27.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 19/22

(1)

Galiojančios antidempingo priemonės, taikomos tam tikriems importuojamiems Ukrainos kilmės plieniniams lynams ir kabeliams, buvo pirmiausia nustatytos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1796/1999 (2) (toliau – pradinis reglamentas), o jų galiojimas paskutinį kartą pratęstas Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 102/2012 (3) (toliau – galiojančios priemonės).

(2)

Galiojančios priemonės – 51,8 % ad valorem muitas.

(3)

Europos Komisija (toliau – Komisija) gavo prašymą atlikti dalinę tarpinę peržiūrą pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalį. Prašymą pateikė eksportuojantis Ukrainos gamintojas PJSC „PA“„Stalkanat-Silur“ (toliau – pareiškėjas).

(4)

Prašyme buvo kalbama tik apie su pareiškėju susijusius dempingo tyrimo aspektus.

(5)

Prašyme pareiškėjas pateikė prima facie įrodymų, kad pokyčiai, susiję su jo dabartine struktūra, kurie pagrįsti, inter alia, dviejų nesusijusių Ukrainos eksportuojančių gamintojų (iš kurių tik vienas buvo anksčiau individualiai tiriamas) susijungimu, yra ilgalaikiai.

(6)

Be to, pareiškėjas teigė, kad remiantis pareiškėjo kainomis vidaus rinkoje, jo apskaičiuotąja normaliąja verte (nustatyta pagal gamybos sąnaudas, pardavimo, bendrąsias ir administracines (toliau – PBA) išlaidas ir pelną), o ne anksčiau naudota panašios šalies normaliąja verte, pareiškėjo dempingo skirtumas yra gerokai mažesnis nei galiojančio dydžio priemonės.

(7)

Todėl pareiškėjas teigė, kad nebuvo būtina toliau taikyti galiojančio dydžio priemonių ir taip kompensuoti pirmiau nustatytą dempingo daromą žalą.

(8)

Pranešusi valstybėms narėms ir nustačiusi, kad buvo pakankamai prima facie įrodymų, pateisinančių dalinės tarpinės peržiūros inicijavimą, Komisija, vadovaudamasi pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalimi, 2014 m. lapkričio 18 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (4) paskelbė pranešimą apie tyrimo inicijavimą tik su pareiškėju susijusiam dempingui tirti.

(9)

Šioje peržiūroje nagrinėjamas produktas – tas pats produktas kaip ir pradiniame bei paskutiniame tyrimuose, kuriuos atlikus nustatytos šiuo metu galiojančios priemonės, t. y. Ukrainos kilmės plieniniai lynai ir kabeliai, įskaitant uždaros konstrukcijos lyno rites, išskyrus lynus ir kabelius iš nerūdijančiojo plieno, kurių didžiausias skerspjūvis didesnis kaip 3 mm (toliau – nagrinėjamasis produktas arba PLK), kurių KN kodai šiuo metu yra ex 7312 10 81, ex 7312 10 83, ex 7312 10 85, ex 7312 10 89 ir ex 7312 10 98.

(10)

Ukrainoje gaminamas ir joje bei trečiosiose šalyse parduodamas produktas ir į Sąjungą eksportuojamas produktas pasižymi tokiomis pačiomis pagrindinėmis fizinėmis ir techninėmis savybėmis ir turi tą pačią galutinę paskirtį, todėl pagal pagrindinio reglamento 1 straipsnio 4 dalį jie laikomi panašiais produktais.

(11)

Komisija pareiškėjui, žinomoms Sąjungos pramonės asociacijoms ir Ukrainos valdžios institucijoms oficialiai pranešė apie tarpinės peržiūros inicijavimą. Suinteresuotosioms šalims buvo suteikta galimybė pateikti nuomonę raštu ir būti išklausytoms.

(12)

Komisija nusiuntė klausimyną pareiškėjui ir iki nustatytos dienos gavo atsakymą. Komisija rinko ir tikrino visą informaciją, kuri, jos manymu, buvo reikalinga dempingui nustatyti. Atlikti patikrinimai pareiškėjo patalpose Odesoje, Ukrainoje.

(13)

Peržiūros tiriamasis laikotarpis – nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.

