(1)

buvo atlikta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES (4) esminių pakeitimų. Siekiant suderinti sprendimus dėl prieglobsčio bei tarptautinės apsaugos pobūdžio aspektus ir užtikrinti didesnę jų konvergenciją, kad būtų sumažinta paskatų judėti Sąjungoje, kad tarptautinės apsaugos gavėjai būtų skatinami likti valstybėje narėje, kuri jiems suteikė apsaugą, ir kad būtų užtikrinta, kad su tarptautinės apsaugos gavėjais būtų elgiamasi vienodai, tą direktyvą reikėtų panaikinti ir pakeisti reglamentu;

(2)

bendra prieglobsčio politika, apimanti ir bendrą Europos prieglobsčio sistemą (BEPS), grindžiamą visapusiškai ir visiems taikoma 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso su papildymais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu (toliau – Ženevos konvencija), yra neatsiejama nuo Sąjungos tikslo laipsniškai sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, atvirą žmonėms, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių teisėtai siekia apsaugos Sąjungoje. Tokia politika turėtų būti grindžiama valstybių narių solidarumo ir teisingo atsakomybės, įskaitant finansinę naštą, pasidalijimo principais. Ženevos konvencija yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo pagrindas;

(3)

BEPS grindžiama bendrais prieglobsčio procedūrų, pripažinimo ir Sąjungos lygmeniu suteikiamos apsaugos, priėmimo sąlygų ir sistemos, pagal kurią nustatoma už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą atsakinga valstybė narė, standartais. Nors iki šiol laipsniškai plėtojant BEPS padaryta pažanga, valstybėse narėse taikomos procedūros, pripažinimo rodikliai, suteikiamos apsaugos pobūdis, materialinių priėmimo sąlygų lygis ir tarptautinės apsaugos prašytojams ir gavėjams suteikiamos lengvatos vis dar gerokai skiriasi. Tie skirtumai galėtų paskatinti antrinį judėjimą ir sutrukdyti užtikrinti, kad su visais prašytojais būtų elgiamasi vienodai, kad ir kur Sąjungoje jie pateiktų prašymą;

(4)

2016 m. balandžio 6 d. savo komunikate „Bendros Europos prieglobsčio sistemos reformavimas ir teisėtų kelių į Europą tiesimas“ Komisija išdėstė BEPS tobulinimo galimybes, būtent: sukurti tvarią ir teisingą sistemą, pagal kurią būtų nustatoma, kuri valstybė narė yra atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą, sustiprinti sistemą EURODAC, užtikrinti didesnę Sąjungos prieglobsčio sistemos konvergenciją, užkirsti kelią antriniam judėjimui Sąjungoje ir paversti Europos prieglobsčio paramos biurą agentūra. Tas komunikatas parengtas atsižvelgiant į 2016 m. vasario 18–19 d. išreikštus Europos Vadovų Tarybos raginimus užtikrinti pažangą reformuojant esamą Sąjungos sistemą, kad prieglobsčio politika būtų humaniška ir veiksminga;

(5)

kadangi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 78 straipsnio 2 dalyje raginama suteikti vienodą prieglobsčio statusą ir užtikrinti, kad BEPS gerai veiktų, reikėtų padaryti nemažą pažangą užtikrinant nacionalinių prieglobsčio sistemų konvergenciją ir ypač daug dėmesio skirti skirtingiems pripažinimo rodikliams ir valstybėse narėse suteikiamo apsaugos statuso tipams. Be to, tarptautinės apsaugos gavėjams suteikiamos teisės turėtų būti dar aiškiau apibrėžtos ir suvienodintos;

(6)

todėl, siekiant visoje Sąjungoje užtikrinti vienodesnį suderinimo lygį ir suteikti daugiau teisinio tikrumo ir skaidrumo, būtinas reglamentas;

(7)

pagrindinis šio reglamento tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus kriterijus nustatydamos, kuriems asmenims iš tikrųjų reikia tarptautinės apsaugos, ir garantuoti, kad tarptautinės apsaugos gavėjams visose valstybėse narėse būtų suteikiamos tokios pat teisės;

(8)

dar labiau suvienodinus pripažinimo ir su pabėgėlio bei papildomos apsaugos statusų pobūdžiu susijusias taisykles, taip pat turėtų būti labiau apribotas tarptautinės apsaugos prašytojų ir gavėjų antrinis judėjimas tarp valstybių narių;

(9)

tarptautinė apsauga turėtų būti suteikiama trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, kuriems taikomas šis reglamentas ir kurie atitinka sąlygas tarptautinei apsaugai įgyti. Trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, kurie nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, tarptautinė apsauga neturėtų būti suteikiama. Jei suteikiami nacionaliniai humanitariniai statusai, neturėtų būti rizikos juos supainioti su tarptautine apsauga;

(10)

