14.9.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 245/16

(1)

2006 m. kovo 23 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 553/2006 (2), kuriuo tam tikrai importuojamai Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – KLR) ir Vietnamo kilmės avalynei su batviršiais iš odos (toliau – avalynė) nustatytos laikinosios antidempingo priemonės (toliau – laikinasis reglamentas).

(2)

Reglamentu (EB) Nr. 1472/2006 (3) (toliau – Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1472/2006 arba ginčijamas reglamentas) Taryba tam tikrai importuojamai Vietnamo ir KLR kilmės avalynei su batviršiais iš odos dvejiems metams nustatė 9,7–16,5 % galutinius antidempingo muitus.

(3)

Reglamentu (EB) Nr. 388/2008 (4) Taryba tam tikrai importuojamai KLR kilmės avalynei su odiniais batviršiais nustatytų galutinių antidempingo priemonių taikymą išplėtė iš Ypatingojo Administracinio Kinijos Regiono Makao (toliau – YAR Makao) siunčiamam importuojam produktui, deklaruojamam kaip YAR Makao kilmės arba ne.

(4)

Taryba po 2008 m. spalio 3 d. inicijuotos priemonių galiojimo termino peržiūros (5) Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1294/2009 (6) antidempingo priemonių taikymą pratęsė dar 15 mėnesių, t. y. iki 2011 m. kovo 31 d., kada priemonės nustojo galioti.

(5)

„Brosmann Footwear (HK) Ltd“, „Seasonable Footwear (Zhongshan) Ltd“, „Lung Pao Footwear (Guangzhou) Ltd“, „Risen Footwear (HK) Co Ltd“ ir „Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd“ (toliau – pareiškėjai) Pirmosios instancijos teismui (dabar – Bendrasis Teismas) pateikė ieškinius dėl ginčijamo reglamento. 2010 m. kovo 4 d. Sprendimu Brosmann Footwear (HK) Ltd ir kt. prieš Tarybą, T-401/06, Rink. II-671, ir 2010 m. kovo 4 d. Sprendimu Zhejiang Aokang Shoes ir Wenzhou Taima Shoes prieš Tarybą, sujungtos bylos T-407/06 ir T-408/06, Rink. p. II-747, Bendrasis Teismas šiuos ieškinius atmetė.

(6)

Šiuos sprendimus ieškovai apskundė. 2012 m. vasario 2 d. Sprendimu Brosmann Footwear (HK) ir kt. prieš Tarybą, C-249/10 P, ir 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimu Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd, C-247/10 P (toliau – sprendimai Brosmann ir Aokang), Teisingumo Teismas šiuos sprendimus panaikino. Jis konstatavo, kad Bendrasis Teismas, konstatavęs, kad Komisija pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktus neturėjo nagrinėti neatrinktų prekiautojų prašymų taikyti rinkos ekonomikos režimą (RER) (sprendimo (C-249/10 P) 36 punktas ir sprendimo (C-247/10 P) 29 ir 32 punktai), padarė teisės klaidą.

(7)

Tada šiuo klausimu Teisingumo Teismas priėmė savo sprendimą. Jis konstatavo, kad: „[…] Komisija privalėjo išnagrinėti tinkamai pagrįstus apeliančių prašymus, pateiktus pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktus, suteikti RESVĮS per ginčijamame reglamente išdėstytą antidempingo procedūrą. Taip pat reikia konstatuoti, kad negali būti atmesta galimybė, jog toks tyrimas būtų leidęs nustatyti kitokio nei 16,5 % dydžio galutinį antidempingo muitą, koks joms yra taikomas pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnio 3 dalį. Iš tos pačios nuostatos matyti, kad 9,7 % galutinis antidempingo muitas nustatytas tik vienam Kinijos ūkio subjektui, kuris buvo atrinktas ir kuriam pripažintas RESVĮS. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 38 punkto, jei Komisija būtų konstatavusi, kad apeliantės taip pat veikė rinkos ekonomikos sąlygomis, tuomet, nesant galimybės apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą, joms taip pat turėjo būti taikomas minėto dydžio muito tarifas“ (sprendimo (C-249/10 P) 42 punktas ir sprendimo (C-247/10 P) 36 punktas).

(8)

Todėl Teismas panaikino ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su nagrinėjamaisiais pareiškėjais.

(9)

2013 m. spalio mėn. Komisija pranešimu Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (7) paskelbė, kad nusprendė atnaujinti antidempingo tyrimą nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas, ir išnagrinėti, ar nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. kovo 31 d. pareiškėjai veikė rinkos ekonomikos sąlygomis, ir paprašė suinteresuotųjų šalių pranešti apie save.

(10)

2014 m. kovo mėn. Tarybos įgyvendinimo sprendimu 2014/149/ES (8) Taryba atmetė Komisijos pasiūlymą priimti Tarybos įgyvendinimo reglamentą, kuriuo iš naujo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir galutinai surenkamas laikinasis muitas, nustatytas importuojamai tam tikrai Kinijos Liaudies Respublikos kilmės avalynei su odiniais batviršiais, kurią pagamino bendrovės „Brosmann Footwear (HK) Ltd“, „Seasonable Footwear (Zhongshan) Ltd“, „Lung Pao Footwear (Guangzhou) Ltd“, „Risen Footwear (HK) Co Ltd“ ir „Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd“, ir šių gamintojų atžvilgiu tyrimą užbaigė. Taryba laikėsi nuomonės, kad importuotojai, nusipirkę batus iš šių eksportuojančių gamintojų, kuriems kompetentingos nacionalinės institucijos kompensavo atitinkamus muitus, remdamosi Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (9) (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 236 straipsniu įgijo teisėtų lūkesčių pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnio 4 dalį, nustatančią Bendrijos muitinės kodekso nuostatų (10), ypač jo 221 straipsnio, taikymą renkant muitus.

(11)

Trys nagrinėjamojo produkto importuotojai – „C&J Clark International Ltd.“ (toliau – „Clark“), „Puma SE“ (toliau – „Puma“) ir „Timberland Europe B.V.“ (toliau – „Timberland“) (toliau – nagrinėjamieji importuotojai), remdamiesi 5–7 konstatuojamosiose dalyse nurodyta teismų praktika, savo nacionaliniuose teismuose pateikė ieškinius dėl antidempingo priemonių, nustatytų iš Kinijos ir Vietnamo importuojamai tam tikrai avalynei; šie teismai perdavė klausimą Teisingumo Teismui, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą.

(12)

Dėl sujungtų bylų C-659/13 C & J Clark International Limited ir C-34/14 Puma SE – Teisingumo Teismas Reglamentą (EB) Nr. 1472/2006 ir Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1294/2009 paskelbė negaliojančiais tokia apimtimi, kokia Europos Komisija nenagrinėjo RER ir individualaus režimo (toliau – IR) prašymų, kuriuos pateikė neatrinkti KLR ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai (toliau – sprendimai), nesilaikydama Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 (11) 2 straipsnio 7 dalies b punkto ir 9 straipsnio 5 dalies.

(13)

Dėl trečios bylos C-571/14 Timberland Europe B.V prieš Inspecteur van de Belastingdienst, kantoor Rotterdam Rijnmond – Teisingumo Teismas besikreipusio nacionalinio teismo prašymu 2016 m. balandžio 11 d. nusprendė pašalinti bylą iš registro.

(14)

SESV 266 straipsnyje nustatyta, kad institucijos privalo imtis būtinų priemonių Teismo sprendimams vykdyti. Jei panaikinamas aktas, institucijų priimtas atliekant administracinę procedūrą, pvz., antidempingo tyrimą, Teismo sprendimas įgyvendinamas panaikintą aktą pakeičiant nauju aktu, kuriuo pašalinamas Teismo nustatytas pažeidimas (12).

(15)

Pagal Teismo praktiką panaikinto akto pakeitimo procedūra gali būti atnaujinta nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas (13). Tiksliau tai reiškia, kad tokiu atveju, kai panaikinamas administracinę procedūrą užbaigiantis aktas, tuo panaikinimu nebūtinai daromas poveikis parengiamiesiems veiksmams, pvz., antidempingo tyrimo inicijavimui. Kai panaikinamas reglamentas, kuriuo nustatomos galutinės antidempingo priemonės, tai reiškia, kad po panaikinimo antidempingo tyrimas yra vis dar vykdomas, nes Sąjungos teisės sistemoje nebėra antidempingo tyrimą užbaigiančio akto (14), nebent pažeidimas padarytas inicijavimo etapu.

(16)

Išskyrus tai, kad institucijos neišnagrinėjo RER ir IR prašymų, kuriuos pateikė neatrinkti KLR ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai, visi kiti Įgyvendinimo reglamentu (EB) Nr. 1472/2006 ir (ES) Nr. 1294/2009 nustatyti faktai lieka galioti.

(17)

Šioje byloje pažeidimas padarytas po inicijavimo etapo. Taigi, Komisija nusprendė atnaujinti šį antidempingo tyrimą, kuris po to, kai buvo priimti sprendimai, dar buvo nebaigtas tuo momentu, kai buvo padarytas pažeidimas, ir išnagrinėti, ar nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai veikė rinkos ekonomikos sąlygomis 2004 m. balandžio 1 d. – 2005 m. kovo 31 d. tiriamuoju laikotarpiu atliekant tyrimą, po kurio buvo nustatyti galutiniai muitai, nurodyti 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse (toliau – pradinis tyrimas). Tinkamais atvejais Komisija taip pat apsvarstė, ar nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams buvo galima taikyti IR pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį, kokia ji buvo prieš įsigaliojant Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES) Nr. 765/2012 (15) (toliau – pagrindinis reglamentas, prieš jį iš dalies pakeičiant) (16).

(18)

Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2016/1395 (17) Komisija iš naujo nustatė galutinį antidempingo muitą ir galutinai surinko laikinąjį muitą, nustatytą bendrovių „Clark“ ir „Puma“ importuojamai KLR kilmės avalynei su batviršiais iš odos, pagamintai trylikos Kinijos eksportuojančių gamintojų, kurie atliekant tyrimą, po kurio buvo nustatyti galutiniai muitai (toliau – pradinis tyrimas), pateikė RER ir IR prašymus.

(19)

Dėl bendrovių „Clark“, „Puma“ ir „Timberland“ importo iš Vietnamo Komisija įvertino visus RER ir IR prašymus, kuriuos pateikė susiję neatrinkti eksportuojantys gamintojai, tokius prašymus pateikę per pradinį tyrimą.

