PRIEDAS

1.   ĮVADAS

1.1.   Teisinis ir politinis kontekstas

Direktyvos 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo (toliau – EVE direktyva) 9, 10 ir 11 straipsniai ir VII priedas apima individualaus energijos suvartojimo matavimą ir sąskaitų išrašymą. Su matavimu ir sąskaitų išrašymu susijusius pakeitimus, padarytus peržiūrėjus EVE direktyvą ir priėmus jos pakeitimų direktyvą (1), daugiausia sudaro:

—	papildymas naujomis konkrečiai šiluminei energijai taikomomis teisinėmis nuostatomis, t. y. 9a, 9b, 9c, 10a, 11a straipsniais ir VIIa priedu, ir

—	šiluminės energijos pašalinimas iš pirminės EVE direktyvos nuostatų (9, 10, 11 straipsnių ir VII priedo) taikymo srities.

Kalbant apie elektros energijos matavimą ir sąskaitų išrašymą, galiojantys ES teisės aktai buvo konsoliduoti naujos redakcijos Elektros energijos rinkos direktyvoje, priimtoje kaip dokumentų rinkinio „Švari energija visiems europiečiams“ dalis.

Kalbant apie dujas, teisės aktų leidėjas (Europos Parlamentas ir Taryba) į peržiūrėtos EVE direktyvos 24 straipsnio 14 dalį įtraukė peržiūros išlygą siekdamas užtikrinti, kad sprendžiant dėl panašių pakeitimų būtų remiamasi Komisijos vertinimu arba pasiūlymu, kurį ji pateiks ne vėliau kaip 2021 m. gruodžio 31 d.

Apibendrinant pažymėtina, kad peržiūrėta EVE direktyva iš esmės keičiamos nuostatos dėl matavimo ir sąskaitų išrašymo, kiek tai susiję su šiluminei energijai taikomais reikalavimais. Elektros energijos atveju šios nuostatos išlieka nepakeistos tol, kol 2021 m. sausio 1 d. įsigalios naujos redakcijos Elektros energijos rinkos direktyvos nuostatos (2); nuostatos dėl dujų nebus keičiamos tol, kol (ir jei) teisės aktų leidėjas priims tolesnius pakeitimus.

1.2.   Šio dokumento taikymo sritis ir tikslas

Šios rekomendacijos tikslas – padėti veiksmingai ir nuosekliai taikyti EVE direktyvos nuostatas dėl šiluminės energijos matavimo ir sąskaitų išrašymo. Ja iš dalies papildomos ir iš dalies pakeičiamos Komisijos jau paskelbtos gairės.

2013 m. Komisijos aiškinamoji pastaba dėl 9–11 straipsnių (3) išlieka aktuali elektros energijos ir dujų atžvilgiu, nes pirminės EVE direktyvos nuostatos dėl elektros energijos ir dujų kol kas tebegalioja. Tačiau, kalbant apie šiluminę energiją, daug kas buvo pakeista arba patikslinta, todėl 2013 m. pastaba bus aktuali tik iš dalies, kai pasibaigs peržiūrėtų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę terminas (2020 m. spalio 25 d.) (4).

Komisija taip pat paskelbė konkrečias šiluminės energijos atskiro matavimo daugiabučiuose pastatuose rekomendacijas (5). Bendras šiose gairėse išdėstytas požiūris tebėra aktualus, kaip ir daugelis jose pateiktų rekomendacijų.

1.3.   Pokyčių, susijusių su šiluminės energijos matavimu ir sąskaitų išrašymu, apžvalga

Pagrindiniai skirtumai, nustatyti pagal peržiūrėtą EVE direktyvą ir susiję su šiluminės energijos tiekimo matavimo ir sąskaitų išrašymo reikalavimais:

—

greta jau vartojamo termino „galutinis vartotojas“ įvedamas terminas „galutinis naudotojas“. Tai daroma visų pirma siekiant patikslinti, kad teisės į sąskaitų išrašymo ir vartojimo informaciją (10a straipsnis) taip pat taikomos vartotojams, neturintiems individualių ar tiesioginių sutarčių su energijos, kuri naudojama daugiabučių ir daugeliui paskirčių naudojamų pastatų kolektyvinėse šilumos, vėsumos ar karšto vandens tiekimo sistemose, tiekėju,

—	aiškesnis matavimo ir atskiro matavimo atskyrimas (atitinkamai 9a ir 9b straipsniai),

—	aiškus reikalavimas, pagal kurį valstybės narės privalo skelbti kriterijus, metodikas ir procedūras, taikomas darant bendrojo reikalavimo dėl atskiro matavimo daugiabučiuose ir daugeliui paskirčių naudojamuose pastatuose išimtis (9b straipsnio 1 dalis),

—	patikslintas besąlyginis buitinio karšto vandens atskiro matavimo naujuose daugiabučiuose ir daugeliui paskirčių naudojamuose pastatuose reikalavimas (9b straipsnio 2 dalis),

—	naujas privalomas reikalavimas valstybėms narėms nustatyti skaidrias ir viešai prieinamas sąnaudų paskirstymo taisykles (9b straipsnio 3 dalis),

—	skaitiklių ir šilumos daliklių nuotolinio rodmenų nuskaitymo reikalavimų nustatymas (9c straipsnis),

—	sugriežtinti reikalavimai dėl sąskaitų išrašymo dažnumo ir informacijos apie vartojimą, kai rodmenys nuskaitomi nuotoliniu būdu (du ar keturis kartus per metus nuo 2020 m. spalio 25 d. ir kas mėnesį nuo 2022 m. sausio 1 d.) (10a straipsnis ir VIIa priedas),

—

įvedama naudingesnė ir išsamesnė informacija apie sąskaitų išrašymą, pagrįsta suvartojimo duomenimis, pakoreguotais atsižvelgiant į klimato sąlygas, ir apimanti aktualius palyginimus ir naujus elementus, pavyzdžiui, informaciją apie susijusius energijos rūšių derinius ir išmetamų ŠESD kiekį ir apie galimas skundų nagrinėjimo procedūras arba ginčų sprendimo mechanizmus (VIIa priedas).

2.   MATAVIMO ĮPAREIGOJIMAS (9A STRAIPSNIS)

Naująjį 9a straipsnį sudaro dvi dalys, kurių kiekviena patikslinamas panašus pirminėje EVE direktyvoje nustatytas reikalavimas, t. y. 9 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa ir 3 dalies pirma pastraipa. Kartu jie sudaro bendrąją prievolę matuoti šiluminės energijos tiekimą.

9a straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis reikalavimas užtikrinti, kad galutiniams vartotojams (6) būtų pateikiami skaitikliai (7), kurie tiksliai atspindi faktinį energijos suvartojimą. Palyginti su pirminės EVE direktyvos 9 straipsnio 1 dalimi, šiam reikalavimui netaikoma jokių sąlygų. Šioje nuostatoje nereikalaujama, kad skaitiklis teiktų informaciją apie tikslų naudojimo laiką.

9a straipsnio 2 dalyje pateikiamas konkretesnis reikalavimas, kad skaitiklis būtų įrengtas šilumokaityje arba tiekimo vietoje, kurioje šiluminė energija tiekiama pastatui iš centrinio šaltinio, tiekiančio energiją daug pastatų, arba iš centralizuoto šilumos ar vėsumos tiekimo sistemos.

Ši nuostata jau buvo pirminės EVE direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje.

Daugeliu atvejų abiejų minėtų nuostatų reikalavimai sutampa ir lemia tokius pačius rezultatus: taip yra tuo atveju, kai galutiniam vartotojui tiekiama šiluminė energija, skirta tik vienam pastatui (paprastai patalpoms šildyti ir buitiniam karštam vandeniui ruošti). Taip yra ir tuo atveju, kai pastatas padalytas į kelis vienetus, kurių kiekvienas turi savo šilumokaitį (pastotę), o kiekvieno vieneto naudotojas yra galutinis vartotojas, sudaręs tiesioginę sutartį su centralizuoto šilumos (vėsumos) tiekimo tinklo paslaugų teikėju (8). Abiem šiais atvejais 9a straipsnio nuostatos reiškia, kad skaitiklis turi būti įrengtas tiekimo vietoje (šilumokaityje), skirtame kiekvieno atskiro galutinio vartotojo patalpoms.

Tačiau šie reikalavimai taip pat papildo vienas kitą. Vartojimas iš esmės gali vykti ne pastate, pavyzdžiui, pramonės objekte gamybos procesams naudojama šiluma. Pagal 9a straipsnio 1 dalį toks tiekimas taip pat turi būti matuojamas. Be to, kai kuriems galutiniams vartotojams gali būti tiekiama keliems pastatams skirta energija. Pavyzdžiui, galutiniam vartotojui iš to paties centralizuoto šilumos tiekimo tinklo gali būti tiekiama keliems pastatams skirta energija. Jei jie visi būtų sujungti su tinklu viename taške, pagal 9a straipsnio 1 dalį reikėtų tik vieno skaitiklio. Tačiau tokiais atvejais taikant 9a straipsnio 2 dalį siekiama užtikrinti, kad taip pat būtų nustatytas ir kiekvieno pastato individualus suvartojimas (9). Kitas pavyzdys – didelis objektas, pavyzdžiui, karinė bazė, turintis nuosavą šilumos, vėsumos ar buitinio karšto vandens tiekimo į daug toje teritorijoje esančių pastatų įrenginį. Šiuo atveju reikėtų taikyti 9a straipsnio 2 dalį (bet ne 9a straipsnio 1 dalį).

Susidarius aplinkybėms, susijusioms su šilumos saugojimo sistemomis, gali kilti konkrečių klausimų dėl 9a straipsnio taikymo. Pavyzdžiui, atvejis, kai daugiau nei vienam galutiniam vartotojui, galutiniam naudotojui arba pastatui, sujungtam su vandeningojo sluoksnio šiluminės energijos saugojimo sistema (angl. ATES), tiekiama šiluma iš bendro sekliojo geoterminio šaltinio. Tokiu atveju sistema nebūtinai turi būti laikoma centralizuoto šilumos tiekimo sistema pagal 9a straipsnio 1 dalį (10) ar centriniu šilumos ar buitinio karšto vandens šaltiniu pagal 9a straipsnio 2 dalį, jeigu:

—	šiluma tiekiama esant temperatūrai, kuri turi būti keliama naudojant atskirus šilumos siurblius, kad ją būtų galima panaudoti patalpų šildymui ar buitinio karšto vandens ruošimui, ir

—	šilumos siurblių eksploatavimui reikalinga energija nėra paslaugos dalis, tačiau už ją atskirai moka kiekvienas galutinis vartotojas arba galutinis naudotojas (11).

Šiuo atveju pagal 9a straipsnį nereikalaujama matuoti žemos temperatūros šilumos.

Taip pat tais atvejais, kai tokia sistema veikia priešinga kryptimi ir tiekiama vėsuma, pagal 9a straipsnį nereikalaujama, kad būtų matuojamas iš antžeminių saugyklų tiekiamas šaltis, jei tokia operacija reikalinga sezoniniam šilumos šaltinio regeneravimui ir jei šalčio šaltinis regeneruojamas tik (sezoniškai) pakaitomis vykdant šildymo (vėsinimo) operacijas (12).

Galiausiai, ypatingais atvejais gali būti būtina atsižvelgti į aplinkybes, kai šilumos energija jau paruošto buitinio karšto vandens forma tiekiama iš centralizuoto šilumos tiekimo sistemos arba iš panašaus išorinio šaltinio į daugiabutį ar daugeliui paskirčių naudojamą pastatą, kurio naudotojai yra atskiri tiekėjo galutiniai vartotojai. Šiuo atveju, taip pat atsižvelgiant į tai, kad EVE direktyvoje nenurodoma, ar buitiniam karštam vandeniui reikia šilumos, ar vandens skaitiklio, iš esmės gali pakakti vandens skaitiklių individualiuose butuose, jei kiekvieno buto (vieneto) čiaupas arba įleidžiamasis vamzdis laikomas tiekimo vieta. Tačiau tai leidžia daryti prielaidą, kad energijos tiekėjas yra vienintelis atsakingas už visus šilumos nuostolius iki tų tiekimo vietų pastate. Jei taip nėra ir atsižvelgiant į tai, kad šiluminės energijos nuostoliai centralizuoto šilumos tiekimo tinkluose gali būti dideli, šilumos skaitiklis turi būti įrengtas ten, kur baigiasi tiekėjo atsakomybė. Priešingu atveju galutiniai vartotojai negalės nustatyti, ar sąskaitos atitinka faktiškai suvartotos energijos kiekį: tiekėjas gali argumentuoti, kad nuostoliai patirti pastato viduje, už jo atsakomybės ribų, o nenaudojant skaitiklio nebus jokių priemonių, kuriomis būtų galima tai patikrinti.

3.   ATSKIRO MATAVIMO ĮPAREIGOJIMAS (9B STRAIPSNIO 1 DALIS)

Pakeitimų direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad teisės, susijusios su sąskaitų išrašymu ir informacija apie sąskaitas ar suvartojimą, turėtų būti taikomos vartotojams, kuriems šiluma, vėsuma arba buitinis karštas vanduo tiekiami iš centrinio šaltinio, net jei jie su energijos tiekėju nėra sudarę tiesioginės individualios sutarties. Siekiant paaiškinti šį teisės akto aspektą, buvo pradėtas vartoti terminas „atskiras matavimas“, kuriuo apibrėžiamas individualių vienetų daugiabučiuose ar daugeliui paskirčių naudojamuose pastatuose, kuriuose šiems vienetams energija tiekiama iš centrinio šaltinio ir kurių naudotojai (13) nėra sudarę tiesioginės ar individualios sutarties su energijos tiekėju (14), suvartojimo matavimas.

Pagal 9b straipsnį, laikantis tam tikrų sąlygų, paprastai reikalaujama užtikrinti atskirą matavimą. Ši nuostata jau buvo įtraukta į pirminės EVE direktyvos 9 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą ir joje nurodyta, kad atskiro matavimo priemonių įvedimo terminas yra 2016 m. gruodžio 31 d., šeštadienis. Peržiūrėtame tekste terminas nenurodytas tiesiog todėl, kad jis jau praėjo.

