(1)

šios direktyvos tikslas – sukurti išsamią sistemą, skirtą veiksmingai užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui artimoje aplinkoje ir kovoti su juo visoje Sąjungoje. Šio tikslo siekiama stiprinant ir nustatant priemones, susijusias su šiomis sritimis: atitinkamų nusikalstamų veikų ir bausmių apibrėžtis, aukų apsauga ir teisė kreiptis į teismą, parama aukoms, geresnis duomenų rinkimas, prevencija, koordinavimas ir bendradarbiavimas;

(2)

vyrų ir moterų lygybė ir nediskriminavimas yra pagrindinės Sąjungos vertybės ir pagrindinės teisės, įtvirtintos atitinkamai Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 2 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 21 ir 23 straipsniuose. Smurtas prieš moteris ir smurtas artimoje aplinkoje kelia pavojų šioms vertybėms ir teisėms, menkina moterų ir mergaičių teises į lygybę visose gyvenimo srityse ir trukdo joms vienodomis sąlygomis dalyvauti visuomeniniame ir profesiniame gyvenime;

(3)

smurtas prieš moteris ir smurtas artimoje aplinkoje yra tokių Chartijoje ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje įtvirtintų pagrindinių teisių, kaip teisė į žmogaus orumą, teisė į gyvybę ir asmens neliečiamybę, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo draudimas, teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, teisė į laisvę ir saugumą, teisė į asmens duomenų apsaugą, teisė būti nediskriminuojamam, įskaitant dėl lyties, ir vaiko teisės, pažeidimas;

(4)

šia direktyva remiami valstybių narių prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai kovoti su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje ir užkirsti jiems kelią, visų pirma pagal Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir, atitinkamais atvejais, Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo, taip pat 2019 m. birželio 21 d. Ženevoje pasirašytą Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo;

(5)

atsižvelgiant į smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje nusikaltimų ypatumus, būtina nustatyti išsamų taisyklių rinkinį, kuriuo būtų tikslingai sprendžiama nuolatinė smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje problema ir atsižvelgiama į specialius smurto aukų poreikius. Galiojančių Sąjungos ir nacionalinio lygmens nuostatų nepakanka, kad būtų galima veiksmingai kovoti su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje ir užkirsti jam kelią. Visų pirma, nors Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose 2011/36/ES (3) ir 2011/93/ES (4), kurios daugiausia dėmesio skiria konkrečioms tokio smurto formoms, o Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2012/29/ES (5), kuria nustatyta bendra nusikaltimų aukoms skirta sistema, aukoms suteikiama tam tikrų apsaugos priemonių, jomis neatsižvelgiama į specialius jų poreikius;

(6)

smurtas prieš moteris ir smurtas artimoje aplinkoje gali paaštrėti, kai jis susijęs su diskriminacija ir dėl lyties, ir bet kokiu kitu diskriminacijos pagrindu ar pagrindais, nurodytais Chartijos 21 straipsnyje, t. y. dėl rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių požymių, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos (toliau – sąveikinė diskriminacija). Todėl valstybės narės turėtų tinkamai atsižvelgti į nuo tokios sąveikinės diskriminacijos kenčiančias aukas, imdamosi konkrečių priemonių. Saveikinę diskriminaciją patiriantiems asmenims kyla didesnė rizika patirti smurtą dėl lyties. Todėl valstybės narės, įgyvendindamos šioje direktyvoje numatytas priemones, turėtų atsižvelgti į šį didesnį rizikos lygį, ypač kai tai susiję su individualiu vertinimu siekiant nustatyti aukų apsaugos poreikius, specialistų parama aukoms ir specialistų, kurie, tikėtina, turės kontaktą su aukomis, mokymu ir informavimu;

(7)

aukoms kyla didesnė bauginimo, keršto, antrinės ir pakartotinės viktimizacijos rizika. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad ypatingas dėmesys būtų skiriamas tai rizikai ir būtinybei apsaugoti tokių aukų orumą ir fizinę neliečiamybę. Ankstesnė pažintis arba ankstesni santykiai su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu yra veiksnys, į kurį reikėtų atsižvelgti vertinant keršto riziką;

(8)

aukos turėtų turėti galimybę naudotis savo teisėmis prieš baudžiamąjį procesą, jo metu ir atitinkamą laiką po jo, atsižvelgiant į jų poreikius ir šioje direktyvoje išdėstytas sąlygas;

(9)

su aukų teisėmis susijusios šios direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos visoms aukoms, patyrusioms nusikalstamus veiksmus, prilygstančius smurtui prieš moteris arba smurtui artimoje aplinkoje, kuris laikomas nusikaltimu pagal Sąjungos arba nacionalinę teisę. Tai apima šioje direktyvoje apibrėžtas nusikalstamas veikas, t. y. moterų lyties organų žalojimą, priverstinę santuoką, dalijimąsi intymia ar manipuliuota medžiaga be sutikimo, persekiojimą kibernetinėje erdvėje, priekabiavimą kibernetinėje erdvėje, nepageidaujamų seksualinių vaizdų siuntimą internetu, smurto ir neapykantos kurstymą kibernetinėje erdvėje ir nusikalstamą elgesį, kuriam taikomos kiti Sąjungos teisės aktai, visų pirma direktyvos 2011/36/ES ir 2011/93/ES. Galiausiai tam tikros nusikalstamos veikos, kurios pagal nacionalinę teisę patenka į smurto prieš moteris apibrėžtį. Tai, be kita ko, yra moterų žudymas dėl lyties, išžaginimas, seksualinis priekabiavimas, seksualinė prievarta, persekiojimas, ankstyva santuoka, priverstinis abortas, priverstinė sterilizacija ir įvairių formų kibernetinis smurtas, pavyzdžiui, seksualinis priekabiavimas internete ir tyčiojimasis internete. Smurtas artimoje aplinkoje yra tokios formos smurtas, kuris gali būti atskirai kriminalizuotas pagal nacionalinę teisę arba priskiriamas nusikalstamoms veikoms, kurios padaromos šeimoje ar namų ūkyje arba tarp buvusių ar esamų sutuoktinių ar partnerių, nesvarbu, ar jie gyvena tame pačiame būste. Atskiros valstybės narės savo nacionalinėje baudžiamojoje teisėje gali smurtą prieš moteris interpretuoti plačiau. Reikėtų pažymėti, kad šioje direktyvoje nenagrinėjamas visas nusikalstamo elgesio, kuris yra smurtas prieš moteris, spektras.

(10)

smurtas prieš moteris yra nuolatinė struktūrinės moterų diskriminacijos, kurią lemia istoriškai susiklostę nevienodi moterų ir vyrų galios santykiai, apraiška. Jis kyla iš socialiniu požiūriu suformuotų vaidmenų, elgsenos, veiklos ir požymių, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams. Todėl įgyvendinant šią direktyvą reikėtų taikyti lyčiai atžvalgią perspektyvą;

(11)

smurtas artimoje aplinkoje yra rimta socialinė problema, kuri dažnai lieka nematoma. Jis gali sukelti sunkią psichologinę ir fizinę traumą su sunkiomis pasekmėmis aukos asmeniniam ir profesiniam gyvenimui, nes nusikalstamą veiką padaręs asmuo paprastai yra aukai žinomas asmuo, kuriuo, aukos manymu, ji galėtų pasitikėti. Toks smurtas gali būti įvairių formų, įskaitant fizinį, seksualinį, psichologinį ir ekonominį, ir jis gali pasireikšti įvairiuose santykiuose. Smurtas artimoje aplinkoje dažnai apima prievartinę kontrolę ir gali pasireikšti nepriklausomai nuo to, ar nusikalstamą veiką padaręs asmuo priklauso ar priklausė tam pačiam namų ūkiui kaip auka, ar ne;

(12)

priemonės pagal šią direktyvą parengtos siekiant patenkinti specialius moterų ir mergaičių poreikius, atsižvelgiant į tai, kad, kaip patvirtino duomenys ir tyrimai, jos neproporcingai kenčia nuo smurto formų, kurioms taikoma ši direktyva, t. y. smurto prieš moteris ir smurto šeimoje. Tačiau kiti asmenys taip pat gali tapti šių formų smurto aukomis ir todėl jiems taip pat turėtų būti taikomos tokios pat šioje direktyvoje aukoms numatytos priemonės. Todėl sąvoka „auka“ turėtų reikšti visus asmenis, nepriklausomai nuo jų lyties, ir, jei šioje direktyvoje nenurodyta kitaip, visos aukos turėtų naudotis teisėmis, susijusiomis su aukų apsauga ir teise kreiptis į teismą, parama aukoms ir prevencinėmis priemonėmis;

(13)

dėl jų pažeidžiamumo smurto artimoje aplinkoje patyrimas vaikams gali būti pražūtingas. Vaikai, kurie šeimoje ar namų ūkyje susiduria su smurtu artimoje aplinkoje, paprastai patiria tiesioginę psichologinę ir emocinę žalą, kuri daro poveikį jų vystymuisi, ir jiems kyla didesnė rizika susirgti fizinėmis ir psichinėmis ligomis tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu. Pripažinimas, kad vaikai, patyrę žalą tiesiogiai dėl to, kad patyrė smurtą artimoje aplinkoje, patys yra aukos, yra svarbus žingsnis apsaugant nuo smurto artimoje aplinkoje kenčiančius vaikus.