(14)

Bendra pardavimo eksportui į Sąjungą apimtis per peržiūros tiriamąjį laikotarpį buvo tik du pardavimo sandoriai, ir kaip paaiškinta 26 konstatuojamojoje dalyje, šie sandoriai nebuvo laikomi tipiškais. Taip pat, kaip paminėta 26 konstatuojamojoje dalyje, eksporto kaina buvo nustatyta remiantis pareiškėjo pardavimo eksportui į trečiąsias šalis apimtimi per peržiūros tiriamąjį laikotarpį pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 9 dalį. Siekiant nustatyti pardavimo vidaus rinkoje reprezentatyvumą ir nustatyti normaliąją vertę buvo naudojama pardavimo į trečiųjų šalių rinkas apimtis, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalyje.

(15)

Siekiant nustatyti normaliąją vertę, pirmiausia nustatyta, ar bendra pareiškėjo panašaus produkto pardavimo nepriklausomiems pirkėjams vidaus rinkoje apimtis yra tipiška, palyginti su bendra į trečiąsias šalis eksportuojamų produktų apimtimi. Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalį nustatyta, kad pardavimo vidaus rinkoje apimtis buvo tipiška, nes peržiūros tiriamuoju laikotarpiu bendra pardavimo vidaus rinkoje apimtis sudarė ne mažiau kaip 5 % visos pardavimo eksportui į trečiąsias šalis apimties.

(16)

Nustatyta, ar kiekvienos rūšies produkto, kurį pareiškėjas pardavė vidaus rinkoje ir kurį, kaip nustatyta, galima tiesiogiai palyginti su tos rūšies produktu, kuris eksportuojamas parduoti į trečiąsias šalis, pardavimo vidaus rinkoje apimtis buvo pakankamai tipiška, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalyje. Konkrečios rūšies produkto pardavimo vidaus rinkoje apimtis laikyta pakankamai tipiška, jeigu bendras tos rūšies produkto, per peržiūros tiriamąjį laikotarpį parduoto vidaus rinkoje nepriklausomiems pirkėjams, kiekis sudarė ne mažiau nei 5 % bendro per tą patį laikotarpį į trečiąsias šalis eksportuoto panašios rūšies produkto parduoto kiekio.

(17)

Taip pat nagrinėta, ar galima laikyti, kad kiekvienos rūšies produktas vidaus rinkoje buvo parduodamas įprastomis prekybos sąlygomis pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 4 dalį. Tai atlikta nustatant, kokia per peržiūros tiriamąjį laikotarpį kiekvienos rūšies į trečiąsias šalis eksportuoto nagrinėjamojo produkto pardavimo vidaus rinkoje nepriklausomiems pirkėjams dalis buvo pelninga.

(18)

Tų rūšių produkto, kurio kiekis, parduotas vidaus rinkoje didesnėmis už sąnaudas kainomis, buvo didesnis nei 80 %, o vidutinė svertinė tos rūšies produkto pardavimo kaina buvo ne mažesnė nei tos rūšies produkto vieneto gamybos sąnaudos, normalioji vertė kiekvienai produkto rūšiai apskaičiuota pagal viso nagrinėjamosios rūšies produkto pardavimo faktinių vidaus rinkos kainų svertinį vidurkį, neatsižvelgiant į tai, ar pardavimas buvo pelningas ar ne.

(19)

Jeigu tam tikros rūšies produkto pelningo pardavimo apimtis sudarė ne daugiau kaip 80 % viso pardavimo apimties arba jeigu tos rūšies produkto vidutinė svertinė kaina buvo mažesnė už vieneto gamybos sąnaudas, normalioji vertė buvo nustatoma pagal faktinę vidaus rinkos kainą, kuri buvo apskaičiuota pagal tos rūšies produkto tik pelningo pardavimo vidaus rinkoje per peržiūros tiriamąjį laikotarpį vidutinę svertinę kainą.

(20)

Kai siekiant nustatyti normaliąją vertę nebuvo galima remtis pareiškėjo parduodamo konkrečios rūšies produkto vidaus rinkos kainomis, normalioji vertė buvo apskaičiuota pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalį.

(21)

Apskaičiuojant normaliąją vertę pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalį pardavimo, bendrųjų ir administracinių išlaidų ir pelno sumos pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalį buvo pagrįstos faktiniais pareiškėjo panašaus produkto gamybos ir pardavimo įprastomis prekybos sąlygomis duomenimis.

