2005L0036 — LT — 01.01.2007 — 001.002

---

Šis dokumentas yra skirtas tik informacijai, ir institucijos nėra teisiškai atsakingos už jo turinį

►B	EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2005/36/EB 2005 m. rugsėjo 7 d. dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (tekstas svarbus EEE) (OL L 255, 30.9.2005, p.22)

iš dalies keičiamas:

		Oficialusis leidinys
		No	page	date
►M1	TARYBOS DIREKTYVA 2006/100/EB 2006 m. lapkričio 20 d.	L 363	141	20.12.2006

pataisytas:

►C1	Klaidų ištaisymas, OL L 271, 16.10.2007, p. 18  (05/36)

---

▼B

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2005/36/EB

2005 m. rugsėjo 7 d.

dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo

(tekstas svarbus EEE)

I ANTRAŠTINĖ DALIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Tikslas

Ši direktyva nustato taisykles, pagal kurias valstybė narė, suteikianti galimybę savo teritorijoje užsiimti reglamentuojama profesija atsižvelgiant į specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimą (toliau — priimančioji valstybė narė), pripažįsta vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse (toliau — kilmės valstybė narė) įgytą profesinę kvalifikaciją, ir kurios leidžia turinčiajam minėtą kvalifikaciją užsiimti ta profesija.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1.  Ši direktyva taikoma visiems valstybės narės piliečiams, įskaitant ir užsiimančius laisvomis profesijomis, pageidaujantiems savarankiškai arba pagal darbo sutartį užsiimti reglamentuojama profesija kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie įgijo savo profesinę kvalifikaciją.

2.  Kiekviena valstybė narė gali leisti savo teritorijoje pagal jos nustatytas taisykles užsiimti reglamentuojama profesija pagal 3 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės piliečiams, turintiems profesinės kvalifikacijos įrodymą, įgytą ne toje valstybėje narėje. III antraštinės dalies III skyriaus reglamentuojamų profesijų atstovams suteikiant pradinį pripažinimą laikomasi tame skyriuje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų.

3.  Jei tam tikrai reglamentuojamai profesijai atskira Bendrijos teisine priemone nustatytos kitos specialios nuostatos, tiesiogiai susijusios su profesinės kvalifikacijos pripažinimu, atitinkamos šios direktyvos nuostatos netaikomos.

3 straipsnis

Apibrėžimai

1.  Šioje direktyvoje taikomi tokie sąvokų apibrėžimai:

2.  Profesija, kurią praktikuoja I priede išvardytų asociacijų ar organizacijų nariai, laikoma reglamentuojama profesija.

Pirmoje pastraipoje nurodytų asociacijų ar organizacijų tikslas visų pirma yra skatinti ir išlaikyti aukštą atitinkamos profesinės srities standartą. Tuo tikslu jos yra specialia forma valstybių narių pripažintos ir suteikia formalios kvalifikacijos įrodymus savo nariams, užtikrina, kad jų nariai laikytųsi jų nustatytų profesinės veiklos taisyklių, ir suteikia jiems teisę naudotis profesiniu vardu ar skiriamuoju raštu arba naudotis tą formalią kvalifikaciją atitinkančiu statusu.

Visuomet, kai valstybė narė suteikia pirmojoje pastraipoje minimai asociacijai ar organizacijai pripažinimą, ji informuoja Komisiją, kuri paskelbia atitinkamą pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

3.  Trečiosios šalies išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas laikomas formalios kvalifikacijos įrodymu, jei jo turėtojas turi trejų metų atitinkamos profesijos patirtį valstybės narės, kuri pripažino tą formalios kvalifikacijos įrodymą pagal 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, teritorijoje ir tą patirtį pripažįsta ta valstybė narė.

4 straipsnis

Pripažinimo rezultatai

1.  Priimančiajai valstybei narei pripažinus profesinę kvalifikaciją asmuo gali užsiimti toje valstybėje narėje ta pačia profesija, kuriai jis laikomas turinčiu kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, ir verstis ja priimančioje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai.

2.  Taikant šią direktyvą, profesija, kuria pareiškėjas pageidauja užsiimti priimančiojoje valstybėje narėje, yra ta pati, kuriai jis laikomas turinčiu kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, jei apimama veikla yra panaši.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

LAISVAS PASLAUGŲ TEIKIMAS

5 straipsnis

Laisvo paslaugų teikimo principas

1.  Nepažeidžiant specialių Bendrijos teisės nuostatų ir šios direktyvos 6 bei 7 straipsnių, valstybės narės dėl jokių su profesine kvalifikacija susijusių priežasčių neriboja paslaugų teikimo laisvės kitoje valstybėje narėje:

2.  Šios antraštinės dalies nuostatos taikomos tik tuomet, kai paslaugos teikėjas nuvyksta į priimančiosios valstybės narės teritoriją laikinai arba vienkartinai užsiimti 1 dalyje nurodyta profesija.

Paslaugų teikimo laikinumas ir vienkartinumas įvertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, visų pirma pagal jo trukmę, dažnumą, reguliarumą ir tęstinumą.

3.  Jei paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą, jam taikomos profesinio, įstatyminio ar administracinio pobūdžio profesinės taisyklės, kurios yra tiesiogiai susijusios su profesine kvalifikacija, pvz., profesijos apibrėžimas, naudojimasis profesiniais vardais ir rimtas profesinis aplaidumas, tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su vartotojų apsauga ir sauga, o taip pat drausminės nuostatos, taikytinos priimančiojoje valstybėje narėje specialistams, užsiimantiems toje valstybėje narėje ta pačia profesija.

6 straipsnis

Išimtys

Pagal 5 straipsnio 1 dalį priimančioji valstybė narė kitoje valstybėje narėje įsisteigusius paslaugų teikėjus atleidžia nuo reikalavimų, kuriuos ji taiko savo teritorijoje įsisteigusiems specialistams, susijusių su:

Tačiau paslaugos teikėjas turi iš anksto arba skubiu atveju po to informuoti b punkte nurodytą instituciją apie paslaugas, kurias jis suteikė.

7 straipsnis

Išankstinė deklaracija, jei paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą

1.  Valstybės narės gali reikalauti, kad tuomet, kai paslaugos teikėjas pirmą kartą iš vienos valstybės narės persikelia į kitą paslaugoms teikti, jis turėtų iš anksto pateikti priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai raštišką deklaraciją su informacija apie bet kokį draudimą ar kitokias asmenines ar kolektyvines profesinės atsakomybės apsaugos priemones. Tokios deklaracijos atnaujinamos kartą per metus, jei paslaugos teikėjas per tuos metus ketina teikti laikinas arba vienkartines paslaugas toje valstybėje narėje. Paslaugos teikėjas gali pateikti deklaraciją bet kokia forma.

2.  Be to, pradedant teikti paslaugas arba jei iš esmės pasikeičia dokumentais patvirtinta padėtis, valstybės narės gali reikalauti, kad kartu su deklaracija būtų pateikti tokie dokumentai:

3.  Paslauga teikiama naudojantis įsisteigimo valstybės narės profesiniu vardu, jei toks profesinis vardas toje valstybėje narėje suteikiamas atitinkamai profesinei veiklai. Tas profesinis vardas nurodomas įsisteigimo valstybės narės oficialia kalba arba viena iš oficialių kalbų taip, kad būtų išvengta painiavos su priimančiosios valstybės narės profesiniu vardu. Jei įsisteigimo valstybėje narėje tokio profesinio vardo nėra, paslaugos teikėjas nurodo savo formalią kvalifikaciją tos valstybės narės oficialia kalba arba viena iš oficialių kalbų. Taikant išimtį, III antraštinės dalies III skyriuje nurodytais atvejais paslauga gali būti teikiama naudojantis priimančiosios valstybės narės profesiniu vardu.

4.  Jei paslaugos teikiamos pirmą kartą, kai profesija susijusi su visuomenės sveikata ar sauga, ir nėra automatiškai pripažįstamos pagal III antraštinės dalies III skyrių, priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija gali patikrinti paslaugos teikėjo profesinę kvalifikaciją iki pradedant teikti paslaugas. Toks išankstinis patikrinimas turi būti įmanomas tik tuomet, kai jo tikslas yra išvengti galimos didelės žalos paslaugos gavėjo sveikatai ar saugai dėl paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos trūkumo ir kai jis neviršija to, kas šiuo tikslu yra būtina.

Kompetentinga institucija stengiasi informuoti paslaugos teikėją apie savo sprendimą netikrinti jo kvalifikacijos ar kitus tokio patikrinimo rezultatus ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo deklaracijos ir kartu pateikiamų dokumentų gavimo. Kai yra sunkumų, dėl kurių gali būti vėluojama, kompetentinga institucija per vieną mėnesį informuoja paslaugos teikėją apie vėlavimo priežastį ir sprendimo, kuris turi būti priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo visų dokumentų gavimo, priėmimo laiką.

Kai yra esminis skirtumas tarp paslaugos teikėjo profesinės kvalifikacijos ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamo rengimo, kuris gali būti žalingas visuomenės sveikatai ar saugai, priimančioji valstybė narė suteikia paslaugos teikėjui galimybę, visų pirma tinkamumo testu, įrodyti, kad jis įgijo trūkstamų žinių ar kompetencijos. Bet kuriuo atveju turi būti įmanoma teikti paslaugą per vieną mėnesį po sprendimo, priimto pagal pirmesnės pastraipos nuostatas.

Jei kompetentinga institucija nereaguoja per pirmesnėse pastraipose nustatytus terminus, paslauga gali būti teikiama.

Kai kvalifikacijos patikrinamos pagal šią dalį, paslauga teikiama naudojant priimančios valstybės narės profesinį vardą.

8 straipsnis

Administracinis bendradarbiavimas

1.  Kiekvienos paslaugos teikimo atveju priimančios valstybės narės kompetentingos institucijos gali prašyti įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų suteikti bet kokią informaciją, susijusią su paslaugos teikėjo įsisteigimo teisėtumu ir veiklos tinkamumu, taip pat ir dėl kokių nors profesinio pobūdžio drausminių ar baudžiamųjų sankcijų nebuvimo. Įsisteigimo valstybės narės kompetentingos institucijos tokią informaciją pateikia pagal 56 straipsnio nuostatas.

2.  Kompetentingos institucijos užtikrina, kad būtų pateikta visa informacija, būtina tinkamai išnagrinėti paslaugos gavėjo skundus prieš paslaugos teikėją. Paslaugos gavėjai informuojami apie skundo nagrinėjimo baigtį.

9 straipsnis

Paslaugos gavėjams suteiktina informacija

Tais atvejais, kai paslauga teikiama naudojantis įsisteigimo valstybės narės profesiniu vardu arba paslaugos teikėjo oficialia kvalifikacija, be kitų Bendrijos teisėje nustatytų informacijos reikalavimų, priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos gali reikalauti paslaugos teikėjo suteikti paslaugos gavėjui tokią informaciją ar jos dalį:

III ANTRAŠTINĖ DALIS

ĮSISTEIGIMO LAISVĖ

I SKYRIUS

Rengimo įrodymo pripažinimo bendroji sistema

10 straipsnis

Taikymo sritis

Šis skyrius taikomas visoms profesijoms, kurių nereglamentuoja šios antraštinės dalies II ir III skyriai, toliau nurodytais atvejais, kai pareiškėjas dėl specifinių ir išskirtinių priežasčių neatitinka tuose skyriuose nustatytų reikalavimų:

11 straipsnis

Kvalifikacijos lygiai

13 straipsniui taikyti profesinės kvalifikacijos sugrupuojamos į šiuos toliau aprašomus lygius :

12 straipsnis

Vienodas kvalifikacijų traktavimas

Bet koks formalios kvalifikacijos įrodymas ar jų rinkinys, išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos, patvirtinantis sėkmingą rengimo Bendrijoje baigimą, kurį ta valstybė pripažįsta kaip lygiavertį ir suteikiantį turėtojui tas pačias teises dirbti pagal profesiją arba rengiantį dirbti pagal tą profesiją, laikomas formalios kvalifikacijos, kurios tipą reglamentuoja 11 straipsnis, įskaitant atitinkamą lygį, įrodymu.

Bet kokia profesinė kvalifikacija, kuri, nors ir neatitinka kilmės valstybėje narėje galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų reikalavimų dėl užsiėmimo profesija, tačiau suteikia turėtojui įgytas teises pagal šias nuostatas, taip pat laikoma tokios formalios kvalifikacijos įrodymu tokiomis pačiomis sąlygomis kaip išdėstyta pirmojoje pastraipoje. Ši nuostata taikoma ypač tuomet, kai kilmės valstybė narė padidina išsilavinimo, kuris yra būtinas norint pradėti užsiimti ir užsiiminėti profesija, lygį, ir jei asmuo, įgijęs išsilavinimą, kuris neatitinka naujų kvalifikacijos reikalavimų, naudojasi pagal nacionalinius įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus įgytomis teisėmis; šiuo atveju priimančioji valstybė narė, siekdama taikyti 13 straipsnį, įskaito ankstesnį formalųjį išsilavinimą kaip atitinkantį naująjį išsilavinimo lygį.

13 straipsnis

Pripažinimo reikalavimai

1.  Jei užsiimti reglamentuojama profesija priimančiojoje valstybėje narėje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, tos valstybės narės kompetentinga institucija leidžia dirbti pagal tą profesiją tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos jos piliečiams, tiems pareiškėjams, kurie turi kompetenciją patvirtinantį dokumentą ar formalios kvalifikacijos įrodymą, kurio kita valstybė narė reikalauja norint užsiimti ta profesija jos teritorijoje.

Kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti tokias sąlygas:

2.  Galimybė dirbti pagal profesiją, kaip aprašyta 1 dalyje, taip pat suteikiama pareiškėjams, kurie per pastaruosius 10 metų dvejus metus visu etatu dirbo pagal toje dalyje nurodytą profesiją kitoje valstybėje narėje, kuri tos profesijos nereglamentuoja, jei tie pareiškėjai turi vieną ar daugiau kompetenciją patvirtinančių dokumentų arba formalią kvalifikaciją įrodančius dokumentus.

Kompetenciją patvirtinantys dokumentai ar formalios kvalifikacijos įrodymai turi atitikti tokias sąlygas:

Pirmoje pastraipoje nurodyta dvejų metų profesinė patirtis gali būti nereikalaujama, jei pareiškėjo turimas formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina reglamentuojamą rengimą pagal 3 straipsnio 1 dalies e punktą kvalifikacijų lygiuose, aprašytuose 11 straipsnio b, c, d arba e punktuose. III priede išvardytos reglamentuojamo rengimo rūšys laikomos tokiu reglamentuojamu rengimu lygyje, aprašytame 11 straipsnio c punkte. III priedo sąrašas gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, kad būtų atsižvelgta į reglamentuojamą rengimą, kuris suteikia panašų profesinį standartą ir kuriuo mokomas asmuo rengiamas panašaus lygio pareigoms ir funkcijoms.

3.  Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies b punkto ir 2 dalies b punkto, priimančioji valstybė narė leidžia pradėti užsiimti ir užsiiminėti reglamentuojama profesija, jei dirbti pagal šią profesiją jos teritorijoje leidžiama tik turint kvalifikaciją, patvirtinančią sėkmingą aukštąjį ar universitetinį išsilavinimą, įgytą per ketverių metų trukmės kursą, ir kai pareiškėjas turi kvalifikaciją, nurodytą 11 straipsnio c punkte.

14 straipsnis

Kompensacinės priemonės

1.  13 straipsnis nedraudžia priimančiai valstybei narei reikalauti, kad pareiškėjas baigtų iki trejų metų trunkantį adaptacijos laikotarpį arba atliktų jo tinkamumo testą, jei:

2.  Jei priimančioji valstybė narė pasinaudoja šio straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe, ji turi pasiūlyti pareiškėjui pasirinkti adaptacijos laikotarpį ar tinkamumo testą.

Jei valstybė narė mano, kad dėl tam tikros profesijos būtina nukrypti nuo pirmesnėje dalyje nurodyto reikalavimo suteikti pareiškėjui galimybę pasirinkti adaptacijos laikotarpį ar tinkamumo testą, ji iš anksto informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją ir pateikia pakankamą leidžiančios nukrypti nuostatos pagrindimą.

Jei, gavusi visų būtiną informaciją, Komisija mano, kad antroje pastraipoje nurodyta leidžianti nukrypti nuostata yra netinkama arba ji neatitinka Bendrijos teisės, ji per tris mėnesius paprašo atitinkamos valstybės narės atsisakyti taikyti numatomą priemonę. Jei per pirmiau minėtą terminą Komisija nieko nenusprendžia, leidžianti nukrypti nuostata gali būti taikoma.

3.  Jei dirbant pagal profesiją reikia gerai žinoti nacionalinę teisę, ir dirbant pagal tą profesiją konsultavimas ir/arba pagalba nacionalinės teisės klausimais yra esminis ir pastovus tos profesinės veiklos ypatumas, priimančioji valstybė narė, nukrypdama nuo 2 dalyje nustatyto pareiškėjo teisės pasirinkti principo, gali numatyti adaptacijos laikotarpį arba tinkamumo testą.

Tai taip pat taikoma 10 straipsnio b ir c punktų atvejais, 10 straipsnio d punkto atveju dėl gydytojų ir gydytojų odontologų, 10 straipsnio f punkto atveju, — kai atvykusysis siekia pripažinimo kitoje valstybėje narėje, kurioje atitinkama profesine veikla užsiima bendrosios praktikos slaugytojai arba slaugytojai specialistai, turintys specialisto, rengiamo pagal kursą, po kurio suteikiami V priedo 5.2.2 punkte ir 10 straipsnio g punkte išvardyti profesiniai vardai, formalios kvalifikacijos įrodymą.

10 straipsnio a punkte nurodytais atvejais priimančioji valstybė narė gali reikalauti adaptacijos laikotarpio arba atlikti tinkamumo testą, jei atvykusysis užsiima profesine veikla savarankiškai arba kaip įmonės vadovas ir tam reikia žinoti ir taikyti specialias galiojančias nacionalines taisykles, o priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos iš savo šalies piliečių, kad jiems būtų leista užsiimti tokia veikla, reikalauja jas žinoti ir taikyti.

4.  Taikant šio straipsnio 1 dalies b ir c punktus, „iš esmės skirtingi dalykai“ — tai dalykai, kuriuos būtina žinoti, norint užsiimti profesija, ir kurių atvykusiojo pabaigto rengimo trukmė ar turinys labai skiriasi nuo priimančiosios valstybės narės reikalaujamųjų.

5.  Šio straipsnio 1 dalis taikoma tinkamai atsižvelgiant į proporcingumo principą. Svarbiausia, jei valstybė narė ketina reikalauti, kad pareiškėjas baigtų adaptacijos laikotarpį arba atliktų tinkamumo testą, ji iš pradžių turi įsitikinti, ar žinios, pareiškėjo įgytos per profesinę patirtį valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, gali visiškai arba iš dalies užpildyti 4 dalyje nurodytus esminius skirtumus.

15 straipsnis

Kompensacinių priemonių atsisakymas remiantis bendrosiomis platformomis

1.  Šiame straipsnyje „bendrosios platformos“ — tai kriterijų rinkinys, tinkamas kompensuoti profesinių kvalifikacijų esminius skirtumus, nustatytus tarp įvairiose valstybėse narėse esančių tam tikros profesijos rengimo reikalavimų. Šie esminiai skirtumai nustatomi palyginant rengimo trukmę ir turinį bent dviejuose trečdaliuose valstybių narių, įskaitant visas valstybes nares, kurios reglamentuoja tą profesiją. Rengimo turinio skirtumai gali susidaryti dėl esminių skirtumų tarp profesinių veiklų sričių.

2.  Šio straipsnio 1 dalyje apibrėžtas bendrąsias platformas Komisijai gali teikti valstybės narės arba profesinės asociacijos arba organizacijos, atstovaujančios nacionaliniu ir Europos lygiu. Jei Komisija, pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis, susidaro nuomonę, kad bendrosios platformos projektas padeda abipusiam profesinių kvalifikacijų pripažinimui, ji gali priemonių projektą pateikti tvirtinti 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

3.  Jei pareiškėjo profesinė kvalifikacija atitinka pagal šio straipsnio 2 dalį patvirtintoje priemonėje nustatytus kriterijus, priimančioji valstybė narė turėtų nutraukti kompensacinių priemonių pagal 14 straipsnį taikymą.

4.  Šio straipsnio 1–3 dalys neturi poveikio valstybių narių kompetencijai nuspręsti dėl profesinės kvalifikacijos, kuri reikalinga norint užsiimti profesija jų teritorijoje, taip pat dėl jų profesinio rengimo sistemų turinio bei organizavimo.

5.  Jei valstybė narė mano, kad pagal 2 dalį patvirtintoje priemonėje nustatyti kriterijai nebesuteikia pakankamų garantijų dėl profesinės kvalifikacijos, ji apie tai atitinkamai informuoja Komisiją, kuri, jei reikia, pateikia priemonės projektą 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

6.  Komisija iki 2010 m. spalio 20 d., pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie šio straipsnio veikimą ir, jei reikia, atitinkamus pasiūlymus dėl šio straipsnio pakeitimo.

II SKYRIUS

Profesinės patirties pripažinimas

16 straipsnis

Profesinės patirties reikalavimai

Jei valstybėje narėje leidžiama užsiimti viena iš IV priede išvardytų veiklos rūšių turint bendrųjų, komercinių ar profesinių žinių ir gebėjimų, ta valstybė narė pripažįsta ankstesnį užsiėmimą ta veikla kitoje valstybėje narėje kaip pakankamą tokių žinių ir gebėjimų įrodymą. Veikla turėjo būti užsiimama pagal 17, 18 ir 19 straipsnius.

17 straipsnis

IV priedo I sąraše išvardytos veiklos rūšys

1.  IV priedo I sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

2.  Šio straipsnio a ir d atvejais veikla neturėjo būti baigta užsiimti anksčiau kaip prieš 10 metų iki atitinkamas asmuo pateikia išsamų prašymą 56 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

3.  Šio straipsnio 1 dalies e punktas netaikomas ISIC nomenklatūros Ex 855 grupės veiklos rūšiai — kirpykloms.

18 straipsnis

IV priedo II sąraše išvardytos veiklos rūšys

1.  IV priedo II sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

2.  a ir d atvejais veikla neturėjo būti baigta užsiimti anksčiau kaip prieš 10 metų iki atitinkamas asmuo pateikia išsamų prašymą 56 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

19 straipsnis

IV priedo III sąraše išvardytos veiklos rūšys

1.  IV priedo III sąraše išvardytomis veiklos rūšimis anksčiau turėjo būti užsiimama:

2.  a ir c atvejais veikla neturėjo būti nustota užsiimti anksčiau kaip prieš 10 metų iki atitinkamas asmuo pateikė išsamų prašymą 56 straipsnyje nurodytai kompetentingai institucijai.

20 straipsnis

IV priedo veiklos rūšių sąrašų keitimas

Siekiant atnaujinti arba paaiškinti nomenklatūrą, IV priedo veiklos rūšių, kurioms taikomas profesinės patirties pripažinimas pagal 16 straipsnį, sąrašai gali būti iš dalies keičiami 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, jei dėl to nepasikeičia veiklos rūšys, susijusios su atskiromis kategorijomis.

III SKYRIUS

Pripažinimas remiantis būtiniausių rengimo reikalavimų derinimu

1 skirsnis

Bendrosios nuostatos

21 straipsnis

Automatinio pripažinimo principas

1.  Kiekviena valstybė narė pripažįsta tokį gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurios rūšys išvardytos atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose, kuris atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nurodytus atitinkamai 24, 25, 31, 34, 35, 38, 44 ir 46 straipsniuose, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą savo teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir jos išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Tokius formalios kvalifikacijos įrodymus turi išduoti valstybių narių kompetentingos institucijos, o prireikus kartu turi būti išduodami ir atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose išvardyti pažymėjimai.

Pirmos ir antros pastraipų nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms 23, 27, 33, 37, 39 ir 49 straipsniuose.

2.  Kiekviena valstybė narė užsiėmimo bendrąja medicinos praktika pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą tikslais pripažįsta V priedo 5.1.4 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį valstybių narių piliečiams išduoda kitos valstybės narės taikydamos 28 straipsnyje nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus.

Pirmesnės pastraipos nuostatos neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms 30 straipsnyje.

3.  Kiekviena valstybė narė pripažįsta akušerio formalios kvalifikacijos įrodymą, kurį valstybių narių piliečiams išduoda kitos valstybės narės, išvardytos V priedo 5.5.2 punkte, ir kuris atitinka 40 straipsnyje nurodytus būtiniausius rengimo reikalavimus ir 41 straipsnyje numatytus kriterijus, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą savo teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir jos išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas. Ši nuostata neturi įtakos įgytoms teisėms, nurodytoms 23 ir 43 straipsniuose.

4.  Valstybės narės nėra įpareigotos pripažinti V priedo 5.6.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą steigiant naujas visuomenei skirtas vaistines. Taikant šią dalį naujomis vaistinėmis taip pat laikomos vaistinės, kurios veikia trumpiau nei trejus metus.

5.  Architekto formalios kvalifikacijos įrodymas, nurodytas V priedo 5.7.1 punkte, kuris automatiškai pripažįstamas pagal šio straipsnio 1 dalį, įrodo rengimo kurso pabaigimą, kuris prasidėjo ne anksčiau kaip tame priede nurodytais atskaitos akademiniais metais.

6.  Kiekviena valstybė narė leidžia užsiimti gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių ir vaistininkų profesine veikla, jei turimas atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas, patvirtinantis, kad atitinkamas asmuo savo rengimo metu ir, kai tai reikalinga, įgijo žinias ir įgūdžius, nurodytus 24 straipsnio 3 dalyje, 31 straipsnio 6 dalyje, 34 straipsnio 3 dalyje, 38 straipsnio 3 dalyje, 40 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 3 dalyje.

24 straipsnio 3 dalyje, 31 straipsnio 6 dalyje, 34 straipsnio 3 dalyje, 38 straipsnio 3 dalyje, 40 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 3 dalyje nurodytos žinios ir įgūdžiai gali būti iš dalies keičiami 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant juos suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

7.  Kiekviena valstybė narė praneša Komisijai įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, kurias ji patvirtina dėl šio skyriaus reglamentuojamos srities formalios kvalifikacijos įrodymų išdavimo. Be to, kiek tai susiję su 8 skirsnyje nurodytos srities formalios kvalifikacijos įrodymu, šis pranešimas siunčiamas kitoms valstybėms narėms.

▼C1

Komisija skelbia atitinkamą pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, nurodydama valstybių narių patvirtintus oficialią kvalifikaciją įrodančius profesinius vardus ir, kai reikia, formalios kvalifikacijos įrodymą išduodančią instituciją, su juo pateikiamą pažymėjimą ir atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.1.3, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose nurodytą atitinkamą profesinį vardą.

