(1)

pagal Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 3 straipsnio 5 dalį Sąjunga, palaikydama santykius su platesniu pasauliu, išsaugo ir skatina savo vertybes ir savo interesus ir prisideda prie savo piliečių apsaugos, taip pat, be kita ko, prisideda prie tautų tarpusavio solidarumo ir pagarbos ir prie griežto tarptautinės teisės laikymosi ir jos plėtojimo, įskaitant pagarbą Jungtinių Tautų Chartijos (toliau – JT Chartija) principams;

(2)

pagal ES sutarties 21 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą Sąjungos veiksmai tarptautinėje arenoje grindžiami tokiais principais, kaip teisinė valstybė, lygybė ir solidarumas, ir JT Chartijos ir tarptautinės teisės principų laikymusi. Pagal ES sutarties 21 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą Sąjunga taip pat turi skatinti daugiašalius bendrų problemų sprendimus;

(3)

pagal JT Chartijos 1 ir 2 straipsnius vienas iš Jungtinių Tautų tikslų – plėtoti draugiškus tautų santykius remiantis, be kita ko, valstybių lygiateisiškumo principu;

(4)

pagal ES sutarties 21 straipsnio 2 dalį Sąjunga nustato ir įgyvendina bendrą politiką ir veiksmus ir siekia aukšto lygio bendradarbiavimo visose tarptautinių santykių srityse tam, kad, be kita ko, apgintų savo vertybes, pagrindinius interesus, nepriklausomybę ir vientisumą, įtvirtintų ir remtų teisinę valstybę ir tarptautinės teisės principus;

(5)

1970 m. spalio 24 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtoje Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų, susijusių su taikiais valstybių santykiais ir jų bendradarbiavimu vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartija, nurodoma, kad tarptautiniai santykiai turi būti palaikomi vadovaujantis suverenios lygybės ir nesikišimo principų. Atsižvelgiant į principą dėl pareigos nesikišti į jokios valstybės vidaus jurisdikcijai priklausančius reikalus, toje deklaracijoje taip pat numatoma, kad nė viena valstybė negali naudoti arba skatinti naudoti ekonominių, politinių ar bet kurių kitų priemonių, siekdama daryti spaudimą kitai valstybei, kad jos galimybės naudotis suverenumo teisėmis būtų pajungtos pirmosios valstybės interesams ir ši galėtų užsitikrinti iš to sau kokią nors naudą; tai numatyta ir tarptautinėje paprotinėje teisėje ir todėl yra privaloma palaikant trečiųjų valstybių ir Sąjungos bei jos valstybių narių santykius. Tarptautinės paprotinės teisės taisyklės, susijusios su valstybių atsakomybe už tarptautinės teisės pažeidimus, yra atspindėtos Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos Straipsniuose dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus (toliau – ARSIWA), priimtuose 2001 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos 53-iojoje sesijoje, ir į jas atsižvelgta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 56/83. Tos taisyklės yra privalomos palaikant trečiųjų valstybių ir Sąjungos bei jos valstybių narių santykius;

(6)

šiuolaikinėje glaudžių ryšių saistomo pasaulio ekonomikoje didėja ekonominės prievartos rizika, nes valstybės įgyja tobulesnių priemonių, įskaitant mišraus pobūdžio, taikyti tokią prievartą. Pageidautina, kad Sąjunga prisidėtų kuriant, plėtojant ir geriau išaiškinant tarptautines ekonominės prievartos atvejų prevencijos ir panaikinimo sistemas;

(7)