Naujajame 9b straipsnyje nustatytas reikalavimas iš esmės atitinka pirminėje EVE direktyvoje nustatytą reikalavimą. Tačiau pateikta keletas išaiškinimų; jie paaiškinti toliau.

Pirma, pirmojoje pastraipoje dabar aiškiau nurodoma, kokiomis sąlygomis atskiras matavimas yra privalomas, t. y. „<…> jei tai techniškai įmanoma ir ekonomiškai efektyvu, nes yra proporcinga, palyginti su galimos sutaupyti energijos kiekiu“. Tai taip pat atsispindi 30 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodoma, kad „<…> tai, ar atskiras matavimas yra ekonomiškai veiksmingas, priklauso nuo to, ar susiję kaštai yra proporcingi galimos sutaupyti energijos kiekiui“ ir kad „<…> vertinant, ar atskiras matavimas yra ekonomiškai veiksmingas, galima atsižvelgti į kitų konkrečių, planuojamų priemonių konkrečiame pastate, pavyzdžiui, būsimos renovacijos, poveikį“. Šiuo išaiškinimu patvirtinamas požiūris, išdėstytas konkrečiose gairėse, kurias Komisija paskelbė siekdama padėti valstybėms narėms taikyti atitinkamas sąlygas (15) įgyvendinant pirminę EVE direktyvą.

Antra, pagal šią nuostatą valstybės narės įpareigojamos aiškiai nustatyti ir paskelbti „bendruosius kriterijus, metodiką ir (arba) procedūras“, kuriais remiantis būtų nustatoma techninių galimybių ar ekonominio efektyvumo stoka. Tai taip pat atitinka požiūrį, kurio laikomasi pirmiau nurodytose konkrečiose gairėse. Komisija nuosekliai laikėsi nuomonės, kad valstybės narės turi aiškiai žinoti, kaip nustatomos sąlygos ir kaip jos taikomos praktikoje (16).

4.   KONKRETUS ĮPAREIGOJIMAS ATSKIRAI MATUOTI BUITINIO KARŠTO VANDENS SUVARTOJIMĄ NAUJŲ PASTATŲ GYVENAMOSIOSE DALYSE (9B STRAIPSNIO 2 DALIS)

Paprastai buitinio karšto vandens suvartojimo atskiras matavimas yra būtinas, atsižvelgiant į techninių galimybių ir ekonominio efektyvumo sąlygas pagal 9b straipsnio 1 dalį. Tačiau pagal 9b straipsnio 2 dalį griežtesnis ir besąlyginis reikalavimas taikomas ypatingu atveju, susijusiu su naujais daugiabučiais pastatais ir naujų daugeliui paskirčių naudojamų pastatų gyvenamosiomis dalimis, kuriose yra įrengtas centrinis šildymo šaltinis buitiniam karštam vandeniui ruošti arba kurioms buitinis karštas vanduo tiekiamas iš centralizuoto šilumos tiekimo sistemų.

Šis griežtesnis reikalavimas grindžiamas tuo, kad tokiais atvejais paprastai galima daryti prielaidą, kad atskiras buitinio karšto vandens matavimas yra techniškai įmanomas ir ekonomiškai efektyvus. Galima daryti prielaidą, kad naujuose daugiabučiuose pastatuose ir naujų daugeliui paskirčių naudojamų pastatų gyvenamosiose dalyse papildomos išlaidos, susijusios su buitinio karšto vandens suvartojimo atskiruose būstuose matavimu, yra ribotos, nes jį galima numatyti jau statybos etape. Be to, nėra jokių konkrečių priežasčių manyti, kad buitinio karšto vandens paklausa laikui bėgant sistemingai ar ženkliai mažės, todėl galima tikėtis, kad ekonomiško elgesio skatinimo naudojant suvartojimu pagrįstas sąskaitas ir grįžtamąją informaciją (kalbant apie galimybę sutaupyti) nauda išliks didelė.

Peržiūrėtoje EVE direktyvoje nenurodyta, kas laikoma „nauju“ pastatu pagal 9b straipsnio 2 dalį. Viena vertus, naujų pastatų, kurie bus pradėti eksploatuoti pasibaigus perkėlimo į nacionalinę teisę terminui (t. y. 2020 m. spalio 25 d.), naudotojai gali tikėtis, kad pastate bus įrengti matavimo prietaisai. Kita vertus, jeigu paraiška gauti statybos leidimą buvo pateikta iki perkėlimo į nacionalinę teisę, gali būti, kad matavimo prietaisų įrengti neplanuota. Todėl perkeldamos šią nuostatą valstybės narės gali siekti įvertinti mastą, kuriuo įmanoma ar tikslinga pateisinti lūkesčius. Bet kuriuo atveju nauji pastatai, kurių paraiškos statybos leidimui gauti buvo pateiktos pasibaigus perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, patenka į 9b straipsnio 2 dalies taikymo sritį, ir juose turi būti įrengti skaitikliai.

Taigi reikalaujama įrengti skaitiklį, tačiau nenurodoma ar tai turėtų būti vandens, ar šilumos skaitiklis. Jeigu atskiri vienetai turi nuosavą pastotę, kuri tiekia tiek šilumą patalpų šildymui, tiek energiją vienete vykdomam buitinio karšto vandens ruošimui, ir jeigu kiekvienoje pastotėje matuojamas bendras suvartojamos energijos kiekis, 9b straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas įvykdytas. Kitaip tariant, jeigu buitinis karštas vanduo yra ruošiamas kiekviename vienete naudojant iš centrinio šaltinio arba centralizuoto šildymo pastotės tiekiamą šiluminę energiją, atitinkamas energijos suvartojimas gali būti matuojamas kartu su suvartojimu, skirtu patalpoms šildyti.

5.   ŠILUMOS SĄNAUDŲ PASKIRSTYMO TAISYKLĖS (9B STRAIPSNIO 3 DALIS)

Kai įdiegiama atskiro matavimo sistema, matavimo vertės arba rodikliai, gauti nuskaičius atskirų prietaisų (skaitiklių arba šilumos daliklių) rodmenis, naudojami paskirstant bendras išlaidas atskiroms prie sistemos prijungtoms patalpoms. Tai gali būti daroma įvairiais būdais ir tikriausiai nėra vienintelio geriausio būdo (17), bent jau kalbant apie tipinį daugiabučių ar daugeliui paskirčių naudojamų pastatų patalpų šildymą ar vėsinimą, kai atskiri vienetai nėra termiškai nepriklausomi vienas nuo kito, t. y. kai šilumos srautai per vidines sienas nėra nereikšmingi, palyginti su srautais per pastato atitvaras (išorines sienas, stogą ir t. t.).

Tačiau taikant sąnaudų paskirstymo metodus, suvokiamus kaip teisingus ir pagrįstus aiškiais principais, vartotojai juos pripažįsta daug lengviau. Todėl, kaip pripažinta pakeitimų direktyvos 32 konstatuojamojoje dalyje, individualaus šiluminės energijos suvartojimo apskaitos skaidrumas gali padėti lengviau įgyvendinti atskirą matavimą. Pirminėje EVE direktyvoje tokios nacionalinės taisyklės buvo neprivalomos, ir tik maždaug du trečdaliai valstybių narių buvo nustačiusios tokias taisykles. Peržiūrėtoje EVE direktyvoje dabar reikalaujama, kad valstybės narės taikytų skaidrias ir viešai prieinamas sąnaudų paskirstymo taisykles (18).

Tiksliau tariant, 9b straipsnio 3 dalyje teigiama, kad „[j]eigu daugiabučius ar daugeliui paskirčių naudojamus pastatus aptarnauja centralizuoto šilumos ar centralizuoto vėsumos tiekimo tinklas arba jei vyrauja nuosavos tokių pastatų bendros šildymo ar vėsinimo sistemos, valstybės narės užtikrina, kad būtų priimtos skaidrios, viešai prieinamos nacionalinės šilumos, vėsumos ir buitinio karšto vandens suvartojimo tokiuose pastatuose sąnaudų paskirstymo taisyklės, jog būtų užtikrintas individualaus suvartojimo apskaitos skaidrumas ir tikslumas“. Kadangi pastatų, kuriuose bent viena iš sąlygų yra įvykdyta, galima rasti daugumoje valstybių narių (arba visose valstybėse narėse), iki 2020 m. spalio 25 d. dauguma valstybių narių (arba visos valstybės narės) turės nustatyti tokias taisykles arba viešai paskelbti galiojančias taisykles.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad nacionalinėmis sąnaudų paskirstymo taisyklėmis nebūtinai turi būti išsamiai nustatyta, kaip paskirstomos išlaidos. Valstybės narės gali tik nustatyti sistemą, kuria nustatomi pagrindiniai principai ar parametrai, ir palikti regionų ar vietos valdžios institucijoms ar net atskirų pastatų suinteresuotiesiems subjektams tam tikrą lankstumą patikslinti konkrečius dalykus ar dėl jų susitarti.

Tačiau, nepaisant išsamumo lygio, taisyklės turėtų būti parengtos taip, kad nebūtų pakenkta tam tikrų su EVE direktyva susijusių tikslų įgyvendinimui. Visų pirma, išlaidų paskirstymo taisyklėmis turi būti užtikrinta, kad praktikoje nebūtų pakenkta faktiškai suvartotu kiekiu grindžiamų sąskaitų išrašymo principui dėl per silpno ryšio tarp tam tikro galutinio naudotojo prietaiso rodmenų ir jo galutinės sąskaitos. Jei apskaičiuojant atskiriems naudotojams tenkančią bendrų išlaidų dalį per mažai atsižvelgiama į individualius rodmenis, bus pakenkta planuojamai efektyvaus energijos vartojimo paskatai. Kita vertus, taip pat svarbu, kad šis ryšys nebūtų pernelyg stiprus tais atvejais, kai kiekvieno naudotojo suvartojimas nėra visiškai nepriklausomas nuo kitų naudotojų suvartojimo ir kai rezultatas galėtų būti toks, kad atskirų pastato vienetų išlaidos galėtų būti paskirstomos labai nevienodai. Dėl įvairių išlaidų paskirstymo būdų naudotojams gali atsirasti arba sustiprėti skirtingos paskatos investuoti į energijos vartojimo efektyvumą viso pastato lygmeniu (pvz., gerinti pastato atitvaras). Jei valstybių narių nacionalinės išlaidų paskirstymo taisyklės parengtos taip, kad nemažina šios rizikos, Komisija laikosi nuomonės, kad tai galėtų prieštarauti EVE 19 straipsniui, kuriuo valstybės narės įpareigojamos įvertinti skirtingų paskatų pastatų savininkams ir (arba) nuomininkams klausimą ir imtis tinkamų priemonių jam išspręsti. Kaip jau minėta, nėra vienintelio teisingo išlaidų paskirstymo būdo, tačiau tinkamai parengtomis taisyklėmis užtikrinama atitinkamų paskatų naudotojams kaip atskiriems asmenims ir kaip bendruomenei pusiausvyra. Paskirstymo taisyklės, kuriomis tokios pusiausvyros neužtikrinama ir leidžiama atsirasti kraštutinumams, sukelia pavojų, kad nebus pasiekti atitinkamai 9b ir 19 straipsnių tikslai. Galimos priemonės, kurias taiko kai kurios valstybės narės, kad pasiektų tokius rezultatus, apima pagal individualius rodmenis paskirstytų sąnaudų dalies leidžiamus intervalus, maksimalius atskirų sąskaitų nuokrypius nuo pastato vidurkio ar pataisos koeficientų sistemas, atspindinčias nepalankią natūraliai šaltesnių (labiau paveiktų) pastato butų padėtį.

Atsižvelgdama į tai, Komisija pabrėžia, kad 10a straipsnyje nustatytas įpareigojimas pagrįsti sąskaitas faktiniu suvartojimu arba šilumos daliklio rodmenimis neturėtų būti suprantamas kaip reiškiantis, kad sąskaitų išrašymas turi būti grindžiamas vien tik tokių prietaisų rodmenimis. Kalbant apie daugiabučius ir daugeliui paskirčių naudojamus pastatus, iš tiesų yra pagrįstų, objektyvių priežasčių neskirstyti išlaidų vien tik pagal tokius rodmenis arba proporcingai jiems, bent jau tiek, kiek tai susiję su patalpų šildymu ir vėsinimu (žr. 16 išnašą). Du prašymai priimti prejudicinius sprendimus dėl klausimų, kurie gali būti aktualūs sprendžiant šią problemą, buvo pateikti Teisingumo Teismui 2017 m. pabaigoje (19). Generalinio advokato išvados šiose sujungtose bylose, pateiktos 2019 m. balandžio 30 d., atspindi panašius argumentus šiuo klausimu (20).

6.   NUOTOLINIS NUSKAITYMAS (9C STRAIPSNIS)

6.1.   Perėjimas prie nuotoliniu būdu nuskaitomų prietaisų

Kaip siūlo Komisija, konkretus EVE direktyvos peržiūros tikslas buvo „[s]uteikti galių šiluminės energijos vartotojams, tinkamiau ir pakankamai dažnai teikiant jiems informaciją apie jų vartojimą, be kita ko, pasinaudojant technologijų pažanga“ (21).

Šiuo tikslu peržiūrėtoje EVE direktyvoje nustatyti nauji reikalavimai, kuriais siekiama skatinti nuotoliniu būdu nuskaitomų prietaisų, kaip svarbiausių veiksnių, padedančių dažnai teikti informaciją galutiniams naudotojams apie jų suvartojimą, naudojimą.

