12.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 120/21

(1)

1999 m. birželio 12 d. Vokietijos spauda pranešė, jog „Kvaerner Warnow Werft GmbH“ (toliau vadinama KWW) suteikė maždaug 205 mln. EUR (4) paskolą savo globojančiajai bendrovei „Kvaerner a. s.“

(2)

1999 m. birželio 16 d. laišku Komisija paprašė Vokietijos pateikti išsamią informaciją apie pervestų lėšų kilmę, siekdama įsitikinti, ar šios lėšos nėra gautos iš mokėjimų bendrovei 1993–1995 m., kai jai buvo suteikta pagalba įmonės restruktūrizavimui, ar iš bet kokių kitų pagalbos įmonei lėšų. Siekiant išsiaiškinti padėtį, 1999 m. birželio 22 d. Briuselyje buvo surengtas susitikimas su Vokietijos ir KWW atstovais. Savo 1999 m. birželio 23 d., 1999 m. liepos 12 d. ir 1999 m. spalio 8 d. laiškais Komisija paprašė Vokietiją pateikti papildomos informacijos. Vokietija atsakė 1999 m. birželio 30 d. ir 1999 m. rugsėjo 16 d.

(3)

Savo 2000 m. vasario 29 d. laišku Komisija informavo Vokietiją, kad nagrinėjamosios pagalbos atžvilgiu Komisija nusprendė inicijuoti EB Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą.

(4)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje  (5). Komisija pakvietė suinteresuotas šalis pateikti savo pastabas apie pagalbą. Vokietija atsakė 2000 m. kovo 31 d. laišku. KWW savo pastabas atsiuntė faksu 2000 m. birželio 6 d.

(5)

Komisija gavo suinteresuotų šalių pastabas. Ji perdavė šias pastabas Vokietijai, kuriai buvo suteikta galimybė atsakyti. Vokietijos pastabos buvo gautos 2000 m. liepos 6 d. ir 2000 m. rugpjūčio 4 d.

(6)

1992 m. spalio mėn. Vokietijos Treuhandanstalt (THA) pardavė KWW pirmtaką, Rytų Vokietijos laivų statyklą „Neue Warnow Werft GmbH“ (toliau – WW) Norvegijos pramoninei grupei „Kvaerner a. s.“.

(7)

1992 m. liepos 20 d. Taryba savo Direktyva 92/68/EEB iš dalies pakeitė Direktyvą 90/684/EEB (Septintąją direktyvą dėl valstybės pagalbos laivų statybai), nustatydama, kad Rytų Vokietijai gali būti taikomos leidžiančios nukrypti nuostatos palyginus su kitoms Bendrijos laivų statykloms taikomomis taisyklėmis, kad šiame regione veikiančias laivų statybos įmones galima būtų greitai ir veiksmingai restruktūrizuoti. Ypač ši išimtis sudarė galimybes Rytų Vokietijos laivų statybos įmonėms iki 1993 m. gruodžio 31 d. gauti didesnę pagalbą veiklai.

(8)

Priimdama šią leidžiančią nukrypti nuostatą, Komisija įsipareigojo Tarybai, naudodamasi savo įgaliojimais atlikti tyrimus ir vykdyti kontrolę, užtikrinti, kad laivų statybos įmonės Rytų Vokietijoje gautų tik įmonės restruktūrizavimui reikalingą pagalbą.

(9)

Savo 1992 m. spalio 30 d. laiške Vokietija informavo Komisiją apie WW privatizavimą sudarant Įsigijimo sutartį. Įvairiuose savo laiškuose Vokietija taip pat pateikė papildomos informacijos apie Įsigijimo sutartį, restruktūrizavimą ir numatomas taikyti pagalbos priemones.

(10)

Įsigijimo sutartyje numatoma, kad norint privatizuoti laivų statybos įmonę, WW įsigyja KWW ir perleidžia jam tam tikrą turtą ir įsipareigojimus. Buvo numatyta, kad restruktūrizavimo laikotarpis turėtų pasibaigti iki 1995 m. pabaigos.

(11)

Pagal Įsigijimo sutarties 7 punktą THA turėtų remti privatizavimo procesą tam tikromis papildomoms priemonėmis. Dėl THA dalyvavimo 1992 m. spalio 1 d. buvo vestos derybos, remiantis prognozuojamu balansu. Dalį finansavimo poreikių bendrovė turėtų padengti perleisdama turto, kurio vertė maždaug 53,7 mln. EUR (105 mln. DEM). Be to, prognozuojamas balansas turėjo nurodyti ir sukauptas lėšas 223,2 mln. EUR (436,5 mln. DEM), kurie būtų skirti finansuoti investicijas, įmonei reikalingas pasivyti kitas įmones, ir maždaug 230,08 mln. EUR (450 mln. DEM) (toliau – nuostolių padengimą), kurie turėjo padengti KWW nuostolius, patirtus per restruktūrizavimo laikotarpį dėl sumažėjusio produktyvumo ir nepakankamo konkurencingumo.

(12)

Siekdama paspartinti laivų statybos įmonės privatizavimo ir restruktūrizavimo procesus, Vokietija savo 1992 m. lapkričio 27 d. laišku pasiūlė skirti pagalbos iš viso už 720,5 mln. EUR (1 409,2 mln. DEM).

(13)

Komisija, atsižvelgdama į Direktyvose 90/684/EEB ir 92/68/EEBC numatytus jos įgaliojimus vykdyti kontrolę, o taip pat į tą aplinkybę, kad pagalba veiklai gali būti tvirtinama tik iki 1993 m. gruodžio 31 d., nusprendė patvirtinti, kad laivų statyklai pagalba veiklai turi būti išmokama penkiomis dalimis. Bendrai buvo patvirtintas mažesnis pagalbos dydis, nei Vokietija prašė 1992 metais. Savo sprendime dėl pirmosios pagalbos dalies išmokėjimo Komisija patvirtino tokią pagalbą:

Iš viso pagal šį sprendimą buvo patvirtinta 144,4 mln. EUR (282,4 mln. DEM) valstybės pagalbos.

(14)

Prieš patvirtindama kitų pagalbos dalių išmokėjimą, savo 1993 m. balandžio 2 d., 1993 m. liepos 12 ir 1993 m. spalio 11 d. Komisija paprašė Vokietijos pateikti daugiau informacijos apie prognozuojamus ir faktiškai patirtus nuostolius vykdant restruktūrizavimo laikotarpiu sudarytas laivų statybos sutartis, o taip pat išsamesnės informacijos apie planuojamas investicijas. Savo 1993 m. spalio 11 d. paprašė Vokietijos paaiškinti, kodėl įvykdžius šešias iš dvylikos laivų statybos sutarčių, kurių nuostolius buvo numatyta padengti, ir kurių atžvilgiu buvo numatyta skirti Wettbewerbshilfe, prognozuojami nuostoliai sudarytų tik 29,4 % visų numatomų nuostolių, įskaitant Wettbewerbshilfe.

(15)

Savo 1993 m. gegužės 28 d. laišku Vokietija informavo Komisiją, kad 230,08 mln. EUR (450,0 mln. DEM) suma nuostolių padengimui buvo numatyta per kompromisines derybas tarp pardavėjo ir pirkėjo. Vokietija pažymėjo, kad su papildomais nuostoliais susijusią riziką prisiims KWW, arba dėl taupymo gauta nauda taip pat bus perduota KWW.

(16)

Vokietijos valdžios institucijos taip pat nurodė, kad 230,08 mln. EUR (450,0 mln. DEM) suma nuostoliams padengti neapima 17,7 mln. EUR (34,6 mln. DEM) ateities nuostoliams, kurie atsirastų ateityje vykdant pinigų transporterių sutartį, kurią pagal privatizavimo sąlygas perėmė THA. Minėtoji suma taip pat neapima 42,1 mln. EUR (82,4 mln. DEM) pagalbos, gaunamos, kai THA perėmė senus trumpalaikius įsipareigojimus pagal privatizavimo sąlygas.

(17)

Savo 1993 m. lapkričio 16 d. laišku Vokietija perdavė 1993 m. spalio 29 d. KWW laišką, kuriame buvo aiškinama, kad 230,08 mln. EUR (450,0 mln. DEM) suma nuostolių padengimui yra siejama ne su dvylika, o su šešiolika sutarčių dėl laivų statybos. Laiške taip pat buvo nurodyta, kad nuostoliai atrodė šiek tiek didesni, nei buvo numatoma pagal anksčiau pateiktus duomenis.

(18)

1993 m. pabaigoje Komisija patvirtino antrą pagalbos išmokėjimą:

(19)

Paskutiniųjų trijų pagalbos dalių išmokėjimą patvirtino šie Komisijos sprendimai:

(20)

Bendra pagal šiuos sprendimus patvirtintos pagalbos suma buvo maždaug 380,9 mln. EUR (745,0 mln. DEM) pagalbos veiklai (paskirstyta 37,3 mln. EUR (73,0 mln. DEM = 66,9 mln. DEM + 6,1 mln. DEM) skirti Wettbewerbshilfe, 23,8 mln. EUR (46,6 mln. DEM) padengti dalį nuostolių, susidariusių vykdant sutartis sudarytas po 1990 m. liepos 1 d., ir 42,1 mln. EUR (82,4 mln. DEM) atleidžiant nuo prievolės padengti trumpalaikius įsipareigojimus), 242,8 mln. EUR (474,9 mln. DEM) pagalbos investicijoms ir 13,8 mln. EUR (27 mln. DEM) pagalbos įmonės uždarymui. Todėl visą bendrą pagalbą sudaro 637,5 mln. EUR (1 246,9 mln. DEM).

(21)

Visuose Komisijos sprendimuose patvirtinančiuose pagalbos dalių išmokėjimą, yra primenama, kad iš dalies pakeisdama Direktyvą 90/684/EEB dėl minėtosios nukrypti leidžiančios nuostatos, Komisija įsipareigojo Tarybai, naudodamasi savo įgaliojimais vykdyti kontrolę bei atlikti tyrimus užtikrinti, kad Rytų Vokietijos laivų statykloms būtų suteikta tik įmonių restruktūrizavimui reikalinga pagalba.

(22)

Komisija pabrėžia, kad atsižvelgdama į šį savo įsipareigojimą, ji gali patvirtinti pagalbos skyrimą tik jeigu yra aiškiai parodoma, kad pagalba yra būtina, ir yra griežtai laikomasi minėtoje pagalbos nuostatas papildančioje Tarybos direktyvoje nustatytų sąlygų.

(23)

Kiekviename sprendime Komisija primena Vokietijai, kad norėdamos, kad būtų išmokėta kita bendros pagalbos dalis pagal Tarybos direktyvą 92/68/EEB Vokietijos valdžios institucijos privalo pateikti tokią informaciją:

(24)

Paskutinioji pašalinio poveikio ataskaita už laikotarpį, kuris baigėsi 1995 m. gruodžio 31 d. buvo pateikta Komisijai 1996 m. liepos 9 d. laišku. Ataskaitoje buvo nurodyta, kad nuostoliai įgyvendinant laivų statybos sutartis, patirti iki 1995 m. gruodžio 31 d. sudarė maždaug 230,08 mln. EUR (450 mln. DEM) (apskaičiuoti neatsižvelgiant į gautą Wettbewerbshilfe). Pagal Vokietijos valdžios institucijas, ataskaitos sudarymo metu galutinių nuostolių apskaičiuoti dar buvo neįmanoma, kadangi tuo metu kai kurie laivai dar nebuvo pristatyti, ir dar nebuvo išnykusi su specialiomis garantijomis susijusi finansinė rizika.

