundės.

9.3.1.8.   Dujų džiovinimas

Išmetamosios dujos gali būti matuojamos drėgnos arba sausos. Jei naudojamas koks nors dujų džiovinimo įtaisas, jis turi kiek įmanoma mažiau veikti matuojamų dujų sudėtį. Cheminės džiovinimo priemonės nėra priimtinas metodas vandeniui iš mėginio šalinti.

9.3.2.   Dujų analizatoriai

9.3.2.1.   Įvadas

9.3.2.2–9.3.2.7 punktuose yra aprašyti taikytini matavimo principai. Išsamus matavimo sistemų aprašas pateiktas 3 priedėlyje. Išmatuotinos dujos analizuojamos toliau nurodytais prietaisais. Netiesinio atsako analizatoriams leidžiama taikyti tiesinimo grandines.

9.3.2.2.   Anglies monoksido (CO) analizė

Anglies monoksido analizatorius turi būti nedisperguojantis sugerties infraraudonosios spinduliuotės srityje (NDIR).

9.3.2.3.   Anglies dioksido (CO2) analizė

Anglies dioksido analizatorius turi būti nedisperguojantis sugerties infraraudonosios spinduliuotės srityje (NDIR).

9.3.2.4.   Angliavandenilių (HC) analizė

Angliavandenilių analizatorius turi būti šildomo liepsnos jonizacinio detektoriaus (HFID) tipo su detektoriumi, sklendėmis, vamzdynu ir pan., šildomas tiek, kad dujų temperatūra būtų 463 K ± 10 K (190 °C ± 10 °C). Dujiniams varikliams, degalams naudojantiems GD, ir priverstinio uždegimo varikliams angliavandenilių analizatorius dar gali būti nešildomo liepsnos jonizacinio detektoriaus (FID) tipo, atsižvelgiant į taikomą metodą (žr. 3 priedėlį, A.3.1.3 punktą).

9.3.2.5.   Metano (CH4) ir angliavandenilių be metano (NMHC), analizė

Metano ir angliavandenilių be metano frakcija nustatoma naudojant šildomą metano atskyriklį (NMC) ir du FID, kaip nurodyta 3 priedėlyje, A.3.1.4 ir A.3.1.5 punktuose. Sudedamųjų dalių koncentracija nustatoma pagal 8.6.2 punktą.

9.3.2.6.   Azoto oksidų (NOx) analizė

NOx matuoti skirti du prietaisai, iš kurių gali būti naudojamas bet kuris, jei atitinka jam skirto 9.3.2.6.1 arba 9.3.2.6.2 punkto reikalavimus. Alternatyvios matavimo procedūros sistemos lygiavertiškumui nustatyti pagal 5.1.1 punktą leidžiama naudoti tik CLD.

9.3.2.6.1.   Chemiliuminescencinis detektorius (CLD)

Jei matuojamos sausos dujos, azoto oksidų analizatorius turi būti chemiliuminescencinio detektoriaus (CLD) arba šildomo chemiliuminescencinio detektoriaus (HCLD) tipo su NO2/NO keitikliu. Jei matuojamos drėgnos dujos, HCLD naudojamas su keitikliu, kurio temperatūra būtų aukštesnė kaip 328 K (55 °C), jei atitinka gesinimo vandeniu tikrinimo reikalavimus (žr. 9.3.9.2.2 punktą). Naudojant CLD ir HCLD, sienelių temperatūra mėginio kelyje turi būti 328 K–473 K (55 °C–200 °C) iki keitiklio, jei matuojamos sausos dujos, ir iki analizatoriaus, jei matuojamos drėgnos dujos.

9.3.2.6.2.   Nedispersinis ultravioletinių spindulių aptiktuvas (NDUV)

Nedispersinis ultravioletinių spindulių (NDUV) analizatorius gali būti naudojamas NOx koncentracijai matuoti. Jei NDUV analizatorius matuoja tik NO, už NDUV analizatoriaus turi būti įrengtas NO2/NO keitiklis. NDUV temperatūra turi būti palaikoma, kad nesusidarytų vandens kondensatas, nebent už NO2/NO keitiklio, jei jis naudojamas, arba už analizatoriaus įrengiamas mėginio džiovintuvas.

9.3.2.7.   Oro ir degalų santykio matavimas

Oro ir degalų santykio matavimo įranga, naudojama išmetamųjų dujų srautui nustatyti, kaip nurodyta 8.4.1.6 punkte, turi būti plataus intervalo oro ir degalų santykio matavimo jutiklis arba cirkonio tipo lambda jutiklis. Jutiklis pritvirtinamas tiesiogiai prie tos išmetimo vamzdžio vietos, kurioje išmetamųjų dujų temperatūra yra pakankamai aukšta, kad būtų neleidžiama atsirasti vandens kondensatui.

Jutiklio su įmontuotais elektroniniais įtaisais tikslumas turi būti:

± 3 % rodmens,	skirti	λ < 2
± 5 % rodmens,	skirti	2 ≤ λ < 5
± 10 % rodmens,	skirti	5 ≤ λ

Kad būtų laikomasi pirmiau nurodytų tikslumo reikalavimų, jutiklis kalibruojamas pagal gamintojo nurodymus.

9.3.3.   Dujos

Būtina atsižvelgti į kalibravimo dujų tinkamumo naudoti trukmę.

9.3.3.1.   Dujų grynumas

Reikiamą dujų grynumą apibrėžia toliau pateiktos priemaišų kiekio ribinės vertės. Darbui reikia turėti šias dujas:

a)

nepraskiestoms išmetamosioms dujoms: Išgrynintas azotas (Priemaišų kiekis: ≤ 1 ppm C1, ≤ 1 ppm CO, ≤ 400 ppm CO2, ≤ 0,1 ppm NO) Išgrynintas deguonis (Grynumas > 99,5 tūrio % O2) Vandenilio ir helio mišinys (FID degiklio kuras) (40 ± 1 % vandenilio, visa kita – helis) (Priemaišų kiekis: ≤ 1 ppm C1, ≤ 400 ppm CO2) Išgrynintas sintetinis oras (Priemaišų kiekis: ≤ 1 ppm C1, ≤ 1 ppm CO, ≤ 400 ppm CO2, ≤ 0,1 ppm NO) (Deguonies kiekis – 18 %–21 % tūrio)

b)

praskiestoms išmetamosioms dujoms (pasirinktinai – ir nepraskiestoms išmetamosioms dujoms) Išgrynintas azotas (Priemaišų kiekis: ≤ 0,05 ppm C1, ≤ 1 ppm CO, ≤ 10 ppm CO2, ≤ 0,02 ppm NO) Išgrynintas deguonis (Grynumas > 99,5 tūrio % O2) Vandenilio ir helio mišinys (FID degiklio kuras) (40 ± 1 % vandenilio, visa kita – helis) (Priemaišų kiekis: ≤ 0,05 ppm C1, ≤ 10 ppm CO2) Išgrynintas sintetinis oras (Priemaišų kiekis: ≤ 0,05 ppm C1, ≤ 1 ppm CO, ≤ 10 ppm CO2, ≤ 0,02 ppm NO) (Deguonies kiekis –20,5 %–21,5 % tūrio) Jei dujų butelių neturima, gali būti naudojamas dujų valytuvas, jei galima įrodyti užterštumo lygį.

9.3.3.2.   Kalibravimo ir patikros dujos

Reikia turėti toliau nurodytos cheminės sudėties dujų mišinius. Leidžiama naudoti kitus dujų mišinius, jei dujos tarpusavyje nereaguoja. Registruojama gamintojo nurodyta kalibravimo dujų naudojimo laiko pabaigos data.

C3H8 ir išgrynintas sintetinis oras (žr. 9.3.3.1 punktą);

CO ir išgrynintas azotas;

CO ir išgrynintas azotas;

NO2 ir išgrynintas sintetinis oras;

CO2 ir išgrynintas azotas;

CH4 ir išgrynintas sintetinis oras;

C2H6 ir išgrynintas sintetinis oras.

Tikroji kalibravimo ir patikros dujų koncentracija nuo vardinės vertės turi skirtis ne daugiau kaip ± 1 % ir turi būti susieta su nacionaliniais ir tarptautiniais standartais. Visos kalibravimo dujų koncentracijos pateiktos nurodant jų tūrinę dalį (tūrio procentai arba tūrio ppm).

9.3.3.3.   Dujų dozatoriai

Be to, kalibravimui ir patikrai naudojamos dujos gali būti gautos dujų dozatoriais (tikslaus maišymo įtaisais), skiedžiant jas išgrynintu N2 arba išgrynintu sintetiniu oru. Dujų dozatoriaus tikslumas turi būti toks, kad praskiestų kalibravimo dujų koncentraciją galima būtų nustatyti ± 2 % tikslumu. Toks tikslumas reiškia, kad maišymui naudojamų pradinių dujų tūris turi būti žinomas bent ± 1 % tikslumu, susietu su nacionaliniais arba tarptautiniais dujų standartais. Kiekvienas kalibravimas, kuriam naudojamas dujų dozatorius, tikrinamas nuo 15 % iki 50 % didžiausiosios skalės vertės. Jeigu pirmoji patikra nesėkminga, gali būti atliekama papildoma patikra naudojant kitas kalibravimo dujas.