ypač svarbu, kad Sąjunga, visada veikdama pagal tarptautinės teisės nuostatas, taip pat turėtų tinkamą priemonę, kuria galėtų atgrasyti trečiąsias valstybes nuo ketinimų taikyti ekonominę prievartą ir galėtų atremti tokią prievartą, apsaugodama savo ir savo valstybių narių teises ir interesus. Taip yra ypač tada, kai trečiosios valstybės kišasi į teisėtą Sąjungos ar jos valstybės narės sprendimų suverenumą imdamosi arba grasindamos imtis priemonių, kuriomis daromas poveikis prekybai ar investicijoms, siekdamos sukliudyti atlikti tam tikrą Sąjungos ar jos valstybės narės veiksmą arba pasiekti, kad tam tikras veiksmas būtų nutrauktas, pakeistas ar patvirtintas, įskaitant atitinkamai Sąjungos ar valstybės narės institucijos, įstaigos, organo ar agentūros arba valstybės narės pozicijos pareiškimą. Tokios priemonės, kuriomis daromas poveikis prekybai ar investicijoms, apima ne vien veiksmus, kurie vykdomi atitinkamos trečiosios valstybės teritorijoje ir daro poveikį jos teritorijoje, bet ir veiksmus, kurių trečioji valstybė imasi, be kita ko, per savo kontroliuojamus ar valdomus subjektus, esančius Sąjungoje. Terminas „trečioji valstybė“ turėtų būti suprantamas kaip apimantis ne tik trečiąją valstybę, bet ir atskirą muitų teritoriją ar kitą tarptautinės teisės subjektą, nes tie subjektai taip pat gali taikyti ekonominę prievartą. To termino vartojimas ir šio reglamento taikymas neturi jokio poveikio suverenumui. Be to, šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas vadovaujantis Sąjungos pozicija atitinkamos trečiosios valstybės atžvilgiu;

(8)

šiuo reglamentu siekiama užtikrinti veiksmingą, efektyvų ir greitą Sąjungos atsaką į ekonominę prievartą. Juo visų pirma siekiama atgrasyti nuo ekonominės prievartos taikymo Sąjungai ar valstybei narei ir, kraštutiniu atveju, leisti Sąjungai imtis atsakomųjų Sąjungos priemonių ekonominei prievartai atremti. Šiuo reglamentu nedaromas poveikis kitoms galiojančioms Sąjungos priemonėms ir Sąjungos sudarytiems tarptautiniams susitarimams bei veiksmams, kurių pagal juos imamasi ir kurie atitinka tarptautinę teisę, bendros prekybos politikos srityje, taip pat kitoms Sąjungos politikos priemonėms;

(9)

trečiosios valstybės gali nukreipti ekonominę prievartą į Sąjungos arba valstybės narės užsienio politikos veiksmus, o ekonominės prievartos taikymo nustatymas ir atsakas į ją gali turėti didelį poveikį santykiams su trečiosiomis valstybėmis. Būtina užtikrinti nuoseklų atsaką atskirose, bet susijusiose politikos srityse. Šiuo reglamentu nedaromas poveikis galimiems Sąjungos veiksmams pagal konkrečias ES sutarties V antraštinės dalies 2 skyriaus nuostatas, į kurias turėtų būti deramai atsižvelgta svarstant bet kokį atsaką į trečiosios valstybės taikomą ekonominę prievartą;

(10)

trečiosios valstybės prieš valstybę narę taikoma ekonominė prievarta daro poveikį Sąjungos vidaus rinkai ir visai Sąjungai. Valstybės narės, veikdamos vienos, negali atremti trečiųjų valstybių taikomos ekonominės prievartos pasitelkdamos priemones, patenkančias į bendros prekybos politikos sritį. Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 207 straipsniu Sąjungai suteiktą išimtinę kompetenciją, tik Sąjungai leidžiama imtis veiksmų. Be to, galima situacija, kad valstybės narės, kaip savarankiški tarptautinės teisės subjektai, nėra įgaliotos atremti ekonominės prievartos, trečiųjų valstybių taikomos visai Sąjungai. Todėl būtina, kad priemonės šiems tikslams veiksmingai pasiekti būtų sukurtos Sąjungos lygmeniu. Šiuo reglamentu nedaromas poveikis Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos pasidalijimui;

(11)

laikantis proporcingumo principo, siekiant sukurti veiksmingą ir visapusišką prieš ekonominę prievartą nukreiptų Sąjungos veiksmų sistemą, yra reikalinga ir tikslinga nustatyti taisykles dėl trečiųjų valstybių ekonominės prievartos tyrimo, nustatymo ir atsakomųjų veiksmų. Prieš imantis Sąjungos atsakomųjų priemonių, turėtų būti išnagrinėti faktai, nustatytas ekonominės prievartos buvimas ir, kai įmanoma ir jei trečioji valstybė taip pat bendradarbiauja gera valia, dedamos pastangos rasti sprendimą bendradarbiaujant su atitinkama trečiąja valstybe. Bet kokios priemonės, kurių imasi Sąjunga, turėtų būti proporcingos Sąjungai daromai žalai ir jos neviršyti. Pagal kriterijus, taikomus nustatant Sąjungos atsakomąsias priemones, turėtų būti atsižvelgiama visų pirma į atsakomųjų priemonių veiksmingumą skatinant nutraukti ekonominę prievartą ir, kai prašoma, atitaisyti Sąjungai padarytą žalą, taip pat į poreikį išvengti neigiamo netiesioginio poveikio, neproporcingo administracinio sudėtingumo bei naštos ir išlaidų visų pirma Sąjungos ekonominės veiklos vykdytojams arba kuo labiau juos sumažinti, taip pat į Sąjungos interesus. Todėl šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina užsibrėžtiems tikslams pasiekti, pagal ES sutarties 5 straipsnio 4 dalį;