▼B

22 straipsnis

Bendrosios rengimo nuostatos

Siejant su 24, 25, 28, 31, 34, 35, 38, 40, 44 ir 46 straipsniuose nurodytu rengimu:

23 straipsnis

Įgytos teisės

1.  Nepažeidžiant specifinių atitinkamų profesijų įgytų teisių, tais atvejais, kai valstybių narių turimi formalios kvalifikacijos įrodymai, suteikiantys galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesine veikla, neatitinka visų 24, 25, 31, 34, 35, 38, 40 ir 44 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, kiekviena valstybė narė pripažįsta pakankamu tų valstybių narių išduotą formalios kvalifikacijos įrodymą, jei jis patvirtina, kad sėkmingai baigtas rengimo kursas, prasidėjęs iki V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų atskaitos datų, ir kartu pateikiamas pažymėjimas, nurodantis, kad turėtojas veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

2.  Tokios pačios nuostatos taikomos formalios kvalifikacijos įrodymui, suteikiančiam galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesine veikla, gautam buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje, neatitinkančiam visų būtiniausių 24, 25, 31, 34, 35, 38, 40 ir 44 straipsniuose nurodytų rengimo reikalavimų, jei toks įrodymas patvirtina, kad sėkmingai baigtas rengimo kursas, prasidėjęs iki:

Pirmoje pastraipoje nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas suteikia turėtojui teisę užsiimti profesine veikla visoje Vokietijos teritorijoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų kompetentingų Vokietijos institucijų išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas.

3.  Nepažeidžiant 37 straipsnio 1 dalies nuostatų, kiekviena valstybė narė pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurį turi valstybių narių piliečiai, išduotą buvusioje Čekoslovakijoje, arba kurių rengimas Čekijoje ir Slovakijoje prasidėjo iki 1993 m. sausio 1 d., kai bet kurios iš minėtų valstybių narių institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o architektų atveju — kaip VI priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas, dėl galimybės užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko profesine veikla, nurodyta 45 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta 48 straipsnyje.

Kartu su tokiu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu turi būti pateikiamas tų pačių institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

4.  Kiekviena valstybė narė pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurį turi valstybių narių piliečiai, išduotą buvusioje Sovietų Sąjungoje, arba kurių rengimas prasidėjo:

jei bet kurios iš trijų pirmiau minėtų valstybių narių institucijos patvirtina, kad toks įrodymas turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų įrodymas, o architektų atveju — kaip VI priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas, dėl galimybės užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko profesine veikla, nurodyta 45 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta 48 straipsnyje.

Kartu su tokiu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu turi būti pateikiamas tų pačių institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

Buvusios Sovietų Sąjungos išduotų veterinarijos gydytojų formalios kvalifikacijos įrodymų atveju arba tuomet, kai rengimas Estijoje prasidėjo iki 1991 m. rugpjūčio 20 d., kartu su pirmesnėje pastraipoje nurodytu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu turi būti pateikiamas Estijos institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jos teritorijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

5.  Kiekviena valstybė narė pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurį turi valstybių narių piliečiai, išduotą buvusioje Jugoslavijoje, arba kurių rengimas Slovėnijoje prasidėjo iki 1991 m. birželio 25 d., kai minėtos valstybės narės institucijos patvirtina, kad toks formalios kvalifikacijos įrodymas jų teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir jų išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas, o architektų atveju — kaip VI priedo 6 punkte toms valstybėms narėms nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas, dėl galimybės užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo, gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio, vaistininko profesine veikla, nurodyta 45 straipsnio 2 dalyje, ir architekto veikla, nurodyta 48 straipsnyje.

Kartu su tokiu kompetenciją patvirtinančiu dokumentu turi būti pateikiamas tų pačių institucijų išduotas pažymėjimas, nurodantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla jų teritorijoje ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

6.  Kiekviena valstybė narė valstybės narės piliečiams, kurių gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas neatitinka tai valstybei narei V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.1.3, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose nurodytų profesinių vardų, kaip pakankamą pripažįsta tų valstybių narių išduotą formalios kvalifikacijos įrodymą, su kuriuo pateikiamas kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

Pirmoje pastraipoje nurodytas pažymėjimas turi nurodyti, kad formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina sėkmingą rengimo kurso pabaigimą atitinkamai pagal šios direktyvos 24, 25, 28, 31, 34, 35, 38, 40 ir 44 straipsnius ir jį išdavusi valstybė narė traktuoja taip pat, kaip kvalifikaciją, kurios profesiniai vardai išvardyti V priedo 5.1.1., 5.1.2, 5.1.3, 5.1.4, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.5.2 ir 5.6.2 punktuose.

▼M1

23a straipsnis

Konkrečios sąlygos

1.  Nukrypdama nuo šios direktyvos, Bulgarija gali leisti asmenims, turintiems iki 1999 m. gruodžio 31 d. Bulgarijoje suteiktą „фелдшер“ (feldsher) kvalifikaciją ir dirbantiems pagal šią profesiją pagal Bulgarijos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą 2000 m. sausio 1 d., toliau dirbti pagal minėtą profesiją, net jei dalis jų veiklos patenka į šios direktyvos nuostatų dėl atitinkamai medicinos gydytojų ir bendrosios praktikos slaugytojų taikymo sritį.

2.  1 dalyje paminėtų Bulgarijos „фелдшер“ (feldsher) kvalifikaciją turinčių asmenų profesinė kvalifikacija pagal šią direktyvą negali būti pripažįstama kitose valstybėse narėse kaip medicinos gydytojų ar bendrosios praktikos slaugytojų kvalifikacija pagal šią direktyvą.

▼B

2 skirsnis

Medicinos gydytojai

24 straipsnis

Pagrindinis medicininis rengimas

1.  Į pagrindinį medicininį rengimą turi būti leidžiama priimti tik turint diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę pradėti atitinkamas studijas universitete.

2.  Pagrindinį medicininį rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip šešerių metų trukmės studijos arba 5 500 valandų teorinio ir praktinio rengimo, kurį vykdo arba prižiūri universitetas.

Asmenų, kurie pradėjo studijas iki 1972 m. sausio 1 d., pirmojoje pastraipoje nurodytą rengimą gali sudaryti šešių mėnesių universitetinio lygio praktinis rengimas pagal dieninio mokymo programą, prižiūrint kompetentingoms institucijoms.

3.  Pagrindinis medicininis rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

25 straipsnis

Specializuotas medicininis rengimas

1.  Į specializuotą medicininį rengimą turi būti leidžiama priimti tik baigus patvirtintas šešerių metų studijas, kaip 24 straipsnyje nurodytos rengimo programos dalį, kurių metu rengiamas asmuo įgyja reikiamų pagrindinių medicinos žinių.

2.  Specializuotą medicininį rengimą turi sudaryti teorinis ir praktinis rengimas universitete arba medicinos mokomojoje ligoninėje arba, kai taikytina, sveikatos priežiūros įstaigoje, tuo tikslu patvirtintoje kompetentingų institucijų ar įstaigų.

Valstybės narės užtikrina, kad V priedo 5.1.3 punkte nurodytų specializuoto medicininio rengimo kursų trukmė būtų ne trumpesnė kaip nurodyta tame punkte. Rengimas turi būti prižiūrimas kompetentingų institucijų ar įstaigų. Jis turi apimti rengiamo gydytojo specialisto asmeninį dalyvavimą veikloje ir su tuo susijusią atsakomybę teikiant atitinkamas paslaugas.

3.  Rengimas turi vykti pagal dieninio mokymo programą specializuotose įstaigose, kurias pripažįsta kompetentingos institucijos. Jis turi apimti dalyvavimą padalinio, kuriame vyksta rengimas, visų rūšių medicinos veiklose, įskaitant darbą pagal iškvietimą (budėjimą), taip, kad rengiamas specialistas kompetentingų institucijų nustatyta tvarka paskirtų visą savo teorinę veiklą praktiniam ir teoriniam rengimuisi visą darbo savaitę ir visus metus. Už tokį darbą turi būti atitinkamai atlyginama.

4.  Valstybės narės išduoda specializuoto medicininio rengimo įrodymą tik tuomet, jei turimas V priedo 5.1.1 punkte nurodytas pagrindinio medicininio rengimo įrodymas.

5.  V priedo 5.1.3 punkte nurodyti trumpiausieji rengimo laikotarpiai gali būti keičiami 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant juos suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

26 straipsnis

Specializuoto medicininio rengimo tipai

21 straipsnyje nurodytas gydytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymas — tai toks įrodymas, kurį suteikia V priedo 5.1.2 punkte nurodytos kompetentingos institucijos ar įstaigos po atitinkamo specializuoto rengimo pagal įvairiose valstybėse narėse taikomus profesinius vardus, nurodytus V priedo 5.1.3 punkte.

Dėl naujų medicinos specialybių, bendrų bent dviems penktadaliams valstybių narių, įtraukimo į V priedo 5.1.3 punktą gali būti nuspręsta 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, siekiant atnaujinti šią direktyvą atsižvelgiant į nacionalinių teisės aktų pakeitimus.

27 straipsnis

Gydytojams specialistams būdingos įgytos teisės

1.  Priimančioji valstybė narė gali reikalauti gydytojų specialistų, kurių specializuotą nenuoseklų medicininį rengimą reglamentavo nuo 1975 m. birželio 20 d. galiojusios įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatos ir kurie savo specializuotą rengimą pradėjo ne vėliau kaip 1983 m. gruodžio 31 d., kad kartu su formalios kvalifikacijos įrodymu jie turėtų pažymėjimą, patvirtinantį, kad jie veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla bent trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki to pažymėjimo išdavimo.

2.  Kiekviena valstybė narė pripažįsta gydytojų specialistų kvalifikaciją, suteiktą Ispanijoje gydytojams, pabaigusiems specializuotą rengimą iki 1995 m. sausio 1 d., net jei tas rengimas neatitinka 25 straipsnyje numatytų būtiniausių reikalavimų, jei kvalifikacija patvirtinama kompetentingų Ispanijos institucijų išduotu pažymėjimu, patvirtinančiu, kad atitinkamas asmuo išlaikė specialios profesinės kompetencijos egzaminą, surengtą pagal išskirtines priemones dėl pripažinimo, nustatytas Karališkuoju dekretu 1497/99, siekiant nustatyti, ar atitinkamas asmuo turi žinių ir įgūdžių, sulyginamų su gydytojų, turinčių gydytojo specialisto kvalifikaciją, apibrėžtą Ispanijai V priedo 5.1.2 ir 5.1.3 punktuose.

3.  Kiekviena valstybė narė, kuri panaikino savo įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, susijusias su gydytojo specialisto, nurodyto V priedo 5.1.2 ir 5.1.3 punktuose, formalios kvalifikacijos įrodymo suteikimu, ir kuri patvirtino priemones, susijusias su įgytomis teisėmis savo piliečiams, suteikia kitų valstybių narių piliečiams teisę pasinaudoti tomis priemonėmis, jei toks formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas iki datos, kurią priimančioji valstybė narė nustojo išdavinėti tokius atitinkamos specialybės įrodymus.

Šių nuostatų panaikinimo datos nustatytos V priedo 5.1.3 punkte.

28 straipsnis

Šeimos medicinos praktikos specialusis rengimas

1.  Į šeimos medicinos praktikos specialųjį rengimą turi būti priimami tik asmenys, gavę diplomą, patvirtinantį, kad baigtos šešerių metų studijos, kaip 24 straipsnyje nurodytos rengimo programos dalis.

2.  Šeimos medicinos praktikos specialusis rengimas, kurį baigus suteikiamas formalios kvalifikacijos įrodymas, išduotas iki 2006 m. sausio 1 d., turi trukti ne trumpiau kaip dvejus metus pagal dieninio mokymo programą. Jei formalios kvalifikacijos įrodymas išduotas po tos datos, rengimas turi trukti ne trumpiau kaip trejus metus pagal dieninio mokymo programą.

Kai 24 straipsnyje nurodytoje rengimo programoje yra praktinis rengimas, kuris vykdomas patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą ir teikiančioje šeimos medicinos paslaugas, arba kurioje vykdoma nustatyta šeimos medicinos praktikos dalis arba patvirtintame centre, kuriame gydytojai vykdo pirminę sveikatos priežiūrą, tokio praktinio rengimo trukmė, ne ilgesnė kaip vieneri metai, gali būti įtraukta į pirmoje pastraipoje nurodytą trukmę, kai rengimo pažymėjimai išduodami ne anksčiau kaip 2006 m. sausio 1 d.

Antroje pastraipoje numatyta galimybė turi būti suteikiama tik valstybėms narėms, kuriose šeimos medicinos praktikos specialusis rengimas truko dvejus metus nuo 2001 m. sausio 1 d.

3.  Šeimos medicinos praktikos specialusis rengimas vyksta pagal dieninio mokymo programą, prižiūrint kompetentingoms institucijoms ar įstaigoms. Jis turi būti labiau praktinis nei teorinis.

Toks praktinis rengimas turi būti vykdomas ne trumpiau nei šešis mėnesius patvirtintoje ligoninėje, turinčioje atitinkamą medicinos įrangą bei teikiančią atitinkamas paslaugas ir ne trumpiau nei šešis mėnesius kaip patvirtintos šeimos medicinos praktikos dalis arba patvirtintame centre, kuriame gydytojai vykdo pirminę sveikatos priežiūrą.