Pakeitimų direktyvoje techniniu požiūriu nėra apibrėžta, kas yra nuotoliniu būdu nuskaitomas prietaisas. Direktyvos (ES) 2018/2002 33 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad „[n]audojant nuotoliniu būdu nuskaitomus prietaisus nereikia patekti į atskirus butus ar vienetus, kad duomenis būtų galima nuskaityti“. Tačiau tai turėtų būti suprantama kaip bendra būtina nuotoliniu būdu nuskaitomų prietaisų savybė, bet nebūtinai kaip vienintelė savybė. 33 konstatuojamojoje dalyje taip pat teigiama, kad „valstybės narės gali savo nuožiūra nuspręsti, ar nuotolinio duomenų nuskaitymo prieinant ar privažiuojant technologijos turi būti laikomos nuotoliniu būdu nuskaitomomis“. Tai svarbus valstybių narių priimtinas sprendimas, nes nuo jų pasirinkimo tiesiogiai priklauso tai, kaip jos turėtų perkelti 9c straipsnyje ir VIIa priede nustatytus reikalavimus ir užtikrinti jų vykdymą. Tais atvejais, kai, pavyzdžiui, valstybė narė nusprendžia laikyti nuotolinio duomenų nuskaitymo prieinant ar privažiuojant technologijas nuotoliniu būdu nuskaitomomis, ji gali laikyti, kad tokios technologijos yra pakankamos, kad būtų laikomasi 9c straipsnyje nustatytų įpareigojimų pradėti taikyti nuotolinį duomenų nuskaitymą. Tačiau tai taip pat reikštų, kad sąlyga, pagal kurią būtų reikalaujama dažnai teikti informaciją, kaip numatyta VIIa priedo 2 punkte, būtų įvykdyta pastatuose, kuriuose įrengtos tokios sistemos. Kitaip tariant, jei prietaisas laikomas nuskaitomu nuotoliniu būdu, kaip nurodyta 9c straipsnyje, jis taip pat turi būti laikomas tokiu pagal VIIa priedo 2 punktą.

Ir atvirkščiai, jei valstybė narė nusprendžia nelaikyti nuotolinio nuskaitymo prieinant ar privažiuojant technologijų nuotoliniu būdu nuskaitomomis technologijomis, ji turėtų numatyti reikalavimą įdiegti kitus, pažangesnius ar papildomus prietaisus arba sistemas, kad būtų laikomasi 9c straipsnio nuostatų (22). Šiuo atveju sąlyga, kuria nustatomi įpareigojimai dažnai teikti informaciją pagal VIIa priedo 2 punktą, būtų tenkinama tik tada, kai ir jei apskritai buvo pradėtos naudoti pastarosios rūšies sistemos.

Nuspręsdamos, ar nuotolinio duomenų nuskaitymo prieinant ar privažiuojant technologijos yra nuotoliniu būdu nuskaitomos, valstybės narės gali diferencijuoti šį sprendimą pagal objektyvius parametrus, tokius kaip atitinkamų energetikos paslaugų arba prietaisų rūšys, atitinkamų pastatų tipas ar vieta ir tai, ar prietaisai naudojami matavimui ar atskiram matavimui. Pavyzdžiui, nuotolinio duomenų nuskaitymo prieinant ar privažiuojant prietaisai gali būti laikomi nuotoliniu būdu nuskaitomais matuojant iš centralizuoto vėsumos tiekimo tinklo tiekiamą energiją, bet ne iš centralizuoto šilumos tiekimo tinklo tiekiamą energiją. Tais atvejais, kai valstybės narės nusprendžia diferencijuoti pagal tokius parametrus, jos turėtų užtikrinti, kad taikomos taisyklės būtų aiškios ir lengvai suprantamos.

Rinkos dalyviams svarbu, kad valstybės narės priimtų savo sprendimus dėl to, ar nuotolinio duomenų nuskaitymo prieinant ar privažiuojant technologijos yra nuotoliniu būdu nuskaitomos, ir apie juos praneštų kuo greičiau perkėlimo į nacionalinę teisę proceso metu ir bet kuriuo atveju iki 2020 m. spalio 25 d. Priešingu atveju pastatų savininkai ir paslaugų teikėjai, besiruošiantys įrengti naujus įrenginius po tos datos, nežinos, kokie funkciniai reikalavimai bus taikomi. Žinoma, jei tokių sprendimų nėra, jie dėl visa ko gali pasirinkti nuotoliniu būdu nuskaitomus prietaisus, kurie nėra priklausomi nuo nuotolinio matavimo prieinant ar privažiuojant technologijų.

Nei teisės aktais, nei pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis nesiekiama nustatyti hierarchinio ryšio tarp nuotolinio nuskaitymo prieinant ar privažiuojant technologijų ir technologijų, grindžiamų kita ryšių infrastruktūra. Kadangi sprendimu laikyti jas nuotoliniu būdu nuskaitomomis būtų išplėstas prietaisų, kurie gali būti naudojami siekiant užtikrinti 9c straipsnio laikymąsi atitinkamoje valstybėje narėje, spektras ir šiuo požiūriu toks sprendimas galėtų būti laikomas mažiausią naštą užkraunančia alternatyva, tai taip pat turėtų poveikio atitikčiai VIIa priedo 2 punktui, kuri greičiausiai būtų didesnę naštą užkraunanti priemonė. Tačiau valstybės narės gali pageidauti atsižvelgti į tai, kad nuotolinio matavimo prieinant ar privažiuojant technologijos paprastai apriboja dažnumą, kuriuo galima būtų realiai ir ekonomiškai efektyviai rinkti duomenis, o tai savo ruožtu riboja galimybes teikti papildomas paslaugas ir papildomą naudą, kurią gali duoti prietaisai. Pavyzdžiui, centralizuoto šilumos tiekimo tinkle, kuriame matavimo duomenys yra perduodami (renkami) automatiškai kas valandą arba kasdien, tokie duomenys turės gerokai didesnę vertę juos galimai naudojant sistemos valdymui optimizuoti, gedimams nustatyti, įspėjimo paslaugoms teikti ir t. t., palyginti su duomenimis, gautais kas mėnesį naudojant nuotolinio duomenų nuskaitymo prieinant ar privažiuojant technologijas.

6.2.   Po 2020 m. spalio 25 d. įrengiami prietaisai

Pagal peržiūrėtos EVE direktyvos 9c straipsnį reikalaujama, kad „9a ir 9b straipsnių taikymo tikslais“ būtų palaipsniui įvedami nuotoliniu būdu nuskaitomi skaitikliai ir šilumos dalikliai, t. y. neatsižvelgiant į tai, ar prietaisai naudojami matavimui ar atskiram matavimui.

Perėjimas prie nuotoliniu būdu nuskaitomų prietaisų skatinamas dviem skirtingais būdais. Pirmasis pateiktas 9c straipsnio 1 dalyje – joje nurodoma, kad po 2020 m. spalio 25 d. įrengti skaitikliai ir šilumos dalikliai turi būti nuskaitomi nuotoliniu būdu. Šis reikalavimas reiškia, pvz., kad po šios datos įrengti skaitikliai visose naujose ir esamose centralizuoto šilumos tiekimo tinklo sujungimo vietose turės būti nuskaitomi nuotoliniu būdu. Tai taip pat reiškia, kad šilumos skaitikliai, buitinio karšto vandens skaitikliai arba šilumos dalikliai, įrengti po šios datos kaip atskiro matavimo sistemos dalis, turi būti nuskaitomi nuotoliniu būdu (tačiau žr. pastabas toliau 6.3 skirsnyje).

9c straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[t]oliau taikomos 9b straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos dėl techninių galimybių ir ekonominio efektyvumo“. Tai neturėtų reikšti, kad pats 9c straipsnio 1 dalyje numatytas nuotolinio nuskaitymo įpareigojimas yra sąlyginis ar jam taikomi tokie kriterijai. Teiginiu veikiau išaiškinama, kad, pastate (kuriam taikoma 9b straipsnio 1 dalis, į kurią pateikiama nuoroda 9c straipsnio 1 dalyje) po 2020 m. spalio 25 d. įrengus atskiro matavimo sistemą, techninis pagrįstumas ir ekonominis efektyvumas ir toliau būtų svarios priežastys taikyti išimtis, susijusias su bendruoju atskiro matavimo reikalavimu, ypač todėl, kad kai kuriais atvejais po šios datos taikomas nuotolinio nuskaitymo reikalavimas gali paveikti atitiktį vienam ar kitam kriterijui. Tai būtų aktualu tuo atveju, kai tam tikrame pastate įrengtos atskiro matavimo sistemos naudojimo laikas pasibaigtų ir ją reikėtų keisti, arba kai sistema būtų įrengiama pirmą kartą. Tokiais atvejais būtų tikslinga įvertinti 9b straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, kad būtų nustatyta, ar atskiras matavimas apskritai yra techniškai įmanomas ir ekonomiškai efektyvus, atsižvelgiant į nuotolinio nuskaitymo reikalavimą. Kitaip tariant, 9c straipsnio 1 dalyje pateikta nuoroda į „9b straipsnio 1 dalyje išdėstyt[as] <…> sąlyg[as]“ turėtų būti suprantama ne kaip atskira sąlyga, susijusi su prietaiso savybėmis, bet kaip dalis bendrojo vertinimo pagal 9b straipsnio 1 dalį.

6.3.   Esamų įrenginių individualių atskiro matavimo prietaisų pakeitimas arba papildomų prietaisų įrengimas

Gali kilti konkretus klausimas, susijęs su atvejais, kai esamas, jau įrengtas prietaisas turi būti pakeistas pirma laiko, nes jis yra sugedęs, dingo arba nebeveikia tinkamai. Iš esmės 9c straipsnio 1 dalis taikoma ir tokiais atvejais. Tačiau jeigu prietaisas, kurį reikia įrengti papildomai arba kuriuo reikia pakeisti esamą prietaisą, yra vienas iš daugelio prietaisų, kurie kartu sudaro pastato atskiro matavimo sistemą, tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis gali būti neįmanoma arba netikslinga pakeisti sugedusius arba trūkstamus prietaisus nuotoliniu būdu nuskaitomais prietaisais:

—	Kalbant apie šilumos daliklių įrenginius, visi konkretaus atskiro matavimo įrenginio prietaisai turi būti to paties gamintojo ir rūšies, kad atitiktų Europos standartus (23). Naudojant garinimo principu veikiančius šilumos daliklius, nuotolinio nuskaitymo alternatyvos tiesiog neįmanomos techniškai.

—

Elektroninių šilumos sąnaudų skirstytuvų atveju nuotoliniu būdu nuskaitoma sistemos, naudojamos kitose pastato vietose, versija ne visada gali būti prieinama, bet net jei ji būtų prieinama, galimybė ją panaudoti būtų ribota arba ji nebūtų naudojama, nes duomenys iš likusių atskiro matavimo prietaisų, būtini sąnaudų paskirstymo sąskaitoms parengti, būtų prieinami tik rečiau, nuskaičius rodmenis rankiniu būdu.

—	Tokios pačios aplinkybės atsiranda, jei radiatoriai įrengiami bute, esančiame pastate, kuriame įrengti nuotoliniu būdu nenuskaitomi šilumos sąnaudų skirstytuvai.

—	Panaši problema gali kilti ir dėl atskiro šilumos ar karšto vandens skaitiklio, kuriuo keičiamas esamas skaitiklis arba kuris papildomai įrengiamas pastate, kuriame taikomas atskiras matavimas, kai kiti skaitikliai nėra nuskaitomi nuotoliniu būdu.

Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad, esant minėtoms konkrečioms aplinkybėms, 9c straipsnio 1 dalis neturėtų būti aiškinama kaip užkertanti kelią atskirų prietaisų pakeitimui prietaisais, kurie nėra nuskaitomi nuotoliniu būdu, kai jie priklauso atskiro matavimo sistemai, pagrįstai prietaisais, kurie nėra nuskaitomi nuotoliniu būdu, net pasibaigus 9c straipsnio 1 dalyje nurodytam terminui.

Kita vertus, taip pat reikia atsižvelgti į reikalavimą užtikrinti, kad visi prietaisai ir įrenginiai būtų nuskaitomi nuotoliniu būdu iki 2027 m. sausio 1 d., kaip nustatyta 9c straipsnio 2 dalyje (žr. toliau nurodytą skirsnį), tais atvejais, kai atsiranda poreikis atskirus prietaisus pakeisti kitais pastate, kuriame įrengti prietaisai, kurie nėra nuskaitomi nuotoliniu būdu; jei prietaisai, kuriais pakeisti senieji prietaisai, nebus nuskaitomi nuotoliniu būdu, artėjant 2027 m. terminui rizika, kad juos teks priskirti prie negrįžtamųjų išlaidų, didės.

6.4.   Esami įrenginiai

9c straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „[j]au įrengti skaitikliai ir šilumos dalikliai, kurie nėra nuskaitomi nuotoliniu būdu, ne vėliau kaip 2027 m. sausio 1 d. pertvarkomi į nuotoliniu būdu nuskaitomus prietaisus arba tokiais pakeičiami, nebent atitinkama valstybė narė įrodytų, kad tai nėra ekonomiškai efektyvu“.

Šiuo reikalavimu siekiama užtikrinti, kad visi galutiniai patalpų, kuriose įrengtas matavimas ar atskiras matavimas, naudotojai galiausiai gautų naudą iš nuotoliniu būdu nuskaitomų prietaisų, visų pirma kas mėnesį teikiamą informaciją (žr. 9 skirsnį), pasikartojančio poreikio būti namuose, kad matavimo prietaisų rodmenų tikrintojai galėtų patikrinti rodmenis, nebuvimą ir, atitinkamais atvejais, naudojant tokius prietaisus teikiamas papildomas paslaugas (pvz., perspėjimą apie karšto vandens nuotėkį).

Atsižvelgiant į tai, galimybė nukrypti nuo reikalavimo turi būti aiškinama labai siaurai, o bet kokie nukrypimai turėtų būti konkretūs ir tinkamai pagrįsti bei patvirtinti dokumentais.