Pasirinktinai maišymo įtaisas gali būti tikrinamas iš esmės tiesiniu prietaisu, pvz., CLD, naudojant NO dujas. Prietaiso intervalas reguliuojamas patikros dujomis, tiesiogiai prijungtomis prie prietaiso. Dujų dozatorius tikrinamas esant naudojamiems nustatymams, o vardinė vertė turi būti lyginama su prietaisu išmatuota koncentracija. Šis skirtumas kiekviename taške turi būti ne didesnis kaip ± 1 % vardinės vertės.

Norint atlikti tiesiškumo patikrą pagal 9.2.1 punktą, dujų dozatorius turi veikti ± 1 % tikslumu.

9.3.3.4.   Deguonies kiekio poveikio tikrinimo dujos

Deguonies kiekio poveikio tikrinimo dujos yra propano, deguonies ir azoto mišinys. Jame turi būti propano su 350 ppm C ± 75 ppm C angliavandenilio. Koncentracijos vertė taikant kalibravimo dujų leidžiamąsias nuokrypas nustatoma darant bendro angliavandenilių kiekio ir priemaišų chromatografinę analizę arba dinaminį maišymą. Priverstinio ir slėginio uždegimo varikliams bandyti reikalingos deguonies koncentracijos pateiktos 8 lentelėje, kita dalis yra išgrynintas azotas.

8 lentelė

Deguonies kiekio poveikio tikrinimo dujos

Variklio tipas	O2 koncentracija (%)
slėginio uždegimo	21 (20–22)
slėginio ir priverstinio uždegimo	10 (9–11)
slėginio ir priverstinio uždegimo	5 (4–6)
priverstinio uždegimo	0 (0–1)

9.3.4.   Nuotėkio tikrinimas

Turi būti atliktas sistemos nuotėkio patikrinimas. Zondas atjungiamas nuo išmetimo sistemos ir jo galas užkemšamas. Įjungiamas analizatoriaus siurblys. Jei nėra nuotėkio, po pradinio stabilizavimo laikotarpio visi debitmačiai rodo maždaug nulį. Jei taip nėra, tikrinamos mėginio ėmimo linijos ir šalinamas defektas.

Didžiausioji leistina nuotėkio norma vakuumo pusėje turi būti 0,5 % srauto, naudojamo toje tikrinamos sistemos dalyje. Naudojamiems srautams įvertinti galima taikyti srautus per analizatorių ir per apylankinius kanalus.

Kitu būdu sistema gali būti vakuumuojama pasiekiant bent 20 kPa vakuumą (80 kPa absoliučiojo slėgio). Po pradinio stabilizavimo tarpsnio slėgio padidėjimas Δp (kPa/min.) sistemoje neturi viršyti:

 (71)

čia:

V s	sistemos tūris, l;
q vs	sistemos srautas, l/min.

Kitas metodas yra pakopinis koncentracijos keitimas mėginio ėmimo linijos pradžioje, perjungiant nuo nulinės vertės nustatymo dujų į patikros dujas. Jei tinkamai sukalibruotas analizatorius po tam tikro laikotarpio rodo ≤ 99 %, palyginti su įleistų dujų koncentracija, vadinasi yra nuotėkio problema, kurią reikia išspręsti.

9.3.5.   Analizės sistemos atsako trukmės patikra

Nustatomieji parametrai atsako trukmei įvertinti turi būti tokie patys, kaip taikytieji atliekant matavimus per bandymą (t. y. slėgis, srautai, nustatomieji analizatoriaus filtro parametrai ir visi kiti atsako trukmei galintys turėti poveikį parametrai). Atsako trukmė nustatoma dujoms pasikeičiant tiesiog mėginių ėmimo zondo įleidimo angoje. Dujos turi pasikeisti greičiau nei per 0,1 s. Bandymui naudojamos dujos koncentracijos vertę turi pakeisti bent 60 % didžiausiosios skalės vertės.

Nubraižomos visų dujinių sudedamųjų dalių koncentracijos kreivės. Atsako trukmė – tai laiko atkarpa nuo dujų pasikeitimo ir atitinkamo užregistruotos koncentracijos pokyčio. Sistemos atsako trukmė (t 90) susideda iš matavimo detektoriaus delsos trukmės ir detektoriaus signalo kilimo laiko. Delsos trukmė – tai laiko skirtumas nuo pokyčio (t 0) pradžios ir kol atsakas sudaro 10 % galutinio rodmens (t 10). Kilimo trukmė – tai laikas, kol išmatuota vertė pasiekia nuo 10 % iki 90 % galutinio rodmens vertės (t 90 – t 10).

Reguliuojant analizatoriaus ir išmetamųjų dujų srauto signalus, transformacijos trukmė apibrėžiama kaip laikas nuo pokyčio (t 0), kol atsakas pasiekia 50 % galutinio rodmens vertės (t 50).

Sistemos atsako trukmė turi būti ≤ 10 s, jeigu visų apribotų sudedamųjų dalių (CO, NOx, HC arba NMHC) ir visų naudojamų intervalų signalo kilimo trukmė pagal 9.3.1.7 punktą yra ≤ 2,5 s. Kai NMHC matuoti naudojama NMC, sistemos atsako trukmė gali būti didesnė kaip 10 s.

9.3.6.   NOx keitiklio veiksmingumo bandymas

Keitiklio, naudojamo NO2 paversti į NO, veiksmingumas tikrinamas taip, kaip nurodyta 9.3.6.1–9.3.6.8 punktuose (žr. 8 paveikslą).

9.3.6.1.   Bandymo sąranka

Keitiklio veiksmingumas patikrinamas ozonatoriumi, taikant 8 paveiksle pateiktą bandymo sąrankos schemą ir toliau aprašytą metodiką.

9.3.6.2.   Kalibravimas

CLD ir HCLD kalibruojami pagal gamintojo specifikacijas dažniausiai taikomame darbiniame intervale, naudojant nulinės vertės nustatymo ir patikros dujas (kur NO kiekis turi būti apie 80 % darbinio intervalo, o NO2 koncentracija dujų mišinyje turi sudaryti mažiau kaip 5 % NO koncentracijos). NOx analizatorius nustatomas matuoti NO režimu, kad patikros dujos netekėtų per keitiklį. Nustatyta koncentracija turi būti užregistruojama.

9.3.6.3.   Skaičiavimas

Keitiklio veiksmingumas procentais apskaičiuojamas pagal šią lygtį:

 (72)

čia:

a	NOx koncentracija pagal 9.3.6.6 punktą;
b	NOx koncentracija pagal 9.3.6.7 punktą;
c	NO koncentracija pagal 9.3.6.4 punktą;
d	NO koncentracija pagal 9.3.6.5 punktą.

9.3.6.4.   Deguonies tiekimas

Per trišakę jungtį į kalibravimo dujų srautą nuolat leidžiamas deguonis arba nulinės vertės nustatymo oras, kol rodoma koncentracija tampa maždaug 20 % mažesnė už 9.3.6.2 punkte nurodytą kalibravimo koncentraciją (analizatorius nustatytas matuoti NO režimu).

Registruojama rodoma koncentracija (c). Ozonatorius šio proceso metu neveikia.

9.3.6.5.   Ozonatoriaus įjungimas

Įjungiamas ozonatorius, kad sukurtų pakankamai ozono NO koncentracijai sumažinti iki 20 % (mažiausiai – iki 10 %) 9.3.6.2 punkte nurodytos kalibravimo koncentracijos. Registruojama rodoma koncentracija (d) (analizatorius nustatytas matuoti NO režimu).

9.3.6.6.   NOx režimas

NO analizatorius įjungiamas matuoti NOx režimu, taigi dujų mišinys (sudarytas iš NO, NO2, O2 ir N2) dabar teka per keitiklį. Registruojama rodoma koncentracija (a) (analizatorius nustatytas matuoti NOx režimu).

9.3.6.7.   Ozonatoriaus išjungimas

Ozonatorius išjungiamas. 9.3.6.6 punkte aprašytas dujų mišinys per keitiklį leidžiamas į detektorių. Registruojama rodoma koncentracija (b) (analizatorius nustatytas matuoti NOx režimu).

9.3.6.8.   NO režimas

Įjungiamas NO režimas esant išjungtam ozonatoriui, deguonies arba sintetinio oro srautas taip pat išjungiamas. Analizatoriaus NOx rodmuo nuo gauto pagal 9.3.6.2 punktą rodmens turi nesiskirti daugiau kaip ± 5 % (analizatorius nustatytas matuoti NO režimu).

9.3.6.9.   Tikrinimo dažnis

Keitiklio veiksmingumas tikrinamas bent kartą per mėnesį.

9.3.6.10.   Veiksmingumo reikalavimas

Keitiklio našumas E NOx turi būti ne mažesnis kaip 95 %.