Praktinis rengimas turi vykti kartu su kitomis sveikatos priežiūros institucijomis ar struktūromis, susijusiomis su šeimos medicina. Nepažeidžiant trumpiausių laikotarpių, nustatytų antroje pastraipoje, reikalavimo, ne ilgesnio kaip šešių mėnesių laikotarpio praktinis rengimas gali būti vykdomas ir kitose patvirtintose institucijose ar sveikatos priežiūros struktūrose, susijusiose su šeimos medicina.

Būtina, kad tokio rengimo metu rengiamasis asmeniškai dalyvautų gydytojų, su kuriais jis dirba, profesinėje veikloje ir dalintųsi su tuo susijusią atsakomybę.

4.  Valstybės narės išduoda šeimos medicinos praktikos formalios kvalifikacijos įrodymą tik tuomet, jei turimas V priedo 5.1.1 punkte nurodytas pagrindinio medicininio rengimo formalios kvalifikacijos įrodymas.

5.  Valstybės narės gali išduoti V priedo 5.1.4 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą gydytojui, kuris nebaigė šiame straipsnyje numatyto rengimo, tačiau pabaigė kitokį papildomą rengimą, kurį patvirtina valstybės narės kompetentingų institucijų išduotas formalios kvalifikacijos įrodymas. Tačiau jos negali suteikti formalios kvalifikacijos įrodymo, jei žinių lygis kokybiškai nelygiavertis žinioms, įgytoms per šiame straipsnyje numatytą rengimą.

Valstybės narės, inter alia, nustato, kiek pareiškėjo turimas papildomas rengimas ir jau įgyta profesinė patirtis gali pakeisti šiame straipsnyje numatytą rengimą.

Valstybės narės gali išduoti V priedo 5.1.4 punkte numatytą formalios kvalifikacijos įrodymą tik tuomet, jei pareiškėjas turi bent šešių mėnesių šeimos medicinos praktikos arba praktikos centre, kuriame gydytojai suteikia 3 dalyje nurodytų tipų pirminę sveikatos priežiūrą, patirtį.

29 straipsnis

Šeimos gydytojų profesinė veikla

Kiekviena valstybė narė pagal su įgytomis teisėmis susijusias nuostatas leidžia užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą tik tuomet, jei turimas V priedo 5.1.4 punkte nurodytas formalios kvalifikacijos įrodymas.

Valstybės narės gali netaikyti šio reikalavimo asmenims, kurie šiuo metu mokosi pagal specialaus šeimos medicinos rengimo programą.

30 straipsnis

Šeimos gydytojams būdingos įgytos teisės

1.  Kiekviena valstybė narė nustato įgytas teises. Tačiau ji, kaip įgytą teisę, gali suteikti teisę užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą neturint V priedo 5.1.4 punkte nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo visiems gydytojams, kurie turi šią teisę nuo tame punkte nurodytos atskaitos datos pagal nuostatas, taikomas medicinos profesijai, leidžiančias užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo profesine veikla, kurie tuo metu buvo įsisteigę jos teritorijoje, pasinaudodami 21 arba 23 straipsnio nuostatomis.

Kiekvienos valstybės narės kompetentingos institucijos paprašius išduoda pažymėjimą, patvirtinantį turėtojo teisę užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą neturint V priedo 5.1.4 punkte nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo gydytojams, kurie naudojasi įgytomis teisėmis pagal pirmą pastraipą.

2.  Kiekviena valstybė narė pripažįsta 1 dalies antroje pastraipoje nurodytus pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams kitų valstybių narių ir savo teritorijoje suteikia tokiems pažymėjimams tokią pačią galią kaip ir savo suteikiamiems formalios kvalifikacijos įrodymams, kurie leidžia užsiimti šeimos gydytojo veikla pagal jos nacionalinę socialinės apsaugos sistemą.

3 skirsnis

Bendrosios praktikos slaugytojai

31 straipsnis

Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas

1.  Pradėti bendrosios praktikos slaugytojų rengimą turi būti leidžiama priimti tik baigus bendrąjį 10 metų lavinimą, patvirtintą diplomu, pažymėjimu ar kitu valstybės narės kompetentingų institucijų išduodamu įrodymu arba pažymėjimu, patvirtinančiu sėkmingą lygiaverčio lygio egzaminų, skirtų įstoti į mokyklą, kurioje mokoma slaugos, išlaikymą.

2.  Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas suteikiamas pagal dieninio mokymosi programą ir turi apimti bent V priedo 5.2.1 punkte nurodytą programą.

V priedo 5.2.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

3.  Bendrosios praktikos slaugytojų rengimą turi sudaryti ne trumpesnės kaip trejų metų trukmės studijos arba 4 600 valandų teorinio ir klinikinio rengimo, kuomet teorinio rengimo trukmė turi sudaryti ne mažiau kaip trečdalį, o klinikinio rengimo — ne mažiau kaip pusę trumpiausios rengimo trukmės. Valstybės narės gali suteikti dalines išimtis asmenims, kurie dalį savo rengimo įgijo bent lygiaverčio lygio kursuose.

Valstybės narės užtikrina, kad slaugytojų rengimą vykdančios institucijos būtų atsakingos už teorinio ir klinikinio rengimo koordinavimą per visą studijų programos laiką.

4.  Teorinis rengimas — tai slaugytojų rengimo dalis, kurių metu rengiami slaugytojai įgyja profesinių žinių, supratimo ir įgūdžių, būtinų organizuoti, atlikti ir vertinti bendrąją sveikatos priežiūrą. Rengimą vykdo slaugos dėstytojai ir kiti kompetentingi asmenys slaugos mokyklose ir kitose rengimo institucijos parinktose mokymo įstaigose.

5.  Klinikinis rengimas — tai slaugytojų rengimo dalis, kurio metu rengiami slaugytojai kaip komandos nariai arba tiesiogiai sąveikaudami su sveikais arba sergančiais asmenimis ir/arba bendruomene, remdamiesi įgytomis žiniomis ir įgūdžiais, mokosi organizuoti, atlikti ir vertinti reikiamą visavertį slaugymą. Rengiami slaugytojai išmoksta ne tik kaip dirbti komandoje, bet ir kaip vadovauti jai ir organizuoti visą slaugymą, įskaitant sveikatos priežiūros mokymą asmenims ir mažoms grupėms sveikatos priežiūros institucijoje arba bendruomenėje.

Šis rengimas vyksta ligoninėse bei kitose sveikatos priežiūros institucijose ir bendruomenėje, atsakant už jį slaugos dėstytojams, bendradarbiaujant su kitais kvalifikuotais slaugytojais ir jiems padedant. Rengimo procese gali dalyvauti ir kitas kvalifikuotas personalas.

Rengiami slaugytojai dalyvauja atitinkamo padalinio veikloje, kuri atitinka jų rengimo kryptį, taip išmokdami prisiimti atsakomybę, susijusią su slaugos praktika.

6.  Bendrosios praktikos slaugytojų rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

32 straipsnis

Bendrosios praktikos slaugytojų profesinė veikla

Taikant šią direktyvą, bendrosios praktikos slaugytojų profesinė veikla — tai profesinė veikla, nurodyta V priedo 5.2.2 punkte.

33 straipsnis

Bendrosios praktikos slaugytojams būdingos įgytos teisės

1.  Taikant bendrąsias įgytų teisių taisykles bendrosios praktikos slaugytojams, 23 straipsnyje nurodyta veikla turi apimti visišką atsakomybę už paciento slaugymo planavimą, organizavimą ir administravimą.

2.  Lenkijos bendrosios praktikos slaugytojų kvalifikacijoms taikomos tik toliau nurodytos įgytų teisių nuostatos. Jei valstybių piliečių bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo suteiktas arba rengimas prasidėjo Lenkijoje iki 2004 m. gegužės 1 d. ir jis neatitinka 31 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, valstybės narės kaip pakankamą įrodymą pripažįsta tokius bendrosios praktikos slaugytojo formalios kvalifikacijos įrodymus, jei kartu pateikiamas pažymėjimas, nurodantis, kad tie valstybės narės piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė bendrosios praktikos slaugytojo veikla Lenkijoje toliau nurodytą laikotarpį:

Nurodyta veikla turi apimti visišką atsakomybę už paciento slaugymo planavimą, organizavimą ir administravimą.

3.  Valstybės narės pripažįsta slaugos formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Lenkijoje slaugytojams, kurie pabaigė rengimą iki 2004 m. gegužės 1 d., neatitinkantį 31 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, patvirtintą „bakalauro“ diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą 2004 m. balandžio 20 d. Akte dėl Akto dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų dalinio pakeitimo 11 straipsnyje (2004 m. gegužės 11 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. Sveikatos apsaugos ministro Reglamente dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai — matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų (2004 m. gegužės 13 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija), siekiant patvirtinti, kad atitinkamo asmens žinių ir kompetencijos lygis yra panašus į slaugytojų, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai apibrėžta V priedo 5.2.2 punkte.

▼M1

33(a) straipsnis

Rumunijos bendrosios praktikos slaugytojų kvalifikacijai bus taikomos tik šios nuostatos dėl įgytų teisių:

Jei valstybių narių piliečiams bendrosios praktikos slaugytojų kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai Rumunijoje buvo išduoti ar jei jų mokymasis šiai kvalifikacijai įgyti Rumunijoje prasidėjo iki įstojimo dienos ir jei jie neatitinka 31 straipsnyje numatytų būtiniausių mokymui nustatytų reikalavimų, valstybės narės pripažįsta oficialius bendrosios praktikos slaugytojų kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus (Certificat de competențe profesionale de asistent medical generalist) su aukštesniuoju profesiniu išsilavinimu, išduotus școală postliceală, kaip pakankamą kvalifikacijos įrodymą, jei kartu su juo pateikiamas pažymėjimas, nurodantis, kad tie valstybės narės piliečiai iš tiesų ir teisėtai Rumunijoje vertėsi bendrosios praktikos slaugytojų veikla bent penkerius iš eilės einančius metus per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

Minėta veikla turėjo apimti visiškos atsakomybės už ligonių slaugymo planavimą, organizavimą ir jo vykdymą prisiėmimą.

▼B

4 skirsnis

Gydytojai odontologai

34 straipsnis

Pagrindinis odontologinis rengimas

1.  Į pagrindinį odontologinį rengimą leidžiama priimti tik turint diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę pradėti atitinkamas studijas valstybės narės universitetuose ar jiems lygiavertėse aukštojo mokslo institucijose.

2.  Pagrindinį odontologinį rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės teorinės ir praktinės studijos, apimančios bent V priedo 5.3.1 punkte nurodytą programą, universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, kurioje vykdomas rengimas, pripažintas kaip esantis lygiaverčio lygio, arba prižiūrint universitetui.

V priedo 5.3.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

3.  Pagrindinis odontologinis rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

Šis rengimas turi suteikti jam įgūdžių, būtinų atlikti visus veiksmus, įskaitant anomalijų ir ligų, susijusių su dantų, burnos, žandikaulių ir kitų audinių profilaktika, diagnostika ir gydymu.

35 straipsnis

Specializuotas odontologinis rengimas

1.  Į specializuotą odontologinį rengimą turi būti leidžiama priimti tik baigus penkerių metų teorines ir praktines studijas pagal 34 straipsnyje nurodytą rengimo programą arba turint šios direktyvos 23 ir 37 straipsniuose nurodytus dokumentus.

2.  Specializuotą odontologinį rengimą turi sudaryti teorinis ir praktinis rengimas universiteto centre, gydymo mokymo ir tyrimų centre arba, kai taikytina, sveikatos priežiūros įstaigoje, tuo tikslu patvirtintoje kompetentingų institucijų ar įstaigų.

Specializuoto odontologinio rengimo pagal dieninio mokymo programą kursų trukmė turi būti ne trumpesnė kaip treji metai ir juos turi prižiūrėti kompetentingos institucijos ar įstaigos. Tai apima rengiamo gydytojo odontologo asmeninį dalyvavimą atitinkamos institucijos veikloje ir atsakomybę.

Minimalus rengimo laikotarpis, nurodytas antrojoje pastraipoje, gali būti keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

3.  Valstybės narės išduoda specializuoto odontologinio rengimo įrodymą tik tuomet, jei turimas V priedo 5.3.2 punkte nurodytas pagrindinio odontologinio rengimo įrodymas.

36 straipsnis

Gydytojų odontologų profesinė veikla

1.  Taikant šią direktyvą, gydytojų odontologų profesinė veikla — tai šio straipsnio 3 dalyje apibrėžta profesinė veikla, vykdoma pagal V priedo 5.3.2 punkte nurodytą profesinę kvalifikaciją.

2.  Gydytojo odontologo profesija turi būti grindžiama 34 straipsnyje nurodytu odontologiniu rengimu ir tai yra savita profesija, skirtinga nuo kitų bendrojo pobūdžio ar specializuotų medicinos profesijų. Norint užsiimti gydytojo odontologo veikla, būtina turėti V priedo 5.3.2 punkte nurodytą formalios kvalifikacijos įrodymą. Tokio formalios kvalifikacijos įrodymo turėtojai traktuojami taip pat, kaip tie, kuriems taikomas 23 arba 37 straipsnis.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad gydytojai odontologai paprastai galėtų užsiimti dantų, burnos, žandikaulių ir gretimų audinių anomalijų ir ligų profilaktikos, diagnostikos ir gydymo veikla, reikiamai atsižvelgus į normines nuostatas ir profesinės etikos taisykles V priedo 5.3.2 punkte nurodytomis atskaitos datomis.