šio reglamento nuostatos dėl tarptautinės apsaugos pobūdžio, įskaitant taisykles, skirtas atgrasyti nuo antrinio judėjimo, turėtų būti taikomos asmenims, kuriems buvo suteikta tarptautinė apsauga sėkmingai užbaigus perkėlimo į ES arba humanitarinio priėmimo procedūrą, kaip numatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2024/1350 (5);

(11)

šiame reglamente paisoma pagrindinių teisių ir laikomasi principų, pripažįstamų visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) ir Europos žmogaus teisių ir konvencijoje (EŽTK). Visų pirma šiuo reglamentu siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir prieglobsčio prašytojų bei juos lydinčių šeimos narių teisę į prieglobstį, taip pat sudaryti sąlygas taikyti Chartijos nuostatas, susijusias su žmogaus orumu, teise į privatų ir šeimos gyvenimą, saviraiškos ir informacijos laisve, teise į mokslą, laisve pasirinkti profesiją ir teise dirbti, laisve užsiimti verslu, teise į prieglobstį, apsauga perkėlimo, išsiuntimo ar ekstradicijos atveju, lygybe prieš įstatymą, nediskriminavimu, vaiko teisėmis ir teisėmis į socialinę apsaugą, socialinę paramą ir sveikatos priežiūrą. Todėl tos nuostatos turėtų būti atitinkamai įgyvendinamos;

(12)

dėl elgesio su asmenimis, kuriems taikomas šis reglamentas, valstybės narės yra saistomos pareigų pagal tarptautinės teisės dokumentus, kurių šalys jos yra, ypač pagal tuos, kuriais draudžiama diskriminacija;

(13)

kad būtų tinkamai remiamos valstybių narių pastangos įgyvendinti šiuo reglamentu nustatytus standartus, visų pirma parama teikiama toms valstybėms narėms, kurių prieglobsčio sistemoms – ypač dėl jų geografinės arba demografinės padėties – tenka ypatingas ir neproporcingas krūvis, turėtų būti naudojami Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo, įsteigto Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1147 (6), ištekliai. Nors turėtų būti laikomasi dvigubo finansavimo draudimo bendrojo principo, valstybės narės visais valdymo lygmenimis turėtų visapusiškai naudotis galimybėmis, teikiamomis fondų, kurie nėra tiesiogiai susiję su prieglobsčio ir migracijos politika, tačiau galėtų būti naudojami tos srities veiksmams finansuoti;

(14)

Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra, įsteigta Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/2303 (7) (toliau – prieglobsčio agentūra), turėtų teikti tinkamą paramą taikant šį reglamentą, visų pirma, atitinkamos valstybės narės prašymu ar jai sutikus, skirti ekspertų, kad jie padėtų tos valstybės narės institucijoms priimti, registruoti ir nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus, taip pat teikti atnaujintą informaciją apie trečiąsias šalis, įskaitant kilmės šalių informaciją, ir kitas susijusias gaires bei priemones. Taikydamos šį reglamentą, valstybių narių institucijos turėtų atsižvelgti į prieglobsčio agentūros parengtus veiklos standartus, rodiklius, gaires ir nustatytą geriausią patirtį. Vertindamos tarptautinės apsaugos prašymus ir nedarydamos poveikio tų vertinimų kiekvienu konkrečiu atveju pobūdžiui, valstybių narių institucijos turėtų atsižvelgti į prieglobsčio agentūros ir naudojantis europiniais informacijos apie trečiąsias šalis tinklais pagal Reglamentą (ES) 2021/2303 Sąjungos lygmeniu teikiamą informaciją, ataskaitas, bendrą padėties kilmės šalyse analizę ir gaires;

(15)

taikant šį reglamentą, pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją svarbiausia turėtų būti vaiko interesai. Vertindamos, kas geriausiai atitinka vaiko interesus, valstybių narių institucijos visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vientisumo principą ir nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, kalbos įgūdžius, saugumą ir apsaugą ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą;

(16)

siekdamos apsaugoti vaiko interesus ir nepilnamečio bendrą gerovę ir skatinti užtikrinti tęstinumą teikiant pagalbą nelydimiems nepilnamečiams ir jiems atstovaujant, valstybės narės turėtų stengtis kiek įmanoma užtikrinti, kad už nelydimą nepilnametį liktų atsakingas tas pats fizinis asmuo, taip pat ir prieglobsčio procedūros metu bei suteikus tarptautinę apsaugą;

(17)

remiantis individualiu vertinimu, suaugęs vaikas turėtų būti laikomas išlaikomu tik tuo atveju, kai tas vaikas nepajėgia savęs išlaikyti dėl fizinės ar psichinės būklės, susijusios su sunkia nuolatine liga ar sunkia negalia;

(18)

