(1)

nuo 2021 m. rugsėjo mėn. elektros energijos rinkose vyrauja labai didelės kainos. Kaip nurodyta 2022 m. balandžio mėn. ES energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūros (ACER), įsteigtos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/942 (1), atliktame galutiniame Sąjungos didmeninės elektros energijos rinkos modelio vertinime, tai daugiausia lemia didelė dujų, kurios naudojamos elektros energijai gaminti, kaina. Gamtinėmis dujomis kūrenamos elektrinės dažnai reikalingos elektros energijos paklausai patenkinti tuomet, kai ji yra didžiausia dienos metu arba kai jai patenkinti elektros energijos, pagaminamos naudojant kitas, pavyzdžiui, branduolinės energijos, hidroenergijos ar kintamų atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijas, kiekio nepakanka. Nuo 2022 m. vasario mėn. aštrėjant Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą, kuri yra Energijos bendrijos sutarties (2) susitariančioji šalis, dujų tiekimas smarkiai sumažėjo. Be to, dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą atsirado netikrumas dėl kitų biržos prekių, pavyzdžiui, akmens anglių ir žalios naftos, naudojamų elektros energijos gamybos įrenginiuose, tiekimo. Tai lėmė papildomą smarkų elektros energijos kainų padidėjimą ir svyravimą;

(2)

pastaruoju metu gerokai sumažėjus iš Rusijos tiekiamų dujų kiekiui ir padažnėjus tiekimo sutrikimams kyla didelė rizika, kad artimiausioje ateityje Rusijos dujų tiekimas gali būti visiškai sustabdytas. Siekdama padidinti Sąjungos energijos tiekimo saugumą, Taryba priėmė Reglamentą (ES) 2022/1369 (3), kuriame numatomas savanoriškas gamtinių dujų paklausos sumažinimas nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d. bent 15 proc. ir Tarybai suteikiama galimybė paskelbti Sąjungos masto pavojų dujų tiekimo saugumo srityje dėl kurio inicijuojamas privalomas Sąjungos masto poreikio mažinimas;

(3)

be to, dėl 2022 m. vasarą vyravusių išskirtinai aukštų temperatūrų padidėjo vėsinimui naudojamos elektros energijos paklausa ir atitinkamai – poreikis gaminti elektros energiją, nors tuo pat metu dėl techninių ir nuo meteorologinių sąlygų priklausančių aplinkybių elektros energijos, naudojant tam tikras technologijas, buvo pagaminama gerokai mažiau nei kada nors anksčiau. Tai daugiausia lėmė išskirtinė sausra, dėl kurios i) įvairių valstybių narių branduolinėse elektrinėse trūko aušinimo vandens ir todėl buvo pagaminama nepakankamai elektros energijos; ii) buvo pagaminta mažai hidroenergijos ir iii) pagrindinėse upėse nuseko vanduo, o tai turėjo neigiamą poveikį biržos prekių, naudojamų elektros energijos gamyboje kaip kuras, transportavimui. Esant tokiai beprecedentei padėčiai, didelis elektros energijos kiekis buvo nuolat gaminamas gamtinėmis dujomis kūrenamose elektrinėse, o tai turėjo poveikį išskirtinai ir neįprastai didelėms didmeninėms elektros energijos kainoms. Nepaisant kai kuriose valstybėse narėse sumažėjusių gamybos pajėgumų, išvengti tiekimo saugumo incidentų ir sušvelninti kainų Sąjungos rinkose svyravimą padėjo elektros energijos mainai tarp valstybių narių – taip buvo padidintas kiekvienos valstybės narės atsparumas kainų šuoliams;

(4)

dėl smarkiai padidėjusių kainų didmeninėse elektros energijos rinkose labai padidėjo mažmeninės elektros energijos kainos ir jos, kaip tikimasi, prieš kitą šildymo sezoną palaipsniui paveiks daugumą vartojimo sutarčių. Staigiai padidėjus dujų kainoms ir dėl to atsiradus alternatyviųjų degalų paklausai taip pat padidėjo kitų biržos prekių, pavyzdžiui, žalios naftos ir anglių, kainos;

(5)

dabartinė energetikos krizė neigiamai, nors ir skirtingu mastu paveikė visas valstybes nares. Staigiai padidėjusios energijos kainos turi didelį poveikį bendrai infliacijai euro zonoje ir lėtina Sąjungos ekonomikos augimą;

(6)

todėl reikia greito ir koordinuoto atsako Sąjungos lygmeniu. Nustačius skubią intervenciją būtų galima laikinai sušvelninti riziką, kad elektros energijos kainos ir galutinių vartotojų išlaidos elektros energijai taps dar sunkiau pakeliamos, o kad valstybės narės priims nekoordinuotas nacionalines priemones, kurios galėtų kelti pavojų tiekimo saugumui Sąjungos lygmeniu ir užkrauti papildomą naštą Sąjungos pramonei ir vartotojams. Norint sušvelninti didelių energijos kainų poveikį ir užtikrinti, kad dabartinė krizė nepadarytų ilgalaikės žalos vartotojams ir ekonomikai, kartu išsaugant viešųjų finansų tvarumą, 2022–2023 m. žiemos sezoną reikia solidarumo principu grindžiamų ir koordinuotų valstybių narių pastangų;

(7)

dėl dabartinių dujų tiekimo sutrikimų, sumažėjusių galimybių eksploatuoti tam tikras elektrines ir su tuo susijusio poveikio dujų bei elektros energijos kainoms kyla didelių sunkumų dėl dujų ir elektros energijos produktų tiekimo, kaip tai suprantama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 122 straipsnio 1 dalyje. Esama didelės rizikos, kad 2022–2023 m. žiemos sezoną padėtis gali dar labiau pablogėti, jei būtų kitų dujų tiekimo sutrikimų ir šaltą žiemos sezoną dujų ir elektros energijos paklausa padidėtų. Taip dar labiau pablogėjus padėčiai, atsirastų spaudimas dar labiau didinti dujų ir kitų energetikos biržos prekių kainas, o tai turėtų įtakos elektros energijos kainoms;

(8)

dėl energijos rinkos sutrikdymo, kurį sukėlė vienas iš pagrindinių rinkos dalyvių, dirbtinai sumažinęs dujų tiekimą Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą kontekste, ir dėl vykstančio hibridinio karo susidarė krizinė situacija, dėl kurios reikia patvirtinti skubias, laikinas ir išskirtines ekonominio pobūdžio priemones, kad būtų pašalintas nepakeliamas poveikis vartotojams ir įmonėms. Jei krizinė situacija nebus greitai išspręsta, ji gali turėti didelį neigiamą poveikį infliacijai, rinkos operatorių likvidumui ir visai ekonomikai;