(20)

Dėl „Timberland“ importo, vienas iš dviejų byloje C-571/14 nurodytų Kinijos tiekėjų („General Shoes Ltd“) iš tiesų buvo įsikūręs Vietname ir taip vertinamas šiame tyrime. Kaip nurodyta 144 konstatuojamojoje dalyje, tai vėliau užginčijo Europos sporto prekių pramonės federacija (toliau – FESI) – ji tvirtino, kad „General Shoes Ltd“ iš tiesų yra Kinijos tiekėjas.

(21)

Komisija turi galimybę ištaisyti ginčijamo reglamento dalis, dėl kurių reglamentas buvo panaikintas, ir nekeisti tų vertinimo dalių, kurioms sprendimas nedaro poveikio (18).

(22)

Šiuo reglamentu siekiama pataisyti tas ginčijamo reglamento dalis, kurios, kaip nustatyta, neatitinka pagrindinio reglamento ir dėl kurių reglamentas buvo paskelbtas negaliojančiu, kiek jis susijęs su tam tikrais Vietnamo eksportuojančiais gamintojais.

(23)

Visos kitos Teisingumo Teismo nepanaikintos ginčijamo reglamento išvados lieka galioti ir yra įtraukiamos į dabartinį reglamentą.

(24)

Todėl tolesnės konstatuojamosios dalys yra susijusios tik su nauju vertinimu, kuris būtinas sprendimams įvykdyti.

(25)

Komisija ištyrė, ar 2004 m. balandžio 1 d. – 2005 m. kovo 31 d. laikotarpiu bendrovių „Clark“, „Puma“ ir „Timberland“ tiekėjai Vietnamo eksportuojantys gamintojai, kurie pateikė RER ir (arba) IR prašymus per tą tyrimą, veikė RER ir IR sąlygomis. Tai norima nustatyti siekiant išsiaiškinti, kokia apimtimi trys nagrinėjamieji importuotojai turi teisę susigrąžinti sumokėtą antidempingo muitą, atsižvelgiant į antidempingo muitus, sumokėtus už jų Vietnamo tiekėjų, pateikusių RER ir (arba) IR prašymus, eksportą.

(26)

Jei analizė parodys, kad RER arba IR turėjo būti taikomas Vietnamo eksportuojančiam gamintojui, kurio eksportui buvo taikomas antidempingo muitas, kurį sumokėjo kuris nors iš tų trijų nagrinėjamųjų importuotojų, individuali muito norma turėtų būti priskirta nagrinėjamiems eksportuojantiems gamintojams ir būtų grąžinta tik muito suma, t. y. 10 %, atitinkanti sumokėto muito ir individualaus muito (jeigu jis yra) normos, apskaičiuotos nagrinėjamajam eksportuojančiam gamintojui, skirtumą.

(27)

Priešingu atveju, jeigu tokių RER ir IR prašymų analizė parodys, kad RER ir IR neturėtų būti taikomi, antidempingo muitų grąžinti nebus galima.

(28)

Kaip paaiškinta 12 konstatuojamojoje dalyje, Teisingumo Teismas ginčijamą reglamentą ir Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1294/2009 keturiolikos Vietnamo eksportuojančių gamintojų, t. y. „Best Royal Co. Ltd,“„Lac Cuong Footwear Co., Ltd“, „Lac Ty Co., Ltd“, „Saoviet Joint Stock Company“ („Megastar Joint Stock Company“), „VMC Royal Co Ltd.“, „Freetrend Industrial Ltd.“ ir jos susijusios bendrovės „Freetrend Industrial A (Vietnam) Co“, „Fulgent Sun Footwear Co., Ltd“, „General Shoes Ltd“, „Golden Star Co, Ltd“, „Golden Top Company Co., Ltd“, „Kingmaker Footwear Co. Ltd.“, „Tripos Enterprise Inc.“, „Vietnam Shoe Majesty Co., Ltd.“, (toliau – nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai) tam tikros į Sąjungą eksportuojamos avalynės, kurią importuoja „C&J Clark International Ltd“, „Puma SE“ ir „Timberland Europe B.V.“, atžvilgiu panaikino tokia apimtimi, kokia Komisija neišnagrinėjo RER ir IR prašymų, kuriuos pateikė, inter alia, Vietnamo eksportuojantys gamintojai.

(29)

Todėl Komisija pirmame etape išnagrinėjo šių keturiolikos eksportuojančių gamintojų RER ir IR prašymus siekdama nustatyti jų eksportui taikytiną muito normą. Vertinimas rodo, kad pateiktos informacijos nepakako įrodyti, kad nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai veikė rinkos ekonomikos sąlygomis arba kad jiems buvo galima taikyti individualų režimą (išsamų paaiškinimą žr. 30 ir tolesnėse konstatuojamosiose dalyse).

(30)

Reikia pabrėžti, kad pareiga įrodyti tenka gamintojui, prašančiam jam taikyti RER pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą. Todėl 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, jog tokio gamintojo pateiktame prašyme turi būti pateikta pakankamai toje nuostatoje nustatytų įrodymų, kad jis veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Todėl Sąjungos institucijos neprivalo įrodyti, kad gamintojas netenkina šiam statusui pripažinti nustatytų sąlygų. Yra priešingai – būtent Sąjungos institucijos turi įvertinti, ar nagrinėjamojo gamintojo pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad tenkinami pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatyti RER taikymo reikalavimai, o Sąjungos teisminės institucijos turi išnagrinėti, ar atliekant šį vertinimą nebuvo padaryta akivaizdi klaida (Sprendimo (C-249/10 P) 32 punktas ir Sprendimo (C-247/10 P) 24 punktas).

(31)

Remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktu, siekiant eksportuojančiam gamintojui taikyti RER, turėtų būti laikomasi visų penkių šiame straipsnyje išvardytų kriterijų. Todėl Komisija mano, kad RER prašymą buvo galima atmesti, jei nebuvo laikomasi bent vieno kriterijaus.

(32)

Nė vienas iš nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų negalėjo įrodyti, kad atitiko 1 kriterijų (bendrovių sprendimai). Konkrečiau, aštuonių eksportuojančių gamintojų (V1, V2, V4, V7, V8, V9, V13, V14) pateikta informacija rodo, kad valstybė darė reikšmingą įtaką priimant verslo sprendimus. Kiti šeši eksportuojantys gamintojai nepateikė esminės ir išsamios informacijos (pvz., įrodymų apie bendrovės struktūrą ir kapitalą, įrodymų apie pardavimą vidaus rinkoje, įrodymų apie direktorių paskyrimą ir pan.), kad būtų įrodyta, jog jų bendrovių sprendimai buvo priimami atsižvelgiant į rinkos signalus be didelio valstybės kišimosi.

(33)

Dėl 2 kriterijaus (apskaita) – dešimt bendrovių (V1, V2, V3, V5, V6, V7, V9, V10, V11, V12) neatitiko šio kriterijaus, nes jos nepateikė aiškaus svarbiausių apskaitos dokumentų rinkinio. Nustatyti trūkumai – trūksta audituotų ataskaitų arba auditorių nuomonių, auditorių nuomonėje nurodyti rimti trūkumai (kaip antai tarptautinių apskaitos standartų nesilaikymas) ir su paskolomis susijusi skirtinga informacija – tam tikri RER prašymo formoje pateikti teiginiai neatitiko finansinių ataskaitų. Likusių keturių bendrovių atveju 2 kriterijus nebuvo vertinamas dėl 31 konstatuojamojoje dalyje nurodytos priežasties.

(34)

Dėl 3 kriterijaus (turtas ir perkėlimas) – aštuoni eksportuojantys gamintojai (V2, V4, V5, V7, V8, V10, V11, V12) nepateikė išsamios informacijos (pvz., įrodymų apie bendrovei priklausantį turtą ir žemės naudojimo teisę, paaiškinimo dėl pajamų mokesčio nemokėjimo), kad būtų įrodyta, jog iš ne rinkos ekonomikos sistemos nebuvo perkelta rinkos iškraipymų. Likusių šešių bendrovių atveju 3 kriterijus nebuvo vertinamas dėl 31 konstatuojamojoje dalyje nurodytų priežasčių.

(35)

Dėl 31 konstatuojamojoje dalyje nurodytų priežasčių nė vienas nagrinėjamasis eksportuojantis gamintojas nebuvo vertinamas 4 kriterijaus (bankroto ir nuosavybės įstatymai) ir 5 kriterijaus (valiutos konvertavimas) atžvilgiu.

(36)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija padarė išvadą, kad nė vienam iš nagrinėjamųjų keturiolikos Vietnamo eksportuojančių gamintojų RER neturėtų būti taikomas, ir apie tai informavo nagrinėjamuosius eksportuojančius gamintojus, kurių buvo paprašyta pateikti pastabų. Nė vienas iš nagrinėjamųjų keturiolikos Vietnamo eksportuojančių gamintojų pastabų nepateikė.

(37)

Todėl nė vienas iš nagrinėjamųjų keturiolikos Vietnamo eksportuojančių gamintojų netenkino visų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytų reikalavimų ir dėl to nė vienam iš jų nebuvo taikomas RER.

(38)

Remiantis pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalimi, tais atvejais, kai taikomas to paties reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktas, individualus muitas visgi turi būti nurodytas eksportuotojams, kurie gali įrodyti, kad jie atitinka visus kriterijus, nustatytus pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalyje.

(39)

Kaip nurodyta 30 konstatuojamojoje dalyje, reikia pabrėžti, kad pareiga įrodyti tenka gamintojui, prašančiam jam taikyti IR pagal pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalį. Šiuo tikslu 9 straipsnio 5 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad pateiktas prašymas turi būti tinkamai pagrįstas. Todėl Sąjungos institucijos neprivalo įrodyti, kad eksportuotojas netenkina šiam statusui pripažinti nustatytų sąlygų. Yra priešingai – būtent Sąjungos institucijos, norėdamos taikyti IR, turi įvertinti, ar nagrinėjamojo eksportuotojo pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad tenkinami kriterijai, nurodyti pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalyje.

(40)

Pagal pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalį eksportuotojai turėtų įrodyti, remdamiesi tinkamai pagrįstu prašymu, kad yra tenkinami visi šiame straipsnyje išvardyti penki kriterijai ir kad jiems gali būti taikomas IR.

(41)

Todėl Komisija mano, kad IR prašymą buvo galima atmesti, jei nebuvo laikomasi bent vieno kriterijaus.