(22)

Po galutinio faktų atskleidimo pareiškėjas teigė, kad į jo pardavimus valstybinėms įmonėms vidaus rinkoje neturėtų būti atsižvelgiama apskaičiuojant normaliąją vertę. Pareiškėjas tvirtino, kad valstybinėms įmonėms taikomos kainos buvo nuolatos didesnės už kitiems pirkėjams vidaus rinkoje taikomas kainas, remiantis didesne nemokėjimo arba labai pavėluoto mokėjimo rizika – tai taip pat nebuvo įtraukta į bendrovės vidaus kainodaros politiką. Taigi, jo teigimu, didesnės kainos nebuvo susijusios su atitinkamo produkto savybėmis. Be to, pareiškėjas teigė, kad tais atvejais, kai normalioji vertė apskaičiuojama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalį, turėtų būti naudojamos tik pardavimo, bendrosios ir administracinės (PBA) išlaidos, patirtos vykdant pardavimus nepriklausomiems platintojams vidaus rinkoje, siekiant užtikrinti palyginamumą su pardavimu eksportui, kuris buvo vykdomas tik to paties tipo pirkėjams.

(23)

Dėl pareiškėjo prašymo neatsižvelgti į pardavimus valstybinėms įmonėms vidaus rinkoje apskaičiuojant normaliąją vertę, per tyrimą surinkti įrodymai patvirtino, kad kiekvienos rūšies produkto pardavimo valstybinėms įmonėms kainos buvo vidutiniškai nuolatos didesnės už kainas, taikomas kito tipo pirkėjams vidaus rinkoje. Šį nuolatinį kainų skirtumą lėmė įvairūs konkretūs veiksniai, darantys poveikį tik tokio tipo pirkėjams vidaus rinkoje: i) pareiškėjo nustatymas, kad vykdant pardavimą valstybinėms įmonėms kyla didesnė nemokėjimo arba labai pavėluoto mokėjimo rizika; ii) tai, kad ši politika faktiškai taikoma, suteikiant gerokai ilgesnius kredito laikotarpius valstybinėms įmonėms (įskaitant galimybę atidėti mokėjimą, kaip numatyta sutartyje); iii) ankstesni pavėluoto mokėjimo atvejai; iv) tai, kad pagal Ukrainos teisę valstybinės įmonės bankroto atveju neprivalo patenkinti kreditorių reikalavimų; v) tai, kad pardavimai valstybinėms įmonėms yra vykdomi taikant sudėtingas konkurso procedūras, pagal kurias sutarties nuostatos yra nesvarstytinos ir yra naudojama iš anksto nustatyta standartinė sutartis ir vi) galiausiai tai, kad pagal teisę valstybinės įmonės negali avansu mokėti už perkamas prekes. Taigi, remiantis šiomis konkrečiomis aplinkybėmis pareiškėjo teiginys buvo priimtas.

(24)

Dėl teiginio apskaičiuojant normaliąją vertę naudoti tik PBA išlaidas, patirtas vykdant pardavimus nepriklausomiems platintojams, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad PBA išlaidų suma turėtų būti grindžiama faktiniais pareiškėjo panašaus produkto gamybos ir pardavimo įprastomis prekybos sąlygomis duomenimis. Pagal šį straipsnį naudoti pareiškėjo duomenys, susiję su visais pardavimais (išskyrus valstybinėms įmonėms) vidaus rinkoje. Kadangi pardavimo kainos galutiniams vartotojams vidaus rinkoje buvo pakoreguotos pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies d punkto i papunktį (kaip paaiškinta 30 ir 31 konstatuojamosiose dalyse), jos tapo palyginamos su pardavimais nepriklausomiems platintojams vidaus rinkoje. Todėl šis teiginys atmestas.

(25)

Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad apskaičiuojant normaliąją vertę pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalį turėtų būti naudojama pagrįsta 5 % pelno marža. Buvo pateikta nuoroda į ankstesnį tyrimą dėl PLK, kai tokia pelno marža laikyta pagrįsta. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad priešingu atveju pelno lygis neturėtų viršyti pelno, gauto iš pardavimų nepriklausomiems platintojams, lygio, nes šis pardavimo lygis yra panašus į pardavimo eksportui lygį. Tačiau pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad PBA išlaidos ir pelnas turėtų būti grindžiami faktiniais pareiškėjo panašaus produkto gamybos ir pardavimo įprastomis prekybos sąlygomis duomenimis. Kadangi šie duomenys buvo prieinami, jie buvo naudojami pagal šį straipsnį. Todėl teiginys atmestas.