2027 m. terminu, t. y. daugiau nei 10 metų po Komisijos pasiūlymo paskelbimo, buvo siekiama sumažinti negrįžtamųjų išlaidų atsiradimo dėl poreikio keisti prietaisus gerokai prieš jų nusidėvėjimą riziką. Bet kuriuo atveju daugelis prietaisų per tokį laikotarpį pakeičiami dėl techninių priežasčių. Didžioji dauguma dabar įrengiamų naujų šilumos daliklių yra elektroniniai ir paprastai turi būti pakeisti per 10 metų dėl baterijos apribojimų. Skaitikliams dauguma valstybių narių taiko kalibravimo reikalavimus, pagal kuriuos skaitikliai paprastai keičiami praėjus 10 metų ar dažniau. Jeigu prietaisai yra senesni nei 10 metų, paprastai bet kuriuo atveju jų naudojimo trukmė yra pasibaigusi arba jie jau yra nusidėvėję.

Dėl šių priežasčių su esamais prietaisais susijusios negrįžtamosios sąnaudos negali būti laikomos pakankamu pagrindu nukrypti nuo nuotolinio duomenų nuskaitymo reikalavimo. Tam turėtų būti konkretesnių aplinkybių. Vienas iš pavyzdžių, kai būtų galima įrodyti, kad atitiktis ekonomiškai neefektyvi, yra atvejis, kai pastatas statomas naudojant medžiagas, kurios neleistų tinkamai veikti 2026 m. prieinamoms bevielėms technologijoms, o įrengti laidines alternatyvas būtų neproporcingai brangu (pvz., kai sienose ir perdangose yra daug geležies).

6.5.   Tikrinimo ir vykdymo užtikrinimo aspektai

Pagal EVE direktyvos 13 straipsnį valstybės narės privalo „<…> nustat[yti] taisykles dėl sankcijų, taikytinų dėl nacionalinių nuostatų, priimtų pagal 7–11 straipsnius <…>, nesilaikymo“ ir „<…> im[tis] reikiamų priemonių užtikrinti, kad jos būtų įgyvendintos“. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

Iš dalies pakeitus EVE direktyvą, šis įpareigojimas dabar taikomas tiek kai kurioms esamoms, tiek kai kurioms naujoms nuostatoms, įskaitant 9c straipsnyje nustatytus naujus reikalavimus dėl nuotolinio nuskaitymo (24).

Todėl realizuodamos savo platesnę atsakomybę ir pastangas užtikrinti veiksmingą Direktyvos įgyvendinimą ir vykdymą, valstybės narės taip pat turės apsvarstyti, kaip patikrinti naujų nuotolinio skaitymo reikalavimų laikymąsi. Tai darydamos jos gali apsvarstyti, ar kurie nors esami su Direktyva dėl pastatų energinio naudingumo (angl. EPBD) (25) susiję arba pagal nacionalinę teisę taikomi procesai taip pat galėtų būti pritaikyti ir šiam tikslui. Tačiau nuotolinio nuskaitymo reikalavimai taikomi ne tik naujiems pastatams (kuriems paprastai reikia statybos leidimo) ar esamiems naujam nuomininkui parduodamiems ar išnuomojamiems pastatams (kuriems pagal Direktyvą dėl pastatų energinio naudingumo reikia energinio naudingumo sertifikato), ir taikomi neatsižvelgiant į pastato dydį ar šildymo įrenginio pajėgumą. Tai reiškia, kad esamų su statybos leidimais, ŠVOK patikromis ar energijos suvartojimo etiketėmis arba ESMŠ susijusių procesų nebūtinai gali pakakti siekiant patikrinti, ar laikomasi naujų reikalavimų.

Kalbant apie skaitiklius, naudojamus pereinant prie nuotolinio matavimo pagal 9a straipsnio 1 dalį, viena iš galimybių galėtų būti valstybių narių įpareigojimas centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo sistemų operatoriams ir visų kitų įrenginių operatoriams, tiekiantiems šiluminę energiją daugeliui paskirčių naudojamiems pastatams, patvirtinti atitiktį dokumentais ir (arba) reguliariai teikti ataskaitas dėl prijungimo vietų, kuriose matuojama nuotoliniu būdu nuskaitomais skaitikliais, dalies jų tinkle. Kadangi iš esmės (26) ši dalis iki 2027 m. sausio 1 d. turėtų pasiekti 100 proc., valstybės narės galėtų stebėti skaičius, kad patikrintų, ar artėjant nustatytam terminui daroma pakankama pažanga užtikrinant reikalavimų laikymąsi.

Atskiro matavimo atveju panašius įpareigojimus galima būtų numatyti atsakingoms šalims, tačiau kadangi jos įvairiose valstybėse narėse yra skirtingos ir tai gali priklausyti nuo nuomos ar nuosavybės formos, gali būti taikomi įvairūs metodai. Tais atvejais, kai valstybės narės turi atskiro matavimo paslaugų teikėjų identifikavimo arba registravimo sistemą, tokios sistemos galėtų padėti nustatyti veiklos vykdytojus, iš kurių būtų galima ekonomiškai efektyviai rinkti informaciją apie kiekviename jų valdomame pastate esančios įrangos rūšį.

7.   SĄSKAITŲ IŠRAŠYMAS IR INFORMACIJA APIE SUVARTOJIMĄ (10A STRAIPSNIS)

7.1.   Terminai „galutinis naudotojas“ ir „galutinis vartotojas“

Vienas svarbiausių peržiūrėtoje EVE direktyvoje pateiktų išaiškinimų yra susijęs su termino „galutinis naudotojas“ įtraukimu į 10a straipsnį, papildant esamą terminą „galutinis vartotojas“.

Pirminėje EVE direktyvoje „galutinis vartotojas“ apibrėžiamas kaip „fizinis arba juridinis asmuo, kuris įsigyja energiją galutiniam vartojimui“ (27). Tačiau šios apibrėžties taikymo sritis aiškinama skirtingai. 2013 m. aiškinamojoje pastaboje Komisija teigė, kad individualūs daugiabučių namų, kuriuose yra kolektyvinė energijos tiekimo sistema ir sudaryta energijos tiekimo sutartis, galutiniai naudotojai arba namų ūkiai taip pat turėtų būti laikomi galutiniais vartotojais (28). Tačiau, kaip pažymėta peržiūrėtos EVE direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje, „[t]erminas „galutinis vartotojas“ gali būti suprantamas kaip nurodantis tik fizinius ar juridinius asmenis, perkančius energiją remiantis su energijos tiekėju sudaryta tiesiogine individualia sutartimi. Todėl atitinkamų nuostatų tikslu turėtų būti įvestas terminas „galutinis naudotojas“, kad juo būtų nurodoma į platesnę vartotojų grupę ir jis, be galutinių vartotojų, perkančių šilumą, vėsumą ar buitinį karštą vandenį savo asmeniniam galutiniam suvartojimui, taip pat turėtų apimti atskirų pastatų arba daugiabučių ar daugeliui paskirčių naudojamų pastatų atskirų butų (vienetų) naudotojus, kai į tokius vienetus šiluma, vėsuma arba buitinis karštas vanduo tiekiami iš centrinio šaltinio ir kai naudotojai nėra sudarę tiesioginės ar individualios sutarties su energijos tiekėju.“

Šiuo tikslu 10a straipsnio 1 dalyje nustatytas vykdymo reikalavimas taikomas galutiniams naudotojams ir išaiškinama, kad jie yra:

a)	fiziniai ar juridiniai asmenys, perkantys šilumą, vėsumą ar buitinį karštą vandenį galutiniam vartojimui (tokie galutiniai naudotojai taip pat yra galutiniai vartotojai, apibrėžti 2 straipsnio 23 punkte), arba

b)

fiziniai arba juridiniai asmenys, kurie gyvena atskirame pastate arba daugiabučio ar daugeliui paskirčių naudojamo pastato vienete ar tokį vienetą užima ir kuriems šiluma, vėsuma arba buitinis karštas vanduo tiekiami iš centrinio šaltinio ir kurie nėra sudarę su energijos tiekėju tiesioginės ar individualios sutarties.

Verta pabrėžti, kad galutinių naudotojų sąvoka apima galutinius vartotojus. Kai nuostatose pateikiama nuoroda į galutinius naudotojus, jie neturėtų būti suprantami atskirai nuo galutinių vartotojų.

Šis išaiškinimas reiškia, kad nuo šiol, remiantis peržiūrėta EVE direktyva, nekyla jokių abejonių, kad vartotojai, kuriems taikomas atskiras matavimas, taip pat turi teisę į suvartojimu grindžiamą sąskaitų išrašymą (29) ir informaciją apie suvartojimą.

Taikant 9a, 9c, 10a ir 11a straipsnius, daugiabučiuose ar daugeliui paskirčių naudojamuose pastatuose, kuriems energija tiekiama iš centralizuoto šilumos arba vėsumos tiekimo sistemos arba iš panašaus centrinio šaltinio pagal vieną sutartį su energijos tiekėju, galutinis vartotojas faktiškai gali skirtis kiekvienu atveju. Jei pastato savininkas yra vienas, savininkas paprastai, bet nebūtinai, yra tiekimo sutarties su energijos tiekėju šalis. Be to, kai yra daug savininkų, bendrasavininkių asociacija arba bendrija dažnai, bet ne visada, yra sutarties šalis energijos tiekėjo atžvilgiu. Kai kuriais atvejais savininkai paveda atlikti tam tikras užduotis trečiosioms šalims arba atstovui, pavyzdžiui, valdymo įmonei (kai kuriose šalyse vadinamai sindiku), ir šios šalys taip pat gali būti sutarties šalimis energijos tiekėjo atžvilgiu. Kai savininkai išnuomoja vienetus, nuomininkai gali turėti arba neturėti sutartinių santykių su energijos tiekėju.

Perkeldamos peržiūrėtą Direktyvą į nacionalinę teisę valstybės narės turės atsižvelgti į jų jurisdikcijai aktualių atvejų įvairovę. Tačiau, nepaisant to, kuris subjektas ar įstaiga kolektyviai perka energiją pastato naudotojų vardu, svarbu, kad įgyvendinimas būtų organizuojamas taip, kad informacija, kurią reikalaujama pateikti pagal VIIa priedą, būtų veiksmingai teikiama ir kad ja remiantis būtų galima informuoti kiekvieno buto gyventojus arba vieneto naudotojus. Tai, kad sąvoka „galutinis vartotojas“ reiškia asmenį, kuris perka energiją „galutiniam vartojimui“, neturėtų būti suprantama, pavyzdžiui, kaip galutinio vartotojo nebuvimas tais atvejais, kai įgaliotoji valdymo įmonė arba sindikas yra faktinė pastato energijos tiekėjo sutarties šalis.

7.2.   Kas atsakingas už sąskaitose pateikiamą informaciją ir informaciją apie suvartojimą?

EVE direktyvoje nenurodoma, kas yra atsakingas už 10a straipsnyje nurodytos sąskaitose pateikiamos informacijos ir informacijos apie suvartojimą pateikimą galutiniams naudotojams. Kalbant apie galutinius naudotojus, kurie taip pat yra galutiniai vartotojai (ir perka energiją iš atitinkamo energijos tiekėjo), būtų logiškiausia, kad už informacijos teikimą būtų atsakingas energijos tiekėjas. Priešingai, energijos tiekėjui nederėtų priskirti atsakomybės už informacijos pateikimą galutiniams naudotojams, su kuriais jis neturi tiesioginių ar individualių sutartinių santykių. Todėl peržiūrėtos EVE direktyvos 10a straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad „[v]alstybės narės nusprendžia, kas turi būti atsakingas už 1 ir 2 dalyse nurodytos informacijos teikimą tiems galutiniams naudotojams, kurie nėra sudarę tiesioginės ar individualios sutarties su energijos tiekėju“. Kurie subjektai gali geriausiai informuoti galutinius naudotojus, priklausys nuo nacionalinių aplinkybių ir konkrečių nuomos atvejų. Potencialūs kandidatai galėtų būti pastatų savininkai, pastatų valdytojai, įgaliotosios valdymo įmonės arba paslaugų teikėjai, savininkų asociacijos ir t. t. Perkeldamos peržiūrėtą Direktyvą į nacionalinę teisę valstybės narės turi užtikrinti, kad atsakomybė už informacijos teikimą galutiniams naudotojams būtų aiškiai nustatyta visais susijusiais atvejais.

7.3.   Faktiniu suvartojimu grindžiamas sąskaitų išrašymas

10a straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, „kad sąskaitose pateikiama informacija ir informacija apie suvartojimą būtų patikima, tiksli ir pagrįsta faktiniu suvartojimu arba šilumos daliklio rodmenimis<…>“.

Ši formuluotė panaši į pirminėje EVE direktyvoje nustatytą reikalavimą užtikrinti, „kad sąskaitose pateikiama informacija būtų tiksli ir pagrįsta faktiniu suvartojimu“, bet nėra jam tapati.

„Informacijos apie suvartojimą“ įtraukimas yra svarbus ir atspindi EVE direktyvos lankstumą, nes dabar galima užtikrinti atitiktį VIIa priedo 2 punkte nustatytam reikalavimui, dažnai teikiant informaciją sąskaitose arba informaciją apie suvartojimą. Paprasčiau yra teikti informaciją apie suvartojimą, nes ji susijusi tik su suvartotu kiekiu, bet ne su susijusiomis išlaidomis arba su kokiu nors kitu sąskaitose pateikiamos informacijos elementu.

Teisės aktų leidėjas nusprendė, kad reikia papildyti žodžiais „arba šilumos daliklio rodmenimis“, kad neliktų abejonių, jog tokiais rodmenimis galima remtis išrašant sąskaitas. Tokios abejonės buvo reiškiamos dėl to, kad šilumos dalikliai yra prietaisai, kuriais atskiram butui tiekiamos šilumos kiekis matuojamas netiesiogiai ir kurie tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis gali būti laikomi prastesniu faktinio šilumos kiekio, kurį šildymo įrenginys atidavė atskirame bute, rodikliu.