(9)

norint spręsti staigiai padidėjusių elektros energijos kainų ir jų poveikio namų ūkiams ir pramonei klausimą, reikalingas vieningas ir gerai koordinuotas Sąjungos masto atsakas. Nekoordinuotos nacionalinės priemonės galėtų daryti poveikį energijos vidaus rinkos veikimui, o dėl to labiausiai krizės paveiktose valstybėse narėse galėtų kilti pavojus tiekimo saugumui ir toliau didėti kainos. Todėl, norint išlaikyti ir sustiprinti būtiną valstybių narių solidarumą, labai svarbu užtikrinti elektros energijos vidaus rinkos vientisumą;

(10)

kai kuriose valstybėse narėse Rusijos dujų tiekimo sutrikimo ir dėl to išaugusių kainų poveikis gali būti jaučiamas stipriau, tačiau prisidėti prie tokio sutrikimo ekonominės žalos mažinimo gali visos valstybės narės, taikydamos tinkamas paklausos mažinimo priemones. Elektros energijos paklausos mažinimas nacionaliniu lygmeniu gali teigiamai Sąjungos mastu paveikti elektros energijos kainas, nes elektros energijos rinkos yra susietos, o energijos taupymas vienoje valstybėje narėje naudingas ir kitoms valstybėms narėms;

(11)

rinkos pajamų, kurias gauna mažesnes ribines sąnaudas patiriantys elektros energijos gamintojai (už ribinį pelną mažesnes sąnaudas turintys gamintojai), naudojantys, pavyzdžiui, atsinaujinančiuosius išteklius, branduolinę energiją ir lignitą, viršutines ribas nustačius nekoordinuotai, Sąjungoje gali būti gerokai iškraipytos gamintojų veiklos sąlygos, nes susietoje elektros energijos rinkoje gamintojai konkuruoja Sąjungos mastu. Įsipareigojus taikyti bendrą Sąjungos masto už ribinį pelną mažesnes sąnaudas turinčių gamintojų rinkos pajamų viršutinę ribą, tokių iškraipymų turėtų būti galima išvengia. Be to, dėl ribotų finansinių išteklių ne visos valstybės narės gali vienodai remti vartotojus, o tuo pat metu kai kurie elektros energijos gamintojai gali ir toliau gauti didelį pajamų perviršį. Solidariai taikydamos rinkos pajamų viršutinę ribą, valstybės narės turėtų gauti pajamų, kuriomis galės finansuoti galutinių elektros energijos vartotojų, pavyzdžiui, namų ūkių, mažųjų ir vidutinių įmonių (toliau – MVĮ) ir energijai imlių pramonės sektorių, rėmimo priemones, kartu išsaugodamos kainų signalus visos Sąjungos rinkose ir tarpvalstybinę prekybą;

(12)

atsižvelgiant į itin padidėjusias mažmenines dujų ir elektros energijos kainas, ypač svarbios yra valstybės ir viešosios intervencijos, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojus. Tačiau dujų tiekimo stygiaus poveikis elektros energijos kainoms ir galimybė iš valstybės biudžeto finansuoti paramos priemones valstybėse narėse skiriasi. Jei tuos vartotojus ir tiekėjus galėtų apsaugoti tik kai kurios pakankamai išteklių turinčios valstybės narės, būtų labai iškraipyta vidaus rinka. Vienoda pareiga pajamų perviršį panaudoti vartotojų rėmimui leistų visoms valstybėms narėms apsaugoti savo vartotojus. Teigiamas poveikis energijos kainoms turėtų teigiamą poveikį susietai Sąjungos energetikos rinkai, o kartu padėtų sumažinti infliacijos lygį. Todėl, laikantis solidarumo principo, susietoje Sąjungos rinkoje priemonės, kurių ėmėsi viena valstybė narė, turėtų turėti teigiamą poveikį ir kitose valstybėse narėse;

(13)

dabartinėmis aplinkybėmis atrodo tikslinga imtis Sąjungos lygmens veiksmų, įvedant Sąjungos įmonėms ir nuolatinėms buveinėms, vykdančioms veiklą žalios naftos, gamtinių dujų, anglių ir naftos perdirbimo sektoriuose, solidarumo įnašą, kad būtų sušvelnintas tiesioginis ekonominis sparčiai didėjančių energijos kainų poveikis visos Sąjungos valdžios institucijų biudžetams, galutiniams vartotojams ir įmonėms. Šis solidarumo įnašas turėtų būti išskirtinis ir griežtai laikinas;

(14)

solidarumo įnašas yra tinkama priemonė pelno perviršio, gauto susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms, klausimui spręsti. Tas pelnas nėra įprastas pelnas, kurį Sąjungos įmonės arba nuolatinės buveinės, vykdančios veiklą žalios naftos, gamtinių dujų, anglių ir naftos perdirbimo sektoriuose, būtų gavusios arba būtų galėjusios tikėtis gauti įprastomis aplinkybėmis, jei energijos rinkose nebūtų susiklostę nenuspėjami įvykiai. Todėl nustatant solidarumo įnašą imamasi bendros ir koordinuotos priemonės, kuria solidarumo dvasioje nacionalinėms valdžios institucijoms suteikiama galimybė gauti papildomų pajamų, kad jos galėtų teikti finansinę paramą namų ūkiams ir įmonėms, kuriuos labai paveikė sparčiai didėjančios energijos kainos, kartu užtikrinant vienodas sąlygas visoje Sąjungoje. Šis solidarumo įnašas turėtų būti taikomas lygiagrečiai su įprastais įmonių pelno mokesčiais, kuriais kiekviena valstybė narė apmokestina atitinkamas įmones;

(15)

kad būtų užtikrintas nuoseklumas visose energetikos politikos srityse, šiame reglamente numatytos priemonės turėtų būti tarpusavyje susijusios ir viena kitą stiprinti. Visos valstybės narės turėtų turėti galimybę tikslingai remti vartotojus, pasinaudodamos pajamų perviršiu, gaunamu taikant rinkos pajamų viršutinę ribą, mažindamos elektros energijos paklausą, nes tai padeda mažinti energijos kainas, ir pasinaudodamos pajamomis, gaunamomis iš solidarumo įnašo, taikomo Sąjungos įmonėms ir nuolatinėms buveinėms, vykdančioms veiklą žalios naftos, gamtinių dujų, anglių ir naftos perdirbimo sektoriuose. Be to, mažesnė paklausa turėtų turėti teigiamą poveikį mažinant tiekimo saugumui kylančią riziką laikantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje išdėstytų (ES) 2019/944 (4) tikslų;

(16)

todėl valstybės narės turėtų stengtis sumažinti visų vartotojų, įskaitant tuos, kurie dar neturi išmaniųjų apskaitos sistemų ar prietaisų, leidžiančių jiems stebėti savo suvartojimą tam tikromis paros valandomis, visą bendrą suvartojamos elektros energijos kiekį;