37 straipsnis

Gydytojams odontologams būdingos įgytos teisės

1.  Kiekviena valstybė narė, siejant su gydytojų odontologų profesine veikla pagal V priedo 5.3.2 punkte nurodytą kvalifikaciją, pripažįsta gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, ►M1  išduotą Italijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Rumunijoje ◄ asmenims, kurie pradėjo savo medicininį rengimą ne vėliau kaip tam priede atitinkamai valstybei narei nurodytą atskaitos datą, jei turimas tos valstybės narės kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

Pažymėjimas turi patvirtinti, kad yra laikomasi tokių reikalavimų:

Asmenims, kurie sėkmingai pabaigė bent tris studijų metus, kurie atitinkamos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti kaip lygiaverčiai 34 straipsnyje nurodytam rengimui, antros pastraipos a punkte nurodytas trejų metų praktinio darbo patirties reikalavimas netaikomas.

Kalbant apie Čekiją ir Slovakiją, buvusioje Čekoslovakijoje įgytos formalios kvalifikacijos įrodymas pripažįstamas taip pat kaip ir Čekijos bei Slovakijos formalios kvalifikacijos įrodymas ir tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios nustatytos pirmesnėse pastraipose.

2.  Kiekviena valstybė narė pripažįsta gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Italijoje asmenims, kurie pradėjo savo universitetinį medicinos rengimą po 1980 m. sausio 28 d. ir ne vėliau kaip 1984 m. gruodžio 31 d., jei kartu pateikiamas Italijos kompetentingų institucijų išduotas pažymėjimas.

Pažymėjimas turi patvirtinti, kad yra laikomasi tokių reikalavimų:

Asmenims, kurie sėkmingai pabaigė bent trejus studijų metus, kurie atitinkamos valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti kaip lygiaverčiai 34 straipsnyje nurodytam rengimui, antros pastraipos a punkte nurodytas trejų metų praktinio darbo patirties reikalavimas netaikomas.

Asmenys, kurie pradėjo savo universitetinį medicininį rengimą po 1984 m. gruodžio 31 d., traktuojami taip pat, kaip pirmiau nurodytieji, jei pirmiau minėtos trejų metų studijos prasidėjo iki 1994 m. gruodžio 31 d.

5 skirsnis

Veterinarijos gydytojai

38 straipsnis

Veterinarijos gydytojų rengimas

1.  Veterinarijos gydytojų rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės teorinės ir praktinės studijos pagal dieninio mokymo programą, apimančios bent V priedo 5.4.1 punkte nurodytą programą, universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, kurioje vykdomas rengimas, pripažintas kaip esantis lygiaverčio lygio, arba prižiūrint universitetui.

V priedo 5.4.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

2.  Į veterinarijos gydytojų rengimą leidžiama priimti tik turint diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę pradėti atitinkamas studijas valstybės narės universitete ar aukštojo mokslo institucijose, kurių lygis valstybės narės pripažintas kaip lygiavertis atitinkamoms studijoms.

3.  Veterinarijos gydytojo rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

39 straipsnis

Veterinarijos gydytojams būdingos įgytos teisės

Nepažeidžiant 23 straipsnio 4 dalies, vertindamos valstybių narių piliečius, kurių veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas arba kurių rengimas prasidėjo Estijoje iki 2004 m. gegužės 1 d., valstybės narės pripažįsta tokį veterinarijos gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, jei kartu su juo pateikiamas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tokie asmenys veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla Estijoje ne trumpiau kaip penkerius metus iš eilės per septynerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

6 skirsnis

Akušeriai

40 straipsnis

Akušerių rengimas

1.  Akušerių rengimą turi sudaryti iš viso bent:

Valstybės narės užtikrina, kad akušerių rengimą vykdančios institucijos būtų atsakingos už teorinio ir klinikinio rengimo koordinavimą visą studijų programos laiką.

V priedo 5.5.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

2.  Į akušerio rengimą leidžiama priimti tik įvykdžius tokius reikalavimus:

3.  Akušerio rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

41 straipsnis

Akušerio formalios kvalifikacijos įrodymo pripažinimo tvarka

1.  V priedo 5.5.2 punkte nurodytas akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas automatiškai pripažįstamas pagal 21 straipsnį, jei jis atitinka tokius kriterijus:

2.  Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažymėjimą išduoda kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos. Jis patvirtina, kad jo turėtojas, įgijęs formalią akušerio kvalifikaciją, atitinkamą laikotarpį tinkamai užsiėmė akušerio veikla tuo tikslu patvirtintoje ligoninėje ar sveikatos priežiūros įstaigoje.

42 straipsnis

Akušerio profesinė veikla

1.  Šio skyriaus nuostatos taikomos akušerių veiklai, kiekvienos valstybės narės apibrėžtai nepažeidžiant 2 dalies ir vykdomai pagal V priedo 5.5.2 punkte nurodytus profesinius profesinius vardus.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad akušeriai galėtų užsiimti bent tokia veikla:

43 straipsnis

Akušeriams būdingos įgytos teisės

1.  Kiekviena valstybė narė valstybės narės piliečių, kurių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas atitinka visus 40 straipsnyje nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus, tačiau kuris pagal 41 straipsnį nepripažįstamas, jei kartu nepateikiamas 41 straipsnio 2 dalyje nurodytas praktinio darbo patirties pažymėjimas, atveju kaip pakankamą pripažįsta formalios kvalifikacijos įrodymą, tų valstybių narių išduotą iki V priedo 5.5.2 punkte nurodytos atskaitos datos, pateikiamą kartu su pažymėjimu, nurodančiu, kad šie piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip dvejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

2.  Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai taikomi valstybių narių piliečiams, kurių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas patvirtina, kad baigtas rengimas, įgytas buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje ir atitinkantis visus 40 straipsnyje nustatytus rengimo reikalavimus, jei pagal 41 straipsnį formalios kvalifikacijos įrodymas nepripažįstamas, išskyrus atvejus, kai kartu pateikiamas 41 straipsnio 2 dalyje nurodytas praktinio darbo patirties pažymėjimas, patvirtinantis, kad rengimo kursas buvo pradėtas iki 1990 m. spalio 3 d.

3.  Lenkijos akušerio formalios kvalifikacijos įrodymui taikomos tik toliau nurodytos įgytų teisių nuostatos.

Jei valstybių piliečių akušerio formalios kvalifikacijos įrodymas buvo suteiktas arba rengimas prasidėjo Lenkijoje iki 2004 m. gegužės 1 d. ir jis neatitinka 40 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, valstybės narės kaip pakankamą įrodymą pripažįsta tokius akušerio formalios kvalifikacijos įrodymus, jei kartu pateikiamas pažymėjimas, nurodantis, kad tie valstybės narės piliečiai veiksmingai ir teisėtai užsiėmė akušerio veikla toliau nurodytą laikotarpį:

4.  Valstybės narės pripažįsta akušerijos formalios kvalifikacijos įrodymą, išduotą Lenkijoje akušeriams, kurie pabaigė rengimą iki 2004 m. gegužės 1 d., neatitinkantį 40 straipsnyje nustatytų būtiniausių rengimo reikalavimų, patvirtintą „bakalauro“ diplomu, gautu pagal specialią tobulinimo programą, nurodytą 2004 m. balandžio 20 d. Akte dėl Akto dėl slaugytojo ir akušerio profesijų ir kitų teisės aktų dalinio pakeitimo 11 straipsnyje (2004 m. gegužės 11 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 92, 885 pozicija) ir 2004 m. gegužės 11 d. Sveikatos apsaugos ministro Reglamente dėl slaugytojų ir akušerių, turinčių vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą (brandos egzaminai — matura) ir baigusių medicinos licėjų ir medicinos profesines mokyklas, kuriuose mokoma slaugytojo ir akušerio profesijų, išsamių studijų reikalavimų (2004 m. gegužės 13 d. Lenkijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. 110, 1170 pozicija), siekiant patvirtinti, kad atitinkamo asmens žinių ir kompetencijos lygis yra panašus į akušerių, turinčių kvalifikaciją, kuri Lenkijai apibrėžta V priedo 5.5.2 punkte.

▼M1

43(a) straipsnis

Rumunijos akušerių kvalifikacijoms bus taikomos tik šios nuostatos dėl įgytų teisių:

Jei valstybių narių piliečiai, kurių oficialią akušerių kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (asistent medical obstetrică-ginecologie/akušerijos-ginekologijos slaugytojų ) buvo išduoti Rumunijoje iki įstojimo dienos ir jei jie neatitinka 40 straipsnyje numatytų minimalių mokymosi reikalavimų, valstybės narės pripažįsta tuos oficialią kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus tinkamu įrodymu akušerių veiklai vykdyti, jei prie jų pridedamas pažymėjimas, nurodantis, kad tie valstybių narių piliečiai iš tiesų ir teisėtai vertėsi akušerių veikla Rumunijoje bent penkerius iš eilės einančius metus per septynerius metus iki pažymėjimo išdavimo.

▼B

7 skirsnis

Vaistininkas

44 straipsnis

Vaistininko rengimas

1.  Į vaistininko rengimą turi būti leidžiama priimti tik turint diplomą ar pažymėjimą, suteikiantį galimybę pradėti atitinkamas studijas universitetuose ar aukštosiose mokyklose, kurių lygis pripažintas kaip lygiavertis.

2.  Vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymas turi patvirtinti, kad baigtas bent penkerių metų trukmės rengimas, apimantis bent jau:

Toks rengimo ciklas turi apimti bent V priedo 5.6.1 punkte aprašytą programą. V priedo 5.6.1 punkte nurodytas programos turinys gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

3.  Vaistininko rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

45 straipsnis

Vaistininko profesinė veikla

1.  Taikant šią direktyvą, vaistininko veikla — tai tokia veikla, kuria užsiimti vienoje ar daugiau valstybių narių leidžiama tik turint profesinę kvalifikaciją ir turintiems V priedo 5.6.2 punkte išvardytų tipų formalios kvalifikacijos įrodymus.

2.  Valstybės narės užtikrina, kad turintieji universiteto ar lygiaverčio lygio farmacijos formalios kvalifikacijos įrodymą, atitinkantį 44 straipsnio nuostatas, galėtų užsiimti bent toliau išvardyta veikla, prireikus taikant papildomos profesinės patirties reikalavimą:

3.  Jei valstybė narė leidžia užsiimti viena iš vaistininko veiklos rūšių tik kartu su V priedo 5.6.2 punkte nurodytų formalios kvalifikacijos įrodymu turint papildomą profesinę patirtį, ta valstybė narė pripažįsta kaip pakankamą kilmės valstybės narės kompetentingų institucijų išduotą pažymėjimą, nurodantį, kad atitinkamas asmuo užsiėmė šia veikla kilmės valstybėje narėje panašų laikotarpį.

4.  Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas pripažinimas netaikomas dvejų metų profesinės patirties laikotarpiui, kurio Liuksemburgo Didžioji Hercogystė reikalauja suteikiant valstybinę visuomenės vaistinės koncesiją.

5.  Jei 1985 m. rugsėjo 16 d. valstybė narė rengė konkurencinius egzaminus, skirtus iš 2 dalyje nurodytų įrodymų turėtojų atrinkti tuos, kuriems leidžiama tapti naujų vaistinių, dėl kurių įkūrimo buvo nuspręsta pagal nacionalinę geografinio paskirstymo sistemą, savininkais, ta valstybė narė, nukrypdama nuo šio straipsnio 1 dalies, gali toliau rengti tokius egzaminus ir reikalauti, kad juose dalyvautų valstybių narių piliečiai, turintys V priedo 5.6.2 punkte nurodytą vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymą arba kuriems taikomos 23 straipsnio nuostatos.

8 skirsnis

Architektas

46 straipsnis

Architekto rengimas

1.  Architekto rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip ketverių metų trukmės studijos pagal dieninio mokymo programą arba šešerių metų trukmės studijos, iš kurių ne trumpiau kaip trejus metus mokomasi pagal dieninio mokymo programą universitete arba lygiavertėje mokymo institucijoje. Pabaigus rengimą turi būti sėkmingai išlaikomi universitetinio lygio egzaminai.

Toks rengimas, kuris turi būti universitetinio lygio ir kurio pagrindinė sudėtinė dalis yra architektūra, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp teorinių ir praktinių architektūrinio rengimo aspektų ir užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:

2.  Šio straipsnio 1 dalyje išvardytų žinių ir įgūdžių sąrašas gali būti iš dalies keičiamas 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekiant jį suderinti su mokslo ir technikos pažanga.

Tokios pataisos neturi sudaryti prielaidų jokiai valstybei narei keisti esamų teisės principų, susijusių su kvalifikacijų sistema ir priėmimo į rengimą reikalavimais fiziniams asmenims.

47 straipsnis

Nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo architektų rengimo reikalavimų

1.  Nukrypstant nuo 46 straipsnio, 21 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas ir toks rengimas: 1985 m. rugpjūčio 5 d. jau buvęs rengimas, suteikiamas Vokietijos Federacinės Respublikos aukštosiose profesinio rengimo mokyklose („Fachhochschulen“) per trejų metų laikotarpį, atitinkantis 46 straipsnio reikalavimus ir suteikiantis teisę užsiimti 48 straipsnyje nurodyta veikla toje valstybėje narėje pagal „architekto“ profesiją, jei po rengimo buvo ketverių metų profesinės patirties Vokietijos Federacinėje Respublikoje laikotarpis, patvirtintas pažymėjimu, išduotų profesinės asociacijos, į kurios sąrašą įrašytas architektas, pageidaujantis pasinaudoti šios direktyvos nuostatomis.

Profesinė asociacija iš pradžių turi įsitikinti, kad atitinkamo architekto architektūros srities darbas įrodo gebėjimą naudotis visomis 46 straipsnio 1 dalyje išvardytomis žiniomis ir įgūdžiais. Tas pažymėjimas išduodamas ta pačia tvarka, kuri taikoma įrašant į profesinės asociacijos sąrašą.