(14)

šios direktyvos tikslais kompetentingos institucijos turėtų būti suprantamos kaip institucija ar institucijos, pagal nacionalinę teisę paskirtos kompetentingomis vykdyti atitinkamą šioje direktyvoje numatytą pareigą. Kiekviena valstybė narė turėtų nustatyti, kurios institucijos turi būti kompetentingos vykdyti kiekvieną iš tų pareigų;

(15)

pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 288 straipsnį direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, tačiau nacionalinės valdžios institucijoms paliekama teisė pasirinkti jos įgyvendinimo formą ir būdus. Vis dėlto, atsižvelgiant į ypatingą moterų lyties organų žalojimo nusikaltimo pobūdį ir būtinybę užtikrinti aukų, kurios dėl to patiria konkrečią žalą, apsaugą, šios nusikalstamos veikos klausimas turėtų būti konkrečiai sprendžiamas valstybių narių baudžiamosios teisės aktuose. Moterų lyties organų žalojimas yra smurto ir išnaudojimo praktika, susijusi su moters ar mergaitės lyties organais ir vykdoma siekiant išsaugoti ir patvirtinti dominavimą moterų ir mergaičių atžvilgiu ir vykdyti moterų ir mergaičių seksualumo socialinę kontrolę. Kartais tai daroma vaikų ar priverstinės santuokos arba smurto šeimoje atvejais. Moterų lyties organų žalojimas gali būti tradicinė praktika, kurią kai kurios bendruomenės atlieka savo narėms moterims. Tai turėtų apimti ne dėl medicininių priežasčių vykdomą žalojimo praktiką, dėl kurios aukoms padaroma nepataisoma ir visą gyvenimą trunkanti žala. Moterų lyties organų žalojimas sukelia psichologinę ir socialinę žalą, o tai labai kenkia aukos gyvenimo kokybei. Terminas „ekscizija“ turėtų reikšti dalinį ar visišką klitorio ir didžiųjų lytinių lupų pašalinimą. Terminas „infibuliacija“ turėtų reikšti didžiųjų lytinių lūpų užvėrimą dalinai susiuvant išorines vulvos lūpas siekiant susiaurinti makšties angą. Terminas „bet kokio kito žalojimo atlikimas“ turėtų reikšti visus kitus moterų lyties organų pakeitimus;

(16)

priverstinė santuoka yra smurto forma, apimanti sunkius pagrindinių teisių, ypač moterų ir mergaičių teisės į fizinę neliečiamybę, laisvę, autonomiją, fizinę ir psichikos sveikatą, lytinę ir reprodukcinę sveikatą, švietimą ir privatų gyvenimą, pažeidimus. Priverstines santuokas skatinantys veiksniai yra skurdas, nedarbas, papročiai ar konfliktai. Fizinis ir seksualinis smurtas ir grasinimai panaudoti smurtą dažnai yra prievartos formos siekiant priversti moterį ar mergaitę tuoktis. Dažnai privertinę santuoką lydi įvairių formų fizinis ir psichologinis išnaudojimas ir smurtas, pavyzdžiui, seksualinis išnaudojimas. Todėl būtina, kad visos valstybės narės kriminalizuotų priverstinę santuoką ir taikytų atitinkamas sankcijas nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Šia direktyva nedaromas poveikis santuokos apibrėžimams, numatytiems nacionalinėje ar tarptautinėje teisėje. Valstybės narės turėtų imtis būtinų priemonių, kad būtų nustatytas senaties terminas, kuris sudarytų sąlygas atlikti priverstinės santuokos tyrimą, baudžiamąjį persekiojimą, teismo procesą ir priimti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad priverstinės santuokos aukos dažnai yra nepilnamečiai, senaties terminai turėtų būti taikomi tokį laikotarpį, kuris būtų pakankamas ir proporcingas atitinkamos nusikalstamos veikos sunkumui, kad būtų galima veiksmingai pradėti procesą po to, kai auka sulaukia 18 metų;

(17)

būtina nustatyti suderintas nusikalstamų veikų ir bausmių apibrėžtis, kiek tai susiję su tam tikrų formų kibernetiniu smurtu, kai smurtas yra neatsiejamai susijęs su informacinių ir ryšių technologijų (toliau – IRT) naudojimu, ir tos technologijos naudojamos siekiant reikšmingai padidinti žalingo nusikalstamų veikų poveikio sunkumą, taip pakeičiant nusikalstamos veikos požymius. Kibernetinis smurtas ypač dažnai nukreiptas į politikes, žurnalistes ir žmogaus teisių gynėjas ir daro joms poveikį. Žmogaus teisių gynėjai – asmenys, grupės ar organizacijos, kurie remia ir gina visuotinai pripažintas žmogaus teises ir pagrindines laisves. Smurtas kibernetinėje erdvėje gali nutildyti moteris ir trukdyti joms dalyvauti visuomeniniame gyvenime vienodomis sąlygomis su vyrais. Nuo kibernetinio smurto taip pat neproporcingai kenčia moterys ir mergaitės švietimo aplinkoje, pavyzdžiui, mokyklose ir universitetuose, o tai turi neigiamų pasekmių jų tolesniam mokymuisi ir psichikos sveikatai, lemia socialinę atskirtį, nerimą ir skatina žalotis, o kraštutiniais atvejais gali lemti savižudybę;

(18)

naudojant IRT kyla pavojus, kad tam tikrų formų kibernetinis smurtas gali lengvai, greitai ir plačiai suintensyvėti, o tai turi aiškų pavojų sukelti arba pasunkinti didelę ir ilgalaikę žalą aukai. Tokio suintensyvėjimo, kuris yra būtina kelių šioje direktyvoje apibrėžtų kibernetinio smurto nusikaltimų įvykdymo sąlyga, potencialą turėtų reikšti tai, kad tam tikra medžiaga per IRT tampa „prieinama visuomenei“. Terminai „prieinamas visuomenei“ ir „viešai prieinamas“ turėtų būti suprantami kaip reiškiantys galimybę potencialiai pasiekti tam tikrą skaičių asmenų. Tie terminai turėtų būti aiškinami ir taikomi atsižvelgiant į atitinkamas aplinkybes, įskaitant technologijas, naudojamas tam, kad ta medžiaga taptų prieinama. Be to, siekiant nustatyti tik būtiniausias taisykles, taikomas sunkiausioms kibernetinio smurto formoms, atitinkama nusikalstama veika, apibrėžta šioje Direktyvoje, apsiriboja elgesiu, kuris, tikėtina, aukai padarys didelę žalą arba didelę psichologinę žalą, arba elgesiui, dėl kurio auka, tikėtina, rimtai baiminsis dėl savo arba savo išlaikomų asmenų saugumo. Kiekvienu atveju, vertinant, ar dėl elgesio gali būti padaryta didelė žala, turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias bylos aplinkybes, nedarant poveikio teismų nepriklausomumui. Tikimybė, kad bus padaryta didelė žala, gali būti nustatyta remiantis objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis. Šia direktyva nustatoma minimali teisinė sistema toje srityje, o valstybės narės gali pačios nuspręsti priimti arba toliau taikyti griežtesnes baudžiamąsias taisykles;

(19)

visų pirma dėl to, kad intymūs vaizdai ar vaizdo įrašai ar panaši medžiaga, vaizduojanti akivaizdžiai seksualinio pobūdžio veiksmus arba jo intymias kūno vietas, gali būti lengvai, greitai ir plačiai platinami, taip pat dėl jų intymaus pobūdžio, jų viešas paskelbimas naudojantis IRT be to asmens sutikimo gali būti labai žalingas aukoms. Šioje direktyvoje apibrėžta atitinkama nusikalstama veika turėtų apimti visų rūšių tokią medžiagą, pavyzdžiui, vaizdus, nuotraukas ir vaizdo įrašus, įskaitant seksualizuotus vaizdus, garso įrašus ir vaizdo įrašus. Ji turėtų būti susijusi su situacijomis, kai pasitelkiant IRT medžiaga padaroma prieinama visuomenei be aukos sutikimo, neatsižvelgiant į tai, ar auka sutiko, kad tokia medžiaga būtų sukurta, ar galėjo ją perduoti konkrečiam asmeniui. Nusikalstama veika taip pat turėtų apimti medžiagos kūrimą be sutikimo, manipuliavimą ja ar keitimą, pavyzdžiui, redaguojant vaizdus, be kita ko, dirbtinio intelekto priemonėmis, dėl ko ji atrodo taip, tarsi seksualinius veiksmus atliktų asmuo, jeigu vėliau medžiaga be to asmens sutikimo pasitelkiant IRT tampa prieinama visuomenei. Toks kūrimas, manipuliavimas arba keitimas turėtų apimti sintetinės vaizdakaitos medžiagos kūrimą, kai medžiaga pastebimai panaši į esamą asmenį, objektus, vietas ar kitus subjektus ar įvykius ir kurioje vaizduojami asmens seksualiniai veiksmai, o kitiems asmenims klaidingai atrodo, jog medžiaga yra autentiška arba tikra. Siekiant veiksmingai apsaugoti tokio elgesio aukas, taip pat turėtų būti įtrauktas grasinimas tokiu elgesiu;

(20)

vaizdų, vaizdo įrašų ar kitos medžiagos, vaizduojančios akivaizdžiai seksualinio pobūdžio veiksmus arba intymias asmens kūno vietas be to asmens sutikimo, platinimas visuomenei pasitelkiant IRT, neturėtų būti kriminalizuojamas, kai toks nekriminalizavimas reikalingas ginti pagal Chartiją saugomoms pagrindinėms teisėms, visų pirma saviraiškos laisvei, įskaitant laisvę gauti ir perduoti informaciją ir idėjas atviroje ir demokratinėje visuomenėje, taip pat meno ir mokslo laisvei, įskaitant akademinę laisvę. Be to, ši nusikalstama veika neturėtų apimti valdžios institucijų vykdomo medžiagos tvarkymo, visų pirma siekiant vykdyti baudžiamąjį procesą arba užkirsti kelią nusikaltimams, juos nustatyti ar tirti, o tam tikromis aplinkybėmis valstybės narės turėtų galėti atleisti asmenį nuo atsakomybės, pavyzdžiui, kai telefono arba interneto pagalbos linijomis tvarkoma medžiaga siekiant apie nusikalstamą veiką pranešti valdžios institucijoms;

(21)

persekiojimas kibernetinėje erdvėje yra šiuolaikinė smurto forma, kuri dažnai vykdoma prieš šeimos narius ar tame pačiame namų ūkyje kaip nusikalstamą veiką padaręs asmuo gyvenančius asmenis, tačiau tokį smurtą taip pat vykdo buvę partneriai ar pažįstami asmenys. Paprastai nusikalstamą veiką padaręs asmuo piktnaudžiauja technologijomis, kad sustiprintų prievartinį ir kontroliuojantį elgesį, manipuliavimą ir sekimą, taip didindamas aukos baimę, nerimą ir laipsnišką izoliaciją nuo draugų, šeimos ir darbo. Todėl turėtų būti nustatytos minimalios taisyklės dėl persekiojimo kibernetinėje erdvėje. Persekiojimo kibernetinėje erdvėje nusikalstama veika turėtų apimti pakartotinį arba nuolatinį aukos stebėjimą be jos sutikimo ar teisinio leidimo pasitelkiant IRT. Tai gali vykti naudojant aukos asmens duomenis, pavyzdžiui, pavogus tapatybę, slaptažodžius, įsilaužus į jų įrenginius, slapta įdiegus klavišų paspaudimų fiksavimo programinę įrangą siekiant patekti į privačią erdvę, įdiegiant geografinės padėties nustatymo programėles, įskaitant persekiojimo programinę įrangą, arba pavogus jų įrenginius. Be to, persekiojimo kibernetinėje erdvėje nusikalstama veika turėtų apimti aukų stebėseną be to asmens sutikimo ar leidimo naudojant technologinius įrenginius, prijungtus prie daiktų interneto, pavyzdžiui, išmaniuosius buitinius prietaisus. Tačiau gali būti situacijų, kai stebėjimas vykdomas dėl teisėtų priežasčių, pavyzdžiui, kai tėvai stebi, kur yra jų vaikai, taip pat jų veiklą internete, kai giminaičiai stebi sergančių, pagyvenusių ar pažeidžiamų asmenų arba negalią turinčių asmenų sveikatą, arba kai vykdoma žiniasklaidos stebėsena ir atvirųjų šaltinių žvalgybos veikla.