(12)

bet kokie veiksmai, kurių Sąjunga imasi pagal šį reglamentą, turėtų atitikti tarptautinę teisę, įskaitant tarptautinę paprotinę teisę. Atsižvelgiant į Sąjungos ir valstybių narių sudarytus tarptautinius susitarimus, Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutartis yra taisyklėmis grindžiamos daugiašalės prekybos sistemos kertinis akmuo. Todėl svarbu, kad Sąjunga toliau remtų tą sistemą, kurios pagrindas būtų PPO, ir prireikus naudotųsi jos ginčų sprendimo sistema;

(13)

pagal tarptautinę paprotinę teisę, kaip nurodoma ARSIWA 22 ir 49–53 straipsniuose, leidžiama, laikantis tam tikrų sąlygų, pvz., proporcingumo principo ir išankstinio pranešimo sąlygos, nustatyti atsakomąsias priemones valstybės, atsakingos už tarptautinės teisės pažeidimą, atžvilgiu, kurios kitu atveju būtų nesuderinamos su nukentėjusios valstybės tarptautiniais įsipareigojimais ir kuriomis siekiama nutraukti pažeidimą arba siekiama jo atitaisymo. Atitinkamai Sąjungos atsakomosios priemonės prireikus galėtų apimti ne tik Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus atitinkančias priemones, bet ir tarptautinių įsipareigojimų atitinkamai trečiajai valstybei nevykdymą, jei trečiosios valstybės ekonominė prievarta yra tarptautinės teisės pažeidimas. Pagal tarptautinę teisę, laikantis proporcingumo principo, atsakomosios priemonės turi būti proporcingos patirtai žalai, atsižvelgiant į tarptautinės teisės pažeidimų sunkumą ir atitinkamas teises. Tuo atžvilgiu žala Sąjungai ar valstybei narei pagal tarptautinę teisę suprantama kaip apimanti ir Sąjungos ekonominės veiklos vykdytojams padarytą žalą;

(14)

kai ekonominė prievarta yra tarptautinės teisės pažeidimas, Sąjunga prireikus turėtų paprašyti ne tik nutraukti ekonominę prievartą, bet ir atitinkamos trečiosios valstybės atitaisyti Sąjungai padarytą žalą, vadovaujantis ARSIWA 31 ir 34–39 straipsniais. Jei Sąjunga gauna kompensaciją už Sąjungos veiklos vykdytojų patirtą žalą, Sąjunga, jei reikia ir kiek įmanoma, gali nuspręsti tą kompensaciją perduoti Sąjungos veiklos vykdytojams, patyrusiems nuostolių dėl ekonominės prievartos;

(15)