(17)

kad išsaugotų elektros energijos gamybai skirtas kuro atsargas ir visų pirma sutelktų dėmesį į tas valandas, kuriomis elektros energijos kaina yra didžiausia arba yra suvartojamas didžiausias jos kiekis, kai elektros energijos gamyba naudojant dujas daro itin didelį poveikį ribinei kainai, kiekviena valstybė narė turėtų nustatytomis piko valandomis sumažinti savo bendrą suvartojamos elektros energijos kiekį;

(18)

atsižvelgiant į įprastą elektros energijos vartojimo piko valandomis profilį matyti, jog nustačius piko valandomis privalomą 5 proc. paklausos sumažinimo tikslą būtų užtikrinta, kad valstybės narės labiau sutelktų dėmesį į vartotojus, kurie gali būti lankstesni, teikdamos valandinio paklausos mažinimo pasiūlymus, be kita ko, per nepriklausomus telkėjus. Todėl aktyvus elektros energijos paklausos pasirinktomis valandomis sumažinimas bent 5 proc. turėtų padėti sumažinti kuro suvartojimą ir sklandžiau paskirstyti paklausą įvairiomis valandomis, o tai turėtų įtakos valandinėms rinkos kainoms;

(19)

valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė savo nuožiūra pasirinkti tinkamas paklausos mažinimo tikslų įgyvendinimo priemones, kad jos galėtų atsižvelgti į nacionalinius ypatumus. Rengdamos elektros energijos paklausos mažinimo priemones, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokios priemonės būtų parengtos taip, kad nepakenktų Sąjungos elektrifikacijos tikslams, nustatytiems 2020 m. liepos 8 d. Komisijos komunikate „Neutralaus poveikio klimatui ekonomikos stimuliavimas: ES energetikos sistemos integravimo strategija“. Elektrifikacija yra labai svarbi mažinant Sąjungos priklausomybę nuo iškastinio kuro ir užtikrinant ilgalaikį strateginį Europos Sąjungos savarankiškumą, nes taip gali būti apribotas šios energetikos krizės mastas ir užkirstas kelias būsimai energetikos krizei. Bendro suvartojamos elektros energijos kiekio mažinimo priemonės galėtų apimti nacionalines informuotumo didinimo kampanijas, tikslinės informacijos apie prognozuojamą padėtį elektros energijos sistemoje skelbimą, reguliavimo priemones, kuriomis ribojamas nebūtiniausias energijos vartojimas, ir tikslines paskatas mažinti elektros energijos suvartojimą;

(20)

nustatydamos tinkamas paklausos mažinimo piko valandomis priemones, valstybės narės visų pirma turėtų apsvarstyti rinka grindžiamas priemones, tokias kaip aukcionai arba konkursų sistemos, kuriomis galėtų ekonomiškai efektyviai skatinti mažinti suvartojimą. Siekdamos užtikrinti veiksmingą ir greitą įgyvendinimą, valstybės narės galėtų pasinaudoti esamomis iniciatyvomis ir išplėsti esamas sistemas, kurios padėtų plėtoti paklausos atsaką. Jei, be numatomo įprasto vartojimo, būtų akivaizdžiai sumažinta ir paklausa, į nacionalinio lygmens priemones galėtų būti įtrauktos ir finansinės paskatos arba kompensacijos paveiktiems rinkos dalyviams;

(21)

kad padėtų valstybėms narėms, vykdančioms šiame reglamente nustatytą būtino paklausos mažinimo reikalavimą, ir teiktų joms gaires, Komisija turėtų sudaryti palankesnes sąlygas valstybėms narėms dalytis geriausios praktikos pavyzdžiais;

(22)

atsižvelgiant į išskirtinį ir staigų elektros energijos kainų padidėjimą ir neišvengiamą riziką, kad jos toliau didės, būtina, kad valstybės narės nedelsdamos nustatytų priemones, skirtas bendram suvartojamos elektros energijos kiekiui mažinti, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos sparčiai mažinti kainas ir kuo labiau sumažinti iškastinio kuro naudojimą;

(23)

kitos paros didmeninėje rinkoje pirmiausia parduodama energija tų elektrinių, kurios gamina pigiausiai, tačiau kainą, kuri mokama visiems rinkos dalyviams, nustato paskutinė elektrinė, kurios pagamintos energijos reikia paklausai patenkinti, t. y. elektrinė, kurios ribinės sąnaudos pasibaigiant prekybai yra didžiausios. Pastaruoju metu padidėjus dujų ir akmens anglių kainoms, išskirtinai ir ilgam padidėjo kainos, nurodomos kitos paros didmeninėje rinkoje teikiamuose dujomis ir anglimis kūrenamų elektros energijos gamybos įrenginių pasiūlymuose. Dėl to visoje Sąjungoje savo ruožtu itin padidėjo kainos kitos paros rinkoje, nes joje dažnai dalyvauja elektrinės, kurių ribinės sąnaudos, reikalingos elektros energijos paklausai patenkinti, yra didžiausios;

(24)

atsižvelgiant į tai, kad kitos paros rinkos kaina naudojama kaip referencinė kaina kitose didmeninėse elektros energijos rinkose ir kad visiems rinkos dalyviams mokama galutinė kaina, technologijų, kurių ribinės sąnaudos yra gerokai mažesnės, naudotojų pajamos nuo Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą 2022 m. vasario mėn. buvo nuolat didelės ir gerokai viršijo jų lūkesčius priimant sprendimą investuoti;

(25)

susiklosčius aplinkybėms, kuriomis vartotojai turi mokėti itin dideles kainas, kurios taip pat kenkia Sąjungos ekonomikai, būtina laikinai apriboti išskirtines gamintojų, kurių ribinės sąnaudos yra mažesnės, rinkos pajamas, nustatant rinkos pajamų, gaunamų pardavus elektros energiją Sąjungoje, viršutinę ribą;

(26)

kad būtų išvengta rinkos pajamų viršutinės ribos taikymo apėjimo, valstybės narės turėtų įdiegti veiksmingas priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad rinkos pajamų viršutinė riba būtų veiksmingai taikoma tais atvejais, kai gamintojai priklauso bendrovių grupei;

(27)

rinkos pajamų viršutinė riba turėtų būti tokio lygio, kad nekeltų pavojaus gamintojų, kuriems ji taikoma, įskaitant atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamintojus, galimybei susigrąžinti savo investicijas bei veiklos išlaidas ir užtikrintų bei skatintų būsimas investicijas į pajėgumus, kurių reikia kuriant nuo iškastinio kuro nepriklausomą ir patikimą elektros energijos sistemą. Visoje Sąjungoje taikyti vienodą rinkos pajamų viršutinę ribą yra tinkamiausia siekiant išsaugoti elektros energijos vidaus rinkos veikimą, nes taip išlaikoma kainomis grindžiama elektros energijos gamintojų, naudojančių įvairias technologijas, visų pirma atsinaujinančiuosius energijos išteklius, konkurencija;