šio reglamento nuostatos, susijusios su šeimos vientisumu, neprieštarauja valstybių narių pripažįstamoms vertybėms ir principams. Poligaminės santuokos atveju kiekviena valstybė narė turi nuspręsti, ar ji pageidauja taikyti nuostatas, susijusias su šeimos vientisumu, poligaminiams namų ūkiams, be kita ko, dar vieno sutuoktinio ir tarptautinės apsaugos gavėjo nepilnamečiams vaikams;

(19)

su šeimos vientisumu susijusių nuostatų taikymas visada turėtų būti grindžiamas tikrais šeimos santykiais ir neturėtų apimti priverstinių santuokų ir santuokų arba partnerysčių, sudaromų tik tam, kad atitinkamas asmuo galėtų atvykti į valstybes nares arba jose gyventi. Siekiant nediskriminuoti šeimos narių dėl to, kur šeima buvo sukurta, šeimos sąvoka turėtų apimti ir šeimas, sukurtas ne kilmės šalyje, tačiau iki atvykimo į Sąjungos teritoriją;

(20)

kai valstybė narė šeimos vientisumo tikslais nusprendžia, kad santuoką sudariusio nepilnamečio interesus geriausiai užtikrina to nepilnamečio tėvai, to nepilnamečio sutuoktinis neturėtų pagal šį reglamentą gauti jokių su ta santuoka susijusių teisių gyventi šalyje;

(21)

šiuo reglamentu nedaroma poveikio prie Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) ir SESV pridėtam Protokolui Nr. 24 dėl Europos Sąjungos valstybių narių piliečių prieglobsčio;

(22)

pabėgėlio statuso pripažinimas yra deklaratyvus veiksmas;

(23)

nustatydamos, ar prašytojas yra pabėgėlis, kaip suprantama pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnį, valstybių narių institucijos vertingų rekomendacijų galėtų gauti konsultuodamosi su Jungtinių Tautų vyriausiuoju pabėgėlių reikalų komisaru;

(24)

nagrinėdama, ar prašytojų baimė būti persekiojamiems yra visiškai pagrįsta arba ar jiems kyla realus pavojus patirti didelę žalą ir ar veikiančios stabilios nevalstybinės institucijos, įskaitant tarptautines organizacijas kontroliuoja valstybę ar didelę jos teritorijos dalį ir teikia apsaugą, ir vertindama, ar prašytojai gali naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kitoje kilmės šalies dalyje, išskyrus jų gyvenamąją vietą (apsaugos kilmės šalyje alternatyva), sprendžiančioji institucija turėtų, be kita ko, atsižvelgti į susijusią bendrą informaciją ir rekomendacijas, kurias pateikė Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaras;

(25)

reikėtų nustatyti pabėgėlio statuso apibrėžimo ir pobūdžio standartus, kad valstybių narių nacionalinės kompetentingos institucijos galėtų jais vadovautis taikydamos Ženevos konvenciją;

(26)

būtina nustatyti prieglobsčio prašytojų pripažinimo pabėgėliais pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnį bendrus kriterijus;

(27)

kai vienas ar keli tam tikri prašytojo pareiškimų aspektai nėra pagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, abejonės turėtų būti aiškinamos prašytojo naudai, jei jis sąžiningai stengėsi pagrįsti būtinybę gauti tarptautinę apsaugą, pateikta visa prašytojo turima susijusi informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kitos susijusios informacijos, prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi ir nustatyta, kad prašytojas apskritai yra patikimas, atsižvelgiant į laiką, kada prašytojas paprašė suteikti tarptautinę apsaugą, ir atitinkamais atvejais į priežastis, dėl kurių prašytojas to neprašė anksčiau;

(28)

sprendžiančioji institucija neturėtų daryti išvados, jog prašytojas nėra patikimas vien dėl to, kad šis prašytojas savo seksualinės orientacijos, kokios jis pats teigia esąs, nenurodė pirmą kartą, kai jam buvo suteikta galimybė paaiškinti persekiojimo priežastis, nebent yra akivaizdu, kad prašytojas siekia tik atidėti sprendimo, kuriuo jis bus grąžintas, vykdymą arba jam sukliudyti;

(29)

turėtų būti atsižvelgiama į prašytojo įsitikinimus, pažiūras ar reiškiamą požiūrį, dėl kurių imtasi veiklos, kuri galėtų būti visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam ar realaus pavojaus patirti didelę žalą priežastimi, net jeigu jie buvo visiškai ar iš dalies nuslėpti kilmės šalyje;

(30)

jeigu procedūros metu prašytojas nepasiekiamas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, taikomos atitinkamos nuostatos ir apsaugos priemonės, nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2024/1351 (8), Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2024/1348 (9) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2024/1346 (10);

(31)

visų pirma būtina įvesti šias bendras sąvokas: sur place atsirandantis apsaugos poreikis, žalos ir apsaugos šaltiniai, apsauga kilmės šalyje ir persekiojimas, įskaitant persekiojimo priežastis;