(25)

1999 m. birželio 16 d. pateikusi prašymą 1999 m. birželio 18 d. Komisija gavo išsamias auditorių patvirtintas metines KWW atskaitas už 1992–1997 ir preliminarias ataskaitas už 1998 m. 1999 m. birželio 30 d. Vokietija nusiuntė Komisijai KWW auditorių laišką (1997 m. balandžio 25 d.), kuriame buvo nurodyta kaip faktiškai iki 1996 m. buvo naudojama pagalba restruktūrizavimui. Ataskaitose parodyta, kad iki 1995 m. gruodžio 31 d. faktiniai nuostoliai pagal atitinkamas laivų statybos sutartis, neatskaičius Wettbewerbshilfe, sudarė maždaug 178 mln. EUR (348,095 mln. DEM). Papildomi 23,1 mln. EUR (45,121 mln. DEM) nuostoliai buvo patirti 1996 metais, taigi bendri faktiniai nuostoliai iki 1996 m. gruodžio 31 d. sudarė 201,05 mln. EUR (393,216 mln. DEM).

(26)

Kai paaiškėjo, kad faktiniai nuostoliai buvo mažesni, nei buvo prognozuota 262 mln. EUR (512,5 mln. DEM), įskaitant 31,9 mln. EUR (62,5 mln. DEM) Wettbewerbshilfe, Komisija 1999 m. birželio 23 d. laišku paprašė Vokietijos paaiškinti 204,5 mln. EUR (400 mln. DEM) pervedimą iš KWW į jos globojamąją bendrovę.

(27)

Pagal atsakymą, kurį Vokietija pateikė 1999 m. birželio 30 d., Vokietija nesusigrąžino skirtumo iš KWW. Vokietija taip pat paaiškino, kad nuostoliams padengti skirtos lėšos buvo patvirtintos kaip viena bendra suma, todėl KWW galėjo pasilikti bet kokį susidariusį lėšų skirtumą.

(28)

Savo sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą Komisija pastebėjo, kad KWW yra gavusi pagalbos veiklai už 262 mln. EUR (512,5 mln. DEM) (įskaitant kompensaciją kaip Wettbewerbshilfe 32 mln. EUR (62,5 mln. DEM), nors faktiniai nuostoliai sudarė tik 201,05 mln. EUR (393,216 mln. DEM). Tai reiškia, kad KWW gavo maždaug 61 mln. EUR (119,284 mln. DEM) daugiau pagalbos veiklai, nei buvo būtina nuostoliams kompensuoti. Tai neatitinka Komisijos sprendimų nuostatų, pagal kurias laivų statykloms Rytų Vokietijoje galėjo būti skiriama tik restruktūrizavimui būtina pagalba. Komisija taip pat pažymėjo, kad visuose savo sprendimuose dėl pagalbos skyrimo buvo aiškiai pasakoma, kad Komisija naudosis visais savo įgaliojimais vykdyti kontrolę ir atlikti tyrimus užtikrinti, kad laivų statyklos gautų tik jų restruktūrizavimui reikalingos pagalbos. Tai reiškia, kad jeigu pagal Komisijos sprendimus, patvirtinančius pagalbą laivų statykloms, jos gali gauti tik jų restruktūrizavimui reikalingą pagalbą, o Komisija įsipareigojo kontroliuoti, kaip yra laikomasi šios nuostatos, tik kompensacija už faktiškai patirtus nuostolius gali būti laikoma atitinkančia Komisijos sprendimų dėl pagalbos skyrimo nuostatas.

(29)

Todėl Komisija išreiškė abejones, ar 61 mln. EUR (119,284 mln. DEM) pagalba veiklai gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka.

(30)

2000 m. birželio 9 d. ir 2000 m. birželio 13 d. Komisija gavo Danijos laivų statytojų asociacijos (Foreningen av Jernskibs – og Maskinbyggerier i Danmark – Skibsvaerftsforeningen) pastabas. Be to, Komisija gavo Danijos pramonės konfederacijos (Dansk Industri) pastabas, kurias ji pateikė 2000 m. birželio 9 d. ir 2000 m. birželio 28 d. KWW pateikė savo pastabas 2000 m. birželio 6 d.

(31)

Danijos laivų statytojų asociacija primena, kaip yra svarbu, kad Komisija nuolat kontroliuotų, kaip yra laikomasi galiojančių valstybės pagalbos taisyklių. Nuo 1992 m. kelios laivų statyklos Danijoje buvo uždarytos, arba sumažino savo darbuotojų skaičių, o iš viso šiame sektoriuje per tą laikotarpį darbo vietų skaičius sumažėjo pusiau. Laivų statyklų rangovai ir tiekėjai taip pat prarado nemažai darbo vietų. Todėl neigiamo valstybės pagalbos poveikio kitų valstybių narių laivų statybos pramonei ribojimas išlieka tokia pat svarbia užduotimi, kaip ir anksčiau. Dėl šios priežasties šiandien reikalavimai pagalbos vertinimui ir tokios pagalbos sąlygos negali būti mažiau griežtos, nei 1992–1994 m.

(32)

Direktyvos 92/68/EEB parengiamieji dokumentai rodo, kad Komisija pateikė Tarybai labai išsamią pagalbos būtinumo analizę. Kaip ir vertinant pagalbą kitoms laivų statykloms, pagalba buvo suskirstyta į pagalbą dengti senus įsipareigojimus, pagalba naujam kapitalui ir nuostolių kompensavimui. Nors Taryba buvo nustačiusi didžiausius atskirų pagalbos kategorijų dydžius, ji nebuvo nustačiusi pagalbos dydžio atskiroms laivų statykloms. Nebuvo jokių abejonių dėl senų įsipareigojimų ar naujo kapitalo dydžio. Tačiau buvo diskutuojama dėl nuostoliams kompensuoti reikalingo kapitalo dydžio, kurį Komisija turėtų apibrėžti sudarydama tam tikrą sistemą. Natūralu, kad nustatydama šią sumą Komisija privalėjo užtikrinti, kad pagalba bus naudojama tik pagal nustatytą jos paskirtį. Taip pat, naudodamasi jai suteiktais įgaliojimais vykdyti paskesnę kontrolę Komisija turėjo patikrinti, ar tikrai skirtoji pagalba buvo panaudota pagal paskirtį. Taryba tokios pagalbos skyrimo sąlygas apibrėžė 1992 m. birželio ir liepos mėn., dalyvaujant Vokietijai. Todėl Vokietija negali daryti nuorodų į kitus, galimai kitokio turinio susitarimus, kuriuos ji vėliau galėjo būti sudariusi su laivų statyklos pirkėju.

(33)

Siekiant užtikrinti, kad trečios šalys negalėtų pasinaudoti pagalba, buvo paprašyta teikti pašalinio poveikio ataskaitas. Jeigu nagrinėjamoji pagalba būtų buvusi suteikta nepriklausomai nuo pagalbos gavėjo sąnaudų, siekiant neleisti, kad pagalba būtų perduodama esamiems pagalbą gaunančios įmonės savininkams, tokios pašalinio poveikio ataskaitos nebūtų reikalingos.

(34)

Faktiškai ne visa iš 262,0 mln. EUR (512,5 mln. DEM) pagalba nuostolių kompensavimui buvo išnaudota pagal jos paskirtį. Tai logiška pasekmė to, kad faktiniai nuostoliai buvo mažesni, nei pagalbos dydis. Todėl tikriausiai pagalba buvo išnaudota kitiems tikslams. Nors Komisija nepaaiškino, kaip tokios pagalbos sumos buvo panaudotos, paskolos suteikimas globojančiajai bendrovei leidžia daryti prielaidą, kad pagalba bent iš dalies pasinaudojo ir globojamoji bendrovė. Pagal Tarybos nustatytas taisykles, Komisija privalėjo užkirsti kelią tokiam sandoriui. Suma, kuri nebuvo patvirtinta naudoti nuostolių kompensavimui, ir kurios nebuvo leista pervesti kitai bendrovei, laikoma naujo kapitalo injekcija, o tai reiškia, kad faktiškai šiam tikslui buvo panaudota daugiau lėšų, nei faktiškai buvo patvirtinta Tarybos. Toks pagalbos panaudojimas pažeidžia ne tik Komisijos apibrėžtas sąlygas, bet ir prieštarauja Tarybos direktyvai 92/68/EEB.

(35)

Galiausiai, Danijos laivų statytojų asociacija daro išvadą, kad remiantis turima informacija, KWW gauta pagalba buvo didesnė, nei faktiniai bendrovės patirti nuostoliai. Akivaizdu, kad nei Taryba, nei Komisija jokiomis aplinkybėmis negalėjo pripažinti, kad pagalba veiklai, naudojama nuostoliams padengti, gali būti didesnė, nei faktiškai patirti nuostoliai.

(36)

Be to, Danijos laivų statytojų asociacijos nuomone, jeigu Komisija patvirtina subsidijas, skiriamas per tam tikrą Ministrų Tarybos nustatytą laikotarpį taip, kad pagalbos gavėjams yra garantuojama tam tikra pagalbos suma pagal tam tikras nustatytas sąlygas, jeigu minėtosios sąlygos nėra pažeidžiamos, toks patvirtinimas negali būti atšauktas, netgi jeigu Komisija pakeičia savo nuomonę dėl ankstesnio pagalbos aiškinimo. Kita vertus, nei Komisija nei valstybė narė negali teisėtai patvirtinti pagalbos, didesnės, nei gali priimti Ministrų Taryba arba didesnę, nei yra patvirtinta Sutartyje, netgi jeigu pagalbos gavėjas elgėsi sąžiningai.

(37)

Anot Danijos pramonės konfederacijos, natūrali Bendrijos teisinė prievolė reikalauja užtikrinti, kad Komisija nuolat tikrintų, kaip yra naudojama jos patvirtinta, ar ateityje patvirtintina pagalba. Jau nuo paskutinio dešimtmečio pabaigos Danijos laivų statybos sektoriuje buvo uždarytos kelios laivų statyklos, jame labai sumažėjo darbo vietų. Europos laivų statytojai ir jų subrangovai labai jautriai vertina intervenciją į rinką, visų pirma, valstybės pagalbą.

(38)

Jeigu KWW šiuo konkrečiu atveju naudoja skirtumą tarp faktinių patirtų nuostolių sumos ir prognozuotiems nuostoliams padengti skirtų lėšų kitiems tikslams, nei tiesiogiai įmonės restruktūrizavimui, šį skirtumą sudaranti suma faktiškai yra pagalba veiklai, kuri dar labiau pablogins ir taip sunkias konkurencijos tarp Europos laivų statyklų sąlygas.

(39)

Pagal Danijos Pramonės konfederaciją, leidžiant pagalbos gavėjui prašyti kompensacijos nuostoliams padengti, jeigu jo nuostoliai yra mažesni, nei mažiausia įsipareigotos kompensacijos suma, yra pažeidžiami bendrieji Bendrijos teisės principai. Tačiau tuo metu, kai buvo patvirtinta Tarybos direktyva 92/68/EEB, Konfederacija negalėjo žinoti, ar buvo leista taip panaudoti pagalbą nepaskelbtame protokole arba pagal panašų dokumentą.

(40)

Danijos Pramonės konfederacija pažymi, kad pagalbos gavėjas laikosi nuomonės, kad tvirtindama pagalbą įmonės restruktūrizavimui Komisija patvirtino visą privatizavimo sutartį, ir dėl to restruktūrizavimui skirtos pagalbos panaudojimo principas buvo pritaikytas besąlygiškai. Remdamasi tokiomis nuostatomis Danijos Pramonės konfederacija teigia, kad pagal Tarybos Komisijai suteiktus ir Sutartimi numatytus įgaliojimus patvirtinta pagalba negali būti vėliau keičiama, po to, kai Komisija patvirtino pagalbos priemonę, netgi jeigu vėliau Komisija pakeičia savo požiūrį. Tokie susitarimai yra privalomi ir Komisijai. Tačiau, netgi jeigu pagalbos gavėjai veikia sąžiningai, Komisijai ar valstybei narei pažeidus kokias nors Tarybos nustatytas arba Sutartyje įtvirtintas taisykles, dėl to, kad pagalbos priemonė yra priimama, jokių teisių jiems neatsiranda.