(42)

Penki kriterijai:

(43)

Visi keturiolika Vietnamo eksportuojančių gamintojų, kurie pateikė RER prašymus, taip pat pateikė IR prašymus tuo atveju, jeigu jiems nebūtų taikomas RER.

(44)

Keturi eksportuojantys gamintojai (bendrovės V6, V12, V13, V14) neatitiko 1 kriterijaus (kapitalo repatrijavimas), nes jos nepateikė pagrįstų įrodymų, kad leista repatrijuoti.

(45)

Nė vienas iš keturiolikos nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų negalėjo įrodyti, kad atitiko 2 kriterijų (pardavimas eksportui ir kainos nustatomi laisvai). Konkrečiau – devynių eksportuojančių gamintojų (bendrovių V1, V2, V4, V7, V8, V9, V10, V13, V14) įstatuose, investicijų licencijoje arba verslo licencijoje nustatytas gamybos apimties apribojimas, todėl jie neįrodė, kad verslo sprendimai, pvz., dėl eksportuojamo kiekio, priimami reaguojant į rinkos signalus, kurie atspindi pasiūlą ir paklausą. Kiti eksportuojantys gamintojai nepardavinėjo vidaus rinkai ir nepateikė išsamesnių paaiškinimų, taigi jie neįrodė, kad taip buvo ne dėl valstybės kišimosi.

(46)

Dėl 3 kriterijaus (bendrovė – pagrindiniai vadovaujantys darbuotojai ir akcijos – yra pakankamai nepriklausoma nuo valstybės kišimosi), nustatyta, kad du eksportuojantys gamintojai (bendrovės V2, V8) iš dalies priklausė valstybiniams akcininkams. Vieno eksportuojančio gamintojo (bendrovės V2) akcijų dauguma nepriklausė privatiems asmenims, kaip reikalaujama pagal 3 kriterijų. Be to, nustatyta, kad abiejų eksportuojančių gamintojų atitinkamų valstybinių akcininkų paskirti valdybos nariai gali blokuoti visus atitinkamų valdybų sprendimus. Todėl abu eksportuojantys gamintojai negalėjo įrodyti, kad jie yra pakankamai nepriklausomi nuo valstybės įtakos.

(47)

Todėl nė vienas iš nagrinėjamųjų keturiolikos Vietnamo eksportuojančių gamintojų netenkino pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų ir dėl to nė vienam iš jų nebuvo taikomas IR.

(48)

Todėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1472/2006 taikymo laikotarpiu šiems eksportuojantiems gamintojams turėtų būti nustatytas Vietnamui taikomas visiems kitiems eksportuojantiems gamintojams nustatytas antidempingo muitas. Pradžioje to reglamento taikymo laikotarpis buvo 2006 m. spalio 7 d. – 2008 m. spalio 7 d. Inicijavus priemonių galiojimo termino peržiūrą 2009 m. gruodžio 30 d. laikotarpis buvo pratęstas iki 2011 m. kovo 31 d. Sprendimuose nustatytas pažeidimas, kad Sąjungos institucijos nenustatė, ar nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų gaminamiems produktams turėtų būti taikomas kitiems eksportuojantiems gamintojams taikomas muitas ar individualus muitas. Remiantis Teismo nustatytu pažeidimu nėra teisinio pagrindo nagrinėjamuosius eksportuojančius gamintojus visiškai atleisti nuo bet kokio antidempingo muito jų gaminamiems produktams. Todėl nauju aktu, kuriuo pašalinamas Teismo nustatytas pažeidimas, turi būti iš naujo įvertinta tik taikytina antidempingo muito norma, o ne pačios priemonės.

(49)

Kadangi padaryta išvada, kad nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams turėtų būti iš naujo nustatytas pradžioje ginčijamu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1294/2009 nustatyto dydžio muitas, taikomas visiems kitiems eksportuojantiems gamintojams, Tarybos reglamento (EB) Nr. 388/2008 keisti nereikia. Tas reglamentas lieka galioti.

(50)

Minėti nustatyti faktai ir išvados buvo atskleisti suinteresuotosioms šalims ir joms buvo suteiktas laikotarpis pastaboms pareikšti. FESI ir vienas importuotojas pranešė apie save ir pateikė pastabų. FESI taip pat pateikė pastabų „Puma SE“ ir „Timberland Europe BV“ vardu.

(51)

FESI tvirtino, kad dabartiniuose įgyvendinimo veiksmuose buvo padaryta keletas procedūrinių klaidų. FESI atkreipė dėmesį į tai, kad Kinijos nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų RER prašymai jau buvo išnagrinėti ir atskleisti prieš Teisingumo Teismo sprendimą C & J Clark International Limited ir Puma SE (sujungtos bylos C-659/13 ir C-34/14), t. y. 2015 m. gruodžio 3 d., ir į Komisijos ketinimą iš naujo nustatyti importuojamai avalynei 16,5 % galutinį antidempingo muitą. Todėl šie vertinimai buvo atlikti be teisinio pagrindo ir jais buvo užbėgama už akių rengiamam Teisingumo Teismo sprendimui.

(52)

Komisija nesutinka su tokiu pareiškimu, nes ji tik pasiruošė galimam būsimam Teismo sprendimui. Tokiu pasiruošimu siekta užtikrinti gerą administravimą dėl toliau nurodytų priežasčių. Pirma, neginčijama, kad Komisijai derėjo išnagrinėti RER/IR prašymus. Tuo metu tebevykusiame Teismo procese vienintelis neišspręstas klausimas buvo tai, ar nesusijęs importuotojas, kaip antai „Clark“, „Puma“ ir „Timberland“, gali remtis šiuo pažeidimu. Kadangi buvo dvi pasirinkimo galimybės – taip arba ne, Komisija galėjo išskirtinai puikiai pasirengti tam atvejui, jei šiuo klausimu būtų priimtas neigiamas sprendimas. Antra, greitas perėjimas prie įgyvendinimo buvo būtinas tam, kad nacionalinės muitinės galėtų greitai išnagrinėti jau pateiktus kompensavimo prašymus, o visiems veiklos vykdytojams būtų suteikta teisinio tikrumo. Atmesta bet kokia galimybė, kad Teismo sprendimui galėjo būti daroma įtakos, nes tas sprendimas susijęs su kitu dalyku (t. y. ar importuotojai gali remtis teise į RER/IR prašymų įvertinimą, kuri suteikta eksportuojantiems gamintojams).

(53)

FESI taip pat teigė, kad pranešimu apie Sprendimo C&J Clark International Limited ir Puma SE (sujungtos bylos C-659/13 ir C-34/14) įgyvendinimą, kuris buvo paskelbtas vėliau, 2016 m. kovo 17 d. (19), negalėjo būti ištaisytos minėtos procedūrinės klaidos, nes suinteresuotosioms šalims nebuvo suteikta pakankamai galimybių pasinaudoti teise į gynybą.

(54)

FESI taip pat tvirtino, kad joms turėjo būti leista susipažinti su visais pradinio tyrimo bylos dokumentais ir kad atskleidžiamos informacijos dokumentuose atitinkami eksportuojančių gamintojų pavadinimai neturėjo likti anonimiški.

(55)

Apibendrinant, FESI tvirtino, kad remiantis išvardytomis procedūrinėmis klaidomis Komisija pažeidė pagrindinį ES teisinį pagrindą ir tokiu būdu piktnaudžiavo savo įgaliojimais.

(56)

Pranešimas apie Teismo sprendimo įgyvendinimą buvo paskelbtas siekiant padidinti skaidrumą, vadovaujantis Komisijos politika dėl prekybos apsaugos tyrimų skaidrumo ir gavus bylas nagrinėjančio pareigūno prašymą po klausymo, kuriame dalyvavo viena iš šį kausimą iškėlusių šalių. Komisija toliau mano, kad, griežtai vertinant, šis paskelbimas nebuvo teisiškai privalomas. Bet kuriuo atveju, net jei reikėjo, quod non, užtikrinti tinkamą procesą ir teisę būti išklausytam, šis paskelbimas ir tai, kad visoms šalims buvo suteikta galimybė pateikti pastabų, reiškia šių reikalavimų įvykdymą.

(57)

Buvo suteikta galimybė susipažinti su visais pradinio tyrimo bylos dokumentais, nors Komisija nemano, kad dabartiniam tyrimui galėtų būti aktuali bet kokia kita informacija, išskyrus nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų RER/IR prašymus. Eksportuojančių gamintojų pavadinimų anonimiškumas buvo būtinas siekiant užtikrinti jų konfidencialių verslo duomenų apsaugą; tačiau importavusių suinteresuotųjų šalių prašymu joms buvo pranešta kurie importuotojai buvo jų importuotojai.

(58)

Dėl šių priežasčių turi būti atmesti visi tvirtinimai, susiję su procedūriniais pažeidimais.

(59)

FESI tvirtino, kad dabartiniai įgyvendinimo veiksmai neturi teisinio pagrindo. Visų pirma, jos tvirtino, kad SESV 266 straipsnis negali būti taikomas, nes avalynei nustatytos galutinės priemonės baigė galioti 2011 m. kovo 31 d., todėl šių priemonių neteisėtumas nebedaro tolesnio poveikio. Šalys teigė, kad SESV 266 straipsniu nesiekiama atgaline data ištaisyti nebegaliojančių priemonių neteisėtumo. Šiam požiūriui pagrindo suteiktų SESV 263 ir 265 straipsniai, kuriuose nustatyti terminai, iki kada galima pateikti ieškinius dėl Sąjungos institucijų neteisėtų veiksmų arba dėl jų neveikimo. Dabartinis požiūris neturi precedento ir Komisija taip pat nepateikė jokių argumentų arba nenurodė ankstesnės teismų praktikos, kuri leistų pagrįsti tai, kaip ji aiškina SESV 266 straipsnį.

(60)

FESI taip pat teigė, kad, remiantis SESV 266 straipsniu, šiuo atveju tyrimas negali būti atnaujintas nuo to momento, kai buvo padarytas pažeidimas, nes be to, kad Teisingumo Teismas nustatė, jog trūksta argumentų, pažeidimas yra susijęs su pagrindinio reglamento esmine teisine nuostata, darančia poveikį visam dempingo, susijusio su nagrinėjamaisiais eksportuojančiais gamintojais, tyrimui.