(28)

nors kartkartėmis trumpam smarkiai pakilusios kainos gali būti laikomos įprastu elektros energijos rinkos ypatumu ir gali būti naudingos kai kuriems investuotojams siekiant susigrąžinti savo investicijas į gamybą, nuo 2022 m. vasario mėn. stebimas itin didelis ir ilgalaikis kainų didėjimas labai skiriasi nuo įprastos rinkos padėties, kuriai būdingi atsitiktiniai smarkūs kainų šuoliai. Todėl rinkos pajamų viršutinė riba neturėtų būti žemesnė už pagrįstus rinkos dalyvių lūkesčius atitinkantį vidutinį elektros energijos kainų lygį, buvusį tomis valandomis, kuriomis elektros energijos paklausa iki Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą buvo didžiausia. Pastaraisiais dešimtmečiais ir iki 2022 m. vasario mėn. visos Sąjungos didmeninėje elektros energijos rinkoje vidutinės didžiausios kainos, atitinkančios tikslingus nuolatinius lūkesčius, buvo mažesnės nei 180 EUR už MWh, nepaisant jų skirtumų įvairiuose Sąjungos regionuose. Kadangi pradinis rinkos dalyvių sprendimas investuoti buvo priimtas remiantis lūkesčiu, kad kainos vidutiniškai bus mažesnės už kainas piko valandomis, nustatant 180 EUR už MWh rinkos pajamų viršutinę ribą tie pradiniai rinkos lūkesčiai gerokai viršijami. Paliekant kainos maržą, kurios investuotojai galėjo pagrįstai tikėtis, būtina užtikrinti, kad rinkos pajamų viršutinė riba nedarytų neigiamo poveikio pradiniam investicijų pelningumo vertinimui;

(29)

be to, 180 EUR už MWh rinkos pajamų viršutinė riba, įskaitant pagrįstą maržą, yra nuosekliai aukštesnė už dabartines išlygintas energijos gamybos naudojant atitinkamas gamybos technologijas sąnaudas, todėl gamintojai, kuriems ji taikoma, gali padengti savo investicijas ir veiklos sąnaudas. Atsižvelgiant į tai, kad taikant rinkos pajamų viršutinę ribą išlieka didelis pagrįstų išlygintų energijos gamybos sąnaudų ir rinkos pajamų viršutinės ribos skirtumas, negalima tikėtis, kad ją taikant sumažės investicijos į naujus už ribinį pelną mažesnių sąnaudų pajėgumus;

(30)

siekiant išvengti didelio poveikio pradiniam tikėtinam projekto pelningumui, rinkos pajamų viršutinė riba turėtų būti taikoma ne visoms gamybos pajamoms (įskaitant kitus galimus pajamų šaltinius, pavyzdžiui, supirkimo priemoką), o rinkos pajamoms. Nepriklausomai nuo sutartinės formos, kuria gali būti vykdoma prekyba elektros energija, rinkos pajamų viršutinė riba turėtų būti taikoma tik realizuotosioms rinkos pajamoms. Tai būtina siekiant išvengti žalos gamintojams, kurie faktiškai negauna naudos iš dabartinių didelių elektros energijos kainų, nes apdraudė savo pajamas nuo svyravimų didmeninėje elektros energijos rinkoje. Taigi, jei pagal esamas arba būsimas sutartines prievoles, pavyzdžiui, pagal atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartis ir kitų rūšių elektros energijos pirkimo sutartis arba išankstinius apsidraudimo sandorius, gaminant elektros energiją gaunamos rinkos pajamos nesiekia rinkos pajamų viršutinės ribos, šis reglamentas turėtų nedaryti poveikio tokioms pajamoms. Todėl priemonė, kuria nustatoma rinkos pajamų viršutinė riba, neturėtų atgrasyti rinkos dalyvių nuo tokių sutartinių prievolių prisiėmimo;

(31)

rinkos pajamų viršutinės ribos taikymas tuo metu, kai atsiskaitoma už sandorius, gali būti efektyvesnis, tačiau tai ne visada gali būti įmanoma, pavyzdžiui, dėl didmeninių elektros energijos rinkų organizavimo skirtumų valstybėse narėse ir skirtingų laikotarpių. Kad galėtų atsižvelgti į nacionalinius ypatumus ir sudaryti palankesnes sąlygas rinkos pajamų viršutinės ribos taikymui nacionaliniu lygmeniu, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė savo nuožiūra nuspręsti, ar ją taikyti tada, kai atsiskaitoma už elektros energijos mainus, ar vėliau. Valstybėms narėms taip pat turėtų būti palikta veiksmų laisvė iš anksto finansuoti paramos priemones, skirtas galutiniams elektros energijos vartotojams, o rinkos pajamas surinkti vėlesniame etape. Komisija turėtų pateikti valstybėms narėms gaires dėl tos priemonės įgyvendinimo;

(32)

rinkos pajamų viršutinė riba turėtų būti taikoma technologijoms, kurių ribinės sąnaudos yra mažesnės už rinkos pajamų viršutinę ribą, pavyzdžiui, vėjo, saulės, branduolinės energijos technologijoms ar lignitui;

(33)

rinkos pajamų viršutinė riba turėtų būti netaikoma technologijoms, kurių ribinės sąnaudos yra didelės ir susijusios su kuro, reikalingo elektros energijai gaminti, išteklių kaina, pavyzdžiui, dujomis ir akmens anglimis kūrenamoms elektrinėms, nes jų eksploatavimo sąnaudos gerokai viršytų rinkos pajamų viršutinę ribą ir ją taikant kiltų pavojus tų technologijų ekonominiam gyvybingumui. Siekiant toliau skatinti bendrai mažinti dujų vartojimą, rinkos pajamų viršutinė riba taip pat neturėtų būti taikoma technologijoms, kurios tiesiogiai konkuruoja su dujomis kūrenamomis elektrinėmis, kad būtų suteikta lankstumo elektros energijos sistemai, o pasiūlymai elektros energijos rinkoje būtų teikiami remiantis tokiomis šių technologijų naudojimo alternatyviosiomis sąnaudomis, kaip paklausos atsakas ir kaupimas;

(34)

kad nebūtų pakenkta esamų dujomis kūrenamų elektrinių pertvarkai pagal „REPowerEU“ tikslus, nustatytus visų pirma 2022 m. gegužės 18 d. Komisijos komunikate dėl plano „REPowerEU“ (toliau – „REPowerEU“ planas), rinkos pajamų viršutinė riba neturėtų būti taikoma technologijoms, kuriose naudojamas gamtines dujas pakeičiantis kuras, pavyzdžiui, biometanas;