(41)

Pastebima, kad atskirti KWW jos pastabose minimi klausimai didžiąja dalimi sutampa su Vokietijos argumentais, išdėstytais pateiktose pastabose. Todėl šie punktai toliau yra trumpai apibūdinami.

(42)

KWW argumentuoja, kad nėra jokios teisinės priežasties Komisijai iš naujo vertinti restruktūrizavimui skirtos pagalbos teisėtumą praėjus septyniems metams po jos patvirtinimo. Treuhandanstalt ir Kvaerner privatizavimo sutartyje buvo susitarta, kad nuostoliams kompensuoti skirta suma bus skiriama kaip viena suma, ir šiuose dokumentuose nebuvo numatytas joks įpareigojimas Kvaerner grąžinti skirtumą, jeigu išaiškėtų, kad su sutartimi susiję nuostoliai yra mažesni, nei buvo prognozuota. Komisija buvo gerai informuota apie šių dokumentų turinį. Tokiomis aplinkybėmis Komisija priėmė sprendimą dėl nagrinėjamosios pagalbos būtinumo, ir Komisijos sprendime dėl pagalbos patvirtinimo nėra numatyta jokios sąlygos ar nuostatos dėl galimo skirtumo tarp prognozuojamų ir faktinių nuostolių grąžinimo.

(43)

KWW teigia, kad ginčijamoji 60,988 mln. EUR (119,284 mln. DEM) suma yra tik dalis 1993 m. Komisijos sprendimais patvirtintos bendros pagalbos veiklai. Todėl tai yra esama pagalba, kurios suderinamumo su bendrąja rinka pakartotinai vertinti nereikia.

(44)

Kitas KWW iškeltas klausimas buvo tas, kad tik dalis ginčijamos sumos faktiškai buvo pagalba. Tik 29,812 mln. EUR (58,309 mln. DEM) pagalbos veiklai buvo išmokėta grynais. Balanso straipsniai, kurie taip pat buvo naudojami restruktūrizavimo sąnaudoms padengti, negali būti laikomi pagalba, kadangi tai buvo laivų statyklos turtas, kuris buvo parduotas pagal atviro ir besąlygiško konkurso procedūras.

(45)

KWW teigia, kad Komisijos sprendimai dėl pagalbos patvirtinimo yra šiuo atveju teisinis pagalbos vertinimo pagrindas. KWW nuomone, ji visiškai laikėsi Komisijos sprendimų, patvirtinančių pagalbą, sąlygų, kadangi:

(46)

Dėl a punkto KWW teigia, kad pačia privatizavimo sutarties koncepcija buvo siekiama įtvirtinti, kad Kvaerner būtų atsakingas už didesnius nuostolius, nei prognozuota. Kaip papildoma sąlyga buvo numatyta, kad jeigu nuostoliai būtų mažesni, nei buvo prognozuota, tai turėtų būti naudinga Kvaerner. Kvaerner požiūriu, visų restruktūrizavimo sąnaudų kompensavimas nenumatant jokios prievolės grąžinti pagalbos buvo pagrindinė sąlyga Kvaerner perimti laivų statyklą. Jeigu būtų numatomos prievolės grąžinti pagalbą, Kvaerner niekada nebūtų sutikusi perimti laivų statyklos. Tai yra aišku iš privatizavimo sutarties 12 dalies, kurioje teigiama, kad jeigu pagal EEB teisę būtų uždrausta vykdyti atskirus mokėjimus, Kvaerner turi teisę anuliuoti privatizavimo sutartį.

(47)

Pasak KWW, Komisija žinojo apie susitarimą tarp Kvaerner ir Vokietijos, ir numatomą nuostolių kompensavimui skirtų mokėjimų vykdymo tvarką, t. y. kad nuostolių kompensacija bus išmokama kaip viena bendra suma. Jeigu Komisija būtų buvusi prieš tokią tvarką, ji turėjo inicijuoti procedūrą ir savo sprendimuose numatyti galimo lėšų grąžinimo sąlygas.

(48)

Dėl b ir c punktų KWW teigia, kad Komisijos sprendimuose nėra numatyta jokių straipsnių, kurie pateisintų pakartotiną patvirtintos pagalbos vertinimą. Pagalba buvo patvirtinta visa. Ypač tuose sprendimuose nėra numatyta jokių sąlygų ar nuorodų į tai, kad pagalbą patvirtinančiuose sprendimuose būtų numatoma, kad gali būti skiriama tik faktinius nuostolius atitinkanti kompensacija. Sprendimuose nebuvo numatyta jokių apribojimų, kurie galėtų pateisinti vėlesnę pagalbos kontrolę. Vienintelis ta prasme artimas sakinys Komisijos sprendimuose yra sakinys, teigiantis, kad Komisija įsipareigojo Tarybai, naudodamasi savo įgaliojimais vykdyti kontrolę ar atlikti tyrimus, užtikrinti, kad laivų statykloms būtų skiriama tik įmonės restruktūrizavimui reikalinga pagalba.

(49)

Pasak KWW, šis sakinys yra tik įžanga, kuria pabrėžiama, kad Komisija naudos savo įgaliojimus vykdyti kontrolę bei atlikti tyrimus tvirtindama pagalbą, kad galėtų įvertini pagalbos būtinumą prieš patvirtindama kiekvieną mokėjimą. Šis sakinys buvo skirtas tik pateisinti Komisijos sprendimą restruktūrizavimo pagalbą išmokėti dalimis.

(50)

Todėl, pasak KWW, Komisijos sprendimus galima buvo suprasti tik taip, kad pagalba bus išmokama pagal privatizavimo sutartį, nenumatant jokių įsipareigojimų vėliau grąžinti dalį pagalbos, jeigu faktiniai nuostoliai būtų mažesni, nei buvo prognozuojami.

(51)

Dėl d punkto KWW teigė, kad Komisijos sprendimuose nebuvo numatyta, kad pagalba tvirtinama konkrečiai nuostolių kompensavimui. Buvo tvirtinama tik bendrai pagalba veiklai. Kvaerner ir THA sudarytoje įsigijimo sutartyje buvo numatyta, kad pagalba bus skiriama padengti dalį restruktūrizavimo sąnaudų. Pagalba būtų buvusi panaudota laivų statybos įmonei restruktūrizuoti, tai gi ji būtų naudojama pagal paskirtį.

(52)

Kitas KWW argumentas buvo tas, kad Komisija jau nuo 1996 m. žinojo, kad faktiniai nuostoliai buvo žymiai mažesni, nei prognozuoti. Pagal Kvaerner šie faktai buvo pateikti tokia tvarka, kokia buvo taikoma ataskaitų rengimo ir teikimo terminams. Pateikusi paskutiniąją pašalinio poveikio ataskaitą už laikotarpį, kuris baigėsi 1995 m. pabaigoje, Kvaerner ir Vokietija daugiau nebeprivalėjo teikti Komisijai jokių dokumentų dėl vėliau patiriamų nuostolių.

(53)

Bet kokiu atveju, Komisija jau pagal paskutiniąją 1995 m. pašalinio poveikio ataskaitą turėjo pastebėti, kad nuostoliai buvo mažesni, nei buvo prognozuoti. Skirtumas tarp nuostolių, nurodytų 1995 m. pašalinio poveikio ataskaitoje (1995 m. gruodžio 31 d. 224,861 mln. EUR, (439,791 mln. DEM) ir 1997 m. balandžio 24 d. auditoriaus ataskaitoje nurodytų nuostolių (1996 m. gruodžio 31 d. –201,048 mln. EUR, (393,216 mln. DEM) atsirado dėl to, kad kai kuriais atvejais kai kurios rizikos prielaidos nepasitvirtino.

(54)

KWW paprašė, kad 31,955 mln. EUR (62,5 mln. DEM) skirtų kaip Wettbewerbshilfe nebūtų įskaičiuojama į nuostolių kompensavimui skirtas lėšas. Dėl to skirtumas tarp faktinių ir prognozuotų nuostolių sumažėtų.

(55)

Vokietija aiškina, kad 60,988 mln. EUR (119,284 mln. DEM), dėl kurių vykdoma dabartinė procedūra yra esama pagalba, kuri yra dalis pagalbos veiklai, patvirtintos 1993 m. kovo 3 d. ir 1994 m. sausio 17 d. Komisijos sprendimais. Todėl nesuprantama, kodėl Komisija inicijavo šią procedūrą dėl nepraneštos pagalbos, tai reiškia, naujos pagalbos. Nenumačiusi atskiros nuostatos savo sprendimuose, Komisija negali imtis iš naujo vertinti, ar suderinama su bendrąja rinka yra pagalba, kuri jau prieš daug metų buvo patvirtinta dėl jo suderinamumo. Tai prieštarauja teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių principui.

(56)

Be to, Vokietija teigia, kad ne visos sumos, kurias Komisija tvirtino savo sprendimuose dėl pagalbos patvirtinimo, faktiškai buvo pagalba. Komisija patvirtino, kad bus dengiamos visos restruktūrizavimo sąnaudos. Šiame kontekste Komisija nenagrinėjo, kokiu mastu, vykdant įmonės restruktūrizavimą, bus naudojami nuosavi laivų statyklos ištekliai. Buvo prognozuojama, kad nuostoliai pagal sutartis, sudarytas po 1990 m. liepos 1 d. bus 230,08 mln. EUR (450 mln. DEM). Šiems nuostoliams padengti buvo skiriama ne tik 29,812 mln. EUR (58,309 mln. DEM) pagalba veiklai, išmokama grynais, kaip nurodyta Komisijai pateiktame mokėjimų plane (Zahlungsplan), bet ir nuosavi laivų statyklos ištekliai, kurie buvo nurodyti įmonės balanse. Šie nuosavi įmonės ištekliai negalėjo būti laikomi pagalba, kadangi tai buvo įmonės turtas, parduotas pagal atviro ir besąlygiško konkurso procedūras.

(57)

Vokietija pastebi, kad laivų statyklos negalima buvo restruktūrizuoti be privatizavimo sutartyje numatytos ir Komisijos patvirtintos pagalbos, kadangi Kvaerner, pateikusi geriausią pasiūlymą, teigė, kad buvo pasirengusi restruktūrizuoti įmonę tik jeigu jai bus skirta minėtoji pagalba. Jeigu tuo metu Komisijai buvo kilę kokių nors abejonių dėl nuostolių prognozės pagrįstumo, ji neturėjo tvirtinti pagalbos kaip bendros sumos, o savo sprendime dėl pagalbos patvirtinimo turėjo numatyti nuostatą, pagal kurią būtų skiriama tik tokia pagalba, kuri padengtų faktinius nuostolius. Tačiau sprendimuose tokios nuostatos nėra, o Komisija tuo metu to ir neketino daryti. Tokiomis aplinkybėmis, bendra suma, kurios atžvilgiu buvo duotas patvirtinimas, iš esmės reiškė galutinę sumą. Visa rizika, ar galima nauda, kuri galėtų atsirasti, jeigu tokia suma būtų viršyta, ar nebūtų išnaudota, buvo priskiriama KWW, kuri buvo suprantama kaip paskata restruktūrizuoti laivų statyklą kaip galima greičiau ir veiksmingiau.

(58)

Vokietija daro nuorodą į savo 1993 m. gegužės 28 d. laišką Komisijai, kuriame primenama Komisijai, kad privatizavimo sutartyje nėra numatoma, kad faktiniai nuostoliai būtų kompensuojami pagal įmonės pateiktus faktiškai patirtų nuostolių įrodymų dokumentus. Visą su bet kokiomis papildomomis sąnaudomis susijusią riziką prisiima laivų statyklos pirkėjas. Pirkėjas, priklausomai nuo jo patyrimo, gali išlošti ir daugiau padarydamas tam tikrus pakitimus, ir taip sutaupydamas. Todėl pagalba veiklai, nustatyta kaip bendra suma, dėl kurios buvo susitarta su pirkėju, yra būtina Rytų Vokietijos laivų statykloms privatizuoti.