(32)

apsaugą gali teikti valstybė arba veikiančios stabilios nevalstybinės institucijos, arba tarptautinės organizacijos, kurios kontroliuoja valstybę ar didelę jos teritorijos dalį ir atitinka šiame reglamente nustatytas sąlygas, jei jos gali ir nori suteikti apsaugą. Tokia apsauga turėtų būti veiksminga ir nelaikino pobūdžio;

(33)

jei valstybė ar valstybės subjektai nėra persekiojimą vykdantys ir didelę žalą darantys subjektai, sprendžiančioji institucija, vertindama tarptautinės apsaugos prašymą, turėtų išnagrinėti, ar esama apsaugos kilmės šalyje alternatyvos, kai tik nustato, kad kitu atveju prašytojui būtų taikomi šiame reglamente nustatyti priskyrimo kriterijai. Veiksminga apsaugos kilmės šalyje alternatyva nuo persekiojimo ar didelės žalos prašytojams turėtų būti prieinama kilmės šalies dalyje, į kurią jie gali saugiai ir teisėtai keliauti, į kurią gali atvykti ir kurioje, kaip pagrįstai tikimasi, gali įsikurti. Pareiga įrodyti, kad esama apsaugos kilmės šalyje alternatyvos, turėtų tekti sprendžiančiajai institucijai. Kai sprendžiančioji institucija įrodo, kad esama apsaugos kilmės šalyje alternatyvos, prašytojai turėtų turėti teisę pateikti turimus įrodymus ir informaciją;

(34)

spręsdama, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojai įsikurs kitoje kilmės šalies dalyje, sprendžiančioji institucija taip pat turėtų atsižvelgti į tai, ar prašytojai galės patenkinti savo pagrindinius poreikius, susijusius su galimybe gauti maisto, naudotis higienos reikmenimis ir turėti pastogę, atsižvelgiant į vietos aplinkybes jų kilmės šalyje;

(35)

jei valstybė ar valstybės subjektai yra persekiojimą vykdantys ar didelę žalą darantys subjektai, turėtų būti daroma prielaida, kad prašytojas neturi galimybės naudotis veiksminga apsauga, o sprendžiančioji institucija neturi nagrinėti, ar esama apsaugos kilmės šalyje alternatyvos. Sprendžiančioji institucija turėtų galėti išnagrinėti, ar esama apsaugos kilmės šalyje alternatyvos tik tuo atveju, kai aiškiai nustatyta, kad persekiojimo ar didelės žalos pavojų kelia subjektai, kurių galia aiškiai apsiriboja tik konkrečia geografine zona, arba kai pati valstybė kontroliuoja tik tam tikras atitinkamos šalies dalis;

(36)

vertinant sur place prašymą, tai, kad pavojus būti persekiojamam ar patirti didelę žalą yra grindžiamas aplinkybėmis, kurios nėra kilmės šalyje turėtų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir tolesnis jų laikymasis, galėtų reikšti, kad vienintelis arba pagrindinis prašytojo tikslas buvo sudaryti būtinas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos;

(37)

priklausomai nuo aplinkybių, persekiojimo veiksmai, susiję su lytimi ar su tuo, kad asmuo yra vaikas, gali, be kita ko, apimti nepilnamečių verbavimą, genitalijų žalojimą, priverstinę santuoką, prekybą vaikais ir vaikų darbą, taip pat prekybą žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais;

(38)

persekiojimo veiksmai galėtų pasireikšti kaip neproporcingas arba diskriminacinis baudžiamasis persekiojimas ar baudimas. Toks neproporcingas arba diskriminacinis baudžiamasis persekiojimas ar baudimas gali atsirasti, be kita ko, tais atvejais, kai prašytojas atsisako atlikti karo tarnybą dėl moralinių, religinių ar politinių priežasčių arba dėl priklausomybės tam tikrai etninei grupei ar tam tikros pilietybės;

(39)

viena iš sąlygų pabėgėlio statusui įgyti pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį sąlygų yra priežastinis ryšys tarp persekiojimo priežasčių, t. y. rasės, religijos ar įsitikinimų, pilietybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir persekiojimo veiksmų arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo;

(40)

taip pat būtina įvesti bendrą persekiojimo priežasties „priklausymas tam tikrai socialinei grupei“ sąvoką. Apibrėžiant tam tikrą socialinę grupę turėtų būti deramai atsižvelgiama į aspektus, susijusius su prašytojo seksualine orientacija ar lytimi, įskaitant lytinę tapatybę ir lyties raišką, kurie galėtų būti susiję su tam tikromis teisinėmis tradicijomis ir papročiais, kurių laikantis, pvz., žalojami lyties organai, vykdoma prievartinė sterilizacija ar daromi prievartiniai abortai, kiek tai yra susiję su visiškai pagrįsta prašytojo baime būti persekiojamam. Priklausomai nuo aplinkybių, negalia galėtų būti vienas iš požymių, naudojamų tam tikrai socialinei grupei apibrėžti;