(35)

siekiant išsaugoti paskatas novatoriškų technologijų plėtrai, rinkos pajamų viršutinė riba turėtų būti netaikoma parodomiesiems projektams;

(36)

kai kuriose valstybėse narėse kai kurių gamintojų gaunamoms pajamoms viršutinės ribos jau taikomos pagal tokias valstybės ir viešąsias priemones kaip supirkimo tarifai ir abipusiai sandoriai dėl skirtumų. Šių gamintojų pajamos dėl pastaruoju metu staiga išaugusių elektros energijos kainų nedidėja. Todėl esamiems gamintojams, kuriems taikomos tokio pobūdžio valstybės priemonės, kurios nebuvo patvirtintos kaip atsakas į dabartinę energetikos krizę, rinkos pajamų viršutinė riba turėtų būti netaikoma. Panašiai, rinkos pajamų viršutinė riba turėtų būti netaikoma gamintojams, kurių rinkos pajamoms taikomos kitos valdžios institucijų nustatytos reguliavimo priemonės, pagal kurias pajamos tiesiogiai pervedamos vartotojams;

(37)

siekiant užtikrinti veiksmingą rinkos pajamų viršutinės ribos taikymą, gamintojai, tarpininkai ir atitinkami rinkos dalyviai turėtų pateikti būtinus duomenis valstybių narių kompetentingoms institucijoms ir, kai tinkama, sistemos operatoriams bei paskirtiesiems elektros energijos rinkos operatoriams. Atsižvelgiant į didelį atskirų sandorių, kurių atžvilgiu valstybių narių kompetentingos institucijos turi užtikrinti rinkos pajamų viršutinės ribos taikymą, skaičių, tos institucijos turėtų turėti galimybę naudoti pagrįstus įverčius rinkos pajamų viršutinei ribai apskaičiuoti;

(38)

siekiant atsižvelgti į situacijas, kai rinkos pajamų viršutinės ribos taikymas gali turėti įtakos rinkos dalyvių paskatoms tiekti balansavimo energiją arba teikti apkrovų perskirstymo ir kompensacinės prekybos paslaugas, valstybės narės turėtų turėti galimybę nuspręsti netaikyti viršutinės ribos rinkos pajamoms, gautoms pardavus elektros energiją balansavimo energijos rinkoje, ir iš finansinės kompensacijos už apkrovų perskirstymą ir kompensacinę prekybą;

(39)

siekiant atsižvelgti į tiekimo saugumo problemas, valstybės narės turėtų turėti galimybę nustatyti rinkos pajamų viršutinę ribą taip, kad elektros energijos gamintojai galėtų išlaikyti 10 proc. pajamų perviršio, viršijančio rinkos pajamų viršutinę ribą;

(40)

elektros energijos gamybos įrenginių gamybos rūšių derinys ir sąnaudų struktūra valstybėse narėse labai skiriasi, todėl joms turėtų būti leidžiama konkrečiomis sąlygomis toliau taikyti arba nustatyti nacionalines kovos su krize priemones;

(41)

visų pirma valstybėms narėms turėtų būti palikta galimybė dar labiau apriboti gamintojų, kuriems taikoma rinkos pajamų viršutinė riba, pajamas ir nustatyti konkrečią rinkos pajamų, gautų pardavus iš akmens anglių pagamintą elektros energiją, kurios kaina kai kuriose valstybėse narėse gali būti gerokai mažesnė už naudojant ribines technologijas pagamintos elektros energijos kainą, viršutinę ribą. Siekiant išsaugoti teisinį tikrumą, valstybėms narėms taip pat turėtų būti leidžiama toliau taikyti arba nustatyti nacionalines kovos su krize priemones, kuriomis ribojamos gamintojų, kuriems netaikoma Sąjungos masto viršutinė pajamų riba, rinkos pajamos;

(42)

siekiant užtikrinti tiekimo saugumą, valstybės narės turėtų turėti galimybę nustatyti didesnę rinkos pajamų viršutinę ribą gamintojams, kuriems kitu atveju būtų taikoma Sąjungos masto rinkos pajamų viršutinė riba, kai jų investicijų ir veiklos sąnaudos yra didesnės už Sąjungos masto rinkos pajamų viršutinę ribą;

(43)

dėl su krize susijusių didelių kainų skirtumų tarp prekybos zonų padidėjo prekybos srautai tokiose zonose, todėl kai kuriose valstybėse narėse gerokai išaugo perkrovos mokesčiai. Perkrovos pajamos ir toliau turėtų būti skiriamos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/943 (5) 19 straipsnio 2 dalyje nustatytiems prioritetiniams tikslams įgyvendinti. Tačiau valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė išimties tvarka, tinkamai pagrįstais atvejais ir kontroliuojant jų reguliavimo institucijoms, likusį pajamų perviršį paskirstyti tiesiogiai galutiniams elektros energijos vartotojams, užuot jį naudojus tik to reglamento 19 straipsnio 3 dalyje nurodytais tikslais;

(44)

atsižvelgiant į tai, kad dėl aplinkybių, susijusių su kai kurių valstybių narių priklausomybe nuo elektros energijos importo iš kitų šalių, ne visos valstybės narės, taikydamos rinkos pajamų viršutinę ribą, gali vienodai remti savo galutinius vartotojus, būtina, kad valstybės narės, kurių grynasis elektros energijos importas yra lygus 100 proc. arba didesnis, turėtų galimybę, laikantis solidarumo principo, pasinaudoti dalijimosi pajamų perviršiu su pagrindine eksportuojančia valstybe nare susitarimais. Be to, visų pirma skatinama, kad tokiais solidarumo susitarimais būtų atsižvelgiama į nesubalansuotus prekybos santykius;

(45)

elektros energijos sektoriaus ir iškastinio kuro sektoriaus verslo ir prekybos praktika, taip pat reguliavimo sistemos labai skiriasi. Kadangi nustatant rinkos pajamų viršutinę ribą siekiama rinkos rezultatų, panašių į tuos, kurių gamintojai būtų galėję tikėtis, jei nuo 2022 m. vasario mėn. dujų tiekimas nebūtų pradėjęs trikti ir pasaulinės tiekimo grandinės būtų veikusios įprastai, būtina, kad elektros energijos gamintojams skirta priemonė būtų taikoma pajamoms, gaunamoms iš elektros energijos gamybos. Kita vertus, kadangi nustatant laikinąjį solidarumo įnašą dėmesys sutelkiamas į Sąjungos įmonių ir nuolatinių buveinių, vykdančių veiklą žalios naftos, gamtinių dujų, anglių ir naftos perdirbimo sektoriuose, pelningumą, kuris, palyginti su ankstesniais metais, gerokai padidėjo, būtina, kad ši priemonė būtų taikoma jų pelnui;