(22)

baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai tikėtina, kad stebėsena aukai gali padaryti didelę žalą. Vertinant, ar tikėtina, kad veiksmas padarys didelę žalą, daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama tam, ar tas veiksmas paprastai padarytų žalą aukai;

(23)

persekiojimo kibernetinėje erdvėje nusikalstamos veikos apibrėžtyje sąvoka „sekimas“ turėtų reikšti asmens buvimo vietos atsekimą ir to asmens judėjimo sekimą, o sąvoka „stebėjimas“ turėtų reikšti asmens stebėjimą apskritai, įskaitant to asmens veiklos stebėjimą. Persekiojimo kibernetinėje erdvėje atveju abiem veiksmais galiausiai siekiama asmenį kontroliuoti;

(24)

turėtų būti nustatytos minimalios taisyklės dėl priekabiavimo kibernetinėje erdvėje, kad būtų aprėptos sunkiausios tokio priekabiavimo kibernetinėje erdvėje formos. Tarp jų turėtų būti pasitelkiant IRT vykdomi pakartotiniai arba nuolatiniai grasinimo veiksmai asmens atžvilgiu, bent jau tais atvejais, kai tokie veiksmai apima grasinimus įvykdyti nusikalstamas veikas, ir kai dėl tokių veiksmų, tikėtina, asmuo ims rimtai bijoti dėl savo arba išlaikomų asmenų saugumo. Be to, turėtų būti apimtas dalyvavimas, pasitelkiant IRT priemones, kartu su kitais asmenimis, viešai prieinamuose grasinamojo arba įžeidžiamojo pobūdžio veiksmuose asmens atžvilgiu, kai tokie veiksmai, tikėtina, padarys tam asmeniui didelę psichologinę žalą; Tokie plataus masto išpuoliai, įskaitant koordinuotus internetinius minios išpuolius, gali virsti smurtavimu realybėje arba sukelti didelę psichologinę žalą, o kraštutiniais atvejais gali privesti auką prieš savižudybės. Tokie išpuoliai dažnai yra nukreipti prieš žinomas politikes, žurnalistes ir žmogaus teisių gynėjas ar kitas žinomas moteris, tačiau jie taip pat gali pasitaikyti kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, universitetų miesteliuose, mokyklose ar darbo vietoje. Tokio smurto internete problema turėtų būti sprendžiama visų pirma tais atvejais, kai išpuoliai vykdomi plačiu mastu, pavyzdžiui, kai priekabiavimą prie vieno asmens vykdo didelė asmenų grupė. Minimalios taisyklės dėl priekabiavimo kibernetinėje erdvėje nusikalstamos veikos taip pat turėtų apimti nepageidaujamą vaizdo, vaizdo įrašo ar kitos panašios medžiagos, vaizduojančios lytinius organus, siuntimą asmeniui (angl. „cyberflashing“), kai tokie veiksmai, tikėtina, padarys tam asmeniui didelę psichologinę žalą. „Cyberflashing“ yra įprasta moterų bauginimo ir nutildymo forma. Minimalios taisyklės dėl priekabiavimo kibernetinėje erdvėje nusikalstamos veikos taip pat turėtų apimti taisykles, susijusias su situacijomis, kai aukos asmeninė informacija be aukos sutikimo pasitelkiant IRT padaroma prieinama visuomenei, siekiant paskatinti kitus asmenis daryti fizinę ar didelę psichologinę žalą aukai (angl. „doxing“);

(25)

dėl išaugusio naudojimosi internetu ir socialiniais tinklais pastaraisiais metais labai išaugo viešas smurto ir neapykantos, įskaitant dėl lyties, kurstymas. Interneto sustiprinamas nevaržymo efektas sudaro palankias sąlygas lengvai, sparčiai ir plačiai dalytis neapykantos kalba pasitelkiant skaitmenines priemones, nes tariamas anonimiškumas internete ir nebaudžiamumo jausmas sumažina žmonių susilaikymą nuo tokios kalbos vartojimo. Moterys dažnai tampa seksistinės neapykantos ir neapykantos prieš moteris taikiniu, o tai gali peraugti į neapykantos nusikaltimus realiame gyvenime. Šiai problemai turi būti užkertamas kelias arba ji turi būti užkardoma ankstyvuoju etapu. Šios rūšies kurstymui vartojama kalba ne visada tiesiogiai susijusi su asmens, kuriam ji taikoma, lytimi, tačiau apie šališką motyvaciją galima spręsti iš kurstymo bendro turinio ar konteksto;

(26)

smurto ar neapykantos kurstymo kibernetinėje erdvėje nusikalstama veika suponuoja, kad kurstymas išreiškiamas ne vien privačiomis aplinkybėmis, bet viešai pasitelkiant IRT. Todėl tam reikia, kad tam tikra smurtą ar neapykantą kurstanti medžiaga būtų viešai platinama, o tai turėtų būti suprantama kaip jos padarymas prieinama pasitelkiant IRT potencialiai neribotam žmonių skaičiui, t. y. kad medžiaga taptų lengvai prieinama naudotojams apskritai – medžiagą pateikęs asmuo neturi imtis jokių papildomų veiksmų, neatsižvelgiant į tai, ar tas asmuo faktiškai turi prieigą prie atitinkamos informacijos. Atitinkamai, kai dėl prieigos prie medžiagos reikia registruotis ar prisijungti prie naudotojų grupės, turėtų būti laikoma, kad ta informacija yra viešai skleidžiama tik tuo atveju, kai prieigos prie medžiagos prašantys naudotojai yra automatiškai registruojami arba jiems suteikiamas leidimas be žmogaus priimamo sprendimo ar nesirenkant, kam suteikti prieigą. Vertindamos, ar medžiaga laikytina neapykantos ar smurto kurstymu, kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į Chartijos 11 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teisę į saviraiškos laisvę;

(27)

siekiant užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp saviraiškos laisvės ir baudžiamojo persekiojimo už smurto ar neapykantos kurstymą kibernetinėje erdvėje, valstybės narės turėtų turėti galimybę pasirinkti bausti tik už tokį elgesį, kuris gali sutrikdyti viešąją tvarką arba kuris yra grasinamojo, smurtinio ar įžeidžiamojo pobūdžio. Tų sąlygų taikymas, kai to reikalaujama pagal nacionalinę teisę, neturėtų pakenkti nuostatos, kuria apibrėžiama smurto ar neapykantos kurstymo kibernetinėje erdvėje nusikalstama veika, veiksmingumui.

(28)

sankcijos už šioje direktyvoje apibrėžtas nusikalstamas veikas turėtų būti veiksmingos, atgrasomosios ir proporcingos. Šiuo tikslu reikėtų nustatyti minimalias maksimalios laisvės atėmimo bausmės ribas fiziniams asmenims. Šioje direktyvoje numatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė už fizinių asmenų padarytas nusikalstamas veikas turėtų būti taikoma bent už sunkiausių formų tokio pobūdžio nusikalstamas veikas;

(29)

aukos turėtų galėti lengvai pranešti apie smurto prieš moteris ar smurto artimoje aplinkoje nusikaltimus ir pateikti įrodymus nepatirdamos antrinės ar pakartotinės viktimizacijos. Itin svarbu, kad, kai įmanoma, aukos, pranešdamos apie nusikalstamas veikas, būtų nukreipiamos į specializuotą kontaktinį punktą, neatsižvelgiant į tai, ar pateikiamas skundas dėl nusikalstamos veikos. Tas kontaktinis punktas galėtų būti parengtas policijos pareigūnas arba bet koks specialistas, apmokytas padėti aukoms.

(30)

valstybės narės turėtų numatyti galimybę ne tik teikti pranešimus asmeniškai, bet ir skundus internetu arba kitomis prieinamomis ir saugiomis IRT priemonėmis, kad būtų galima pranešti apie smurtą prieš moteris ar smurtą artimoje aplinkoje, bent jau dėl kibernetinių nusikaltimų – dalijimosi intymia ar manipuliuota medžiaga be sutikimo, persekiojimo kibernetinėje erdvėje, priekabiavimo kibernetinėje erdvėje ir smurto bei neapykantos kurstymo kibernetinėje erdvėje, apibrėžtų šioje direktyvoje. Aukos turėtų turėti galimybę įkelti su savo pranešimu susijusią medžiagą, pavyzdžiui, įtariamo smurtinio elgesio momentines ekrano kopijas;

(31)

atsižvelgiant į smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje ypatumus ir į padidėjusią riziką, kad aukos gali atsiimti savo skundą, nepaisant to, kad yra nusikalstamos veikos aukos, svarbu, kad atitinkami įrodymai būtų renkami kuo anksčiau, laikantis taikytinų nacionalinių procedūrinių taisyklių;

(32)

valstybės narės gali išplėsti teisinę pagalbą, įskaitant nemokamą teisinę pagalbą, kad ji apimtų apie nusikalstamas veikas pranešančias aukas, kai tai numatyta pagal nacionalinę teisę. Vertindamos aukos išteklius, kad būtų galima nuspręsti, ar suteikti teisinę pagalbą, valstybės narės turėtų atsižvelgti į aukos galimybę veiksmingai naudotis savo finansiniais ištekliais. Smurtas artimoje aplinkoje gali virsti nusikalstamą veiką padariusio asmens vykdoma ekonomine kontrole, o aukos gali neturėti veiksmingų galimybių naudotis savo finansiniais ištekliais;