(59)

Vokietija taip pat daro nuorodą į savo 1993 m. spalio 16 d. laišką, kuriame rašoma, kad nėra numatyta vykdyti nuolatinės atidėjimų būsimiems nuostoliams kontrolės. Tai taip pat atitinka susitarimą su pirkėju, pagal kurį KWW prisiima visą riziką tokiu atveju, jeigu nuostoliai būtų didesni, nei numatyti pasirašant sutartį.

(60)

Nei 1993 m. kovo mėn., nei 1994 m. sausio mėn. sprendime nebuvo nurodoma, kad tvirtinama tik faktiniams nuostoliams padengti pakankama pagalba, ir kad galutinis pagalbos įvertinimas bus atliktas tik tada, kai bus žinomi tikslūs nuostoliai.

(61)

Komisijos sprendimais taip pat nebuvo numatyta, kad būtina parodyti faktinius nuostolių dydžius, ir kad pagalba, kuri, kaip vėliau išaiškėtų, taptų „nereikalinga“, turi būti grąžinta. Norėdama įgyvendinti tokią savo teisę, Komisija turėjo savo sprendimuose įrašyti atitinkamą nuostatą. Vokietija daro nuorodą į Komisijos sprendimus, tvirtinančius pagalbą, kuriuose teigiama: „Komisija, atsižvelgdama į jos įsipareigojimą Tarybai, gali patvirtinti pagalbos išmokėjimą, tik jeigu yra aiškiai parodyta, kad pagalba yra būtina …“. Kadangi tuo metu Komisija patvirtino pagalbą, nenustatydama jokių papildomų sąlygų, galima daryti prielaidą, jog tvirtindama pagalbą Komisija buvo įsitikinusi, jog pagalba yra būtina. Pasak Vokietijos, sprendimai negali būti aiškinami taip, kad Komisija galėtų naudotis savo įgaliojimus vykdyti kontrolę ar atlikti tyrimus tam, kad galėtų iš naujo vertinti pagalbos būtinumą.

(62)

Vokietija daro nuorodą į Komisijos sprendimus, tvirtinančius pagalbą, kuriuose teigiama: „Komisija, atsižvelgdama į jos įsipareigojimą Tarybai, gali patvirtinti pagalbos išmokėjimą, tik jeigu yra aiškiai parodyta, kad pagalba yra būtina …“. Kadangi tuo metu Komisija patvirtino pagalbą, nenustatydama jokių papildomų sąlygų, galima daryti prielaidą, jog tvirtindama pagalbą Komisija buvo įsitikinusi, jog pagalba yra būtina.

(63)

Pasak Vokietijos, sprendimai negali būti aiškinami taip, kad Komisija galėtų naudotis savo įgaliojimus vykdyti kontrolę ar atlikti tyrimus tam, kad galėtų iš naujo vertinti pagalbos būtinumą. Komisija taip pat neužsitikrino sau teisės vykdyti tokios kontrolės.

(64)

Priimdama šią leidžiančią nukrypti nuostatą, Komisija įsipareigojo Tarybai, naudodamasi savo įgaliojimais atlikti tyrimus ir vykdyti kontrolę, užtikrinti, kad laivų statybos įmonės Rytų Vokietijoje gautų tik įmonės restruktūrizavimui reikalingą pagalbą. Šis teiginys buvo įtrauktas į sprendimus tik norint paaiškinti, kodėl Komisija nepatvirtino visos pagalbos sumos vienu sprendimu, o nusprendė ją išmokėti keliomis dalimis. Be to, šis posakis reiškė, kad Komisija priimdavo galutinį sprendimą dėl pagalbos būtinumo kiekvieną kartą tvirtindama pagalbos lėšų išmokėjimą.

(65)

Vokietija taip pat aiškina, kad, priešingai, nei teigia Komisija savo sprendime dėl procedūros inicijavimo, jos 1993 m. gegužės 28 d. laiške niekaip neužsimenama, kad Vokietija turėtų užtikrinti galimybes Komisijai patikrinti, kaip naudojama pagalba po to, kai ji jau buvo patvirtinta ir išmokėta. Faktiškai, savo laiške Vokietija tik nurodė, kad Komisija gali patikrinti, kaip yra naudojama pagalba, kiekvieną kartą prieš tvirtindama atskirą išmokėjimą. Todėl 1993 m. gegužės 28 d. laiške buvo daroma nuoroda į dokumentą, įrodantį pagalbos naudojimą (Verwendungsnachweis), kurį tuo metu rengė laivų statybos įmonė. Kartu su laišku buvo pateikta 1993 m. gegužės 26 d. KWW pateikta informacija apie pagalbos panaudojimą. Kvietimas patikrinti, kaip naudojama pagalba, buvo susijęs tik su šia informacija.

(66)

Vokietija daro nuorodą į Komisijos sprendimą, pagal kurį leidžiama išmokėti antrą pagalbos dalį, kuriame teigiama, kad patvirtintoji suma yra didžiausia galima pagalbos veiklai suma, kokia gali būti išmokama laivų statyklai. Tai reikštų tik tai, kad laivų statykla neturėtų gauti jokios kitos pagalbos veiklai, išskyrus numatytąją privatizavimo sutartyje, ypač jokios papildomos pagalbos pagal patvirtintas schemas.

(67)

Vokietija aiškina, kad tai, kad Komisijai yra teikiama informacija po pagalbos patvirtinimo, ypač taip vadinamos „pašalinio poveikio ataskaitos“, jokiais būdais nesukuria Komisijos teisės tikrinti pagalbos būtinumo. Pašalinio poveikio ataskaitos buvo teikiamos siekiant parodyti, kad pagalba iš laivų statyklos nebuvo perduota jokiai kitai įmonei. Priešingai nei teigia Komisija, ataskaitų tikslas ir paskirtis nebuvo parodyti tikruosius nuostolius. Šiose ataskaitose pateikta informacija apie pagalbos panaudojimą buvo skirta tik tam, kad galima būtų skaidriai bei atsižvelgiant į būtinybę kontroliuoti pašalinį poveikį parodyti, kad pagalba nebuvo perduota investuotojui ar kitoms laivų statybos įmonėms.

(68)

Vokietija teigia, kad ji laiku įvykdė visus įpareigojimus teikti ataskaitas. Paskutinioji pašalinio poveikio ataskaita už laikotarpį iki 1995 m. gruodžio 31 d., buvo pateikta Komisijai 1996 m. liepos 6 d. laišku. Remiantis šioje paskutinėje ataskaitoje pateikta informacija Komisija vėliausiai nuo 1996 m. liepos mėn. buvo informuota, kad faktiniai nuostoliai buvo žymiai mažesni, nei 262,037 mln. EUR (512,5 mln. DEM).

(69)

Vokietija paaiškino, kodėl skyrėsi 1995 m. ataskaitoje nurodyti faktiniai nuostoliai ir 1997 m. liepos 25 d. Arthur Andersen Vokietijai pateiktoje 1996 m. gruodžio 31 d. padėties ataskaitoje nurodytas pelnas. Taip buvo dėl to, kad kai kurios prielaidos dėl rizikos nepasitvirtino, be to iki 1996 m. padėtis pasikeitė. Kai kurios numatytos rizikos taip ir nepasitvirtino. Todėl faktiniai nuostoliai buvo mažesni, nei buvo prognozuojama 1995 m. gruodžio 31 d.

(70)

Tačiau Vokietija aiškina, kad priešingai, nei teigia Komisija savo sprendime dėl procedūros inicijavimo, 1996 m. vasarą negalima buvo tikėtis, kad faktiniai nuostoliai bus didesni, nei nurodyti paskutiniojoje pašalinio poveikio ataskaitoje. Laivų statyklos balansas buvo sudarytas labai kruopščiai, laikantis taisyklių dėl pakankamo kapitalo. Todėl nuostoliai buvo apskaičiuoti taip, kad didesnių nuostolių negalima buvo tikėtis. Dėl šios priežasties Komisija jau nuo 1996 m. liepos mėn. labai gerai žinojo apie pirmines nuostolių prognozes ir faktinius nuostolius. Tačiau prašyti informacijos apie faktinius nuostolius Komisija pradėjo tik 1999 m. vasarą, o faktinę procedūrą pradėjo tik 2000 m. vasario mėn.

(71)

Vokietija taip pat teigia, kad jeigu Komisija būtų padariusi išvadą, kad skirtumas tarp prognozuojamų ir faktinių nuostolių turi įtakos valstybės pagalbai, toks skirtumas būtų mažesnis, nei nurodytas Komisijos. Komisija teigia, kad nuostoliams kompensuoti buvo gauta 262,037 mln. EUR (512,5 mln. DEM). Šią sumą sudaro lėšos, skirtos prognozuojamiems nuostoliams kompensuoti (230,081 mln. EUR, 450 mln. DEM) ir Wettbewerbshilfe (31,955 mln. EUR, 62,5 mln. DEM). Tačiau Wettbewerbshilfe nebuvo numatyta skirti nuostoliams kompensuoti, ji buvo skirta kompensuoti sunkumus, su kuriais susiduria visos Vokietijos laivų statyklos dėl jų veiklos vietos Vokietijoje ar Europoje. Tokia buvo Komisijos patvirtinta schema. Todėl faktinių nuostolių suma gali būti lyginama tik su nuostoliais pagal pirmines prognozes, t. y. 230,081 mln. EUR, (450 mln. DEM). Todėl skirtumas yra tik 29,033 mln. EUR (56,784 mln. DEM).

(72)

Direktyvos 90/684/EEB, paskelbtos su pakeitimais, padarytais Direktyva 92/68/EEB, nuostatos leidžia nukrypti nuo draudimo laivų statybos įmonėms teikti veiklos sąnaudoms sumažinti skirtą pagalbą buvusios VDR laivų statyklų naudai. Tokia pagalba veiklos sąnaudoms sumažinti turėtų įgalinti tokias laivų statyklas greitai ir iš esmės restruktūrizuoti įmones ir tapti konkurencingomis. Pagal Direktyvos 90/684/EEB 10a straipsnio 2 dalį, pagalba veiklai laivų statybai ir laivų konversijai buvusios VDR teritorijoje veikiančioms laivų statybos įmonėms gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka iki 1993 m. gruodžio 31 d. taikant tam tikras sąlygas. Viena tokių sąlygų yra ta, kad Vokietija turi teikti metines ataskaitas. Be to, Komisija privalo užtikrinti, kad šiame straipsnyje nurodytoji valstybės pagalba nepaveiktų prekybos sąlygų taip, kad tai prieštarautų bendriems interesams.

(73)

Remdamasi Tarybos direktyva 90/684/EEB, su pakeitimais, padarytais Tarybos direktyva 92/68/EEB, Komisija savo dviejuose 1993 metais priimtuose sprendimuose numatė tam tikras priemones buvusios VDR laivų statybos įmonių naudai. Viena tokių priemonių buvo numatyta galimybė skirti pagalbą veiklos sąnaudoms sumažinti, kuri būtų laikoma suderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies e punktą.

(74)

Šie Komisijos sprendimai, tvirtinantys pagalbą, numato Komisijos įsipareigojimą užtikrinti, kad laivų statybos įmonės Naujosiose žemėse gautų tik pagalbą, reikalingą jų restruktūrizavimui. Direktyvos 92/68/EEB, numatančios išimtį iš draudimo teikti pagalbą veiklai laivų statybos sektoriuje, paskirtis buvo sudaryti sąlygas „nenutrūkstamai veiklai“ įmonių restruktūrizavimo laikotarpiu. Pagal šią išimtį teikiama pagalba turi būti naudojama tik šiam tikslui, t. y. laivų statybos įmonių restruktūrizavimui. Todėl Komisija patvirtino pagalbą tik su sąlyga, kad tokia pagalba reikalinga pirmiau nurodytam tikslui, t. y. užtikrinti nenutrūkstamą įmonės veiklą jos restruktūrizavimo laikotarpiu. Tai yra aiškiai nurodyta 1993 m. kovo 3 d. laišku Vokietijai perduoto sprendimo (SG (93) D/4052) ketvirtoje dalyje ir 1997 m. sausio 17 d. laišku Vokietijai perduoto sprendimo (SG (94) D/567) ketvirtoje dalyje (6).