(46)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pajamų perviršis, gaunamas taikant rinkos pajamų viršutinę ribą elektros energijos srityje, būtų perduotas galutiniams elektros energijos vartotojams ir taip būtų sušvelnintas itin didelių elektros energijos kainų poveikis. Pajamų perviršis turėtų būti skiriamas vartotojams, įskaitant namų ūkius ir įmones, kuriems didelės elektros energijos kainos daro ypač didelį poveikį. Jei nebus imtasi siūlomų priemonių, yra rizika, kad tik turtingesnės valstybės narės turės išteklių savo vartotojams apsaugoti, o tai labai iškraipys vidaus rinką;

(47)

pajamos iš viršutinės ribos turėtų padėti valstybėms narėms finansuoti tokias priemones kaip pajamų pervedimai, sąskaitų nuolaidos, kompensacijos tiekėjams už tiekimą už sąnaudas mažesne kaina, taip pat investicijos, kurios padėtų struktūriškai sumažinti vartojimą, visų pirma elektros energijos, pagamintos naudojant iškastinio kuro išteklius. Kai parama teikiama ne namų ūkių vartotojams, jie turėtų siekti investuoti į priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo technologijas, įskaitant atsinaujinančiųjų išteklių energiją, pavyzdžiui, sudarydami elektros energijos pirkimo sutartis arba tiesiogiai investuodami į atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybą, arba investuoti į energijos vartojimo efektyvumą;

(48)

viešosios intervencijos į elektros energijos tiekimo kainų nustatymą iš esmės yra rinką iškraipanti priemonė. Todėl tokios intervencijos gali būti vykdomos tik kaip viešųjų paslaugų įsipareigojimai ir joms turėtų būti taikomos konkrečios sąlygos. Šiuo metu pagal Direktyvą (ES) 2019/944 reguliuojamas kainas galima taikyti namų ūkiams ir labai mažoms įmonėms, be to, energijos nepriteklių patiriantiems ir pažeidžiamiems vartotojams jos gali būti ir mažesnės už sąnaudas. Tačiau, atsižvelgiant į dabartinį išskirtinį elektros energijos kainų kilimą, galimų priemonių, kurias valstybės narės gali taikyti siekdamos remti vartotojus, rinkinys turėtų būti laikinai išplėstas, suteikiant galimybę taikyti reguliuojamas kainas MVĮ ir leidžiant taikyti už sąnaudas mažesnes reguliuojamas kainas. Tokios išplėstinės priemonės galėtų būti finansuojamos iš rinkos pajamų viršutinės ribos;

(49)

svarbu, kad tais atvejais, kai reguliuojamos mažmeninės kainos yra mažesnės už sąnaudas, jomis nebūtų diskriminuojami tiekėjai ar jiems užkraunamos nesąžiningos išlaidos. Todėl, nedarant poveikio valstybės pagalbos taisyklių taikymui, tiekėjams turėtų būti teisingai kompensuojamos jų patiriamos tiekimo reguliuojamomis kainomis išlaidos. Dėl už sąnaudas mažesnių reguliuojamų kainų patiriamos išlaidos turėtų būti finansuojamos iš pajamų, gautų taikant rinkos pajamų viršutinę ribą. Siekiant užtikrinti, kad dėl tokių priemonių nepadidėtų elektros energijos paklausa, bet būtų patenkinta vartotojų energijos paklausa, už sąnaudas mažesnės reguliuojamos kainos turėtų būti taikomos tik ribotam suvartojamos energijos kiekiui. Šis reglamentas neturėtų daryti poveikio tiekėjo pasirinkimo kraštutiniu atveju tvarkai ir valstybių narių tiekėjo pasirinkimui kraštutiniu atveju;

(50)

iš esmės nepakitus jų sąnaudų struktūrai ir nepadidinus investicijų Sąjungos įmonių ir nuolatinių buveinių, kurių bent 75 proc. apyvartos sudaro veiklos žalios naftos, gamtinių dujų, anglių ir naftos perdirbimo sektoriuose apyvarta, pelnas smarkiai išaugo dėl staigių ir nenuspėjamų Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą aplinkybių, sumažėjusios energijos pasiūlos ir dėl energijos paklausos, išaugusios dėl rekordiškai aukštų temperatūrų;

(51)

laikinasis solidarumo įnašas turėtų veikti kaip perskirstymo priemonė siekiant užtikrinti, kad atitinkamos įmonės, kurios dėl nenumatytų aplinkybių gavo pelno perviršį, proporcingai prisidėtų prie energetikos krizės mažinimo vidaus rinkoje;

(52)

laikinojo solidarumo įnašo apskaičiavimo pagrindas yra įmonių ir nuolatinių buveinių, mokesčių tikslais įsisteigusių Sąjungoje ir vykdančių veiklą žalios naftos, gamtinių dujų, anglių ir naftos perdirbimo sektoriuose, 2022 m. sausio 1 d. ir (arba) 2023 m. sausio 1 d. arba vėliau prasidedančių finansinių metų ir visą jų atitinkamą laikotarpį apmokestinamasis pelnas, kaip nustatyta dvišalėse sutartyse arba valstybių narių nacionaliniuose mokesčių įstatymuose. Valstybės narės, kurios apmokestina tik paskirstytą įmonių pelną, turėtų taikyti laikinąjį solidarumo įnašą apskaičiuotam pelnui, neatsižvelgdamos į jo paskirstymą. Finansiniai metai nustatomi pagal valstybių narių nacionalinėje teisėje nustatytas taisykles;

(53)

solidarumo įnašas turėtų būti mokamas tik nuo 2022 m. ir (arba) 2023 m. gauto pelno, daugiau kaip 20 proc. viršijančio vidutinį ketverių finansinių metų, prasidedančių 2018 m. sausio 1 d. arba vėliau, apmokestinamąjį pelną;

(54)

tokiu požiūriu būtų užtikrinama, kad dalį pelno maržos, kuri susidarė ne dėl nenuspėjamų pokyčių energijos rinkose prasidėjus Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą, atitinkamos Sąjungos įmonės ir nuolatinės buveinės galėtų panaudoti būsimoms investicijoms ar jų finansiniam stabilumui dabartinės energetikos krizės metu užtikrinti, be kita ko, energijai imlioje pramonėje. Šis skaičiavimo bazės nustatymo metodas užtikrintų, kad solidarumo įnašas įvairiose valstybėse narėse būtų proporcingas. Kartu nustatant minimalią normą turėtų būti užtikrinta, kad solidarumo įnašas būtų teisingas ir proporcingas. Valstybėms narėms turėtų būti paliekama laisvė savo solidarumo įnašui taikyti didesnę nei 33 proc. normą. Tai turėtų sudaryti sąlygas tokioms valstybėms narėms nustatyti pageidaujamą normą, kurią jos laiko priimtina ir tinkama pagal savo nacionalinės teisės sistemas;

