(1)

Sąjunga, būdama laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, turėtų užtikrinti, kad nebūtų vykdoma asmenų kontrolė kertant vidaus sienas, formuoti bendrą prieglobsčio, migracijos, išorės sienų kontrolės ir grąžinimo politiką, ir užkirsti kelią neteisėtam antriniam judėjimui tarp valstybių narių, remiantis valstybių narių solidarumu ir teisingu atsakomybės pasidalijimu; be to, tokia politika turėtų būti teisinga trečiųjų šalių piliečiams bei asmenims be pilietybės ir ja turėtų būti visapusiškai gerbiamos pagrindinės teisės;

(2)

siekiant stiprinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą, būtina vadovautis visapusišku požiūriu, pripažįstant, kad bendro požiūrio veiksmingumas priklauso nuo bendro visų komponentų valdymo ir integruoto įgyvendinimo;

(3)

Sąjunga ir jos valstybės narės galėtų susidurti su migracijos iššūkiais, kurie gali labai skirtis, visų pirma kalbant apie atvykstančių asmenų grupių dydį ir sudėtį. Todėl labai svarbu, kad Sąjunga turėtų įvairių priemonių reaguoti į visų rūšių situacijas. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2024/1351 (4) išdėstytu visapusišku požiūriu, be kita ko, užmezgant partnerystes su atitinkamomis trečiosiomis šalimis, turėtų būti užtikrinama, kad Sąjunga turėtų konkrečias veiksmingo migracijos valdymo taisykles, visų pirma dėl privalomo solidarumo mechanizmo aktyvavimo, ir kad būtų imamasi visų būtinų prevencijos priemonių siekiant krizių išvengti. Šiuo reglamentu nustatomos taisyklės, papildančios Tarybos direktyvoje 2001/55/EB (5) nustatytas taisykles, kurios gali būti taikomos tuo pačiu metu;

(4)

net ir imantis būtinų prevencinių priemonių negalima atmesti tikimybės, kad dėl aplinkybių, kurių Sąjunga ir jos valstybės narės nekontroliuoja, gali susidaryti krizinė ar force majeure situacija migracijos ir prieglobsčio srityje. Tokios išskirtinės situacijos gali apimti masinį trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės atvykimą į vienos ar kelių valstybių narių teritoriją, situaciją, kai trečioji šalis arba priešiškas nevalstybinis subjektas instrumentalizuoja migrantus siekiant destabilizuoti valstybę narę arba Sąjungą, arba valstybėje narėje susidariusią force majeure situaciją. Tomis aplinkybėmis įmanoma, kad Reglamente (ES) 2024/1351 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2024/1348 (6) numatytos priemonės ir lankstumas gali būti nepakankami reaguojant į tokias išskirtines situacijas. Tos išskirtinės situacijos skiriasi nuo tų, kai valstybė narė susiduria su reikšminga migracijos padėtimi dėl bendro atvykusių asmenų poveikio jos tinkamai parengtoms prieglobsčio, priėmimo ir migracijos sistemoms arba kai valstybė narė patiria migracijos spaudimą dėl atvykimo masto, kuris, nors ir nesiekia masinio atvykimo lygio, tačiau sukuria neproporcingą naštą jos tinkamai parengtoms sistemoms, ir atitinkamos priemonės esant tokiai padėčiai numatytos Reglamente (ES) 2024/1351. Be to, šiuo reglamentu nedaromas poveikis valstybių narių pareigoms palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą;

(5)

šiuo reglamentu siekiama stiprinti Sąjungos pasirengimą ir atsparumą valdant krizines situacijas ir sudaryti palankesnes sąlygas operatyviniam koordinavimui, pajėgumams remti ir finansavimui krizių atvejais gauti;

(6)

šiuo reglamentu užtikrinamas veiksmingas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principo taikymas, taip pat atitinkamų prieglobsčio procedūros taisyklių pritaikymas, įskaitant pagreitintos procedūros taikymą, kad valstybės narės ir Sąjunga turėtų reikiamas teisines priemones, leidžiančias greitai reaguoti į krizines ir force majeure, įskaitant laiko terminų visoms procedūroms įvykdyti pritaikymą;

(7)

šiuo reglamentu užtikrinama, kad susidarius krizinėms ir force majeure situacijoms valstybės narės gautų visapusišką paramą, be kita ko, taikant solidarumo mechanizmą, kuriuo krizinėse situacijose užtikrinamas teisingas valstybių narių atsakomybės pasidalijimas ir pastangų pusiausvyra;

(8)

šiuo reglamentu gerbiamos trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažįstamų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija), visų pirma, pagarbos žmogaus orumui ir jo apsaugos, kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimo, teisės į privatų ir šeimos gyvenimą, geriausių vaiko interesų principo, teisės į prieglobstį ir apsaugą išvežimo, išsiuntimo ar ekstradicijos atveju, taip pat 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso su papildymais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu (toliau – Ženevos konvencija). Šis reglamentas turėtų būti įgyvendinamas laikantis Chartijos ir bendrųjų Sąjungos teisės principų, taip pat tarptautinės teisės. Siekiant atspindėti, kad aplinkybės, į kurias turi būti atsižvelgiama pirmiausia, yra geriausi vaiko interesai, kaip nurodyta 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, ir atsižvelgti į būtinybę gerbti šeimos gyvenimą bei užtikrinti atitinkamų asmenų sveikatos apsaugą, nepilnamečiams ir jų šeimos nariams, taip pat tarptautinės apsaugos prašytojams (toliau – prašytojai), kuriems dėl sveikatos būklės reikalinga specifinė ir tinkama parama, turėtų būti taikomos apsaugos priemonės. Asmenims, kuriems taikomos šiame reglamente numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos, turėtų būti ir toliau taikomos Reglamente (ES) 2024/1348 nustatytos taisyklės ir garantijos, nebent šiame reglamente nustatyta kitaip. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2024/1346 (7) nustatytos taisyklės, įskaitant taisykles dėl tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo, turėtų būti toliau taikomos nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo momento;

(9)

šiame reglamente nenumatytos nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo taisyklių ir garantijų, be kita ko tų, kurios susijusios su materialinėmis priėmimo sąlygomis, pagal Direktyvą (ES) 2024/1346. Krizinėje situacijoje atsidūrusi valstybė narė turėtų numatyti papildomus ir pakankamus žmogiškuosius ir materialinius išteklius, kad galėtų vykdyti savo pareigas pagal tą direktyvą;