(75)

Be to, 1994 m. sausio 17 d. laišku Vokietijai perduotame sprendime dėl antro pagalbos išmokėjimo nurodoma, kad ši pagalba veiklos sąnaudoms sumažinti yra didžiausia pagalba veiklos sąnaudoms, kuri gali būti išmokėta laivų statybos įmonėms pagal sutartis, sudarytas iki 1993 m. gruodžio 31 d. Todėl visiškai akivaizdu, kad ir Vokietija ir pagalbos gavėjas buvo tiksliai informuoti apie sprendimo esmę, t. y. patvirtinta didžiausia galima pagalba, ir ji gali būti skiriama, tik jeigu ji yra reikalinga užtikrinti restruktūrizavimo proceso sėkmę.

(76)

Vokietija ir KWW teigė, kad Komisija priima galutinį sprendimą dėl pagalbos būtinumo prieš patvirtindama pagalbos išmokėjimą. Savo sprendime Komisija nenustatė jokių sąlygų, kurios pateisintų vėlesnį pakartotinį pagalbos vertinimą. Be to, nors ir žinodama, kad privatizavimo sutartis nenumato jokių įsipareigojimų dėl pagalbos grąžinimo, Komisija nustatė, kad pagalba išmokama bendra suma. Jeigu Komisija abejojo jai tuo metu pateiktos nuostolių prognozės pagrįstumu, ji savo sprendime turėjo patvirtinti nuostatą, kad tvirtinama tik faktinių nuostolių dydį atitinkanti pagalba.

(77)

Kaip buvo paaiškinta sprendime pradėti procedūrą (7), Komisija pažymi, kad tais atvejais, kai pagalba skiriama restruktūrizavimui, kuris turi būti įgyvendinamas jau priėmus sprendimą dėl pagalbos suderinamumo, pagalba tvirtinama remiantis apytiksliais apskaičiavimais. Šiuo atveju ypač reikėjo apskaičiuoti pagalbą veiklos sąnaudoms sumažinti, kadangi Direktyvos 90/684/EEB 10a straipsnio 2 dalies a punkte yra nurodoma, kad pagalba būtų išmokėta iki 1993 m. gruodžio 31 d. Pirmiau minimuose sprendimuose ypač atsižvelgiama į šį skubumą, kai teigiama, kad „Komisijai yra visiškai aišku, kad šiuo atveju sprendimas turi būti priimamas skubiai, kad nebūtų pablogintos laivų statybos įmonei restruktūrizuotis“.

(78)

Komisija turėjo priimti sprendimus dėl pagalbos veiklos sąnaudoms sumažinti, remdamasi Vokietijos vyriausybės jai iš anksto pateikta informacija. Būtent dėl to, sprendimuose turėjo būti numatomos ir buvo numatytos tam tikros nuostatos dėl pagalbos būtinumo. Kai sprendimai buvo priimti, Komisijai nekilo abejonių dėl nuostolių prognozių pagrįstumo, tačiau ji norėjo įsitikinti, kad tuo atveju, jeigu faktiniai nuostoliai nebūtų tokie dideli, kaip buvo prognozuojami, nuostolių kompensavimui skirtos lėšos būtų laikomos nesuderinama pagalba ir dėl to būtų grąžintos.

(79)

Būtent dėl šios priežasties visuose Komisijos sprendimuose dėl išmokėjimo patvirtinimo yra primenama, kad priimant leidžiančias nukrypti nuostatas nuo draudimo teikti pagalbą veiklos sąnaudoms sumažinti kitoms Bendrijos laivų statybos įmonėms, Komisija prisiėmė įsipareigojimą Tarybai naudotis savo įgalinimais vykdyti kontrolę ir atlikti tyrimus, siekdama užtikrinti, kad laivų statybos įmonės Naujosiose žemėse gautų tik pagalbą „reikalingą, kad nebūtų sudarytos kliūtys restruktūrizuoti laivų statybos įmones“. Todėl negalima net abejoti, kad nuostata, kad Vokietija išmokės pagalbą kaip bendrą sumą po to, kai restruktūrizavimo procesas bus užbaigtas, visiškai atitinka ir Tarybos direktyvų ir Komisijos sprendimų nuostatas.

(80)

Dar prieš priimant sprendimą dėl pagalbos Vokietija pateikė Komisijai THA ir „Kvaerner Warnow Werft“ sudarytos įsigijimo sutarties kopiją. Pasak Vokietijos, šiuo dokumentu Komisijai buvo suteikta visa informacija apie nuostatas dėl pagalbos, kuri buvo išmokama kaip viena bendra suma. Vokietija jokiu būdu nepaaiškina, kokiu būdu toks susitarimas, sudarytas tarp THA ir „Kvaerner Warnow Werft“ galėtų tapti privalomu trečiai šaliai, t. y. Komisijai.

(81)

Be to, Vokietija daro nuorodą į savo laišką Komisijai, kuriuo 1993 m. gegužės 28 d., ji pateikė Komisijai papildomos informacijos apie Rytų Vokietijos laivų statybos įmonių privatizavimo procesą. Pagrindinis šio pranešimo tikslas buvo paaiškinti, kad pagalba veiklos sąnaudoms sumažinti buvo reikalinga padengti nuostoliams, patirtiems vykdant sutartis bei dėl darbuotojų pertekliaus. Vokietija taip pat priminė, kad įsigijimo sutartyse nėra nuostatos dėl patirtų nuostolių padengimo pagal mokėjimą patvirtinančius dokumentus, siekiant išvengti neūkiško įmonės valdymo. THA siektų perkelti finansinę papildomų nuostolių riziką pirkėjui, todėl prognozuojamus nuostolius, įskaitant „Warnow Werft“ nuostolius buvo būtina apskaičiuoti kiek galima anksčiau.

(82)

Vokietija taip pat aiškino, kad kaip atsakomasis žingsnis, buvo susitarta, kad mažai tikėtini taupymo padariniai būtų naudingi pirkėjui. Toks susitarimas turėjo paskatinti pirkėjus siekti kaip galima greičiau pritaikyti laivų statybos įmonės veiklą rinkos ekonomikos sąlygoms.

(83)

Būtent dėl šios priežasties Komisija savo 1994 m. sausio 17 d. sprendime turėjo pakartoti Vokietijos prisiimtą įsipareigojimą, kuris jau nedviprasmiškai buvo apibrėžtas ir pirmajame Komisijos sprendime, perduotame Vokietijai 1993 m. kovo 3 d. laišku. Be to, Komisija nusprendė atsakyti, priimdama sprendimą, t. y. labiau pažeidžiamą teisės aktą, kuris gali tapti ir galutiniu. Atsižvelgdama į Vokietijos žinias apie valstybės pagalbos taisykles ir pagrindinę su šiuo atveju susijusią informaciją Komisija negali suprasti, kodėl 1993 m. ir 1994 m. Vokietija neteisingai suprato privalomuosius Komisijos sprendimus. Šiuose sprendimuose buvo aiškiai pabrėžiama, kad Komisija išnaudos savo įgaliojimus vykdyti kontrolę bei atlikti tyrimus siekdama užtikrinti, kad laivų statybos įmonės gautų tik jų restruktūrizavimui reikalingą pagalbą.

(84)

Savo pastabose Vokietija ir KWW argumentuoja, kad ginčijamoji suma 60,988 mln. EUR (119,284 mln. DEM) yra dalis pagalbos veiklos sąnaudoms sumažinti, kurią Komisija patvirtino savo sprendimais, perduotais Vokietijai 1993 m. kovo mėn. ir 1994 m. sausio mėn., todėl tai yra esama pagalba, kuri neturi būti iš naujo vertinama dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka. Taip pat buvo teigiama, kad ne visos sumos, kurias Komisija patvirtino kaip pagalbą, yra iš tikrųjų pagalba. Dalį restruktūrizavimo sąnaudų įmonė padengė iš nuosavų išteklių, kurios buvo parodytos kaip balanso straipsniai. Tik 29,78 mln. EUR (58,03 mln. DEM) pagalbos veiklos sąnaudoms sumažinti buvo išmokėta grynais.

(85)

Komisija pažymi, kad pagalbą sudaro pagalba grynais ir nepiniginė pagalba. Ši nepiniginė pagalba yra turto pervedimas naujajai bendrovei, t. y. tam tikro trumpalaikio ir ilgalaikio turto perleidimas, kartu pervedant nevisiškai proporcingus finansinius įsipareigojimus. Tačiau, nusprendžiant, ar mokėjimas yra pagalba, mokėjimo forma nėra taip svarbu. Savo dviejuose sprendimuose Komisija patvirtinto bendrą 380,2 mln. EUR (745 mln. DEM) pagalbą veiklos sąnaudoms sumažinti, ir dalis tokios pagalbos yra išmokama grynais pinigais, kita skiriama kaip nepiniginė pagalba. Nei vieno sprendimo neginčijo nei Vokietija, nei pagalbos gavėjas. Reiškia, jie yra privalomi Vokietijai, pagalbos gavėjui ir pačiai Komisijai. Šiuo etapu taip pat būtina pažymėti, kad bendra pagal sprendimus grynais suteikiamos pagalbos suma yra akivaizdžiai didesnė, nei ginčijama 60,988 mln. EUR (119,284 mln. DEM) suma. Pagalbos gavėjas turėjo užginčyti šiuos sprendimus, jeigu, jo nuomone, vertinimas buvo neteisingas ne vėliau, kaip per du mėnesius, kaip yra numatyta EB Sutarties 230 straipsnio 5 dalyje.

(86)

Privatizavimo sutarties 7.6.2 punkte teigiama: „Prognozuojamame balanse turėjo atsispindėti speciali sukaupta 435 500 000,00 suma, skirta finansuoti investicijoms, reikalingoms įmonei pasivyti kitas įmones, ir įmonės įgyvendinamoms per restruktūrizavimo laikotarpį, ir speciali sukaupta 450 000 000,00 DEM suma, skirta finansuoti nuostolius, kuriuos įmonė patiria restruktūrizavimo laikotarpiu dėl produktyvumo sumažėjimo, ir kitus nuostolius, atsiradusius dėl nepakankamo įmonės konkurencingumo“. Tai reiškia, kad 450 mln. DEM mokėjimas buvo numatytas kaip „Warnow Werft“ įsigijimo sąlyga, ir šis mokėjimas buvo numatytas prognozuojamame balanse. Todėl prognozuojamame balanse buvo ir pozicijos, kurios nebuvo tiesiogiai perduodamo turto dalis, tačiau kurias KWW gavo nuostoliams, susidariusiems vykdant laivų statybos sutartis, padengti; šios pozicijos yra valstybės pagalba.

(87)

Tai, kad dalis pagalbos išmokama kaip nepiniginė pagalba, buvo aiškiai nurodyta Komisijos sprendime, kuris buvo perduotas Vokietijai 1994 m. sausio 17 d., patvirtinančiame antrą pagalbos išmokėjimą, ir kuriame yra teigiama: „… 617,1 mln. DEM pagalbos veiklos sąnaudoms sumažinti, iš kurios 113,5 mln. DEM bus išmokėta grynais, t. y. 66,9 mln. DEM Wettbewerbshilfe ir 46,6 mln. DEM padengti dalį nuostolių, patirtų įgyvendinant sutartis, sudarytas po 1990 m. liepos 1 d.“. Tai reiškia, kad didžioji šiuo sprendimu patvirtintos pagalbos veiklos sąnaudoms sumažinti, t. y. 257,4 mln. EUR (503,6 mln. DEM) buvo patvirtinta kaip nepiniginė pagalba.