tarptautinėje teisėje yra uždrausti prievartos veiksmai, todėl jie yra neteisėti veiksmai, kai valstybė imasi tokių priemonių kaip prekybos ar investavimo ribojimai, siekdama priversti kitą valstybę imtis arba nesiimti tam tikrų veiksmų, kurie neįeina į pastarosios valstybės tarptautinius įsipareigojimus ir kurie priklauso jos suverenumui, ir kai tokia prievarta pasiekia tam tikrą kokybinio ar kiekybinio pobūdžio ribą, priklausomai ir nuo siekiamų tikslų, ir nuo naudojamų priemonių. Komisija ir Taryba turėtų atsižvelgti į kokybinius ir kiekybinius kriterijus, padedančius nustatyti, ar trečioji valstybė kišasi į teisėtą Sąjungos ar jos valstybės narės sprendimų suverenumą ir ar jos veiksmai yra ekonominė prievarta, dėl kurios reikalingas Sąjungos atsakas. Tarp tų kriterijų turėtų būti elementų, apibūdinančių tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu požiūriu visų pirma priemonių, kurias taiko trečioji valstybė, formą, poveikį ir tikslą. Taikant tuos kriterijus būtų užtikrinta, kad šis reglamentas būtų taikomas tik pakankamai didelį poveikį darančiai ekonominei prievartai arba, jei ekonominę prievartą sudaro grasinimas, tik pagrįstam grasinimui. Be to, Komisija ir Taryba turėtų atidžiai išnagrinėti, ar trečioji valstybė siekia teisėto tikslo, nes jos tikslas – paremti tarptautiniu mastu pripažintą susirūpinimą keliantį klausimą, pavyzdžiui, be kita ko, tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą, žmogaus teisių apsaugą, aplinkos apsaugą ar kovą su klimato kaita;

(16)

trečiųjų valstybių veiksmai pagal tarptautinę paprotinę teisę suprantami kaip apimantys visų formų veiksmus ar neveikimą, įskaitant grasinimus, kurie pagal tarptautinę paprotinę teisę yra priskirtini valstybei. ARSIWA 2 straipsnio a punkte ir 4–11 straipsniuose patvirtinama, kad tarptautinėje paprotinėje teisėje valstybės veiksmais visų pirma laikomi veiksmai, atliekami bet kokio valstybės organo ar asmens arba subjekto, kuris nėra valstybės organas, tačiau yra tos valstybės įstatymų įgaliotas atlikti tam tikras valstybės valdžios funkcijas; organo, kurį valstybei suteikia kita valstybė, veiksmai; asmens ar asmenų grupės, veikiančių pagal atitinkamus veiksmus vykdančios valstybės nurodymus arba esančių jai pavaldžiais ar jos kontroliuojamais, veiksmai; asmens ar asmenų grupės, atliekančių tam tikras valstybės valdžios funkcijas nesant oficialių valdžios organų arba jiems tinkamai nefunkcionuojant, ir tokiomis aplinkybėmis, kai jie yra kviečiami atlikti tas valdžios funkcijas, veiksmai; ir veiksmai, kuriuos valstybė pripažįsta ir laiko juos savais;

(17)

Komisija turėtų ištirti, ar trečiosios valstybės priemonės yra ekonominė prievarta. Komisija turėtų atlikti tokį tyrimą remdamasi iš bet kokio patikimo šaltinio, įskaitant fizinius ir juridinius asmenis, Europos Parlamentą, valstybes nares ar profesines sąjungas, gauta informacija. Siekiant nustatyti, ar trečioji valstybė taiko arba grasina taikyti priemones, kurios daro poveikį prekybai ar investicijoms ir yra ekonominė prievarta, Komisijos ir Tarybos vertinimas turi būti grindžiamas faktais;

(18)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas ir atsižvelgiant į unikalų ekonominės prievartos, darančios poveikį prekybai ir investicijoms, pobūdį, Tarybai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai siekiant nustatyti ekonominę prievartą ir tai, ar tinkama prašyti atitaisyti Sąjungai padarytą žalą. Tarybai suteikiami tik tie įgyvendinimo įgaliojimai, kurie yra susiję su aplinkybėmis, susidariusiomis dėl ekonominės prievartos, ir tas suteikimas nelaikomas precedentu;

(19)

Komisijai atlikus tyrimą ir padarius išvadą, kad trečiosios valstybės priemonė yra ekonominė prievarta, Komisija turėtų pateikti Tarybai pasiūlymą priimti įgyvendinimo aktą, kuriuo nustatoma, kad trečiosios valstybės priemonė atitinka ekonominės prievartos egzistavimo sąlygas. Į tą pasiūlymą Komisija turėtų įtraukti orientacinį laikotarpį, per kurį Komisija vertintų, ar įvykdytos Sąjungos atsakomųjų priemonių priėmimo sąlygos. Kai Komisija mano esant tinkama, ji taip pat turėtų pateikti Tarybai pasiūlymą priimti įgyvendinimo aktą, kuriuo nustatoma, kad Sąjunga prašo trečiosios valstybės atitaisyti Sąjungai padarytą žalą. Be to, ekonominė prievarta gali daryti poveikį Sąjungai arba bet kuriai valstybei narei ir dėl to gali atsirasti poreikis imtis skubių veiksmų pagal šį reglamentą ir laikantis Sąjungos valstybių narių solidarumo ir lojalaus bendradarbiavimo principų. Todėl Taryba turėtų imtis veiksmų nedelsdama ir dėti visas pastangas, kurių reikia, kad sprendimas būtų priimtas per 8 savaites nuo Komisijos pasiūlymo pateikimo dienos. Taryba, naudodamasi savo įgyvendinimo įgaliojimais, turėtų veikti laikydamasi ekonominės prievartos buvimo sąlygų ir kriterijų, skirtų nustatyti, ar tinkama prašyti trečiosios valstybės atitaisyti Sąjungai padarytą žalą;