(41)

aplinkybės kilmės šalyje, įskaitant, pavyzdžiui, tai, kad yra priimti ir taikomi baudžiamosios teisės aktai, kurie specialiai skirti lesbietėms, gėjams, biseksualiems, translyčiams ir interseksualiems asmenims, gali reikšti, kad tie asmenys turi būti laikomi tam tikra socialine grupe;

(42)

vertindamos tarptautinės apsaugos prašymus, valstybių narių kompetentingos institucijos turėtų prašytojo patikimumą vertinti tokiais metodais, kad būtų paisoma pagal Chartiją ir EŽTK užtikrinamų asmens teisių, visų pirma teisės į žmogaus orumą ir teisės į privatų ir šeimos gyvenimą. Visų pirma dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės prašytojų neturėtų būti išsamiai klausinėjama apie jų lytinį gyvenimą arba atliekami su tuo susiję tyrimai;

(43)

Jungtinių Tautų tikslai ir principai nustatyti Jungtinių Tautų Chartijos preambulėje ir 1 bei 2 straipsniuose ir įtvirtinti jų rezoliucijose dėl kovos su terorizmu priemonių. Šiose rezoliucijose, be kita ko, deklaruojama, kad „teroro aktai, metodai ir praktika prieštarauja Jungtinių Tautų tikslams ir principams“ ir kad „sąmoningas teroro aktų finansavimas, planavimas ir kurstymas taip pat prieštarauja Jungtinių Tautų tikslams ir principams“;

(44)

taikant šio reglamento nuostatas dėl tarptautinės apsaugos nesuteikimo, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad prašytojas įvykdė veiksmus, prieštaraujančius Jungtinių Tautų Chartijos preambulėje ir 1 bei 2 straipsniuose nustatytiems Jungtinių Tautų tikslams ir principams, nėra būtina nustatyti, kad toks prašytojas yra nuteistas už kurį nors iš Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/541 dėl kovos su terorizmu (11) 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų teroristinių nusikaltimų;

(45)

taikant šio reglamento nuostatas dėl tarptautinės apsaugos nesuteikimo teroristinės grupės veikloje dalyvavusiam prašytojui, tai, jog nėra nustatyta, kad tas prašytojas įvykdė, kėsinosi įvykdyti arba grasino įvykdyti teroro aktą, apibrėžtą Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijose, netrukdo valstybių narių institucijoms prašytojo elgesį laikyti prieštaraujančiu Jungtinių Tautų tikslams ir principams;

(46)

individualiai vertinant faktus, kurie galėtų būti rimtos priežastys manyti, kad prašytojas yra kaltas dėl Jungtinių Tautų tikslams ir principams prieštaraujančių veiksmų, yra kurstęs vykdyti tokius veiksmus ar kitaip dalyvavęs vykdant tokius veiksmus, yra labai svarbu tai, kad prašytojas valstybės narės teismuose buvo nuteistas už dalyvavimą teroristinės grupės veikloje, taip pat kad teismas nustatė, jog prašytojas buvo tokios grupės vadovas, ir neturėtų būti reikalavimo nustatyti, kad prašytojas kurstė vykdyti teroro aktą ar kitaip dalyvavo jį vykdant;

(47)

politinio nusikaltimo įvykdymas iš esmės nėra pagrindas nesuteikti pabėgėlio statuso. Tačiau itin žiaurūs veiksmai, kai nagrinėjamas veiksmas yra neproporcingas tariamam politiniam tikslui, ir teroro aktai, kuriems būdingas smurtas, net jei jie atliekami siekiant tariamai politinio tikslo, turėtų būti laikomi sunkiais nepolitiniais nusikaltimais, todėl juos atlikusiems asmenims pabėgėlio statusas gali būti nesuteikiamas;

(48)

taip pat reikėtų nustatyti papildomos apsaugos statuso apibrėžimo ir pobūdžio standartus. Papildoma apsauga turėtų papildyti Ženevos konvencijoje numatytą pabėgėlių apsaugą. Nors pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos statuso suteikimo pagrindas skiriasi, nuolat reikalinga apsauga galėtų būti panaši savo galiojimo trukme. Pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusu suteikiamos apsaugos pobūdis gali skirtis tik tais atvejais, kai tai aiškiai numatyta šiame reglamente. Vis dėlto šiuo reglamentu valstybėms narėms leidžiama suteikti tokias pačias teises ir lengvatas abiejų statusų gavėjams;

(49)

būtina nustatyti bendrus kriterijus, kuriais remiantis tarptautinės apsaugos prašytojai bus pripažįstami papildomos apsaugos gavėjais. Tokie kriterijai turėtų būti grindžiami tarptautiniais įsipareigojimais pagal žmogaus teisių dokumentus ir valstybių narių praktika;

(50)

vertinant didelę žalą, dėl kurios prašytojai galėtų būti priskirti prie papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų, nesirenkamojo smurto sąvoka turėtų apimti smurtą, kurį žmonės gali patirti, kad ir kokios būtų jų asmeninės aplinkybės;