(55)

valstybės narės turėtų imtis būtinų priemonių, kad užtikrintų visapusišką šiuo reglamentu numatyto solidarumo įnašo taikymą, ir turėtų organizuoti būtinas nacionalinės teisės pataisas, visų pirma siekiant užtikrinti, kad solidarumo įnašas būtų surinktas laiku, be kita ko, remiantis grynosiomis pajamomis, iš kurių gali būti kompensuojamas solidarumo įnašas, kad solidarumo įnašas būtų atskaitomas ar neatskaitomas, arba kad būtų atsižvelgta į ankstesnių finansinių metų nuostolius, siekiant užtikrinti, kad būtų nuosekliai traktuojami 2022 m. ir (arba) 2023 m. įkurtų įmonių trumpesni finansiniai metai, arba verslo restruktūrizavimo ar susijungimų atvejais, siekiant apskaičiuoti solidarumo įnašą;

(56)

solidarumo įnašas turėtų būti naudojamas: i) finansinės paramos galutiniams energijos vartotojams, visų pirma pažeidžiamiems namų ūkiams, priemonėms, skirtoms sušvelninti didelių energijos kainų poveikį; ii) finansinės paramos priemonėms, skirtoms padėti mažinti energijos suvartojimą; iii) finansinės paramos priemonėms, skirtoms energijai imlių pramonės sektorių įmonėms remti, ir iv) finansinės paramos priemonėms, skirtoms plėtoti Sąjungos energetinį savarankiškumą. Valstybėms narėms taip pat turėtų būti leista dalį pajamų, gautų iš laikinojo solidarumo įnašo, skirti bendram finansavimui. Tos priemonės reikalauja didelio lankstumo, kad būtų galima atsižvelgti į valstybių narių biudžeto procesus;

(57)

pajamų naudojimas šiais tikslais atspindi išskirtinį solidarumo įnašo, kaip priemonės, kuria siekiama sumažinti ir sušvelninti žalingą energetikos krizės poveikį namų ūkiams ir įmonėms visoje Sąjungoje, pobūdį siekiant apsaugoti vidaus rinką ir užkirsti kelią tolesnio susiskaidymo rizikai. Sparčiai didėjančios energijos kainos daro poveikį visoms valstybėms narėms. Tačiau dėl jų energijos rūšių derinio skirtumų poveikis įvairioms valstybėms narėms nevienodas ir jų finansinės galimybės imtis priemonių, būtinų pažeidžiamiems namų ūkiams ir įmonėms apsaugoti, taip pat nevienodos. Be Sąjungos priemonės kaip, pavyzdžiui, solidarumo įnašas, kyla didelė vidaus rinkos sutrikdymo ir tolesnio susiskaidymo rizika, o tai, atsižvelgiant į energijos rinkų ir vertės grandinių integraciją, būtų žalinga visoms valstybėms narėms. Energijos nepritekliaus problemos sprendimas ir energetikos krizės socialinių padarinių šalinimas, visų pirma siekiant apsaugoti darbuotojus paveiktuose pramonės sektoriuose, yra ir valstybių narių solidarumo klausimas. Siekiant kuo labiau padidinti solidarumo įnašo poveikį, pajamos iš jo turėtų būti naudojamos koordinuotai ir (arba) taikant Sąjungos finansavimo priemones, laikantis solidarumo principo;

(58)

visų pirma valstybės narės finansinės paramos priemones turėtų nukreipti į pažeidžiamiausius namų ūkius ir įmones, kurie patiria didžiausią poveikį dėl sparčiai didėjančių energijos kainų. Taip būtų išsaugoma kainų paskata mažinti energijos paklausą ir taupyti energiją. Be to, tikslinės priemonės, skirtos pažeidžiamiausiems ir likvidumo problemų turintiems namų ūkiams, turėtų teigiamą poveikį bendram suvartojimui (nes būtų išvengta pernelyg didelio išlaidų ne energetikos prekėms išstūmimo efekto), atsižvelgiant į tos grupės namų ūkių polinkį išleisti didelę pajamų dalį. Be to, pajamos turėtų būti naudojamos energijos suvartojimo mažinimui skatinti. Šiuo atžvilgiu pajamos turėtų būti naudojamos, pavyzdžiui, paklausos mažinimo aukcionų arba konkursų sistemų tikslais, mažinant galutinių energijos vartotojų tam tikro suvartojamos energijos kiekio pirkimo išlaidas arba skatinant galutinius energijos vartotojus – tiek pažeidžiamus namų ūkius, tiek įmones – investuoti į atsinaujinančiuosius energijos išteklius, energijos vartojimo efektyvumą ar kitas priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo technologijas. Iš solidarumo įnašo gautos pajamos taip pat turėtų būti naudojamos energijai imlių pramonės sektorių įmonėms ir regionams, kurie priklauso nuo šių pramonės sektorių, remti. Energijai imlių pramonės sektorių, pavyzdžiui, trąšų pramonės, sąnaudos dėl kylančių energijos kainų sparčiai didėja. Finansinės paramos priemonės turi būti taikomos su sąlyga, kad bus investuojama į atsinaujinančiųjų išteklių energiją, energijos vartojimo efektyvumą ar kitas priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo technologijas. Be to, priemonės, padedančios didinti Sąjungos savarankiškumą energetikos srityje, galėtų būti remiamos investicijomis laikantis 2022 m. kovo 8 d. Komisijos komunikate dėl „REPowerEU“: bendri Europos veiksmai įperkamesnei energijai bei saugesnei ir tvaresnei energetikai užtikrinti“ (toliau – bendri Europos veiksmai „REPowerEU“) ir „RePowerEU“ plane nustatytų tikslų, visų pirma kai jos taikomos tarpvalstybinio pobūdžio projektams;

(59)

valstybės narės taip pat galėtų nuspręsti dalį pajamų, gautų iš solidarumo įnašo, skirti priemonėms, skirtoms sumažinti žalingą energetikos krizės poveikį, bendrai finansuoti, įskaitant paramą užimtumui išlaikyti ir darbo jėgos perkvalifikavimui bei kvalifikacijos kėlimui, arba skatinti investicijas į energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančiųjų išteklių energiją, be kita ko, į tarpvalstybinius projektus. Bendro finansavimo aspektas apima tiek projektais pagrįstą išlaidų pasidalijimą tarp valstybių narių, tiek lėšų paskirstymą pagal Sąjungos priemonę, grindžiamą tuo, kad valstybės narės savanoriškai skiria pajamas į Sąjungos biudžetą laikydamosi solidarumo principo;