Tačiau, atsižvelgiant ne vien į šilumos skaitiklių ir šilumos daliklių skirtumus, verta pabrėžti, kad reikalavimas, kad sąskaitose pateikiama informacija ir informacija apie suvartojimą būtų grindžiama faktiniu suvartojimu arba šilumos daliklio rodmenimis, neturėtų būti aiškinamas kaip reikalavimas, kad patalpų šildymo ar vėsinimo išlaidos būtų skirstomos tik pagal atskirų skaitiklių arba šilumos daliklių rodmenis. Kalbant apie atskirą matavimą, tai gali sukelti neigiamų pasekmių, susijusių su teisingumu ir skirtingomis paskatomis (taip pat žr. 5 skirsnį). Techniniu požiūriu atskiri butai daugiabučiuose namuose paprastai negali būti laikomi termiškai nepriklausomais nuo likusios pastato dalies. Visais atvejais, kai atsiranda temperatūros skirtumai vidaus sienose arba perdangose, šiluma natūraliai eina per tokias pertvaras, nes jos retai būna labai gerai termiškai izoliuotos, palyginti su pastatų išorės sienomis. Todėl atskiri vienetai paprastai šildomi ne tik pačiame vienete išskiriama radiatorių šiluma, bet ir bent iš dalies kitose pastato dalyse išskiriama šiluma. Kaip jau aptarta 5 skirsnyje, tinkamai parengtose sąnaudų paskirstymo taisyklėse reikėtų atsižvelgti į šį faktą.

Nepriklausomai nuo to, ar faktinis išskiriamos šilumos kiekis kiekviename vienete matuojamas arba apskaičiuojamas naudojant individualius skaitiklius arba šilumos daliklius, tai, kad šiluma gali būti perduodama per vidines pertvaras, yra tinkamas pagrindas neskirstyti visų pastato šildymo išlaidų remiantis tik iš tokių prietaisų gautais rodmenimis. Įprasta (ir gera) praktika yra tai, kad tik tam tikra sąnaudų dalis grindžiama individualiais matavimais, o likusios sąnaudos yra paskirstomos naudotojams remiantis kitais veiksniais (pvz., butų turima bendro patalpų ploto dalis arba pastato šildomo tūrio dalis). Taip yra net ir tais atvejais, kai atskiruose vienetuose yra įrengti šilumos skaitikliai, o ne šilumos dalikliai. Be to, įprasta, kad pastato bendro naudojimo patalpų (laiptinių, koridorių ir t. t.) šildymo išlaidos padalijamos atskirų vienetų naudotojams. Išlaidos, susijusios su pastato lygio įrenginių nuostoliais ir bendro naudojimo patalpų šildymu, paprastai tiesiogiai nepriklauso nuo atskirų naudotojų elgesio, o valstybės narės paprastai įtraukia jas į savo atitinkamas paskirstymo taisykles kaip pastoviąsias išlaidas. Pastoviosios išlaidos, sudarančios dalį visų šildymo išlaidų, paprastai gali būti padengtos apmokestinant naudotojus proporcingai jų valdomo turto dydžiui (pvz., patalpų plotui ar tūriui).

Kai pateikta informacija yra grindžiama šilumos daliklio rodmenimis, tai turi būti daroma tokiu būdu, kuris būtų aiškus ir naudingas galutiniam naudotojui. Pavyzdžiui, paskirstant šilumos sąnaudas gali būti taikomi techniniai koeficientai, susiję su radiatorių rūšimis ir (arba) pataisos koeficientais priklausomai nuo buto vietos pastate. Galutiniams naudotojams teikiamoje informacijoje turėtų būti atsižvelgiama į šiuos parametrus.

7.4.   Savarankiškas duomenų registravimas

Pagal pirminę EVE direktyvą valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad sąskaitose pateikiama informacija būtų tiksli ir grindžiama faktiniu suvartojimu, „pagal VII priedo 1.1 punktą“, kuriame savo ruožtu nustatytas tam tikras minimalus sąskaitų išrašymo ir informacijos pateikimo sąskaitose dažnumas. 10 straipsnyje nustatyta, kad „[š]is įsipareigojimas gali būti įgyvendintas reguliaraus savarankiško duomenų registravimo sistema, pagal kurią galutiniai vartotojai savo skaitiklių rodmenis perduotų energijos tiekėjui“. Pavyzdžiui, dėl to metinė atsiskaitymo sąskaita gali būti grindžiama rodmenimis, kuriuos klientas pateikė energijos tiekėjui, o pastarajam nereikia apsilankyti patalpose, kad galėtų nuskaityti skaitiklio rodmenis.

Kalbant apie perėjimą prie nuotoliniu būdu nuskaitomų prietaisų, savarankiškas duomenų registravimas ilgainiui praras savo aktualumą. Vis dėlto peržiūrėtoje EVE direktyvoje leidžiama savarankiškai registruoti šiluminės energijos duomenis, tačiau tik tam tikromis aplinkybėmis (30). Visų pirma, neleidžiama duomenų registruoti savarankiškai, kai taikomas atskiras patalpų šildymo matavimas remiantis šilumos dalikliais. Dėl to kiekvienas naudotojas turėtų pateikti kiekvieno radiatoriaus rodmenis, o teisės aktų leidėjas nemanė, kad tai yra realu ar pageidautina.

Su matavimu susijusiais ar kitais atskiro matavimo, pavyzdžiui, patalpų, kuriose įrengti šilumos skaitikliai, šildymo ar vėsinimo arba buitinio karšto vandens suvartojimo atvejais iš esmės gali būti leista savarankiškai registruoti duomenis, jei atitinkama valstybė narė „tai numato“. Kitaip tariant, centralizuoto šilumos tiekimo įmonės, pastatų valdytojai ir kiti subjektai, kuriems priskirta atsakomybė už pagal 10a straipsnį reikalaujamos informacijos pateikimą galutiniams naudotojams, negali remtis savarankišku duomenų registravimu, kad įvykdytų šiuos įsipareigojimus, išskyrus atvejus, kai atitinkama valstybė narė perkėlimo į nacionalinę teisę priemonėse aiškiai numatė tokią galimybę.

7.5.   Duomenų prieinamumas ir privatumas

10a straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad „<…> jeigu yra informacijos apie galutinių naudotojų suvartotos energijos sąskaitas ir ankstesnį suvartojimą arba šilumos daliklių rodmenis, ji, galutinio naudotojo prašymu, būtų pateikta galutinio naudotojo nurodytam energetinių paslaugų teikėjui“. Panaši nuostata yra pirminėje EVE direktyvoje, tačiau nauja nuostata panaikinamos bet kokios abejonės dėl teisės susipažinti su sąskaitų už energiją ir praeityje suvartotos energijos duomenimis arba šilumos daliklio rodmenimis tais atvejais, kai taikomas atskiras matavimas. Už atskirą matavimą atsakingas subjektas – pastato valdytojas, atskiro matavimo paslaugos teikėjas ar bet kuris kitas subjektas – gavęs prašymą turės kiekvienam galutiniam naudotojui suteikti galimybę susipažinti su tokiais duomenimis tinkama ir naudinga forma. Kalbant apie atskirą matavimą, visų pirma turi būti suprantama, kad jis apima tiek prietaiso rodmenis, gautus iš paties naudotojo prietaiso (-ų), tiek viso įrenginio rodmenų sumą, nes pirmieji rodmenys yra naudingi tik kartu su pastaraisiais. Jei prašoma, į tokią informaciją taip pat turėtų būti įtraukti pagrindiniai techniniai parametrai, pvz., radiatoriams taikomi koeficientai, kad būtų galima atlikti šilumos sąnaudų paskirstymo skaičiavimų nepriklausomą patikrą ar patikimumo patikrinimą.

Kartu 10a straipsnio 2 dalies a punkte užtikrinama, kad galimybė susipažinti su sąskaitose pateikiama informacija, susijusia su pagrindiniu skaitikliu, kuriuo matuojama iš centralizuoto šilumos ar vėsumos tiekimo tinklo į daugiabutį ar daugeliui paskirčių naudojamą pastatą, kuriame atliekamas atskiras matavimas, tiekiama energija, būtų suteikiama tiesiogiai energijos paslaugų teikėjams (31), atsakingiems už atskirą matavimą ir sąnaudų paskirstymą pastate. Tai yra svarbu, nes siekiant tiksliai paskirstyti išlaidas reikia laiku gauti prieigą prie bendro suvartojimo verčių. Galimybė tiesiogiai ir laiku gauti sąskaitose pateiktą informaciją, įskaitant matavimo vertes, yra ypač svarbi tada, kai pastatuose taikomas atskiras matavimas nuotoliniu būdu nuskaitomais prietaisais, ir dėl to reikia pateikti informaciją už trumpesnį nei vienų metų laikotarpį. Tokiais atvejais centralizuoto šildymo arba vėsinimo tinklo klientas gali prašyti, kad su pagrindiniu skaitikliu susijusi informacija būtų teikiama jo pasirinkto energijos tiekimo paslaugų teikėjui, kuris galėtų būti atskiro matavimo paslaugas teikianti įmonė.

10a straipsnio 2 dalies c punkte teigiama, kad valstybės narės privalo užtikrinti, kad „visiems galutiniams naudotojams pagal VIIa priedo 3 punktą kartu su sąskaita būtų pateikiama aiški ir suprantama informacija“. Tokio pateikimo poveikis išsamiau aptariamas toliau 9.3 skirsnyje. Kalbant apie galutinius naudotojus, kurie nėra sudarę su energijos tiekėju tiesioginės ar individualios sutarties, „sąskaita“ taip pat turėtų būti suprantama kaip šilumos sąnaudų paskirstymo sąskaitos ar bet koks kitas pasikartojantis reikalavimas mokėti už šildymo, vėsinimo arba buitinio karšto vandens tiekimo paslaugas fizinio arba juridinio asmens, atsakingo už tokių paslaugų teikimą, vardu (32).

Galiausiai, nauja nuostata (10a straipsnio 2 dalies d punktas) pabrėžiama, kad valstybės narės turi „skatin[ti] kibernetinį saugumą ir užtikrin[ti] galutinių naudotojų privatumo ir duomenų apsaugą pagal taikytiną Sąjungos teisę“. Nors šia nuostata nenumatoma jokių papildomų konkrečių įpareigojimų (be tų, kurie jau taikomi pagal ES teisę, pvz., Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (33)), ja pabrėžiama, kad kibernetinis saugumas, privatumas ir duomenų apsauga taip pat yra svarbūs, kiek tai sietina su matavimu, atskiru matavimu, nuotoliniu nuskaitymu ir sąskaitų už šiluminės energijos suvartojimą išrašymu.

7.6.   Galimybė gauti sąskaitose pateikiamą informaciją ir sąskaitas elektroniniu būdu

Kaip ir pradinėje EVE direktyvoje, peržiūrėtoje EVE direktyvoje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad galutiniams vartotojams būtų sudaryta galimybė elektroniniu būdu gauti sąskaitose pateikiamą informaciją ir sąskaitas (10a straipsnio 2 dalies b punktas). Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kalbama tik apie galutinius vartotojus, o ne apie galutinius naudotojus, o tai reiškia, kad peržiūrėtoje EVE direktyvoje individualiems atskiro matavimo paslaugas gaunantiems vartotojams nesuteikiama teisės pasirinkti informacijos pateikimą elektroninėmis priemonėmis. ES teisės aktų leidėjas sąmoningai pasirinko tokią alternatyvą, kad neapribotų konkrečiame pastate veikiančių suinteresuotųjų subjektų laisvės arba kad nacionalinės valdžios institucijos galėtų nuspręsti, kaip organizuoti sąskaitose nurodomos informacijos ir sąskaitų pateikimą atskiro matavimo paslaugas gaunantiems vartotojams.

8.   PRIEIGOS PRIE MATAVIMO INFORMACIJOS, SĄSKAITOSE PATEIKIAMOS INFORMACIJOS IR INFORMACIJOS APIE SUVARTOJIMĄ KAŠTAI (11A STRAIPSNIS)

Naujasis peržiūrėtos EVE direktyvos 11a straipsnis yra beveik tapatus pirminės EVE direktyvos 11 straipsniui. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į keletą skirtumų.

Pirma, naujoji nuostata aiškiau apibrėžia atskiro matavimo paslaugas gaunančių vartotojų padėtį, todėl apima galutinius naudotojus, o ne tik galutinius vartotojus (primenant, kad tai yra pirmosios, platesnės grupės pogrupis).

Antra, naujajame straipsnyje paaiškinama, kad 2 dalis taikoma tiek daugiabučiams, tiek daugeliui paskirčių naudojamiems pastatams.

Trečia, pridedama nauja 3 dalis, kurioje paaiškinama, kad „[s]iekdamos užtikrinti, kad atskiro matavimo paslaugų kaštai būtų pagrįsti, kaip nurodyta 2 dalyje, valstybės narės gali skatinti konkurenciją tame paslaugų sektoriuje imdamosi atitinkamų priemonių, pavyzdžiui, rekomenduoti ar kitaip skatinti skelbti konkursus arba naudoti sąveikius prietaisus ir sistemas, kurie palengvintų galimybę keisti paslaugos teikėjus“. Nors šioje nuostatoje nurodyti veiksmai yra aiškiai neprivalomi ir nėra privalomi valstybei narei, teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, kad ši nuostata yra naudinga, nes joje pateikiami konkrečių priemonių, kurių valstybės narės gali imtis, kad paskatintų atskiro matavimo paslaugų konkurenciją, pavyzdžiai, siekiant kuo labiau sumažinti perėjimo prie nuotoliniu būdu nuskaitomų prietaisų ir sistemų sąnaudas.

Galiausiai pirminio 11 straipsnio 2 dalis išbraukiama, nes peržiūrėtoje EVE direktyvoje jos taikymo sritis apribojama elektros energija ir dujomis, o pirminio 11 straipsnio 2 dalyje kalbama tik apie atskirą šiluminės energijos matavimą ir ji pakeičiama nauja 11a straipsnio 2 dalimi.