2.  Nukrypstant nuo 46 straipsnio, 21 straipsnio nuostatas atitinkančiu laikomas ir toks rengimas: rengimas pagal socialinio skatinimo schemas arba nenuoseklios studijos universitete, 46 straipsnio reikalavimus atitinkantis rengimas, patvirtintas architektūros egzaminu, kurį išlaikęs asmuo dirbo architektūros srityje ne trumpiau kaip septynerius metus prižiūrimas architekto ar architektų biuro. Egzaminas turi būti universiteto lygio ir lygiavertis 46 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytam galutiniam egzaminui.

48 straipsnis

Architekto profesinė veikla

1.  Taikant šią direktyvą, architekto profesinė veikla — tai reguliariai vykdoma veikla pagal „architekto“ profesinį profesinį vardą.

2.  Valstybės narės piliečiai, kuriems leista naudotis tuo profesiniu vardu pagal įstatymą, kuris suteikia valstybės narės kompetentingai institucijai teisę suteikti tą profesinį vardą valstybės narės piliečiams, kurie išsiskiria savo architektūros srities darbo kokybe, laikomi atitinkančiais reikalavimus, keliamus norint užsiimti architekto veikla pagal „architekto“ profesinį vardą. Atitinkamų asmenų veiklos architektūrinį pobūdį turi patvirtinti jų kilmės valstybės narės suteiktas atestatas.

49 straipsnis

Architektams būdingos įgytos teisės

1.  Kiekviena valstybė narė pripažįsta VI priedo 6 punkte nurodytą formalios architekto kvalifikacijos įrodymą, suteiktą kitų valstybių narių ir patvirtinantį rengimo kursą, prasidėjusį ne vėliau kaip tame priede nurodytais atskaitos akademiniais metais, net jei jis neatitinka 46 straipsnyje nustatytų būtiniausių reikalavimų, ir, siedama su galimybe užsiimti architekto profesine veikla, suteikia tokiam formalios kvalifikacijos įrodymui tokią pačią galią kaip ir jos pačios išduodamam architekto formalios kvalifikacijos įrodymui.

Tokiomis aplinkybėmis, pripažįstami Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų institucijų išduoti pažymėjimai, patvirtinantys, kad Vokietijos Demokratinės Respublikos kompetentingų institucijų ne anksčiau kaip 1945 m. gegužės 8 d. išduoti formalios kvalifikacijos įrodymai yra lygiaverčiai tame priede išvardytiems įrodymams.

2.  Nepažeisdama šio straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė pripažįsta toliau nurodytus formalios kvalifikacijos įrodymus ir, siedama su galimybe užsiimti architekto profesine veikla, suteikia tokiam formalios kvalifikacijos įrodymui tokią pačią galią kaip ir jos pačios išduodamam formalios kvalifikacijos įrodymui: pažymėjimus, išduotus valstybių narių piliečiams valstybių narių, kurios pradėjo taikyti architektų veiklą reglamentuojančias taisykles nuo tokių datų:

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti pažymėjimai turi patvirtinti, kad jų turėtojui ne vėliau kaip atitinkamą datą leista naudotis architekto profesiniu vardu ir pagal tas taisykles jis veiksmingai užsiėmė atitinkama veikla ne trumpiau kaip trejus metus iš eilės per penkerių metų laikotarpį iki pažymėjimo išdavimo.

IV SKYRIUS

Bendrosios nuostatos dėl įsisteigimo

50 straipsnis

Dokumentacija ir formalumai

1.  Jei priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos sprendžia dėl prašymo leisti užsiimti reglamentuojama profesija pagal šią antraštinę dalį, tos institucijos gali reikalauti VII priede išvardytų dokumentų ir pažymėjimų.

VII priedo 1 punkto d, e ir f papunkčiuose nurodyti dokumentai jų pateikimo dieną turi būti ne senesni kaip trijų mėnesių.

Valstybės narės, institucijos ir kiti juridiniai asmenys garantuoja jų gaunamos informacijos konfidencialumą.

2.  Jei yra pagrįstų abejonių, priimančioji valstybė narė gali reikalauti valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti toje kitoje valstybėje narėje išduotų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų ir formalios kvalifikacijos įrodymų autentiškumą, o kai taikytina — ir patvirtinti, ar asmuo, siejant su šios antraštinės dalies III skyriuje nurodytomis profesijomis, atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nustatytus atitinkamai 24, 25, 28, 31, 34, 35, 38, 40, 44 ir 46 straipsniuose.

3.  Jei yra pagrįstų abejonių, kai 3 straipsnio 1 dalies c punkte apibrėžtas formalios kvalifikacijos įrodymas buvo išduotas valstybės narės kompetentingos institucijos ir susijęs su rengimu, visiškai ar iš dalies įgytu kitos valstybės narės teritorijoje teisėtai įsteigtoje institucijoje, priimančioji valstybė narė turi teisę pasiteirauti kvalifikacijos suteikimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos:

4.  Jei priimančioji valstybė narė reikalauja, kad, norėdami užsiimti reglamentuojama profesija, jos piliečiai duotų priesaiką ir kai tos priesaikos tekstas negali būti taikomas kitų valstybių narių piliečiams, priimančioji valstybė narė užtikrina, kad atitinkamiems asmenims galėtų būti taikomas atitinkamas lygiavertis tekstas.

51 straipsnis

Profesinės kvalifikacijos abipusio pripažinimo procedūra

1.  Priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija patvirtina paraiškos gavimą per vieną mėnesį nuo gavimo ir informuoja pareiškėją apie bet kokį trūkstamą dokumentą.

2.  Prašymo leisti užsiimti reglamentuojama profesija nagrinėjimo procedūra turi būti užbaigta kuo greičiau ir bet kuriuo atveju priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija turi priimti tinkamai pagrįstą sprendimą per tris mėnesius nuo dienos, kurią buvo pateiktas visas pareiškėjo dokumentų rinkinys. Tačiau šios antraštinės dalies I ir II skyriuje nurodytais atvejais šis terminas gali būti pratęstas vienu mėnesiu.

3.  Spendimą ar jo nepriėmimą per nustatytą terminą galima skųsti pagal nacionalinius įstatymus.

52 straipsnis

Profesinių vardų naudojimas

1.  Jei priimančiojoje valstybėje narėje su viena iš atitinkamos profesijos veiklos rūšių susijusio profesinio vardo naudojimas yra reglamentuojamas, kitų valstybių narių piliečiai, kuriems leidžiama užsiimti reglamentuojama profesija pagal III antraštinę dalį, naudoja priimančiosios valstybės narės profesinį vardą, kuris atitinką tą profesiją toje valstybėje narėje, ir bet kokius susijusius inicialus.

2.  Jei priimančiojoje valstybėje narėje profesiją reglamentuoja 3 straipsnio 2 dalyje apibrėžta asociacija ar organizacija, valstybių narių piliečiams nesuteikiama teisė naudoti tos organizacijos ar asociacijos suteiktą profesinį vardą arba jo santrumpą, nebent jie pateikia įrodymą, kad jie yra tokios asociacijos ar organizacijos nariai.

Jei narystė asociacijoje ir organizacijoje suteikiama tik turint tam tikrą kvalifikaciją, ji gali taikyti šį reikalavimą profesinę kvalifikaciją turintiems kitų valstybių piliečiams tik pagal šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus.

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

IŠSAMIOS UžSIĖMIMO PROFESIJA TAISYKLĖS

53 straipsnis

Kalbų mokėjimas

Asmenys, kurių profesinė kvalifikacija pripažinta, moka kalbas, būtinas užsiimti profesine veikla priimančiojoje valstybėje narėje.

54 straipsnis

Mokslinių vardų naudojimas

Nepažeisdama 7 ir 52 straipsnių, priimančioji valstybė narė užtikrina, kad suinteresuotiems asmenims būtų suteikta atitinkama teisė naudoti mokslinius vardus, jiems suteiktus kilmės valstybėje narėje, ir galbūt sutrumpinta forma, kilmės valstybės narės kalba. Priimančioji valstybė narė gali reikalauti, kad po profesinio vardo būtų nurodomas jį suteikusios institucijos ar egzaminavimo tarybos pavadinimas ir adresas. Kai kilmės valstybės narės mokslinis vardas priimančiojoje valstybėje narėje gali būti supainiotas su profesiniu vardu, kuriam reikia papildomo rengimo, kurio asmuo neturi, priimančioji valstybė narė gali reikalauti, kad asmuo naudotų kilmės valstybės narės mokslinį vardą atitinkama forma, kurią nustato priimančioji valstybė narė.

55 straipsnis

Sveikatos draudimo fondų suteikiamas patvirtinimas

Nepažeisdamos 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies b punkto, valstybės narės, kurios reikalauja, kad tam, jog asmenys, kurie įgijo profesinę kvalifikaciją jų teritorijoje, būtų patvirtinti sveikatos draudimo fondo, atliktų paruošiamąjį praktinį rengimą ir/arba per tam tikrą laikotarpį įgytų profesinės patirties, netaiko šio įpareigojimo asmenims, turintiems kitose valstybėse narėse įgytą gydytojo ir gydytojo odontologo formalios kvalifikacijos įrodymą.

V ANTRAŠTINĖ DALIS

ADMINISTRACINIS BENDRADARBIAVIMAS IR ATSAKOMYBĖ Už ĮGYVENDINIMĄ

56 straipsnis

Kompetentingos institucijos

1.  Priimančiosios valstybės narės ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos glaudžiai bendradarbiauja ir teikia abipusę pagalbą, kad šią direktyvą būtų lengviau įgyvendinti. Jos užtikrina informacijos, kuria keičiasi, konfidencialumą.

2.  Priimančiosios ir kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos keičiasi informacija apie drausminius veiksmus ar baudžiamąsias sankcijas, kurių imtasi, arba bet kokias kitas rimtas, savitas aplinkybes, kurios gali turėti pasekmių pagal šią direktyvą vykdomai veiklai, gerbdamos asmens duomenų apsaugos teisės aktus, numatytus 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ( 24 ) ir 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) ( 25 ).

Kilmės valstybė narė išnagrinėja aplinkybių tikrumą ir jos institucijos nusprendžia dėl tyrimų, kuriuos reikia atlikti, pobūdžio bei apimties ir informuoja priimančiąją valstybę narę apie išvadas, kurias padaro remdamasi savo turima informacija.

3.  Kiekviena valstybė narė ne vėliau kaip iki 2007 m. spalio 20 d. paskiria kompetentingas institucijas, suteikiančias ar priimančias formalios kvalifikacijos įrodymą ir kitus dokumentus ar informaciją, ir kompetentingas institucijas, priimančias šioje direktyvoje nurodytas prašymus ir sprendimus, ir nedelsdamos apie tai informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją.

4.  Kiekviena valstybė narė paskiria 1 dalyje nurodytų institucijų veiklos koordinatorių ir apie tai informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją.

Koordinatoriaus pareigos yra:

Šios dalies b punkte nurodytoms pareigoms atlikti koordinatoriai gali prašyti pagalbos iš 57 straipsnyje nurodytų kontaktinių institucijų.

57 straipsnis

Kontaktinės institucijos

Kiekviena valstybė narė ne vėliau kaip iki 2007 m. spalio 20 d. paskiria kontaktinę instituciją, kurios pareigos yra:

Komisijos reikalavimu kontaktinės institucijos informuoja Komisiją apie paklausimų, kuriuos jos nagrinėja pagal b punktą, rezultatus per du mėnesius nuo jų gavimo.

58 straipsnis

Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetas

1.  Komisijai padeda Profesinių kvalifikacijų pripažinimo komitetas (toliau — Komitetas), kurį sudaro valstybių narių atstovai ir kuriam pirmininkauja Komisijos atstovas.

2.  Darant nuorodą į šią straipsnio dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai, atsižvelgiant į minėto sprendimo 8 straipsnį.

Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas laikotarpis — du mėnesiai.

3.  Komitetas patvirtina savo darbo tvarkos taisykles.

59 straipsnis

Konsultavimasis

Komisija užtikrina, kad būtų tinkamai konsultuojamasi su susijusių profesinių grupių ekspertais, ypač atsižvelgiant į 58 straipsnyje nurodyto komiteto veiklą, ir pateikia šiam komitetui motyvuotą ataskaitą apie minėtas konsultacijas.

VI ANTRAŠTINĖ DALIS

KITOS NUOSTATOS

60 straipsnis

Ataskaitos

1.  Nuo 2007 m. spalio 20 d. kas dvejus metus valstybės narės siunčia Komisijai ataskaitą apie sistemos taikymą. Be bendrų pastebėjimų ataskaitoje turi būti pateikiama priimtų sprendimų statistinė suvestinė ir pagrindinių šios direktyvos taikymo problemų aprašas.

2.  Nuo 2007 m. spalio 20 d. kas penkerius metus Komisija parengia ataskaitą apie šios direktyvos įgyvendinimą.

61 straipsnis

Leidžianti nukrypti nuostata

Jei valstybė narė susiduria su dideliais sunkumais taikant šios direktyvos nuostatas konkrečioje srityje, Komisija išnagrinėja šiuos sunkumus kartu su atitinkama valstybe nare.

Kai taikytina, Komisija 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka priima sprendimą leisti atitinkamai valstybei narei ribotą laikotarpį nukrypti nuo atitinkamos nuostatos.