(20)

Sąjunga, siekdama nutraukti ekonominę prievartą ir, jei prašoma, atitaisyti Sąjungai padarytą žalą, turėtų siekti kuo greičiau teisingai išspręsti šį klausimą. Todėl Komisija turėtų suteikti tinkamą galimybę konsultuotis su atitinkama trečiąja valstybe ir, jei ta trečioji valstybė yra pasirengusi pradėti konsultacijas gera valia, nedelsiant su ja bendradarbiauti. Tokių konsultacijų metu Komisija turėtų stengtis pasinaudoti tokiomis priemonėmis, kaip tiesioginės derybos, klausimo pateikimas tarptautiniam sprendimui priimti arba trečiosios šalies teikiamas tarpininkavimas, taikinimas ar bona officia paslaugos, nedarant poveikio Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimui. Kai trečioji valstybė sustabdo ekonominę prievartą ir sutinka pateikti klausimą, kad dėl jo būtų priimtas tarptautinis sprendimas, prireikus su ja turėtų būti sudarytas tarptautinis susitarimas. Tokį tarptautinį susitarimą galėtų sudaryti arba Sąjunga, laikydamasi SESV 218 straipsnio, arba atitinkama valstybė narė;

(21)

Sąjunga turėtų teikti paramą ir bendradarbiauti su trečiosiomis valstybėmis, paveiktomis tos pačios ar panašios ekonominės prievartos, arba su kitomis suinteresuotosiomis trečiosiomis valstybėmis. Sąjunga turėtų prisidėti prie tarptautinio veiksmų koordinavimo visuose dvišaliuose, keliašaliuose arba daugiašaliuose forumuose, kurie yra tinkami siekiant užkirsti kelią ekonominei prievartai arba ją panaikinti. Komisija turėtų pareikšti Sąjungos poziciją, pasikonsultavusi su Taryba atitinkamai vadovaujantis Sutartimis ir prireikus dalyvaujant valstybėms narėms;

(22)

pageidautina, kad Sąjunga proaktyviai naudotų visas turimas bendradarbiavimo su atitinkama trečiąja valstybe priemones, kaip antai derybas, sprendimų priėmimą arba tarpininkavimą, ir kad ji taikytų atsakomąsias priemones tik tuo atveju, kai jomis nepasiekiama greito ir veiksmingo ekonominės prievartos nutraukimo ir, jei reikia ir kai to atitinkamos trečiosios valstybės prašo Sąjunga, Sąjungai padarytos žalos atitaisymo ir kai būtina imtis veiksmų siekiant apsaugoti Sąjungos ir jos valstybių narių interesus ir teises pagal tarptautinę teisę ir tai atitinka Sąjungos interesą imtis tokių veiksmų. Tikslinga šiuo reglamentu nustatyti taikytinas taisykles ir procedūras dėl Sąjungos atsakomųjų priemonių nustatymo ir taikymo ir leisti imtis skubių veiksmų tada, kai tai reikalinga tų Sąjungos atsakomųjų priemonių veiksmingumui užtikrinti;

(23)