(10)

nepaisant pagal šį reglamentą taikomų nukrypti leidžiančių nuostatų, turėtų būti toliau taikomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentuose (ES) 2024/1356 (8), (ES) 2024/1358 (9), (ES) 2024/1347 (10) bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2024/XXX (11) nustatytos taisyklės ir garantijos. Šiame reglamente numatytas priemones valstybės narės turėtų taikyti tik laikydamosi toms priemonėms nustatytų sąlygų, kaip numatyta pagal šį reglamentą priimtame atitinkamame Tarybos įgyvendinimo sprendime ir kai tai yra tikrai būtina ir proporcinga;

(11)

pagal šį reglamentą konkrečiai valstybei narei skirtų priemonių patvirtinimas neturėtų daryti poveikio galimybei taikyti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 78 straipsnio 3 dalį;

(12)

masinis trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės atvykimas galėtų lemti situaciją, kai valstybė narė negali nagrinėti trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės tarptautinės apsaugos prašymų pagal Reglamente (ES) 2024/1351 ir Reglamente (ES) 2024/1348 nustatytas taisykles, ir tai turi pasekmių prieglobsčio ir migracijos sistemos veikimui ne tik toje valstybėje narėje, bet ir visoje Sąjungoje. Taigi, būtina nustatyti konkrečias taisykles ir mechanizmus, kad reaguojant į tokias situacijose būtų galima imtis efektyvių veiksmų;

(13)

valstybės narės turėtų turėti pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių bei infrastruktūrą, kad galėtų veiksmingai įgyvendinti prieglobsčio ir migracijos valdymo politiką. Valstybės narės turėtų užtikrinti tinkamą atitinkamų nacionalinių valdžios institucijų veiklos koordinavimą, taip pat koordinavimą su kitų valstybių narių nacionalinėmis valdžios institucijomis, kad užtikrintų gerą savo prieglobsčio, priėmimo, įskaitant vaiko apsaugos tarnybas, ir grąžinimo sistemų parengtį, įskaitant parengties ir nenumatytų atvejų planavimą ir pakankamus kiekvieno komponento pajėgumus;

(14)

instrumentalizavimo situacija galėtų susiklostyti, kai trečioji šalis arba priešiškas nevalstybinis subjektas skatina arba palengvina trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės judėjimą prie Sąjungos išorės sienų arba į valstybę narę, kai tokie veiksmai rodo trečiosios šalies arba priešiško nevalstybinio subjekto ketinimą destabilizuoti Sąjungą arba valstybę narę ir dėl tokių veiksmų gali kilti pavojus esminėms valstybės narės funkcijoms, įskaitant viešosios tvarkos palaikymą arba jos nacionalinio saugumo užtikrinimą;

(15)

situacijos, kai nevalstybiniai subjektai yra organizuoto nusikalstamumo, visų pirma neteisėto žmonių gabenimo, dalyviai, neturėtų būti laikomos migrantų instrumentalizavimu, kai nesama tikslo destabilizuoti Sąjungą arba valstybę narę;

(16)

humanitarinė pagalba neturėtų būti laikoma migrantų instrumentalizavimu, kai nesama tikslo destabilizuoti Sąjungą arba valstybę narę;

(17)

nedarant poveikio priemonėms, taikytinoms kitose politikos srityse ir pagal kitus teisės aktus, siekiant užtikrinti, kad būtų nedelsiant ir tinkamai reaguojama į hibridines grėsmes laikantis Sąjungos teisės ir tarptautinių įsipareigojimų, šiame reglamente daugiausia dėmesio skiriama konkrečioms migracijos srityje taikytinoms priemonėms, kuriomis siekiama reaguoti į instrumentalizavimo situacijas;

(18)

susiklosčius instrumentalizavimo situacijai, trečiųjų šalių piliečiai ir asmenys be pilietybės tarptautinės apsaugos galėtų prašyti prie valstybės narės išorės sienos arba tranzito zonoje, nes tai dažnai yra asmenys, laikinai sulaikyti dėl neteisėto išorės sienos kirtimo sausuma, jūra ar oru arba išlaipinti po paieškos ir gelbėjimo operacijų. Dėl to visų pirma gali netikėtai labai išaugti su tarptautinės apsaugos prašymais prie išorės sienų susijęs krūvis. Tuo požiūriu pagal Chartijos 18 straipsnį ir Ženevos konvenciją turi būti užtikrinta veiksminga ir tikra galimybė pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra;

(19)

kalbant apie Kiprą, Tarybos reglamentu (EB) Nr. 866/2004 (12) numatomos specialios taisyklės, taikomos linijai, skiriančiai Kipro Respublikos teritorijas, kurias Kipro Respublikos Vyriausybė veiksmingai kontroliuoja, ir teritorijas, kurių atžvilgiu ji neturi veiksmingos kontrolės. Nors ta linija nėra išorės siena, situacija, kai trečioji šalis arba priešiškas nevalstybinis subjektas skatina arba palengvina trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės judėjimą, kad jie kirstų tą liniją, turėtų būti laikoma instrumentalizavimu, jei egzistuoja visi kiti instrumentalizavimo elementai;

(20)

valstybė narė taip pat gali susidurti su neįprastomis ir nenumatytomis aplinkybėmis, kurių jos nekontroliuoja ir kurių padarinių nebūtų galėjusios išvengti net jei būtų taikiusios visas deramas atsargumo priemones. Tokios force majeure situacijos galėtų sutrukdyti valstybei narei laikytis savo pareigų pagal Sąjungos teisę ir galėtų turėti pasekmių ne tik toje valstybėje narėje, bet ir visoje Sąjungoje. Force majeure situacijų pavyzdžiai, be kita ko, yra pandemijos ir gaivalinės nelaimės;

(21)

jei valstybė narė mano, kad ji yra krizinėje ar force majeure situacijoje, ta valstybė narė turėtų galėti prašyti leidimo taikyti šiame reglamente numatytas nukrypti leidžiančias nuostatas ir solidarumo priemones. Į tą prašymą turėtų būti įtrauktas situacijos aprašymas ir jame turėtų būti nurodytos prašomos priemonės siekiant reaguoti į krizinę situaciją. Jame turėtų būti taip pat nurodytos priežastys, dėl kurių situacijai spręsti reikalingos tos priemonės, ir, kai aktualu, nurodytos priemonės, kurių jau imtasi reaguojant į situaciją;

(22)

neturėtų būti reikalaujama, kad norint pasinaudoti solidarumo priemonėmis pagal šį reglamentą, būtų naudojamos priemonės, įtrauktos į nuolatinį ES migracijos srities paramos priemonių rinkinį, kaip nustatyta Reglamento (ES) 2024/1351 6 straipsnio 3 dalyje (toliau – priemonių rinkinys);