(61)

Be to, FESI tvirtino, kad nebegaliojančių priemonių ištaisymas atgaline data pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Šalių teigimu, pirma, jos būtų gavusios patikinimą, kad priemonės nustojo galioti 2011 m. kovo 31 d. ir kad, atsižvelgiant į laiką, praėjusį nuo pradinio tyrimo, šalys turėjo teisę turėti pagrįstų lūkesčių, kad pradinis tyrimas nebus atnaujintas arba pradėtas iš naujo. Antra, pats faktas, kad per pradinį tyrimą RER prašymai nebuvo išnagrinėti per 3 mėnesių terminą, Vietnamo eksportuojantiems gamintojams suteikė teisinio tikrumo, kad jų RER prašymai iš tikrųjų nebus peržiūrėti. Galiausiai šalys teigė, kad, atsižvelgiant į susijusių laikotarpių ilgumą, tyrimo atnaujinimas pažeidė visuotinį senaties principą, taikomą visomis teisinėmis aplinkybėmis.

(62)

FESI toliau teigė, kad nei SESV 266 straipsniu, nei pagrindiniu reglamentu neleidžiama atgaline data iš naujo nustatyti 10 % galutinio antidempingo muito nagrinėjamųjų Vietnamo eksportuojančių gamintojų importui.

(63)

Dėl tvirtinimo, kad aptariamos priemonės baigė galioti 2011 m. kovo 31 d. – Komisija nemato priežasčių, kodėl priemonės galiojimo pabaiga galėtų būti susijusi su galimybe po Teismo sprendimo, kuriuo panaikinamas pradinis aktas, Komisijai priimti naują aktą, kuriuo būtų pakeistas panaikintas aktas. Pagal 15 konstatuojamojoje dalyje nurodytą Teismo praktiką administracinė procedūra turėtų būti atnaujinta nuo to momento, kai buvo padarytas pažeidimas.

(64)

Antidempingo tyrimai yra vis dar neužbaigti dėl to, kad aktas, kuriuo baigiami tyrimai, yra panaikintas. Komisija privalo užbaigti šiuos tyrimus, nes pagrindinio reglamento 9 straipsnyje nustatyta, kad tyrimas turi būti užbaigtas Komisijos priimtu aktu.

(65)

Dėl tvirtinimo, kuris susijęs su taikymu atgaline data ir grindžiamas pagrindinio reglamento 10 straipsniu bei PPO antidempingo susitarimo 10 straipsniu – pagrindinio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje, kuri remiasi tekstu iš PPO antidempingo susitarimo 10 straipsnio 1 dalies, nustatyta, kad laikinosios priemonės ir galutiniai antidempingo muitai taikomi tik tiems produktams, kurie išleidžiami į laisvą apyvartą po to, kai įsigalioja sprendimas, priimtas atitinkamai pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalį arba 9 straipsnio 4 dalį. Šiuo atveju aptariami antidempingo muitai taikomi tik tiems produktams, kurie į laisvą apyvartą išleisti po laikinojo ir ginčijamo (galutinio) reglamentų, priimtų atitinkamai pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnio 4 dalį, įsigaliojimo. Tačiau taikymas atgaline data, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje, susijęs tik su situacija, kai prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą prieš priemonių nustatymą, kaip matyti iš paties tos nuostatos teksto ir išimties, numatytos pagrindinio reglamento 10 straipsnio 4 dalyje.

(66)

Komisija taip pat pažymi, kad dabartiniu atveju nėra taikymo atgaline data ir nėra pažeidžiamas teisinis tikrumas ir teisėti lūkesčiai.

(67)

Dėl taikymo atgaline data – vertinant, ar priemonė yra taikoma atgaline data, pagal Teismo praktiką naujos taisyklės taikymas esant padėčiai, kuri tapo galutine (taip pat vadinama esama arba galutinai patvirtinta teisine padėtimi) (20), atskiriamas nuo taikymo esant padėčiai, kuri susiklostė prieš įsigaliojant naujai taisyklei, bet kuri dar nėra galutinė (taip pat vadinama laikinąja padėtimi) (21).

(68)

Dabartiniu atveju padėtis, susijusi su nagrinėjamaisiais produktais, kurie buvo importuojami Reglamento (EB) Nr. 1472/2006 taikymo laikotarpiu, dar netapo galutine, nes panaikinus ginčijamą reglamentą šiems produktams taikomas antidempingo muitas dar nebuvo galutinai nustatytas. Be to, paskelbus pranešimą apie inicijavimą ir laikinąjį reglamentą, avalynės importuotojai buvo perspėti, kad toks muitas gali būti nustatytas. Pagal nusistovėjusią Sąjungos teismų praktiką veiklos vykdytojai negali įgyti teisėtų lūkesčių, kol institucijos nepriima akto, kuriuo užbaigiama galutine tapusi administracinė procedūra (22).

(69)

Dabartinis reglamentas iš karto taikomas nepasibaigusios situacijos būsimoms pasekmėms: nacionalinės muitinės surinko muitus už avalynę. Kadangi buvo pateikti prašymai kompensuoti muitus ir dėl jų nebuvo priimtas galutinis sprendimas, jie reiškia nepasibaigusią situaciją. Dabartiniu reglamentu nustatoma šiam importui taikoma muito norma, tokiu būdu jis reglamentuoja nepasibaigusios situacijos būsimas pasekmes.

(70)

Bet kuriuo atveju, net jei ir pasireikštų taikymas atgaline data, kaip apibrėžta Sąjungos teisės aktuose, quod non, toks taikymas atgaline data būtų pagrįstas dėl toliau nurodytų priežasčių.

(71)

Materialinės Sąjungos teisės normos gali būti taikomos situacijose, kurios buvo susiklosčiusios prieš joms įsigaliojant, jei pagal tokių normų sąlygas, tikslus ar bendrą sistemą visiškai aišku, kad jos turėjo įsigalioti (23). Konkrečiai, byloje C-337/88 Società agricola fattoria alimentare (SAFA) konstatuota, kad: „[N]ors apskritai pagal teisinio tikrumo principą Bendrijos priemonė negali įsigalioti jos nepaskelbus, išimtinėmis aplinkybėmis gali būti daroma priešingai, jei to reikia dėl siektino tikslo ir jei tinkamai atsižvelgiama į susijusių šalių teisėtus lūkesčius“ (24).

(72)

Šiuo atveju siekiama laikytis Komisijos prievolės pagal SESV 266 straipsnį. Kadangi Teismas nustatė pažeidimą, susijusį tik su taikytinos muito normos nustatymu, o ne su pačių priemonių nustatymu (t. y. susijusį su išvada dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų), nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad nebus nustatyta jokių galutinių antidempingo priemonių. Taigi, priemonių nustatymas, nors buvo įvykdytas atgaline data, quod non, negali būti vertinamas kaip teisėtų lūkesčių pažeidimas.

(73)

Be to, kalbant apie teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugą pirmiausia pastebėtina, kad pagal Teismo praktiką importuotojai negali prašyti teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos, jei jie buvo perspėti apie artėjančius Sąjungos prekybos politikos pokyčius (25). Dabartiniu atveju Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbus pranešimą apie inicijavimą (26) ir laikinąjį reglamentą (kurie vis dar yra Sąjungos teisinės tvarkos dalis) importuotojai buvo perspėti apie tai, kad nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų gaminamiems produktams gali būti nustatytas antidempingo muitas. Todėl nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai negalėjo remtis teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principais.

(74)

Tikriau sakant, ekonominės veiklos vykdytojai, importuodami avalynę iš Vietnamo, puikiai žinojo, kad šiam importui taikomas muitas. Jie atsižvelgė į tą muitą nustatydami pardavimo kainas ir vertindami ekonominę riziką. Todėl jie neįgijo teisinio tikrumo ar teisėtų lūkesčių, kad importui nebus taikomas muitas, ir paprastai perkėlė muitą savo pirkėjams. Todėl Sąjunga suinteresuota šiuo metu nustatyti taikytiną muito normą, užuot sudariusi sąlygas nagrinėjamiesiems importuotojams gauti nenumatytą pelną, nes taip jie praturtėtų be pagrįstos priežasties.

(75)

Taigi, nebuvo pažeisti nei senaties, teisinio tikrumo ar teisėtų lūkesčių principai, nei pagrindinio reglamento ir PPO antidempingo susitarimo nuostatos.

(76)

Dėl tvirtinimo, kad sprendimą dėl RER taikymo reikėjo priimti per tris mėnesius nuo inicijavimo, primenama, kad, remiantis Teismo praktika, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje nėra nurodyta, kokios būtų pasekmės, jei Komisija viršytų trijų mėnesių terminą. Todėl Bendrasis Teismas mano, kad vėlesniu etapu priėmus sprendimą dėl RER poveikis reglamento, kuriuo nustatomos galutinės priemonės, pagrįstumui nedaromas, jei pareiškėjai nėra įrodę, kad, jei Komisija nebūtų viršijusi trijų mėnesių laikotarpio, Taryba būtų galėjusi priimti kitokį reglamentą, kuris būtų palankesnis jų interesų atžvilgiu, nei ginčijamas reglamentas (27). Be to, Teismas pripažino, kad institucijos gali keisti RER vertinimą, kol nepriimtos galutinės priemonės (28).

(77)

Ši Teismo praktika 6 konstatuojamojoje dalyje nurodytais sprendimais Brosmann ir Aokang nebuvo panaikinta. Sprendimuose Brosmann ir Aokang Teismas atsižvelgia į tai, kad Komisija privalo vertinimą atlikti per tris mėnesius, kad galėtų įrodyti, kad prievolė atlikti tokį vertinimą nepriklauso nuo to, ar Komisija atlieka atranką. Teismas nepareiškė nuomonės dėl to, kokios būtų teisinės pasekmės, jei Komisija sprendimą dėl RER vertinimo priimtų vėlesniu tyrimo etapu. Teismas tik nusprendė, kad institucijos negalėjo visiškai ignoruoti RER prašymų ir vėliausiai turėjo juos įvertinti nustatydamos galutines priemones. Ankstesnėje konstatuojamojoje dalyje Teismo sprendimai patvirtina cituojamą Teismo praktiką.

(78)

Dabartiniu atveju nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai neįrodė, kad, jei Komisija RER vertinimą būtų atlikusi per tris mėnesius po antidempingo tyrimo inicijavimo 2005 m., Taryba būtų galėjusi priimti kitokį reglamentą, kuris būtų palankesnis jų interesų atžvilgiu, nei ginčijamas reglamentas. Todėl tvirtinimas dėl RER prašymo vertinimo termino atmetamas.