Jei ozonatorius pagal 9.3.6.5 punktą negali užtikrinti koncentracijos sumažėjimo nuo 80 % iki 20 %, kai analizatorius yra nustatytas dažniausiai taikomam intervalui, tada taikomas didžiausias intervalas, kuriam esant būtų užtikrinamas minėtas sumažėjimas.

9.3.7.   FID reguliavimas

9.3.7.1.   Detektoriaus atsako trukmės optimizavimas

FID nustatomas taip, kaip nurodo prietaiso gamintojas. Siekiant optimizuoti atsaką dažniausiai taikomame intervale, kaip patikros dujas reikėtų naudoti propaną.

Degalų ir oro srautus nustačius pagal gamintojo rekomendaciją, į analizatorių tiekiamos patikros dujos, turinčios 350 ppm ± 75 ppm C. Atsakas esant šiam degalų srautui nustatomas iš skirtumo tarp atsako į patikros dujas ir atsako į nulinės vertės nustatymo dujas. Degalų srautas po truputį pakopomis didinamas ir mažinamas lyginant su gamintojo specifikacija. Registruojamas patikros ir nulinės vertės nustatymo dujų atsakas esant šiems degalų srautams. Nubraižomas skirtumo tarp atsako į patikros ir nulinės vertės nustatymo dujas grafikas, o degalų srautas nustatomas pagal kreivės tašką su didesniu degalų srautu. Tai yra pradinis degalų srauto nustatymas, kurį gali tekti toliau optimizuoti atsižvelgiant į angliavandenilių atsako koeficiento ir deguonies kiekio poveikio patikros pagal 9.3.7.2 ir 9.3.7.3 punktus rezultatus. Jei deguonies kiekio poveikio patikra arba angliavandenilių atsako koeficientai neatitinka toliau pateiktų specifikacijų, oro srautas pakopomis didinamas ir mažinamas lyginant su gamintojo specifikacijomis, ir kiekvienam srautui turėtų būti kartojami 9.3.7.2 ir 9.3.7.3 punktų veiksmai.

Galima papildomai optimizuoti taikant SAE dokumente Nr. 770141 nurodytas procedūras.

9.3.7.2.   Angliavandenilių atsako koeficientai

Analizatoriaus tiesiškumo patikra atliekama naudojant propaną su oru ir išgrynintą sintetinį orą pagal 9.2.1.3 punktą.

Atsako koeficientai nustatomi pradedant naudoti analizatorių ir po ilgesnių laiko tarpų. Atsako koeficientas (r h) konkrečiam angliavandeniliui yra FID C1 rodmens santykis su dujų koncentracija balione, išreikšta C1, ppm.

Bandymo dujų koncentracija turi būti tokio lygio, kad atsakas sudarytų maždaug 80 % didžiausiosios skalės vertės. Koncentracija turi būti žinoma ± 2 % tikslumu pagal gravimetrinį etaloną, išreikštą tūrio vienetais. Be to, dujų balionas prieš tai 24 valandas kondicionuojamas esant 298 K ± 5 K (25 °C ± 5 °C) temperatūrai.

Naudotinų bandymo dujų ir santykinių atsako koeficientų intervalai:

a)	metanas ir išgrynintas sintetinis oras:	1,00 ≤ r h ≤ 1,15
b)	propilenas ir išgrynintas sintetinis oras	0,90 ≤ r h ≤ 1,1
c)	toluolas ir išgrynintas sintetinis oras:	0,90 ≤ r h ≤ 1,1

Šie dydžiai rodo santykį su propano ir išgryninto sintetinio oro atsako koeficientu r h = 1.

9.3.7.3.   Deguonies kiekio poveikio tikrinimas

Nepraskiestų išmetamųjų dujų analizatorių atveju deguonies kiekio poveikis nustatomas pradedant naudoti analizatorių ir po ilgesnių naudojimo tarpsnių.

Pasirenkamas matavimo intervalas, kuriame deguonies kiekio poveikiui tikrinti pasirinktų dujų koncentracija patenka į viršutinę 50 % dalį. Bandymas daromas esant reikiamai krosnies temperatūrai. Deguonies kiekio poveikio patikrinimo dujų specifikacijos pateiktos 9.3.3.4 punkte.

a)	Nustatoma analizatoriaus nulinė vertė.

b)	Priverstinio uždegimo variklių atveju analizatorius kalibruojamas su 0 % deguonies mišiniu. Slėginio uždegimo variklių prietaisai kalibruojami su 21 % deguonies mišiniu.

c)	Nulinis atskas tikrinamas dar kartą. Jei jis pasikeitė daugiau kaip 0,5 % didžiausiosios skalės vertės, pakartojami šio punkto a ir b etapų veiksmai.

d)	Įleidžiamos deguonies kiekio poveikio patikros dujos, turinčios 5 % ir 10 % deguonies.

e)	Nulinis atsakas tikrinamas dar kartą. Jei jis pasikeitė daugiau kaip ± 1 % didžiausiosios skalės vertės, bandymas kartojamas.

f)

Kiekvieno d etapo mišinio deguonies kiekio poveikis E O2 apskaičiuojamas taip:  (73) čia analizatoriaus rodmenys:  (74) čia: c ref,b etaloninė HC koncentracija b etapu, ppm C; c ref,d etaloninė HC koncentracija d etapu, ppm C; c FS,b didžiausiosios skalės vertės HC koncentracija b etapu, ppm C; c FS,d didžiausiosios skalės vertės HC koncentracija d etapu, ppm C; c m,b b etapu išmatuota HC koncentracija, ppm C; c m,b d etapu išmatuota HC koncentracija, ppm C.

g)	Prieš bandymą deguonies kiekio poveikis E O2 visoms reikalingoms deguonies kiekio poveikio patikros dujoms turi būti mažesnis kaip ±1,5 %.

h)	Jei deguonies kiekio poveikis E O2 yra didesnis kaip ±1,5 %, reikia patikslinti, laipsniškai gamintojo specifikacijų atžvilgiu didinant ir mažinant oro srautą, degalų srautą ir mėginio srautą.

i)	Deguonies kiekio poveikio patikra kartojama kiekvienam naujam nustatymui.

9.3.8.   Metano atskyriklio (NMC) veiksmingumas

NMC naudojamas angliavandeniliams be metano atskirti iš mėginio dujų oksiduojant juos visus, išskyrus metaną. Geriausia būtų, kad metano virsmas būtų lygus 0 %, o visų kitų angliavandenilių, kuriems atstovauja etanas, virsmas būtų 100 %. Norint tiksliai išmatuoti NMHC, nustatomos dvi veiksmingumo vertės, kurios būtų taikomos skaičiuojant NMHC teršalų masės srautą (žr. 8.5.2 punktą).

9.3.8.1.   Veiksmingumas pagal metaną

Kalibravimo dujos metanas leidžiamos per FID aplenkiant NMC ir jo neaplenkiant, ir registruojamos dvi koncentracijos vertės. Veiksmingumas nustatomas pagal šią lygtį:

 (75)

čia:

c HC(w/NMC)	HC koncentracija, kai CH4 leidžiamas per NMC;
c HC(w/o NMC)	HC koncentracija, kai CH4 aplenkia NMC.

9.3.8.2.   Veiksmingumas pagal etaną

Kalibravimo dujos etanas leidžiamos per FID aplenkiant NMC ir jo neaplenkiant, ir registruojamos dvi koncentracijos. Veiksmingumas nustatomas pagal šią lygtį:

 (76)

čia:

c HC(w/NMC)	HC koncentracija, kai C2H6 leidžiamas per NMC;
c HC(w/o NMC)	HC koncentracija, kai C2H6 aplenkia NMC.

9.3.9.   Trukdžių poveikis

Išmetamosiose dujose esančios kitos, ne analizuojamosios, dujos prietaiso rodmenis gali veikti keliais būdais. NDIR prietaisai rodo daugiau kaip yra iš tikrųjų, jei į trukdančias dujas prietaisas reaguoja kaip ir į nustatomas dujas, tik mažesniu laipsniu. Mažesni rodmenys gaunami, kai naudojant NDIR prietaisus trukdančios dujos platina nustatomų dujų absorbcijos juostą, o naudojant CLD prietaisus trukdančios dujos gesina reakciją. Trukdžių tikrinimo bandymai, aprašyti 9.3.9.1 ir 9.3.9.3 punktuose, turi būti atliekami prieš pradedant naudoti analizatorių ir po ilgiau trunkančių jo naudojimo tarpsnių.

9.3.9.1.   CO analizatoriaus trukdžių tikrinimas

Vandens garai ir CO2 gali trukdyti CO analizatoriui veikti. Todėl CO2 patikros dujos, kurių koncentracija yra nuo 80 % iki 100 % visos bandymo metu naudojamos didžiausio darbinio koncentracijos intervalo, barbotuojamos per vandenį kambario temperatūroje ir registruojamas analizatoriaus atsakas. Analizatoriaus atsakas turi būti ne didesnis kaip 2 % vidutinės CO koncentracijos, numatomos per bandymą.