Reikia atkreipti dėmesį ne tik į pirmiau aptartus redakcinio pobūdžio skirtumus, bet ir į kitą su šia tema susijusį pokytį. 2018 m. balandžio mėn. Suomijos teismas pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą (34). Apibendrinant, buvo užduotas klausimas, ar įpareigojimas nemokamai išrašyti sąskaitas turėtų būti suprantamas kaip draudimas teikti nuolaidas vartotojams, kurie sąskaitas gauna elektroniniu būdu. 2013 m. aiškinamojoje pastaboje Komisija (35) teigė, kad reikalavimas nemokamai išrašyti sąskaitas nekliudo siūlyti nuolaidas vartotojams, pasirinkusiems konkretų sąskaitų pateikimo būdą. Savo 2019 m. gegužės 2 d. sprendime Teisingumo Teismas laikėsi panašios nuomonės. Jis padarė išvadą, kad 11 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip nedraudžiančią tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, elektros abonetinio mokesčio nuolaidos, kurią mažmeninės prekybos elektros energija įmonė suteikia tik galutiniams vartotojams, pasirinkusiems elektroninę sąskaitą.

9.   SĄSKAITOSE PATEIKIAMOS INFORMACIJOS IR INFORMACIJOS APIE SUVARTOJIMĄ REIKALAVIMAI

9.1.   Faktiniu suvartojimu grindžiamas kasmetinis sąskaitų išrašymas

Naujame VIIa priede reikalaujama, kad „[t]am, kad galutiniai naudotojai galėtų reguliuoti savo energijos vartojimą, sąskaitų išrašymas grindžiamas faktiniu suvartojimu arba šilumos daliklio rodmenimis ir atliekamas ne rečiau kaip kartą per metus“. Labai panašus reikalavimas nustatytas pirminės EVE direktyvos VII priede, tačiau pagal VIIa priedo formuluotę daroma nuoroda į galutinius naudotojus (taigi jis taikomas atskiro matavimo paslaugas gaunantiems vartotojams). Be to, VII priede žodžiai „sąskaitos turėtų būti išrašomos“ VIIa priede pakeisti į žodžius „sąskaitų išrašymas grindžiamas“, kad būtų atspindėtas privalomas reikalavimo pobūdis. Kaip minėta 7.2 skirsnyje, vertėtų pabrėžti, kad atsižvelgiant į atskiro matavimo taikymo sąlygas, reikalavimas, kad sąskaitose pateikiama informacija ir informacija apie suvartojimą būtų grindžiama faktiniu suvartojimu arba šilumos daliklio rodmenimis, neturėtų būti aiškinamas kaip reikalavimas, kad patalpų šildymo ar vėsinimo išlaidos būtų skirstomos tik pagal atskirų skaitiklių arba šilumos daliklių rodmenis.

Iš esmės šiuo reikalavimu užtikrinama, kad galutiniai šiluminės energijos vartotojai būtų informuojami apie faktinį suvartojimą ne rečiau kaip kartą per metus ir kad jų mokama suma už suvartotą kiekį būtų atitinkamai apskaičiuota arba patikslinta, pavyzdžiui, padengiant bet kokį skirtumą tarp faktinės mokėtinos sumos ir sumų, sumokėtų remiantis įprastomis fiksuoto dydžio įmokomis, kurios nėra pagrįstos faktiniu suvartojimu arba šilumos daliklio rodmenimis.

9.2.   Dažnas informacijos sąskaitose ar informacijos apie suvartojimą teikimas

9.2.1.   Atvejai, kai reikalaujama pateikti informaciją už trumpesnį nei vienų metų laikotarpį

Galutinių naudotojų informavimo apie faktinį šiluminės energijos suvartojimą dažnumas buvo pagrindinis pasiūlymo peržiūrėti EVE direktyvą tikslas ir atsispindi naujo VIIa priedo 2 punkte.

Pirminėje EVE direktyvoje informacijos už laikotarpį, trumpesnį nei vieni metai, pateikimas yra privalomas tais atvejais, kai tai „techniškai įmanoma ir ekonomiškai pagrįsta“. Peržiūrėtoje EVE direktyvoje ši sąlyga buvo supaprastinta, kad reikalavimai būtų taikomi „[j]ei įrengti nuotoliniu būdu nuskaitomi skaitikliai arba šilumos dalikliai“.

Siekiant įvertinti, ar ši sąlyga yra įvykdyta, ar ne, būtina įvertinti kiekvienos valstybės narės sprendimą dėl to, kokių rūšių prietaisai laikomi nuotoliniu būdu nuskaitomais (žr. 6.1 skirsnį).

Gali būti, kad pastate yra įrengti tiek nuotoliniu būdu nuskaitomi, tiek ne nuotoliniu būdu nuskaitomi prietaisai. Tuomet reikia vertinti kiekvieną konkretų atvejį.

Pavyzdžiui: daugiabučiame pastate, kuriam energija tiekiama centralizuotai, jei kiekviename pastato vienete įrengti prietaisai yra nuotoliniu būdu nuskaitomi šilumos dalikliai arba skaitikliai, pagrindinis pastato skaitiklis, kuriuo matuojamas visas patiektas arba suvartotas šilumos kiekis, gali būti nenuskaitomas nuotoliniu būdu. Šiuo atveju išsamus šilumos sąnaudų paskirstymo skaičiavimas iš esmės gali būti atliekamas tik tada, kai rodmenis taip pat galima gauti ir iš pagrindinio skaitiklio. Panaši padėtis galėtų susidaryti ir pastate, kuriame veikia bendras dujomis ar nafta kūrenamas katilas: šiuo atveju taip pat gali būti, kad nėra galimybės gauti tikslios bendro suvartojimo vertės už kiekvieną trumpesnį nei vienų metų laikotarpį, jei pagrindinis dujų skaitiklis nėra nuskaitomas nuotoliniu būdu arba jei kuro bake arba prie degiklio nėra matuoklio, kuriuo suvartojimą būtų galima nuskaityti nuotoliniu būdu. Vis dėlto tokiais atvejais dar būtų įmanoma apskaičiuoti apytikrius šilumos paskirstymo duomenis naudojant atskirų prietaisų rodmenis ir ekstrapoliuojant numatomą viso suvartoto kiekio vertę. Tada galėtų kilti klausimas, kaip suderinti 10a straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, kad „<…> sąskaitose pateikiama informacija ir informacija apie suvartojimą būtų patikima, tiksli ir pagrįsta faktiniu suvartojimu arba šilumos daliklio rodmenimis, laikantis VIIa priedo 1 ir 2 punktų“, ir tai, kad nesant bendro suvartojimo verčių už trumpesnį nei vienų metų laikotarpį (įrengiant nuotoliniu būdu nuskaitomą dujų skaitiklį, dažniau rankiniu būdu nuskaitant pagrindinį dujų skaitiklį, prijungiant kuro matuoklį ir t. t.), sąnaudų paskirstymo apskaičiavimas būtų tik apytikris. Komisija mano, kad tai, jog nėra pagrindinio skaitiklio rodmenų už trumpesnį nei vienų metų laikotarpį, nėra pagrindas neteikti atskiro matavimo paslaugas gaunantiems naudotojams informacijos apie suvartojimą už trumpesnį nei vienų metų laikotarpį, jeigu aplinkybės leidžia pagrįstai teisingai įvertinti (numatyti) sąnaudų paskirstymo apskaičiavimą. Tokiais atvejais paprasčiausiai turėtų būti paaiškinta, kad už trumpesnį nei vienų metų laikotarpį pateikiamos vertės yra iš dalies numatytos (ekstrapoliuotos). Labai tikėtina, kad vartotojui skirtos ir už trumpesnį nei vienų metų laikotarpį pateikiamos informacijos reikšmė nusvers šiek tiek mažesnį tikslumą, atsirandantį nesant bendro suvartojimo vertės.

Kita vertus, jei atskirą matavimą naudojančiame pastate įrengtas nuotoliniu būdu nuskaitomas ir su centralizuoto šilumos arba vėsumos tiekimo tinklu sujungtas pagrindinis skaitiklis, tačiau atskiram matavimui naudojami pastate esantys prietaisai nėra nuskaitomi nuotoliniu būdu, VIIa priedo 2 punkte nurodyta sąlyga nėra tenkinama tiek, kiek tai susiję su atskiro matavimo paslaugą gaunančiais galutiniais naudotojais. Priešingai, ji būtų tenkinama kalbant apie centralizuoto šilumos arba vėsumos tiekimo tinklą ir jo vartotoją arba pastatą kaip visumą. Šiuo atveju, remiantis VIIa priedo 2 punktu, galutiniam vartotojui turėtų būti teikiama pastato lygmens informacija.

Kitas pavyzdys galėtų būti pastatas, kuriame taikomas atskiras matavimas ir kuriame šilumos dalikliai nuskaitomi nuotoliniu būdu, tačiau buitinio karšto vandens skaitikliai nuskaitomi ne nuotoliniu būdu. Tokiu atveju kiekviena paslauga gali būti vertinama atskirai, ir patalpų šildymo informacija gali būti teikiama už trumpesnį nei vienų metų laikotarpį, o buitinio karšto vandens suvartojimo – ne.

9.2.2.   Minimalus reikalaujamas dažnumas

Pirmiau minėta supaprastinta sąlyga reiškia, kad visais atvejais, kai naudojami nuotoliniu būdu nuskaitomi prietaisai, galutiniams naudotojams turi būti dažnai teikiama informacija, kuri gali būti sąskaitose pateikiama informacija arba tiesiog informacija apie suvartojimą. Praėjus 22 mėnesiams nuo pakeitimų direktyvos įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2020 m. spalio 25 d., minimalus reikalaujamas dažnumas bus panašus į pirminėje EVE direktyvoje numatytą dažnumą, t. y. „bent kartą per ketvirtį, jei galutiniai vartotojai (36) to prašo arba jei jie pasirinko galimybę gauti elektronines sąskaitas, kitu atveju – du kartus per metus“. Nuo 2022 m. sausio 1 d. informacija turės būti teikiama kas mėnesį.

9.2.3.   Reikalavimų netaikymas ne šildymo (vėsinimo) sezono metu

Reikalavimas teikti informaciją bent kartą per mėnesį gali būti netaikomas šildymui ir vėsinimui ne šildymo (arba vėsinimo) sezono metu. Tai, kas laikoma šildymo ar vėsinimo sezonu, gali skirtis priklausomai nuo vietos ir jurisdikcijos arba skirtinguose pastatuose. Galimybę taikyti reikalavimo teikti informaciją kas mėnesį išimtis galima suprasti kaip galimybę sustabdyti informacijos teikimą tuo laikotarpiu, kai patalpų šiluma ar vėsuma iš bendro pastato įrenginio netiekiama.

9.2.4.   Informacijos pateikimo ir galimybės su ja susipažinti suteikimo atskyrimas

Dėl reikalavimo, kad tais atvejais, kai yra įrengti nuotoliniu būdu nuskaitomi skaitikliai arba šilumos dalikliai, išrašomose sąskaitose pateikiama informacija arba informacija apie suvartojimą, grindžiama faktiniu suvartojimu arba šilumos daliklio rodmenimis, turi būti pateikiama galutiniams naudotojams trumpesniais nei vienų metų laiko tarpais, gali kilti klausimų dėl to, kas laikoma atitiktimi šiam reikalavimui. Komisija pažymi, kad teisės aktų leidėjas sąmoningai paliko galimybę pasirinkti informacijos pateikimo būdą, taip pat aiškiai atskirdamas informacijos pateikimą nuo galimybės susipažinti su ja suteikimo.

Pagrindinis reikalavimas yra informacijos pateikimas naudotojui. Tai gali būti daroma popierine forma arba elektroninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, elektroniniu paštu. Galimybė susipažinti su informacija taip pat gali būti suteikiama internetu (ir sąsajomis, pvz., interneto portale arba išmaniojo telefono programėle), tačiau tokiais atvejais galutiniam naudotojui turi būti tam tikru būdu reguliariai pranešama, kitaip informacija negali būti laikoma pateikta galutiniam naudotojui tokiu dažnumu, o tik užtikrinta galimybė su ja susipažinti. Vien tik galimybės susipažinti su informacija užtikrinimas, paliekant jos paiešką galutiniam naudotojui, neatitiktų bendro šios peržiūrėtos EVE direktyvos dalies tikslo, t. y. padidinti galutinių naudotojų informuotumą apie suvartojimą.

Svarbu pabrėžti šį subtilų, bet reikšmingą skirtumą taip pat ir dėl to, kad teisės aktų leidėjas įtraukė neprivalomą papildomą galimybės susipažinti su informacija internetu suteikimą po to, kai buvo nustatytas pagrindinis reikalavimas reguliariai teikti informaciją: „Ji taip pat gali būti pateikiama internetu ir atnaujinama taip dažnai, kiek įmanoma atsižvelgiant į naudojamus matavimo prietaisus ir sistemas“. Žodžiai „taip pat“ vartojami ne reikšme „vietoj to“, o nurodo papildomą galimybę. Bet koks kitas išaiškinimas paliktų per daug laisvės kurti ir naudoti sistemas, kuriomis nebūtų sudarytos sąlygos dažnai atnaujinti informaciją, todėl nebūtų įvykdytas pagrindinis peržiūrėtos EVE direktyvos reikalavimas ir būtų trukdoma siekti jos pagrindinio tikslo. Šį išaiškinimą patvirtina VIIa priedo 3 punkto formuluotė „[k]aip alternatyva“, pagal kurią teisės aktų leidėjas aiškiai nurodė, kad šios nuostatos sudaro alternatyvą. Trumpai tariant, nuolatinis galimybės susipažinti su informacija internetu suteikimas nėra alternatyvi ar pakankama priemonė siekiant laikytis VIIa priedo 2 punkte nustatytų reikalavimų teikti informaciją už laikotarpį, trumpesnį nei vieni metai, jei ji nėra derinama su kokiu nors aktyviu galutinio naudotojo informavimu nustatytais laikotarpiais.

9.2.5.   Už laikotarpį, trumpesnį nei vieni metai, išrašomose sąskaitose pateikiamos informacijos ar informacijos apie suvartojimą turinys

Kaip minėta 7.3 skirsnyje, peržiūrėtoje EVE direktyvoje suteikiamas lankstumas dėl informacijos, kuri turi būti teikiama trumpesniais nei vienų metų laiko tarpais, kaip nurodyta VIIa priedo 2 punkte, pobūdžio.