(33)

smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris atveju, ypač kai smurtauja artimi šeimos nariai ar lytiniai partneriai, aukos gali patirti tokią nusikalstamą veiką padariusio asmens prievartą, kad bijo kreiptis į kompetentingas institucijas, net jei jų gyvybei gresia pavojus. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų konfidencialumo taisyklės nebūtų kliūtis sveikatos priežiūros specialistams pranešti kompetentingoms institucijoms, kai jie turi pagrįstų priežasčių manyti, jog gresia tiesioginis rimtos fizinės žalos pavojus. Toks pranešimas yra pagrįstas, nes tie, kurie juos patiria arba yra tiesioginiai jų liudininkai, gali apie juos nepranešti. Panašiai, smurto artimoje aplinkoje šeimoje ar smurto prieš moteris, nuo kurio nukenčia vaikai, atvejus dažnai nustato tik tretieji asmenys, pastebėję neįprastą vaiko elgesį ar jo patirtą fizinę žalą. Vaikai turi būti veiksmingai apsaugoti nuo tokių formų smurto ir turi būti nedelsiant imtasi tinkamų priemonių. Todėl specialistai, kurie bendrauja su nukentėjusiais vaikais, įskaitant sveikatos priežiūros, socialinių tarnybų ar švietimo specialistus, neturėtų būti varžomi konfidencialumo reikalavimų, kai jie turi pagrįstų priežasčių manyti, kad vaikui padaryta rimta fizinė žala. Kai specialistai praneša apie tokius smurto atvejus, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jie nebūtų laikomi atsakingais už konfidencialumo reikalavimų pažeidimą; Tačiau, vadovaujantis Chartijos 7 straipsniu, turėtų būti užtikrinama advokatų profesinės paslapties apsauga, kurią pateisina demokratinėje visuomenėje advokatų atliekamas labai svarbus vaidmuo. Kai tai numatyta nacionalinėje teisėje, taip pat turėtų būti saugoma dvasininkų išpažinties paslaptis arba lygiaverčiai principai, taikomi siekiant apsaugoti religijos laisvę. Be to, specialistų galimybė pranešti apie tokius smurto atvejus nedaro poveikio masinės komunikacijos priemonių kontekste nacionalinėms taisyklėms dėl konfidencialumo ar šaltinių;

(34)

siekiant spręsti nepakankamo pranešimo problemą tais atvejais, kai auka yra vaikas, turėtų būti nustatytos saugios ir vaikams pritaikytos pranešimų teikimo procedūros. Tai galėtų būti kompetentingų institucijų vykdomos apklausos paprasta ir suprantama kalba; Valstybės narės turėtų kiek įmanoma užtikrinti, kad būtų vaikų globos ir pagalbos vaikams specialistų, kurie galėtų padėti jiems atlikti pranešimo procedūras. Gali būti aplinkybių, kai tokia pagalba gali būti neaktuali, pavyzdžiui, dėl vaiko brandos arba jei pranešimai teikiami internetu, arba kai tokią pagalbą gali būti sudėtinga suteikti, pavyzdžiui, retai apgyvendintose vietovėse;

(35)

svarbu, kad valstybės narės užtikrintų, jog aukos, kurios yra trečiųjų šalių piliečiai, nepriklausomai nuo jų gyventojo statuso, nebūtų atgrasomos nuo pranešimo apie smurto prieš moteris ar smurto artimoje aplinkoje atvejus ir nebūtų diskriminuojamos dėl jų gyventojo statuso pagal Direktyvos 2012/29/ES tikslus. Siekiant apsaugoti visas aukas nuo pakartotinio smurto, svarbu laikytis į aukas orientuoto požiūrio. Visų pirma turėtų būti užtikrinta, kad vykdant grąžinimo procedūrą pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB (6) nebūtų užkertamas kelias aukoms pasinaudoti savo teise būti išklausytoms pagal Direktyvą 2012/29/ES. Pagal Direktyvą 2008/115/EB valstybės narės gali nuspręsti dėl asmeninių, humanitarinių ar kitų priežasčių suteikti atskirą leidimą gyventi arba kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, ir privalo laikytis toje direktyvoje nustatytos pareigos kuo labiau atsižvelgti į specialius pažeidžiamų asmenų poreikius savanoriško išvykimo laikotarpiu, jei pagal tą direktyvą toks laikotarpis buvo suteiktas;

(36)

delsimas nagrinėti skundus dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje gali kelti ypatingą pavojų jo aukoms, nes joms vis dar gali grėsti tiesioginis pavojus, o nusikalstamą veiką padarę asmenys dažnai gali būti artimi šeimos nariai arba sutuoktiniai. Todėl kompetentingos institucijos turėtų būti tinkamai apmokytos ir turėti atitinkamų ekspertinių žinių bei veiksmingų tyrimo priemonių, kad galėtų tirti tokius veiksmus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už juos, nesteigdamos specializuotų tarnybų ar padalinių;

(37)

išžaginimo veiksmų tyrimai ar baudžiamasis persekiojimas už juos neturėtų priklausyti nuo to, ar auka ar jos atstovas praneša apie tokius veiksmus, arba nuo aukos ar aukos atstovo skundo. Be to, baudžiamasis procesas turėtų būti tęsiamas net ir tuo atveju, kai auka skundą atsiima. Tai nedaro poveikio baudžiamojo persekiojimo institucijų diskrecijai nutraukti baudžiamąjį procesą dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, kai jos padaro išvadą, kad nėra pakankamai įrodymų tęsti baudžiamąjį procesą;

(38)

smurto artimoje aplinkoje ir seksualinio smurto aukoms paprastai reikia skubios apsaugos ir specialios paramos, pavyzdžiui, lytinio partnerio smurto atveju, kai recidyvo lygis paprastai yra didelis. Todėl individualus aukos poreikių vertinimas turėtų būti pradėtas kuo anksčiau, pavyzdžiui, kai auka pirmą kartą susisiekia su kompetentingomis institucijomis, kuo greičiau po to, kai auka pirmą kartą susisiekia su kompetentingomis institucijomis, arba kai tik kyla įtarimų, kad asmuo yra smurto artimoje aplinkoje ar seksualinio smurto auka; Tai galima padaryti prieš aukai oficialiai pranešant apie nusikalstamą veiką arba pačių kompetentingų institucijų iniciatyva, jei apie nusikalstamą veiką praneša trečioji šalis;

(39)

vertinant aukos apsaugos ir paramos poreikius, pagrindinis rūpestis turėtų būti aukos saugumo užtikrinimas ir specialiai pritaikytos paramos teikimas, be kita ko, atsižvelgiant į individualias aukos aplinkybes. Aplinkybės, kurioms reikia skirti ypatingą dėmesį, gali apimti faktą, kad auka yra nėščia, aukos priklausomybę nuo nusikalstamą veiką padariusio asmens ar įtariamojo ar ryšį su juo, riziką, kad auka sugrįš pas nusikalstamą veiką padariusį asmenį ar įtariamąjį, neseniai įvykusį atsiskyrimą nuo nusikalstamą veiką padariusio asmens ar įtariamojo, potencialią riziką, kad siekiant kontroliuoti auką bus naudojami vaikai, riziką negalią turinčioms aukoms ir gyvūnų augintinių naudojimą siekiant padaryti aukai spaudimą. Taip pat reikėtų atsižvelgti į nusikalstamą veiką padariusio asmens arba įtariamojo vykdomos aukos kontrolės psichologiniu ar ekonominiu požiūriu lygį;

(40)

siekiant užtikrinti visapusišką paramą aukoms ir jų apsaugą, visos kompetentingos institucijos ir atitinkamos įstaigos, ne tik teisėsaugos ir teisminės institucijos, turėtų dalyvauti vertinant aukoms kylančią riziką ir tinkamas paramos priemones, remiantis aiškiomis valstybių narių parengtomis gairėmis. Į tokias gaires turėtų būti įtraukti veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant nusikalstamą veiką padariusio asmens arba įtariamojo keliamą pavojų, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad įtariamieji, kaltinami nesunkiais nusikaltimais, gali būti tokie pat pavojingi kaip ir tie, kurie kaltinami sunkesniais nusikaltimais, ypač smurto šeimoje ir persekiojimo atvejais; Kompetentingos institucijos reguliariai peržiūri individualų vertinimą, taip užtikrindamos, kad neliktų neatsižvelgta į jokius naujus aukos apsaugos ar paramos poreikius. Tokia peržiūra galėtų būti atliekama svarbiais proceso etapais, pavyzdžiui, teismo proceso pradžioje, priimant teismo sprendimą arba svarstant globos tvarkos arba bendravimo teisių peržiūrą;

(41)

siekiant išvengti antrinės ir pakartotinės viktimizacijos, bauginimo ir keršto, išlaikomiems asmenims turėtų būti taikomos tokios pačios apsaugos priemonės kaip ir aukoms, išskyrus atvejus, kai yra požymių, kad išlaikomi asmenys neturi specialių poreikių. Kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, ar yra kokių nors požymių, kad išlaikomas asmuo neturi specialių apsaugos poreikių, nes, jei galima nustatyti, kad specialių apsaugos poreikių nėra, bet kokia priemonė, pagrįsta klaidinga prielaida dėl specialių apsaugos poreikių, būtų neproporcinga. Jaunesniems nei 18 metų išlaikytiniams dėl jų pažeidžiamumo kyla pavojus patirti emocinę žalą, kuri kenkia jų vystymuisi. Jai tai numatyta nacionalinėje teisėje, gali būti laikoma, kad panašus pavojus kyla ir kitiems išlaikytiniams;