(60)

reguliari ir veiksminga stebėsena ir ataskaitų teikimas Komisijai yra labai svarbūs vertinant pažangą, kurią valstybės narės padarė siekdamos paklausos mažinimo tikslų, įgyvendindamos rinkos pajamų viršutinę ribą ir panaudodamos pajamų perviršį, taip pat taikydamos reguliuojamas kainas;

(61)

valstybės narės turėtų pranešti Komisijai apie solidarumo įnašo taikymą savo atitinkamoje teritorijoje, taip pat apie bet kokius jų nacionalinių teisinių sistemų pakeitimus tuo tikslu, įskaitant papildomus teisės aktus, kurių gali prireikti siekiant užtikrinti nuoseklų solidarumo įnašo įgyvendinimą šalies viduje;

(62)

valstybės narės taip pat turėtų pranešti apie pajamų, gautų iš solidarumo įnašo, panaudojimą. Visų pirma taip siekiama užtikrinti, kad valstybės narės pajamas panaudotų taip, kaip numatyta šiame reglamente;

(63)

šiuo reglamentu nustatytą solidarumo įnašą valstybės narės turėtų taikyti savo atitinkamoje teritorijoje, išskyrus atvejus, kai jos yra patvirtinusios lygiavertes nacionalines priemones. Turėtų būti laikoma, kad nacionalinės priemonės tikslas yra panašus į šiame reglamente nustatytą bendrą solidarumo įnašo tikslą, kai juo siekiama prisidėti prie energijos įperkamumo. Turėtų būti laikoma, kad nacionalinei priemonei taikomos panašios taisyklės kaip solidarumo įnašui, jeigu ji apima veiklą žalios naftos, gamtinių dujų, anglių ir naftos perdirbimo sektoriuose, ja nustatoma bazė, numatoma norma ir užtikrinama, kad pagal nacionalinę priemonę gautos pajamos būtų naudojamos panašiais tikslais kaip solidarumo įnašas;

(64)

solidarumo įnašas ir jį reglamentuojanti Sąjungos teisinė sistema turėtų būti laikino pobūdžio, siekiant reaguoti į išskirtinę ir neatidėliotiną padėtį, susidariusią Sąjungoje dėl sparčiai didėjančių energijos kainų. Solidarumo įnašas turėtų būti taikomas 2022 m. ir (arba) 2023 m. gautam pelno perviršiui, siekiant spręsti dabartinės tebesitęsiančios energetikos krizės žalingo poveikio namų ūkiams ir įmonėms problemą ir jį sušvelninti. Solidarumo įnašo taikymas visiems finansiniams metams turėtų leisti panaudoti pelno perviršį atitinkamu laikotarpiu, atsižvelgiant į viešąjį interesą sušvelninti energetikos krizės padarinius, kartu paliekant atitinkamoms įmonėms tinkamą pelno dalį;

(65)

solidarumo įnašas turėtų būti taikomas tik 2022 ir (arba) 2023 finansiniais metais. Ne vėliau kaip 2023 m. spalio 15 d. ir 2024 m. spalio 15 d., kai nacionalinės valdžios institucijos turės nuomonę dėl solidarumo įnašo rinkimo, Komisija turėtų peržiūrėti padėtį ir pateikti ataskaitą Tarybai;

(66)

jei valstybė narė patirtų sunkumų taikydama reglamentą, visų pirma laikinąjį solidarumo įnašą, ji, kai tikslinga, turėtų konsultuotis su Europos Komisija pagal Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 4 straipsnį;

(67)

dėl jų socialinės ir ekonominės struktūros padėties bei jų fizinių savybių atokiausi regionai SESV 349 straipsnio prasme negali būti sujungti su Sąjungos elektros energijos rinkomis. Todėl jie neturėtų turėti taikyti nuostatas dėl bendro suvartojamos elektros energijos kiekio mažinimo piko valandomis ir rinkos pajamų viršutinės ribos. Be to, valstybės narės turėtų turėti galimybę daryti šių nuostatų taikymo išimtį mažose atskirose sistemose arba mažose sujungtose sistemose, kaip apibrėžta Direktyvoje (ES) 2019/944, pagamintai elektros energijai. Be to, Kipras ir Malta dėl išskirtinių ypatumų netaiko visos Sąjungos energijos rinkos acquis. Kipras yra visiškai atskirtas nuo transeuropinių energetikos tinklų, o Malta su jais turi tik ribotą jungtį. Kadangi skirtingas požiūris į šias valstybes nares energijos vidaus rinką tepaveiktų nedaug, Kipras ir Malta turėtų turėti galimybę savanoriškai taikyti nuostatas, susijusias su jų bendro suvartojamos elektros energijos kiekio mažinimu piko valandomis ir rinkos pajamų viršutine riba. Be to, jei Kipras nuspręstų taikyti nuostatas dėl rinkos pajamų viršutinės ribos, ir kad būtų užtikrintas jo elektros energijos sistemos stabilumas, jis neturėtų turėti tos rinkos pajamų viršutinės ribos taikyti iš žalios naftos produktų pagamintai elektros energijai;

(68)

dėl pagrindinių dujų kainų svyravimo kyla sunkumų energetikos įmonėms, veikiančioms elektros energijos ateities sandorių rinkose, visų pirma siekiant gauti tinkamą užstatą. Komisija, bendradarbiaudama su Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija ir Europos bankininkystės institucija, vertina klausimus, susijusius su užstato ir maržų tinkamumu ir galimais pernelyg didelio paros kainų svyravimo ribojimo būdais;

(69)

be to, šiame reglamente numatytos priemonės dera su papildomu Komisijos vykdomu darbu, susijusiu su ilgalaikiu rinkos modeliu, kaip paskelbta jos 2022 m. gegužės 18 d. Komunikate dėl intervencijų į energijos rinką trumpuoju laikotarpiu ir elektros energijos rinkos modelio tobulinimo ilguoju laikotarpiu, paskelbtame kartu su planu „REPowerEU“;

(70)

atsižvelgiant į energetikos krizės mastą, jos socialinio, ekonominio ir finansinio poveikio lygį ir poreikį kuo greičiau imtis veiksmų, šis reglamentas turėtų įsigalioti skubos tvarka kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje;

(71)

atsižvelgiant į išskirtinį šiame reglamente nustatytų priemonių pobūdį ir poreikį jas taikyti visų pirma 2022–2023 m. žiemos sezonu, šis reglamentas turėtų būti taikomas iki 2023 m. gruodžio 31 d.;

(72)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. nustatyti skubią intervenciją didelių energijos kainų poveikiui sušvelninti, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jo masto ir poveikio jo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali priimti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,