(79)

Taip pat buvo teigiama, kad, kadangi pažeidimas padarytas RER vertinimo metu, Komisija privalėjo atnaujinti tyrimą sugrįždama į tą momentą, kai laikinosios priemonės dar nebuvo nustatytos.

(80)

Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad laikinosios priemonės nėra būtinas tyrimo etapas, tačiau jos yra autonominis veiksmas, kurio poveikis pasibaigia nustačius galutines priemones (29). Vienintelis esminis procedūros etapas prieš priimant galutines priemones yra inicijavimas. Todėl šis argumentas yra netinkamas.

(81)

FESI, pateikusi nuorodą į Bendrojo teismo sprendimą IPS prieš Tarybą, T-2/95, atkreipė dėmesį į formalų skirtumą tarp tyrimo (angl. investigation) ir tyrimo procedūros (angl. proceeding) ir teigė, kad užbaigus tyrimo procedūrą, kaip buvo šiuo atveju, jos daugiau nebegalima atnaujinti.

(82)

Komisija neįžvelgia jokio esminio skirtumo tarp sąvokų „tyrimas“ ir „tyrimo procedūra“ atsižvelgiant į nagrinėjamų sprendimų įgyvendinimą. Sprendimai susiję su pažeidimu, susijusiu su konkrečiu tyrimu, kuris yra tyrimo procedūros dalis; kaip paaiškinta 21–29 konstatuojamosiose dalyse, Komisija privalo pažeidimą ištaisyti. Bet kuriuo atveju sprendimas byloje T-2/95 turi būti aiškinamas atsižvelgiant į sprendimą dėl apeliacinio skundo toje byloje.

(83)

FESI taip pat tvirtino, kad SESV 266 straipsnis neleidžia iš dalies įgyvendinti Teisingumo Teismo sprendimo, o šiuo atveju – perkelti prievolę įrodyti. Taigi, FESI tvirtino, kad Komisija neteisingai įvertino tik tų eksportuojančių gamintojų, kurie buvo kompensavimo prašymus pateikusių importuotojų tiekėjai, RER/IR prašymus. FESI savo teiginį pagrindė aiškinimu, kad Teisingumo Teismo sprendimo C & J Clark International Limited ir Puma SE (sujungtos bylos C-659/13 ir C-34/14) poveikis yra erga omnes ir kad negalima atmesti galimybės, kad RER/IR prašymų dabartinio vertinimo rezultatai taip pat turi poveikio muitui, taikomam visiems kitiems Vietnamo eksportuojantiems gamintojams. Todėl FESI teigė, kad Komisija turėjo įvertinti visus RER/IR prašymus, kurie buvo pateikti per pradinį tyrimą.

(84)

Be to, FESI nesutiko, kad prievolė įrodyti tenka gamintojui, pageidaujančiam teikti RER/IR prašymą, ir teigė, kad 2005 m. gamintojai buvo atleisti nuo šios prievolės, kai per pradinį tyrimą pateikė RER/IR prašymus. FESI taip pat nesutiko, kad Teisingumo Teismo sprendimą C & J Clark International Limited ir Puma SE (sujungtos bylos C-659/13 ir C-34/14) galima įgyvendinti tiesiog įvertinant neatrinktų eksportuojančių gamintojų pateiktus RER/IR prašymus, nes Teisingumo Teismas konkrečiai nenurodė, kad įvardytas paskelbimas negaliojančiu iš tikrųjų apsiriboja tik šia dalimi.

(85)

Komisija mano, kad Teismo sprendimą būtina įgyvendinti tik tų eksportuojančių gamintojų, kurių ne visi importo sandoriai tapo galutiniais, atžvilgiu. Pasibaigus Bendrijos muitinės kodekse numatytam trejų metų senaties terminui, muitas tikrai tapo galutiniu, kaip patvirtinta Teismo sprendimuose. Galimybė, kad daromas koks nors poveikis kitiems eksportuotojams nustatytam muitui, atmetama, nes buvo įvertintas atrinktų bendrovių RER/IR prašymas, o tai, kad vienai neatrinktai bendrovei buvo taikomas RER/IR, nedaro poveikio kitiems eksportuotojams nustatyto muito normai.

(86)

Prievolė įrodyti neapsiriboja prašymo pateikimu. Ji susijusi su prašymo turiniu – jame turi būti įrodyta, kad yra įvykdytos visos RER/IR reikalingos sąlygos.

(87)

Vienintelis Teismo sprendimuose nustatytas pažeidimas yra tai, kad nebuvo įvertinti RER/IR prašymai.

(88)

FESI tvirtino, kad Komisija neturėjo taikyti dviejų skirtingų teisinių režimų, t. y. pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, vertindama eksportuojančių gamintojų IR prašymus (30) ir dabartinio pagrindinio reglamento (31), į kurį buvo įtraukti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1168/2012 (32) padaryti pakeitimai, kuriais nustatomos komiteto procedūros, inter alia, prekybos apsaugos srityje, ir tokiu būdu Komisijai perduodamas įgaliojimas priimti sprendimą.

(89)

FESI taip pat pakartojo, kad SESV 266 straipsnis neleidžia atgaline data nustatyti antidempingo muitų, o tai taip pat būtų patvirtinta Teisingumo Teismo sprendimu IPS prieš Tarybą, C-459/98P, ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1515/2001 (33). FESI teigė, kad Komisija nepateikė jokio tinkamo pagrindimo, leidžiančio nukrypti nuo netaikymo atgaline data principo, todėl taip ji pažeidė teisėtų lūkesčių principą.

(90)

FESI taip pat teigė, kad galutinių antidempingo priemonių nustatymas Vietnamo eksportuojančių gamintojų, susijusių su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais, importui reiškia, kad i) su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais susiję importuotojai diskriminuojami su sprendimų Brosmann ir Aokang įgyvendinimu susijusių importuotojų atžvilgiu, nes pastariesiems buvo kompensuoti sumokėti muitai už importuotą avalynę iš penkių su šiais Teismo sprendimais susijusių eksportuojančių gamintojų, ir kad ii) su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais susiję eksportuojantys gamintojai diskriminuojami su 6 konstatuojamojoje dalyje nurodytais sprendimais Brosmann ir Aokang susijusių penkių eksportuojančių gamintojų atžvilgiu, nes pastariesiems nebuvo nustatyta jokių muitų priėmus 2014 m. kovo 18 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą, kuriuo atmetamas pasiūlymas dėl Įgyvendinimo reglamento, kuriuo iš naujo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir galutinai surenkamas laikinasis muitas, nustatytas importuojamai tam tikrai Kinijos Liaudies Respublikos kilmės avalynei su batviršiais iš odos, kurią pagamino bendrovės „Brosmann Footwear (HK) Ltd“, „Seasonable Footwear (Zhongshan) Ltd“, „Lung Pao Footwear (Guangzhou) Ltd“, „Risen Footwear (HK) Co Ltd“ ir „Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd“ (34).

(91)

Buvo tvirtinama, jog toks diskriminavimas rodo, kad ES teisė aiškinama ir taikoma nevienodai, o tai pažeidžia pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę apsaugą.

(92)

Dėl tariamo skirtingų teisinių režimų taikymo – Komisija mano, kad tai kyla iš skirtingų pereinamojo laikotarpio taisyklių, pateiktų trijuose reglamentuose, kuriais iš dalies keičiamas aktualus pagrindinis reglamentas.

(93)

Pirma, Reglamento (ES) Nr. 765/2012 (vadinamojo pakeitimo dėl tvirtinimo detalių, susijusio su IR) 2 straipsnyje nustatyta, kad „nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos jis taikomas visiems tyrimams, pradėtiems remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1225/2009“. Kadangi dabartinis tyrimas inicijuotas prieš šią datą, šiuo atveju tuo reglamentu padaryti pagrindinio reglamento pakeitimai netaikomi.

(94)

Antra, Reglamento (ES) Nr. 1168/2012 (vadinamojo pakeitimo dėl Brosmann, susijusio su RER) 2 straipsnyje nustatyta, kad „šis reglamentas taikomas visiems naujai pradedamiems ir visiems dar nebaigtiems tyrimams nuo 2012 m. gruodžio 15 d.“ Todėl, jei Komisija būtų vadovavusis griežtu požiūriu, net nebūtų buvę būtina įvertinti neatrinktų bendrovių RER prašymus, nes 2012 m. gruodžio 15 d. jos prarado teisę į RER vertinimą. Tačiau Komisija mano, kad tokį traktavimą būtų sudėtinga suderinti su jos pareiga įgyvendinti Teismo sprendimus. Taip pat manytina, kad Reglamentu (ES) Nr. 1168/2012 visiškai neuždraudžiama nagrinėti neatrinktų bendrovių RER prašymų, kadangi individualaus režimo atveju jis leidžia tokį nagrinėjimą. Analogiškai laikytina, kad ši leidžianti nukrypti nuostata yra taikytina dabartiniu atveju. Komisijos manymu, kaip alternatyvą dabartiniu atveju taikant Reglamentą (ES) Nr. 1168/2012 rezultatas būtų toks pats, nes visi RER prašymai būtų automatiškai atmesti neatliekant vertinimo.

(95)

Trečia, dėl komiteto procedūrų – Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 37/2014 (35) 3 straipsnyje nustatyta, kad aktai lieka Tarybos kompetencija, jeigu Komisija priėmė aktą, buvo pradėtos konsultacijos arba Komisija priėmė pasiūlymą. Dabartiniu atveju tokių veiksmų nebuvo imtasi siekiant įgyvendinti Teismo sprendimą prieš įsigaliojant Reglamentui (ES) Nr. 37/2014.

(96)

Dėl galutinių antidempingo muitų nustatymo atgaline data – atkreipiamas dėmesys į argumentus, išdėstytus 67–75 konstatuojamosiose dalyse, kuriose šie tvirtinimai jau buvo išsamiai apsvarstyti.

(97)

Dėl teiginio dėl diskriminavimo – Komisija pažymi, kad eksportuojantys gamintojai ir tam tikri importuotojai, kuriems taikomas dabartinis reglamentas, Sąjungos teismuose yra teisiškai apsaugoti nuo šio reglamento. Kiti importuotojai yra šitaip apsaugoti per nacionalinius teismus ir tribunolus, kurie priima sprendimus dėl bendrosios Sąjungos teisės.

