This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 02002L0022-20091219
Directive 2002/22/EC of the European Parliament and of the Council of 7 March 2002 on universal service and users' rights relating to electronic communications networks and services (Universal Service Directive)
Consolidated text: Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2002/22/EB 2002 m. kovo 7 d. dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų Direktyva)
Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2002/22/EB 2002 m. kovo 7 d. dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų Direktyva)
2002L0022 — LT — 19.12.2009 — 001.004
Šis dokumentas yra skirtas tik informacijai, ir institucijos nėra teisiškai atsakingos už jo turinį
|
EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2002/22/EB 2002 m. kovo 7 d. (OL L 108 2002.4.24, p. 51) |
iš dalies keičiamas:
|
|
|
Oficialusis leidinys |
||
|
Nr. |
puslapis |
data |
||
|
EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2009/136/EB, Tekstas svarbus EEE 2009 m. lapkričio 25 d. |
L 337 |
11 |
18.12.2009 |
|
pataisytas:
EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2002/22/EB
2002 m. kovo 7 d.
dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų Direktyva)
EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,
atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 95 straipsnį,
atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą ( 1 ),
atsižvelgdami į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę ( 2 ),
atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę ( 3 ),
laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos ( 4 ),
kadangi:|
(1) |
Telekomunikacijų sektoriaus liberalizavimas ir didėjanti ryšių paslaugų konkurencija bei pasirinkimas eina koja į koją su pastangomis sukurti suderintą reguliavimo sistemą, kuri užtikrintų universaliųjų paslaugų teikimą. Universaliųjų paslaugų sąvoka turėtų plėtotis ir atspindėti technologijos, rinkos ir paslaugų gavėjų paklausos pokyčius. Reguliavimo sistema, sudaryta visiškam telekomunikacijų rinkos liberalizavimui Bendrijoje 1998 m., nustatė minimalią universaliųjų paslaugų įpareigojimų apimtį ir jų sąnaudų apskaičiavimo bei finansavimo taisykles. |
|
(2) |
Pagal Sutarties 153 straipsnį Bendrija turi prisidėti prie vartotojų apsaugos. |
|
(3) |
Bendrija ir jos valstybės narės, remdamosi susitarimu su Pasaulio prekybos organizacija (PPO) dėl pagrindinių telekomunikacijų, prisiėmė įsipareigojimus dėl telekomunikacijų tinklų ir paslaugų reguliavimo sistemos. Bet kuris PPO narys turi teisę nustatyti, kokią universaliųjų paslaugų prievolę jis nori išlaikyti. Tokie įpareigojimai patys savaime nelaikomi antikonkurenciniais, jei jie administruojami skaidriai, be diskriminacijos ir konkurencijos atžvilgiu neutraliu būdu ir nenustato didesnių nei būtina prievolių tai universaliajai paslaugai, kurią valstybė narė nustatė. |
|
(4) |
Teikiant universaliąsias paslaugas (tai yra apibrėžtą minimalų paslaugų rinkinį visiems galutiniams paslaugų gavėjams prieinama kaina), kai kurios paslaugos kai kuriems galutiniams paslaugų gavėjams gali būti teikiamos skirtingomis nei rinkos kainomis. Tačiau kompensuojant įmonėms, paskirtoms teikti tokias paslaugas tokiomis aplinkybėmis, neturi būti iškraipoma konkurencija, jei paskirtosioms įmonėms kompensuojamos specifinės grynosios sąnaudos ir jei grynosios sąnaudos susigrąžinamos konkurencijos atžvilgiu neutraliu būdu. |
|
(5) |
Rinkoje, kur vyksta konkurencija, tam tikri įpareigojimai turėtų būti taikomi visoms įmonėms, teikiančioms viešai prieinamas telefono ryšio paslaugas fiksuotose vietose, o kiti įpareigojimai turėtų būti taikomi tik įmonėms, turinčioms didelę įtaką rinkoje ar paskirtoms universaliųjų paslaugų operatoriais. |
|
(6) |
Reguliavimui naudojamo tinklo galinis taškas — riba tarp elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo sistemos ir ryšių terminalo įrangos sistemos. Nustatyti tinklo galinio taško vietą — nacionalinės reguliavimo institucijos atsakomybė prireikus atitinkamų įmonių siūlymu. |
|
(7) |
Valstybės narės ir toliau turėtų užtikrinti, kad II skyriuje išvardytos nurodytos kokybės paslaugos būtų teikiamos visiems galutiniams paslaugų gavėjams jų teritorijoje, nepriklausomai nuo geografinės vietos ir, atsižvelgus į konkrečias nacionalines sąlygas, prieinama kaina. Valstybės narės, atsižvelgdamos į universaliųjų paslaugų įpareigojimus ir nacionalines sąlygas, gali taikyti vartotojams kaimo vietovėse ir geografiškai izoliuotose vietovėse specifines priemones siekdamos užtikrinti vartotojų galimybę naudotis II skyriuje išvardytomis paslaugomis ir tų paslaugų prieinamas kainas, taip pat tomis pačiomis sąlygomis užtikrinti galimybę tomis paslaugomis naudotis senyvo amžiaus žmonėms, žmonėms su negalia ir turintiems specialių socialinių poreikių. Į tokias priemones taip pat gali įeiti priemonės, skirtos tiesiogiai vartotojams, turintiems specialių socialinių poreikių, teikiant nurodytiems vartotojams paramą, pavyzdžiui, specialiomis priemonėmis, skiriamomis išnagrinėjus individualius prašymus, pavyzdžiui, dėl skolų sumokėjimo. |
|
(8) |
Pagrindinis universaliųjų paslaugų reikalavimas — paslaugų gavėjų prašymu teikti jiems sujungimą su viešuoju telefono ryšio tinklu fiksuotoje vietoje prieinama kaina. Šis reikalavimas taikomas vienam siaurajuosčiam tinklo sujungimui, kurį valstybės narės gali apriboti pagrindine galutinio paslaugų gavėjo vieta/gyvenamąja vieta, bet šis reikalavimas netaikomas skaitmeniniam visuminių paslaugų tinklui (ISDN), kur gali būti du ar daugiau sujungimų, naudotinų vienu ir tuo pačiu metu. Neturėtų būti jokių suvaržymų dėl techninių priemonių, kuriomis teikiamas sujungimas, leidžiant naudoti ir laidines, ir nelaidines technologijas, ir jokių suvaržymų dėl priemonių, kuriomis operatoriai vykdo kai kuriuos ar visus įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas. Sujungus su viešuoju telefono ryšio tinklu fiksuotoje vietoje, turėtų būti galima užtikrinti tokį kalbos ir duomenų ryšį, kuris leistų naudotis operatyviomis kompiuterinio ryšio (online) paslaugomis, kokias teikia viešas internetas. Greitis, kuriuo konkretus paslaugų gavėjas gali susijungti su internetu, priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant interneto teikėjo (teikėjų) sujungiamumą ir taikomąsias programas, naudojamas sujungimui. Duomenų srauto dydis, kurį galima perduoti viena siaurajuoste jungtimi su viešuoju telefono ryšio tinklu, priklauso nuo abonento terminalo įrangos pajėgumo ir nuo sujungimo. Dėl to netikslinga Bendrijos lygiu nustatyti konkrečius duomenų ar bitų reikalavimus. Dabartiniai balso juostos modemai paprastai užtikrina 56 kbit/s duomenų perdavimo greitį ir gali automatiškai prisiderinti prie kintamos linijos kokybės, vadinasi, faktiškas duomenų perdavimo greitis gali būti mažesnis nei 56 kbit/s. Viena vertus, reikalingas lankstumas, kad valstybės narės galėtų imtis priemonių, kai būtina užtikrinti, kad sujungus galėtų būti palaikomas toks duomenų greitis, antra vertus, kad valstybės narės galėtų atitinkamais atvejais leisti mažesnius greičius nei 56 kbit/s, kad būtų galima, pavyzdžiui, išnaudoti bevieles technologijas (įskaitant judriojo belaidžio ryšio tinklus) universaliosioms paslaugoms teikti didesnei gyventojų daliai. Tai gali būti ypač svarbu kai kuriose stojančiose šalyse, kur tradicinio telefono ryšio skverbtis yra palyginti nedidelė. Konkrečiais atvejais, kai sujungimo su viešuoju telefonijos tinklu fiksuotoje vietoje aiškiai nepakanka patenkinamai prieigai prie interneto išlaikyti, valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad sujungimas būtų tokio lygio kaip ir daugumos abonentų ir kad jis palaikytų duomenų perdavimo greičius, kurių pakanka prieigai prie interneto. Kai dėl tokių specifinių priemonių atitinkamiems vartotojams atsiranda grynųjų sąnaudų prievolės, jas galima įtraukti į įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynųjų sąnaudų apskaičiavimą. |
|
(9) |
Šios direktyvos nuostatos nekliudo valstybėms narėms paskirti skirtingas įmones tam tikriems tinklų ir universaliųjų paslaugų elementams teikti. Gali būti reikalaujama, kad paskirtosios įmonės, teikiančios tinklų elementus, užtikrintų tokią konstrukciją ir priežiūrą, kokia yra būtina ir proporcinga visiems pagrįstiems prašymams susijungti su viešuoju telefono ryšio tinklu fiksuotoje vietoje ir gauti viešai prieinamas telefono ryšio paslaugas fiksuotoje vietoje. |
|
(10) |
Prieinamos kainos reiškia kainą, kurią nustato valstybės narės nacionaliniu lygiu atsižvelgdamos į konkrečias nacionalines sąlygas; gali būti nustatomi bendri tarifai nepriklausomai nuo vietos arba specialūs tarifai mažas pajamas gaunantiems paslaugų gavėjams. Prieinamos kainos siejamos su atskirų vartotojų galėjimu tvarkyti ir valdyti savo išlaidas. |
|
(11) |
Abonentų knygos informacija ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugos — svarbi viešai prieinamų telefono ryšio paslaugų priemonė, sudaranti universaliųjų paslaugų įpareigojimo dalį. Paslaugų gavėjai ir vartotojai pageidauja išsamių abonentų knygų ir informacijos apie abonentus teikimo paslaugos, kuri apimtų visus į sąrašą įrašytus abonentus ir jų numerius (įskaitant fiksuotus ir mobiliuosius numerius), ir nori, kad ši informacija būtų teikiama visiems vienodomis sąlygomis. 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/66/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje ( 5 ) užtikrina abonentų teisę į privatumą, įrašant jų asmens duomenis į viešą abonentų knygą. |
|
(12) |
Piliečiams svarbu, kad būtų pakankamai taksofonų, o paslaugų gavėjams — kad jie galėtų paskambinti nemokamai skubaus iškvietimo telefono numeriais, ypač vienu Europos skubaus iškvietimo telefono numeriu („112“) iš bet kurio telefono, įskaitant ir taksofonus, nenaudodami jokios mokė jimopriemonės. Dėl nepakankamos informacijos apie numerį „112“ piliečiai netenka papildomos saugos galimybės, kurią užtikrina šis numeris Europos mastu, ypač jiems keliaujant kitose valstybėse narėse. |
|
(13) |
Valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių paslaugų gavėjams su negalia ir paslaugų gavėjams, turintiems specialių socialinių poreikių, užtikrinti visų viešųjų telefono ryšio paslaugų prieigą fiksuotose vietose ir jų prieinamas kainas. Specialių paslaugų gavėjams su negalia skirtų priemonių sąraše galėtų būti prieinami taksofonai, teksto taksofonai ar kitos lygiavertės priemonės kurtiesiems ir kalbos sutrikimus turintiems asmenims, tokios nemokamos paslaugos kaip informacijos apie abonentus teikimas ar panašios priemonės akliesiems ar silpnaregiams ir sąskaitų teikimas specialiu formatu akliesiems ir silpnaregiams jų prašymu. Gali reikėti taikyti specialias priemones, kad žmonėms su negalia ir turintiems specialių socialinių poreikių būtų prieinamos pagalbos paslaugos, „112“, ar suteikti jiems panašią kaip ir kitiems paslaugų gavėjams galimybę rinktis iš kelių skirtingų operatorių ar paslaugų teikėjų. Yra sukurti daugelio parametrų paslaugų kokybės standartai, pagal kuriuos galima įvertinti abonentų gaunamų paslaugų kokybę ir kaip įmonės, įpareigotos teikti universaliąsias paslaugas, laikosi tų standartų. Kol kas nėra paslaugų, skirtų žmonėms su negalia, kokybės standartų. Būtina nustatyti žmonėms su negalia teikiamų paslaugų standartus ir atitinkamus parametrus, kaip numatyta šios direktyvos 11 straipsnyje. Be to, kai tokie standartai ir parametrai bus nustatyti, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti reikalauti, kad duomenys apie teikiamų paslaugų kokybę būtų skelbiami. Universaliųjų paslaugų teikėjas neturėtų imtis priemonių, kurios trukdytų paslaugų gavėjams kartu su jo teikiamomis paslaugomis, sudarančiomis universaliųjų paslaugų dalį, pasinaudoti ir kitų operatorių bei paslaugų teikėjų paslaugomis. |
|
(14) |
Viešojo telefono ryšio tinklo prieiga fiksuotoje vietoje ir galimybė juo naudotis yra tokia svarbi, kad turėtų būti prieinama bet kuriam asmeniui, kuris to pagrįstai reikalauja. Pagal subsidiarumo principą valstybės narės, taikydamos objektyvius kriterijus ir atsižvelgdamos atitinkamais atvejais į įmonių galimybes ir norą prisiimti visus ar dalį įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas, turi nuspręsti, kurios įmonės yra įpareigojamos teikti universaliąsias paslaugas pagal šią direktyvą. Svarbu, kad įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas būtų vykdomi kuo veiksmingiau ir paslaugų gavėjai mokėtų tokias kainas, kurios atitiktų veiksmingo paslaugų teikimo sąnaudas. Taip pat svarbu, kad universaliųjų paslaugų teikėjai išlaikytų tinklo vientisumą bei paslaugų tęstinumą ir kokybę. Didesnė konkurencija ir pasirinkimas sudaro galimybes kitoms įmonėms, ne tik toms, kurios turi didelę įtaką rinkoje, prisiimti visus ar dalį universaliųjų paslaugų įpareigojimų. Todėl kai kuriais atvejais, taikant konkurencija ir lyginimu pagrįstas atrankos procedūras, universaliųjų paslaugų įpareigojimai galėtų būti skiriami operatoriams, kurie ekonomiškiausiai teikia prieigą ir paslaugas. Leidimuose teikti viešai prieinamas paslaugas tokie atitinkami įpareigojimai galėtų būti numatyti kaip viena iš sąlygų. |
|
(15) |
Valstybės narės turėtų stebėti vartotojų padėtį, kaip jie naudojasi viešai prieinamomis telefono ryšio paslaugomis, ypač kreipti dėmesį į tai, ar jų kainos yra prieinamos. Telefono ryšio paslaugos prieinama kaina yra susijusi su paslaugų gavėjų gaunama informacija apie telefono naudojimo sąnaudas ir telefono naudojimo kainą palyginti su kitomis paslaugomis, taip pat susijusi ir su jų galimybe kontroliuoti savo išlaidas. Todėl prieinama kaina reiškia tam tikros galios suteikimą vartotojams, nustatant tam tikrus įpareigojimus įmonėms, paskirtoms vykdyti universaliųjų paslaugų įpareigojimus. Tokie įpareigojimai — iki tam tikro lygio detalizuotos sąskaitos, galimybė vartotojams blokuoti tam tikrus skambučius (pavyzdžiui, brangius skambučius į papildomai apmokamas paslaugų tarnybas), galimybė vartotojams kontroliuoti savo išlaidas taikant išankstinį apmokėjimą ir galimybė vartotojams iš anksto žinoti sujungimo mokestį. Tokias priemones, atsižvelgiant į rinkos pokyčius, gali reikėti persvarstyti ir keisti. Pagal dabartines sąlygas nereikalaujama, kad operatoriai, kuriems nustatyti universaliųjų paslaugų įpareigojimai, praneštų abonentams apie iš anksto nustatyto išlaidų limito viršijimą ar neįprastą naudojimąsi telefonu. Ateityje persvarstant atitinkamas įstatymų nuostatas, reikėtų apsvarstyti, ar reikia apie tai įspėti abonentus. |
|
(16) |
Išskyrus atvejus, kai nuolatos vėluojama apmokėti telefono sąskaitas ar jos visai neapmokamos, vartotojus būtina apsaugoti, kad jie nebūtų iškart atjungiami nuo tinklo už tai, kad neapmokėjo sąskaitos, ypač tais atvejais, kai kyla ginčai dėl didelių sąskaitų už brangias paslaugas, vartotojams turėtų būti ir toliau prieinamos pagrindinės telefono ryšio paslaugos, kol bus išspręstas ginčas. Valstybės narės gali nuspręsti, kad tokia prieiga gali būti ir toliau teikiama, jei abonentas mokės linijos nuomos mokestį. |
|
(17) |
Kokybė ir kaina — pagrindiniai veiksniai konkurencinėje rinkoje, todėl nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti kontroliuoti įmonių, įpareigotų teikti universaliąsias paslaugas, tų paslaugų kokybę. Jei nacionalinės reguliavimo institucijos mano, kad dėl tokių įmonių paslaugoskokybės jos turi imtis tam tikrų priemonių, jos tai turėtų galėti daryti. Nacionalinės reguliavimo institucijos taip pat turėtų galėti kontroliuoti paslaugų kokybę kitų įmonių, teikiančių viešuosius telefono ryšio tinklus ir (arba) viešai prieinamas telefono ryšio paslaugas vartotojams fiksuotose vietose. |
|
(18) |
Tais atvejais, kai įrodoma, kad nuostolinga vykdyti universaliųjų paslaugų įpareigojimus arba kad grynosios sąnaudos viršija įprastas komercines normas, valstybės narės prireikus turėtų nustatyti tokių įpareigojimų grynųjų sąnaudų finansavimo mechanizmus. Svarbu užtikrinti, kad įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos būtų tinkamai apskaičiuojamos ir kad jų finansavimas kuo mažiau iškraipytų rinką bei įmonėms taikomas sąlygas ir neprieštarautų Sutarties 87 ir 88 straipsniams. |
|
(19) |
Apskaičiuojant universaliųjų paslaugų grynąsias sąnaudas, reikėtų tinkamai atsižvelgti į sąnaudas ir pajamas bei nematerialią naudą, kurią įmonė gauna teikdama universaliąsias paslaugas, bet tai neturėtų trukdyti siekti bendro tikslo — kad kainų struktūros turi atitikti sąnaudas. Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos turėtų būti apskaičiuojamos skaidriai. |
|
(20) |
Atsižvelgti į nematerialią naudą reiškia, kad, siekiant nustatyti bendras sąnaudų prievoles, reikėtų iš tiesioginių grynųjų sąnaudų teikiant universaliąsias paslaugas atimti pinigais įvertintą netiesioginę naudą, kurią įmonė gauna būdama universaliųjų paslaugų teikėja. |
|
(21) |
Kai universaliosios paslaugos įpareigojimas įmonei yra nesąžininga prievolė, tikslinga valstybėms narėms leisti nustatyti veiksmingus grynųjų sąnaudų susigrąžinimo mechanizmus. Vienas būdas — universaliųjų paslaugų įpareigojimų sąnaudas susigrąžinti iš viešųjų lėšų. Taip pat protinga nustatytas grynąsias sąnaudas susigrąžinti skaidriomis priemonėmis iš visų paslaugų gavėjų skiriant įmonėms tam tikrus mokesčius. Valstybės narės turėtų galėti finansuoti universaliųjų paslaugų įvairių elementų grynąsias sąnaudas taikydamos įvairius mechanizmus ir (arba) finansuoti visų ar kai kurių elementų grynąsias sąnaudas taikydamos vieną atskirą mechanizmą ar jų derinį. Kai grynosios sąnaudos susigrąžinamos iš įmonėms nustatytų mokesčių, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad mokesčiai joms būtų paskirstomi remiantis objektyviais, nediskriminaciniais kriterijais laikantis proporcingumo principo. Šis principas nekliudo valstybėms narėms naujus rinkos dalyvius, kurie turi nedidelę rinkos dalį, atleisti nuo tokių mokesčių. Bet kuris finansavimo mechanizmas turėtų užtikrinti, kad rinkos dalyviai prisideda tik prie universaliųjų paslaugų įpareigojimų finansavimo, o ne prie kitokios veiklos, tiesiogiai nesusijusios su universaliųjų paslaugų įpareigojimo nustatymu, finansavimo. Sąnaudų susigrąžinimo mechanizmai bet kuriuo atveju turėtų atitikti Bendrijos teisės principus, o bendro naudojimo atveju ypač proporcingumo ir nediskriminavimo principų. Bet kuris finansavimo mechanizmas turėtų užtikrinti, kad paslaugų gavėjai vienoje valstybėje narėje nefinansuotų universaliųjų paslaugų sąnaudų kitoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, kai skambinama iš vienos valstybės narės į kitą. |
|
(22) |
Kai valstybės narės nusprendžia universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynąsias sąnaudas finansuoti iš viešųjų lėšų, turėtų būti suprantama, kad į tokias lėšas įeina Vyriausybės biudžeto lėšos ir kitų viešų finansavimo šaltinių, pavyzdžiui, valstybinių loterijų, lėšos. |
|
(23) |
Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos gali būti paskirstytos tarp visų ar tik tarp tam tikrų kategorijų įmonių. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad sąnaudų paskirstymo mechanizmas laikytųsi skaidrumo, mažiausio rinkos iškraipymo, proporcingumo ir nediskriminavimo principų. Mažiausias rinkos iškraipymas reiškia, kad sąnaudos turėtų būti susigrąžinamos taip, kad galutiniams paslaugų gavėjams tenkančios finansinės prievolės būtų kuo mažesnės, pavyzdžiui, kuo plačiau paskirstant įnašus į sąnaudas. |
|
(24) |
Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų įsitikinti, kad įmonės, turinčios naudos iš universaliųjų paslaugų finansavimo, pateiktų pakankamai išsamią informaciją apie konkrečius elementus, kuriems tokio finansavimo reikia, tam, kad būtų pagrįsti jų prašymai. Valstybių narių taikomos universaliųjų paslaugų įpareigojimų sąnaudų apskaičiavimo ir finansavimo schemos turėtų būti pateikiamos Komisijai patikrinti, ar jos neprieštarauja Sutarčiai. Paskirtieji operatoriai visuomet yra suinteresuoti padidinti įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas įvertintas grynąsias sąnaudas. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti įpareigojimams teikti universaliąsias paslaugas priskirtų sumų skaidrumą ir kontrolę. |
|
(25) |
Ryšių rinkos ir toliau plėtojasi paslaugų ir techninių jų teikimo paslaugų gavėjams priemonių požiūriu. Universaliųjų paslaugų įpareigojimai, kurie apibrėžiami Bendrijos lygiu, turėtų būti reguliariai persvarstomi siekiant išsiaiškinti, ar nereikia siūlyti pakeisti jų apimties ar juos nustatyti iš naujo. Persvarstant reikėtų atsižvelgti į besikeičiančias socialines, komercines ir technologines sąlygas ir į tai, kad, pakeitus apimtį, būtina kartu įvertinti paslaugas, kurios pasidaro prieinamos didžiajai gyventojų daliai, bei atkreipti dėmesį į socialinės atskirties pavojų tiems, kurie tų paslaugų neįpirks. Keičiant universaliųjų paslaugų įpareigojimų apimtį, būtina užtikrinti, kad tam tikros technologijos priemonės nebūtų dirbtinai skatinamos kitų sąskaita, kad sektoriaus įmonėms nebūtų nustatytos pernelyg didelės finansinės prievolės (taip keliant pavojų rinkos raidai ir naujovėms) ir kad nebūtų nustatomos pernelyg didelės finansinės prievolės vartotojams, turintiems mažesnes pajamas. Bet koks apimties pakeitimas automatiškai reiškia, kad bet kokios grynosios sąnaudos gali būti finansuojamos šioje direktyvoje leistinu būdu. Valstybėms narėms neleidžiama rinkos dalyviams nustatyti finansinių įnašų, susijusių su priemonėmis, kurios nepriskiriamos universaliųjų paslaugų įpareigojimams. Atskiros valstybės narės gali taikyti specialias priemones (nepriskiriamas universaliųjų paslaugų įpareigojimų apimtį) ir finansuoti jas pagal Bendrijos teisę, bet ne iš rinkos dalyvių surinktų įnašų. |
|
(26) |