62 straipsnis

Panaikinimas

Direktyvos 77/452/EEB, 77/453/EEB, 78/686/EEB, 78/687/EEB, 78/1026/EEB, 78/1027/EEB, 80/154/EEB, 80/155/EEB, 85/384/EEB, 85/432/EEB, 85/433/EEB, 89/48/EEB, 92/51/EEB, 93/16/EEB ir 1999/42/EB yra panaikinamos nuo 2007 m. spalio 20 d. Nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į šią direktyvą, o tomis direktyvomis remiantis priimtiems aktams panaikinimas neturi poveikio.

63 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinę teisę

Valstybės narės įgyvendina įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip 2007 m. spalio 20 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos informuoja Komisiją.

Valstybės narės, tvirtindamos tas priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

64 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

65 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

---

I PRIEDAS

3 straipsnio 2 dalies sąlygas atitinkančių profesinių asociacijų arba organizacijų sąrašas

AIRIJA ( 26 )

JUNGTINĖ KARALYSTĖ

---

II PRIEDAS

11 straipsnio c punkto ii papunktyje minėtos specialios struktūros kursų sąrašas

1.   Paramedicinos ir vaikų priežiūros mokymo kursai

Kvalifikacija įgyta:

Vokietijoje:

▼C1

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš:

▼B

Čekijos Respublikoje:

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų profesinio vidurinio ugdymo vidurinėje medicinos mokykloje, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu.

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų profesinio vidurinio ugdymo vidurinėje medicinos mokykloje, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu.

Italijoje:

▼C1

kuris yra baigęs mokymo ir lavinimo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš:

▼B

Kipre:

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 6 metų pradinio ugdymo, 6 metų vidurinio ugdymo ir 2 metų aukštesniojo profesinio mokymo bei 1 metų profesinės praktikos.

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 6 metų pradinio ugdymo, 6 metų vidurinio ugdymo ir 2 metų aukštesniojo mokymo bei 1 metų profesinės praktikos.

Latvijoje:

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo ir 2 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje bei 3 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti.

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo ir 2 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje bei 2 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti.

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo ir 2 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje bei 2 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti.

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 10 metų bendrojo vidurinio ugdymo ir 3 metų profesinio mokymo medicinos mokykloje bei 2 metų profesinės praktikos, kurią baigus turi būti išlaikytas kvalifikacinis egzaminas specialybės pažymėjimui gauti.

Liuksemburge:

▼C1

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš:

▼B

Nyderlanduose:

▼C1

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 13 metų, susidedantį iš trejų metų profesinio mokymo specializuotoje mokykloje („MBO“- schema) arba pasirinktinai – trejų metų profesinio mokymo pagal dvigubos gamybinės praktikos programą („LLW“), abiem atvejais laikant baigiamąjį egzaminą.

▼B

Austrijoje:

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip keturiolikos metų, įskaitant ne trumpesnį kaip penkerių metų mokymo pagal struktūrinio mokymo programą, suskirstytą į ne trumpesnę kaip trejų metų gamybinę praktiką, į kurią įeina mokymas darbo vietoje ir mokymas profesinio mokymo įstaigoje, taip pat profesinę praktiką ir mokymą, baigiamą laikant profesijos egzaminą, suteikiantį teisę dirbti pagal įgytą specialybę ir mokyti mokinius,

kuris yra baigęs iš viso keturiolikos metų mokymo kursą, įskaitant penkerių metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, sudarytą iš dvejų metų gamybinės praktikos, dvejų metų profesinės praktikos ir mokymo bei vienerių metų mokymo kurso, kuris baigiamas laikant profesijos egzaminą, suteikiantį teisę dirbti pagal įgytą specialybę ir mokyti mokinius,

kuris yra baigęs iš viso trylikos metų mokymo kursą, įskaitant penkerių metų profesinį mokymą specializuotoje profesinėje mokykloje, kurią baigiant laikomas egzaminas.

Slovakijoje:

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14,5 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo, 4 metų mokymo vidurinėje specialiojoje mokykloje ir 5 semestrų šokių pedagogikos kurso.

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 14 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8/9 metų pagrindinio ugdymo, 4 metų studijų vidurinėje pedagogikos mokykloje ar kitoje vidurinėje mokykloje bei 2 metų papildomų pedagogikos studijų.

2.   Amato meistro sektorius („Mester/Meister/Maître“), kuris atitinka mokymo ir lavinimo kursus, skirtus šios direktyvos II skyriaus III antraštinėje dalyje neapibūdintiems įgūdžiams

Kvalifikacija įgyta:

Danijoje:

Šio kurso bendra trukmė yra 14 metų, įskaitant penkerius metus profesinio mokymo, suskirstyto į dvejų su puse metų teorinį mokymą profesinio ugdymo įstaigoje ir dvejų su puse metų praktinį mokymą darbo vietoje, po kurio laikomas pripažintas amato egzaminas, suteikiantis teisę vadintis „Mester“ vardu.

Šio kurso bendra trukmė yra 12,5 metų, įskaitant trejus su puse metų profesinio mokymo, suskirstyto į šešių mėnesių teorinį mokymą profesinio ugdymo įstaigoje ir trejų metų praktinį mokymą darbo vietoje, po kurio laikomas pripažintas amato egzaminas, suteikiantis teisę vadintis „Mester“ vardu.

Šio kurso bendra trukmė yra 13,5 metų, įskaitant ketverius su puse metų profesinio mokymo, suskirstyto į dvejų metų teorinį mokymą profesinio ugdymo įstaigoje ir dvejų su puse metų praktinį mokymą darbo vietoje, po kurio laikomas pripažintas amato egzaminas, suteikiantis teisę vadintis „Mester“ vardu.

Vokietijoje:

Liuksemburge:

Šių kursų bendra trukmė yra 14 metų, įskaitant mažiausiai penkerių metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, mokantis dalimis darbo vietoje ir profesinio ugdymo įstaigoje, po to laikant egzaminą, norint savarankiškai imtis bet kokios kvalifikuotos veiklos arba atitinkamu atsakomybės lygiu dirbti įmonėje.

Austrijoje:

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip keturiolikos metų, įskaitant mažiausiai penkerių metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, suskirstytą į mažiausiai trejų metų gamybinę praktiką, į kurią įeina mokymas darbo vietoje ir mokymas profesinio ugdymo įstaigoje, taip pat ne trumpesnę kaip dvejų metų profesinę praktiką ir mokymą, baigiamą laikant meistro kvalifikacijos egzaminą, suteikiantį teisę dirbti pagal įgytą specialybę, mokyti mokinius ir vadintis „Meister“ vardu.

Žemės ūkio ir miškininkystės srities meistrų kvalifikacija, tai yra:

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip penkiolikos metų, įskaitant mažiausiai šešerių metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, suskirstytą į mažiausiai trejų metų gamybinę praktiką, į kurią įeina mokymas verslo įmonėje ir mokymas profesinio ugdymo įstaigoje, taip pat trejų metų profesinę praktiką, baigiamą laikant profesijos meistro kvalifikacijos egzaminą, suteikiantį teisę mokyti mokinius ir vadintis „Meister“ vardu.

Lenkijoje:

kurio mokymo kursas susideda iš:

Slovakijoje:

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų profesinio mokymo (užbaigtas profesinio vidurinio mokymo ir (arba) atitinkamo (panašaus) profesinio mokymo arba amato kursas) ir ne trumpesnės kaip 3 metų profesinės praktikos asmens baigto mokslo arba įgyto amato srityje bei papildomų pedagoginių studijų pedagogikos fakultete arba technikos universitete arba baigto vidurinio ugdymo arba amato mokymo atitinkamuose (panašiuose) profesinio mokymo arba amato kursuose ir ne trumpesnės kaip 3 metų profesinės praktikos asmens baigto mokslo arba įgyto amato srityje bei papildomų pedagoginių studijų pedagogikos fakultete arba iki 2005 m. rugsėjo 1 d. specializuoto mokymo specialioje pedagogikos srityje, kurį profesinio mokymo meistrams teikia specialių mokyklų, kuriose nėra papildomų pedagoginių studijų, metodologijos centrai.

3.   Jūreivystės sektorius

kvalifikacija įgyta:

Čekijoje:

Danijoje:

Vokietijoje:

Italijoje:

Latvijoje:

Nyderlanduose:

▼M1

Rumunijoje:

▼B

kurie išėjo tokį mokymo kursą:

▼M1

▼B

kvalifikacija įgyta:

Vokietijoje:

Nyderlanduose:

kurie išėjo tokį mokymo kursą:

toks išsilavinimas pripažįstamas pagal Torremolinos konvenciją (1977 m. Tarptautinė konvencija dėl žvejybos laivų saugos).

4.   Techninis sektorius

Kvalifikacija įgyta:

Čekijoje:

kuris yra baigęs ne trumpesnį kaip 9 metų profesinį mokymą, susidedantį iš 4 metų techninio vidurinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu (vidurinės technikos mokyklos egzaminu), ir 5 metų profesinės praktikos, kuri baigiama pasirinktos profesinės veiklos statybos srityje profesinės kvalifikacijos egzaminu (pagal Aktą Nr. 50/1976 Sb. (Statybos aktas) ir Aktą Nr. 360/1992 Sb.).

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų vidurinio profesinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu ir valstybiniu transporto priemonių varomosios jėgos egzaminu.

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų profesinio vidurinio mokymo vidurinėje mechanikos ar elektronikos mokykloje, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu.

asmuo ne jaunesnis kaip 24 metų amžiaus; kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio vidurinio mokymo, pagrindinį dėmesį skiriant eismui ir mašinų įrangai, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu.

asmuo ne jaunesnis kaip 21 metų amžiaus; kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio vidurinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu, bei ne trumpesnės kaip 2 metų techninės praktikos; suinteresuotas asmuo privalo turėti vairuotojo pažymėjimą ir asmens neteistumo pažymą bei privalo būti baigęs specialų ne trumpesnį kaip 120 valandų valstybės technikų mokymą bei sėkmingai išlaikęs egzaminą.

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio vidurinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu; be to, pareiškėjas turi būti atlikęs ne trumpesnę kaip 3 metų techninę praktiką ir baigęs specialų 8 valandų trukmės automobilių dujų išmetimo kontrolės mechanikų mokymą bei sėkmingai išlaikęs egzaminą.

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 15 metų, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 3 metų profesinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu ir tinkamumo pažymėjimu patvirtinamu egzaminu. Baigus šį profesinį mokymą turi būti atliekama 4 metų profesinė praktika, kuri baigiama egzaminu.

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, jei restauravimo kursas apima visą vidurinį techninį mokymą, arba 10 ar 12 metų susijusio kurso studijas, ir yra įgijęs 5 metų profesinę patirtį, jei visas vidurinis techninis mokymas baigiamas „maturitní zkouška“ egzaminu, ar yra įgijęs 8 metų profesinę patirtį, jei vidurinis techninis mokymasis baigiamas baigiamuoju amato egzaminu.

kuris yra baigęs 12 metų trukmės mokymo kursą bei įgijęs 5 metų profesinę patirtį, jei restauravimo kursas apima visą vidurinį techninį mokymą, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu.

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų vidurinio profesinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu, ir per pastaruosius 10 metų įgijęs bent 5 metų patirtį atliekų tvarkymo sektoriuje.

kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio vidurinio mokymo, pasibaigiantį „maturitní zkouška“ egzaminu,

ir:

įgiję 2 metų patirtį dirbdami požemyje sprogdintojais (požeminiai darbai) ar 1 metų patirtį dirbdami paviršiuje (paviršiaus darbai), įskaitant 6 mėnesių patirtį dirbant sprogdintojo padėjėju;

išėję 100 valandų teorinio ir praktinio mokymo kursą, kuris baigiamas atitinkamo rajono kasybos valdžios institucijos surengtu egzaminu;

įgiję 6 mėnesių ar ilgesnę profesinę didelių sprogdinimo darbų planavimo ir vykdymo patirtį;

išėję 32 valandų teorinio ir praktinio mokymo kursą, kuris baigiamas Čekijos kasybos valdžios institucijos surengtu egzaminu.

Italijoje:

kurie yra baigę 13 metų vidurinio techninio mokymo kursą, susidedantį iš aštuonerių metų privalomojo mokymo ir penkerių metų vidurinio lavinimo, įskaitant trejų metų profesines studijas, kurias baigiant laikomas technikos bakalauro egzaminas, po to papildomai:

kurią baigiant laikomas valstybinis egzaminas;

Latvijoje:

asmuo ne jaunesnis kaip 18 metų amžiaus, kuris yra baigęs mokymo kursą, iš viso ne trumpesnį kaip 12 metų, susidedantį iš ne trumpesnio kaip 8 metų pagrindinio ugdymo ir ne trumpesnio kaip 4 metų profesinio mokymo; profesinis mokymas baigiamas specialiu darbdavio egzaminu; kompetentingos valdžios institucijos asmeniui 5 metams išduoda kvalifikaciją patvirtinantį pažymėjimą.

Nyderlanduose:

kurie yra išėję tokį ir profesinio mokymo kursą:

Austrijoje:

kurie yra baigę ne trumpesnį kaip 15 metų mokymo ir lavinimo kursą, susidedantį iš aštuonerių metų privalomojo mokymo, penkerių metų vidurinio techninio arba prekybos lavinimo, baigiamo laikant techninio arba komercinio brandos lygio kvalifikacinį egzaminą, po to papildomai dvejų metų lavinimo darbo vietoje. Studijos baigiamos laikant profesinį egzaminą,

kuris yra baigęs 15 metų mokymo ir lavinimo kursą, įskaitant šešerių metų mokymą pagal struktūrinio mokymo programą, suskirstytą į trejų metų praktiką ir trejų metų profesinę praktiką bei mokymą baigiamą laikant egzaminą.

kurie yra baigę ne trumpesnį kaip 18 metų mokymo ir lavinimo kursą, įskaitant ne trumpesnį kaip devynerių metų profesinio lavinimo kursą, suskirstytą į ketverių metų vidurinį techninį lavinimą ir penkerių metų profesinę praktiką ir mokymą, baigiamą laikant profesijos egzaminą, suteikiantį teisę dirbti pagal įgytą specialybę ir mokyti mokinius, jeigu šis mokymas susijęs su teise planuoti pastatus, atlikti techninius apskaičiavimus ir vadovauti statybos darbams („Maria Theresian privilegija“).