(51)

vertinant didelę žalą, situacijos, kuriose trečiosios šalies ginkluotosios pajėgos susiremia su viena ar keliomis ginkluotomis grupuotėmis arba dvi ar kelios ginkluotos grupuotės susiremia tarpusavyje, turėtų būti laikomos vidaus ginkluotu konfliktu. Toks konfliktas nebūtinai turi būti kvalifikuojamas kaip netarptautinis ginkluotas konfliktas, kaip tai suprantama pagal tarptautinę humanitarinę teisę, o atlikus atitinkamoje teritorijoje vykdomo smurto lygio vertinimą, nereikia atskirai vertinti ginkluotų susirėmimų intensyvumo, konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygio arba konflikto trukmės;

(52)

dėl reikalaujamų įrodymų, kad civilio gyvybei ar asmeniui iškilusi didelė ir asmeninė grėsmė, sprendžiančiosios institucijos neturėtų reikalauti iš prašytojų pateikti įrodymų, kad grėsmė jiems kyla būtent dėl su jų asmeninėmis aplinkybėmis susijusių veiksnių. Vis dėlto prašymui pagrįsti pakanka mažesnio beatodairiško smurto lygio, jei prašytojai gali įrodyti, kad grėsmė jiems kyla būtent dėl su jų asmeninėmis aplinkybėmis susijusių veiksnių. Be to, išimtiniais atvejais turėtų laikoma, jog sprendžiančioji institucija nustatė, kad asmeniui iškilusi didelė ir asmeninė grėsmė, kai ginkluotam konfliktui būdingas toks aukštas beatodairiško smurto lygis, kad esama pagrįstų priežasčių manyti, jog į savo kilmės šalį arba atitinkamą jos dalį sugrąžintiems civiliams asmenims kiltų realus pavojus patirti didelę grėsmę vien dėl to, kad jie yra ten;

(53)

priklausomai nuo aplinkybių (tarp jų buvimo šalyje trukmė ir tikslas), kelionė į kilmės šalį galėtų būti požymis, kad pabėgėlio statuso gavėjai vėl pasirinko naudotis savo kilmės šalies teikiama apsauga, kad jie vėl apsigyveno savo kilmės šalyje arba kad papildomos apsaugos statuto gavėjų atveju nebėra pagrindų suteikti tą statusą;

(54)

pagal Reglamentą (ES) 2024/1348 valstybės narės turėtų užtikrinti, kad prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisinę gynybą teisme dėl sprendžiančiųjų institucijų sprendimų atmesti tarptautinės apsaugos prašymus kaip nepagrįstus arba dėl sprendimų panaikinti tarptautinę apsaugą. Todėl priežastis, dėl kurių sprendžiančioji institucija nusprendė atmesti tarptautinės apsaugos prašymą arba panaikinti gavėjo tarptautinę apsaugą, turėtų išsamiai išanalizuoti kompetentingas teismas, nagrinėdamas pareikštą ieškinį dėl to sprendimo atmesti prašymą arba dėl to sprendimo panaikinti statusą;

(55)

kelionės dokumentai, kurie tarptautinės apsaugos gavėjams pirmą kartą išduoti arba jų galiojimas pratęstas įsigaliojus šiam reglamentui, turėtų atitikti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2252/2004 (12) arba lygiaverčius būtinuosius apsauginių savybių ir biometrikos standartus;

(56)

leidimas gyventi šalyje, kuris tarptautinės apsaugos gavėjams pirmą kartą išduotas arba jo galiojimas pratęstas įsigaliojus šiam reglamentui, turėtų atitikti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1030/2002 (13);

(57)

laikotarpiu nuo tarptautinės apsaugos suteikimo iki leidimo gyventi šalyje išdavimo valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos gavėjai galėtų veiksmingai naudotis visomis šiame reglamente nustatytomis teisėmis, išskyrus judėjimo laisvę Sąjungoje ir teisę gauti kelionės dokumentą;

(58)

šeimos nariams dėl jų artimo ryšio su tarptautinės apsaugos gavėjais paprastai gresia tokie persekiojimo veiksmai ar didelė žala, dėl kurių gali būti suteikiama tarptautinė apsauga. Kai šeimos nariai, esantys tos pačios valstybės narės teritorijoje, neatitinka sąlygų tarptautinei apsaugai įgyti, siekiant išsaugoti šeimos vientisumą jiems turėtų būti suteikta teisė prašyti leidimo gyventi šalyje. Tokie leidimai gyventi šalyje turėtų būti išduodami, išskyrus atvejus, kai šeimos nariams taikomi statuso nesuteikimo pagrindai arba kai kitaip to reikalauja nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos priežastys. Šeimos nariai taip pat turėtų turėti tokias teises, kokios suteikiamos tarptautinės apsaugos gavėjui, kai tik suteikiama tarptautinė apsauga. Nedarant poveikio su šeimos vientisumo išsaugojimu susijusioms šio reglamento nuostatoms, jei situacijai taikoma Tarybos direktyva 2003/86/EB (14) ir joje nustatytos šeimos susijungimo sąlygos yra tenkinamos, tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariams, kurie individualiai neatitinka sąlygų pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusui įgyti, turėtų būti suteikiami leidimai gyventi šalyje ir atitinkamos teisės pagal tą direktyvą. Šis reglamentas turėtų būti taikomas nedarant poveikio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2004/38/EB (15);