(98)

Tvirtinimas dėl diskriminavimo yra lygiai taip pat nepagrįstas. Faktinė ir teisinė importuotojų, kurie importavo iš bendrovės „Brosmann“, ir kitų keturių eksportuojančių gamintojų padėtis yra kitokia, todėl, kad jų eksportuojantys gamintojai nusprendė kvestionuoti ginčijamą reglamentą, ir todėl, kad jų sumokėti muitai buvo kompensuoti, taigi jie yra apsaugoti pagal Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalį. Kiti veiklos vykdytojai tokio užginčijimo neinicijavo ir jiems tokie muitai nebuvo kompensuoti. Komisija pradėjo ruoštis įgyvendinimui Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų „Clark“, „Puma“ ir „Timberland“ atžvilgiu; vėlesniu etapu visų kitų neatrinktų KLR ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų ir jų importuotojų atžvilgiu bus imtasi tokių pačių veiksmų pagal šiame reglamente nustatytą tvarką.

(99)

FESI taip pat tvirtino, kad pagrindinio reglamento 14 straipsnis negali būti teisinis pagrindas trukdyti taikyti Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnį, o Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnis yra taikomas nepriklausomai nuo bet kokio pagal pagrindinį reglamentą priimamo sprendimo arba Komisijos pareigų pagal SESV 266 straipsnį.

(100)

Tokiomis aplinkybėmis FESI tvirtino, kad Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio taikymas priklauso išimtinei nacionalinių muitinių kompetencijai, ir pagal ją pastarosios privalo kompensuoti sumokėtus muitus, kurie teisiškai nebuvo privalomi. Susijusios suinteresuotosios šalys taip pat tvirtino, kad Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio taikymas negali priklausyti nuo pagrindinio reglamento 14 straipsnio taikymo arba pagrindinio reglamento 14 straipsnis negali būti viršesnis, nes abu teisės aktai yra antrinės teisės aktai, todėl vienas kito nepakeičia. Be to, į pagrindinio reglamento 14 straipsnį įtrauktos specialios nuostatos dėl tyrimų ir procedūrų, atliekamų pagal šį pagrindinį reglamentą, ir šis straipsnis nėra taikomas kuriai nors kitai teisinei priemonei, pvz., Bendrijos muitinės kodeksui.

(101)

Komisija pažymi, kad nustatant antidempingo muitus Bendrijos muitinės kodeksas automatiškai netaikomas, bet į jį tik daroma nuoroda reglamente, kuriuo nustatomi antidempingo muitai. Pagal pagrindinio reglamento 14 straipsnį Komisija, užuot taikiusi tam tikras kodekso nuostatas, gali nuspręsti sukurti specialias taisykles. Bendrijos muitinės kodeksas taikomas tik remiantis Tarybos ir Komisijos įgyvendinimo reglamentuose į jį daroma nuoroda, todėl pagal normų hierarchiją jis neturi tos pačios galios kaip pagrindinio reglamento 14 straipsnis – jis yra antraeilis ir gali būti laikomas netaikytinu arba gali būti taikomas kitaip. Todėl šis argumentas taip pat atmetamas.

(102)

FESI toliau tvirtino, kad Komisija pažeidė SESV 296 straipsnį, nes tinkamai nenurodė motyvų ir teisinio pagrindo, kuriais remiantis atgaline data buvo iš naujo nustatyti muitai ir todėl su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais susijusiems importuotojams nebuvo kompensuoti sumokėti muitai.

(103)

Tariamai nebuvo pateikta tinkamų motyvų, visų pirma susijusių su i) tuo, kad nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis iš naujo pradėtas tyrimas, ir nebuvo paskelbtas atitinkamas pranešimas apie tai, kad tyrimas pradėtas iš naujo; ii) tuo, kad Bendrojo Teismo sprendimas buvo įgyvendintas tik iš dalies – buvo tik įvertini RER/IR prašymai, kuriuos pateikė tie eksportuojantys gamintojai, su kuriais susiję importuotojai buvo pateikę kompensavimo prašymus; iii) nukrypimu nuo principo, kad antidempingo muitai netaikomi atgaline data; iv) pagrindinio reglamento prieš jo 2012 m. rugsėjo 6 d. pakeitimą taikymu vertinant eksportuojančių gamintojų IR prašymus ir dabartinio pagrindinio reglamento su pakeitimais, padarytais Reglamentu (ES) Nr. 1168/2012, taikymu dėl taikytinų sprendimų priėmimo procedūrų ir v) nereagavimu į šių šalių pateiktus teisinius argumentus po to, kai Komisija atskleidė informaciją, susijusią su Kinijos nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų RER prašymų vertinimu, kuris buvo atliktas 2015 m. gruodžio 15 d.

(104)

Dėl nenurodyto teisinio pagrindo iš naujo pradėti tyrimą – Komisija primena 15 konstatuojamojoje dalyje paminėtą Teismo praktiką, pagal kurią ji gali atnaujinti tyrimą nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas. Taip buvo po inicijavimo. Komisija teisiškai neprivalo paskelbti pranešimo apie tai, kad tyrimas pakartotinai inicijuojamas, atnaujinamas arba pradedamas iš naujo. Tikriau sakant, toks yra automatinis sprendimo, kurį institucijos turi įgyvendinti, poveikis.

(105)

Pagal Teismo praktiką antidempingo reglamento teisėtumą reikia vertinti atsižvelgiant į objektyvias Sąjungos teisės normas, o ne į sprendimų priėmimo praktiką, net tais atvejais, kai tokia praktika egzistuoja (tai netaikytina aptariamu atveju) (36). Taigi dėl to, kad Komisija anksčiau tam tikrais atvejais galbūt yra taikiusi skirtingą praktiką, negali kilti teisėtų lūkesčių. Juo labiau taip yra dėl to, kad nurodyta praktika neatitinka dabartinės bylos faktinės ir teisinės padėties, o skirtumus galima paaiškinti remiantis faktiniais ir teisiniais šios bylos skirtumais.

(106)

Nustatyti tokie skirtumai: Teismo nustatytas pažeidimas susijęs ne su išvadomis dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų, taigi ir ne su pačiu muito nustatymo principu, o tik su tikslia muito norma. Ankstesni panaikinimai, kuriais rėmėsi suinteresuotosios šalys, buvo kaip tik susiję su išvadomis dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų. Todėl institucijų nuomone, tikslingiau buvo priimti naujas priemones ateičiai.

(107)

Visų pirma, nagrinėjant šią bylą suinteresuotųjų šalių nereikėjo prašyti papildomos informacijos. Tikriau sakant, Komisija turėjo įvertinti jai pateiktą informaciją, kuri nebuvo įvertinta prieš priimant Reglamentą (EB) Nr. 1472/2006. Bet kokiu atveju anksčiau kitose bylose taikyta praktika nesuteikia tikslių ir besąlygiškų garantijų, kad taip bus ir šioje byloje.

(108)

Galiausiai, visoms šalims, kurių atžvilgiu vykdomas tyrimas, t. y. nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams, taip pat Teismo bylų šalims ir asociacijoms, atstovaujančioms vienai iš šių šalių, buvo pranešta atskleidus atitinkamus faktus, kuriais remdamasi Komisija ketina priimti šį RER/IR vertinimą. Tokiu būdų jų teisės į gynybą yra apsaugotos. Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad antidempingo tyrimo metu nesusiję importuotojai neturi teisės į gynybą, nes toks tyrimas nėra nukreiptas prieš juos (37).

(109)

Dėl dalinio Teismo sprendimų įgyvendinimo – tai, ar institucijos turi įgyvendinti sprendimą ir kokia apimtimi, priklauso nuo konkretaus Teismo sprendimo turinio. Visų pirma, tai, ar galima patvirtinti muitus, nustatytus importui, kuris buvo vykdomas prieš Teismui priimant sprendimą, priklauso nuo to, ar Teismo sprendime nustatytas pažeidimas turi poveikio išvadai dėl paties žalingo dempingo ar tik tikslios muito normos apskaičiavimui. Pastaruoju atveju, kuris yra aktualus aptariamai situacijai, nėra pagrindo kompensuoti visus muitus. Tikriau sakant, pakanka nustatyti teisingą muito normą ir kompensuoti bet kokį galimą skirtumą (muito normos nebūtų galima padidinti, kadangi padidinta dalis reikštų muito nustatymą atgaline data).

(110)

Ankstesni suinteresuotųjų šalių nurodyti panaikinimai buvo susiję su išvada dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų (atsižvelgiant į nustatytus faktus, faktų įvertinimą arba teises į gynybą).

(111)

Šie panaikinimai buvo daliniai arba visiški.

(112)

Sąjungos teismai taiko dalinio panaikinimo metodą, pagal kurį, remdamiesi turimais faktais apie bylą, jie patys gali padaryti išvadą, kad institucijos turėjo leisti atlikti tam tikrą koregavimą arba tam tikrais atvejais turėjo naudoti kitą apskaičiavimo metodą, pagal kurį būtų buvęs nustatytas mažesnis muitas (bet nekvestionavo išvadų dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų). (Mažesnis) muitas lieka galioti tiek laikotarpiu iki panaikinimo, tiek ir po panaikinimo (38). Siekdamos vykdyti Teismo sprendimą, institucijos perskaičiuoja muitą ir iš dalies pakeičia reglamentą, kuriuo nustatomas atitinkamas muitas praėjusiam ir būsimam laikotarpiui. Jos taip pat nurodo nacionalinėms muitinėms kompensuoti skirtumą, jeigu tokie prašymai buvo pateikti laiku (39).

(113)

Sąjungos teismai patvirtina visišką panaikinimą, kai, remdamiesi bylos faktais, jie patys negali nustatyti, ar institucijos buvo teisios darydamos prielaidą, kad buvo vykdomas dempingas, daroma žala ir buvo Sąjungos interesų, kadangi institucijos turėjo pakartotinai atlikti dalį savo tyrimo. Sąjungos teismai neturi kompetencijos atlikti tyrimą vietoj Komisijos, todėl jie visiškai panaikino reglamentus, kuriais nustatomi galutiniai muitai. Dėl to tik priėmus sprendimą dėl muitų panaikinimo, institucijos pagrįstai nustatė, kad esama trijų reikalavimų, būtinų norint nustatyti priemones. Tiek pagal pagrindinį reglamentą, tiek pagal antidempingo susitarimą draudžiama nustatyti galutinius muitus importui, kuris buvo vykdomas prieš tai, kai buvo pagrįstai nustatyta, kad buvo vykdomas dempingas, daroma žala ir esama Sąjungos interesų. Todėl, siekiant užbaigti šiuos tyrimus, institucijų priimtais aktais galutiniai muitai buvo nustatyti tik ateičiai (40).