(23)

susiklosčius krizinei situacijai valstybė narė, susidurianti su tokia situacija, turėtų turėti galimybę prašyti kitų valstybių narių solidarumo ir paramos priemonių, kurios labiausiai atitiktų jos poreikius valdyti tą situaciją ir kurioms reikia didesnio solidarumo, nei numatyta Reglamente (ES) 2024/1351, kad būtų palengvinta valstybės narės atsakomybė už krizinės situacijos valdymą. Didesnio solidarumo ir paramos priemonės galėtų būti perkėlimas, finansiniai įnašai, alternatyvios solidarumo priemonės arba minėtų priemonių derinys;

(24)

susidarius krizinei ar force majeure situacijai, su tokia situacija susidurianti valstybė narė turėtų turėti galimybę prašyti leidimo taikyti nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo atitinkamų prieglobsčio procedūros taisyklių, įskaitant prieglobsčio pasienio procedūrą. Kai aktualu, į tokius prašymus taip pat turėtų būti įtrauktas atitinkamos valstybės narės pasirinkimas, susijęs su pasienio procedūros netaikymu arba nutraukimu tam tikrų kategorijų prašytojams. Kartu su tokiu prašymu atitinkama valstybė narė turėtų galėti pranešti Komisijai apie savo ketinimą taikyti nuo registravimo termino nukrypti leidžiančią nuostatą anksčiau nei ją leidžiama taikyti Tarybos įgyvendinimo sprendimu, taip pat nurodyti tikslias priežastis, dėl kurių reikia imtis neatidėliotinų veiksmų. Tos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas neturėtų viršyti dešimt dienų po prašymo dienos, išskyrus atvejus, kai tai leidžiama Tarybos įgyvendinimo sprendimu. Komisija ir Taryba, vykdydamos savo atitinkamas pareigas pagal leidimo suteikimo procedūrą, turėtų veikti operatyviai, kad būtų apribota pertrauka tarp tokio laikotarpio pabaigos ir atitinkamo Tarybos įgyvendinimo sprendimo priėmimo;

(25)

atsižvelgiant į tai, kad valstybė narė vienu metu galėtų susidurti su keliomis šiame reglamente apibūdintomis situacijomis, ta valstybė narė turėtų turėti galimybę vienu metu prašyti taikyti įvairias priemones pagal šį reglamentą, kurios laikomos papildančiomis, arba tomis priemonėmis pasinaudoti, ir gauti leidimą tai daryti;

(26)

siekiant sudaryti sąlygas tinkamai valdyti krizinę situaciją, įskaitant instrumentalizavimą, arba force majeure situaciją, ir užtikrinti atitinkamų prieglobsčio procedūros taisyklių, įskaitant prieglobsčio pasienio procedūrą, nuspėjamumą ir atitinkamą pritaikymą, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai, gavus pagrįstą atitinkamos valstybės narės prašymą, įvertinti situaciją ir įgyvendinimo sprendimu nustatyti, ar prašančioji valstybė narė susiduria su krizine situacija, įskaitant instrumentalizavimą, arba force majeure situacija;

(27)

krizės atveju solidarumo priemonės siekiant reaguoti į tokią situaciją turėtų viršyti Reglamente (ES) 2024/1351 numatytas priemones. Dėl tos priežasties vertindama situaciją Komisija turėtų atsižvelgti į kiekybinius ir kokybinius rodiklius, numatytus to reglamento 9 straipsnyje, taip pat į prašančiosios valstybės narės pateiktą pagrįstą informaciją ir informaciją, surinktą pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2021/2303 (13) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2019/1896 (14), taip pat Europos prieglobsčio ir migracijos metinę ataskaitą, nurodytą Reglamente (ES) 2024/1351. Susiklosčius intstrumentalizavimo situacijoms, Komisija turėtų taip pat atsižvelgti į priežastis, kodėl priemonių rinkinio nepakanka siekiant reaguoti į situaciją. Komisija turėtų surinkti pakankamai informacijos, kad galėtų tinkamai, konsultuojantis su atitinkamomis agentūromis, visų pirma Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (toliau – Prieglobsčio agentūra), Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra, taip pat su tarptautinėmis organizacijomis, visų pirma su Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaru (toliau – UNHCR) ir Tarptautine migracijos organizacija (toliau – TMO), ir su kitomis atitinkamomis organizacijomis, įvertinti, ar prašančioji valstybė narė susiduria su krizine situacija, įskaitant instrumentalizavimą, arba su force majeure situacija;

(28)

siekiant užtikrinti aukšto lygio politinę kontrolę bei paramą ir pademonstruoti Sąjungos solidarumą, tikslinga atsižvelgti į tai, ar Europos Vadovų Taryba yra pripažinusi, kad Sąjunga arba viena ar daugiau jos valstybių narių susiduria su migrantų instrumentalizavimo situacija. Migrantų instrumentalizavimas gali kelti pavojų esminėms valstybės narės funkcijoms, įskaitant viešosios tvarkos palaikymą arba jos nacionalinio saugumo užtikrinimą;

(29)

siekiant pateikti tinkamą atsaką, kuris būtų būtinas ir proporcingas reaguojant į situaciją, Komisijos pasiūlyme turėtų būti identifikuotos, kai aktualu, konkrečios nukrypti leidžiančios nuostatos, kurias valstybėms narėms turėtų būti leista taikyti. Susiklosčius instrumentalizavimo situacijai, turėtų būti aiškiai nurodyti instrumentalizuojami asmenys, kurių atžvilgiu galėtų būti taikomos atitinkamos nukrypti leidžiančios nuostatos. Krizinės situacijos atveju, kai tikslinga ir pasikonsultavusi su valstybe nare, susiduriančia su krizine situacija, Komisija į savo pasiūlymą turėtų įtraukti solidarumo atsako plano projektą, kuriame nurodomos atitinkamos konkrečiai situacijai reikalingos solidarumo priemonės ir jų lygis, įskaitant bendrą perkėlimo, finansinių įnašų ar alternatyvių solidarumo priemonių kiekį ir jų lygį, ir kuriame pripažįstama, kad įvairių rūšių solidarumas yra vienodos vertės, ir gerbiama visiška valstybių narių veiksmų laisvė pasirinkti solidarumo priemones;