(26)

Per peržiūros tiriamąjį laikotarpį sudaryti tik du pardavimo į Sąjungą sandoriai. Jie nelaikyti reprezentatyviais dėl ribotos apimties ir dėl to, kad buvo sudaryti tik su vienu pirkėju pagal konkrečias produkto specifikacijas. Todėl eksporto kaina buvo nustatyta pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 9 dalį, pagal kurią eksporto kaina gali būti apskaičiuojama bet kuriuo priimtinu būdu. Šiuo atveju eksporto kaina buvo apskaičiuota remiantis pareiškėjo panašaus produkto pardavimo į trečiąsias šalis apimtimi per peržiūros tiriamąjį laikotarpį. Iš tiesų, į trečiąsias šalis parduotas didelis prekių kiekis dideliam klientų skaičiui, ir atlikus tyrimą nenustatyta kainų iškraipymo ar kitų veiksnių trečiųjų šalių rinkose, kurie reikštų, kad pareiškėjo pardavimo į šias rinkas apimties negalima naudoti eksporto kainai nustatyti.

(27)

Vidutinė normalioji vertė ir vidutinė eksporto kaina buvo lyginamos remiantis gamintojo kainomis EXW sąlygomis. Siekiant užtikrinti teisingą normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimą, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį koreguojant deramai atsižvelgta į transporto ir kredito sąnaudų skirtumus.

(28)

Pareiškėjas taip pat teigė, kad normaliąją vertę reikėjo koreguoti atsižvelgiant į prekybos lygio skirtumą dėl to, kad jo pardavimų vidaus rinkoje mažmenininkams ir galutiniams vartotojams per regioninius pardavimo centrus nebuvo galima lyginti su pardavimais nepriklausomiems platintojams. Pareiškėjas taip pat teigė, kad visos eksportui skirtos prekės buvo parduotos nepriklausomiems platintojams, todėl šiuos pardavimus buvo galima palyginti tik su pardavimais nepriklausomiems platintojams vidaus rinkoje. Teigta, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies d punkto i papunktį koregavimas apskaičiuotas remiantis pardavimo dviem prekybos lygiams vidaus rinkoje vidutinės svertinės kainos skirtumu.

(29)

Po galutinio atskleidimo pareiškėjas toliau laikėsi teiginio dėl koregavimo atsižvelgiant į prekybos lygio skirtumus. Be to, jis tvirtino, kad koregavimas atsižvelgiant į prekybos lygį turėtų būti atliekamas kas ketvirtį siekiant panaikinti Ukrainos valiutos nuvertėjimo užsienio valiutų atžvilgiu, veikiančio žaliavų kainas, ir didelės infliacijos peržiūros tiriamuoju laikotarpiu, poveikį.

(30)

Atlikus tyrimą nustatyta, kad pardavimas mažmenininkams (per regioninius prekybos centrus) iš tikrųjų buvo vykdomas kitu lygiu nei pardavimas eksportui ir kad šis skirtumas atsispindėjo pardavimo kainose. Vidaus pardavimo kainos galutiniams vartotojams per regioninius prekybos centrus buvo nuolat didesnės, o kiekiai nuolat mažesni, palyginti su pardavimu nepriklausomiems platintojams. Be to, galutiniams vartotojams regioniniai prekybos centrai teikė papildomas paslaugas. Todėl leista atlikti koregavimą atsižvelgiant į prekybos lygį, kaip nustatyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies d punkto i papunktyje.

(31)

Pareiškėjas apskaičiavo prašomą koregavimą, remdamasis bendru dviejų prekybos lygių vidutinių kainų skirtumu, įvertintu pagal nepriklausomiems platintojams parduotus kiekius. Tačiau nepriklausomiems platintojams parduotas kiekis neturėtų turėti įtakos koregavimo lygiui. Todėl Komisija koregavimą apskaičiavo pagal kiekvienos rūšies produkto vidutinės svertinės kainos už toną, taikomos pardavimui tik galutiniams vartotojams, skirtumą.

(32)

Galiausiai, koregavimas nebuvo apskaičiuojamas kas ketvirtį, kaip siūlė pareiškėjas, nes buvo nustatyta, kad jis nepanaikintų 29 konstatuojamojoje dalyje nurodytų iškraipymų poveikio.

(33)

Kaip nustatyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalyje, kiekvienos rūšies produkto vidutinė svertinė normalioji vertė buvo palyginta su atitinkamos rūšies panašaus produkto vidutine svertine eksporto į trečiąsias šalis kaina. Palyginus nustatytas dempingas.

(34)

Nustatyta, kad procentais išreikštas neto kainos Sąjungos pasienyje prieš sumokant muitą pareiškėjo dempingo skirtumas yra 10,5 %.