(88)

KWW negali teigti, kad ji niekada nekritikavo sprendimo nuostatų dėl nepiniginės pagalbos dėl to, kad Komisija priėmė teigiamą sprendimą. Traktuojant perleidžiamą turtą kaip valstybės pagalbą, KWW galėjo ginčyti sprendimą tik tokiu atveju, jeigu ji su tokiu aiškinimu nesutiktų. Komisija tokias priemones laikė valstybės pagalba, ir vertino ją suderinamumo su bendrąja rinka požiūriu. Tai reiškė, kad Komisija gali nustatyti sąlygas, pagal kurias būtų priimti Vokietijos įsipareigojimai tiesiogiai turintys poveikio pagalbos gavėjo veiklai. Tokiomis aplinkybėmis, prašymas dėl sprendimo anuliavimo būtų laikomas priimtinu (8).

(89)

Komisija, remdamasi turima informacija, labai išsamiai išanalizavo KWW po pagalbos tvirtinimo gautas pagalbos sumas. Atidžiai išnagrinėjus įmonės balansą iki jos privatizavimo, perėmimo balansą, Arthur Andersen pateiktą pašalinio poveikio ataskaitą, privatizavimo procedūrą, bei privatizavimo sutartį, tapo aišku, kad laivų statykla negavo pagalbos veiklai, kurios dydis atitinka senų atsisakytų 42,1 mln. EUR (82,400 mln. DEM), įsipareigojimų vertę, kaip buvo patvirtinta Komisijos jos 1993 m. kovo 3 d. sprendimu.

(90)

Iš tikrųjų, toks įsipareigojimų atsisakymas galėtų būti valstybės pagalba tik tokiu atveju, jeigu pagalbos gavėjas atitinkamai priskaičiuotų savo naudai nuo finansinių prievolių išlaisvintą turtą (arba tokį turtą gautų, jeigu būtų kuriama nauja bendrovė, kaip ir yra šiuo atveju). Tačiau KWW balanse šis turtas nėra nurodomas kaip išlaisvintas nuo atsisakytų finansinių įsipareigojimų, ir kuris būtų pagalba veiklai. Kadangi prieš pat privatizavimą atsisakyta skola tapo WW (akcinės bendrovės) įsipareigojimu, valstybė, kaip buvęs akcininkas, buvo vienintelė naudos gavėja, ir šio pranašumo ji neperdavė naujajai bendrovei. Tampa aišku, kad laivų statykla nepasinaudojo šia pagalba veiklai, kurią Komisija anksčiau patvirtino.

(91)

Galiausiai, pagal pašalinio poveikio ataskaitas, sutartys dėl specialių laivų, vadinamų „pinigų transporterių“ statybos nebuvo perduotos KWW. Nors kompensacija dėl nuostolių patirtų vykdant šias sutartis, buvo įtraukta į 1994 m. sausio 17 d. Komisijos patvirtintą 315,5 mln. EUR (617,1 mln. DEM) pagalbą veiklai, KWW už tų sutarčių vykdymą nebuvo taikomas joks mokestis. Atitinkamai, KWW negalėjo gauti jokios kompensacijos už nuostolius, patirtus vykdant šias sutartis. Todėl nėra jokios priežasties kompensuoti KWW už negautą 17,7 mln. EUR (34,6 mln. DEM) pagalbą. Kaip buvo minėta 12–20 punktuose, ši paskutinė suma nebuvo įtraukta į 230,08 mln. EUR (450,0 mln. DEM) kompensaciją už nuostolius, nurodytąją pašalinio poveikio ataskaitoje.

(92)

KWW gavo 8 mln. EUR (15,6 mln. DEM) be pagalbos investicijoms iš „Land Mecklenburg-Vorpommern“.

(93)

KWW ir Vokietija toliau teigė, kad jeigu Komisija padarė išvadą, kad skirtumas tarp faktinių ir prognozuotų nuostolių buvo svarbus, vertinant valstybės pagalbą, tai bet kokiu atveju, tas skirtumas yra mažesnis, nei teigia Komisija. 31,955 mln. EUR (62,5 mln. DEM) Wettbewerbshilfe buvo skirta ne nuostolių kompensavimui, bet, kaip paprastai, buvo skirta kompensuoti sunkumus, su kuriais susidūrė visos Vokietijos laivų statyklos dėl jų buvimo vietos Vokietijoje ir Europoje.

(94)

Komisija pažymi, kad kaip jau buvo aiškinta anksčiau, privatizavimo sutartyje ir „Warnow Werft“ privatizavimo raštuose buvo išsamiai išdėstytas pagalbos įmonių restruktūrizavimui biudžetas. Kaip minėta pirmiau, šiuose dokumentuose buvo nurodyta, kad bendra pagalba kompensuoti nuostolius, patirtus restruktūrizavimo laikotarpiu yra 285,096 mln. EUR (557,6 mln. DEM). Į šią sumą įeina 230,081 mln. EUR (450 mln. DEM) kompensacija už nuostolius, 37,32 mln. EUR (73 mln. DEM) Wettbewerbshilfe, ir 17,69 mln. EUR (34,6 mln. DEM) kompensacija už nuostolius, atsiradusius dėl Treuhandanstalt perimtos dar neįvykdytos sutarties.

(95)

Pagal poziciją Wettbewerbshilfe KWW gavo tik 31,955 mln. EUR (62,5 mln. DEM), vietoje patvirtintų 37,3 mln. EUR (73 mln. DEM). Wettbewerbshilfe suma buvo patvirtinta per restruktūrizavimo laikotarpį atsiradusiems nuostoliams padengti. Dėl šios priežasties į bendrą pagalbos nuostoliams kompensuoti sumą Komisija įtraukė 31,955 mln. EUR (62,5 mln. DEM) kompensaciją už neišmokėtą Wettbewerbshilfe.

(96)

Netgi jeigu ir galima būtų suprasti KWW argumentus, jie negali turėti įtakos Komisijos vertinimui. Tai, kad KWW gavo pagalbą, kuri yra klasifikuojama kaip Wettbewerbshilfe, nediskutuotina. Nesvarbu, ar ji nurodoma kaip tikslingai skiriama nuostoliams kompensuoti ar ne, Wettbewerbshilfe vis tiek yra pajamos, kurios mažina nuostolius. Dėl to pagalbos veiklai nuostoliams kompensuoti jau reikia mažiau. KWW prašymas visiškai ignoruoti Wettbewerbshilfe negali būti pagrįstas jokiais rimtais argumentais ir dėl to turi būti atmestas.

(97)

Vokietija taip pat abejoja Komisijos įgaliojimais vykdyti kontrolę, siekiant nustatyti, ar pagalba buvo naudojama pagal tą paskirtį, kuri jai buvo numatyta. Komisija pažymi, kad jos sprendimuose dėl pagalbos patvirtinimo yra aiškiai pasakyta, kad Komisija, naudodamasi savo įgaliojimais vykdyti kontrolę ir atlikti tyrimus, sieks užtikrinti, kad laivų statyklos Naujosiose žemėse gautų tik įmonių restruktūrizavimui reikalingą pagalbą.

(98)

Komisija nesutinka su Vokietija, kad sakinys Komisijos sprendimuose, darantis nuorodą į Komisijos įgaliojimus vykdyti kontrolę ir atlikti tyrimus, yra aktualus tik tam etapui, kai yra vertinami apskaičiavimai ir tvirtinami atskirų pagalbos dalių išmokėjimai. Šiame kontekste būtina prisiminti ir labai specifines, su byla susijusias aplinkybes, o pirmiausia Direktyvos 92/68/EEB formuluotes, pagal kurias pagalba veiklai turi būti išmokėta iki 1993 m. pabaigos, o taip pat tai, kad ta pati direktyva numato įpareigoti Vokietiją teikti ataskaitas. Atsižvelgiant į tai, Komisijos įsipareigojimas Tarybai gali būti suprantamas tik kaip reikalavimas užtikrinti, kad būtų skiriama tik restruktūrizavimui reikalinga pagalba.

(99)

Vertinant įpareigojimą vykdyti kontrolę, pažymima, kad pagal Direktyvos 90/684/EEB 10a straipsnio 2 dalies d punktą Vokietija privalo pateikti įrodymus Komisijai, teikdama nepriklausomo atestuoto apskaitininko parengtas metines ataskaitas, kad pagalba buvo išmokama tik buvusios VDR teritorijoje veikiančioms laivų statykloms. Šios taip vadinamos pašalinio poveikio ataskaitos buvo teikiamos Komisijai iki restruktūrizavimo laikotarpio pabaigos (1995 m. pabaiga), siekiant kontroliuoti, ar pagalba buvo naudojam išimtinai KWW. Be to, ataskaitose buvo teikiama informacija apie pagalbos panaudojimą.

(100)

Vokietija teigia, kad tai, kad Vokietija pateikė Komisijai informaciją jau po to, kai pagalba buvo patvirtinta, ypač taip vadinamas „pašalinio poveikio ataskaitas“, jokiais būdais nesuteikia Komisijai įgaliojimų tikrinti pagalbos būtinumo. Pašalinio poveikio ataskaitos buvo pateiktos siekiant parodyti, kad nebuvo jokio pagalbos pašalinio poveikio iš laivų statybos įmonės kitoms įmonėms. Tačiau, šiomis ataskaitomis nebuvo siekiama parodyti faktinių nuostolių. Šiose ataskaitose pateikta informacija apie pagalbos panaudojimą buvo skirta tik tam, kad galima būtų skaidriai bei atsižvelgiant į būtinybę kontroliuoti pašalinį poveikį parodyti, kad pagalba nebuvo perduota investuotojui ar kitoms laivų statybos įmonėms.

(101)

Vokietija neatsižvelgia į tai, kad abiejuose pagalbą patvirtinančiuose sprendimuose buvo numatyti įsipareigojimai teikti pagalbą veiklos sąnaudoms sumažinti, kuri turėjo padengti nuostolius, tačiau negalėjo kompensuoti per didelės sumos. Atsižvelgiant į šias nuostatas diskusija dėl Komisijos įgaliojimų vykdyti kontrolę atrodo nebereikalinga, kadangi negalima rimtai abejoti, ar Komisija turi įgaliojimus ir netgi privalo daryti išvadas tais atvejais, kai iš esmės pažeidžiamos esminės sprendimo patvirtinti valstybės pagalbą sąlygos. Tokiais atvejais Komisija privalo primygtinai reikalauti išieškoti pagalbą, kadangi ji turi būti laikoma nesuderinama ir suteikta neteisėtai, t. y. be Komisijos patvirtinimo.

(102)

Komisija sutinka su Vokietija tuo požiūriu, kad pašalinio poveikio ataskaitų tikslas buvo parodyti, kad jokia įmonės restruktūrizavimui skirta pagalba nebuvo perduota ar „išsiliejo“ kitoms įmonėms tokioms, kaip įmonės globojančiajai įmonei. Tačiau, pagalbos panaudojimo kontrolė, kaip buvo numatyta pagalbą patvirtinančiame sprendime, numatė, kad bus kontroliuojama, ar pagalba yra naudojama pagal paskirtį, siekiant užtikrinti, kad pagalba būtų naudojama išimtinai laivų statybos įmonės restruktūrizavimui.

(103)

Pagalbos naudojimas griežtai pagal tą paskirtį, kuriai ji buvo numatyta, yra esminė kontrolės dalis. Tai taip pat atsispindi pašalinio poveikio ataskaitų struktūroje ir turinyje, kuriose labai svarbi dalis yra paaiškinimas, kaip pagalba buvo panaudota. Buvo nuspręsta, kad labai svarbu Komisijai teikiamose ataskaitose pateikti visą informaciją, kuri jai reikalinga kontroliuoti, ar pagalba yra naudojama pagal paskirtį, kaip numatyta pagalbą tvirtinančiuose sprendimuose, ir įsipareigojimuose Tarybai.