(30)

nors migracijos spaudimo atveju perkėlimu arba atsakomybės kompensacijomis krizinėje situacijoje turi būti patenkinama 60 % perkėlimo poreikių pagal Reglamentą (ES) 2024/1351, svarbu, kad būtų atsižvelgta į visus atitinkamos valstybės narės solidarumo poreikius. Dėl tos priežasties, kai Tarybos įgyvendinimo sprendimu nustatomas solidarumo atsako planas, su krizine situacija susiduriančiai valstybei narei turėtų būti teikiama pirmenybė naudoti nepaskirstytus solidarumo įsipareigojimus arba tuos įsipareigojimus, kurie dar nebuvo įgyvendinti ir kurie yra įtraukti į metinį solidarumo rezervą, sukurtą pagal Reglamento (ES) 2024/1351 57 straipsnį. Jei tai neįmanoma arba jei metiniame solidarumo rezerve nėra pakankamai įsipareigojimų nustatytiems poreikiams patenkinti, su krizine situacija susidurianti valstybė narė taip pat turėtų galėti pasinaudoti Tarybos įgyvendinimo sprendime nurodytais įnašais, pripažįstant, kad įvairių rūšių solidarumas yra vienodos vertės. Siekiant reaguoti į visus atitinkamos valstybės narės poreikius, jei nepakanka perkėlimo įsipareigojimų, esančių metiniame solidarumo rezerve ir numatytų Tarybos įgyvendinimo sprendime, solidarumo atsako plane nustatytiems poreikiams patenkinti turėtų tapti privalomos atsakomybės kompensacijos. Tam reikia, kad prisidedančiosios valstybės narės, kuriai tos kompensacijos taikomos, teritorijoje būtų atitinkamų asmenų;

(31)

krizinės situacijos arba force majeure situacijos taip pat gali kelti pavojų esminėms valstybės narės funkcijoms. Siekiant sustiprinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą ir užtikrinti geresnį veiksmų koordinavimą Sąjungos lygmeniu, Tarybai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai priimti įgyvendinimo sprendimą, kuriuo valstybei narei būtų leidžiama taikyti šiame reglamente numatytas nukrypti leidžiančias nuostatas ir solidarumo priemones, jei tenkinamos nustatytos sąlygos. Pradiniu įgyvendinimo sprendimu nustatytų leidžiamų priemonių taikymo laikotarpis turėtų būti trys mėnesiai. Tą laikotarpį turėtų būti galima pratęsti dar trims mėnesiams, Komisijai patvirtinus, kad krizinė situacija arba force majeure situacija tebesitęsia. Tarybai turėtų būti suteikti įgaliojimai, remiantis Komisijos pasiūlymu, dar ne ilgiau kaip trims mėnesiams pratęsti leidimą taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas ir solidarumo priemones, jei išlieka aplinkybės, pateisinančios nukrypti leidžiančių nuostatų ir solidarumo priemonių taikymo pratesimą. Tą laikotarpį turėtų būti galima pratęsti dar trims mėnesiams, Komisijai patvirtinus, kad situacija tebesitęsia. Tarybai turėtų būti suteikti įgaliojimai, remiantis Komisijos pasiūlymu, panaikinti priemonių taikymą, kai nebelieka nukrypti leidžiančių nuostatų ir solidarumo priemonių taikymą pateisinančių aplinkybių. Sprendimu dėl leidimo taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas galiojimo pratęsimo turėtų būti galima tas taikomas nuostatas iš dalies pakeisti. Įgyvendindamos savo įgaliojimus ir vykdydamos savo pareigas, Komisija ir Taryba visada turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi proporcingumo ir būtinumo principų;

(32)

Tarybos įgyvendinimo sprendime turėtų būti nurodytos, kai tikslinga, konkrečios nukrypti leidžiančios nuostatos, kurias su krizine ar force majeure situacija susiduriančiai valstybei narei leista taikyti, priklausomai nuo kiekvienos nukrypti leidžiančios nuostatos pobūdžio, ir nustatyta data, nuo kurios jos galėtų būti taikomos. Be to, sprendime turėtų būti nurodytos jį pagrindžiančios priežastys ir nukrypti leidžiančių nuostatų subjektinė taikymo sritis;

(33)

Tarybos įgyvendinimo sprendime turėtų būti nustatytas, kai tikslinga, solidarumo atsako planas, kuriame nurodoma reikiamos konkrečios solidarumo ir paramos priemonės ir jų lygis, taip pat prisidedančiųjų valstybių narių prisiimti įsipareigojimai. Tuo tikslu įsipareigojimai turėtų būti prisiimami priimant Tarybos įgyvendinimo sprendimą. Svarbu užtikrinti, kad prisidedančiosios valstybės narės turėtų visišką diskreciją pasirinkti solidarumo ir paramos priemonių rūšis;

(34)

atsižvelgiant į tai, kad šiame reglamente nustatytas priemones svarbu taikyti tik tiek laiko ir tik tokiu mastu, kiek tai tikrai būtina, Komisija ir Taryba turėtų nuolat stebėti ir peržiūrėti padėtį, kiek tai susiję su tų priemonių būtinumu ir proporcingumu. Todėl Komisija turėtų skirti ypatingą dėmesį tam, kaip laikomasi pagrindinių teisių ir humanitarinių standartų, ir ji gali paprašyti Prieglobsčio agentūros pagal Reglamento (ES) 2021/2303 15 straipsnio 2 dalį inicijuoti atitinkamos valstybės narės prieglobsčio ar priėmimo sistemos stebėseną;

(35)

siekiant užtikrinti tinkamą solidarumo priemonių įgyvendinimą susidarius krizinei situacijai, atsižvelgiant į tos situacijos sunkumą ir priemonių skubumą, taikomos Reglamente (ES) 2024/1351 nustatytos perkėlimo procedūrinės taisyklės;

(36)

siekiant užtikrinti sklandų solidarumo mechanizmo pagal šį reglamentą įgyvendinimą, ES solidarumo koordinatorius, be Reglamente (ES) 2024/1351 nustatytų užduočių, turėtų remti perkėlimo veiklą ir valstybėse narėse skatinti parengties, bendradarbiavimo ir atsparumo kultūrą. Esant krizinei situacijai ES solidarumo koordinatorius turėtų kas dvi savaites pateikti informacinį biuletenį apie perkėlimo mechanizmo įgyvendinimo ir veikimo padėtį. ES solidarumo koordinatoriaus biurui turėtų būti skirta pakankamai darbuotojų ir išteklių, kad jis galėtų tinkamai atlikti savo vaidmenį pagal šį reglamentą. Įgyvendinant perkėlimą pirmiausia turėtų būti atsižvelgiama į pažeidžiamus asmenis;