CO2 ir H2O trukdžių procedūros gali būti atliekamos ir atskirai. Jei naudojamų CO2 ir H2O lygiai aukštesni nei didžiausieji lygiai, numatomi per bandymą, kiekviena gauta trukdžių vertė turi būti proporcingai sumažinta padauginant ją iš numatomos didžiausiosios koncentracijos vertės ir tikrosios per šią procedūrą taikomos vertės santykio. Gali būti atliekamos atskiros trukdžių procedūros, taikant mažesnę H2O koncentraciją nei didžiausiasis per bandymą numatomas lygis, bet gauta H2O trukdžių vertė turi būti proporcingai padidinta padauginant ją iš numatomos didžiausiosios H2O koncentracijos vertės ir tikrosios per šią procedūrą taikomos vertės santykio. Abiejų perskaičiuotų trukdžių verčių suma turi atitikti šiame punkte nustatytą leidžiamąją nuokrypą.

9.3.9.2.   CLD analizatoriaus NOx gesinimo patikrinimai

Dvejos dujos, turinčios poveikį CLD (ir HCLD) analizatoriams, yra CO2 ir vandens garai. Atsakas į šiomis dujomis sukeliamą gesinimą yra proporcingas jų koncentracijai, todėl reikalingi bandymo metodai, kurie leistų nustatyti gesinimą esant didžiausioms numatomoms koncentracijoms, kurios gali būti bandymų metu. Jei CLD analizatoriuje taikomi gesinimo kompensavimo algoritmai, kuriems reikalingi H2O ir (arba) CO2 matavimo prietaisai, gesinimas turi būti įvertinamas šiems prietaisams veikiant ir taikant kompensavimo algoritmus.

9.3.9.2.1.   Gesinimo CO2 tikrinimas

CO2 patikros dujos, kurių koncentracija yra nuo 80 % iki 100 % visos didžiausio darbinio intervalo skalės, leidžiamos per NDIR analizatorių, o CO2 koncentracijos vertė registruojama kaip A. Paskui jos maždaug 50 % skiedžiamos NO patikros dujomis, leidžiamos per NDIR bei CLD, o CO2 bei NO koncentracijų vertės registruojamos atitinkamai kaip B ir C. Tuomet CO2 tiekimas nutraukiamas, per (H)CLD leidžiamos tik NO patikros dujos ir NO vertė registruojama kaip D.

Procentinis gesinimas apskaičiuojamas taip:

 (77)

čia:

A	neskiesto CO2 koncentracija, išmatuota NDIR, %;
B	praskiesto CO2 koncentracija, išmatuota NDIR, %;
C	praskiesto NO koncentracija, išmatuota (H)CLD, ppm;
D	neskiesto NO koncentracija, išmatuota (H)CLD, ppm.

Tipo patvirtinimo institucijai patvirtinus, galima taikyti alternatyvius CO2 ir NO patikros dujų skiedimo ir verčių skaičiavimo metodus, pvz., dinaminio maišymo ar mišinių darymo metodus.

9.3.9.2.2.   Gesinimo vandeniu tikrinimas

Šis tikrinimas taikomas matuojant tik drėgnų dujų koncentraciją. Apskaičiuojant gesinimą vandeniu, atsižvelgiama į NO patikros dujų skiedimą vandens garais ir į vandens garų koncentracijos mišinyje perskaičiavimą pagal bandymo metu numatomą koncentraciją.

NO matuojamas dujų mišinys, kurio koncentracija sudaro 80 %–100 % didžiausiosios įprasto darbinio intervalo skalės vertės, leidžiamas per (H)CLD, o NO vertė registruojama kaip D. NO kalibravimo dujos barbotuojamos per vandenį kambario temperatūroje ir leidžiamos per (H)CLD, o NO vertė registruojama kaip C. Nustatoma vandens temperatūra ir registruojama kaip F. Nustatomas mišinio sočiųjų garų slėgis, kuris turi atitikti barboterio vandens temperatūrą (F), ir registruojamas kaip G.

Vandens garų koncentracija mišinyje (%) apskaičiuojama pagal šią lygtį:

 (78)

ir registruojama kaip H. Numatyta praskiestų NO matuojamųjų dujų mišinio (vandens garuose) koncentracija apskaičiuojama taip:

 (79)

ir registruojama kaip D e. Dyzelinių variklių išmetamųjų teršalų atveju didžiausia atliekant bandymą numatoma išmetamų vandens garų koncentracija (%), padarius prielaidą, kad degalų H/C atomų santykis yra 1,8/1, įvertinama pagal didžiausią CO2 koncentraciją išmetamosiose dujose A:

 (80)

ir registruojama kaip H m.

Procentinis gesinimas vandeniu apskaičiuojamas taip:

 (81)

čia:

D e	numatoma praskiesto NO koncentracija, ppm;
C	išmatuota praskiesto NO koncentracija, ppm;
H m	didžiausia vandens garų koncentracija, %;
H	tikroji vandens garų koncentracija, %.

9.3.9.2.3.   Didžiausiasis leidžiamas gesinimas

Suminis gesinimas CO2 ir vandeniu neturi viršyti 2 % didžiausiosios skalės vertės.

9.3.9.3.   NDUV analizatoriaus NOx gesinimo patikrinimas

Angliavandeniliai ir H2O gali sukelti teigiamuosius NDUV analizatoriaus trukdžius ir sukelti atsaką, panašų į NOx. Jei NDUV analizatoriuje taikomi kompensavimo algoritmai, kuriems daromi kitų dujų matavimai tų trukdžių patikrai atlikti, tokie matavimai turi būti daromi tuo pačiu metu, siekiant patikrinti algoritmus analizatoriui atliekant trukdžių patikrą.

9.3.9.3.1.   Procedūra

NDUV analizatorius turi būti įjungiamas, naudojamas, nulinė ir viso intervalo vertės nustatomos pagal prietaiso gamintojo instrukcijas. CLD naudojamas NOx kiekiui išmetamosiose dujose nustatyti. CLD atsakas naudojamas kaip etaloninė vertė. FID analizatoriumi išmatuojamas HC kiekis išmetamosiose dujose. FID atsakas taikomas kaip etaloninė angliavandenilių vertė.

Prieš bet kurį mėginio džiovintuvą, jei jis naudojamas bandymo metu, variklio išmetamosios dujos nukreipiamos į NDUV analizatorių. Turi būti suteikta laiko analizatoriaus atsakui stabilizuotis. Į stabilizavimo laiką gali būti įtrauktas perdavimo linijos ištuštinimo laikas ir sureagavimo į analizatoriaus atsaką laikas. Kai visi analizatoriai matuoja mėginio koncentraciją, turi būti užregistruojami 30 s trukmės mėginio duomenys ir apskaičiuojami trijų analizatorių aritmetiniai vidurkiai.

CLD vidutinė vertė atimama iš NDUV vidutinės vertės. Šis skirtumas padauginamas iš numatomos vidutinės HC koncentracijos ir patikros metu išmatuotos HC koncentracijos santykio:

 (82)

čia:

c NOx,CLD	CLD išmatuota NOx koncentracija, ppm;
c NOx,NDUV	NDUV išmatuota NOx koncentracija, ppm;
c HC,e	numatoma didžiausioji HC koncentracija, ppm;
c HC,m	išmatuota HC koncentracija, ppm.

9.3.9.3.2.   Didžiausiasis leidžiamas gesinimas

Suminis gesinimas HC ir vandeniu neturi viršyti 2 % numatytos NOx koncentracijos bandymo metu.

9.3.9.4.   Mėginio džiovintuvas

Mėginio džiovintuvas pašalina vandenį, kuris gali trukdyti matuoti NOx.

9.3.9.4.1.   Mėginio džiovintuvo veiksmingumas

Naudojant sausų CLD analizatorius turi būti įrodoma, kad didžiausiai numatomai vandens garų koncentracijai H m (žr. 9.3.9.2.2 punktą) skirta vandens pašalinimo metodika išlaiko CLD drėgnį ≤ 5 g vandens/kg sauso oro (arba apie 0,008 % H2O), kuris yra 100 % santykinis drėgnis esant 3,9 °C temperatūrai ir 101,3 kPa slėgiui. Drėgnio specifikacija taip pat yra lygiavertė apie 25 % santykinio drėgnio esant 25 °C temperatūrai ir 101,3 kPa slėgiui. Tai galima parodyti matuojant temperatūrą šiluminio džiovintuvo išleidimo angoje arba matuojant drėgnį prieš CLD. CLD išleidimo srauto drėgnis taip pat gali būti matuojamas tol, kol į CLD eis tik srautas iš džiovintuvo.

9.3.9.4.2.   NO2 patekimas į mėginio džiovintuvą

Netinkamai suprojektuotame mėginio džiovintuve likęs skystas vanduo gali iš mėginio pašalinti NO2. Jei mėginio džiovintuvas naudojamas su NDUV analizatoriumi, už kurio nėra NO2/NO keitiklio, vanduo gali pašalinti NO2 iš mėginio prieš atliekant NOx matavimą.