Veiksmingesnė konkurencija visose prieigos ir paslaugų rinkose suteikia paslaugų gavėjams didesnį pasirinkimą. Veiksmingos konkurencijos ir pasirinkimo lygis Bendrijoje yra nevienodas, jis skiriasi ir pačiose valstybėse narėse tarp įvairių geografinių teritorijų ir prieigos bei paslaugų rinkų. Kai kurie paslaugų gavėjai gali visiškai priklausyti nuo prieigos ir paslaugų, kurias teikia įmonė, turinti didelę įtaką rinkoje. Apskritai skatinant ekonominį efektyvumą ir veiksmingą konkurenciją svarbu, kad paslaugos, kurias teikia didelę įtaką rinkoje turinčios įmonės, atitiktų sąnaudas. Dėl ekonominio efektyvumo ir socialinių priežasčių galutiniams paslaugų gavėjams taikomi tarifai turėtų atitikti paklausą ir sąnaudas, jei tai neiškraipo konkurencijos. Visuomet esama pavojaus, kad didelę įtaką rinkoje turinti įmonė gali trukdyti kitoms įmonėms įeiti į rinką ir iškraipyti konkurenciją, pavyzdžiui, nustatydama labai dideles arba per daug mažas kainas, privalomai grupuodama mažmenines paslaugas ar nederamai teikdama privilegijas tam tikriems vartotojams. Todėl nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų turėti galių tinkamai apsvarsčiusios kaip kraštutinę priemonę įmonei, turinčiai didelę įtaką rinkoje, taikyti tam tikrus mažmeninius reikalavimus. Siekti veiksmingos konkurencijos ir visuomeninių interesų, tokių kaip, pavyzdžiui, viešai prieinamų telefono ryšio paslaugų prieinamų kainų kai kuriems vartotojams, galima tokiomis priemonėmis kaip didžiausių ar vidutinių kainų įvairiems geografiniams regionams nustatymas ar kitomis panašiomis priemonėmis, taip pat ne reglamentavimo pobūdžio priemonėmis, pavyzdžiui, viešai prieinamais mažmeninių tarifų lyginimais. Kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų atlikti savo reguliavimo pareigas šioje srityje, įskaitant tarifų kontrolės taikymą, būtina, kad jos galėtų susipažinti su sąnaudų apskaitos informacija. Tačiau reguliavimo kontrolė mažmeninėms paslaugoms turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai nacionalinės reguliavimo institucijos mano, kad atitinkamos didmeninės priemonės, operatoriaus pasirinkimas ar jo išankstinis pasirinkimas trukdytų užtikrinti veiksmingą konkurenciją ir visuomeninius interesus. |
|
(27) |
Kai nacionalinė reguliavimo institucija, ketindama taikyti kainų kontrolę, nustato įpareigojimus įdiegti sąnaudų apskaitos sistemą, ji pati gali atlikti metinį auditą siekdama įsitikinti, kad tos sąnaudų apskaitos sistemos laikomasi, jei ji turi atitinkamai kvalifikuotų darbuotojų, arba ji gali reikalauti, kad auditą atliktų kita nuo atitinkamo operatoriaus nepriklausoma kvalifikuota institucija. |
|
(28) |
Manoma, kad iki to laiko, kai nacionalinės reguliavimo institucijos pagal rinkos analizės procedūras, nustatytas 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo bendrosios sistemos (Pagrindų direktyva) ( 6 ), nustatys, kad tokių nuostatų nebereikia, nes jų teritorijoje jau veikia pakankamai konkurencinė rinka, būtina užtikrinti, kad ir toliau būtų taikomos Bendrijos telekomunikacijų teisėje, ypač 1992 m. birželio 5 d. Tarybos direktyvoje 92/44/EEB dėl atvirojo tinklo teikimo nuostatos taikymo skirtosioms linijoms ( 7 ) nustatytos nuostatos dėl minimalaus skirtųjų linijų paslaugų rinkinio. Konkurencijos intensyvumas įvairiose skirtųjų linijų rinkose jų minimalaus rinkinio atžvilgiu ir įvairiose teritorijos dalyse yra tikriausiai skirtingas. Atlikdama rinkos analizę, nacionalinė reguliavimo institucija turėtų atskirai vertinti kiekvienos rinkos skirtųjų linijų minimalų rinkinį ir atsižvelgti į geografinį veiksnį. Skirtųjų linijų paslaugos yra privalomos paslaugos, kurias privalu teikti be jokio kompensacijų mechanizmo. Teikiant skirtųjų linijų paslaugų daugiau, nei reikalinga pagal minimalų jų rinkinį, turėtų būti taikomos bendros mažmeninio reguliavimo nuostatos, o ne specialūs reikalavimai, skirti minimalaus rinkinio teikimui. |
|
(29) |
Nacionalinės reguliavimo institucijos, atsižvelgdamos į atitinkamos rinkos analizę, taip pat gali reikalauti, kad didelę įtaką rinkoje turintys mobilieji operatoriai savo abonentams leistų gauti bet kurio susijungusio viešai prieinamų telefono ryšio paslaugų teikėjo teikiamas paslaugas atskirais skambučiais ar išankstinio pasirinkimo būdu. |
|
(30) |
Sutartys — paslaugų gavėjams ir vartotojams svarbi priemonė, užtikrinanti būtiną informacijos skaidrumo lygį ir teisinę kontrolę. Konkurencinėje aplinkoje dauguma paslaugų teikėjų sudaro su savo klientais sutartis todėl, kad taip pageidautina dėl komercinių priežasčių. Be šios direktyvos nuostatų, vartotojų sandoriams dėl elektroninių tinklų ir paslaugų taikomi galiojantys Bendrijos teisės vartotojų apsaugos reikalavimai, susiję su sutartimis, ypač 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartotojų sutartyse ( 8 ) ir 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos nuotolinėse sutartyse ( 9 ) nuostatose numatyti reikalavimai. Konkrečiai kalbant, sutartiniuose santykiuose su tiesioginiu telefono ryšio paslaugų teikėju vartotojai turėtų turėti minimalų teisinio užtikrintumo lygį, t. y. jų sutartyse turėtų būti nurodytos sutarties sąlygos, paslaugų kokybė, sutarties ir paslaugos nutraukimo sąlygos, kompensacijos priemonės ir ginčų sprendimas. Kai sutartis su vartotojais sudaro ne tiesioginis telefono ryšio paslaugos teikėjas, o kiti paslaugos teikėjai, į tokias sutartis įrašoma tokia pat informacija. Priemonės, skirtos užtikrinti kainų, tarifų, sąlygų ir reikalavimų skaidrumą, padidina vartotojų galimybę daryti optimalius pasirinkimus ir turėti kuo daugiau naudos iš konkurencijos. |
|
(31) |
Galutiniams paslaugų gavėjams turėtų būti prieinama vieša informacija apie ryšių paslaugas. Valstybės narės turėtų galėti stebėti savo teritorijoje teikiamų paslaugų kokybę. Nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti sistemingai rinkti informaciją apie savo teritorijoje siūlomų paslaugų kokybę remdamosi kriterijais, leidžiančiais lyginti paslaugos teikėjus ir valstybes nares. Tikėtina, kad ryšių paslaugas konkurencinėje aplinkoje teikiančios įmonės dėl komercinių priežasčių teiks pakankamą ir naujausią informaciją apie viešai prieinamas savo paslaugas. Vis dėlto nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų galėti reikalauti, kad tokia informacija būtų skelbiama, jei aišku, kad tokia informacija nėra lengvai prieinama visuomenei. |
|
(32) |
Galutiniams paslaugų gavėjams turėtų būti užtikrinta visos Bendrijoje parduodamos įrangos sąveika priimant skaitmeninę televiziją. Valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad tokiai įrangai būtų taikomi minimalūs suderinti standartai. Retkarčiais tokie standartai galėtų būti keičiami derinant juos su technologijos ir rinkos pokyčiais. |
|
(33) |
Pageidautina, kad vartotojai turėtų visas galimybes prijungti savo skaitmeninius televizorius. Sąveika dinamiškose rinkose — kintama sąvoka. Standartizacijos institucijos turėtų stengtis kuo labiau užtikrinti, kad atitinkami standartai keistųsi kartu su atitinkamomis technologijomis. Taip pat svarbu užtikrinti, kad televizoriuose būtų konektoriai, kurie galėtų perduoti visus skaitmeninio signalo elementus, įskaitant garso ir vaizdo srautus, sąlyginę informacijos prieigą, informaciją apie paslaugas, taikomųjų programų sąsajos (API) informaciją ir kopijos apsaugos informaciją. Todėl ši direktyva užtikrina, kad atviros skaitmeninių televizorių sąsajos funkcionalumo neribotų tinklų operatoriai, paslaugų teikėjai ir įrangos gamintojai, ir jis galėtų plėtotis kartu su technologijų plėtra. Teikiant skaitmeninės interaktyvios televizijos vaizdo ir pristatymo paslaugas, pripažįstama, kad bendro standarto įdiegimas per rinkos mechanizmą yra naudingas vartotojui. Valstybės narės ir Komisija gali imtis su sutartimi suderintų iniciatyvų, kad taip viskas ir vyktų. |
|
(34) |
Visi galutiniai paslaugų gavėjai ir toliau turėtų turėti prieigą prie operatoriaus pagalbos paslaugų, nesvarbu, kokia organizacija teiktų prieigą prie viešojo telefono ryšio tinklo. |
|
(35) |
Informacijos apie abonentus teikimo paslaugos ir abonentų knygos jau įtrauktos į konkurenciją. Šios direktyvos nuostatos papildo Direktyvos 97/66/EB nuostatas suteikdamos abonentams teisę turėti savo asmens duomenis spausdintoje ar elektroninėje abonentų knygoje. Visi paslaugos teikėjai, kurie skiria telefono numerius savo abonentams, privalo užtikrinti, kad atitinkama informacija būtų prieinama sąžiningu, nediskriminavimo ir sąnaudas atitinkančiu būdu. |
|
(36) |
Svarbu, kad paslaugų gavėjai galėtų nemokamai iš bet kurio telefono, įskaitant taksofonus, be jokios mokėjimo priemonės paskambinti vienu Europos skubaus iškvietimo telefono numeriu „112“ ir bet kuriuo kitu nacionaliniu ypatingiems atvejams skirtu numeriu. Valstybės narės jau turėtų būti įdiegusios būtinas geriausiai tokioms sistemoms tinkamas organizacines priemones, užtikrinančias, kad į skambučius tuo numeriu būtų tinkamai atsakoma ir jie būtų tinkamai tvarkomi. Jei bus garantuojamas skambučių ir duomenų perdavimas atitinkamoms ypatingosioms tarnyboms, tų tarnybų gaunama informacija apie skambinamojo vietovę leis gerinti „112“ paslaugų gavėjų apsaugą bei saugumą, o pačioms ypatingosioms tarnyboms, kiek leidžia technologija, padės atlikti savo pareigas. Tokios informacijos priėmimas ir naudojimas turėtų atitikti atitinkamus Bendrijos teisės aktus dėl asmens duomenų tvarkymo. Nuoseklus informacijos technologijų tobulinimas vis daugiau leis prieinamomis kainomis vienu metu apdoroti keletą kalbų tinkle. Tai savo ruožtu užtikrins papildomą Europos piliečių, skambinančių skubaus iškvietimo telefono numeriu „112“, saugą. |
|
(37) |
Europos piliečiams ir Europos įmonėms labai svarbu turėti lengvą prieigą prie tarptautinių telefono ryšio paslaugų. Bendrijai jau yra nustatytas standartinis tarptautinės telefono prieigos kodas — „00“. Skambučiams tarp kaimyninių vietovių, esančių kitose valstybėse narėse, galima nustatyti ar toliau naudoti specialius būdus. Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga pagal savo rekomendaciją E.164 Europos telefonijos numeracijos erdvei (ETNS) nustatė kodą „3883“. Siekiant užtikrinti skambučių sujungimą su ETNS, viešuosius telefono ryšio tinklus eksploatuojančios įmonės turėtų užtikrinti, kad skambučiai, kuriems naudojamas kodas „3883“, būtų tiesiogiai ar netiesiogiai sujungiami su ETNS aptarnaujančiais tinklais, nurodytais atitinkamuose Europos telekomunikacijų standartų instituto (ETSI) standartuose. Tokį sujungimą turėtų reglamentuoti 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) ( 10 ) nuostatos. |
|
(38) |
Galutinių paslaugų gavėjų prieiga prie visų numeracijos išteklių Bendrijoje — bendrajai rinkai gyvybingai svarbi prielaida. Čia turėtų įeiti nemokamas telefonas, padidintas mokestis ir kiti negeografiniai numeriai, išskyrus tuos atvejus, kai abonentas, kuriam skambinama, dėl komercinių priežasčių savo noru yra apribojęs prieigą iš tam tikrų geografinių vietovių. Tarifai, taikomi skambinant iš vietovės už atitinkamos valstybės narės ribų, nebūtinai turi būti tokie pat kaip, skambinant iš valstybės narės teritorijos. |