(42)

aukoms dažnai reikia specialios paramos. Siekdamos užtikrinti, kad jos veiksmingai gautų paramos pasiūlymus, kompetentingos institucijos turėtų nukreipti aukas į atitinkamas paramos tarnybas. Tai visų pirma turėtų būti daroma tais atvejais, kai atlikus individualų vertinimą nustatyta, kad auka turi ypatingų paramos poreikių. Nustatant, ar nukreipti nukentėjusius vaikus į paramos tarnybas, pirmiausia vadovaujamasi geriausiais tų aukų interesais, kaip nustatyta Chartijos 24 straipsnyje. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kompetentingų institucijų vykdomas susijusių asmens duomenų tvarkymas būtų grindžiamas teisės aktais, laikantis atitinkamų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 (7) nuostatų dėl duomenų tvarkymo teisėtumo ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/680 (8). Tokiuose teisės aktuose turėtų būti numatytos tinkamos asmens duomenų apsaugos priemonės, kuriomis būtų paisoma teisės į duomenų apsaugą esmės, ir nustatytos tinkamos ir konkrečios priemonės asmenų pagrindinėms teisėms ir interesams apsaugoti. Kai kompetentingos institucijos perduoda aukų asmens duomenis paramos tarnyboms aukų nukreipimo tikslais, jos turėtų užtikrinti, kad perduodami duomenys neviršytų to, kas būtina siekiant paramos tarnybas informuoti apie bylos aplinkybes, kad aukos gautų tinkamą paramą ir apsaugą. Paramos tarnybos asmens duomenis turėtų saugoti tik tiek, kiek būtina, ir bet kuriuo atveju ne ilgiau kaip 5 metus arba trumpesnį laikotarpį, jei tai nustatyta nacionalinėje teisėje, po paskutinio paramos tarnybos ir aukos kontakto;

(43)

valstybės narės turėtų imtis reikiamų priemonių, kad užtikrintų galimybę gauti skubius draudimo orderius, apribojančius ir apsaugos orderius, kad būtų užtikrinta veiksminga aukų ir išlaikomų asmenų apsauga;

(44)

nepakeičiant įtariamųjų ir nusikalstamą veiką padariusių asmenų suėmimo ir sulaikymo, kuriems ir toliau taikoma nacionalinė teisė, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad skubūs draudimo orderiai, apribojantys ir apsaugos orderiai galėtų būti išduodami tiesioginio pavojaus atvejais, pavyzdžiui, kai žala yra neišvengiama arba jau padaryta ir tikėtina, kad bus vėl padaryta, ir kad susidarius atitinkamai situacijai ir tuo atveju, jei pagal nacionalinę teisę tokie orderiai išduodami aukos prašymu, aukos būtų informuotos apie galimybę prašyti išduoti tokius orderius;

(45)

apsaugos orderiais, be kita ko, gali būti draudžiama nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ar įtariamajam patekti į tam tikras vietoves, artintis prie aukos ar išlaikomų asmenų arčiau nei nustatytu atstumu arba su šiais asmenimis susisiekti, be kita ko, naudojantis elektroninėmis sąsajomis. Apsaugos orderiais taip pat prireikus gali būti draudžiama turėti šaunamuosius ar mirtinus ginklus. Skubūs draudimo orderiai, apribojantys ir apsaugos orderiai turėtų būti išduodami konkrečiam laikotarpiui arba iki jų pakeitimo ar panaikinimo;

(46)

elektroninis stebėjimas suteikia galimybę, kai aktualu, užtikrinti skubių draudimo orderių, apribojančių ar apsaugos orderių laikymąsi, užfiksuoti tokių orderių ar teismo nutarčių pažeidimo įrodymus ir stiprinti nusikalstamą veiką padariusių asmenų priežiūrą. Kai įmanoma, tinkama ir aktualu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir teisinį proceso pobūdį, turėtų būti apsvarstyta galimybė vykdyti elektroninį stebėjimą, kad būtų užtikrintas skubių draudimo orderių, apribojančių ir apsaugos orderių vykdymas. Kai vykdomas elektroninis stebėjimas, aukos visada turėtų būti informuojamos apie tokio stebėjimo galimybes ir apribojimus;

(47)

siekiant užtikrinti skubių draudimo orderių, apribojančių ir apsaugos orderių veiksmingumą, už tokių orderių pažeidimus turėtų būti taikomos sankcijos. Tos sankcijos gali būti baudžiamojo arba nebaudžiamojo pobūdžio ir gali apimti laisvės atėmimo bausmes, baudas ar kitas sankcijas, kurios yra veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos. Labai svarbu, kad aukos turėtų galimybę būti informuotos apie skubių draudimo orderių, apribojančių ar apsaugos orderių pažeidimą, kai toks pažeidimas gali turėti įtakos jų saugumui. Kadangi skubaus draudimo orderio, apribojančio ar apsaugos orderio pažeidimai gali padidinti riziką ir dėl to gali prireikti papildomos apsaugos, esant pranešimui apie pažeidimą prireikus reikėtų apsvarstyti galimybę peržiūrėti individualų vertinimą;

(48)

įrodymų apie ankstesnį seksualinį elgesį, aukos seksualinę orientaciją ir puošimąsi ar aprangą teikimas siekiant kvestionuoti aukų patikimumą ir sutikimo nebuvimą seksualinio smurto atvejais, ypač išžaginimo atvejais, gali dar labiau įtvirtinti žalingus aukų stereotipus ir lemti pakartotinę ar antrinę viktimizaciją. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad įrodymais, susijusiais su aukos ankstesniu seksualiniu elgesiu ar kitais su tuo susijusiais aukos privataus gyvenimo aspektais, galėtų būti leidžiama naudotis tik tuo atveju, jei tai būtina siekiant įvertinti konkretų klausimą nagrinėjamoje byloje arba siekiant pasinaudoti teise į gynybą;

(49)

atsižvelgiant į unikalius smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje nusikaltimų ypatumus ir aplinkybes, teisėsaugos ir baudžiamojo persekiojimo institucijoms skirtos gairės yra tikrai naudingos. Atsižvelgiant į ypatingą aukų pažeidžiamumą, gairės, kaip su jomis turėtų būti elgiamasi kiekvienu proceso etapu, yra labai svarbios siekiant didinti informuotumą ir išvengti pakartotinės viktimizacijos kovojant su tų rūšių nusikalstamomis veikomis. Baudžiamojo persekiojimo institucijoms skirtos gairės gali būti pateikiamos ir kaip procedūrinis vadovas, ir kaip nuoroda į geriausią praktiką. Visų pirma dėl to, kaip užmegzti ryšį su aukomis ir kaip su jomis elgtis atsižvelgiant į unikalias su jomis susijusias aplinkybes ir jų patirtį, specializuotos moterims skirtos tarnybos gali teikti ekspertų konsultacijas ir rekomendacijas, pagrįstas jų kasdieniais ryšiais su aukomis. Valstybės narės raginamos konsultuotis ir bendradarbiauti su specializuotomis moterims skirtomis tarnybomis rengiant ir peržiūrint tokias gaires. Valstybės narės turėtų peržiūrėti savo gaires teisėsaugos ir baudžiamojo persekiojimo institucijoms, kai įvyksta svarbių pokyčių jų teisinėse sistemose arba apskritai visuomenėje. Tai galėtų apimti atvejus, kai iš esmės keičiami galiojantys įstatymai ar nusistovėjusi teismų praktika arba atsiranda naujų smurto tendencijų ar formų, visų pirma tais atvejais, kai dėl technologinių pokyčių atsiranda naujų kibernetinio smurto formų;

(50)

atsižvelgiant į smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje nusikaltimų sudėtingumą ir sunkumą, taip pat į specialius aukų poreikius, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad paskirtosios įstaigos teiktų papildomą paramą ir užkirstų kelią tokiems nusikaltimams. Atsižvelgiant į nacionalinių lygybės įstaigų, įsteigtų pagal Tarybos direktyvą 2004/113/EB (9) bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 2006/54/EB (10) ir 2010/41/ES (11), patirtį diskriminacijos dėl lyties srityje, jos yra puikiai pasirengusios atlikti šias užduotis. Kad tos įstaigos galėtų veiksmingai vykdyti savo užduotis, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad joms būtų skirta pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių;

(51)

tam tikrų nusikalstamų veikų, kurioms taikoma ši direktyva, atveju padidėja pakartotinės, užsitęsusios ar net nuolatinės viktimizacijos rizika. Ši rizika visų pirma kyla dėl nusikalstamų veikų, susijusių su prieigos prie medžiagos, gautos vykdant tam tikrus kibernetinio smurto nusikaltimus, suteikimu pasitelkiant informacines ir ryšių technologijas, atsižvelgiant į tai, kaip lengvai ir greitai tokia medžiaga gali būti platinama dideliu mastu, ir į sunkumus, su kuriais dažnai susiduriama siekiant pašalinti tokią medžiagą. Ši rizika paprastai išlieka net ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl, siekiant veiksmingai apsaugoti tų nusikaltimų aukų teises, valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, skirtų atitinkamai medžiagai greitai pašalinti. Atsižvelgiant į tai, kad pašalinti medžiagą jos šaltinio vietoje ne visada yra įmanoma, pavyzdžiui, dėl teisinių ar praktinių sunkumų, susijusių su nurodymo pašalinti turinį vykdymu ar vykdymo užtikrinimu, valstybėms narėms taip pat turėtų būti leidžiama numatyti priemones, skirtas greitai užblokuoti prieigą prie tokios medžiagos;

(52)

šios direktyvos nuostatos dėl nurodymų ir kitų priemonių pašalinti atitinkamą medžiagą ir blokuoti prieigą prie jos neturėtų daryti poveikio atitinkamoms Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2022/2065 (12) nustatytoms taisyklėms. Visų pirma tie nurodymai turėtų atitikti draudimą nustatyti bendrus stebėsenos ar aktyvaus faktų nustatymo įpareigojimus ir konkrečius to reglamento reikalavimus, susijusius su nurodymais pašalinti neteisėtą turinį internete;

(53)

priemonės, skirtos medžiagai greitai pašalinti arba greitai užblokuoti prieigą prie jos, visų pirma turėtų apimti įgaliojimus nacionalinėms institucijoms duoti nurodymus prieglobos paslaugų teikėjams pašalinti vieną ar daugiau konkrečių atitinkamos medžiagos vienetų arba užblokuoti prieigą prie jų. Nacionalinės institucijos taip pat turėtų galėti duoti nurodymus kitiems atitinkamiems tarpininkavimo paslaugų teikėjams užblokuoti prieigą;