(114)

Šis atvejis skiriasi nuo ankstesnių panaikinimų (dalinių arba visiškų), nes jis yra nesusijęs su dempingu, žala ir Sąjungos interesais, o tik su tinkamos muito normos pasirinkimu. Todėl ginčijamas ne pats principinis muito nustatymas, o tik tiksli muito suma (kitaip tariant, nustatymo metodas). Ir koregavimas, jeigu toks įmanomas, gali būti daromas tik muitą sumažinant.

(115)

Priešingai nei ankstesniais dalinio panaikinimo atvejais, kurie aptarti 113 konstatuojamojoje dalyje, šiuo atveju Teismas negalėjo nuspręsti, ar turėjo būti nustatyta nauja (mažesnė) muito norma, nes norint priimti tokį sprendimą pirmiausia reikia įvertinti RER/IR prašymą. RER/IR prašymų vertinimo užduotis priklauso išimtinei Komisijos kompetencijai. Todėl Teismas negali atlikti šio tyrimo vietoj Komisijos neviršydamas savo įgaliojimų.

(116)

Priešingai nei ankstesniais visiško panaikinimo atvejais, šiuo atveju nebuvo panaikintos išvados dėl dempingo, žalos, priežastinio ryšio ir Sąjungos interesų. Todėl Reglamento (EB) Nr. 1472/2006 priėmimo metu išvados dėl dempingo, žalos, priežastinio ryšio ir Sąjungos interesų buvo nustatytos pagrįstai. Dėl to nesama priežasčių, dėl kurių galutiniai antidempingo muitai būtų iš naujo nustatyti tik ateičiai.

(117)

Tad bet kokiu atveju dabartinis reglamentas nenukrypsta nuo institucijų sprendimų priėmimo praktikos, net jeigu šis klausimas ir būtų aktualus.

(118)

Suinteresuotosios šalys taip pat teigė, kad panaikinus antidempingo muitus, importuotojai negalėtų neteisėtai praturtėti, kaip tvirtina Komisija, nes įtraukę muitą į pardavimo kainą šie importuotojai galėjo patirti nuostolių dėl sumažėjusių pardavimo apimčių.

(119)

Pagal Teisingumo Teismo praktiką pripažįstama, kad galima atsisakyti grąžinti neteisėtai surinktus mokesčius, jei juos grąžinus gavėjai neteisėtai praturtėtų (41). Komisija pažymi, kad suinteresuotosios šalys neginčija, kad muitas buvo perkeltas į tolesnę pardavimo grandį ir nepateikia jokių įrodymų apie sumažėjusias pardavimo apimtis, ir kad bet kuriuo atveju Teisingumo Teismo praktikoje dėl neteisėto praturtėjimo atsižvelgiama tik į tolesnį muitų perkėlimą, o ne galimą perkėlimo antrinį poveikį.

(120)

Dėl tariamo nukrypimo nuo netaikymo atgaline data principo – atkreipiamas dėmesys į 67–75 konstatuojamąsias dalis, kuriose šis klausimas buvo išsamiai apsvarstytas.

(121)

Dėl tariamo dviejų skirtingų teisinių pagrindų taikymo vykdant dabartinius įgyvendinimo veiksmus – atkreipiamas dėmesys į 92–95 konstatuojamąsias dalis, kuriose šis klausimas buvo išsamiai apsvarstytas.

(122)

Galiausiai dėl šių šalių pastabų, pateiktų atskleidus informaciją apie Vietnamo nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų RER vertinimą – laikoma, kad dabartiniame reglamente jų klausimas buvo visiškai išspręstas.

(123)

FESI tvirtino, kad su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais susijusiems eksportuojantiems gamintojams turėjo būti suteiktos procesinės teisės, kurios yra tokios pačios kaip ir per pradinį tyrimą atrinktiems eksportuojantiems gamintojams suteiktos teisės. FESI teigė, kad, visų pirma, Vietnamo eksportuojantiems gamintojams nebuvo suteikta galimybė papildyti savo RER/IR prašymų anketas atsiunčiant raštus dėl pateiktos informacijos neišsamumo, o vietoj tikrinimų vietoje buvo atlikta tik dokumentų analizė. Be to, Komisija neužtikrino, kad nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams būtų tinkamai atskleista informacija apie RER/IR prašymų vertinimą, nes atliekant pradinį tyrimą šie vertinimai buvo nusiųsti tik šių bendrovių teisiniams atstovams.

(124)

FESI taip pat tvirtino, kad su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais susijusiems eksportuojantiems gamintojams nebuvo suteiktos tokios pačios procedūrinės garantijos kaip kad būna suteikiamos per standartinius antidempingo tyrimus – buvo taikomi griežtesni standartai. Komisija neatsižvelgė į laiko tarpą nuo RER/IR prašymų pateikimo per pradinį tyrimą iki šių prašymų įvertinimo. Be to, RER/IR prašymams užpildyti eksportuojantiems gamintojams vietoj, kaip yra įprasta, 21 dienos per pradinį tyrimą buvo suteikta tik 15 dienų.

(125)

FESI taip pat tvirtino, kad Komisija de facto vadovavosi faktais, nustatytais remiantis pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalimi, nors Komisija nesilaikė pagrindinio reglamento 18 straipsnio 4 dalyje nustatytų procedūrinių taisyklių.

(126)

Komisija pažymi, kad pagal pagrindinį reglamentą Komisija eksportuojančioms bendrovėms, prašančioms taikyti RER/IR, neprivalo suteikti galimybės nurodyti trūkstamą faktinę informaciją. Ji primena, kad, remiantis Teismo praktika, pareiga įrodyti tenka gamintojui, prašančiam jam taikyti RER/IR pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą. Todėl 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, jog tokio gamintojo pateiktame prašyme turi būti pateikta pakankamai toje nuostatoje nustatytų įrodymų, kad jis veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Taigi, kaip Teismas konstatavo spendimuose Brosmann ir Aokang, institucijos neprivalo įrodyti, kad gamintojas netenkina šiam statusui pripažinti nustatytų sąlygų. Yra priešingai – būtent Komisija, norėdama taikyti RER/IR, turi įvertinti, ar nagrinėjamojo gamintojo pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad tenkinami kriterijai, nurodyti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje (žr. 30 konstatuojamąją dalį). Teisė būti išklausytam yra susijusi su galimybe šaliai pareikšti savo nuomonę ir Komisijai atsižvelgti į šią nuomonę.

(127)

Dėl to primenama, kad Komisija neįpareigota prašyti eksportuojančio gamintojo, kad jis papildytų RER/IR prašymą. Kaip minėta ankstesnėje konstatuojamojoje dalyje, Komisija savo vertinimą gali pagrįsti eksportuojančio gamintojo pateikta informacija. Bet kokiu atveju nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai neužginčijo Komisijos atlikto jų RER/IR prašymų vertinimo ir nenurodė, kuriais dokumentais ar kuriais darbuotojais jie nebegalėjo remtis. Todėl tvirtinimas yra toks abstraktus, kad institucijos, vertindamos RER/IR prašymus, negali atsižvelgti į šiuos sunkumus. Kadangi šis argumentas pagrįstas hipoteze, ir tiksliai nebuvo nurodyta, kokių dokumentų jau nebėra, kurie darbuotojai jau nebedirba ir kaip šie dokumentai bei darbuotojai yra svarbūs vertinant RER/IR prašymą, argumentą teko atmesti.

(128)

Dėl pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalies šiuo atveju Komisija sutiko nagrinėti nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų pateiktą informaciją, neatmetė šios informacijos ir ja pagrindė savo vertinimą. Todėl Komisija šio straipsnio netaikė. Todėl pagrindinio reglamento 18 straipsnio 4 dalyje nustatytos procedūros nereikėjo taikyti. 18 straipsnio 4 dalyje nustatyta procedūra taikoma tais atvejais, kai Komisija ketina atmesti tam tikros suinteresuotosios šalies pateiktą informaciją ir remtis nustatytais faktais.

(129)

Dėl 1 kriterijaus FESI užginčijo Komisijos atliktą Vietnamo tiekėjų RER prašymų vertinimą ir pareiškė, kad jie buvo atmesti iš esmės dėl to, kad nebuvo pateikta išsamios informacijos. Dėl 1 kriterijaus – FESI tvirtino, kad Komisija ne tik nedėjo jokių pastangų trūkstamai informacijai gauti, bet ir nenurodė, kokia informacija būtų buvusi būtina parodyti, kad nebuvo didelio valstybės kišimosi nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams priimant verslo sprendimus. FESI taip pat paprašė pateikti išsamesnės informacijos, kuria remiantis buvo padaryta išvada, kad Vietnamo tiekėjų verslo sprendimai nebuvo priimti atsižvelgiant į rinkos sąlygas, be didelio valstybės kišimosi. Šiuo klausimu FESI priminė, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nurodytą 1 kriterijų valstybės kišimasis turi būti daugiau nei vien įtaka.

(130)

Dėl 3 kriterijaus – FESI atkreipė dėmesį į Teisingumo Teismo sprendimą Xinyi OV prieš Komisiją, T-586/14, ir tvirtino, kad mokesčių paskatos arba lengvatiniai mokesčių režimai nereiškia jokio iškraipymo arba su rinkos ekonomika nesuderinamo elgesio.

(131)

Dėl 2 kriterijaus – FESI nurodė, kad audituotų ataskaitų nebuvimas nėra priežastis atmesti RER prašymus, nes net Sąjungos mažosios įmonės, kurių apyvarta neviršija tam tikros ribos, neprivalo turėti audituotų sąskaitų.

(132)

Remdamosi šiuo pagrindu, šalys tvirtino, kad Komisija, taikydama pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą, padarė akivaizdžią klaidą ir taip pat nenurodė tinkamų motyvų, dėl kurių atmetė eksportuojančių gamintojų RER prašymus.

(133)

Dėl su 1 kriterijumi susijusios trūkstamos informacijos – atkreipiamas dėmesys į 126 konstatuojamąją dalį, kurioje paaiškinta, kad pagal pagrindinį reglamentą Komisija eksportuojančioms bendrovėms, prašančioms taikyti RER, neprivalo suteikti galimybės nurodyti trūkstamą faktinę informaciją, o prievolė įrodyti iš tikrųjų tenka eksportuojančiam gamintojui, teikiančiam RER prašymą.