|
(39) |
Šiuolaikiniai telefono komutatoriai paprastai turi toninio numerio rinkimo ir skambinančios linijos nustatymo priemones ir todėl galimybę naudoti šias priemones vis dažniau suteikia už nedidelį mokestį ar visai be jokio mokesčio. Toninis numerio rinkimas vis dažniau naudojamas paslaugų gavėjo ir specialių paslaugų bei aptarnavimo priemonių sąveikai, įskaitant ir pridėtinės vertės paslaugas, todėl, jei šios priemonės nėra, paslaugų gavėjui gali nepavykti pasinaudoti tokiomis paslaugomis. Nereikalaujama, kad valstybės narės suteikti įpareigojimą teikti šias priemones, jei jos jau yra prieinamos. Direktyva 97/66/EB apsaugo paslaugų gavėjų privatumą, kai jie gauna detalias sąskaitas, suteikdama jiems priemones apsaugoti savo teisę į privatumą, kai nustatoma skambinančioji linija. Šių paslaugų plėtra visoje Europoje būtų naudinga vartotojams, ir todėl ši direktyva ją skatina. |
|
(40) |
Numerio perkeliamumas yra pagrindinė priemonė, padedanti užtikrinti vartotojo pasirinkimo galimybes ir veiksmingą konkurenciją konkurencinėje telekomunikacijų aplinkoje: ji užtikrina, kad galutiniai paslaugų gavėjai, kurie to prašo, galėtų išlaikyti savo numerį (numerius) viešajame telefono ryšio tinkle, nesvarbu, kuri organizacija teikia paslaugą. Ši direktyva netaikoma tokiai priemonei, kuri taikoma tarp prijungimų prie viešųjų telefono ryšio tinklų fiksuotose ar nefiksuotose vietose. Tačiau valstybės narės gali taikyti nuostatas dėl numerių perkėlimo tarp tinklų, teikiančių paslaugas fiksuotoje vietoje ir judriojo ryšio tinklų. |
|
(41) |
Numerių perkeliamumo poveikis yra žymiai didesnis, kai informacija apie tarifus, kurią gauna galutiniai paslaugų gavėjai, perkeliantys savo numerius, ir galutiniai paslaugų gavėjai, skambinantys tiems, kurie yra perkėlę savo numerius, yra skaidri. Įgyvendinant numerių perkeliamumą, nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų skatinti, kur įmanoma, tarifų skaidrumą. |
|
(42) |
Užtikrindamos, kad kaina už sujungimą, susijusį su numerių perkeliamumu, būtų pagrįsta sąnaudomis, nacionalinės reguliavimo institucijos gali taip pat atsižvelgti į kainas panašiose rinkose. |
|
(43) |
Šiuo metu valstybės narės tinklams nustato tam tikrus privalomojo programų siuntimo įpareigojimus, paskirstant visuomenei radijo ir televizijos transliacijas. Valstybės narės, atsižvelgdamos į teisėtus visuomenės interesus, turėtų nustatyti proporcingus reikalavimus jų jurisdikcijoje esančioms įmonėms, bet tokie reikalavimai turėtų būti taikomi tik tais atvejais, kai yra būtina valstybių narių pagal Bendrijos teisę nustatytiems tikslams pasiekti, ir jie turėtų būti proporcingi, skaidrūs ir reguliariai persvarstomi. Valstybių narių nustatyti privalomojo programų siuntimo įpareigojimai turėtų būti pagrįsti, tai yra turėtų būti proporcingi ir skaidrūs atsižvelgiant į aiškiai apibrėžtus bendrus interesus, ir atitinkamais atvejais turėtų būti galima numatyti proporcingą atlygį. Į tokius privalomojo programų siuntimo įpareigojimus galėtų įeiti specialiai asmenų su negalia prieigai užtikrinti skirtų paslaugų perdavimas. |
|
(44) |
Radijo ir televizijos transliacijos skirstymui naudojami tinklai apima kabelinius, palydovinius ir antžeminius transliacijos tinklus. Jie gali apimti ir kitus tinklus, jei nemažas galutinių paslaugų gavėjų skaičius naudoja tokius tinklus kaip pagrindinę priemonę radijo ir televizijos transliacijoms priimti. |
|
(45) |
Bendra elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo sistema netaikoma turinį teikiančioms paslaugoms, pavyzdžiui, siūlomiems garso ir televizijos transliacijų turinio paketams. Tokių paslaugų teikėjams vykdant tokią veiklą, universaliųjų paslaugų įpareigojimas neturėtų būti taikomas. Ši direktyva neturi įtakos su Bendrijos teise suderintoms priemonėms, kurios tokioms paslaugoms taikomos nacionaliniu lygiu. |
|
(46) |
Kai valstybė narė nori užtikrinti kitų specifinių paslaugų teikimą visoje savo teritorijoje, tokie įpareigojimai turėtų būti taikomi sąnaudų ekonomiškumo pagrindu, netaikant universaliųjų paslaugų įpareigojimų. Taigi valstybės narės gali taikyti papildomas su Bendrijos teise suderintas priemones (pavyzdžiui, siekdamos padėti plėtoti infrastruktūrą ir paslaugas tais atvejais, kai rinka nepakankamai atsižvelgia į galutinių paslaugų gavėjų ir vartotojų reikalavimus). Reaguodama į Komisijos elektroninės Europos iniciatyvą, 2000 m. kovo 23 ir 24 d. Lisabonos Europos Vadovų Taryba paragino valstybes nares užtikrinti, kad visos mokyklos turėtų prieigą prie interneto ir daugialypių išteklių. |
|
(47) |
Konkurencinėje aplinkoje nacionalinės reguliavimo institucijos, spręsdamos klausimus, susijusius su galutinių paslaugų gavėjų teisėmis, turėtų atsižvelgti į suinteresuotų šalių, įskaitant paslaugų gavėjus ir vartotojus, nuomonę. Turėtų būti nustatytos veiksmingos procedūros ginčams tarp vartotojų ir įmonių, teikiančių viešai prieinamas ryšių paslaugas, nagrinėti. Valstybės narės turėtų visiškai atsižvelgti į 1998 m. kovo 30 d. Komisijos rekomendaciją 98/257/EB dėl atsakingoms už neteisminį vartotojų ginčų sprendimą institucijoms taikomų principų ( 11 ). |
|
(48) |
Vienas iš tinkamų būdų geresnės kokybės standartams ir paslaugoms skatinti galėtų būti bendras reguliavimas. Bendram reguliavimui turėtų būti taikomi tie patys principai kaip ir formaliam reguliavimui, t. y. jis turėtų būti objektyvus, pateisinamas, proporcingas, nediskriminacinis ir skaidrus. |
|
(49) |
Ši direktyva turėtų numatyti tam tikrus vartotojų apsaugos elementus, įskaitant aiškias sutarčių sąlygas ir ginčų sprendimą bei tarifų skaidrumą vartotojams. Ji taip pat turėtų skatinti tokių elementų taikymą kitoms galutinių paslaugų gavėjų kategorijoms, ypač mažoms ir vidutinėms įmonėms. |
|
(50) |
Šios direktyvos nuostatos nekliudo valstybėms narėms imtis priemonių, kurios yra pateisinamos Sutarties 30 ir 46 straipsniais, ypač visuomenės saugumo, viešosios politikos ir visuomenės dorovės sumetimais. |
|
(51) |
Kadangi siūlomų veiksmų tikslo, būtent: nustatyti bendrą visiems Europos paslaugų gavėjams universaliųjų telekomunikacinių paslaugų lygį, suderinti viešųjų telefono ryšio tinklų prieigos ir naudojimo fiksuotoje vietoje bei susijusių viešai prieinamų telefono ryšio paslaugų sąlygas ir nustatyti elektroninių ryšių paslaugų, elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių reguliavimo suderintą sistemą, valstybės narės negali visiškai pasiekti, o dėl šių veiksmų masto bei poveikio jį galima geriau pasiekti Bendrijos lygiu, Bendrija gali taikyti priemones pagal subsidiarumo principą, nustatytą Sutarties 5 straipsnyje. Atsižvelgiant į tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą, šia direktyva nesiekiama daugiau, nei būtina tiems tikslams pasiekti. |
|
(52) |
Šios direktyvos įgyvendinimui būtinos priemonės turėtų būti priimtos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką ( 12 ), |
PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:
I SKYRIUS
TAIKYMO SRITIS, TIKSLAI IR SĄVOKOS
1 straipsnis
Dalykas ir taikymo sritis
1. Pagal Direktyvą 2002/21/EB (Pagrindų direktyvą) ši direktyva skirta elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimui galutiniams paslaugų gavėjams. Tikslas – užtikrinti galimybę visoje Bendrijoje gauti kokybiškas viešąsias paslaugas veiksmingos konkurencijos ir laisvo pasirinkimo sąlygomis ir reglamentuoti tokius atvejus, kai rinka nepakankamai tenkina galutinių paslaugų gavėjų poreikius. Šioje direktyvoje taip pat numatytos nuostatos dėl galinių įrenginių tam tikrų aspektų siekiant sudaryti palankesnes sąlygas neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams naudotis paslaugomis.
2. Šioje direktyvoje nustatomos galutinių paslaugų gavėjų teisės ir atitinkami viešuosius elektroninių ryšių tinklus bei paslaugas teikiančių ūkio subjektų įpareigojimai. Siekiant užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą atvirų ir konkurencinių rinkų aplinkoje, šioje direktyvoje apibrėžiamas minimalus nustatytos kokybės paslaugų, kurias gali gauti visi galutiniai paslaugų gavėjai priimtinomis kainomis atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas ir neiškraipant konkurencijos, rinkinys. Šioje direktyvoje taip pat nustatomi įpareigojimai teikti tam tikras privalomas paslaugas.
3. Šioje direktyvoje nei įpareigojama, nei draudžiama taikyti viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjų laikantis nacionalinės teisės ir remiantis Bendrijos teise nustatytas galutinių paslaugų gavėjų prieigą prie paslaugų ir programų bei naudojimąsi jomis ribojančias sąlygas, tačiau nustatoma pareiga informuoti apie šias sąlygas. Nacionalinės priemonės, susijusios su galutinių paslaugų gavėjų prieiga prie paslaugų ir programų, teikiamų elektroninių ryšių tinklais, bei naudojimusi jomis, turi gerbti pagrindines fizinių asmenų teises ir laisves, įskaitant teisę į privatumą ir į tinkamą teismo procesą, kaip apibrėžta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje.
4. Šioje direktyvoje numatytos nuostatos dėl galutinių paslaugų gavėjų teisių taikomos nepažeidžiant Bendrijos vartotojų apsaugos taisyklių, visų pirma Direktyvų 93/13/EEB ir 97/7/EB bei nacionalinių taisyklių, suderintų su Bendrijos teise.
2 straipsnis
Sąvokos
Šioje direktyvoje vartojamos sąvokos, pateiktos Direktyvos 2002/21/EB 2 straipsnyje.
Taip pat vartojamos šios sąvokos:
a) „taksofonas“ — plačiajai visuomenei prieinamas telefonas, už kurio naudojimą galima mokėti monetomis ir (arba) kredito (debeto) kortelėmis, ir (arba) išankstinio mokėjimo kortelėmis, įskaitant korteles, naudojamas su surinkimo kodais.
▼M1 —————
c) „viešoji telefono ryšio paslauga“ — visuomenei teikiama paslauga, skirta tiesiogiai arba netiesiogiai inicijuoti ir gauti nacionalinius arba nacionalinius ir tarptautinius skambučius, naudojant numerį arba numerius, nurodytus nacionaliniame arba tarptautiniame telefono ryšio numeracijos plane;
d) „geografinis numeris“ — nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano numeris, kurio tam tikroje skaitmeninėje struktūroje yra geografinė nuoroda, naudojama skambučiams į fizinę tinklo galinio taško (NTP) vietą nukreipti;
▼M1 —————
f) „negeografinis numeris“ — nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano numeris, kuris nėra geografinis numeris. Tai, inter alia, gali būti judriojo telefono ryšio, nemokami ir padidinto tarifo telefono ryšio numeriai.
II SKYRIUS
ĮPAREIGOJIMAI TEIKTI UNIVERSALIĄSIAS PASLAUGAS, ĮSKAITANT SOCIALINIUS ĮPAREIGOJIMUS
3 straipsnis
Universaliųjų paslaugų prieinamumas
1. Valstybės narės užtikrina, kad jų teritorijoje, nepriklausomai nuo geografinės vietos ir atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas, prieinama kaina visiems galutiniams paslaugų gavėjams būtų prieinamos nurodytos kokybės šioje direktyvoje nustatytos paslaugos.