Turi būti pateikiama bent pagrindinė informacija apie faktinio suvartojimo (arba šilumos daliklio rodmenų) raidą. Tai, pavyzdžiui, gali būti derinama su skaičiavimais, kaip stebima tendencija gali paveikti galutinio naudotojo būsimą vartojimą ir kokia būtų jo sąskaita, jei suvartojimas ir toliau liktų toks pats.

Jei sąskaitos išrašomos tuo pačiu metu, kai pateikiama informacija pagal VIIa priedo 2 punktą, šio priedo 3 punkto nuostatomis nustatomi būtinieji sąskaitoje pateikiamos informacijos turinio reikalavimai.

9.3.   Būtiniausia sąskaitoje nurodoma informacija

VIIa priedo 3 punkte nurodyti tam tikri būtini informacijos elementai, kurie turi būti prieinami galutiniams vartotojams sąskaitose arba kartu su jomis, ir skirtingi reikalavimai, priklausomai nuo to, ar sąskaita yra pagrįsta faktiniu suvartojimu arba šilumos daliklio rodmenimis, ar ne. Verta pažymėti, kad galutiniai naudotojai, kurie užima pastato dalis be individualių skaitiklių ar šilumos daliklių, arba asmenys, nuomojantys savo patalpas „šiltos nuomos“ pagrindu, gali niekada negauti sąskaitų, grindžiamų faktiniu suvartojimu arba šilumos daliklio rodmenimis. Iš tiesų, „šiltos nuomos“ atveju jie gali net negauti jokių sąskaitų už energiją, todėl jokie 10a straipsnyje ar VIIa priede nustatyti reikalavimai nebūtų taikomi.

Palyginti su pirminės EVE direktyvos VII priedu, naujasis VIIa priedas suformuluotas taip, kad būtų aiškiau, jog jame išdėstyti reikalavimai yra privalomi, pavyzdžiui, pašalinant tokias formuluotes, kaip „tam tikrais atvejais“ arba „pageidautina“ (37).

VIIa priede taip pat yra keletas visiškai naujų elementų, įskaitant įpareigojimą, kad sąskaitose būtų pateikiama „informacija apie atitinkamas skundų nagrinėjimo procedūras, ombudsmenų tarnybas ar alternatyvaus ginčų sprendimo mechanizmus, taikomus valstybėse narėse“. Perkeldamos šį reikalavimą valstybės narės turėtų viešai nustatyti, kurios ombudsmenų tarnybos ar alternatyvaus ginčų sprendimo mechanizmai (38), jei tokių yra, teisiškai kompetentingi nagrinėti skundus ir ginčus, susijusius su matavimu, atskiru matavimu, sąskaitų išrašymu ir išlaidų paskirstymu, kad energijos tiekėjai ir kitos sąskaitas išrašančios šalys galėtų įtraukti šią informaciją į savo sąskaitas.

9.3.1.   Faktiniu suvartojimu arba šilumos daliklio rodmenimis grindžiamas sąskaitų išrašymas

Atskiri informacijos elementai, kuriuos reikia pateikti sąskaitoje, grindžiamoje faktiniu suvartojimu arba prietaiso rodmenimis, arba kartu su ja, iš dalies yra grindžiami esamu VII priedu, o iš dalies yra nauji.

Nors paaiškinti būtina ne visus, verta atkreipti dėmesį į keletą aspektų.

Kaip ir pirminėje EVE direktyvoje, VIIa priedo 3 punkto a papunktyje minimos „faktinės kainos“. Centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo galutiniams vartotojams tai paprastai reiškia, kad bus nurodoma visa mokėtina kaina ir jos įvairios sudedamosios dalys, kaip antai su vartojimu susiję, su pajėgumu susiję ir fiksuoto dydžio tarifai arba kainos. Atskiro matavimo tikslais turėtų būti įtraukta bent jau asmeniui tenkanti šilumos sąnaudų dalis, kartu su prietaisų rodmenimis ir bendra pastato, iš kurio ji gauta, sąnaudų suma.

Kalbant apie palyginimą su per tą patį praėjusių metų laikotarpį suvartotos energijos kiekiu (3 punkto c papunktis), reikėtų atkreipti dėmesį į įpareigojimą šią informaciją pavaizduoti grafiškai ir pakoreguoti atsižvelgiant į klimato sąlygas. Atsižvelgiant į duomenų apsaugos ir privatumo reikalavimus (taip pat plg. 7.5 skirsnį), šis reikalavimas turėtų būti suprantamas kaip taikomas tik informacijai apie esamo naudotojo, t. y. to paties galutinio naudotojo, kuriam turi būti suteikta galimybė susipažinti su informacija, suvartotą energiją.

Kad būtų galima atlikti koregavimą atsižvelgiant į klimato sąlygas, gali prireikti daryti prielaidas dėl energijos dalies, suvartojamos buitiniam karštam vandeniui ruošti, kai ta energija nėra matuojama atskirai nuo patalpų šildymo poreikių. Be to, nustatant šildymo dienolaipsnių (ŠDL) arba vėsinimo dienolaipsnių (VDL) skaičių, naudojamą koregavimui atsižvelgiant į klimato sąlygas atlikti, būtina turėti su konkrečia vietove arba tipine lauko temperatūra susijusius duomenis. Kad tokius duomenis būtų galima naudoti informacijos pateikimo sąskaitose tikslais, jie turi būti prieinami be didelių vėlavimų. Valstybės narės ir už informacijos pateikimą išrašomose sąskaitose atsakingos šalys turi nustatyti turimus tokių duomenų šaltinius, kurie galėtų būti nacionaliniai, regioniniai, vietiniai ar susiję su pastatais (pavyzdžiui, jei pastate įrengtas lauko jutiklis, iš kurio galima gauti matavimo duomenis). Jos taip pat turėtų nustatyti skaidrią koregavimo atsižvelgiant į klimato sąlygas metodiką (39).

Kalbant apie informaciją apie naudojamą kuro rūšių derinį, tai bus gana paprasta daugumoje daugiabučių ar daugeliui paskirčių naudojamų pastatų, kuriuose įrengtas bendras katilas, ypač kai jam visada naudojamas tos pačios rūšies kuras. Tais atvejais, kai katile galima naudoti įvairių rūšių kurą arba, pavyzdžiui, kai jis užkuriamas naudojant kitokius pradinius degalus, atitikčiai užtikrinti pakaktų metinių vidutinių verčių. Jeigu pastatams energija tiekiama iš centralizuoto šilumos arba vėsumos tiekimo tinklų, juridinis arba fizinis asmuo, kuris yra galutinis vartotojas, remiantis ta pačia nuostata turės teisę gauti informaciją apie kuro rūšių derinį, naudojamą centralizuoto šilumos arba vėsumos tiekimo paslaugai teikti. Daugiabučiuose ar daugeliui paskirčių naudojamuose pastatuose tą informaciją savo ruožtu gali naudoti (40) teikdamas informaciją apie kuro rūšių derinį kiekviename vienete gyvenantiems ar jį užimantiems galutiniams naudotojams.

Priemonės, naudojamos informacijai apie kuro rūšių derinį teikti, taip pat gali būti naudojamos teikiant informaciją apie centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį, iš dalies vykdant valstybėms narėms nustatytą įpareigojimą pagal peržiūrėtos Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos (toliau – AIED II) (41) 24 straipsnio 1 dalį, kurioje teigiama, kad „[v]alstybės narės užtikrina, kad galutiniams vartotojams lengvai prieinamu būdu, pavyzdžiui, tiekėjų interneto svetainėse, metinėse sąskaitose arba paprašius, būtų teikiama informacija apie energinį naudingumą ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos procentinę dalį jų centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo sistemose“. AIED II neapibrėžtas terminas „galutinis vartotojas“, tačiau Komisijos supratimu, terminas „galutinis naudotojas“, kaip jis vartojamas peržiūrėtoje EVE direktyvoje, visiškai apima terminą „galutinis vartotojas“, vartojamą AIED II 24 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad abu terminai apima atskirų vienetų daugiabučiuose arba daugeliui paskirčių naudojamuose pastatuose, kuriuose šiluma arba vėsuma tiekiama centralizuotai, naudotojus, net jei jie nėra sudarę su tiekėju individualios ar tiesioginės sutarties (42). Todėl pagal EVE direktyvą įgyvendintas informacijos pateikimas sąskaitose ir informacijos apie suvartojimą pateikimas gali būti panaudotas teikiant informaciją apie atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį, naudojamą centralizuotam šilumos ir vėsumos tiekimui pagal AIED II. Tai gali būti ekonomiškai efektyvus būdas užtikrinti atitinkamų EVE direktyvos ir AIED II nuostatų laikymąsi, nes į informaciją apie kuro rūšių derinį privaloma įtraukti atsinaujinančiųjų išteklių energiją, jei tokia energija yra kuro rūšių derinio dalis.

Toks būdas užtikrinti, kad būtų laikomasi informacijos apie atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo sistemose reikalavimų, būtų nedviprasmiškas ir taip būtų išvengta galimo teisinio užginčijimo, jei į informaciją apie kuro rūšių derinį būtų įtraukta atsinaujinančiųjų išteklių energijos kategorija (su galima jos tipo (-ų) specifikacija), nurodant nulį (0) tais atvejais, kai atsinaujinančiosios energijos komponento nėra.

Išsami informacija apie kuro rūšių derinį, nustatant šilumai arba vėsumai tiekti naudojamų atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį, nevisiškai atitiktų AIED II 24 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, nebent būtų pateikta informacija apie centralizuoto šilumos ir (arba) vėsumos tiekimo sistemų energinį naudingumą.

Kalbant apie informacijos pateikimo būdą, EVE direktyvos VIIa priedo 3 punkto b papunktyje ir AIED II 24 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai šiek tiek skiriasi. Pirmasis yra šiek tiek griežtesnis ta prasme, kad informacija apie kuro rūšių mišinį turi būti teikiama „[galutiniams naudotojams] išrašomose sąskaitose arba kartu su jomis“, o AIED II leidžiama informaciją apie atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį ir energinį naudingumą pateikti „lengvai prieinamu būdu“ tiekėjo interneto svetainėje arba gavus prašymą. Tačiau AIED II reikalavimas yra šiek tiek griežtesnis dėl to, kad jis taikomas visiems galutiniams vartotojams, o EVE direktyvos reikalavimas taikomas tik išrašant sąskaitas, grindžiamas faktiniu suvartojimu arba šilumos daliklio rodmenimis.

Kalbant apie informaciją apie susijusį per metus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, kyla tam tikrų klausimų, susijusių su tuo, ar energija tiekiama iš vieno kuro šaltinio, pavyzdžiui, iš bendro dujų ar naftos katilo pastate, ar iš centralizuoto šilumos ar vėsumos tiekimo sistemos. Abiem atvejais reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip ir kokiu mastu atsižvelgiama į pastato ar tinklo efektyvumo nuostolių poveikį ir kokie rodikliai naudojami (t. y. absoliutūs ar santykiniai arba savitieji (kgCO2e/kJ), suvestiniai ar pagal kiekvieną butą ir t. t.).

Centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo operatoriai privalo bent jau užtikrinti, kad vidutinis metinis tinklo išmetamųjų teršalų kiekis kiekviename energijos vienete, kuriam išrašomos sąskaitos arba tiekiama energija (t. y. įskaitant tinklo nuostolių poveikį), būtų apskaičiuojamas taip, kad būtų galima apskaičiuoti atitinkamą bet kurio konkretaus galutinio vartotojo absoliutų išmetamųjų teršalų kiekį.

Šiuo pagrindu arba remdamiesi paties pastato kuro sąnaudomis, atskiro matavimo paslaugas gaunantys vartotojai gali gauti informaciją apie savo absoliutaus išmetamųjų teršalų kiekio dalį (kg) IR apie savo santykinį arba savitąjį vidutinį išmetamųjų teršalų kiekį, pvz., pagal centralizuotai tiekiamos šilumos tinklo sudėtį arba naudojamą kurą, ir, jei reikia, pagal vietos atsinaujinančiuosius energijos išteklius.

Bet kuriuo atveju, valstybės narės gali reikalavimą teikti informaciją apie išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį apriboti taip, kad jis būtų taikomas tik tiekimui iš centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, kurių bendra nominalioji šiluminė galia yra didesnė nei 20 MW. Jei valstybė narė nusprendžia tai padaryti, reikalavimo teikti tokią informaciją išimtis visų pirma taikoma mažiems ir vidutinio dydžio centralizuoto šilumos tiekimo tinklams ir pastatams, kuriuose įrengti atskiro matavimo skaitikliai ir nuosavas katilas. Reikia pabrėžti, kad ši galimybė apriboti informacijos teikimo reikalavimo taikymo sritį netaikoma informacijai apie kuro rūšių derinį; ji taikoma tik susijusiai informacijai apie per metus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

Kalbant apie centralizuoto šilumos arba vėsumos tiekimo sistemas, kuriose vartotojai gali rinktis tam tikrus „žaliuosius“ produktus, parduodamus kaip tam tikro kuro mišinio dalį (pvz., 100 proc. atsinaujinančiųjų išteklių energijos) arba nurodant konkretų išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, kuris skiriasi nuo sistemos vidurkio, į tai reikėtų atsižvelgti siekiant išvengti dvigubos apskaitos ir klaidinančios informacijos pateikimo vartotojams. Apskaičiuojant vidutinį kuro rūšių derinį arba šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo rodiklį galutiniams vartotojams, į tokį pardavimą neturėtų būti atsižvelgiama. To nepadarius, gali būti pažeisti ES vartotojų apsaugos teisės aktai (43).