(134)

Dėl prašymo pateikti išsamesnės informacijos, įtrauktos į tam tikrų Vietnamo tiekėjų RER/IR prašymus, kuria remdamasi Komisija atmetė 1 kriterijų, pažymima, kad tokia informacija pateikta Komisijai laikantis konfidencialumo principo, nes joje įtraukta verslo paslaptį sudarančios informacijos. Todėl ši informacija negali būti atskleista, tik nekonfidenciali jos santrauka.

(135)

Dėl 3 kriterijaus – paaiškinama, kad mokesčių paskatos arba lengvatiniai mokesčių režimai (jeigu jų buvo) nebuvo laikomi priežastimi RER prašymui atmesti.

(136)

Galiausiai, dėl 2 kriterijaus, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte aiškiai nustatyta, kad įmonės privalo turėti vieną aiškų svarbiausių apskaitos dokumentų, kurių nepriklausomas auditas buvo atliktas pagal tarptautinius apskaitos standartus ir kurie yra taikomi įvairiems tikslams, rinkinį. Nė vienas iš nagrinėjamų Vietnamo tiekėjų neatitiko šių reikalavimų. Kaip nurodyta 33 konstatuojamojoje dalyje, nustatyti trūkumai – trūksta audituotų ataskaitų arba auditorių nuomonių, auditorių nuomonėje nurodyti rimti trūkumai (kaip antai tarptautinių apskaitos standartų nesilaikymas) ir su paskolomis susijusi skirtinga informacija – tam tikri RER prašymo formoje pateikti teiginiai neatitiko finansinių ataskaitų.

(137)

Todėl visi FESI teiginiai buvo atmesti ir patvirtintos 30–37 konstatuojamosiose dalyse pateiktos išvados.

(138)

FESI dėl 2 kriterijaus tvirtino, jog Komisija neįrodė, kad pardavimas eksportui nebuvo nustatytas laisvai ir kad būtent Komisija turėjo nustatyti, ar valstybės kišimasis darė poveikį eksporto kainoms ir kokiu būdu.

(139)

Be to, FESI tvirtino, kad išvada, jog pardavimas eksportui nebuvo nustatytas laisvai, prieštarauja pradinio tyrimo išvadoms, susijusioms su pirminės įrangos gamintojų vykdytu pardavimu, kai buvo nustatyta, kad tokie importuotojai kaip „Puma“ vykdė savo MTTP ir pačios įsigydavo žaliavų, kai pirkdavo iš jų tiekėjų. Remiantis šiuo pagrindu buvo tvirtinama, kad „Puma“ ir „Timberland“ iš esmės kontroliavo gamybos procesą ir specifikacijas ir dėl to valstybė neturėjo galimybės kištis.

(140)

Kaip jau nurodyta 39 konstatuojamojoje dalyje, prievolė įrodyti tenka gamintojui, pageidaujančiam teikti IR prašymą. Be to, kaip paaiškinta 47 konstatuojamojoje dalyje, eksportuojantys gamintojai neįrodė, kad verslo sprendimai buvo priimami nesikišant valstybei. Taip pat pažymima, kad 2 kriterijus nėra susijęs vien tik su eksporto kainomis, bet su pardavimu eksportui apskritai, įskaitant eksporto kainas, kiekį ir kitas pardavimo sąlygas, kurios turėtų būti nustatomos laisvai be valstybės kišimosi.

(141)

FESI, siekdama pagrįsti savo argumentą, kad eksporto kainos buvo nustatytos laisvai, atkreipė dėmesį į laikinojo reglamento 269 konstatuojamąją dalį. Tačiau šioje konstatuojamojoje dalyje aptariamos Sąjungos importuotojų perpardavimo kainos, todėl ši konstatuojamoji dalis negali būti laikoma tinkamu pagrindu eksportuojančių gamintojų eksporto kainų patikimumui nustatyti. Analogiškai laikinojo reglamento 132 konstatuojamojoje dalyje ir ginčijamo reglamento 135 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie normaliosios vertės koregavimą, kai ji lyginama su eksporto kaina, ir iš to negalima daryti išvados, ar Vietnamo bendrovių pardavimas eksportui buvo nustatytas laisvai.

(142)

Be to, FESI tvirtino, kad Komisija taip pat nepaaiškino, kaip ji padarė išvadą, kad kiltų antidempingo priemonės vengimo rizika, jeigu nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams būtų nustatyta individualaus muito norma, kuri vis dėlto atitiktų pagrindinį IR kriterijaus nustatymo tikslą.

(143)

Dėl priemonių vengimo rizikos – tai tėra vienas iš penkių kriterijų, nurodytų pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalyje. Pagal šį straipsnį eksportuojantis gamintojas turėtų įrodyti, kad laikosi visų 5 kriterijų. Todėl, jeigu nesilaikoma vieno ar kelių kriterijų, IR prašymą galima atmesti nenagrinėjant, ar laikomasi likusių kriterijų.

(144)

FESI užginčijo 20 konstatuojamojoje dalyje nurodytą pareiškimą, kad viena iš „Timberland“ tiekėjų – bendrovė „General Shoes Limited“ – nacionaliniam teismui pateiktame prašyme buvo neteisingai įvardyta kaip Kinijos tiekėja, nors ši bendrovė yra įsisteigusi Vietname. FESI tvirtino, kad Komisija privalėjo prašyti papildomų paaiškinimų ir pareiškė, kad buvo lengva nustatyti, kad tai Kinijos bendrovė. Ji tvirtino, kad bendrovė iš tiesų į atrankos formą ir per pradinį tyrimą pateiktame RER/IR prašyme buvo įrašyta kitu pavadinimu (t. y. „General Footwear Ltd“), o nacionaliniam teismui bendrovės „Timberland“ pateiktame prašyme kitas bendrovės pavadinimas (t. y. „General Shoes Ltd“) greičiausiai buvo nurodytas tiesiog dėl vertimo klaidos. Todėl Kinijos bendrovės „General Footwear Ltd“ RER/IR prašymas turėjo būti vertinamas, o „General Shoes Ltd“ RER/IR prašymo vertinimas buvo akivaizdi klaida, kiek tai susiję su „Timberland“ prašymu dėl muitų gražinimo. Todėl toks vertinimas turi būti pagrįstas ir ištaisytas.

(145)

„General Footwear Ltd“ priklauso susijusių Kinijos ir Vietnamo bendrovių grupei. Per pradinį tyrimą RER/IR prašymus pateikė tiek Vietnamo gamintojas, tiek ir kitas Kinijos gamintojas. Kinijos bendrovės RER/IR prašyme nuosekliai nurodoma, kad jos pavadinimas yra „General Footwear Ltd“, o adresas yra Kinijoje. Vietnamo gamintojas įvardytas kaip „General Shoes Ltd“. Tačiau atitinkamoje RER/IR prašymo formoje aiškiai nenurodyta, ar aptariama bendrovė iš tikrųjų yra iš Kinijos, ar iš Vietnamo. Todėl ne be pagrindo padaryta prielaida, kad nacionaliniam teismui pateiktame dokumentų rinkinyje minima bendrovė iš tikrųjų buvo iš Vietnamo. Bet kuriuo atveju, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje išdėstyti RER prašymams taikomi kriterijai ir pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje (prieš reglamento pakeitimą) išdėstyti IR prašymams taikomi kriterijai Kinijos ir Vietnamo gamintojams taikomi vienodai, nes tiek KLR, tiek Vietnamas laikomi ne rinkos režimo šalimis.

(146)

Vietnamo bendrovė „General Shoes Ltd.“ buvo ne tik „Timberland“, bet ir kitų importuotojų tiekėja, o jos RER/IR prašymas nebuvo vertinamas tik tiek, kiek tai susiję su „Timberland“ prašymu dėl muitų gražinimo. RER/IR prašymas vertinamas atsižvelgiant į bendras sąlygas, kuriomis veikia bendrovė, ir nėra apsiribojama tik konkrečiais sandoriais arba konkrečiais pirkėjais Sąjungoje. Todėl tokio vertinimo rezultatai taikytini nagrinėjamam eksportuojančiam gamintojui ir todėl nebuvo aiškios klaidos, kiek tai susiję su „Timberland“ prašymu dėl muitų gražinimo.

(147)

Bet kuriuo atveju Komisija tebeketina įvertinti bendrovės „General Footwear Ltd“ (Kinija) RER/IR prašymą. Tačiau, laikantis gero administravimo principo ir siekiant nepagrįstai neuždelsti tebevykdomų įgyvendinimo veiksmų, dėl šio vertinimo bus priimtas atskiras teisės aktas.

(148)

Vienas importuotojas pripažino, kad jo tiekėju nebuvo nė vienas iš su dabartiniais įgyvendinimo veiksmais susijusių eksportuojančių gamintojų, todėl jis mano, kad išvados nėra aktualios jo situacijai. Ši šalis tvirtino, kad dėl šios priežasties dabartinių įgyvendinimo veiksmų pagrindu padarytomis išvadomis negalima remtis atmetant nacionalinei muitinei jo pateiktus kompensavimo prašymus. Importuotojas taip pat paprašė, kad jo tiekėjų RER/IR prašymai būtų nagrinėjami remiantis atitinkamos Belgijos muitinės Komisijai pateiktais dokumentais.

(149)

Dėl šio tvirtinimo – Komisija atkreipia dėmesį į Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2016/223 (42), kuriame nustatyta procedūra, kurios reikėtų laikytis svarstant šį klausimą. Visų pirma, pagal to reglamento 1 ir 2 straipsnius Komisija išnagrinės atitinkamus RER/IR prašymus, kai tik iš muitinių gaus reikiamus dokumentus.

(150)

Atsižvelgiant į pateiktas pastabas ir jų analizę padaryta išvada, kad ginčijamo reglamento taikymo laikotarpiu nagrinėjamiesiems keturiolikai eksportuojančių gamintojų turėtų būti iš naujo nustatytas Vietnamui taikomas visiems kitiems eksportuojantiems gamintojams nustatytas antidempingo muitas.

(151)

Nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams ir visoms apie save pranešusioms suinteresuotosioms šalims pranešta apie esminius faktus ir aplinkybes, kuriais remiantis ketinta rekomenduoti keturiolikos nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų importui iš naujo nustatyti galutinį antidempingo muitą. Jiems buvo nustatytas laikas pastaboms dėl atskleistos informacijos pareikšti.

(152)

Šis reglamentas atitinka Reglamento (ES) 2016/1036 15 straipsnio 1 dalimi įsteigto komiteto nuomonę,