(37)

kalbant apie perkėlimą, pirmiausia turėtų būti kuo labiau atsižvelgiama į pažeidžiamus asmenis, ypač tais atvejais, kai jie turi specialiųjų priėmimo poreikių, kaip tai suprantama Direktyvos (ES) 2024/1346 24 straipsnyje, arba kuriems reikia specialių procedūrinių garantijų, kaip nurodyta Reglamento (ES) 2024/1348 20–23 straipsniuose. Pagal Direktyvos (ES) 2024/1346 24 straipsnį labiau tikėtina, kad specialiųjų priėmimo poreikių turės kurios nors iš šių kategorijų prašytojai: nepilnamečiai, nelydimi nepilnamečiai, asmenys su negalia, vyresnio amžiaus žmonės, nėščios moterys, lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai ir interseksualūs asmenys, nepilnamečių vaikų turintys vieniši tėvai, prekybos žmonėmis aukos, sunkiai sergantys asmenys, psichikos sutrikimų, įskaitant potrauminio streso sutrikimą, turintys asmenys, taip pat asmenys, kurie patyrė kankinimus, išprievartavimą arba kitokį sunkių formų psichologinį, fizinį ar seksualinį smurtą, pavyzdžiui, smurto dėl lyties aukos, moterų lyties organų žalojimo aukos, vaikų ar priverstinių santuokų aukos, arba smurtą dėl seksualinių, su lytimi susijusių, rasistinių ar religinių motyvų patyrę asmenys;

(38)

priešingai nei Reglamente (ES) 2024/1351 nustatytose taisyklėse, pagal kurias valstybės narės nėra įpareigotos prisiimti didesnę atsakomybę nei jų teisinga atsakomybės dalis, krizinėje situacijoje įgyvendinus solidarumo atsako planą, potencialiai galėtų susidaryti tokia situacija, kai viena ar kelios prisidedančiosios valstybės narės prisiima atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą viršydamos savo teisingą atsakomybės dalį. Tokiais atvejais tokia valstybė narė turėtų turėti teisę įgyvendinant solidarumo įsipareigojimus pagal Reglamente (ES) 2024/1351 nustatytus būsimus metinius ciklus per penkerių metų laikotarpį proporcingai susimažinti minėtą dalį, kuria buvo viršyta jos teisinga atsakomybės dalis. Toks sumažinimas taip pat galėtų būti taikomas Tarybos įgyvendinimo sprendimu, priimtu pagal 4 straipsnio 3 dalį, nurodant teisingą atsakomybės dalį viršijantį atitinkamą prašymų skaičių per penkerius metus nuo tos dienos, nuo kurios nebegalioja Tarybos įgyvendinimo sprendimas, pagal kurį valstybė narė viršijo savo teisingą atsakomybės dalį. Turėtų būti galima sumažinimus pagal būsimus metinius ciklus ir nurodytus Tarybos įgyvendinimo sprendime taikyti pasirinktinai arba vienu metu, su sąlyga, kad jie atitinka ir neviršija prašymų, dėl kurių ta valstybė narė prisidėjo daugiau nei jos teisinga atsakomybės dalis, skaičiaus;

(39)

valstybei narei susidūrus su krizine arba force majeure situacija, jai gali tekti nukreipti išteklius prie jos sienų trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės atvykimui valdyti. Todėl tai valstybei narei galėtų prireikti laiko savo ištekliams reorganizuoti ir pajėgumams padidinti, be kita ko, pasinaudojant atitinkamų Sąjungos agentūrų parama. Tai valstybei narei taip pat galėtų prireikti daugiau laiko sprendimams dėl prašymų priimti, kartu neleidžiant patekti į jos teritoriją. Esant tokiai situacijai ta valstybė narė turėtų turėti galimybę nukrypti nuo registracijos ir pasienio procedūros laiko terminų;

(40)

kai valstybė narė taiko vieną ar daugiau šiame reglamente nustatytų priemonių, ta valstybė narė turėtų informuoti trečiųjų šalių piliečius ir asmenis be pilietybės apie taikomas nukrypti leidžiančias nuostatas ir tų priemonių taikymo trukmę ta kalba, kurią jie supranta arba pagrįstai turėtų suprasti. Valstybės narės privalo reaguoti į bet kokius prašytojų specialiuosius procedūrinius ir specialiuosius priėmimo poreikius ir atitinkamai pateikti informaciją tinkamu būdu. Be to, taikomi Reglamento (ES) 2024/1348 8 straipsnis dėl informacijos teikimo ir 36 straipsnio 3 dalis dėl informacijos apie galimybę apskųsti sprendimą dėl prašymo;

(41)

kai taikomos nuo prieglobsčio procedūros nukrypti leidžiančios nuostatos, kompetentingos institucijos pirmiausia turėtų atsižvelgti į specialiųjų procedūrinių poreikių ir specialiųjų priėmimo poreikių, įskaitant sveikatos būklę, turintiems prašytojams taikytinas apsaugos priemones. Dėl tos priežasties valstybė narė, susidurianti su krizine arba force majeure situacija, turėtų netaikyti nuo prieglobsčio procedūros nukrypti leidžiančių nuostatų arba nustoti jas taikyti tais atvejais, kai yra medicininių priežasčių netaikyti pasienio procedūros, kaip numatyta Reglamento (ES) 2024/1348 53 straipsnio 2 dalies d punkte, kai specialiųjų procedūrinių poreikių turintiems prašytojams negali būti suteikta reikalinga parama, kaip numatyta to reglamento 53 straipsnio 2 dalies b punkte, arba kai specialiųjų priėmimo poreikių turintiems prašytojams negali būti suteikta reikalinga parama, kaip numatyta Direktyvoje (ES) 2024/1346. Atitinkama valstybė narė pirmenybę turėtų teikti specialiųjų procedūrinių poreikių turinčių asmenų, kaip numatyta Reglamente (ES) 2024/1348, ir specialiųjų priėmimo poreikių turinčių asmenų, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2024/1346 2 straipsnio 14 punkte, visų pirma nepilnamečių ir jų šeimos narių, prašymų nagrinėjimui;

(42)

krizinėse ir force majeure situacijose valstybei narei turėtų būti leista nukrypti nuo Reglamento (ES) 2024/1348, kad tarptautinės apsaugos prašymai būtų užregistruojami ne vėliau kaip per keturias savaites nuo jų pateikimo dienos. Toks termino pratęsimas neturėtų daryti poveikio prieglobsčio prašytojų teisėms, kurias garantuoja Chartija, Reglamentas (ES) 2024/1348 ir Direktyva (ES) 2024/1346. Nedarant poveikio išimčiai, numatytai laikotarpiu nuo prašymo datos iki Tarybos įgyvendinimo sprendimo priėmimo, krizinėje situacijoje, kuriai būdingas masinis trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės atvykimas, registracijos laikotarpį turėtų būti galima pratęsti tik pradiniame Tarybos įgyvendinimo sprendime nustatytu laikotarpiu;

(43)

susidūrusi su krizine arba force majeure situacija, atitinkama valstybė narė turėtų turėti galimybę pratęsti tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą pasienyje šešių savaičių laikotarpiui. Pratęsimo laikotarpis neturėtų būti skaičiuojamas papildomai prie Reglamento (ES) 2024/1348 51 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje nurodyto laikotarpio;