2. Valstybės narės, laikydamosi objektyvumo, skaidrumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principų, nustato veiksmingiausią ir tinkamiausią būdą, kuris užtikrintų universaliųjų paslaugų įgyvendinimą. Jos stengiasi kuo labiau mažinti rinkos iškraipymus, ypač siekia, kad kainos ir kitos paslaugų teikimo sąlygos nesiskirtų nuo įprastų komercinių sąlygų, kartu saugodamos visuomenės interesus.
4 straipsnis
Prieigos fiksuotoje vietoje teikimas ir telefono ryšio paslaugų teikimas
1. Valstybės narės užtikrina, kad bent vienas ūkio subjektas tenkintų visus pagrįstus prašymus dėl sujungimo su viešuoju ryšių tinklu fiksuotoje vietoje.
2. Teikiamas sujungimas turi suteikti galimybę užtikrinti balso, faksimilės ir duomenų perdavimą tokiu pajėgumu, kokio pakanka veiksmingai interneto prieigai atsižvelgiant į daugumos abonentų naudojamas technologijas ir technologines galimybes.
3. Valstybės narės užtikrina, kad bent vienas ūkio subjektas tenkintų visus pagrįstus prašymus teikti 1 dalyje nurodytu tinklu viešąją telefono ryšio paslaugą, sudarančią galimybę inicijuoti ir gauti nacionalinius bei tarptautinius skambučius.
5 straipsnis
Informacijos apie abonentus teikimo paslaugos ir abonentų knygos
1. Valstybės narės užtikrina:
a) kad galutiniams paslaugų gavėjams būtų prieinama bent viena išsami atitinkamos institucijos patvirtintos formos abonentų knyga, kuri gali būti spausdinta, elektroninė ar abiejų rūšių ir būtų reguliariai atnaujinama bent kartą per metus;
b) kad visiems galutiniams paslaugų gavėjams, įskaitant taksofonų naudotojus, būtų prieinama bent viena išsami informacijos apie abonentus teikimo paslauga.
2. Laikantis 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių) ( 13 ) 12 straipsnio nuostatų, į 1 dalyje nurodytus abonentų sąrašus įrašomi visi viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentai.
3. Valstybės narės užtikrina, kad įmonė (įmonės), teikianti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugas, taikytų nediskriminavimo principą tvarkant kitų įmonių jai pateiktai informacijai.
6 straipsnis
Taksofonai ir kiti vieši balso telefonijos prieigos taškai
1. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų nustatyti įpareigojimus ūkio subjektams siekiant garantuoti pakankamą taksofonų arba kitų viešų balso telefonijos prieigos taškų geografinę aprėptį, taksofonų arba kitų viešų balso telefonijos prieigos taškų skaičių, prieinamumą neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams ir paslaugų kokybę, kad būtų galima patenkinti pagrįstus galutinių paslaugų gavėjų poreikius.
2. Valstybė narė užtikrina, kad jų reguliavimo institucija galėtų nutarti nenustatyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įpareigojimų visoje savo teritorijoje ar jos dalyje, jei, pasikonsultavusi su suinteresuotomis šalimis, nurodytomis 33 straipsnyje, ji įsitikina, kad tokios priemonės ar palyginamos paslaugos yra plačiai prieinamos.
3. Valstybės narės užtikrina, kad būtų galima iš taksofonų, surinkus vieną Europos skubaus iškvietimo telefono numerį „112“ ar kitus nacionalinius skubaus iškvietimo numerius, skirtus ypatingiems atvejams, nemokamai ir be jokios mokėjimo priemonės paskambinti pagalbos tarnyboms.
7 straipsnis
Neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams skirtos priemonės
1. Valstybės narės imasi neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams skirtų specialių priemonių, kad jiems užtikrintų vienodas galimybes gauti 4 straipsnio 3 dalyje ir 5 straipsnyje nurodytas paslaugas už prieinamą kainą, kaip ir kitiems galutiniams paslaugų gavėjams, jei IV skyriuje nėra nustatyti lygiaverčio poveikio reikalavimai. Valstybės narės gali įpareigoti nacionalines reguliavimo institucijas įvertinti bendrą poreikį ir specialius reikalavimus, įskaitant tokių neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams skirtų specialių priemonių apimtį ir konkrečią formą.
2. Valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas, gali imtis specialių priemonių, siekdamos užtikrinti, kad neįgalieji galutiniai paslaugų gavėjai, taip pat kaip ir dauguma kitų galutinių paslaugų gavėjų, galėtų rinktis ūkio subjektus ir paslaugų teikėjus.
3. Imdamosi 1 ir 2 dalyse nurodytų priemonių, valstybės narės ragina laikytis atitinkamų standartų arba specifikacijų, paskelbtų pagal Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyvos) 17 ir 18 straipsnius.
8 straipsnis
Įmonių paskyrimas
1. Valstybės narės gali paskirti vieną ar kelias įmones universaliųjų paslaugų teikimui visoje nacionalinėje teritorijoje užtikrinti, kaip nurodyta 4, 5, 6 ir 7 straipsniuose ir atitinkamais atvejais 9 straipsnio 2 dalyje. Valstybės narės gali paskirti skirtingas įmones ar įmonių grupes atskiriems skirtingiems universaliųjų paslaugų elementams teikti ir (arba) aprėpti skirtingas nacionalinės teritorijos dalis.
2. Skirdamos įmones universaliosioms paslaugoms teikti visoje teritorijoje ar jos dalyje, valstybės narės taiko veiksmingą, objektyvų, skaidrų ir nediskriminacinį mechanizmą, kad a priori gali būti paskirta bet kuri įmonė. Paskyrimo metodai užtikrina, kad universaliosios paslaugos bus teikiamos ekonominiu požiūriu efektyviai, ir jie gali būti naudojami kaip priemonė universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynosioms sąnaudoms nustatyti pagal 12 straipsnį.
3. Kai pagal 1 dalį paskirtasis ūkio subjektas ketina perleisti visą savo vietinio prieigos tinklo nuosavybę arba didelę jos dalį atskiram juridiniam asmeniui, priklausančiam kitam savininkui, jis iš anksto laiku apie tai praneša nacionalinei reguliavimo institucijai, kad ta institucija galėtų įvertinti numatyto sandorio poveikį 4 straipsnyje nurodytam prieigos fiksuotoje vietoje ir telefono ryšio paslaugų teikimui. Nacionalinė reguliavimo institucija gali nustatyti, keisti ar panaikinti specialius įpareigojimus pagal Direktyvos 2002/20/EB (Leidimų direktyvos) 6 straipsnio 2 dalį.
9 straipsnis
Tarifų prieinamumas
1. Nacionalinės reguliavimo institucijos stebi 4–7 straipsniuose nurodytų paslaugų, kurias teikia paskirtasis ūkio subjektas, vykdydamas universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimą, arba kurios teikiamos rinkoje be tokio paskyrimo, mažmeninių tarifų pokyčius ir dydį, ypač juos lygindamos su nacionalinėmis vartotojų kainomis ir pajamomis.
2. Valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas, gali reikalauti, kad paskirtieji ūkio subjektai vartotojams suteiktų tarifų pasirinkimo galimybes arba paketus, kurie skiriasi nuo įprastomis komercinėmis sąlygomis taikomų tarifų, visų pirma siekdamos užtikrinti, kad mažas pajamas gaunantys ar specialiųjų socialinių poreikių turintys asmenys nevengtų prisijungti prie 4 straipsnio 1 dalyje nurodyto tinklo ir naudotis 4 straipsnio 3 dalyje bei 5, 6 ir 7 straipsniuose nurodytomis paslaugomis, kurioms taikomi universalijų paslaugų teikimo įpareigojimai, ir kurias teikia paskirtieji ūkio subjektai.
3. Numatydamos, kad paskirtosios įmonės privalo suteikti specialių tarifų pasirinkimo galimybes arba laikytis nustatytų aukščiausių ar vidutinių pagal geografinius rajonus kainų ar kitų panašių reikalavimų, valstybės narės taip pat gali užtikrinti, kad, nustačius, jog tam tikri vartotojai turi mažas pajamas ar specialius socialinius poreikius, jiems būtų teikiama parama.
4. Valstybės narės gali reikalauti, kad, atsižvelgiant į nacionalines sąlygas, įmonės, turinčios įpareigojimus pagal 4, 5, 6 ir 7 straipsnius, visoje teritorijoje taikytų bendrus tarifus, įskaitant vidutines pagal geografinius rajonus kainas, arba neviršytų didžiausių nustatytų kainų.
5. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad tais atvejais, kai paskirtoji įmonė yra įpareigota teikti specialių tarifų pasirinkimo galimybes, taikyti bendrus tarifus, įskaitant vidutines pagal geografinius rajonus kainas, arba neviršyti nustatytų didžiausių kainų, sąlygos būtų visiškai skaidrios, skelbiamos ir taikomos be jokios diskriminacijos. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali reikalauti, kad būtų pakeistos ar atšauktos specifinės schemos.
10 straipsnis
Išlaidų kontrolė
1. Valstybės narės užtikrina, kad paskirtosios įmonės, teikdamos papildomas priemones ir paslaugas šalia tų, kurios yra nurodytos 4, 5, 6 ir 7 straipsniuose ir 9 straipsnio 2 dalyje, nustatytų tokias sąlygas ir reikalavimus, kad abonentui nereikėtų mokėti už priemones ir paslaugas, kurios nėra būtinos arba kurios nėra būtinos tai paslaugai, kurios abonentas prašo.
2. Valstybės narės užtikrina, kad paskirtosios įmonės, turinčios įpareigojimus pagal 4, 5, 6 ir 7 straipsnius ir 9 straipsnio 2 dalį, teiktų specifines I priedo A dalyje nurodytas priemones ir paslaugas, kad abonentai galėtų stebėti ir kontroliuoti išlaidas ir išvengti nepagrįsto paslaugos nutraukimo.
3. Valstybės narės užtikrina, kad atitinkama institucija visoje teritorijoje ar tam tikroje jos dalyje galėtų atsisakyti šio straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimų, jei įsitikina, kad tokios priemonės yra plačiai prieinamos.
11 straipsnis
Paskirtųjų įmonių teikiamos paslaugos kokybė
1. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad visos paskirtosios įmonės, turinčios įpareigojimus pagal 4, 5, 6 ir 7 straipsnius ir 9 straipsnio 2 dalį, skelbtų pakankamą ir naujausią informaciją apie savo veiklos, susijusios su universaliosiomis paslaugomis, rezultatus, kurioje apibūdintų paslaugos kokybės parametrus, nustatymus ir vertinimo metodus, nurodytus III priede. Paskelbta informacija taip pat pateikiama nacionalinei reguliavimo institucijai.
2. Tais atvejais, kai yra sukurti atitinkami parametrai, nacionalinės reguliavimo institucijos, inter alia, gali nurodyti papildomus paslaugos kokybės standartus, pagal kuriuos būtų galima įvertinti įmonės teikiamas galutiniams paslaugų gavėjams su negalia ir vartotojams su negalia paslaugas. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad informacija apie tai, kaip įmonės paslaugos atitinka šiuos parametrus, būtų skelbiama ir pateikiama nacionalinei reguliavimo institucijai.
3. Be to, siekdama užtikrinti, kad galutiniams paslaugų gavėjams ir vartotojams būtų prieinama išsami informacija, kuria lengva naudotis ir kurią galima palyginti su kita panašia informacija, nacionalinė reguliavimo institucija gali nurodyti privalomos skelbti informacijos turinį, formą ir būdą.
4. Nacionalinės reguliavimo institucijos ūkio subjektams, turintiems įpareigojimą teikti universaliąsias paslaugas, gali nustatyti siektinus rezultatus. Nustatydamos tokius siektinus rezultatus, nacionalinės reguliavimo institucijos atsižvelgia į suinteresuotųjų šalių nuomonę, visų pirma nurodytųjų 33 straipsnyje.
5. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų stebėti, kaip paskirtosios įmonės vykdo siektinų rezultatų planus.
6. Įmonei nuolatos nevykdant tokių planų, gali būti imamasi specialių priemonių pagal 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) ( 14 ). Nacionalinės reguliavimo institucijos, siekdamos užtikrinti įmonės, įpareigotos teikti universaliąsias paslaugas, teikiamų duomenų tikslumą ir palyginamumą, gali pareikalauti, kad būtų atliktas nepriklausomas auditas ar panašūs veiklos rezultatų patikrinimai atitinkamos įmonės sąskaita.