(59)

kelionės dokumentai tarptautinės apsaugos gavėjų šeimos nariams turėtų būti išduodami laikantis nacionalinių procedūrų;

(60)

vertindamos aplinkybių atitinkamoje trečiojoje šalyje pasikeitimą, valstybių narių kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į individualią tarptautinės apsaugos gavėjo padėtį, turėtų tikrinti, ar apsaugą teikiantis subjektas ar subjektai toje šalyje ėmėsi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, taigi ar jie, be kita ko, naudojasi veiksminga teisine sistema persekiojimo veiksmams ar didelei žalai nustatyti, baudžiamajam persekiojimui vykdyti ir bausmėms skirti, ir ar tarptautinės apsaugos gavėjas galės naudotis tokia apsauga, jeigu pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusas bus panaikintas;

(61)

vertindama, ar išnyko pagrindai, kuriais remiantis buvo suteikta tarptautinė apsauga, sprendžiančioji institucija turėtų atsižvelgti į visus svarbius turimus nacionalinius, Sąjungos ir tarptautinius informacijos šaltinius ir gaires, įskaitant Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro pateiktas rekomendacijas;

(62)

jei prašytojui taikomas Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnis, susijęs su apsauga ar parama, kurią teikia Jungtinių Tautų organai ar agentūros, išskyrus Jungtinių Tautų vyriausiąjį pabėgėlių reikalų komisarą, vertindama, ar šią apsaugą arba paramą nustota teikti dėl nuo prašytojo nepriklausančių priežasčių ir valios, sprendžiančioji institucija turėtų nustatyti, ar prašytojas buvo priverstas išvykti iš atitinkamo organo ar agentūros veiklos teritorijos, ar jo asmeniniam saugumui kilo didelis pavojus ir ar atitinkamas organas arba agentūra negalėjo užtikrinti prašytojo gyvenimo sąlygų pagal tam organui ar agentūrai suteiktus įgaliojimus;

(63)

praradus pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusą, valstybės narės sprendžiančiosios institucijos sprendimas panaikinti statusą neužkerta kelio atitinkamam trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pagal susijusią Sąjungos ir nacionalinę teisę prašyti leidimo gyventi šalyje dėl kitų priežasčių, nei tos, dėl kurių jam buvo suteikta tarptautinė apsauga, arba ir toliau teisėtai likti tos valstybės narės teritorijoje dėl kitų priežasčių, ypač, jei jis turi galiojantį Sąjungos ilgalaikį leidimą gyventi šalyje;

(64)

sprendimas nutraukti tarptautinės apsaugos galiojimą neturėtų būti taikomas atgaline data. Sprendimas panaikinti tarptautinę apsaugą turėtų būti taikomas atgaline data. Kai sprendimas grindžiamas statuso praradimo pagrindu, jis neturėtų būti taikomas atgaline data. Kai pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusas panaikinamas remiantis tuo, kad jis niekada neturėjo būti suteiktas, įgytos teisės galėtų būti išlaikomos arba prarandamos priklausomai nuo nacionalinės teisės;

(65)

tarptautinės apsaugos gavėjai turėtų gyventi valstybėje narėje, kuri jiems suteikė apsaugą. Tarptautinės apsaugos gavėjams, turintiems galiojantį kelionės dokumentą ir leidimą gyventi šalyje, išduotus visą Šengeno acquis taikančios valstybės narės, turėtų būti leidžiama atvykti į visą Šengeno acquis taikančių valstybių narių teritoriją ir joje laisvai judėti leidžiamu buvimo šalyje laikotarpiu, laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 (16) ir Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo (17) 21 straipsnio. Tarptautinės apsaugos gavėjai taip pat gali prašyti leidimo gyventi kitoje valstybėje narėje nei ta, kuri jiems suteikė tarptautinę apsaugą, laikydamiesi atitinkamų Sąjungos taisyklių ir nacionalinių taisyklių, tačiau pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusas ir susijusios teisės dėl to nėra perkeliamos;