(104)

Kitas dažnai KWW ir Vokietijos pateikiamas argumentas yra tas, kad Komisija jau nuo 1996 m., t. y. nuo to laiko, kai buvo pateikta paskutinė pašalinio poveikio ataskaita, žinojo, kad faktiniai nuostoliai buvo daug mažesni, nei prognozuoti. Nepaisant to, Komisija pradėjo klausimo tyrimą tik 1999 m.

(105)

Komisija pastebi, kad kaip buvo paaiškinta sprendime dėl procedūros inicijavimo, paskutinioji pašalinio poveikio ataskaita apima laikotarpį iki 1995 m. gruodžio 31 d. Ataskaitos 2 priedo 1 puslapyje pateikiama lentelė, kuriame parodoma visa pagalba, gauta iki 1995 m. gruodžio 31 d. Pagal lentelės duomenis, iki tos datos pagalba, panaudota nuostoliams kompensuoti sudarė 256,817 mln. EUR (DEM 502,291 mln.), o bendra gauta pagalba buvo 262,0 mln. EUR (512,5 mln. DEM). Kadangi galėjo atsitikti taip, kad trūkstamų 5 mln. EUR galėjo prireikti po 1995 m. gruodžio 31 d., kadangi iki tos datos buvo realizuoti ne visi nuostoliai pagal sutartis, pasirašytas iki 1993 m. gruodžio 31 d., Komisija nematė pagrindo šio klausimo atskirai nagrinėti.

(106)

Tuo metu, kai buvo pateikta paskutinioji pašalinio poveikio ataskaita, Komisija neturėjo jokio pagrindo numatyti, kad skirtumas tarp prognozuojamų ir faktinių nuostolių iš esmės buvo daug didesnis, nei nurodyti paskutiniojoje pašalinio poveikio ataskaitoje: 60,988 mln. EUR (119,284 mln. DEM), o ne 5 mln. EUR. Kadangi nei KWW, nei Vokietija neinformavo Komisijos apie pasikeitusias aplinkybes 1997 m., kai jie gavo auditoriaus atskaitą, patvirtinančią galutinius duomenis, Komisija nežinojo tikrosios padėties. Komisija apie tai sužinojo tik 1999 m. liepos mėn., kai pačios Komisijos prašymu, Vokietija 1999 m. birželio 30 d. laišku pateikė 1997 m. balandžio 25 d. sudarytą audito ataskaitą. Kadangi ši ataskaita buvo skirta tik Vokietijai, ir nebuvo pateikta Komisijai, Komisija nežinojo apie tikrąją padėtį iki 1999 m. liepos mėn. Be to, Komisija nori pabrėžti, kad Vokietija nepateikė jokių įrodymų, kad Komisija buvo informuota, kaip teigia pati Vokietija.

(107)

KWW argumentuoja, kad įmonės restruktūrizavimui skirtos lėšos buvo panaudotos griežtai pagal paskirtį, kadangi Komisijos sprendimai nepatvirtino pagalbos konkrečiai nuostolių kompensavimui; buvo patvirtinta tik bendrai pagalba veiklai. Pagalba būtų buvusi panaudota laivų statybos įmonei restruktūrizuoti, taigi ji būtų naudojama pagal paskirtį.

(108)

Komisija pažymi, kad Komisijos sprendimuose, perduotuose Vokietijai 1993 m. kovo mėn. ir 1994 m. sausio mėn. nurodomos sumos, kurios yra tvirtinamos kaip skirtos nuostolių kompensavimui. Pirmasis sprendimas aiškiai patvirtina 6 mln. EUR (DEM 11,7 mln.) pagalbą veiklai, kuri gali padengti dalį nuostolių pagal sutartis, sudarytas po 1990 m. liepos 1 d., o antrasis, atitinkamai 23,82 mln. EUR (DEM 46,6 mln.) padengti dalį nuostolių, patirtų pagal sutartis, sudarytas po 1990 m. liepos 1 d. Šios pagalbos lėšos buvo skirtos kompensuoti konkrečius nuostolius, nebuvo nurodyta, kad likusioji veiklos sąnaudoms sumažinti skirtos pagalbos gali būti panaudojama kitiems nuostoliams padengti, tačiau tai nereiškia, kad pagalba buvo skirta kitiems tikslams. Vokietijos pateiktame pranešime buvo aiškiai nurodyta, kad šios pagalbos lėšos buvo skirtos nuostoliams kompensuoti.

(109)

Komisija pažymi, kad privatizavimo sutartyje ir kituose aiškinamuose dokumentuose buvo išvardytos įvairios pagalbos kategorijos. Šiame dokumente buvo nurodyta, kad restruktūrizavimo laikotarpiu nuostolių kompensavimui skirta suma yra tikslingai nurodoma 285 mln. EUR (557,6 mln. DEM). Ta pati pagalbos klasifikacija į atskiras kategorijas yra naudojama ir pašalinio poveikio ataskaitose, kuriais remdamasi Komisija kontroliavo, ar pagalba yra naudojama pagal įvairias paskirtis įmonę restruktūrizuojant, kaip buvo patvirtinta Komisijos. Komisijos sprendimai, perduoti Vokietijai 1993 m. kovo mėn. ir 1994 m. sausio mėn. patvirtino pagalbą veiklos sąnaudoms sumažinti, kuri buvo konkrečiai nurodoma kaip skirta nuostolių kompensavimui įmonės restruktūrizavimo laikotarpiu.

(110)

Komisija atsižvelgia į tai, kad pašalinio poveikio ataskaitose nebuvo atsižvelgta į tai, kad buvo išnaudotos sumos, sukauptos pagal specialiąją garantiją (…) (9) EUR ((…) DEM) ir nuosavo kapitalo garantiją – (…) EUR ((…) DEM) – iš viso (…) EUR ((…)DEM). Šios išlaidos, kurios buvo neteisingai priskirtos laivų statybos sutartims, buvo realizuotos tik 1995 m. pabaigoje. Tačiau, netgi jeigu yra atsižvelgiama į šias su garantijomis susijusias sąnaudas, restruktūrizavimo laikotarpiu patirti nuostoliai buvo žymiai mažesni, nei patvirtinta pagalba jiems padengti.

(111)

Nors Komisija gali sutikti atsižvelgti į sąnaudas, atsiradusias dėl specialiosios ir nuosavo kapitalo garantijos, kadangi pagal savo pobūdį tokios sąnaudos yra susijusios su konkrečiomis sutartimis ir paprastai patiriamos tik po to, kai yra pristatyti konkretūs laivai, restruktūrizavimo sąnaudos, įmonės patirtos po 1995 m. gruodžio mėn. negali būti vertinamos tokiu pačiu principu. Iš tiesų, privatizavimo sutartyje buvo aiškiai parodyta, kad bendrovė turi įdarbinti tam tikrą minimalų darbininkų skaičių iki 1995 m. pabaigos. Jeigu bendrovė nevykdo šio įsipareigojimo, ir įdarbino mažiau darbuotojų, jai buvo taikomos griežtos nuobaudos. Visa Komisijos patvirtinta pagalba bendrovės veiklos nutraukimui ir nuostolių padengimui galėjo būti naudojama tik per restruktūrizavimo laikotarpį, kuris pasibaigia 1995 m. gruodžio mėn. Todėl buvo visiškai aišku nuo pat pradžių, kad jeigu KWW norėtų atleisti tam tikrus nereikalingus darbuotojus, jai būtų tekę laukti iki 1995 m. pabaigos, ir kad tokio darbuotojų atleidimo sąnaudų negalima buvo dengti iš lėšų, skirtų kaip pagalba bendrovės veiklos nutraukimui ir veiklos išlaidų sumažinimui. Toks laikotarpių apribojimas buvo labai aiškus nuo pat privatizavimo proceso pradžios. Pirmiausia, šios logikos pakeisti buvo neįmanoma, kaip ir neįmanoma perskirstyti restruktūrizavimo sąnaudų, patirtų po 1995 m. gruodžio mėn., priskiriant jas sutartims, kurios buvo sudarytos iki tos datos. Antra, restruktūrizavimas vykęs po 1995 m. nesumažino nuostolių įgyvendinant sutartis po tos datos. Trečia, privatizavimo sutarties nuostata, verčianti bendrovę įdarbinti tam tikrą darbuotojų skaičių, yra iš išorės primestas ir atskiras įpareigojimas, kuris negali būti siejamas su konkrečiomis sutartimis.

(112)

Vertindama KWW teiginius, kad pagalba buvo panaudota įmonės restruktūrizavimui, o tai reiškia, pagal paskirtį, Komisija pastebi, kad, kadangi faktiniai nuostoliai per restruktūrizavimo laikotarpį buvo mažesni, nei išmokėta pagalba tokiems nuostoliams padengti, perteklinės lėšos galėjo būti panaudotos kitiems tikslams. Tačiau, pagal Komisijos turimą informaciją, visų kitų kategorijų pagalba, kuriais buvo patvirtinta pagalba restruktūrizavimui, buvo visa išnaudota, kadangi visa šiam tikslui skirta pagalba buvo visiškai išnaudota. Kadangi Komisijos sprendimuose pagalbos sumos ir kategorijos buvo griežtai apibrėžtos, restruktūrizavimui negalėjo būti naudojama jokia papildoma pagalba.

(113)

Kadangi nei KWW, nei Vokietija nepateikė jokio papildomo paaiškinimo dėl to, kaip faktiškai buvo panaudota likusi 55,423 mln. EUR (108,399 mln. DEM) suma, Komisija, remdamasi jos turima informacija, daro išvadą, kad 55,423 mln. EUR (108,399 mln. DEM) buvo panaudoti ne tiems tikslams, kaip buvo patvirtinta Komisijos.

(114)

Pagal Komisijos sprendimus, tvirtinančius pagalbą, laivų statybos įmonės gaus tik restruktūrizavimui reikalingą pagalbą, ir Komisija įsipareigojo kontroliuoti, kaip laikomasi šios nuostatos. Dėl šios priežasties tik tiesioginių nuostolių kompensacija gali būti laikoma suderinama su Komisijos sprendimais, patvirtinančiais pagalbos skyrimą.

(115)

Komisija pažymi, kad tik tokia pagalba, kuri yra skiriama laikantis patvirtinančių pagalbą Komisijos sprendimų nuostatų, tenkina tokio pagalbos skyrimo sąlygas, taip pat yra naudojama pagal tą paskirtį, kaip buvo numatyta, gali būti laikoma atitinkanti Komisijos sprendimų sąlygas, ir dėl tos priežasties, suderinama su bendrąja rinka. Todėl pagalba, kuri netenkina šių sąlygų, yra automatiškai laikoma pažeidžiančia sprendimų sąlygas, ir dėl to laikoma nesuderinama su bendrąja rinka.

(116)

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes Komisija daro išvadą, jog visa Komisijos patvirtinta pagalba KWW restruktūrizavimui buvo 637,5 mln. EUR (1 246,9 mln. DEM). Tačiau Komisija pažymi, kad KWW negavo 42,1 mln. EUR (82,400 mln. DEM) pagalbos veiklos sąnaudoms sumažinti, t. y. suma, atitinkanti nurašytus senus trumpalaikius įsipareigojimus, ir kad KWW gavo 5,4 mln. EUR (10,5 mln. DEM) mažiau Wettbewerbshilfe, nei buvo patvirtinta.

(117)

Kadangi KWW neįvykdė sutarties dėl pinigų transporterių, aišku, kad negalėjo gauti kompensacijos nuostoliams pagal šias sutartis padengti. Kaip jau buvo aiškinta anksčiau, į tai, kad ši pagalba nebuvo išmokėta, mes neatsižvelgiame.