Mėginio džiovintuvas turi užtikrinti ne mažiau kaip 95 % viso NO2 kiekio išmatavimą esant didžiausiajai numatomai NO2 koncentracijai.

9.3.10.   Neatskiestų išmetamųjų dujinių teršalų mėginių ėmimas, jei taikoma

Išmetamųjų dujinių teršalų mėginių ėmimo zondai įrengiami bent 0,5 m arba 3 kartus didesniu nei išmetimo vamzdžio skersmuo atstumu (atsižvelgiant į tai, kuris atstumas didesnis) iki išmetamųjų dujų išmetimo sistemos išleidžiamosios angos ir pakankamai arti variklio, kad zonde būtų užtikrinta bent 343 K (70 °C) išmetamųjų dujų temperatūra.

Jei varikliai turi daug cilindrų ir šakotą išmetimo kolektorių, mėginio ėmimo vieta turi būti pakankamai toli pasroviui, kad paimtas mėginys atitiktų vidutinį visų cilindrų išmetamų teršalų kiekį. Jei tai daug cilindrų ir skirtingas kolektorių grupes turintys varikliai, pvz., V formos varikliai, kolektorius rekomenduojama grupuoti prieš mėginių ėmimo zondą. Jei šio reikalavimo neįmanoma laikytis, leidžiama paimti mėginį iš tos grupės, kurioje išmetamas didžiausias CO2 kiekis. Išmetamųjų teršalų kiekiui apskaičiuoti naudojamas visas išmetamųjų teršalų masės srautas.

Jei variklis turi išmetamųjų teršalų papildomo valymo sistemą, išmetamųjų teršalų mėginys imamas pasroviui nuo papildomo išmetamųjų teršalų valymo sistemos.

9.3.11.   Atskiestų išmetamųjų dujinių teršalų mėginių ėmimas, jei taikoma

Išmetimo vamzdis nuo variklio iki viso srauto skiedimo sistemos turi atitikti 3 priedėlio reikalavimus. Dujinių teršalų mėginių ėmimo zondas (-ai) įrengiamas (-i) skiedimo tunelio vietoje, kurioje skiediklis ir išmetamosios dujos gerai sumaišomi, ir visiškai arti kietųjų dalelių mėginio ėmimo zondo.

Mėginius galima imti šiais dviem būdais:

a)	ciklo metu išmetamųjų teršalų mėginiai renkami į mėginių maišą ir išmatuojami atlikus bandymą; HC mėginių ėmimo maišas įkaitinamas iki 464 K ± 11 K (191 °C ± 11 °C), NOx mėginių ėmimo maišo temperatūra turi viršyti rasos taško temperatūrą;

b)	išmetamieji teršalai imami nenutrūkstamai ir jų kiekis integruojamas per visą ciklą.

Foninės koncentracijos mėginiai į mėginių maišą imami prieš skiedimo tunelį ir vertės atimamos iš išmetamųjų teršalų koncentracijos pagal 8.5.2.3.2 punktą.

9.4.   Kietųjų dalelių matavimo ir mėginių ėmimo sistema

9.4.1.   Bendrosios specifikacijos

Kietųjų dalelių masei nustatyti reikia turėti kietųjų dalelių mėginių ėmimo sistemą, kietųjų dalelių mėginių ėmimo filtrą, mikrogramines svarstykles ir valdomos temperatūros bei drėgnio svėrimo kamerą. Kietųjų dalelių mėginių ėmimo sistema turi būti sukurta taip, kad būtų užtikrinamas išmetamųjų teršalų srautui proporcingas reprezentatyvus kietųjų dalelių mėginys.

9.4.2.   Skiedimo sistemos bendrieji reikalavimai

Norint nustatyti kietųjų dalelių kiekį, reikia praskiesti mėginį filtruotu aplinkos oru, sintetiniu oru arba azotu. Skiedimo sistema turi būti parengta taip:

a)	iš skiedimo ir mėginių ėmimo sistemų pašalinamas visas vandens kondensatas;

b)	20 cm atstumu prieš filtro (-ų) laikiklį (-ius) arba už jo (jų) atskiestų išmetamųjų dujų temperatūra palaikoma nuo 315 K (42 °C) iki 325 K (52 °C);

c)	prie pat skiedimo tunelio įleidimo angos skiediklio temperatūra turi būti nuo 293 K iki 325 K (nuo 20 °C iki 52 °C);

d)	mažiausiasis skiedimo santykis turi būti nuo 5:1 iki 7:1, o pradiniu skiedimo etapu – ne mažesnis kaip 2:1, atsižvelgiant į didžiausiąjį variklio išmetamųjų dujų srautą;

e)	dalies srauto skiedimo sistemoje buvimo joje laikas nuo skiediklio įleidimo vietos iki filtro (-ų) laikiklio (-ių) turi būti nuo 0,5 s iki 5 s;

f)

viso srauto skiedimo sistemoje bendras buvimo joje laikas nuo skiediklio įleidimo vietos iki filtro (-ų) laikiklio (-ių) turi būti nuo 1 s iki 5 s, o buvimo antrinio skiedimo sistemoje (jei naudojama) laikas nuo antrinio skiediklio įleidimo vietos iki filtro (-ų) laikiklio (-ių) turi būti ne trumpesnis kaip 0,5 s.

Iš skiediklio leidžiama pašalinti drėgmę prieš jam patenkant į skiedimo sistemą, o tai ypač naudinga, kai oro drėgnis yra didelis.

9.4.3.   Kietųjų dalelių mėginių ėmimas

9.4.3.1.   Dalies srauto skiedimo sistema

Kietųjų dalelių ėmimo zondas turi būti įmontuojamas arti išmetamųjų dujų mėginio ėmimo zondo, tačiau pakankamai toli, kad tie abu zondai neturėtų vienas kitam poveikio. Dėl to 9.3.10 punkte nurodytos montavimo nuostatos taip pat taikomos imant kietųjų dalelių mėginius. Mėginių ėmimo linija turi atitikti 3 priedėlio reikalavimus.

Jei varikliai turi daug cilindrų ir šakotą išmetimo kolektorių, mėginio ėmimo vieta turi būti pakankamai toli pasroviui, kad paimtas mėginys atitiktų vidutinį visų cilindrų išmetamų teršalų kiekį. Jei tai daug cilindrų ir skirtingas kolektorių grupes turintys varikliai, pvz., V formos varikliai, kolektorius rekomenduojama grupuoti prieš mėginių ėmimo zondą. Jei šio reikalavimo neįmanoma laikytis, leidžiama paimti mėginį iš tos grupės, kurioje išmetamas didžiausias kietųjų dalelių kiekis. Išmetamųjų teršalų kiekiui apskaičiuoti naudojamas visas kolektoriaus išmetamųjų teršalų masės srautas.

9.4.3.2.   Viso srauto skiedimo sistema

Kietųjų dalelių ėmimo zondas įmontuojamas gana arti išmetamųjų dujų mėginio ėmimo zondo, tačiau pakankamai toli, kad tie abu zondai neturėtų vienas kitam poveikio skiedimo tunelyje. Dėl to 9.3.11 punkte nurodytos montavimo nuostatos taip pat taikomos imant kietųjų dalelių mėginius. Mėginių ėmimo linija turi atitikti 3 priedėlio reikalavimus.

9.4.4.   Kietųjų dalelių mėginių ėmimo filtrai

Praskiestų išmetamųjų dujų mėginiai per bandymo seką imami 9.4.2.1–9.4.2.3 punktų reikalavimus atitinkančiu filtru.

9.4.4.1.   Filtrų specifikacijos

Visų tipų filtrų 0,3 μm DOP (dioktilftalato) sulaikymo veiksmingumas turi būti bent 99 %. Filtras turi būti iš:

a)	anglies fluoridu (PTFE) padengto stiklo pluošto arba

b)	anglies fluorido (PTFE) membranos.

9.4.4.2.   Filtrų dydis

Filtras turi būti apskritas, 47 mm (leidžiamoji nuokrypa: 46,50 mm ± 0,6 mm) vardinio skersmens, o naudojamas skersmuo (filtro dėmės skersmuo) – ne mažesnis kaip 38 mm.

9.4.4.3.   Per filtrą tekančio srauto greitis

Per filtrą tekančio srauto greitis turi būti nuo 0,90 m/s iki 1,00 m/s, o į šias ribas nepatenkančio srauto verčių turi būti ne daugiau kaip 5 %. Jei bendra KD ant filtro masė viršija 400 μg, per filtrą tekančio srauto greitis gali būti nuo 0,50 m/s. Per filtrą tekančio srauto greitis skaičiuojamas kaip mėginio tūrinis srautas, esant slėgiui prieš filtrą ir temperatūrai filtro paviršiuje, padalytas iš naudojamo filtro paviršiaus.

9.4.5.   Svėrimo kameros ir analizinių svarstyklių specifikacijos

Kameros (arba patalpos) aplinkoje neturi būti jokių aplinkos teršalų (pvz., dulkių, purškalų ar pusiau lakių medžiagų), kurie galėtų užteršti kietųjų dalelių filtrus. Svėrimo patalpa turi atitikti reikiamas specifikacijas bent prieš 60 min iki filtrų svėrimo.