Lenkijoje:

kuris yra baigęs mokymo kursą, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų vidurinio techninio mokymo transporto priemonių srityje, ir atlikęs 3 metų praktiką transporto priemonių apžiūros punkte ar garaže; praktikos metu išklausomas 51 valandos pagrindinis mokymo kursas apie transporto priemonių techninę apžiūrą ir išlaikomas kvalifikacinis egzaminas.

kuris yra baigęs mokymo kursą, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų vidurinio techninio mokymo transporto priemonių srityje, ir atlikęs 4 metų praktiką transporto priemonių apžiūros punkte ar garaže; praktikos metu išklausomas 51 valandos pagrindinis mokymo kursas apie transporto priemonių techninę apžiūrą ir išlaikomas kvalifikacinis egzaminas.

kuris yra baigęs mokymo kursą, susidedantį iš:

Diagnozuotojų mokymo trukmė valandomis ir mokymo bendra apimtis atskirose srityse yra išsamiai reglamentuota 2002 m. lapkričio 28 d. Infrastruktūros ministro reglamente dėl išsamių reikalavimų, taikomų diagnozuotojams (2002 m. OL, Nr. 208–1769).

kuris yra baigęs mokymo kursą, susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 4 metų vidurinio profesinio mokymo specializuojantis geležinkelių transporto srityje bei 45 dienų traukinių dispečerių rengimo kursų, ir yra išlaikęs kvalifikacinį egzaminą, ar susidedantį iš 8 metų pagrindinio ugdymo ir 5 metų vidurinio profesinio mokymo specializuojantis geležinkelių transporto srityje bei 63 dienų traukinių dispečerių rengimo kursų, ir yra išlaikęs kvalifikacinį egzaminą.

5.   Jungtinės Karalystės kursai, suteikiantys nacionalinę profesinę kvalifikaciją arba Škotijos profesinę kvalifikaciją:

įgyta kvalifikacija:

toliau gali būti tobulinama iki pripažintos nacionalinės profesinės kvalifikacijos (NVQs) arba Škotijoje pripažintos Škotijos profesinės kvalifikacijos, atitinkančios Jungtinės Karalystės nacionalinės profesinės kvalifikacijos struktūros 3 ir 4 lygius.

Šie lygiai apibūdinami taip:

---

III PRIEDAS

13 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje minimo reglamentuoto rengimo sąrašas

Jungtinėje Karalystėje:

po reglamentuotų kursų kvalifikaciją galima toliau tobulinti iki pripažintos nacionalinės profesinės kvalifikacijos (NVQs) arba Škotijoje pripažintos Škotijos profesinės kvalifikacijos, atitinkančios Jungtinės Karalystės nacionalinės profesinės kvalifikacijos struktūros 3 ir 4 lygius.

Šie lygiai apibūdinami taip:

Vokietijoje:

tokie reglamentuojami kursai:

Vokietijos valdžios institucijos išsiunčia Komisijai ir kitoms valstybėms narėms šiame priede apibūdintų mokymo kursų sąrašą.

Nyderlanduose:

Olandijos valdžios institucijos išsiunčia Komisijai ir kitoms valstybėms narėms šiame priede apibūdintų mokymo kursų sąrašą.

Austrijoje:

Austrijos valdžios institucijos išsiunčia Komisijai ir kitoms valstybėms narėms šiame priede apibūdintų mokymo kursų sąrašą.

---

IV PRIEDAS

Veikla, susijusi su 17, 18 ir 19 straipsniuose minėtomis profesinės patirties kategorijomis

I sąrašas

Pagrindinės grupės, apibūdintos Direktyva 64/427/EEB su pakeitimais, padarytais Direktyva 69/77/EEC ir Direktyvomis 68/366/EEB bei 82/489/EEB

1   Direktyva 64/427/EEB

2   Direktyva 68/366/EEB

3   Direktyva 82/489/EEB

II sąrašas

Direktyvų 75/368/EEB, 75/369/EEB ir 82/470/EEB pagrindinės grupės

1   Direktyva 75/368/EEB (5 straipsnio 1 dalyje minėtos veiklos rūšys)

2   Direktyva 75/369/EEB (6 straipsnis: jeigu veiklos rūšis laikoma pramoninio arba smulkaus amato pobūdžio)

Šios kilnojamosios veiklos rūšys :

3   Direktyva 82/470/EEB (6 straipsnio 1 ir 3 dalys)

Veiklos rūšys, kurias konkrečiai sudaro:

III sąrašas

Direktyvos 64/222/EEB, 68/364/EEB, 68/368/EEB, 75/368/EEB, 75/369/EEB, 70/523/EEB ir 82/470/EEB

1   Direktyva 64/222/EEB

2   Direktyva 68/364/EEB

Ex ISIC grupė 612:

mažmeninė prekyba

3   Direktyva 68/368/EEB

ISIC ex pagrindinė 85 grupė

4   Direktyva 75/368/EEB (7 straipsnis)

5   Direktyva 75/369/EEB (5 straipsnis)

Šios kilnojamosios veiklos rūšys:

6   Direktyva 70/523/EEB

Asmenų, turinčių savarankišką didmeninės prekybos anglimi verslą, ir tarpininkų prekybos anglimi versle veikla (ex 6112 grupė, ISIC nomenklatūra)

7   Direktyva 82/470/EEB (6 straipsnio 2 dalis)

(2 straipsnio A punkto c ir e papunkčiuose, B punkto b papunktyje ir C bei D punktuose išvardytos veiklos rūšys)

Šios veiklos rūšys ypač turi apimti:

---

V PRIEDAS

Pripažinimas remiantis minimalių mokymo sąlygų koordinavimu

V.I.   MEDICINOS GYDYTOJAS

5.1.1.   Oficialūs pagrindinių medicinos studijų kvalifikacijos įrodymo dokumentai

5.1.2.   Oficialūs specializuotų gydytojų kvalifikacijos įrodymo dokumentai

▼M1

5.1.3.   Specializuotų medicinos kursų pavadinimai

▼B

5.1.4.   Oficialūs šeimos gydytojų kvalifikacijos įrodymo dokumentai

V.2.   BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGYTOJAS

5.2.1.   Bendrosios praktikos slaugytojų rengimo programa

Profesinis rengimas, už kurį suteikiamas oficialią kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, susideda iš dviejų dalių:

Vienas ar daugiau šių dalykų gali būti įtraukta į kitas disciplinas arba mokoma kartu su jomis.

Teorinis mokymas turi būti pagrindinis ir taip derinamas su mokymu klinikose, kad būtų įgyjamos atitinkamos šiame priede minimos žinios ir įgūdžiai.

5.2.2.   Bendrosios praktikos slaugytojų oficialią kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai

V.3.   GYDYTOJAS ODONTOLOGAS

5.3.1.   Gydytojo odontologo studijų programa

Į odontologijos studijų, po kurių įteikiamas oficialią kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, programą įtraukiami bent jau toliau išvardyti dalykai. Vienas ar daugiau šių dalykų gali būti įtraukta į kitas disciplinas arba mokoma kartu su jomis.

5.3.2.   Gydytojo odontologo oficialią kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai

5.3.3.   Gydytojų adontologų specialistų oficialią kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai

V.4.   VETERINARIJOS GYDYTOJAS

5.4.1.   Veterinarijos gydytojų studijų programa

Studijų, kurias baigus išduodamas veterinarijos gydytojo oficialią kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, programą sudaro bent jau toliau išvardyti dalykai.

Vienas ar keli šie dalykai gali būti dėstomi kaip kitų kursų dalis arba kartu su kitais kursais.

Praktinis mokymasis gali vykti tam tikrą mokymosi laikotarpį, jei tai dieninės studijos, kurias tiesiogiai kontroliuoja kompetentinga institucija, ir jų trukmė neviršija šešių mėnesių per visą penkerių metų studijų laikotarpį.

Teorinio ir praktinio mokymosi paskirstymas įvairių dalykų grupėse gretinamas ir derinamas taip, kad būtų tinkamu būdų įgyjamos žinios ir patirtis, kurios padėtų veterinarijos gydytojams atitinkamai vykdyti visas savo pareigas.

5.4.2.   Veterinarijos gydytojų oficialią kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai

V.5.   AKUŠERĖ

5.5.1.   Akušerių mokymo programa (I ir II mokymo tipai)

Mokymo programą akušerio oficialią kvalifikaciją patvirtinančiam dokumentui gauti sudaro šios dvi dalys:

5.5.2.   Akušerių oficialią kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai

V.6.   VAISTININKAS

5.6.1.   Vaistininkų studijų planas

Kiekvieno dėstomojo dalyko teorinio ir praktinio mokymo santykis yra toks, kad būtų skiriama pakankamai dėmesio teorijai, siekiant išlaikyti universitetinio mokymo lygį.

5.6.2.   Vaistininkų oficialią kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai

V.7.   ARCHITEKTAS

5.7.1.   Laikantis 46 straipsniu pripažinti architektų oficialią kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai

---

VI PRIEDAS

Įgytos teisės, taikomos pripažįstamoms profesijoms pagal minimalių mokymo sąlygų koordinavimą

6.   Architektų, kurie naudojasi pagal 49 straipsnio 1 dalį įgytomis teisėmis, oficialią kvalifikaciją patvirtinantys įrodymai

---

VII PRIEDAS

Dokumentai ir pažymėjimai, kurie gali būti reikalingi laikantis 50 straipsnio 1 dalies

1.   Dokumentai

2.   Pažymėjimai

Siekdamos palengvinti šios direktyvos III antraštinės dalies III skyriaus taikymą, valstybės narės gali numatyti, kad be oficialią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, mokymo reikalavimus atitinkantis asmuo privalo pateikti pažymėjimą iš jo kilmės valstybės narės kompetentingų insitucijų, patvirtinantį, kad šiems oficialią kvalifikaciją patvirtinantiems dokumentams taikyta ši direktyva.

---

( 1 ) OL C 181 E, 2002 7 30, p. 183.

( 2 ) OL C 61, 2003 3 14, p. 67.

( 3 ) 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento pozicija (OL C 97 E, 2004 4 22, p. 230), 2004 m. gruodžio 21 d. Tarybos bendroji pozicija (OL C 58 E, 2005 3 8, p. 1) ir 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje). 2005 m. birželio 6 d. Tarybos sprendimas.

( 4 ) OL L 178, 2000 7 17, p.1.

( 5 ) OL L 19, 1989 1 24, p. 16. Direktyva su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/19/EB (OL L 206, 2001 7 31, p. 1).

( 6 ) OL L 209, 1992 7 24, p. 25. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos sprendimu 2004/108/EB (OL L 32, 2004 2 5, p. 15).

( 7 ) OL L 201, 1999 7 31, p. 77.

( 8 ) OL L 176, 1977 7 15, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

( 9 ) OL L 176, 1977 7 15, p. 8. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

( 10 ) OL L 233, 1978 8 24, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

( 11 ) OL L 233, 1978 8 24, p.10. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

( 12 ) OL L 362, 1978 12 23, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

( 13 ) OL L 362, 1978 12 23, p. 7. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

( 14 ) OL L 33, 1980 2 11, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

( 15 ) OL L 33, 1980 2 11, p. 8. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

( 16 ) OL L 223, 1985 8 21, p. 15. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

( 17 ) OL L 253, 1985 9 24, p. 34. Direktyva su pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/19/EB.

( 18 ) OL L 253, 1985 9 24, p. 37. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

( 19 ) OL L 165, 1993 7 7, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003 (OL L 284, 2003 10 31, p. 1).

( 20 ) OL L 184, 1999 7 17, p. 23.

( 21 ) OL L 78, 1977 3 26, p. 17. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

( 22 ) OL L 77, 1998 3 14, p. 36. Direktyva su pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

( 23 ) OL L 145, 1977 6 13, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2004/66/EB (OL L 168, 2004 5 1, p. 35).

( 24 ) OL L 281, 1995 11 23, p. 31. Direktyva su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003.

( 25 ) OL L 201, 2002 7 31, p. 37.

( 26 ) Airijos piliečiai taip pat yra nariai tokių Jungtinės Karalystės asociacijų ir organizacijų:

( 27 ) Tiktai sąskaitų audito veiklai.

( 28 ) Nuo 1994 m. birželio 1 d. profesijos pavadinimas „Krankengymnast(in)“ buvo pakeistas į „Physiotherapeut(in)“. Tačiau šios profesijos atstovai, įgiję diplomus iki tos datos, jų pačių pageidavimu gali toliau vadintis ankstesniu pavadinimu „Krankengymnast(in)“.

( 29 ) Mažiausia trukmė gali būti sumažinta nuo trejų iki dvejų metų, jeigu asmuo yra pasirengęs stoti į universitetą („Abitur“), t.y. anksčiau lavinęsis ir mokęsis trylika metų, arba pasirengęs stoti į „Fachhochschule“ („Fachhochschulreife“), t. y. anksčiau lavinęsis ir mokęsis 12 metų.