(66)

siekiant užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos gavėjai laikytųsi leidžiamo buvimo ar gyvenimo šalyje laikotarpio pagal atitinkamus nacionalinės, Sąjungos ar tarptautinės teisės aktus, reikėtų iš dalies pakeisti Tarybos direktyvą 2003/109/EB (18) ir nustatyti, kad penkerių metų laikotarpis, kuriam pasibaigus tarptautinės apsaugos gavėjai gali gauti Sąjungos ilgalaikio gyventojo statusą, būtų iš esmės skaičiuojamas iš naujo kaskart, kai tik būtų nustatoma, kad tarptautinės apsaugos gavėjas yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kuri jam suteikė tarptautinę apsaugą, nors ten būti ar gyventi neturi teisės;

(67)

valstybės narės institucijos pasilieka tam tikrą veiksmų laisvę, susijusią su viešąja tvarka ir nacionaliniu saugumu; šios sąvokos turėtų būti aiškinamos pagal nacionalinę, Sąjungos ir tarptautinę teisę. Priklausomai nuo individualaus konkrečių faktų vertinimo, nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos sąvokos gali apimti atvejus, kai trečiosios šalies pilietis priklauso asociacijai, kuri remia tarptautinį terorizmą, arba remia tokią asociaciją. Vertindamos, ar trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės kelia pavojų valstybės narės nacionaliniam saugumui, jos institucijos turi teisę atsižvelgti, be kita ko, į iš kitų valstybių narių arba trečiųjų šalių gautą informaciją;

(68)

spręsdama dėl teisės gauti šiame reglamente numatytas lengvatas, kompetentinga institucija turėtų deramai atsižvelgti į vaiko interesus ir į konkrečias tarptautinės apsaugos gavėjo artimų giminaičių, kurie jau yra atitinkamoje valstybėje narėje ir kurie nėra šeimos nariai, priklausomumo nuo tarptautinės apsaugos gavėjo aplinkybes. Išimtinėmis aplinkybėmis, kai tarptautinės apsaugos gavėjo artimas giminaitis yra santuoką sudaręs nepilnametis, tačiau jo nelydi sutuoktinis, gali būti laikoma, kad nepilnamečio interesai bus geriausiai užtikrinami jo pradinėje šeimoje;

(69)

valstybės narės turėtų galėti riboti galimybę pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti einant pareigas, susijusias su viešosios valdžios funkcijų vykdymu ir atsakomybe už valstybės ar kitų valdžios institucijų bendrųjų interesų užtikrinimą. Atsižvelgiant į galimybę naudotis savo teise į vienodą požiūrį, susijusia su naryste darbuotojams atstovaujančioje organizacijoje arba vertimusi konkrečia profesija, tarptautinės apsaugos gavėjams turėtų būti neleidžiama dalyvauti viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų valdyme ir eiti viešosios teisės reglamentuojamas pareigas;

(70)

parama būstui įsigyti turėtų būti būtinosios išmokos, jeigu ją galima laikyti socialine parama;

(71)

kad tarptautinės apsaugos gavėjai galėtų veiksmingai naudotis šiuo reglamentu nustatytomis teisėmis ir lengvatomis, būtina atsižvelgti į jų specialius poreikius ir jiems kylančius konkrečius integracijos sunkumus ir jiems sudaryti palankesnes sąlygas naudotis su integracija susijusiomis teisėmis, visų pirma su įsidarbinimu susijusiomis mokymosi ir profesinio mokymo galimybėmis, taip pat užsienio diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo procedūromis, ypač atsižvelgiant į aplinkybes, kai trūksta dokumentais pagrįstų įrodymų arba neįmanoma padengti su pripažinimo procedūromis susijusių išlaidų;

(72)

socialinės apsaugos srityje su tarptautinės apsaugos gavėjais turėtų būti elgiamasi taip pat kaip su valstybės narės, kuri jiems suteikė tarptautinę apsaugą, piliečiais;

(73)

tarptautinės apsaugos gavėjams turėtų būti užtikrinta galimybė naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, įskaitant fizinės ir psichinės sveikatos priežiūrą bei lytinės ir reprodukcinės sveikatos priežiūrą, jeigu tokia galimybė yra užtikrinta ir valstybės narės, kuri jiems suteikė tarptautinę apsaugą, piliečiams;

(74)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas tarptautinės apsaugos gavėjų integracijai į visuomenę, jiems turėtų būti suteikiama galimybė dalyvauti vietos, regionų ir nacionalinio lygmens integracijos programose valstybių narių nustatytomis sąlygomis. Valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę suteikti tarptautinės apsaugos gavėjams galimybę toliau lankyti kalbos kursus, jei jie tokius kursus galėjo lankyti būdami prašytojais;

(75)

kad būtų galima veiksmingai stebėti, kaip taikomas šis reglamentas, reikia jį reguliariai vertinti;

(76)

kadangi šio reglamento tikslų, t. y. nustatyti valstybių narių užtikrinamos tarptautinės apsaugos suteikimo trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, vienodo pabėgėlių arba papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio standartus, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl šio reglamento masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(77)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir 4a straipsnio 1 dalį ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, Airija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(78)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,