9.4.5.1.   Sąlygos svėrimo kameroje

Kameroje (arba kambaryje), kurioje dalelių filtrai kondicionuojami ir sveriami, visą kondicionavimo ir svėrimo laiką turi būti užtikrinama 295 K ± 1 K (22 °C ± 1 °C) temperatūra. Drėgnis turi būti palaikomas rasos taško: 282,5 K ± 1 K (9,5 °C ± 1 °C).

Jei stabilizavimo ir svėrimo aplinkos yra atskiros, temperatūra stabilizavimo aplinkoje turi būti palaikoma 295 K ± 3 K (22 °C ± 3 °C), bet rasos taško reikalavimai išlieka 282,5 K ± 1 K (9,5 °C ± 1 °C).

Drėgnis ir aplinkos temperatūra turi būti registruojami.

9.4.5.2.   Etaloninio filtro svėrimas

Bent du nenaudoti etaloniniai filtrai pasveriami per 12 valandų po mėginių filtrų svėrimo, bet geriau tai daryti vienu laiku. Jie turi būti tokio paties dydžio ir iš tokios pačios medžiagos, kaip ir mėginių filtrai. Svėrimo rezultatams taikoma plūdrumo pataisa.

Jeigu, kol pasveriamas mėginių filtras, vidutinė etaloninių filtrų masė pasikeičia daugiau kaip 10 μg, visi mėginių filtrai išmetami ir išmetamųjų teršalų kiekio nustatymo bandymas kartojamas.

Etaloniniai filtrai reguliariai keičiami pagal nusistovėjusią inžinerinę praktiką arba ne rečiau kaip kartą per metus.

9.4.5.3.   Analizinės svarstyklės

Analizinės svarstyklės, kuriomis nustatoma filtro masė, turi atitikti 9.2 punkto 7 lentelės tiesiškumo patikros kriterijų. Rezultatų glaudumas (standartinis nuokrypis) turi būti bent 2 μg, o skiriamoji geba – bent 1 μg (1 skaitmuo = 1 μg).

Siekiant užtikrinti tikslų filtrų svėrimą, svarstykles rekomenduojama įrengti taip:

a)	padėti ant nuo virpesių apsaugotos platformos, kad jų neveiktų išorinis triukšmas r virpesiai;

b)	apsaugoti nuo konvekcinių oro srautų statiškai išsklaidančiu ir elektriškai įžemintu apsaugu nuo oro judėjimo.

9.4.5.4.   Statinio elektros krūvio poveikio panaikinimas

Filtras neutralizuojamas prieš svėrimą, pvz., polonio neutralizatoriumi arba panašiai veikiančiu prietaisu. Jei naudojamas filtras su PTFE membrana, statinis elektros krūvis turi būti išmatuojamas ir neviršyti ±2,0 V neutralaus krūvio.

Svarstyklių aplinkoje statinis elektros krūvis turi būti kuo labiau sumažintas. Galimi šie būdai:

a)	svarstyklės elektriškai įžemintos;

b)	jei KD mėginiai kilnojami rankiniu būdu, naudojamas nerūdijančiojo plieno pincetas;

c)	pincetas turi būti įžemintas įžeminimo juosta arba tokia juosta turi būti prijungta prie dirbančiojo, kad juostos ir svarstyklių įžeminimas būtų bendras. Įžeminimo juostose turi būti tinkamas varžas, apsaugantis dirbančiuosius nuo atsitiktinio elektros smūgio.

9.4.5.5.   Papildomos specifikacijos

Visų skiedimo sistemos ir mėginių ėmimo sistemos dalių nuo išmetimo vamzdžio iki filtro laikiklio, kurios liečiasi su nepraskiestomis ir praskiestomis išmetamosiomis dujomis, konstrukcija turi kiek įmanoma mažinti kietųjų dalelių nusėdimą ar pakitimą. Visos dalys turi būti pagamintos iš elektrai laidžių medžiagų, kurios nereaguoja su išmetamųjų dujų sudedamosiomis dalimis, ir įžemintos, kad būtų išvengta elektrostatinių reiškinių.

9.4.5.6.   Srauto matavimo prietaisų kalibravimas

Kiekvienam kietųjų dalelių mėginių ėmimo ir dalies srauto skiedimo sistemos debitmačiui atliekama tiesiškumo patikra, aprašyta 9.2.1 punkte; patikros dažnumas toks, koks yra būtinas norint laikytis šios techninės taisyklės tikslumo reikalavimų. Srauto etaloninių verčių atžvilgiu naudojamas tikslus debitmatis, atitinkantis tarptautinius ir (arba) nacionalinius standartus. Apie skirtuminio srauto matavimo kalibravimą žr. 9.4.6.2 punktą.

9.4.6.   Specialūs dalies srauto skiedimo sistemos reikalavimai

Dalies srauto skiedimo sistema turi būti suprojektuota imti proporcingą neatskiestų išmetamųjų dujų mėginį iš variklio išmetamųjų dujų srauto, reaguojant į to srauto svyravimus. Dėl to svarbu, kad būtų nustatytas toks skiedimo santykis arba imties santykis r d arba r s, kad būtų laikomasi 9.4.6.2 punkto tikslumo reikalavimų.

9.4.6.1.   Sistemos atsako trukmė

Siekiant valdyti dalies srauto skiedimo sistemą, būtina taikyti trumpo atsako sistemą. Sistemos transformacijos trukmė nustatoma 9.4.6.6 punkte nustatyta tvarka. Jeigu išmetamųjų teršalų srauto matavimo (žr. 8.3.1.2 punktą) ir dalies srauto skiedimo sistemos bendra transformacijos trukmė yra < 0,3 s, galima taikyti tiesioginį valdymą Jeigu transformacijos trukmė ilgesnė nei 0,3 s, remiantis etaloniniu bandymu taikomas išankstinis valdymas. Šiuo atveju suminė didėjimo trukmė turi būti ≤ 1 s, o suminė delsos trukmė – ≤ 10 s.

Nustatoma tokia visos sistemos atsako trukmė, kad būtų užtikrinamas išmetamųjų teršalų masei proporcingas reprezentatyvus kietųjų dalelių mėginys q mp,i. Nustatant proporcingumą, palyginamoji q mp,i ir q mew,i regresijos analizė atliekama ne mažesniu nei 5 Hz duomenų rinkimo dažniu ir turi būti laikomasi šių kriterijų:

a)	q mp,i ir q mew,i tiesinės regresijos mišriosios koreliacijos koeficientas r 2 neturi būti mažesnis kaip 0,95;

b)	standartinė paklaida apskaičiuojant q mp,i, jeigu atsižvelgiama į q mew,i, neturi viršyti 5 % didžiausios q mp vertės;

c)	q mp vertė regresijos tiesėje neturi viršyti daugiau kaip ± 2 % didžiausiosios q mp.

Išankstinis valdymas būtinas, jei kietųjų dalelių sistemos bendra transformacijos trukmė t 50,P, o išmetamųjų dujų masės srauto signalas t 50,F yra > 0,3 s. Šiuo atveju atliekamas išankstinis bandymas ir per jį gautas išmetamųjų dujų masės srauto signalas naudojamas mėginio srautui į kietųjų dalelių sistemą valdyti. Dalies srauto skiedimo sistema valdoma pagal nustatytus reikalavimus, jeigu per pradinį bandymą nustatytą q mew,pre trukmę, į kurią atsižvelgiant valdoma q mp, galima paslinkti t 50,P + t 50,F verte.

Nustatant koreliaciją tarp q mp,i ir q mew,i, naudojami atliekant tikrąjį bandymą užregistruoti duomenys, q mew,i trukmę, palyginti su q mp,i, reguliuojant t 50,F (t 50,P nenaudojama laikui reguliuoti). Vadinasi, laiko poslinkis tarp q mew ir q mp – tai jų transformacijos trukmės skirtumas, kuris buvo nustatytas 9.4.6.6 punkte.

9.4.6.2.   Skirtuminio srauto matavimo specifikacijos

Jei tai dalies srauto skiedimo sistemos, ypatingas dėmesys skiriamas mėginio srautui q mp, jeigu jis nustatomas matuojant slėgių skirtumą, o ne matuojamas tiesiogiai:

 (83)

Šiuo atveju didžiausia skirtumo paklaida turi būti tokia, kad q mp tikslumas būtų ne didesnis kaip ± 5 %, kai skiedimo santykis yra mažesnis kaip 15. Jis gali būti apskaičiuojamas imant kiekvieno prietaiso vidutines kvadratines pataisas.