(44)

susidūrusi su krizine arba force majeure situacija, valstybė narė turėtų galėti pasinaudoti priemonėmis rinkdamasi iš kelių su pasienio procedūros taikymu susijusių galimybių, atsižvelgdama į srautų sudėtį ir jų skirtingą pobūdį, priklausomai nuo konkrečios krizinės situacijos;

(45)

krizinėje situacijoje, kuriai būdingas masinis trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės atvykimas, arba force majeure situacijoje galėtų prireikti leisti valstybei narei netaikyti pasienio procedūros asmenims, atvykstantiems iš trečiųjų šalių, kurių atveju vidutinis prašymų patenkinimo rodiklis Sąjungos mastu yra mažesnis nei 20 %. Kad būtų galima taikyti tokią nukrypti leidžiančią nuostatą, Tarybos įgyvendinimo sprendime turėtų būti įvertinta, ar Direktyvos (ES) 2024/1346 32 straipsnyje nurodytame atitinkamos valstybės narės nenumatytų atvejų plane nustatytos priemonės yra pakankamos reaguojant į tą situaciją. Bet kuriuo atveju Reglamento (ES) 2024/1348 42 straipsnio 1 dalies c ir f punktuose nurodytose situacijose valstybės narės privalo taikyti pasienio procedūrą;

(46)

krizinėje situacijoje, kuriai būdingas masinis tarptautinės apsaugos prašančių trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės atvykimas, galėtų prireikti leisti valstybei narei sumažinti Reglamento (ES) 2024/1348 42 straipsnio 1 dalies j punkte numatytą ribą, lemiančią privalomą pasienio procedūros taikymą. Bet kuriuo atveju sumažinta riba neturėtų būti mažesnė nei 5 %. To reglamento 42 straipsnio 1 dalies c ir f punktuose nurodytose situacijose valstybės narės privalo taikyti pasienio procedūrą;

(47)

krizinėje situacijoje, kuriai būdingas masinis tarptautinės apsaugos prašančių trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės atvykimas, galėtų prireikti išplėsti Reglamento (ES) 2024/1348 43 straipsnyje nustatytos pasienio procedūros taikymo sritį ir leisti valstybei narei taikant pasienio procedūrą priimti sprendimą taip pat dėl prašymo esmės tais atvejais, kai prašytojas yra trečiosios šalies, iš kurios atvykusių asmenų tarptautinės apsaugos prašymų patenkinimo sprendimų dalis Sąjungos mastu yra 50 % arba mažesnė, pilietis arba, asmenų be pilietybės atveju, yra anksčiau turėjęs įprastinę gyvenamąją vietą toje trečiojoje šalyje. Todėl taikydamos pasienio procedūrą krizės atveju valstybės narės turėtų toliau taikyti pasienio procedūrą, kaip numatyta to reglamento 43–54 straipsniuose, tačiau turėtų galėti išplėsti pasienio procedūros taikymą įtraukdamos trečiųjų šalių, iš kurių atvykstančių asmenų prieglobsčio prašymų patenkinimo vidutinis rodiklis Sąjungos mastu yra didesnis nei 20 %, bet mažesnis nei 50 %, piliečius arba iš tų šalių atvykstančius asmenis be pilietybės, atsižvelgiant į greitą apsaugos poreikių, kurie galėtų atsirasti kilmės šalyje ir kuriuos atspindi kas ketvirtį atnaujinami Eurostato duomenys, raidą. Toks pasienio procedūros taikymo srities išplėtimas neturėtų daryti poveikio privalomos pasienio procedūros pagrindams ir kitoms jai pagal tą reglamentą taikomoms taisyklėms. Jei valstybei narei leidžiama išplėsti pasienio procedūros taikymo sritį, pagal tą procedūrą nagrinėjami prašymai neturėtų būti laikomi to reglamento 47 straipsnyje numatyto tinkamo pajėgumo dalimi arba įskaičiuojami taikant metinę viršutinę ribą pagal to reglamento 50 straipsnį;

(48)

prašytojų sulaikymas turėtų būti vykdomas laikantis pagrindinio principo, jog asmuo neturėtų būti sulaikomas vien dėl to, kad tas asmuo siekia tarptautinės apsaugos, visų pirma pagal valstybių narių tarptautinius teisinius įsipareigojimus ir pagal Ženevos konvencijos 31 straipsnį. Laikantis Direktyvos (ES) 2024/1346, nepilnamečiai paprastai neturėtų būti sulaikomi, o turėtų būti apgyvendinami jiems pritaikytuose būstuose, be kita ko, kai tikslinga, su laisvės atėmimu nesusijusiose, bendruomeninėse vietose. Atsižvelgiant į tai, kad sulaikymas nepilnamečius veikia neigiamai, toks sulaikymas galėtų būti taikomas, laikantis Sąjungos teisės, tik išskirtinėmis aplinkybėmis, kai tai yra griežtai būtina, tik kraštutiniu atveju, kuo trumpesnį laikotarpį ir niekada įkalinimo ar kitose teisėsaugos tikslams skirtose įstaigose. Nepilnamečiai negali būti atskiriami nuo savo tėvų ar globėjų, o pagal šeimos vienovės principą nepilnamečių turinčioms šeimoms paprastai turėtų būti taikomos tinkamos sulaikymui alternatyvios priemonės, šeimas apgyvendinant joms pritaikytose apgyvendinimo vietose. Be to, būtina imtis visų įmanomų priemonių užtikrinti, kad nepilnamečių sulaikymui būtų įvairių tinkamų alternatyvių priemonių ir kad jos būtų prieinamos;

(49)