(54)

bet kokios pašalinimo arba prieigos blokavimo priemonės, įskaitant visų pirma nurodymus pašalinti medžiagą arba blokuoti prieigą prie jos, gali daryti poveikį kitų šalių nei aukos, pavyzdžiui, turinio teikėjų, prieglobos paslaugų teikėjų, kurių paslaugomis gali būti naudojamasi, ir tų paslaugų galutinių naudotojų teisėms ir interesams, taip pat bendrajam interesui. Todėl reikėtų užtikrinti, kad tie nurodymai galėtų būti priimti ir kitų priemonių galėtų būti imtasi tik skaidriai ir kad būtų numatytos tinkamos apsaugos priemonės, siekiant užtikrinti, kad jos neviršytų to, kas būtina ir proporcinga, būtų užtikrintas teisinis tikrumas, kad prieglobos paslaugų teikėjai, kiti atitinkami tarpininkavimo paslaugų teikėjai ir turinio teikėjai galėtų pasinaudoti teise į veiksmingą teisminį teisių gynimą pagal nacionalinę teisę ir būtų užtikrinta tinkama visų susijusių teisių ir interesų, įskaitant visų susijusių šalių pagrindines teises pusiausvyra laikantis Chartijos. Svarbu kiekvienu konkrečiu atveju atidžiai įvertinti visas susijusias teises ir interesus;

(55)

atsižvelgiant į galimą medžiagos, kurios atžvilgiu pagal šią direktyvą gali būti taikomi nurodymai ar kitos priemonės, siekiant ją pašalinti arba užblokuoti prieigą prie jos, svarbą tiriant atitinkamas nusikalstamas veikas arba vykdant baudžiamąjį persekiojimą už jas pagal baudžiamąją teisę, reikėtų imtis reikiamų priemonių, kad prireikus kompetentingos institucijos galėtų gauti tokią medžiagą arba ją išsaugoti. Tos priemonės galėtų būti, pavyzdžiui, reikalavimas, kad atitinkami prieglobos paslaugų teikėjai arba kiti atitinkami tarpininkavimo paslaugų teikėjai perduotų medžiagą toms institucijoms arba saugotų medžiagą ribotą laikotarpį, kuris neviršija to, kas būtina. Bet kokiomis tokiomis priemonėmis turėtų būti užtikrintas medžiagos saugumas, jos turėtų neviršyti to, kas pagrįsta ir proporcinga, ir atitikti taikytinas asmens duomenų apsaugos taisykles;

(56)

siekiant išvengti antrinės viktimizacijos, aukoms turėtų būti suteikta galimybė gauti žalos atlyginimą baudžiamojo proceso metu;

(57)

specializuotos paramos tarnybos turėtų teikti paramą visų formų smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje, įskaitant seksualinį smurtą, moterų lyties organų žalojimą, priverstinę santuoką, priverstinį abortą ir sterilizaciją, seksualinį priekabiavimą ir įvairių formų kibernetinį smurtą, aukoms. Specializuotos paramos paslaugos aukoms turėtų būti siūlomos neatsižvelgiant į tai, ar jos pateikė oficialų skundą;

(58)

specializuotos paramos paslaugos aukoms turėtų būti teikiamos atsižvelgiant į jų specialius poreikius. Tokią paramą turėtų teikti tos pačios lyties asmuo, kai to prašoma arba kai tai tinkama ir kai toks asmuo yra. Remiantis Direktyvoje 2012/29/ES nustatytais reikalavimais, teisinę sistemą reikia papildyti siekiant užtikrinti, kad specializuotoms paramos tarnyboms būtų suteiktos visos būtinos priemonės, kad aukoms būtų teikiama tikslinė ir integruota parama, atsižvelgiant į jų specialius poreikius. Tokios paslaugos galėtų būti teikiamos papildant bendrąsias paramos aukoms paslaugas arba jos turėtų būti neatskiriama bendrųjų paramos aukoms paslaugų dalis; joms teikti gali reikėti pasitelkti esamus subjektus, teikiančius specializuotą paramą, pavyzdžiui, specializuotas paramos moterims tarnybas. Specializuotą paramą galėtų teikti viešosios institucijos, paramos aukoms organizacijos ar kitos nevyriausybinės organizacijos, atsižvelgiant į valstybių narių geografiją ir demografinę sudėtį. Tokioms institucijoms ar organizacijoms turėtų būti skirta pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Tais atvejais, kai paslaugas teikia nevyriausybinės organizacijos, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jos gautų atitinkamą finansavimą;

(59)

specializuotos moterims skirtos tarnybos gali atlikti labai svarbų vaidmenį teikiant konsultacijas ir paramą aukoms, įskaitant moterų paramos centrus, moterų prieglaudas, pagalbos linijas, išžaginimo aukų krizių centrus, seksualinio smurto aukų nukreipimo centrus ir pirminės prevencijos tarnybas. Tokias tarnybas gali administruoti ir nevyriausybinės moterų vadovaujamos organizacijos;

(60)

aukos paprastai turi įvairių apsaugos ir paramos poreikių. Siekdamos juos veiksmingai patenkinti, valstybės narės turėtų teikti specializuotas paramos paslaugas tose pačiose patalpose, toms paslaugoms koordinuoti pasitelkiant kontaktinį punktą arba sudarant sąlygas naudotis tokiomis paslaugomis per vieno langelio principu veikiančią internetinę prieigą. Suteikus vieno langelio principu veikiančią internetinę prieigą būtų užtikrinta, kad specializuotos paramos paslaugos būtų pasiekiamos ir atokiose vietovėse esančioms aukoms arba aukoms, kurios negali fiziškai pasiekti tokių specializuotų paramos paslaugų. Vieno langelio principu veikianti internetinė prieiga turėtų apimti bent bendrą atnaujinamą interneto svetainę, kurioje būtų teikiama visa reikiama informacija apie esamas paramos ir apsaugos paslaugas ir būtų nukreipiama į prieigą prie tokių paslaugų. Tokia interneto svetainė turėtų atitikti prieinamumo negalią turintiems asmenims reikalavimus;

(61)

atsižvelgiant į patirtą traumą, aukos turi unikalių pagalbos poreikių. Specializuotos paramos tarnybos turėtų teikti aukoms pagalbą, kuri jas įgalina ir padeda joms atsigauti. Turėtų būti teikiama pakankamai specializuotų paramos paslaugų ir jos turėtų būti tinkamai paskirstytos kiekvienos valstybės narės teritorijoje, atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės geografiją ir demografinę sudėtį, taip pat į internetinių priemonių pasiūlą. Šiuo tikslu specializuota parama, kai įmanoma, turėtų būti teikiama aukai suprantama kalba ir atsižvelgiant į jos amžių;

(62)

specializuotos paramos tarnybos, įskaitant prieglaudas ir išžaginimo aukų krizių centrus, turėtų būti laikomos būtinomis krizių ir nepaprastosios padėties atvejais, įskaitant sveikatos krizes. Turėtų būti siekiama šias paslaugas toliau teikti esant tokioms situacijoms, kai daugėja smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris atvejų;

(63)

pagalba ir parama aukoms turėtų būti teikiama prieš baudžiamąjį procesą, jo metu ir atitinkamą laikotarpį po jo, pavyzdžiui, tais atvejais, kai vis dar reikia medicininio gydymo siekiant pašalinti sunkius fizinius ar psichologinius smurto padarinius arba jei kyla pavojus aukos saugumui, visų pirma dėl aukos pareiškimų tame procese;

(64)

atsižvelgiant į traumuojantį seksualinio smurto, įskaitant išžaginimą, pobūdį, paslaugas turi teikti kvalifikuoti ir specializuoti darbuotojai. Seksualinio smurto aukoms reikalinga skubi parama patyrus traumą, taip pat skubi teismo ekspertizė, kad būtų galima užfiksuoti būsimam baudžiamajam persekiojimui reikalingus įrodymus. Turėtų būti pakankamai išžaginimo aukų krizių centrų ar seksualinio smurto aukų nukreipimo centrų ir jie turėtų būti tinkamai išdėstyti kiekvienos valstybės narės teritorijoje, atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės geografiją ir demografinę sudėtį. Tokie centrai gali būti esamos valstybės narės sveikatos priežiūros sistemos dalis. Moterų lyties organų žalojimo aukoms, kurios dažnai yra mergaitės, taip pat paprastai reikalinga tikslinė parama. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti šioms aukoms pritaikytos tikslinės paramos teikimą. Atsižvelgiant į unikalias tokių nusikaltimų aukų aplinkybes ir jų pažeidžiamumą, tokia specializuota parama turėtų būti teikiama laikantis aukščiausių privatumo ir konfidencialumo standartų;

(65)

pagal direktyvas 2004/113/EB, 2006/54/EB ir 2010/41/ES seksualinis priekabiavimas darbe laikomas diskriminacijos dėl lyties forma. Seksualinis priekabiavimas darbe turi didelių neigiamų pasekmių tiek aukoms, tiek darbdaviams. Kai pagal nacionalinę teisę seksualinis priekabiavimas darbe yra atskirai kriminalizuotas, tiek aukoms, tiek darbdaviams turėtų būti teikiamos vidaus arba išorės konsultavimo paslaugos. Tokios paslaugos turėtų apimti informaciją apie būdus, kaip tinkamai reaguoti į seksualinio priekabiavimo darbe atvejus ir apie esamas teisių gynimo priemones, siekiant pašalinti nusikalstamą veiką padariusį asmenį iš darbo vietos;

(66)

valstybės narės raginamos užtikrinti, kad nacionalinės pagalbos linijos būtų prieinamos nemokamai Sąjungos lygmeniu suderintu numeriu, t. y. 116 016, greta esamų nacionalinių numerių, ir kad tomis linijomis būtų galima naudotis visą parą. Visuomenė turėtų būti tinkamai informuojama apie tokio suderinto numerio egzistavimą ir naudojimą. Turėtų būti sudarytos sąlygos tokias pagalbos linijas valdyti specializuotoms paramos tarnyboms, įskaitant specializuotas paramos moterims tarnybas, remiantis nacionaline praktika. Esami pagalbos linijos paslaugų teikėjai, įskaitant nevyriausybines organizacijas, turi didelę tokių paslaugų teikimo patirtį. Per tokias pagalbos linijas teikiama parama turėtų apimti konsultacijas krizės atveju ir informacijos teikimą aukoms apie tiesiogines paslaugas, pavyzdžiui, prieglaudas, specialistų paramos tarnybas, kitas atitinkamas socialines ir sveikatos priežiūros tarnybas ar policiją. Per tokias pagalbos linijas teikiama parama turėtų apimti konsultavimą ištikus krizei ir informacijos aukoms teikimą apie tiesioginės paramos tarnybas, pavyzdžiui, prieglaudas, specializuotas paramos tarnybas, kitas atitinkamas socialines ir sveikatos apsaugos tarnybas ar policiją. Paramos nusikaltimų aukoms linijos turėtų turėti galimybę nukreipti aukas į specializuotas paramos tarnybas ir (arba) specializuotas pagalbos linijas, kai to reikia ir prašoma;