Priimtiną q mp tikslumą galima užtikrinti vienu iš toliau nurodytų būdų:

a)	q mdew ir q mdw absoliutusis tikslumas yra ±0,2 %, užtikrinantis, kad q mp tikslumas būtų ≤ 5 %, jeigu skiedimo santykis yra 15. Tačiau paklaida padidėtų, jeigu būtų taikomas didesnis skiedimo santykis;

b)	q mdw kalibravimas, atsižvelgiant į q mdew, atliekamas taip, kad būtų užtikrinamas toks pats q mp tikslumas, koks nurodytas a papunktyje. Išsamios informacijos žr. 9.4.6.2 punkte;

c)	q mp tikslumas nustatomas netiesiogiai, atsižvelgiant į skiedimo santykio tikslumą, kuris nustatomas bandymo dujomis, pvz., CO2. Šiuo atveju q mp vėl privaloma taikyti lygiavertį tikslumą, kuris buvo taikytas a papunktyje nurodytam metodui.

d)	q mdew ir q mdw absoliutusis tikslumas yra ± 2 % didžiausiosios skalės vertės, didžiausioji q mdew ir q mdw skirtumo paklaida –0,2 %, o tiesiškumo paklaida – ±0,2 % didžiausios q mdew vertės, kuri buvo užregistruota per bandymą.

9.4.6.3.   Skirtuminio srauto matavimo kalibravimas

Debitmatis arba srauto matavimo prietaisai kalibruojami taikant vieną iš toliau nurodytų procedūrų taip, kad srautas q mp per zondą į tunelį atitiktų 9.4.4 punkto tikslumo reikalavimus:

a)

q mdw skirtas debitmatis nuosekliai sujungiamas su q mdew skirtu debitmačiu, abiejų debitmačių skirtumas kalibruojamas bent 5 taškuose srauto vertes tolygiai paskirstant nuo mažiausios q mdw vertės, kuri buvo naudota per bandymą, ir per bandymą naudotos q mdew vertės. Skiedimo tunelį galima aplenkti;

b)

kalibruotas srauto įtaisas nuosekliai sujungiamas su q mdew debitmačiu ir tikrinamas bandyme naudojamos vertės tikslumas. Kalibruotas srauto įtaisas nuosekliai sujungiamas su q mdw debitmačiu ir tikrinamas tikslumas bent pagal penkis nustatymo taškus, atitinkančius skiedimo santykį nuo 3 iki 50, palyginti su bandymui naudojamu q mdew;

c)

tiekimo vamzdis TT atjungiamas nuo išmetimo vamzdžio ir prie tiekimo vamzdžio prijungiamas kalibruotas srauto matavimo įtaisas, kurio intervalas tinka matuoti q mp. Tuomet nustatoma bandymui naudojama q mdew vertė, ir paeiliui nustatomos bent penkios q mdw vertės, atitinkančios skiedimo santykį nuo 3 iki 50. Arba galima naudoti kalibruotą srauto kanalą ir apeiti tunelį, tačiau per atitinkamus matuoklius užtikrinamas visas srautas ir skiedimo oro srautas, kaip darant tikrąjį bandymą;

d)

bandomosios dujos tiekiamos į tiekimo vamzdį TT. Šios bandomosios dujos gali būti išmetamųjų dujų sudedamoji dalis, pvz., CO2 arba NOx. Praskiedus tunelyje, matuojama bandomųjų dujų sudedamoji dalis. Tai daroma penkiems skiedimo santykiams nuo 3 iki 50. Mėginio srauto tikslumas nustatomas pagal skiedimo santykį r d:  (84) Norint garantuoti q mp tikslumą, reikia atsižvelgti į dujų analizatorių tikslumą.

9.4.6.4.   Anglies srauto patikra

Matavimo ir kontrolės nesklandumams nustatyti ir tinkamam dalies srauto skiedimo sistemos veikimui patikrinti labai rekomenduojama tikrinti anglies srautą naudojant tikrąsias išmetamąsias dujas. Anglies srauto patikrinimas turėtų būti atliekamas bent tada, kai įrengiamas naujas variklis arba padaromas koks nors reikšmingas bandymo patalpos konfigūracijos pakeitimas.

Variklis turi veikti esant apkrovai, atitinkančiai didžiausią sukamąjį momentą ir variklio sukimosi dažnį, arba kokiu nors kitu pastoviu režimu, kuriuo dirbant gaunama ≥ 5 % CO2. Dalies srauto skiedimo sistema turi veikti naudojant skiedimo koeficientą maždaug nuo 15 iki 1.

Jeigu atliekama anglies srauto patikra, taikoma 5 priedėlyje nustatyta procedūra. Anglies srauto vertės apskaičiuojamos pagal 5 priedėlio 80–82 lygtis. Visi anglies srautai vienas nuo kito neturėtų skirtis daugiau kaip 3 %.

9.4.6.5.   Patikra prieš bandymą

Ši patikra atliekama dvi valandos prieš bandymą.

Kalibravimui (žr. 9.4.6.2 punktą) taikytu metodu tikrinamas debitmačių tikslumas bent dviejuose taškuose, įskaitant srauto q mdw vertes, kurios atitinka skiedimo santykį nuo 5 iki 15 bandyme naudotai q mdew vertei.

Jei pagal 9.4.6.2 punkte nurodytos kalibravimo metodikos duomenis galima įrodyti, kad debitmačio kalibravimas yra pastovus ilgesnį laiką, patikros prieš bandymą galima nedaryti.

9.4.6.6.   Transformacijos trukmės nustatymas

Sistemos nustatymai transformacijos trukmei įvertinti turi būti tokie patys, kaip matavimų darant bandymą nustatymai. Transformacijos trukmė nustatoma toliau aprašytu metodu.

Nepriklausomas etaloninis debitmatis, kurio matavimo intervalas atitinka srautą per zondą, nuosekliai ir arti sujungiamas su zondu. Šio debitmačio transformacijos trukmė turi būti mažesnė nei 100 ms esant srauto pokyčio dydžiui, naudojamam atsako trukmei matuoti, ir debitmatis turi pakankamai mažai riboti srautą, kad nebūtų jaučiamas poveikis dinaminėms dalies srauto skiedimo sistemos charakteristikoms, ir atitikti gerą inžinerinę praktiką.

Į dalies srauto skiedimo sistemą įleidžiamas išmetamųjų dujų srautas (arba oro srautas, jei skaičiuojamas išmetamųjų dujų srautas) pakopomis keičiamas nuo mažo srauto iki bent 90 % didžiausiosios skalės vertės. Pakopinio keitimo paleidimo įtaisas turėtų atitikti įtaisą, naudojamą išankstiniam reguliavimui pradėti darant tikrąjį bandymą. Išmetamųjų dujų srauto pakopinio keitimo impulsas ir debitmačio atsakas registruojamas ne mažesniu nei 10 Hz dažniu.

Pagal šiuos duomenis apskaičiuojama dalies srauto skiedimo sistemos transformacijos trukmė, kuri apibrėžiama kaip laikas nuo pakopinio keitimo impulso pradžios iki taško, atitinkančio 50 % debitmačio atsako. Panašiu būdu turi būti nustatoma dalies srauto praskiedimo sistemos q mp signalo ir išmetamųjų dujų debitmačio q mew,i signalo transformacijos trukmė. Šie signalai yra naudojami regresijos analizei po kiekvieno bandymo (žr. 9.4.6.1 punktą).

Skaičiavimas kartojamas bent penkiems didėjimo ir mažėjimo impulsams, o rezultatai suvidurkinami. Iš šios vertės atimama etaloninio debitmačio vidinės transformacijos trukmė (< 100 ms). Tai yra dalies srauto skiedimo sistemos „išankstinė“ vertė, kuri taikoma pagal 9.4.6.1 punktą.

9.5.   CVS sistemos kalibravimas

9.5.1.   Bendrosios nuostatos

CVS sistema kalibruojama naudojant tikslų debitmatį ir ribojimo įtaisą. Srautas per sistemą matuojamas esant skirtingam srauto ribojimo nustatymui, o sistemos kontroliniai dydžiai išmatuojami ir susiejami su srautu.

Galima naudoti įvairių tipų debitmačius, pvz., kalibruotą Venturi debitmatį, kalibruotą laminarinio srauto debitmatį ar kalibruotą turbininį matuoklį.

9.5.2.   Tūrinio siurblio (PDP) kalibravimas

Visi su siurbliu susiję parametrai matuojami vienu metu su kalibravimo debitmačio, kuris su siurbliu sujungtas nuosekliai, parametrais. Braižoma apskaičiuoto srauto (m3/s siurblio įtekėjimo angoje absoliučiojo slėgio ir temperatūros sąlygomis) priklausomybė nuo koreliacinės funkcijos, kuri yra tam tikro siurblio parametrų derinio vertė. Sudaroma tiesinė lygtis, kuri susieja siurblio srautą ir koreliacinę funkciją. Jei siurblio pavaros sukimosi dažnis gali būti skirtingas, ji kalibruojama kiekvienam naudojamam intervalui.

Kalibruojant turi būti užtikrinta pastovi temperatūra.

Nuotėkiai visose jungtyse ir vamzdžiuose tarp kalibravimo debitmačio ir CVS siurblio turi būti mažesni kaip 0,3 % žemiausio srauto taško (didžiausias apribojimas ir mažiausias PDP greičio taškas).