(118)

Komisija pažymi, kad pagal auditoriaus ataskaitą apie pagalbą, kurią KWW gavo iki 1995 m. gruodžio 31 d., KWW gavo 230,08 mln. EUR (450 mln. DEM) tiesiogiai nuostoliams kompensuoti, ir 31,95 mln. EUR (62,5 mln. DEM), kaip kompensaciją už negautą Wettbewerbshilfe, t. y. iš viso 262 mln. EUR (512,5 mln. DEM) kaip kompensaciją už nuostolius, patirtus per restruktūrizavimo laikotarpį.

(119)

Komisija toliau pažymi, kad 1999 m. birželio 30 d. Vokietijos laišku pateikti dokumentai, įskaitant 1997 m. balandžio 27 d. auditoriaus ataskaitą, nurodė, kad nuostoliai, kurie turėjo būti padengti pagalbos lėšomis 1996 m. gruodžio 31 d. sudarė tik 201,048 mln. EUR (393,216 mln. DEM). Atsižvelgiant į papildomus nuostolius, atsiradusius dėl kai kurių garantijų, ši suma turėtų būti padidinta (…) EUR ((…) DEM) iki 206,613 mln. EUR (404,101 mln. DEM).

(120)

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus veiksnius, Komisija pažymi, kad pagal jos turimą informaciją, KWW yra gavusi 262,037 mln. EUR (512,5 mln. DEM) pagalbos restruktūrizavimo laikotarpiu patirtiems nuostoliams kompensuoti, o faktiniai per tą laikotarpį patirti nuostoliai sudarė 206,613 mln. EUR (404,101 mln. DEM). Tai rodo, kad KWW yra gavusi 55,423 mln. EUR (108,399 mln. DEM) perteklinės pagalbos veiklos sąnaudoms sumažinti nuostoliams kompensuoti.

(121)

Tačiau Komisija atsižvelgia į tai, kad Kvaerner negavo 42,1 mln. EUR (82,4 mln. DEM) anksčiau Komisijos patvirtintos pagalbos veiklos sąnaudoms sumažinti įmonės restruktūrizavimui, kuri, Komisijos nuomone, galėtų būti atskaitoma iš perteklinės pagalbos nuostolių kompensavimui. Perteklinės pagalbos nuostoliams padengti kompensavimas negauta pagalba veiklos sąnaudoms sumažinti, atitinka Komisijos įsipareigojimus, prisiimtus pagalbą patvirtinančiuose sprendimuose, užtikrinti, kad pagalbos gavėjas gautų tik įmonės restruktūrizavimui reikalingą pagalbą. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, galima daryti išvadą, kad faktiškai išieškotinos pagalbos suma yra 13 293 077 EUR (25 999 000 DEM).

(122)

Galiausiai, nors Komisija ir nepradėjo tyrimo procedūros šiuo klausimu, KWW pateikė toliau išdėstytą paaiškinimą dėl maždaug 400 mln. DEM (205 mln. EUR) pervedimų grynais, apie kuriuos Vokietijos spauda paskelbė 1999 m. birželio 12 d., ir dėl kurių Komisija paprašė pateikti informacijos (žr. 1 dalį).

(123)

Kvaerner grupė pradėjo taikyti grynųjų pinigų fondo sudarymo sistemą, pagal kurią iš įvairių bendrovių gaunamos lėšos yra konsoliduojamos į fondą, iš kurio yra vykdomi visi mokėjimai (pagal įsipareigojimus ir kiti). KWW prisijungė prie šio bendro pinigų fondo 1998 m. KWW įnašas į bendrą grynųjų pinigų fondą buvo daromi KWW teikiant grąžintinas paskolas jos globojančiajai bendrovei „Kvaerner a. s.“

(124)

Apie lėšų konsolidavimą su „Kvaerner a. s.“ reikėtų pažymėti, kad (…).

(125)

Didžiausias 172,877 mln. EUR KWW grynųjų pinigų fondas buvo sudarytas 1999 m. birželio mėn. (spaudai buvo kažkokiu būdu pateiktas neteisingas didesnis 200 mln. EUR skaičius), iš kurių (…) EUR buvo panaudota kaip užstatas už garantijas. KWW įsipareigojimai iš karto po to buvo padengti iš grynųjų pinigų fondo, kuris sumažėjo (…) EUR, o maždaug (…) EUR pasiliko kaip „laisvi“ gryni pinigai.

(126)

1999 m. birželio mėn. bendrovės grynųjų lėšų šaltinis buvo teigiami pinigų srautai per laikotarpį nuo 1996 iki 1998, laivų savininkų mokėjimai už pervežimus 1998 m. ir 1999 m. pradžioje, ir nemažų sumų pradiniai įnašai pagal labai stambias laivų statybos sutartis (tokie mokėjimai per laikotarpį nuo 1998 m. vidurio iki 1999 m. birželio mėn. sudarė (…) EUR). Laikinas grynųjų pinigų fondo padidėjimo pobūdis 1999 m. birželio mėn. ir tokios padėties sąryšis su pirminiais įnašais dar yra iliustruojamas ir tuo, kad 1999 m. pabaigoje bendras grynųjų pinigų fondo perteklius buvo tik (…) KWW naudai, palyginus su pradiniais įnašais pagal naujus užsakymus, kurie tuo metu sudarė (…) EUR.

(127)

Tokie apskaičiavimai rodo, kad grynųjų pinigų pervedimai, apie kuriuos Vokietijos spauda pranešė 1999 m., nebuvo susiję su pertekline pagalba, kuri buvo suteikta per restruktūrizavimo laikotarpį, kuris baigėsi 1995 metais.

(128)

Kaip buvo paaiškinta Komisijos sprendime pradėti procedūrą, 1999 m. birželio 12 d. Vokietijos spauda pranešė, kad „Kvaerner Warnow Werft“ suteikė maždaug 400 mln. DEM paskolą savo globojančiajai bendrovei „Kvaerner a. s.“ Savo 1999 m. birželio 16 d. laišku Komisija paprašė Vokietijos pateikti informacijos apie pervestų lėšų kilmę, siekdama įsitikinti, kad šios lėšos nėra perteklinės lėšos suteiktos bendrovei kaip pagalba įmonės restruktūrizavimui 1993–1995 metais, ar kitų lėšų iš įmonei skirtos pagalbos. Galiausiai, 1999 m. rugsėjo 19 d. Vokietija pateikė visą reikalingą informaciją. Išsamesnė informacija apie šią preliminarią procedūrą buvo pateikta sprendimo pradėti procedūrą I.1. ir I.2. punktuose.

(129)

Savo 2000 m. vasario 29 d. laišku Komisija informavo Vokietiją apie savo sprendimą dėl pirmiau minėtosios pagalbos pradėti EB Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (10). Kaip nusprendė Europos Bendrijų Teismas bendrose bylose C-74/00 P ir C-75/00 P (11), „kadangi šiuo atžvilgiu nėra jokių kitų nuostatų, pagrindinis reikalavimas, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, yra užtikrinimas, kad Komisija negalėtų neribotam laikui atidėti savo pareigos naudotis savo įgaliojimais įgyvendinimo“. Tačiau šiai konkrečiai procedūrai tokia nuostata nėra aktuali, kadangi 1999 m. kovo 22 d. Tarybos Procedūriniame reglamente (EB) Nr. 659/1999, nustatančiame išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (12), yra nuostata dėl tyrimo trukmės. Pagal 7 straipsnio 6 ir 7 dalis, „Komisija pagal galimybes stengiasi priimti sprendimą per 18 mėnesių po formalaus tyrimo proceso pradžios … Pasibaigus šio straipsnio 6 dalyje nustatytam terminui ir suinteresuotosios valstybės narės prašymu Komisija per du mėnesius priima sprendimą, remdamasi turima informacija“. Komisija konstatuoja, kad Vokietija neprašė leisti taikyti šią nuostatą.

(130)

Be to, ir Vokietija savo 2003 m. birželio 4 d. laišku, ir pagalbos gavėjo globojančioji bendrovė, remiami 2004 m. sausio 5 d. Norvegijos Pramonės ir prekybos ministerijos laiško, paprašė Komisijos palaukti, kol Teismas priims sprendimą byloje C-181/02oP (13). Dėl tos priežasties KWW negali teigti, kad buvo pažeistas „pagrindinis teisinio tikrumo užtikrinimo reikalavimas“, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji taip pat tęsė derybas su Komisija ir 2004 m. gegužės mėn. pateikė naujus, nors ir su reikalu nesusijusius dokumentus.

(131)

Komisija pabrėžia, kad ne tik Komisijos sprendimai, patvirtinantys pagalbą „Kvaerner Warnow Werft“ buvo labai specifiniai ir unikalūs, bet ir apskritai, visos susijusios aplinkybės, daugiausia susidariusios dėl Vokietijos susijungimo. Pirmiausia, sprendimai buvo priimti remiantis konkrečiu teisiniu pagrindu, t. y. Direktyvos 90/684/EEB 10a straipsniu, – pagal kurį buvo leista skirti ypač didelės apimties pagalbą; kita vertus, Taryba nustatė labai trumpą laikotarpį, per kurį pagalba turėjo būti išmokėta (iki 1993 m. gruodžio 31 d.). Kadangi pagalbai numatytos skirti sumos buvo grindžiamos labai apytikriais apskaičiavimais, pagalbą tvirtinančiuose sprendimuose buvo pabrėžta, kad Komisija privalo užtikrinti, kad laivų statybos įmonės Naujosiose žemėse gautų tik restruktūrizavimui reikalingą pagalbą. Specifinės nuostatos dėl pagalbos sumų suderinamumo ex-post kontrolės, kurios iš esmės nėra įprastos, ir yra išskirtinės, buvo įgyvendinamos numatant, kad turi būti teikiamos pašalinio poveikio ataskaitos, kurios ne tik turėjo užtikrinti, kad jokios kitos įmonės, išskyrus KWW, negautų pagalbos, bet ir numatė specialias ataskaitas apie Kvaerner gautas pagalbos sumas, ir šios įmonės nuostolius įgyvendinant kai kurias laivų statybos sutartis, kuriems padengti buvo patvirtinta skirti valstybės pagalbą.

(132)

Kadangi pagalbą patvirtinančiuose sprendimuose buvo aiškiai pasakyta, kad tik pagalba skirta įmonės restruktūrizavimui gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, ir kad specialios kontrolės priemonės buvo nustatytos siekiant kontroliuoti nuostolių vykdant laivų statybos kontraktus raidą, pagalbos gavėjas negali teigti, kad jis turėjo teisėtus lūkesčius perteklines pagalbos sumas pasilikti sau. Komisija niekada nėra pareiškusi, kad nepaisant sprendimų formuluočių, jos įsipareigojimai Tarybai ir specialios jos vykdomos kontrolės, pagalba nuostoliams kompensuoti galėjo būti laikoma viena suma. KWW žinojo, kad tokios didelės pagalbos sumos, apskaičiuotos remiantis apytiksliais duomenimis ir labai paskubomis, bendros sumos sistema negalėjo atitikti griežtos valstybės pagalbos kontrolės reikalavimų.

(133)

Komisija daro išvadą, kad 13 293 077 EUR (25 999 000 DEM) pagalbos veiklos sąnaudoms sumažinti, kurią Vokietija suteikė KWW, neatitiko Komisijos pranešimų Vokietijai, kuriuos ji pateikė savo 1993 m. kovo 3 d. ir 1994 m. sausio 17 d. laiškais, pagal kuriuos laivų statybos įmonės Naujosiose žemėse galėjo gauti tik įmonių restruktūrizavimui reikalingą pagalbą. Kadangi tik pagalba, kuri atitinka Komisijos sprendimus, priimtus pagal Direktyvą 90/684/EEB, gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka pagal EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalies e punktą, Komisija daro išvadą, kad 13 293 077 EUR (25 999 000 DEM) pagalba nėra suderinama su bendrąja rinka pagal EB Sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(134)

Pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl neigiamų sprendimų dėl neteisėtai suteiktos pagalbos, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo. Išieškoma pagalba skaičiuojama su palūkanomis už laikotarpį nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo gavėjui dienos iki jos išieškojimo dienos,