(67)

prieglaudų ir kitų tinkamų nusikaltimų aukoms teikiamų laikino apgyvendinimo vietų vaidmuo apsaugant aukas nuo smurto yra labai svarbus. Prieglaudos turėtų ne tik užtikrinti saugią buvimo vietą, bet ir teikti reikiamą paramą, susijusią su tarpusavyje susijusiomis problemomis dėl aukų sveikatos, įskaitant psichikos sveikatą, finansinės padėties ir jų vaikų gerovės, galiausiai parengiant aukas savarankiškam gyvenimui. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų pakankamas prieglaudų ir kitų tinkamų laikinų apgyvendinimo vietų skaičius. Vartojant terminą „pakankamas skaičius“ siekiama užtikrinti, kad būtų patenkinti visų aukų poreikiai, tiek kalbant apie prieglobsčio vietas, tiek apie specializuotą paramą. Europos Tarybos darbo grupės kovai su smurtu prieš moteris, įskaitant smurtą artimoje aplinkoje, 2008 m. rugsėjo mėn. galutinėje veiklos ataskaitoje rekomenduojama užtikrinti saugų apgyvendinimą specializuotose moterų prieglaudose, kurios būtų prieinamos kiekviename regione ir kuriose būtų numatyta 10 000 gyventojų tenkanti viena šeimos vieta. Tačiau vietų prieglaudose skaičius turėtų priklausyti nuo realaus faktinių poreikių įvertinimo. Tokiose prieglaudose esančių aukų tapatybė turėtų likti konfidenciali, kad būtų užtikrintas moterų saugumas. Prieglaudos turėtų būti pritaikytos specialiems moterų poreikiams, be kita ko, kuriant tik moterims skirtas prieglaudas. Prieglaudos ir kitos tinkamos laikino apgyvendinimo vietos turėtų būti prieinamos jaunesniems kaip 18 metų išlaikomiems asmenims. Vis dėlto tokiose prieglaudose ir apgyvendinimo vietose esančių aukų saugumas ir gerovė tebėra svarbiausias prioritetas, visų pirma tais atvejais, kai dėl to aukos ir išlaikomi asmenys, kurie yra beveik sulaukę pilnametystės, turėtų bendrą būstą. Tais atvejais, kai prieglaudos nėra nemokamos ir valstybės narės prašo aukų indėlio, kai jos apgyvendinamos prieglaudose ar laikino apgyvendinimo vietose, tas indėlis turėtų būti prieinamo dydžio ir netrukdyti aukoms apsistoti prieglaudoje ar laikino apgyvendinimo vietoje. Prieglaudos turėtų pasirūpinti, kad jose dirbtų apmokyti ir specializuoti darbuotojai, kurie galėtų bendrauti su aukomis ir jas paremti;

(68)

siekiant veiksmingai kovoti su neigiamomis pasekmėmis vaikams, paramos vaikams priemonės turėtų apimti specializuotas psichologines konsultacijas, pritaikytas vaiko amžiui, raidos poreikiams ir individualioms aplinkybėms, prireikus kartu su vaikų sveikatos priežiūra, ir jos turėtų būti teikiamos iš karto, kai kompetentingos institucijos turi pagrįstų priežasčių manyti, kad vaikai galėjo būti aukomis, įskaitant atvejus, kai vaikai tampa liudininkais. Teikiant paramą vaikams pirmiausia turėtų būti atsižvelgiama į Chartijos 24 straipsnyje nustatytas vaiko teises;

(69)

atsižvelgdamos į visą gyvenimą išliekančias smurto prieš moteris ar smurto artimoje aplinkoje pasekmes vaikams, kai vienas iš jų tėvų nužudomas įvykdžius tokius nusikaltimus, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokie vaikai galėtų visapusiškai pasinaudoti šia direktyva, visų pirma taikydamos tikslines apsaugos ir paramos priemones, be kita ko, bet kokio atitinkamo teismo proceso metu;

(70)

siekiant užtikrinti vaikų saugumą per galimus susitikimus su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu ar įtariamuoju, kuris yra tėvų pareigų turėtojas, turintis bendravimo teises, kaip nustatyta pagal taikytinas nacionalinės civilinės teisės taisykles, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad šiam tikslui būtų skirto prižiūrimos neutralios vietos, įskaitant vaikų apsaugos ar gerovės įstaigas, kad tokie susitikimai vyktų atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Prireikus susitikimuose turėtų dalyvauti vaikų apsaugos ar gerovės pareigūnai. Kai būtina suteikti laikiną būstą, vaikai pirmiausia turėtų būti apgyvendinami kartu su tėvų pareigų turėtoju, kuris nėra nusikalstamą veiką padaręs asmuo ar įtariamasis. Visuomet turėtų būti atsižvelgiama į geriausius vaiko interesus;

(71)

sąveikinę diskriminaciją patiriančioms aukoms kyla didesnė rizika patirti smurtą. Tokios aukos galėtų būti neįgalios moterys, išlaikomo gyventojo statusą ar leidimą turinčios moterys, dokumentų neturinčios migrantės, tarptautinės apsaugos prašytojos, nuo ginkluotų konfliktų bėgančios moterys, benamystės paveiktos moterys, rasinėms ar etninėms mažumoms priklausančios moterys, kaimo vietovėse gyvenančios moterys, prostitucija užsiimančios moterys, mažas pajamas gaunančios moterys, sulaikytos moterys, lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai ar interseksualūs asmenys, vyresnio amžiaus moterys arba moterys, turinčios su alkoholio ir narkotikų vartojimu susijusių sutrikimų. Todėl sąveikinę diskriminaciją patiriančioms aukoms turėtų būti teikiama speciali apsauga ir parama;

(72)

negalią turinčios moterys patiria neproporcingai daug smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje ir dėl negalios dažnai patiria sunkumų siekdamos pasinaudoti apsaugos ir paramos priemonėmis. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jos galėtų visapusiškai naudotis šioje direktyvoje nustatytomis teisėmis tokiomis pačiomis sąlygomis kaip kiti asmenys, kartu skirdamos deramą dėmesį tokių aukų ypatingam pažeidžiamumui ir sunkumams, su kuriais jos gali susidurti kreipdamosi pagalbos;

(73)

smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos veiksmai turėtų būti grindžiami visapusišku metodu, kurį sudarytų pirminės, antrinės ir tretinės prevencinės priemonės. Pirminėmis prevencinėmis priemonėmis turėtų būti siekiama užkirsti kelią smurtui ir jos galėtų apimti tokius veiksmus kaip informuotumo didinimo kampanijos ir tikslinės švietimo programos, siekiant gerinti plačiosios visuomenės supratimą apie įvairias visų formų smurto apraiškas ir jo pasekmes, taip pat nuo ankstyvo amžiaus didinti žinias apie sutikimą tarpasmeniniuose santykiuose. Antrinėmis prevencinėmis priemonėmis turėtų būti siekiama anksti aptikti smurto atvejus ir ankstyvame etape užkirsti kelią jo progresavimui ar eskalavimui. Vykdant tretinę prevenciją daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama pakartotinių nusikaltimų ir pakartotinės viktimizacijos prevencijai ir tinkamam smurto padarinių valdymui, be to, ji galėtų apimti stebėtojų intervencijos, ankstyvosios intervencijos centrų ir intervencinių programų skatinimą;

(74)

valstybės narės turėtų imtis tinkamų prevencinių priemonių. Tokios priemonės gali apimti informuotumo didinimo kampanijas, kuriomis kovojama su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje. Prevencija taip pat gali būti vykdoma formaliojo švietimo srityje, visų pirma stiprinant lytinį švietimą, socialinius bei emocinius gebėjimus ir empatiją, taip pat mokantis, kaip kurti sveikus ir pagarbius santykius. Atsižvelgdamos į kalbos barjerą ir skirtingus raštingumo bei gebėjimų lygius, valstybės narės turėtų daugiausia dėmesio skirti tikslinėms priemonėms, orientuotoms į didesnės rizikos grupes, įskaitant vaikus, atsižvelgiant į jų amžių bei brandą, negalią turinčius asmenis, alkoholio ir narkotikų vartojimo sutrikimų turinčius asmenis ir lesbietės, gėjus, biseksualius, translyčius ar interseksualius asmenis;

(75)

valstybės narės turėtų imtis priemonių, kad užkirstų kelią žalingų lyčių stereotipų plėtojimuisi, siekiant panaikinti moterų nevisavertiškumo idėją ar stereotipinius moterų ir vyrų vaidmenis. Tai taip pat galėtų būti priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad kultūra, papročiai, religija, tradicijos ar garbė nebūtų suvokiami kaip smurto prieš moteris ar smurto artimoje aplinkoje nusikaltimų pateisinimo ar švelnesnių bausmių už juos priežastis. Prevencinėmis priemonėmis vyrai ir berniukai turėtų būti skatinami rodyti teigiamą ir sektiną pavyzdį siekiant remti vyrų ir moterų lygybę, tačiau taip pat turėtų būti siekiama įveikti stereotipus, kurie trukdo vyrams prašyti pagalbos susidūrus su prieš juos nukreiptu smurtu. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai nuo labai ankstyvo amžiaus susiduria su lyčių vaidmenimis, kurie formuoja jų savęs suvokimą ir daro įtaką jų akademiniams bei profesiniams pasirinkimams, taip pat jų, kaip moterų ir vyrų, vaidmens lūkesčiams visą gyvenimą, labai svarbu ankstyvuoju ugdymo ir priežiūros etapu kovoti su lyčių stereotipais;

(76)

siekiant sutelkti išteklius ten, kur jų labiausiai reikia, reikalavimas imtis prevencinių priemonių informuotumui apie moterų lyties organų žalojimą ir priverstines santuokas didinti ir tų priemonių mastas turėtų atitikti asmenų, kuriems gresia tokia praktika arba kuriems tokia praktika daro poveikį, skaičių atitinkamoje valstybėje narėje;