Sąjungos atsakomosios priemonės, priimamos pagal šį reglamentą, turėtų būti pasirinktos ir parengtos pagal objektyvius kriterijus, įskaitant: tų priemonių veiksmingumą siekiant, kad būtų nutraukta ekonominė prievarta ir, jei reikia, būtų atitaisyta ja Sąjungai padaryta žala; galimybę palengvinti padėtį Sąjungos ekonominės veiklos vykdytojams, kuriems poveikį daro trečiosios valstybės taikoma ekonominė prievarta; siekį išvengti neigiamo ekonominio ir kitokio poveikio Sąjungai; ir neproporcingai didelės administracinės naštos bei išlaidų taikant Sąjungos atsakomąsias priemones vengimą. Turėtų būti apsaugota Sąjungos investicijų aplinka ir žinių ekonomika. Itin svarbu, kad renkantis ir rengiant Sąjungos atsakomąsias priemones būtų atsižvelgiama į Sąjungos interesą, kuris apima, be kita ko, tiek pradinės, tiek galutinės grandies Sąjungos pramonės šakų ir Sąjungos galutinių vartotojų interesus. Kai Komisija svarsto Sąjungos atsakomąsias priemones, ji pirmenybę turėtų teikti priemonėms, kurios ekonominės veiklos vykdytojų ir atitinkamų nacionalinių taisyklių administravimo požiūriu neturėtų neproporcingai didelio poveikio priemonių teisiniam tikrumui ir nuspėjamumui. Kai Komisija svarsto Sąjungos atsakomąsias priemones, darančias poveikį leidimams, registracijai, licencijoms ar kitoms teisėms komercinės veiklos tikslais, ji turėtų teikti pirmenybę priemonėms, kurios turi įtakos visoje Sąjungoje taikomoms procedūroms ir kurios grindžiamoms antrinės teisės aktais arba, jei tokios priemonės nėra tinkamos, priemonėms tose srityse, kuriose galioja išsami Sąjungos teisė. Sąjungos atsakomosios priemonės neturėtų trukdyti priimti moksliniais įrodymais pagrįstų administracinių sprendimų. Sąjungos atsakomosios priemonės turėtų būti pasirenkamos iš labai įvairių galimų variantų, kad būtų galima priimti tinkamiausias priemones bet kuriuo konkrečiu atveju;

(24)

Sąjunga turėtų turėti galimybę priimti Sąjungos bendrai taikomas atsakomąsias priemones, parengtas taip, kad jos darytų poveikį konkretiems atitinkamos trečiosios valstybės sektoriams, regionams ar veiklos vykdytojams. Sąjunga taip pat turėtų turėti galimybę priimti Sąjungos atsakomąsias priemones, kurios būtų taikomos tam tikriems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie yra susiję su trečiosios valstybės vyriausybe ir kurie vykdo arba gali vykdyti veiklą, nurodytą SESV 207 straipsnyje. Tokios tikslinės Sąjungos atsakomosios priemonės gali paskatinti greitai nutraukti ekonominę prievartą, sykiu veiksmingai išvengiant neigiamo tokios prievartos poveikio valstybių narių ekonomikai, Sąjungos ekonominės veiklos vykdytojams ir Sąjungos galutiniams vartotojams arba jį kuo labiau sumažinant;

(25)

Sąjungai siekiant paskatinti trečiąsias valstybes nutraukti ekonominę prievartą, Komisija taip pat gali imtis priemonių pagal kitas teisines priemones nei šis reglamentas, kuriomis Komisijai suteikiami konkretūs įgaliojimai, pavyzdžiui, dėl Sąjungos finansavimo skyrimo arba galimybių apriboti dalyvavimą Sąjungos bendrosiose mokslinių tyrimų ir inovacijų programose, laikantis jose nustatytų procedūrų. Šiuo reglamentu nedaromas poveikis tokiomis kitomis teisinėmis priemonėmis nustatytoms taisyklėms ir procedūroms. Komisija turėtų užtikrinti, kad I priede nurodytų priemonių priėmimas būtų derinamas su priemonėmis, kurias ji priima pagal kitus nei šis reglamentas Sąjungos teisės aktus. Visų pirma Sąjungos bendras atsakas turėtų būti proporcingas Sąjungai padarytos žalos lygiui ir jos neviršyti. Nedarant poveikio bet kurioms pareigoms pranešti Europos Parlamentui ar Tarybai, numatytoms pagal tokias kitas teisines priemones, Komisija turėtų nuolat informuoti Europos Parlamentą ir Tarybą apie pagal tokias priemones atliekamus veiksmus, suderintus su Sąjungos atsakomosiomis priemonėmis;