9.5.2.1.   Duomenų analizė

Taikant gamintojo nurodytą metodą, pagal debitmačio rodmenis kiekvienai srautą ribojančio įtaiso padėčiai (mažiausiai 6 padėtys) apskaičiuojamas oro srautas (q vCVS) m3/s standartinėmis sąlygomis. Oro srauto greitis toliau verčiamas siurblio srautu (V 0), kuris apskaičiuojamas m3/sūkiui, esant absoliučiajam slėgiui ir absoliučiajai temperatūrai siurblio įtekėjimo angoje, pagal šią lygtį:

 (85)

čia:

q vCVS	oro srautas standartinėmis sąlygomis (101,3 kPa, 273 K), m3/s;
T	temperatūra siurblio įtekėjimo angoje, K;
p p	absoliutusis slėgis siurblio įtekėjimo angoje, kPa;
n	siurblio sukimosi dažnis, s–1.

Siekiant įvertinti slėgio kitimo siurblyje ir siurblio slysties greičio poveikį, apskaičiuojama koreliacijos funkcija (X 0), susiejanti siurblio sukimosi dažnių, slėgių siurblio įleidimo ir išleidimo angose skirtumą ir absoliutųjį slėgį siurblio išleidimo angoje:

 (86)

čia:

Δp p	slėgio siurblio įtekėjimo ir išleidimo angose skirtumas, kPa;
p p	absoliutusis slėgis siurblio išleidimo angoje, kPa.

Taikant mažiausių kvadratų metodą, gaunama ši kalibravimo lygtis:

 (87)

D 0 ir m yra atitinkamai atkarpa koordinačių ašyje ir krypties koeficientas, apibūdinantys regresijos tieses.

Jei CVS sistemos siurblys gali veikti skirtingu sukimosi dažniu, kalibravimo kreivės, gautos skirtingiems siurblio srautams, turi būti apytikriai lygiagrečios, o atkarpos koordinačių ašyje vertės (D 0) mažėjant siurblio srautui turi didėti.

Pagal lygtį apskaičiuotos vertės turi būti lygios išmatuotai V 0 vertei ±0,5 %. Skirtingų siurblių m vertės skiriasi. Kietųjų dalelių srautas per tam tikrą laiką sumažina siurblio slystį, tai atspindi m vertės mažėjimas. Todėl siurblys kalibruojamas prieš pradedant jį naudoti, po didesnio taisymo ir tuomet, kai visos sistemos tikrinimas rodo, kad pakito slysties greitis.

9.5.3.   Ribinio srauto Venturi debitmačio (CFV) kalibravimas

CFV kalibravimas grindžiamas ribinio srauto per Venturi debitmatį lygtimi. Dujų srautas – tai Venturi debitmačio įtekėjimo angos slėgio ir temperatūros funkcija.

Norint nustatyti ribinio srauto intervalą, braižomas K v priklausomybės nuo slėgio Venturi debitmačio įtekėjimo angoje grafikas. Ribiniam (su uždaryta sklende) srautui K v vertė yra palyginti pastovi. Kai slėgis mažėja (vakuumas didėja), srautas per Venturi neribojamas, K v mažėja, ir tai rodo, kad CFV naudojamas už leistino intervalo ribų.

9.5.3.1.   Duomenų analizė

Taikant gamintojo nurodytą metodą, pagal debitmačio rodmenis kiekvienai srautą ribojančio įtaiso padėčiai (mažiausiai 8 padėtys) apskaičiuojamas oro srautas (q vCVS) m3/s standartinėmis sąlygomis. Kalibravimo koeficientas kiekvienai srauto ribojimo padėčiai apskaičiuojamas kalibravimo duomenis taikant pagal šią lygtį:

 (88)

čia:

q vCVS	oro srautas standartinėmis sąlygomis (101,3 kPa, 273 K), m3/s;
T	temperatūra Venturi debitmačio įtekėjimo angoje, K;
p p	absoliutusis slėgis Venturi debitmačio įtekėjimo angoje, kPa.

Apskaičiuojamas vidutinis K V ir standartinis nuokrypis. Standartinis nuokrypis turi būti ne didesnis kaip ±0,3 % vidutinės K V vertės.

9.5.4.   Ikigarsinio Venturi debitmačio (SSV) kalibravimas

SSV kalibravimas grindžiamas ribinio srauto per Venturi debitmatį lygtimi. Dujų srautas yra slėgio įtekėjimo angoje ir temperatūros, slėgio sumažėjimo tarp SSV įtekėjimo angos ir tūtos funkcija, kaip parodyta 43 lygtyje (žr. 8.5.1.4 punktą).

9.5.4.1.   Duomenų analizė

Taikant gamintojo nurodytą metodą, pagal debitmačio rodmenis kiekvienai srautą ribojančio įtaiso padėčiai (mažiausiai 16 padėčių) apskaičiuojamas oro srautas (Q SSV) m3/s standartinėmis sąlygomis. Ištekėjimo koeficientas kiekvienai srauto ribojimo padėčiai apskaičiuojamas kalibravimo duomenis naudojant pagal šią lygtį:

 (89)

čia:

Q SSV	oro srautas standartinėmis sąlygomis (101,3 kPa, 273 K), m3/s;
T	temperatūra Venturi debitmačio įtekėjimo angoje, K;
d V	SSV tūtos skersmuo, m;
r p	SSV tūtos ir įtekėjimo angos absoliučiojo statinio slėgio santykis =
r D	SSV tūtos skersmens d V ir įtekėjimo vamzdžio vidinio skersmens D santykis.

Siekiant nustatyti ikigarsinio srauto intervalą braižomas C d priklausomybės nuo Reinoldso skaičiaus Re SSV tūtoje grafikas. Re ikigarsinio Venturi debitmačio tūtoje apskaičiuojamas pagal šią lygtį:

 (90)

čia:

 (91)

čia:

A1	SI vienetais;
Q SSV	oro srautas standartinėmis sąlygomis (101,3 kPa, 273 K), m3/s;
d V	SSV tūtos skersmuo, m;
μ	absoliučioji arba dinaminė dujų klampa, kg/ms;
b	= 1,458 × 106 (empirinė konstanta), kg/ms K0,5;
S	= 110,4 (empirinė konstanta), K.

Kadangi Q SSV – tai Re lygties įvestis, skaičiavimas turi būti pradėtas nustatant pirmines spėjamąsias Q SSV arba C d vertes kalibravimo debitmatyje ir iteruojama, kol Q SSV vertės sutaps. Konvergavimo metodas turi būti toks, kad kiekvienoje matavimo vietoje būtų užtikrinamas ne mažesnis nei 0,1 % arba dar didesnis matavimo vertės tikslumas.

Ne mažiau kaip 16 ikigarsinio srauto intervalo taškų, pagal kalibravimo kreivių sutapties lygtį apskaičiuotos C d vertės, turi būti ±0,5 % kiekviename taške išmatuotos C d vertės.

9.5.5.   Bendroji sistemos patikra

Bendras CVS mėginio ėmimo ir analizės sistemos tikslumas nustatomas į įprastu režimu veikiančią sistemą įleidžiant tam tikrą išmetamųjų dujų kiekį. Teršalas yra analizuojamas ir masė apskaičiuojama pagal 8.4.2.4 punktą, išskyrus propaną, kuriam vietoj HC atveju taikomo koeficiento 0,000480 taikomas u koeficientas 0,000472. Taikomas vienas iš toliau aprašytų metodų.

9.5.5.1.   Matavimas su ribinio srauto tūta

Žinomas grynųjų dujų (anglies monoksido arba propano) kiekis per kalibruotą ribinio srauto tūtą įleidžiamas į CVS sistemą. Jei įtekėjimo angoje slėgis pakankamai didelis, srautas, reguliuojamas ribinio srauto tūta, nepriklauso nuo slėgio tūtos išleidimo angoje (ribinis srautas). CVS sistema naudojama maždaug 5–10 min., t. y. taip, kaip ir atliekant įprastą išmetamųjų dujų bandymą. Dujų mėginys analizuojamas įprasta įranga (mėginio ėmimo maišas arba integravimo metodas) ir apskaičiuojama dujų masė.

Tokiu būdu nustatyta masė turi būti 3 % tikslumu lygi žinomai įleistų dujų masei.

9.5.5.2.   Matavimas taikant gravimetrinį metodą

±0,01 g tikslumu nustatoma nedidelio cilindro, pripildyto anglies viendeginio arba propano, masė. CVS sistema naudojama taip pat, kaip ir per įprastą išmetamųjų dujų kiekio bandymą, maždaug 5–10 minučių į sistemą leidžiant anglies monoksidą arba propaną. Išleistų grynųjų dujų kiekis nustatomas pagal masių skirtumą. Dujų mėginys analizuojamas įprasta įranga (mėginio ėmimo maiše arba integravimo metodu) ir apskaičiuojama dujų masė.

Tokiu būdu nustatyta masė turi būti 3 % tikslumu lygi žinomai įleistų dujų masei.