susiklosčius instrumentalizavimo situacijai ir siekiant išvengti atvejų, kai trečioji šalis ar priešiškas nevalstybinis subjektas tikslingai taikosi į konkrečios pilietybės arba konkrečių kategorijų trečiųjų šalių piliečius arba asmenis be pilietybės, valstybė narė turėtų turėti galimybę nukrypti nuo šiame reglamente nustatytos prieglobsčio procedūros priimant sprendimą dėl visų tarptautinės apsaugos prašymų esmės taikant pasienio procedūrą, kaip nustatyta Reglamento (ES) 2024/1348 44–55 straipsniuose. Turėtų būti laikomasi tame reglamente nustatytų principų ir garantijų. Tarybos įgyvendinimo sprendime, kuriuo valstybei narei leidžiama taikyti nurodytas nukrypti leidžiančias nuostatas, turėtų būti nurodyti trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės, patenkantys į instrumentalizavimo situaciją. Taikant šią nukrypti leidžiančią nuostatą ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas instrumentalizuotiems tam tikrų kategorijų trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, visų pirma nepilnamečiams iki 12 metų ir jų šeimos nariams, taip pat pažeidžiamiems asmenims, turintiems specialiųjų procedūrinių ar specialiųjų priėmimo poreikių. Todėl toms grupėms pasienio procedūra turėtų būti arba netaikoma arba, jei atlikus individualų vertinimą padaroma išvada, kad tikėtina, jog jų prašymai bus pagrįsti, toliau nebetaikoma. Valstybė narė, prašanti taikyti tą nukrypti leidžiančią nuostatą, gali savo nuožiūra pasirinkti vieną iš tų alternatyvų. Prašyme nurodytas pasirinkimas turėtų atsispindėti Tarybos įgyvendinimo sprendime, kuriuo leidžiama taikyti tą nukrypti leidžiančią nuostatą. Pasienio procedūros taikymo srities išplėtimas susiklosčius instrumentalizavimo situacijai neturėtų daryti poveikio privalomos pasienio procedūros pagrindams ir kitoms jai pagal Reglamentą (ES) 2024/1348 taikomoms taisyklėms. Jei valstybei narei leidžiama išplėsti pasienio procedūros taikymo sritį, pagal tą procedūrą nagrinėjami prašymai neturėtų būti laikomi to reglamento 48 straipsnyje numatyto tinkamo pajėgumo dalimi arba įskaičiuojami taikant metinę viršutinę ribą pagal to reglamento 51 straipsnį;

(50)

siekiant padėti atitinkamai valstybei narei teikti būtiną pagalbą trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, kuriems taikomas šis reglamentas, Jungtinių Tautų agentūroms, visų pirma UNHCR, ir kitoms atitinkamoms organizacijoms partnerėms, kurioms valstybės narės yra patikėjusios specifines užduotis, turėtų būti sudarytos sąlygos faktiškai patekti į pasienio ruožą Direktyvoje (ES) 2024/1346 ir Reglamente (ES) 2024/1348 nustatytomis sąlygomis. UNHCR turėtų būti suteikta galimybė susisiekti su prašytojais, įskaitant tuos, kurie yra pasienyje. Tuo tikslu atitinkama valstybė narė turėtų toliau bendradarbiauti su tomis organizacijomis;

(51)

turėtų būti nustatytos konkrečios taisyklės dėl krizinių situacijų, kurioms būdingas masinis atvykimas, ir dėl force majeure situacijų, kad valstybės narės, laikydamosi griežtų sąlygų, turėtų galimybę pratęsti Reglamente (ES) 2024/1351 nustatytus terminus, kai dėl išskirtinės situacijos tų terminų laikytis neįmanoma. Toks pratęsimas tuo pat metu turėtų būti taikomas terminams, nustatytiems prašymų perimti savo žinion ir pranešimų apie atsiėmimą išsiuntimui ir atsakymui į juos, taip pat terminui, per kurį prašytojas turi būti perduodamas atsakingai valstybei narei. Terminai turėtų būti pratęsiami nepriklausomai nuo to, ar tame reglamente tam tikroms situacijoms numatyti trumpesni terminai;

(52)

siekiant užtikrinti veiksmingą galimybę pasinaudoti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra, kai perdavimas vyksta dėl kitų priežasčių nei tebesitęsianti krizinė situacija, kuriai būdingas masinis atvykimas, arba force majeure situacija, arba kai perduodančioji valstybė narė neįgyvendina perdavimo tuo metu, kai prašytojas perduodančiosios valstybės narės kompetentingoms institucijoms yra prieinamas, perdavimui į valstybę narę, susiduriančią su ta situacija, įvykdyti turėtų būti nustatytas maksimalus terminas. Tas maksimalus terminas turėtų būti ne ilgesnis nei vieneri metai nuo tada, kai kita valstybė narė priima prašymą perimti savo žinion arba patvirtina gavusi pranešimą apie atsiėmimą, arba nuo tada, kai buvo priimtas galutinis sprendimas dėl sprendimo dėl perdavimo apskundimo ar peržiūros su stabdomuoju poveikiu pagal Reglamento (ES) 2024/1351 43 straipsnio 3 dalį. Tas maksimalus terminas nedaro poveikio galimybei pratęsti perdavimo įvykdymo terminus pagal to reglamento 46 straipsnio 2 dalį;

(53)

siekiant išvengti, kad bendra Europos prieglobsčio sistema taptų nefunkcionali dėl tokio išskirtinio masto ir intensyvumo masinio atvykimo, dėl kurio, jei į jį nebūtų reaguojama Sąjungos mastu, net jei atitinkama valstybė narė ir turi gerai parengtą prieglobsčio, priėmimo ir grąžinimo sistemą, galėtų kilti rimtas pavojus, kad prašytojams taikoma tvarka turės didelių trūkumų, tomis ypač išskirtinėmis aplinkybėmis turėtų būti galima atleisti valstybę narę nuo jos pareigos atsiimti prašytoją pagal Reglamento (ES) 2024/1351 16 straipsnio 2 dalį ir 38 straipsnio 4 dalį. Tačiau, siekiant užtikrinti, kad dėl tokios nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo neatsirastų papildomo spaudimo su tokia situacija susiduriančiai valstybei narei, ta nukrypti leidžianti nuostata turėtų būti taikoma tik atgaline data prašymams, toje valstybėje narėje jau užregistruotiems per keturis mėnesius iki Tarybos įgyvendinimo sprendimo priėmimo dienos;

(54)

kai pagal Reglamentą (ES) 2024/1347 objektyvios aplinkybės rodo, kad prašytojų grupių iš tam tikros kilmės ar ankstesnės įprastinės gyvenamosios vietos šalies arba tos šalies dalies, arba remiantis tame reglamente nustatytais kriterijais, pateikti tarptautinės apsaugos prašymai galėtų būti pagrįsti, tiek sprendžiančiosios institucijos, tiek atitinkami prašytojai yra suinteresuoti, kad prašymo nagrinėjimas iš esmės būtų užbaigtas kuo greičiau ir būtų sudarytos sąlygos greitai ir efektyviai suteikti tarptautinę apsaugą krizės atveju;

(55)

prašytojai, kurių prašymai nagrinėjami pagal šiame reglamente numatytą pagreitintą procedūrą, naudojasi visomis teisėmis ir garantijomis, į kurias prašytojai turi teisę pagal Reglamentą (ES) 2024/1348, įskaitant teisę į informaciją ir veiksmingą teisinę gynybą;