12 straipsnis
Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas sąnaudų apskaičiavimas
1. Kai nacionalinės reguliavimo institucijos mano, kad 3–10 straipsniuose nurodytų universaliųjų paslaugų teikimas paskirtosioms įmonėms gali būti nepagrįstai didelė prievolė, jos apskaičiuoja universaliųjų paslaugų teikimo grynąsias sąnaudas.
Tuo tikslu nacionalinės reguliavimo institucijos:
a) pagal IV priedo A dalį apskaičiuoja universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynąsias sąnaudas atsižvelgdamos į rinkos naudą, kurią gauna įmonė, paskirta teikti universaliąsias paslaugas; arba
b) pasinaudoja universaliųjų paslaugų teikimo grynosiomis sąnaudomis, kurios yra nustatytos taikant skyrimo mechanizmą pagal 8 straipsnio 2 dalį.
2. Sąskaitas ir (arba) kitą informaciją, kuria remiantis apskaičiuojamos universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynosios sąnaudos pagal šio straipsnio 1 dalies a punktą, patikrina arba auditą atlieka nacionalinė reguliavimo institucija arba nuo suinteresuotų šalių nepriklausoma įstaiga ir patvirtina nacionalinė reguliavimo institucija. Sąnaudų apskaičiavimo rezultatai ir audito išvados turi būti viešai prieinami.
13 straipsnis
Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas finansavimas
1. Kai, remdamosi 12 straipsnyje nurodytu grynųjų sąnaudų apskaičiavimu, nacionalinės reguliavimo institucijos nustato, kad įmonei universaliosios paslaugos įpareigojimai yra nepagrįstai didelė prievolė, valstybės narės paskirtosios įmonės prašymu nusprendžia:
a) pradėti skaidriai taikyti tai įmonei nustatytų grynųjų sąnaudų kompensavimo iš viešųjų lėšų mechanizmą ir (arba)
b) paskirstyti universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynąsias sąnaudas elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikėjams.
2. Kai grynosios sąnaudos paskirstomos pagal šio straipsnio 1 dalies b punktą, valstybės narės nustato sąnaudų paskirstymo mechanizmą, kurį administruoja nacionalinė reguliavimo institucija arba nuo naudos gavėjų nepriklausoma įstaiga, nacionalinei reguliavimo institucijai prižiūrint. Finansuoti galima tik 3–10 straipsniuose nustatytų įpareigojimų grynąsias sąnaudas, apskaičiuotas pagal 12 straipsnį.
3. Sąnaudų paskirstymo mechanizmas taikomas laikantis skaidrumo, kuo mažesnio rinkos iškraipymo, nediskriminavimo ir proporcingumo principų pagal IV priedo B dalies nuostatas. Valstybės narės gali nereikalauti įnašų iš įmonių, kurių nacionalinė apyvarta yra mažesnė už nustatytą ribą.
4. Visi mokesčiai, susiję su universaliųjų paslaugų įpareigojimų sąnaudų paskirstymu, turi būti išskaidyti ir kiekvienai įmonei nurodyti atskirai. Tokie mokesčiai neturi būti taikomi ir renkami iš įmonių, kurios valstybės narės, nustačiusios sąnaudų paskirstymo mechanizmą, teritorijoje paslaugų neteikia.
14 straipsnis
Skaidrumas
1. Kai yra nustatytas universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynųjų sąnaudų paskirstymo mechanizmas, kaip nurodyta 13 straipsnyje, nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad sąnaudų paskirstymo principai ir informacija apie taikomą mechanizmą būtų vieši.
2. Atsižvelgdamos į Bendrijos ir nacionalines verslo slaptumo taisykles, nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad tais atvejais, kai fondas yra sudarytas ir jau veikia, būtų skelbiama metinė ataskaita, kurioje būtų nurodytos universaliųjų paslaugų įpareigojimų apskaičiuotos sąnaudos, visų dalyvaujančių įmonių įnašai ir bet kokia rinkos nauda, kurią paskirtoji įmonė (-s) gauna teikdama universaliąsias paslaugas.
15 straipsnis
Universaliųjų paslaugų apimties persvarstymas
1. Komisija reguliariai persvarsto universaliųjų paslaugų apimtį, ypač tais atvejais, kai Europos Parlamentui ir Tarybai ketina siūlyti ją keisti ar iš naujo nustatyti. Pirmą kartą universaliųjų paslaugų apimtis persvarstoma per dvejus metus nuo 38 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytos taikymo datos, o po to kas trejus metus.
2. Universaliųjų paslaugų apimtis persvarstoma atsižvelgiant į socialinius, ekonomikos ir technologijos pokyčius, taip pat, inter alia, į mobilumą ir duomenų dažnius bei daugumos abonentų naudojamas technologines priemones. Persvarstymas atliekamas pagal V priedą. Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia persvarstymo rezultatų ataskaitą.
III SKYRIUS
ŪKIO SUBJEKTŲ, TURINČIŲ DIDELĘ ĮTAKĄ TAM TIKROSE MAŽMENINĖSE RINKOSE, REGULIAVIMAS
▼M1 —————
17 straipsnis
Mažmeninių paslaugų reguliavimas
1. Valstybės narės užtikrina, kad ūkio subjektams, kurie pagal Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) 14 straipsnį nustatyti kaip turintys didelę įtaką tam tikroje mažmeninėje rinkoje, nacionalinės reguliavimo institucijos taikytų atitinkamus reguliavimo įpareigojimus:
a) kai atlikusi rinkos tyrimą pagal Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyvos) 16 straipsnį nacionalinė reguliavimo institucija nusprendžia, kad tam tikroje mažmeninėje rinkoje, nustatytoje pagal tos Direktyvos 15 straipsnį, konkurencija nėra veiksminga; ir
b) kai nacionalinė reguliavimo institucija padaro išvadą, kad pagal Direktyvos 2002/19/EB (Prieigos direktyvos) 9, 10, 11, 12 ir 13 straipsnius nustatyti įpareigojimai nepadės pasiekti Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) 8 straipsnyje nustatytų tikslų.
2. Pagal šio straipsnio 1 dalį skirti įpareigojimai grindžiami nustatytos problemos pobūdžiu ir, atsižvelgiant į Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) 8 straipsnį, turi būti proporcingi ir pateisinami. Tai gali būti reikalavimai, kad įvardytos įmonės netaikytų per didelių kainų, netrukdytų kitoms įmonėms įeiti į rinką, nevaržytų konkurencijos nustatydamos nesąžiningas kainas, neteiktų nepateisinamų privilegijų konkretiems galutiniams paslaugų gavėjams ir nepateisinamai neišskaidytų paslaugų. Nacionalinės reguliavimo institucijos, siekdamos apsaugoti galutinių paslaugų gavėjų interesus ir skatinti tikrą konkurenciją, tokioms įmonėms gali nustatyti aukščiausią mažmeninių kainų ribą, kontroliuoti atskirus tarifus, taikyti priemones, kuriomis tarifai pagrindžiami sąnaudomis arba kainomis palyginamose rinkose.
▼M1 —————
4. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad tais atvejais, kai įmonei taikomos mažmeninio tarifo kontrolės priemonės ar kitokia mažmeninė kontrolė, įmonėje būtų įgyvendintos būtinos ir atitinkamos sąnaudų apskaitos sistemos. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali nurodyti, kokį formatą ir kokius apskaitos metodus taikyti. Ar laikomasi sąnaudų apskaitos sistemos, tikrina nepriklausoma kvalifikuota organizacija. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad tokio tikrinimo ataskaita būtų skelbiama kasmet.
5. Nepažeisdamos 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio, nacionalinės reguliavimo institucijos netaiko mažmeninės kontrolės mechanizmo pagal šio straipsnio 1 dalį geografinėms ar paslaugų gavėjų rinkoms, kai įsitikina, kad jose yra veiksminga konkurencija.
▼M1 —————
IV SKYRIUS
GALUTINIŲ PASLAUGŲ GAVĖJŲ INTERESAI IR TEISĖS
20 straipsnis
Sutartys
1. Valstybės narės užtikrina, kad užsisakydami sujungimo su viešuoju ryšių tinklu paslaugas ir (arba) viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, vartotojai ir kiti jų pageidaujantys galutiniai paslaugų gavėjai turėtų teisę su ūkio subjektu arba ūkio subjektais, teikiančiais tokį sujungimą ir (arba) paslaugas, sudaryti sutartį. Sutartyje aiškiai, išsamiai ir lengvai suprantamu būdu nurodoma bent ši informacija:
a) ūkio subjekto tapatybė ir adresas;
b) teikiamos paslaugos, visų pirma įskaitant:
— ar suteikiama, ar nesuteikiama skubios pagalbos iškvietimo bei skambintojo vietos nustatymo paslauga ir bet kokie skubios pagalbos iškvietimo apribojimai pagal 26 straipsnį,
— informaciją apie bet kokias kitas prieigą prie paslaugų ir taikomųjų programų ir naudojimąsi jomis ribojančias sąlygas, kai jos yra leidžiamos nacionalinės teisės aktuose pagal Bendrijos teisę,
— siūlomos paslaugos užtikrinamą minimalų kokybės lygį, būtent pradinio sujungimo laiką, o tam tikrais atvejais kitus paslaugos kokybės parametrus, kurie apibrėžti nacionalinių reguliavimo institucijų,
— informaciją apie visas procedūras, kurias vykdo ūkio subjektas, siekdamas įvertinti ir reguliuoti srautus, kad būtų išvengta tinklo užpildymo arba perpildymo, bei informaciją apie tai, kaip šios procedūros galėtų paveikti tinklo kokybę,
— siūlomų techninės priežiūros paslaugų rūšis ir pagalbos vartotojams paslaugas, taip pat būdus kaip kreiptis pagalbos,
— visus teikėjo nustatytus galinių įrenginių, kuriuos suteikia teikėjas, naudojimo apribojimus;
c) jei taikomas įpareigojimas pagal 25 straipsnį – abonento galimybės pasirinkti, ar įtraukti ar neįtraukti jo asmens duomenis į abonentų sąrašą, ir atitinkami duomenys;
d) informacija apie kainas ir tarifus bei priemones, kuriomis galima gauti naujausią informaciją apie visus taikomus tarifus ir techninės priežiūros mokesčius, siūlomus mokėjimo būdus ir sąnaudų skirtumus, priklausančius nuo mokėjimo būdo;
e) sutarties galiojimo laikotarpis ir paslaugų teikimo bei sutarties pratęsimo ir nutraukimo sąlygos, įskaitant:
— visą minimalią reikiamą naudojimo trukmę ir laikotarpį, kurie būtini norint pasinaudoti akcija,
— visus mokesčius, susijusius su telefono ryšio numerių ir kitų identifikatorių perkėlimu,
— visus mokesčius, mokėtinus nutraukiant sutartį, įskaitant su galiniais įrenginiais susijusių sąnaudų išieškojimą;
f) kompensacija ir grąžinamos sumos, kurios išmokamos, jei paslaugų kokybė neatitinka sutartyje nurodyto kokybės lygio;
g) būdas, kaip pradėti ginčų sprendimo procedūras pagal 34 straipsnį;
h) veiksmai, kurių gali imtis ūkio subjektas, reaguodamas į įvykius, susijusius su saugumu arba vientisumu, arba į grėsmes ir pažeidžiamumą.
Valstybės narės taip pat gali reikalauti, kad sutartyje būtų pateikta 21 straipsnio 4 dalyje nurodyta ir su teikiama paslauga susijusi informacija, kurią šiuo tikslu gali teikti atitinkamos viešosios institucijos, apie elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų naudojimą dalyvaujant neteisėtoje veikloje ar platinant žalingą turinį bei apie apsaugos priemones, skirtas nuo pavojų apsaugoti asmenį, jo privatumą ir asmens duomenis.
2. Valstybės narės užtikrina, kad gavę pranešimą apie sutarties sąlygų pakeitimus, kuriuos siūlo elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas teikiantys ūkio subjektai, abonentai turėtų teisę be nuobaudų nutraukti sutartį. Abonentams iš anksto, ne vėliau kaip prieš mėnesį, tinkamai pranešama apie numatomus tokius pakeitimus ir kartu pranešama apie jų teisę be nuobaudų nutraukti tokią sutartį, jei naujos sąlygos jiems nepriimtinos. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinėms reguliavimo institucijoms būtų sudarytos galimybės nurodyti tokių pranešimų formą.
21 straipsnis
Skaidrumas ir informacijos skelbimas
1. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų įpareigoti ūkio subjektus, teikiančius viešuosius elektroninių ryšių tinklus ir (arba) viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, skelbti skaidrią, palyginamą, pakankamą bei naujausią informaciją apie taikomas kainas ir tarifus, visus mokesčius, mokėtinus nutraukus sutartį, taip pat apie standartines jų paslaugų galutiniams paslaugų gavėjams ir vartotojams suteikimo bei naudojimosi jomis sąlygas, laikantis II priedo nuostatų. Tokia informacija skelbiama aiškia, išsamia ir lengvai prieinama forma. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali nurodyti papildomus reikalavimus dėl tokios informacijos skelbimo formos.