(77)

siekiant užtikrinti, kad aukos būtų nustatytos ir gautų tinkamą paramą ir apsaugą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pareigūnai, kurie, tikėtina, bendraus su aukomis, būtų mokomi ir jiems būtų teikiama tikslinė informacija. Teisminių institucijų darbuotojams turėtų būti taikomas reikalavimas dalyvauti tokiuose mokymuose tik tuo atveju, jei tikėtina, kad jie turės kontaktą su aukomis, ir tik tokiu lygmeniu, kuris atitiktų jų kontaktą su aukomis. Turėtų būti skatinama rengti mokymus advokatams, prokurorams bei teisėjams ir specialistams, kurie teikia paramos aukoms ar atkuriamojo teisingumo paslaugas. Šis reikalavimas turėtų apimti mokymus apie specialias paramos aukoms tarnybas, į kurias turėtų būti nukreiptos aukos, arba specialistams, kurie dirbdami daugiausia dėmesio skiria specialių poreikių turinčioms aukoms, skirtus mokymus ir, prireikus, specialius psichologinius mokymus. Mokymai turėtų atitinkamai apimti bauginimo, pakartotinės ir antrinės viktimizacijos riziką ir prevenciją, taip pat aukų apsaugos ir paramos priemonių prieinamumą. Siekiant užkirsti kelią seksualiniam priekabiavimui darbe ir tinkamai su juo kovoti, mokymas taip pat turėtų būti teikiamas priežiūros funkcijas atliekantiems asmenims, kai seksualinis priekabiavimas darbe yra atskirai kriminalizuotas pagal nacionalinę teisę. Tie asmenys taip pat turėtų gauti informacijos apie trečiųjų šalių smurto riziką. Trečiųjų šalių smurtas – tai smurtas, kurį darbuotojai gali patirti darbo vietoje ir kurį vykdo ne bendradarbiai, o kiti asmenys; toks smurtas apima tokius atvejus kaip pacientų seksualinis priekabiavimas prie slaugytojų;

(78)

siekdamos nustatyti visapusišką požiūrį į visų formų smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevenciją ir kovą su juo, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad atitinkamiems pareigūnams ir specialistams būtų rengiami mokymai apie koordinuotą daugiadalykį bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti, kad atitinkamos valdžios įstaigos ir institucijos greitai nagrinėtų perduotas bylas ir kad atitinkami specialistai, be kita ko, medicinos, teisės, švietimo ar socialinių paslaugų srityse, dalyvautų nagrinėjant tokius atvejus. Dėl to, kaip tokie mokymai turėtų būti organizuojami, turėtų spręsti pačios valstybės narės. Šioje direktyvoje nustatytos pareigos neturėtų būti aiškinamos kaip kišimasis į aukštojo mokslo įstaigų autonomiją;

(79)

siekdamos spręsti nepakankamo pranešimo apie nusikaltimus problemą valstybės narės, rengdamos mokymus, visų pirma susijusius su žalingais lyčių stereotipais, taip pat nusikaltimų prevencijos klausimais, taip pat turėtų palaikyti ryšius su teisėsaugos institucijomis, atsižvelgiant į tai, kad jos paprastai palaiko glaudžius ryšius su grupėmis, kurioms gresia smurtas, ir aukomis;

(80)

siekiant užkirsti kelią smurto prieš moteris ar smurto artimoje aplinkoje nusikaltimų vykdymui ir kuo labiau sumažinti jų riziką, arba užkirsti kelią recidyvui ir kuo labiau sumažinti jo riziką, turėtų būti parengtos intervencinės programos. Intervencines programas turėtų įgyvendinti kvalifikuoti ir įgudę specialistai. Intervencinėmis programomis turėtų būti konkrečiai siekiama užtikrinti saugius santykius ir mokyti nusikalstamą veiką padariusius asmenis arba tuos, kurie yra linkę nusikalsti, kaip asmeniniuose santykiuose elgtis nesmurtaujant ir kaip kovoti su smurtiniais elgesio modeliais. Valstybės narės, rengdamos intervencines programas, galėtų naudotis Europos lyčių lygybės instituto parengtais bendrais standartais ir gairėmis;

(81)

smurto nusikaltimų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, atveju informacija apie esamas intervencines programas turėtų būti teikiama nusikalstamą veiką padariusiems asmenims arba įtariamiesiems dėl tokios nusikalstamos veikos, kuriems taikomas skubus draudimas, apribojantis ar apsaugos orderis;

(82)

kalbant apie išžaginimo nusikaltimus, nusikalstamą veiką padarę asmenys turėtų būti skatinami dalyvauti intervencinėse programose, kad būtų sumažinta recidyvo rizika;

(83)

valstybės narės turėtų priimti ir įgyvendinti veiksmingą, visapusišką ir koordinuotą politiką, apimančią visas reikiamas priemones, skirtas visų formų smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijai ir kovai su juo. Įgyvendinant šias politikos priemones daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama aukų teisėms. Valstybės narės turėtų turėti galimybę savo nuožiūra nuspręsti, kurios institucijos būtų paskirtos arba įsteigtos kaip oficialios įstaigos, atsakingos už politikos ir priemonių, skirtų visų formų smurto, kuriam taikoma ši direktyva, prevencijai ir kovai su juo, koordinavimą, įgyvendinimą, stebėjimą ir vertinimą, laikantis valstybių narių procesinės autonomijos principo, su sąlyga, kad tokios institucijos turės reikiamą kompetenciją šioje direktyvoje numatytoms užduotims atlikti. Valstybės narės turėtų užtikrinti minimalų koordinavimą centriniu lygmeniu ir, kai tinkama, regioniniu ar vietos lygmeniu, laikantis nacionalinės teisės ir nedarant poveikio galių pasiskirstymui kiekvienoje valstybėje narėje. Toks koordinavimas galėtų būti įtrauktas į nacionalinius veiksmų planus;

(84)

pilietinės visuomenės organizacijos, įskaitant su aukomis dirbančias nevyriausybines organizacijas, apima įvairius subjektus, atliekančius įvairius vaidmenis ir turinčius įvairius įgaliojimus. Tokios organizacijos teikia vertingų ekspertinių žinių, o jų dalyvavimas ir indėlis galėtų būti naudingi formuojant ir įgyvendinant viešosios politikos priemones bei vykdant susijusius jų stebėjimo procesus;

(85)

siekdamos kovoti su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje, valstybės narės turėtų priimti nacionalinius veiksmų planus;

(86)

siekiant užtikrinti, kad šioje direktyvoje nurodytų kibernetinio smurto nusikaltimų aukos galėtų veiksmingai naudotis savo teisėmis į neteisėtos medžiagos, susijusios su tokiais nusikaltimais, pašalinimą, valstybės narės turėtų skatinti savireguliavimu grindžiamą atitinkamų tarpininkavimo paslaugų teikėjų bendradarbiavimą. Tam, kad tokia medžiaga būtų anksti aptinkama ir veiksmingai pašalinta ir kad tokių nusikaltimų aukoms būtų teikiama tinkama pagalba ir parama, valstybės narės taip pat turėtų sudaryti palankesnes sąlygas nustatyti savanoriškas savireguliavimo priemones arba didinti informuotumą apie esamas savireguliavimo priemones, pavyzdžiui, elgesio kodeksus. Tokios palankesnės sąlygos turėtų apimti savireguliavimo priemones, skirtas sisteminei rizikai nustatyti, visų pirma siekiant sustiprinti kovos su kibernetiniu smurtu mechanizmus ir gerinti tokių tarpininkavimo paslaugų teikėjų darbuotojų, kurie dalyvauja smurto prevencijos veikloje ir teikia pagalbą bei paramą aukoms, mokymą. Tokios savireguliavimo priemonės galėtų papildyti veiksmus Sąjungos lygmeniu, visų pirma numatytus pagal Reglamentą (ES) 2022/2065;

(87)

keitimasis geriausios praktikos pavyzdžiais ir konsultavimasis atskirais atvejais pagal Eurojusto, Europos teisminio tinklo baudžiamosiose bylose ir kitų atitinkamų Sąjungos agentūrų įgaliojimus galėtų būti labai vertingas užkertant kelią visų formų smurtui prieš moteris ir smurtui artimoje aplinkoje bei kovojant su juo;

(88)

politika, kuria siekiama tinkamai kovoti su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje, gali būti formuojama tik remiantis išsamiais ir palyginamais suskirstytais duomenimis. Siekiant veiksmingai stebėti pokyčius valstybėse narėse, valstybės narės taip pat raginamos reguliariai vykdyti apklausas. Tai būtų galima daryti naudojant suderintą Komisijos (Eurostato) metodiką;

(89)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad šios direktyvos tikslais renkami duomenys neviršytų to, kas tikrai būtina siekiant remti smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje paplitimo ir tendencijų stebėseną ir rengti naujas šios srities politikos strategijas. Valstybės narės turėtų teikti reikiamus duomenis Europos lyčių lygybės institutui, kad būtų sudarytos sąlygos palyginti šiuos duomenis, atlikti jų vertinimą ir analizę Sąjungos lygmeniu;

(90)

bet koks asmens duomenų tvarkymas pagal šią direktyvą, įskaitant kompetentingų institucijų keitimąsi asmens duomenimis arba jų perdavimą, turi būti vykdomas laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų 2002/58/EB (13) ir (ES) 2016/680. Bet koks Sąjungos institucijų, įstaigų, organų ir agentūrų vykdomas asmens duomenų tvarkymas turi būti vykdomas laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentų (ES) 2016/794 (14), (ES) 2018/1725 (15) ir (ES) 2018/1727 (16) ir arba bet kurių kitų taikytinų Sąjungos duomenų apsaugos taisyklių;

(91)

šia direktyva nustatomos minimalios taisyklės, todėl valstybės narės gali priimti arba toliau taikyti griežtesnes baudžiamosios teisės taisykles, susijusias su nusikalstamų veikų ir bausmių apibrėžtimi smurto prieš moteris srityje. Kalbant apie šios direktyvos nuostatas dėl aukų teisių, valstybės narės gali įvesti arba toliau taikyti nuostatas, kuriomis nustatomi aukštesni standartai, įskaitant nuostatas, kuriomis užtikrinama aukštesnio lygio aukų apsauga ir parama joms;

(92)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui artimoje aplinkoje ir su juo kovoti visoje Sąjungoje remiantis bendromis minimaliomis taisyklėmis, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(93)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį 2022 m. birželio 22 d. raštu Airija pranešė pageidaujanti dalyvauti priimant ir taikant šią direktyvą;

(94)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra jai privaloma ar taikoma;

(95)

vadovaujantis Reglamento (ES) 2018/1725 42 straipsnio 1 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis pateikė nuomonę 2022 m. balandžio 5 d.,