(35)

Pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalį Komisija išnagrinėjo, ar būtų galima pagrįstai manyti, kad su dempingu susijusios pasikeitusios aplinkybės yra ilgalaikio pobūdžio.

(36)

Per pradinį tyrimą buvo nustatytas šiuo metu taikomas antidempingo muitas. Per to tyrimo tiriamąjį laikotarpį Ukraina buvo laikoma pereinamosios ekonomikos šalimi, taigi normalioji vertė buvo nustatyta remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalimi. Todėl normalioji vertė buvo nustatyta remiantis sumokėtomis kainomis panašios šalies rinkoje, kuri yra rinkos ekonomikos šalis, t. y. Lenkijoje.

(37)

2005 m. Ukrainai buvo suteiktas rinkos ekonomikos statusas ir jai nebetaikoma pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis. Todėl pareiškėjo dempingo skirtumas peržiūros tiriamuoju laikotarpiu buvo pagrįstas jo paties patikrintais duomenimis.

(38)

Remiantis per tyrimą gautais ir patikrintais įrodymais patvirtinta, kad dėl dviejų buvusių nesusijusių eksportuojančių gamintojų ir už pardavimą ir rinkodarą atsakingo trečiojo subjekto susijungimo pasikeitė pareiškėjo dabartinė bendrovės struktūra. Susijungimas įvyko 2010 m. Laikoma, kad pakeitimas yra ilgalaikio pobūdžio, nes užduotys, kurias anksčiau vykdė atskiri subjektai, buvo faktiškai perduotos pareiškėjui. Nenustatyta požymių, kad ateityje padėtis gali pasikeisti.

(39)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manoma, kad aplinkybės, dėl kurių inicijuota ši peržiūra, artimiausiu metu greičiausiai nepasikeis tiek, kad turėtų įtakos dabartinės peržiūros rezultatams. Todėl daroma išvada, kad pokyčiai yra ilgalaikiai ir kad tolesnis dabartinio lygio priemonių taikymas nėra pagrįstas.

(40)

Po galutinio faktų atskleidimo ES vielinių lynų pramonės ryšių palaikymo komitetas (EWRIS) tvirtino, kad dėl šiuo metu vykdomų karinių operacijų Ukrainos regione, kuriame yra viena iš dviejų pareiškėjo gamyklų, negalima daryti išvados, kad 38 konstatuojamojoje dalyje nurodytas pokytis yra ilgalaikio pobūdžio. Šiuo atžvilgiu jis pirmiausia pažymėjo, kad išvada dėl ilgalaikio pasikeitusių aplinkybių pobūdžio dėl dempingo buvo grindžiama dviem 37 ir 38 konstatuojamosiose dalyse nurodytais elementais, iš kurių EWRIS ginčija tik vieną. Antra, atlikus tyrimą nustatyta, kad pareiškėjo gamykloje Donecko regione veikla nebuvo vykdoma nuo 2014 m. vasaros, dėl to sumažėjo pareiškėjo gamybos pajėgumai. Toks saugumo sumetimais pagrįstas pareiškėjo sprendimas neprieštarauja išvadai, kad ankstesni du PLK gamintojai yra susijungę nuo 2010 m., o tai yra ilgalaikio pobūdžio struktūrinis dviejų bendrovių operacijų pokytis. Todėl argumentas buvo atmestas.

(41)

Atsižvelgiant į šio peržiūros tyrimo rezultatus manoma, kad yra tikslinga iš dalies pakeisti antidempingo muitą, taikomą nagrinėjamojo produkto importui iš Ukrainos, nustatant 10,5 % muitą, taikytiną PJSC „PA“„Stalkanat-Silur“.

(42)

Ši išvada neturi poveikio šalies mastu galiojančioms priemonėms.

(43)

Suinteresuotosioms šalims buvo pranešta apie esminius faktus ir aplinkybes, kuriais remiantis prieita prie pirmiau išdėstytų išvadų, ir suteikta galimybė pateikti pastabas. Kai tinkama, į jų pastabas buvo atsižvelgta. Kadangi atsižvelgiant į šias pastabas buvo padaryta esminių Komisijos išvadų dėl dempingo skirtumo pakeitimų, antras faktų atskleidimas suinteresuotosiomis šalimis įvyko 2015 m. gruodžio 8 d. Kai tinkama, po antro atskleidimo į pastabas buvo atsižvelgta.

(44)

Šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka pagal Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 15 straipsnio 1 dalį įsteigto komiteto nuomonę,