2. Nacionalinės reguliavimo institucijos skatina teikti palyginamą informaciją, kad galutiniai paslaugų gavėjai ir vartotojai galėtų savarankiškai įvertinti alternatyvių naudojimosi paslaugomis galimybių sąnaudas, pavyzdžiui, pateikiant interaktyviuosius vadovus ar panašias priemones. Jei tokių priemonių, teikiamų nemokamai ar už priimtiną kainą, rinkoje nėra, valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos pačios arba per trečiąsias šalis galėtų teikti tokius vadovus ar priemones. Trečiosios šalys turi teisę nemokamai naudotis elektroninių ryšių tinklus ir (arba) viešąsias elektroninių ryšių paslaugas teikiančių ūkio subjektų skelbiama informacija tokių interaktyviųjų vadovų arba panašių priemonių pardavimo arba pateikimo naudotis tikslais.
3. Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų įpareigoti ūkio subjektus, teikiančius viešuosius elektroninių ryšių tinklus ir (arba) viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, inter alia,:
a) teikti abonentams informaciją apie tarifus, taikomus visiems telefono ryšio numeriams ar paslaugoms, kuriems taikomos tam tikros kainodaros sąlygos; atskirų kategorijų paslaugų atveju nacionalinės reguliavimo institucijos gali reikalauti, kad informacija būtų suteikiama prieš skambučio sujungimą;
b) informuoti abonentus apie visus galimybės naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugomis ir skambinančiojo vietos nustatymo duomenų pokyčius jų užsisakytos paslaugos atveju;
c) informuoti abonentus apie visus prieigą prie paslaugų ir taikomųjų programų ir naudojimąsi jomis ribojančių sąlygų, kai jos yra leidžiamos nacionalinės teisės aktuose pagal Bendrijos teisę, pokyčius;
d) teikti informaciją apie visas procedūras, kurias vykdo teikėjas, siekdamas įvertinti ir reguliuoti srautus, kad būtų išvengtas tinklo užpildymo arba perpildymo, bei apie tai, kaip šios procedūros galėtų paveikti tinklo kokybę;
e) informuoti abonentus apie jų teisę pasirinkti, ar įtraukti jų asmens duomenis į abonentų sąrašą, ir apie atitinkamų duomenų rūšis pagal Direktyvos 2002/58/EB (Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių) 12 straipsnį; ir
f) reguliariai teikti neįgaliesiems abonentams išsamią informaciją apie jiems skirtus produktus ir paslaugas.
Nacionalinės reguliavimo institucijos prieš nustatydamos įpareigojimą gali skatinti taikyti savireguliavimo ar bendrai vykdomo reguliavimo priemones, jei mano tai esant reikalinga.
4. Valstybės narės gali reikalauti, kad 3 dalyje nurodyti ūkio subjektai tam tikrais atvejais esamiems ir būsimiems abonentams nemokamai platintų informaciją apie viešuosius interesus tomis pačiomis priemonėmis, kurias jie paprastai taiko ryšiams su abonentais palaikyti. Tokiu atveju tokią informaciją rengia atitinkamos viešosios institucijos; ji yra standartinės formos ir, inter alia, apima šias temas:
a) dažniausi elektroninių ryšių paslaugų naudojimo būdai, siekiant dalyvauti neteisėtoje veikloje ar platinti žalingą turinį, ypač jei tokiu būdu gali būti pažeistos kitų asmenų teisės ir laisvės, įskaitant autorių ir gretutinių teisių pažeidimus bei jų teisines pasekmes; ir
b) apsaugos nuo pavojų asmens saugumui, privatumui ir asmens duomenų saugumui naudojantis elektroninių ryšių paslaugomis priemonės.
22 straipsnis
Paslaugų kokybė
1. Atsižvelgusios į suinteresuotųjų šalių nuomonę valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų reikalauti, kad viešuosius elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas teikiantys ūkio subjektai skelbtų galutiniams paslaugų gavėjams skirtą palyginamą, pakankamą ir naujausią informaciją apie savo paslaugų kokybę ir apie priemones, kurių imtasi siekiant užtikrinti lygiavertes galimybes neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams naudotis paslaugomis. Nacionalinės reguliavimo institucijos prašymu tokia informacija jai teikiama prieš ją paskelbiant.
2. Nacionalinės reguliavimo institucijos, siekdamos užtikrinti, kad galutiniai paslaugų gavėjai, įskaitant neįgaliuosius galutinius paslaugų gavėjus, galėtų gauti išsamią, palyginamą, patikimą informaciją, kuria lengva naudotis, gali, inter alia, nurodyti paslaugos kokybės parametrus, kuriuos reikia vertinti, ir skelbtinos informacijos turinį, formą bei skelbimo būdą, įskaitant galimus kokybės sertifikavimo mechanizmus. Atitinkamais atvejais galima taikyti III priede pateiktus parametrus, apibrėžimus ir matavimo metodus.
3. Siekdamos užkirsti kelią paslaugos kokybės blogėjimui ir srauto tinkluose trukdymui ar sulėtėjimui valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos ūkio subjektui ar ūkio subjektams, teikiančiam (-tiems) viešuosius ryšių tinklus, galėtų nustatyti minimalius paslaugų kokybės reikalavimus.
Nacionalinės reguliavimo institucijos tinkamu laiku prieš nustatant tokius reikalavimus pateikia Komisijai tokių veiksmų motyvų santrauką, reikalavimus, kuriuos ketinama nustatyti, ir informaciją apie siūlomą veiksmų eigą. Ši informacija taip pat teikiama Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucijai (EERRI). Komisija, išnagrinėjusi tokią informaciją, gali pateikti su ja susijusių pastabų ar rekomendacijų, ypač siekdama užtikrinti, kad reikalavimai neigiamai neveiktų vidaus rinkos veiklos. Spręsdamos dėl reikalavimų nacionalinės reguliavimo institucijos kuo labiau atsižvelgia į Komisijos pastabas ar rekomendacijas.
23 straipsnis
Galimybė gauti paslaugas
Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų visas įmanomas galimybes gauti viešąsias telefono ryšio paslaugas, teikiamas viešaisiais ryšių tinklais, tinklo gedimo katastrofos arba force majeure atvejais. Valstybės narės užtikrina, kad ūkio subjektai, teikiantys viešąsias telefono ryšio paslaugas, imtųsi visų reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė nepertraukiamai naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugomis.
23a straipsnis
Lygiaverčių galimybių naudotis paslaugomis ir pasirinkimo užtikrinimas neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams
1. Valstybės narės sudaro galimybes atitinkamoms nacionalinėms institucijoms tam tikrais atvejais nurodyti reikalavimus, kurių turi laikytis ūkio subjektai, teikiantys viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, siekdamos užtikrinti, kad neįgalieji galutiniai paslaugų gavėjai:
a) turėtų galimybę naudotis elektroninių ryšių paslaugomis, kurios būtų lygiavertės paslaugoms, kuriomis naudojasi dauguma galutinių paslaugų gavėjų; ir
b) galėtų naudotis daugumos galutinių paslaugų gavėjų pasirinktų ūkio subjektų bei jų paslaugų teikiamais privalumais.
2. Kad galėtų patvirtinti ir įgyvendinti specialias nuostatas dėl neįgaliųjų galutinių paslaugų gavėjų, valstybės narės turi skatinti specialių galinių įrenginių, kuriais teikiamos reikiamos paslaugos ir funkcijos, tiekimą.
24 straipsnis
Vartotojų skaitmeninės televizijos įrangos sąveika
Pagal VI priedą valstybės narės užtikrina ten nurodytos vartotojų skaitmeninės televizijos įrangos sąveiką.
25 straipsnis
►M1 Informacijos apie telefono ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugos ◄
1. Valstybės narės užtikrina, kad viešųjų telefono ryšio paslaugų abonentai turėtų teisę būti įtraukti į viešą abonentų sąrašą, nurodytą 5 straipsnio 1 dalies a punkte, ir kad informacija apie juos informacijos apie abonentus teikimo paslaugų teikėjams ir (arba) abonentų sąrašams būtų teikiama pagal šio straipsnio 2 dalį.
2. Valstybės narės užtikrina, kad visos įmonės, skiriančios telefono numerius abonentams, tenkintų visus pagrįstus prašymus, susijusius su viešai prieinamomis informacijos apie abonentus teikimo paslaugomis ir abonentų knygomis, suteikti atitinkamą informaciją sutarta forma sąžiningomis, objektyviomis, pagrįstomis sąnaudomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis.
3. Valstybės narės užtikrina, kad visi galutiniai paslaugų gavėjai, kuriems teikiama viešoji telefono ryšio paslauga, galėtų naudotis informacijos apie abonentus teikimo paslaugomis. Nacionalinės reguliavimo institucijos turi galėti nustatyti įpareigojimus ir sąlygas ūkio subjektams, kurie kontroliuoja galutinių paslaugų gavėjų galimybes pasinaudoti informacijos apie abonentus teikimo paslauga pagal Direktyvos 2002/19/EB (Prieigos direktyva) 5 straipsnio nuostatas. Tokie įpareigojimai ir sąlygos turi būti objektyvūs, nešališki, nediskriminuojantys ir skaidrūs.
4. Valstybės narės netaiko norminių apribojimų, dėl kurių vienoje valstybėje narėje esantys galutiniai paslaugų gavėjai negalėtų, naudodamiesi balso skambučiais ar siųsdami trumpąsias tekstines žinutes (SMS), tiesiogiai gauti informacijos apie abonentus kitoje valstybėje narėje, ir imasi priemonių tokiai galimybei užtikrinti pagal 28 straipsnį.
5. 1–4 dalys taikomos laikantis Bendrijos teisės aktų reikalavimų dėl asmens duomenų ir privatumo apsaugos, ir ypač Direktyvos 2002/58/EB (Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių) 12 straipsnio.
26 straipsnis
Skubios pagalbos iškvietimo paslaugos ir bendrasis Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeris
1. Valstybės narės užtikrina, kad visi 2 dalyje nurodytų paslaugų galutiniai gavėjai, įskaitant taksofonų naudotojus, galėtų nemokamai ir nenaudodami jokios mokėjimo priemonės paskambinti skubios pagalbos iškvietimo tarnyboms bendruoju Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriu „112“, taip pat valstybių narių nurodytais nacionaliniais skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriais.
2. Valstybės narės, pasikonsultavusios su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis ir skubios pagalbos iškvietimo paslaugų teikėjais, užtikrina, kad ūkio subjektai, teikiantys galutiniams paslaugų gavėjams elektroninių ryšių paslaugas inicijuojant nacionalinius skambučius naudojant telefono ryšio numerį arba numerius, nurodytus nacionaliniame telefono ryšio numeracijos plane, suteiktų galimybę naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugomis.
3. Valstybės narės užtikrina, kad, surinkus bendrąjį Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numerį „112“, į skambučius būtų tinkamai atsakoma, ir jie būtų tvarkomi taip, kad geriausiai atitiktų nacionalinę skubios pagalbos iškvietimo tarnybų sistemos darbo organizavimo tvarką. Į tokius skambučius atsakoma ir į juos reaguojama bent jau taip pat greitai ir veiksmingai, kaip atsakoma į skambučius nacionaliniu skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriu arba numeriais, jei šie ir toliau naudojami.
4. Valstybės narės užtikrina, kad neįgaliųjų galutinių paslaugų gavėjų galimybės naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugomis būtų lygiavertės galimybėms gauti paslaugas, kuriomis naudojasi kiti galutiniai paslaugų gavėjai. Siekiant užtikrinti, kad neįgalieji galutiniai paslaugų gavėjai galėtų naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugomis keliaudami kitose valstybėse narėse, priemonės, kurių imamasi šiam tikslui, bus kiek įmanoma grindžiamos Europos standartais arba specifikacijomis, paskelbtomis pagal Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) 17 straipsnio nuostatas, ir jomis nebus trukdoma valstybėms narėms patvirtinti papildomų reikalavimų siekiant šiame straipsnyje nustatytų tikslų.