(56)

kai taikoma Komisijos rekomendacija dėl pagreitintos procedūros, neturėtų būti rengiamas pokalbis dėl prašymo esmės, tačiau jei kyla abejonių, ar prašytojas priklauso toje rekomendacijoje nurodytų asmenų kategorijai (-oms) arba ar taikomi pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindai, tokio pokalbio galėtų prireikti. Visais atvejais procedūra neturėtų trukti ilgiau kaip keturias savaites nuo prašymo pateikimo dienos. Jei valstybė narė nustato, kad prašytojas kelia grėsmę vidaus saugumui, ta valstybė narė turėtų turėti galimybę to prašytojo atžvilgiu netaikyti pagreitintos procedūros. Tokiomis aplinkybėmis prašymas turėtų būti nagrinėjamas pagal Reglamento (ES) 2024/1348 36 ir 40 straipsnius;

(57)

prašytojai, kurių prašymai nagrinėjami pagal šiame reglamente numatytą pagreitintą procedūrą, pagal Reglamento (ES) 2024/1348 29 straipsnį turėtų gauti jų statusą patvirtinantį dokumentą ta kalba, kurią jie supranta arba pagrįstai tikimasi, kad supranta;

(58)

įvairiais pagreitintos procedūros taikymo etapais gali būti konsultuojamasi su atitinkamomis Sąjungos agentūromis, UNHCR ir kitomis atitinkamomis organizacijomis;

(59)

siekiant būti pakankamai pasirengus krizinei situacijai, valstybės narės į savo nenumatytų atvejų planus turėtų įtraukti priemones, būtinas siekiant reaguoti į krizinę situaciją ir ją išspręsti, įskaitant priemones, būtinas iššūkiams, susijusiems su bendros Europos prieglobsčio sistemos veikimu, įveikti, apsaugoti tarptautinės apsaugos prašytojų ir gavėjų teises ir skatinti atitinkamos valstybės narės atsparumą ateityje. Valstybės narės taip pat turėtų naudotis visomis pagal nacionalinę ir Sąjungos teisę prieinamomis priemonėmis, be kita ko, naudotis numatymo ir išankstinio perspėjimo priemonėmis pagal ES pasirengimo su migracija susijusioms krizėms ir jų valdymo mechanizmą, numatytą Komisijos rekomendacijoje (ES) 2020/1366 (15);

(60)

nedarant poveikio pirmiau išdėstytoms nuostatoms ir, kai aktualu, susidarius krizinei situacijai, turėtų būti naudojamasi visais į priemonių rinkinį įtrauktais krizių valdymo mechanizmais, visų pirma finansine ir operacine parama, kurią Sąjungos agentūros, Sąjungos fondai ir Sąjungos civilinės saugos mechanizmas gali suteikti pagal taikytinus teisės aktus. Po to Komisija turėtų Techninio lygmens migracijos forumo kontekste užtikrinti koordinavimą ir keitimąsi informacija su kitomis platformomis, kurios yra svarbios siekiant suvaldyti krizinę situaciją, įskaitant ES migracinės parengties ir migracijos krizių valdymo tinklą, kaip numatyta Rekomendacijoje (ES) 2020/1366, ir integruoto politinio atsako į krizes mechanizmą (IPCR);

(61)

su krizine ar force majeure situacija susidurianti valstybė narė gali prašyti paramos iš Prieglobsčio agentūros, Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros arba Europolo pagal jų įgaliojimus. Be to, Prieglobsčio agentūra gali atitinkamai savo iniciatyva pasiūlyti pagalbą pagal Reglamento (ES) 2021/2303) 16 straipsnio 1 dalies d punktą, Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra, susitarusi su atitinkama valstybe nare, gali pasiūlyti pagalbą grąžinimo srityje pagal Reglamento (ES) 2019/1896 48, 50, 52 ir 53 straipsnius, o Europolas gali pasiūlyti pagalbą pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/794 (16) 6 straipsnio 1 dalį;

(62)

siekiant remti valstybes nares, kurios kaip solidarumo priemonę taiko asmenų perkėlimą, turėtų būti teikiama finansinė parama iš ES biudžeto, be kita ko, iš teminės priemonės, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2021/1147 (17);

(63)

kadangi šio reglamento tikslų, t. y. sudaryti sąlygas būtinam taisyklių dėl prieglobsčio procedūrų ir, kai aktualu, dėl solidarumo pritaikymui, siekiant užtikrinti, kad valstybės narės galėtų reaguoti į krizines situacijas prieglobsčio ir migracijos valdymo srityje Sąjungoje ir į force majeure situacijas, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl veiksmų masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(64)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas. Kadangi šio reglamento 12 ir 13 straipsniais ir, kiek jie susiję su 12 ir 13 straipsniuose nustatytomis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, 1–6 straipsniais nustatomi daliniai pakeitimai, kaip tai suprantama Europos bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimo dėl valstybės, atsakingos už Danijoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijų ir mechanizmų ir sistemos EURODAC, skirtos pirštų atspaudams lyginti, siekiant veiksmingai taikyti Dublino konvenciją (18), 3 straipsnyje, Danija apie savo sprendimą įgyvendinti tokių dalinių pakeitimų turinį ar jo neįgyvendinti turi pranešti Komisijai tuo metu, kai priimami tie daliniai pakeitimai, arba per 30 dienų po jų priėmimo;

(65)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius bei 4a straipsnio 1 dalį ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui Airija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(66)

kalbant apie Islandiją ir Norvegiją, šio reglamento 12 ir 13 straipsniai ir, kiek jie susiję su 12 ir 13 straipsniuose nustatytomis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, 1–6 straipsniai reiškia naujus teisės aktus srityje, kuriai taikomas Susitarimo tarp Europos bendrijos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės dėl valstybės, atsakingos už prieglobsčio prašymo, pateikto valstybėje narėje arba Islandijoje ar Norvegijoje, nagrinėjimą, nustatymo kriterijų ir mechanizmų (19) priedas;

(67)

kalbant apie Šveicariją, šio reglamento 12 ir 13 straipsniai ir, kiek jie susiję su 12 ir 13 straipsniuose nustatytomis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, 1–6 straipsniai reiškia aktus arba priemones, kuriais iš dalies keičiamos arba plėtojamos Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl kriterijų ir mechanizmų, padedančių nustatyti valstybę, atsakingą už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą (20), 1 straipsnio nuostatos;

(68)

kalbant apie Lichtenšteiną, šio reglamento 12 ir 13 straipsniai ir, kiek jie susiję su 12 ir 13 straipsniuose nustatytomis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, 1–6 straipsniai reiškia aktus arba priemones, kuriais iš dalies keičiamos arba plėtojamos Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl kriterijų ir mechanizmų, padedančių nustatyti valstybę, atsakingą už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, 1 straipsnio nuostatos, į kurias daroma nuoroda Europos bendrijos, Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino Kunigaikštystės protokolo dėl Lichtenšteino Kunigaikštystės prisijungimo prie Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl kriterijų ir mechanizmų, padedančių nustatyti valstybę, atsakingą už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą (21), 3 straipsnyje,