(26)

tikslinga nustatyti taisykles dėl prekių ar paslaugų kilmės ir paslaugų teikėjų, investicijų ir intelektinės nuosavybės teisių subjektų nacionalinio subjektiškumo, taikytinas nustatant Sąjungos atsakomąsias priemones. Kilmės ir nacionalinio subjektiškumo taisyklės turėtų būti nustatomos atsižvelgiant į galiojančias taisykles dėl nelengvatinės prekybos ir investicijų, kurios taikomos pagal Sąjungos teisę ir Sąjungos sudarytus tarptautinius susitarimus;

(27)

siekiant nutraukti ekonominės prievartos taikymą konkrečiu atveju ir prireikus atitaisyti padarytą žalą, Sąjungos atsakomosios priemonės, apimančios tiesioginių užsienio investicijų ar prekybos paslaugomis ribojimus, turėtų būti taikomos vieno ar daugiau Sąjungoje įsisteigusių juridinių asmenų, kurie nuosavybės teise priklauso atitinkamos trečiosios valstybės asmenims arba kurie yra jų kontroliuojami, Sąjungoje teikiamoms paslaugoms ar daromoms tiesioginėms investicijoms, tik kai tai reikalinga siekiant užtikrinti Sąjungos atsakomųjų priemonių veiksmingumą ir visų pirma neleisti išvengti tų priemonių poveikio ar apėjimo. Sprendimas nustatyti bet kokius tokio pobūdžio apribojimus turėtų būti tinkamai pagrįstas įgyvendinimo aktuose, kurie bus priimti pagal šį reglamentą, atsižvelgiant į šiame reglamente nustatytus kriterijus;

(28)

po Sąjungos atsakomųjų priemonių priėmimo Komisija turėtų nuolat vertinti su trečiųjų valstybių taikoma ekonomine prievarta susijusią padėtį, Sąjungos atsakomųjų priemonių veiksmingumą ir jų poveikį Sąjungos interesui, siekdama atitinkamai keisti Sąjungos atsakomąsias priemones, sustabdyti jų taikymą arba jas panaikinti. Todėl būtina nustatyti Sąjungos atsakomųjų priemonių keitimo, taikymo sustabdymo ir panaikinimo taisykles ir procedūras ir numatyti aplinkybes, kuriomis tinkama taikyti Sąjungos atsakomųjų priemonių keitimą, taikymo sustabdymą ar panaikinimą;

(29)

būtina suteikti galimybių suinteresuotosioms šalims, įskaitant įmones, dalyvauti Sąjungos atsakomųjų priemonių priėmimo ir keitimo tikslais ir, kai tinka, dėl jų taikymo sustabdymo ir panaikinimo, atsižvelgiant į galimą poveikį tokioms suinteresuotosioms šalims;

(30)

Komisija, atsižvelgdama į trečiųjų valstybių ekonominę prievartą ir, visų pirma, į jos dažnumą bei jos poveikio sunkumą, taip pat siekdama užtikrinti nuoseklumą su visais atitinkamais Sąjungos teisės aktais, turėtų paskirti vieną bendrą informacinį punktą šio reglamento veikimui užtikrinti ir atitinkamai turėtų imtis veiksmų siekiant garantuoti, kad Sąjunga galėtų geriau numatyti ekonominę prievartą ir veiksmingai į ją reaguoti;

(31)

svarbu užtikrinti, kad Europos Parlamentas ir Taryba būtų reguliariai ir laiku informuojami apie atitinkamus pokyčius taikant šį reglamentą ir prireikus turėtų galimybę pasikeisti nuomonėmis su Komisija;

(32)

kad būtų galima patikslinti kilmės ar nacionalinio subjektiškumo taisykles siekiant atsižvelgti į atitinkamą tarptautinių priemonių raidą ir taikant pagal šį reglamentą arba pagal kitus Sąjungos aktus numatytas priemones įgytą patirtį, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais iš dalies keičiamas II priedas. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (2) nustatytais principais. Visų pirma, siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus turėtų gauti tuo pat metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams turėtų būti nuosekliai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, atliekančių su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(33)

siekiant užtikrinti vienodas Sąjungos atsakomųjų priemonių pagal šį reglamentą įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (3);