VIIa priedo 3 punkto f papunktyje reikalaujama palyginti naudotojų suvartojimą su vidutinio normalaus arba etaloninio tos pačios naudotojų kategorijos galutinio naudotojo suvartojimu, todėl valstybės narės turės nustatyti arba perduoti atsakomybę už tinkamų lyginamųjų standartų ir naudotojų kategorijų parengimą. Kalbant apie atskirą matavimą, atskiro matavimo paslaugų teikėjai galėtų parengti aktualius ir tikslius lyginamuosius standartus, pagrįstus suvestiniais pastatų, kuriuose jie teikia paslaugas, duomenimis. Elektroninių sąskaitų atveju tokie palyginimai gali būti skelbiami internete, o paskui turėtų būti pažymėti pačiose sąskaitose. Kalbant apie popierine forma pateikiamas sąskaitas, šie palyginimai, be abejo, turi būti įtraukiami į faktinę sąskaitą, kaip ir kiti įtrauktini elementai.

9.3.2.   Sąskaitos, kurios nėra grindžiamos faktiniu suvartojimu arba šilumos daliklio rodmenimis

Šiuo metu yra įprasta (bent jau tais atvejais, kai negalima naudoti nuotoliniu būdu nuskaitomų prietaisų) visas įprastas ir (arba) trumpesnio nei vienų metų laikotarpio sąskaitas grįsti metinio suvartojimo fiksuotos normos įvertinimais. Į tokias sąskaitas nebūtina įtraukti visų pirmiau išvardytų elementų, tačiau jose turi būti „pateiktas aiškus ir suprantamas išaiškinimas, kaip buvo apskaičiuota sąskaitoje nurodyta suma, ir bent jau informacija, nurodyta VIIa priedo 3 punkto d ir e papunkčiuose“. Šie reikalavimai taip pat taikomi tais atvejais, kai sąskaitos niekada nėra grindžiamos faktiniu suvartojimu (šilumos daliklio rodmenimis). Tai bus taikoma individualiems galutiniams daugiabučių ir daugeliui paskirčių naudojamų pastatų naudotojams, kurie neturi atskirų skaitiklių, ir kai energijos sąnaudos perkeliamos galutiniams naudotojams taikant pasikartojančius mokesčius arba šilumos sąnaudų apskaitą, grindžiamą tik kitais parametrais, pvz., patalpų plotu, tūriu ir t. t.

---

(1)  Direktyva (ES) 2018/2002.

(2)  Plg. 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES, 70 ir 73 straipsnius (OL L 158, 2019 6 14, p. 125).

(3)  SWD(2013) 448 final, Briuselis, 2013 m. lapkričio 6 d., https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?qid=1416394987283&uri=SWD:2013:448:FIN.

(4)  Visų pirma, 2013 m. pastabos 19–26, 50–54 ir 56 dalyse nustatyti principai taip pat yra svarbūs naujoms nuostatoms dėl šiluminės energijos.

(5)  „Guidelines on good practice in cost-effective cost allocation and billing of individual consumption of heating, cooling and domestic hot water in multi-apartment and multi-purpose buildings“ („Geriausios ekonomiškai efektyvaus sąnaudų paskirstymo ir sąskaitų išrašymo už individualų šilumos, vėsumos ir buitinio karšto vandens suvartojimą daugiabučiuose ir daugeliui paskirčių naudojamuose pastatuose praktikos gairės“), empirica GmbH – Communication and Technology Research, Simon Robinson, Georg Vogt, 2016 m. gruodžio mėn. https://ec.europa.eu/energy/en/studies/specific-guidance-sub-metering-thermal-energy-multi-unit-buildings-implementation-articles-9.

(6)  Galutinis vartotojas EVE direktyvos 2 straipsnio 23 punkte apibrėžiamas kaip „fizinis arba juridinis asmuo, kuris įsigyja energiją galutiniam vartojimui“.

(7)  Palyginti su 9 straipsniu, 9a straipsnis netaikomas individualiems skaitikliams. Šis skirtumas nekeičia reikalavimo taikymo srities ir juo paprasčiausiai siekiama aiškiau atskirti matavimą ir atskirą matavimą, taip pat galutinius vartotojus ir galutinius naudotojus. Peržiūrėtoje EVE direktyvoje terminas „asmuo“ daugiausia vartojamas kalbant apie atskirą matavimą.

(8)  Tokia padėtis nėra dažna, tačiau pasitaiko. Dažniau būna keli galutiniai naudotojai, bet tik vienas galutinis vartotojas – taip pat plg. 7.1 skirsnį.

(9)  Reikia atkreipti dėmesį, kad atsakomybė už tokių pastato lygmens skaitiklių įrengimą turėtų atitekti ne centralizuoto šilumos tiekimo įmonei, o pastatų savininkui ar valdytojui.

(10)  Centralizuotas šilumos tiekimas EVE direktyvoje neapibrėžtas, bet pagal Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą tai yra „šilumos energijos paskirstymas garų [arba] karšto vandens <…> forma iš centrinio gamybos šaltinio tinklu grupės pastatų arba vietų erdvės ar procesų šildymui <…>“.

(11)  Kadangi šiluminė energija, gauta iš sekliojo geoterminio šaltinio, paprastai būna žemos temperatūros ir nėra tiesiogiai naudotina (nebent kartu su šilumos siurbliu) tipinėms energijos naudojimo reikmėms (patalpų šildymui, buitinio karšto vandens ruošimui, procesams), galima teigti, kad ji nebūtinai turėtų būti laikoma centralizuotai tiekiama šiluma arba „šilumos <…> ar buitinio karšto vandens šaltiniu. Kalbant apie 9a straipsnio 2 dalį, toks aiškinimas dar labiau sustiprinamas tais atvejais, kai individualiai mokama už visus naudojamus šilumos siurblius (siekiant panaudoti iš žemės paviršiuje esančio šaltinio gaunamą šiluminę energiją), nes tokiu atveju esminis šildymo paslaugos komponentas nėra tiekiamas iš centrinio šaltinio.

(12)  Tokiomis sąlygomis galima įrodyti, kad sistemos operatorius ne parduoda tiekiamą šaltį, o tik laikinai panaudoja saugyklą šaltuoju laikotarpiu šilumai tiekti.

(13)  Naudotojais gali būti laikomi namų ūkiai, bendrovės ar bet kurie kiti subjektai, turintys teisę užimti atitinkamas patalpas.

(14)  Naudotojai, kurie yra sudarę individualias tiesiogines sutartis su energijos tiekėju, turi tokias teises kaip galutiniai vartotojai (t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys, perkantys atitinkamą energiją savo galutiniam vartojimui) pagal 9a, 10a ir 11a straipsnius.

(15)  Žr. 4 išnašą.

(16)  Plg. SWD(2013) 448 final 25 dalį.

(17)  Šilumos sąnaudų paskirstymo principų aptarimas ir analizė, žr. Castellazzi, L., Analysis of Member States’ rules for allocating heating, cooling and hot water costs in multi-apartment/purpose buildings supplied from collective systems — Implementation of EED Article 9(3) (Valstybių narių taikomų šilumos, vėsumos ir buitinio karšto vandens sąnaudų bendrai energija aprūpinamuose daugiabučiuose ar daugeliui paskirčių naudojamuose pastatuose paskirstymo taisyklių analizė – EVE direktyvos 9 straipsnio 3 dalies įgyvendinimas), EUR 28630 EN, Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2017 m., ISBN 978-92-7969286-4, doi:10.2760/40665, JRC106729 https://ec.europa.eu/jrc/en/publication/analysis-member-states-rules-allocating-heating-cooling-and-hot-water-costs-multi-apartmentpurpose.

(18)  Reikia atkreipti dėmesį, kad šis reikalavimas taikomas neatsižvelgiant į atskiro matavimo paplitimą ir kad taisyklės taip pat turėtų apimti atvejus, kai atskirų faktinio suvartojimo duomenų arba šilumos daliklio rodmenų nėra, nes buvo nustatyta, kad atskiras matavimas yra techniškai neįmanomas arba ekonomiškai neefektyvus.

(19)  Žr. bylas C-708/17 ir C-725/17: http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=200142&pageIndex=0&doclang=EN&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=1928887 ir http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=200154&pageIndex=0&doclang=EN&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=1928887.

(20)  http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=213510

(21)  Plg. Komisijos poveikio vertinimas, 3 skirsnis, p. 26 (SWD(2016) 405 final).

(22)  Daugeliu atveju nuotolinio nuskaitymo prieinant ar privažiuojant įrenginys gali tapti „tikru“ nuskaitomu nuotoliniu būdu, įmontavus pastate vieną ar daugiau tinklų sąsajų. Tokiomis tinklų sąsajomis signalai renkami iš prietaisų ir perduodami internetu arba telekomunikacijų sistemomis paslaugų teikėjų duomenų sistemoms.

(23)  Plg. EN834 standarto 6.5 skirsnį ir EN835 standarto 6.4 skirsnį.

(24)  Direktyva (ES) 2018/2002 įtrauktos 9a, 9b, 9c ir 10a straipsnių nuostatos patenka į intervalą „7–11 straipsni[ai]“. Nauja Elektros energijos rinkos direktyvos redakcija iš dalies keičiamas ir EVE direktyvos 13 straipsnis, siekiant užtikrinti, kad į toje dalyje nurodytą intervalą patektų ir 11a straipsnis.

(25)  2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo (OL L 153, 2010 6 18, p. 13) su pakeitimais.

(26)  t. y. išskyrus atvejus, kai konkrečios išimtys yra tinkamai pagrįstos ir patvirtintos dokumentais, plg. 6.4 skirsnį.

(27)  EVE direktyvos 2 straipsnio 23 punktas.

(28)  Žr. SWD(2013) 448 final 9 dalį.

(29)  Atskiro matavimo kontekste kartais taip pat vadinamas šilumos sąnaudų paskirstymu.

(30)  10a straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad „[t]as įpareigojimas, kai taip nustato valstybė narė, išskyrus tą atvejį, jei suvartojimas matuojamas atskirais šilumos dalikliais pagal 9b straipsnį, gali būti įgyvendintas reguliaraus galutinio vartotojo arba galutinio naudotojo savarankiško duomenų registravimo sistema, pagal kurią jie perduoda savo skaitiklių rodmenis. Tik jei galutinis vartotojas ar galutinis naudotojas nepateikia skaitiklių rodmenų už atitinkamą sąskaitų išrašymo laikotarpį, sąskaitų išrašymas grindžiamas numatomu suvartoti kiekiu arba fiksuoto dydžio norma“.

(31)  EVE direktyvos 2 straipsnio 24 punkte „energetinių paslaugų teikėjas“ apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, teikiantis energetines paslaugas arba kitas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones galutinio vartotojo įrenginiams ar galutinio vartotojo patalpose.

(32)  Tai apima reikalavimus dėl pasikartojančių mokesčių mokėjimo, kuriuos sudaro energijos tiekimo 9b straipsnio 1 dalyje nurodytos rūšies pastatuose sąnaudos, jei buvo įrodyta, kad atskiras matavimas nėra ekonomiškai efektyvus arba techniškai įmanomas.

(33)  2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016 5 4, p. 1). http://data.europa.eu/eli/reg/2016/679/2016-05-04.

(34)  Žr. bylą C-294/18. http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=203750&pageIndex=0&doclang=LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=1938672.

(35)  Komisijos tarnybų darbinis dokumentas „Aiškinamoji pastaba dėl 9–11 straipsnių: matavimo informacija, sąskaitose pateikiama informacija, prieigos prie matavimo informacijos ir sąskaitose pateikiamos informacijos kaštai, 50–52 dalys (SWD/2013/0448 final).

(36)  Termino „galutiniai vartotojai“ vartojimas šioje vietoje vietoj termino „galutiniai naudotojai“ atspindi tai, kad EVE direktyvoje nereikalaujama, kad atskiro matavimo paslaugą gaunantys vartotojai turėtų teisę pasirinkti galimybę gauti elektronines sąskaitas, plg. 7.6 skirsnį. Pastato, kuriame atliekamas atskiras matavimas, galutinis vartotojas gali pasirinkti galimybę gauti elektronines sąskaitas, todėl jis gali turėti teisę kas ketvirtį gauti informaciją už trumpesnį nei vienų metų laikotarpį, tačiau tai savaime nereiškia, kad atskiri pastatų naudotojai (kurie yra galutiniai naudotojai, bet ne galutiniai vartotojai) turi teisę iki 2022 m. sausio 1 d. gauti tokią informaciją dažniau nei du kartus per metus.

(37)  Bent dviem atvejais tai nebuvo padaryta nuosekliai visomis kalbomis. Komisija mano, kad siekiant pašalinti šiuos neatitikimus turėtų būti paskelbtas oficialus klaidų ištaisymas Komisijos pasiūlymo tikslas buvo aiškus šiuo klausimu, plg. poveikio vertinimo 4.3.2 punkto 1.3.3 papunktį (Komisijos tarnybų darbinis dokumentas SWD(2016) 0405 final).

(38)  Pavyzdžiui, tokie, kokie išvardyti čia: https://ec.europa.eu/consumers/odr/main/?event=main.adr.show2.

(39)  Nėra visuotinio standarto, kaip apskaičiuoti dienolaipsnius, o nesant geresnių alternatyvų, valstybės narės gali pageidauti skatinti arba reikalauti taikyti Eurostato naudojamą metodiką: Plg. https://ec.europa.eu/eurostat/cache/metadata/en/nrg_chdd_esms.htm (3.4 skirsnis).

(40)  Tas, kas yra atsakingas už informacijos teikimą atskiro matavimo paslaugas gaunantiems vartotojams ar galutiniams naudotojams remiantis pagal 10a straipsnio 3 dalį valstybių narių priimtais sprendimais.

(41)  2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją (OL L 328, 2018 12 21, p. 82).

(42)  Tai aiškiai nurodyta peržiūrėtoje EVE direktyvoje (žr. taip pat 7.1 skirsnį). Galima daryti išvadą, kad AIED II 24 straipsnio 2 dalyje vartojamas siauresnis terminas „vartotojas“ nurodo teisės aktų leidėjų norą diferencijuoti 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų įpareigojimų taikymo sritį.

(43)  Taip pat plg. SWD(2016) 163 final, 2016 m. gegužės 25 d.: Komisijos tarnybų darbinis dokumentas: Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2005/29/EB įgyvendinimo ir taikymo gairės.

https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A52016SC0163.