(34)

priimant Sąjungos atsakomąsias priemones ir atliekant jų keitimą, taikymo sustabdymą arba panaikinimą turėtų būti taikoma nagrinėjimo procedūra, nes tomis priemonėmis nustatomas Sąjungos atsakas į ekonominę prievartą, patenkančią į šio reglamento taikymo sritį. Atsižvelgdama į specifinį šio reglamento pobūdį ir ypatingą jautrumą, susijusį su Sąjungos atsakomosiomis priemonėmis, Komisija neturėtų priimti įgyvendinimo akto projekto dėl jokių Sąjungos atsakomųjų priemonių, jei komitetas nepateikia nuomonės dėl to akto. Naudodamasi savo įgyvendinimo įgaliojimais, Komisija ypatingą dėmesį turėtų skirti sprendimams, kuriems pritaria kuo daugiau valstybių narių, ir visais procedūros etapais, be kita ko, apeliaciniame komitete, siekti rasti suderintus sprendimus ir stengtis neprieštarauti bet kokiai vyraujančiai valstybių narių pozicijai, visų pirma dėl įgyvendinimo akto projekto tinkamumo;

(35)

Komisija turėtų priimti nedelsiant taikomus ribotos galiojimo trukmės įgyvendinimo aktus, kai tinkamai pagrįstais su Sąjungos atsakomųjų priemonių keitimu, arba taikymo sustabdymu susijusiais atvejais dėl privalomų skubos priežasčių reikia imtis pagreitintų veiksmų, kad būtų išvengta nepataisomos žalos Sąjungai ar valstybei narei arba būtų užtikrintas suderinamumas su tarptautine teise. Tokie pagreitinti veiksmai galėtų užkirsti kelią tam, kad ekonomine prievarta būtų padaryta arba padidinta ekonominė žala, visų pirma siekiant apsaugoti skubius ir gyvybinius Sąjungos arba valstybės narės interesus;

(36)

imantis bet kokių veiksmų pagal šį reglamentą, įskaitant Sąjungos atsakomųjų priemonių, kurios taikomos tam tikriems fiziniams ar juridiniams asmenims, priėmimą, turi būti vadovaujamasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. Be to, bet koks asmens duomenų tvarkymas pagal šį reglamentą turi atitikti taikomas asmens duomenų apsaugos taisykles. Asmens duomenų, kuriuos gauna valstybės narės pareigūnai pagal šį reglamentą, tvarkymas turi būti atliekamas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 (4). Sąjungos institucijoms tvarkant asmens duomenis turi būti laikomasi Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 (5);

(37)

Komisija turėtų įvertinti pagal šį reglamentą patvirtintų Sąjungos atsakomųjų priemonių veiksmingumą ir veikimą ir, kai tikslinga, padaryti išvadas būsimų Sąjungos atsakomųjų priemonių tikslais. Komisija taip pat turėtų peržiūrėti šį reglamentą, kai įgis pakankamai su jo taikymu ir įgyvendinimu susijusios patirties, taip pat jo santykį su kitomis Sąjungos politikos priemonėmis ir galiojančiomis teisinėmis priemonėmis, įskaitant Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2271/96 (6). Šio reglamento peržiūra turėtų apimti jo taikymo sritį, veikimą, efektyvumą ir veiksmingumą. Komisija turėtų pateikti savo vertinimo ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai,

1)

trečiosios valstybės priemonė – tai bet kuris pagal tarptautinę teisę trečiajai valstybei priskirtinas veiksmas arba neveikimas;

2)

tam tikras veiksmas – bet kuris Sąjungos, valstybės narės arba trečiosios valstybės institucijos, įstaigos, organo ar agentūros teisinis ar kitas veiksmas, įskaitant pozicijos pareiškimą;

3)

žala Sąjungai – dėl ekonominės prievartos daromas neigiamas poveikis, įskaitant ekonominę žalą Sąjungai arba valstybei narei, be kita ko, Sąjungos ekonominės veiklos vykdytojams;

4)

trečioji valstybė – bet kuri valstybė, atskira muitų teritorija ar kitas tarptautinės teisės subjektas, išskyrus Sąjungą ar valstybę narę.

a)

dalijimąsi svarbia informacija ir patirtimi siekiant užtikrinti nuoseklų atsaką tokios ekonominės prievartos atžvilgiu;

b)

veiksmų koordinavimą atitinkamuose tarptautiniuose forumuose;

c)

atsako į ekonominę prievartą koordinavimą.