5. Valstybės narės užtikrina, kad atitinkami ūkio subjektai sudarytų galimybę skubios pagalbos iškvietimo skambučius ir paslaugas tvarkančiai institucijai nemokamai naudotis skambinančiojo vietos nustatymo duomenimis, kai tik ta institucija gauna tokį skambutį. Tai taikoma visiems skambučiams bendruoju Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriu „112“. Valstybės narės šį įpareigojimą gali taikyti skambinant ir nacionaliniais skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriais. Kompetentingos reguliavimo institucijos nustato informacijos apie skambinančiojo vietą tikslumo ir patikimumo kriterijus.
6. Valstybės narės užtikrina, kad piliečiai būtų pakankamai informuoti apie bendrąjį Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numerį „112“ ir jo naudojimą, visų pirma priemonėmis, konkrečiai skirtomis asmenims, keliaujantiems iš vienos valstybės narės į kitą.
7. Pasikonsultavusi su EERRI, Komisija gali priimti technines įgyvendinimo priemones, kad būtų užtikrinta veiksminga telefono ryšio numerio „112“ paslaugų prieiga valstybėse narėse. Tačiau šios techninės priemonės priimamos nepažeidžiant skubios pagalbos iškvietimo paslaugų organizavimo ir neturi daryti jam įtakos, kadangi šių paslaugų organizavimas priklauso išskirtinei valstybių narių kompetencijai.
Tos priemonės, skirtos neesminėms šios direktyvos nuostatoms iš dalies pakeisti ją papildant, priimamos laikantis 37 straipsnio 2 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros su tikrinimu.
27 straipsnis
Europos telefono prieigos kodai
1. Valstybės narės užtikrina, kad kodas „00“ būtų standartinis tarptautinės prieigos kodas. Skambučiams tarp kaimyninių vietovių, esančių skirtingose valstybėse narėse, galima nustatyti specialią tvarką arba toliau taikyti esamą specialią tvarką. Galutiniai paslaugų gavėjai tose vietovėse turi būti išsamiai informuoti apie tokią tvarką.
2. Komisijos paskirtas ir Bendrijoje įsisteigęs juridinis asmuo atsako už Europos telefonijos numeracijos erdvės (ETNE) valdymą, įskaitant numerių skyrimą ir jos reklamą. Komisija priima reikiamas įgyvendinimo taisykles.
3. Valstybės narės užtikrina, kad visi viešąsias telefono ryšio paslaugas, kuriomis leidžiami tarptautiniai skambučiai, teikiantys ūkio subjektai tvarkytų visus į ETNE ir iš jos siunčiamus skambučius taikydami tarifus, panašius į tuos, kuriuos jie taiko skambučiams į kitas valstybes nares ir iš jų.
27a straipsnis
Suderinti numeriai, skirti suderintoms socialinėms paslaugoms, įskaitant informavimo apie dingusius vaikus telefono liniją
1. Valstybės narės propaguoja skaitmenimis „116“ prasidedančius telefono ryšio numerių intervalo specialius numerius, nustatytus 2007 m. vasario 15 d. Komisijos sprendimu 2007/116/EB dėl nacionalinio skaitmenimis „116“ prasidedančio suderintų telefono ryšio numerių intervalo rezervavimo suderintoms socialinėms paslaugoms ( 15 ). Jos skatina teikti paslaugas, kurioms tokie numeriai yra rezervuoti, savo teritorijoje.
2. Valstybės narės užtikrina, kad neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams būtų suteikiama kiek įmanoma geresnė prieiga naudotis paslaugomis, teikiamomis skambinant „116“ serijos telefono ryšio numeriais. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams naudotis tokiomis paslaugomis keliaujant kitose valstybėse narėse, taikomos priemonės turi būti grindžiamos atitinkamų standartų arba specifikacijų, paskelbtų pagal Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) 17 straipsnį, laikymosi užtikrinimu.
3. Valstybės narės užtikrina, kad piliečiai būtų pakankamai informuoti apie „116“ serijos telefono ryšio numeriais teikiamas paslaugas ir naudojimąsi jomis, visų pirma priemones, konkrečiai skirtas asmenims, keliaujantiems iš vienos valstybės narės į kitą.
4. Be bendrai visiems „116“ telefono ryšio numerių serijos numeriams taikomų priemonių, kurių buvo imtasi pagal 1, 2 ir 3 dalis, valstybės narės imasi visų įmanomų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad piliečiams būtų suteikta prieiga naudotis paslauga, kuri skirta pranešti apie dingusius vaikus pagalbos telefono linija. Pagalbos telefono linijos telefono ryšio numeris yra 116000.
5. Pasikonsultavusi su EERRI, Komisija gali priimti technines įgyvendinimo priemones, kad būtų užtikrintas veiksmingas „116“ telefono ryšio numerių serijos, ypač karštosios linijos pranešimams apie dingusius vaikus telefono ryšio numerio „116000“, paslaugų diegimas valstybėse narėse, įskaitant neįgaliųjų galutinių paslaugų gavėjų galimybę jomis naudotis keliaujant kitose valstybėse narėse. Tačiau šios techninės priemonės priimamos nepažeidžiant skubios pagalbos iškvietimo paslaugų organizavimo ir neturi daryti jam įtakos, kadangi šių paslaugų organizavimas priklauso išskirtinei valstybių narių kompetencijai.
Tos priemonės, skirtos neesminėms šios direktyvos nuostatoms iš dalies pakeisti ją papildant, priimamos laikantis 37 straipsnio 2 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros su tikrinimu.
28 straipsnis
Galimybė naudotis numeriais ir paslaugomis
1. Valstybės narės užtikrina, kad atitinkamos nacionalinės institucijos, kiek tai techniniu ir ekonominiu požiūriu įmanoma, išskyrus atvejus, kai abonentas, kuriam skambina, dėl komercinių priežasčių yra apribojęs skambučius iš tam tikrų geografinių vietovių, imtųsi visų būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad galutiniai paslaugų gavėjai:
a) galėtų užsisakyti ir naudotis paslaugomis skambinant negeografiniais numeriais Bendrijoje; ir
b) galėtų, nepriklausomai nuo operatoriaus naudojamų technologijų ir įrenginių rūšies, naudotis visais Bendrijoje teikiamais telefono ryšio numeriais, įskaitant nurodytuosius valstybių narių nacionaliniuose telefono ryšio numeracijos planuose, ETNE numerius ir nemokamo tarptautinio telefono ryšio numerius (UIFN).
2. Valstybės narės užtikrina, kad atitinkamoms institucijoms būtų sudaryta galimybė reikalauti, kad viešuosius ryšių tinklus ir (arba) viešąsias telefono ryšio paslaugas teikiantys ūkio subjektai kiekvienu atskiru atveju blokuotų galimybę naudotis telefono ryšio numeriais arba paslaugomis, kai tai pagrindžiama sukčiavimo arba neteisėto naudojimo motyvais, ir reikalauti, kad tokiais atvejais elektroninių ryšių paslaugų teikėjai neteiktų atitinkamo sujungimo ar atsisakytų kitų pajamų už paslaugas.
29 straipsnis
Galimybė naudotis papildomomis priemonėmis
1. Nepažeisdamos 10 straipsnio 2 dalies, valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų reikalauti, jog visi viešąsias telefono ryšio paslaugas ir (arba) prieigą prie viešųjų ryšių tinklų teikiantys ūkio subjektai galutiniams paslaugų gavėjams suteiktų galimybę naudotis visomis arba kai kuriomis I priedo B dalyje išvardytomis papildomomis priemonėmis ir I priedo A dalyje išvardytomis visomis arba kai kuriomis papildomomis priemonėmis, jei tai techniniu ir ekonominiu požiūriu yra perspektyvu.
2. Valstybė narė gali nuspręsti visoje savo teritorijoje ar tam tikroje jos dalyje atsisakyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės, jei, atsižvelgusi į suinteresuotų šalių nuomonę, ji mano, kad yra pakankamos galimybės naudotis tokiomis priemonėmis.
▼M1 —————
30 straipsnis
Palankesnių sąlygų pakeisti paslaugų teikėją sudarymas
1. Valstybės narės užtikrina, kad visi nacionaliniame telefono ryšio numeracijos plane nurodytus telefono ryšio numerius turintys abonentai, kurie to pageidauja, galėtų išlaikyti savo telefono ryšio numerį (-ius) nepriklausomai nuo paslaugą teikiančio ūkio subjekto pagal I priedo C dalies nuostatas.
2. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad su telefono ryšio numerių perkėlimu susijusi kainodara, kurią nustato operatoriai ir (arba) paslaugų teikėjai, būtų pagrįsta sąnaudomis ir kad tiesioginiai abonentų mokesčiai, jei taikomi, neatgrasytų abonentų nuo paslaugų teikėjo pakeitimo.
3. Nacionalinės reguliavimo institucijos mažmeninių tarifų už telefono ryšio numerių perkėlimą nenustato tokiu būdu, kuris iškreiptų konkurenciją, pavyzdžiui, nustatydamos specialius arba bendrus mažmeninius tarifus.
4. Telefono ryšio numerių perkėlimas ir jų aktyvavimas po perkėlimo vykdomi kuo greičiau. Bet kokiu atveju, abonentams, kurie sudarė sutartį dėl telefono ryšio numerio perkėlimo pas naują ūkio subjektą, tas telefono ryšio numeris aktyvuojamas per vieną darbo dieną nuo prašymo pateikimo.
Nepažeisdamos pirmos pastraipos nuostatų, kompetentingos nacionalinės institucijos gali nustatyti bendrą telefono ryšio numerių perkėlimo procedūrą, atsižvelgdamos į nacionalines nuostatas dėl sutarčių, technines galimybes ir poreikį toliau teikti paslaugas abonentui. Bet kuriuo atveju, dėl telefono ryšio numerio perkėlimo paslaugų gavėjas negali likti be paslaugos ilgiau kaip vieną darbo dieną. Kompetentingos nacionalinės institucijos, prireikus, taip pat turi atsižvelgti į atitinkamas priemones, skirtas užtikrinti abonentų apsaugą perkėlimo metu ir kad jie nebūtų perkeliami kitam paslaugų teikėjui be jų sutikimo.
Valstybės narės užtikrina, kad ūkio subjektams būtų taikomos atitinkamos sankcijos, įskaitant įpareigojimą išmokėti abonentams kompensaciją už nuostolius, patirtus dėl telefono ryšio numerių perkėlimo vilkinimo arba jų netinkamo perkėlimo dėl paslaugų teikėjų arba jų įgaliotinių kaltės.
5. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir elektroninių ryšių paslaugas teikiančių ūkio subjektų sudarytose sutartyse nebūtų numatytas pradinis įsipareigojimo laikotarpis, viršijantis 24 mėnesius. Be to, valstybės narės užtikrina, kad ūkio subjektai paslaugų gavėjams pasiūlytų galimybę sudaryti daugiausia 12 mėnesių galiojančią sutartį.
6. Nepažeisdamos minimalaus sutarties laikotarpio valstybės narės užtikrina, kad sutarties nutraukimo sąlygos ir procedūros neatgrasytų nuo paslaugų teikėjo pakeitimo.
31 straipsnis
Privalomojo programų siuntimo įpareigojimai
1. Valstybės narės savo jurisdikcijoje esantiems ūkio subjektams, teikiantiems elektroninių ryšių tinklus, skirtus radijo ir televizijos programoms transliuoti visuomenei, jeigu didelė dalis tokių tinklų galutinių paslaugų gavėjų naudojasi jais kaip pagrindine priemone radijo ir televizijos programoms priimti, gali nustatyti pagrįstus privalomojo programų siuntimo („must carry“) įpareigojimus perduoti nurodytas radijo ir televizijos programas bei jas papildančias paslaugas, visų pirma siekdamos neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams sudaryti tinkamas galimybes naudotis tomis paslaugomis.
Valstybės narės peržiūri pirmoje pastraipoje nurodytus įpareigojimus ne vėliau kaip per vienerius metus nuo 2011 m. gegužės 25 d., išskyrus atvejus, kai valstybės narės atliko tokią peržiūrą per praėjusius dvejus metus.
Valstybės narės reguliariai peržiūri privalomojo programų siuntimo („must carry“) įpareigojimus.
2. Nei šio straipsnio 1 dalis, nei Direktyvos 2002/19/EB (Prieigos direktyva) 3 straipsnio 2 dalis nekliudo valstybių narių teisei nustatyti atitinkamą atlygį, jei reikia, už priemones, taikomas pagal šį straipsnį, užtikrinant, kad panašiomis aplinkybėmis kitos elektroninių ryšių tinklus teikiančios įmonės nebūtų diskriminuojamos. Jei valstybės narės numato atlygį, jos užtikrina, kad jis būtų taikomas proporcingai ir skaidriai.
V SKYRIUS
BENDROSIOS IR BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
32 straipsnis
Papildomos privalomos paslaugos
Valstybės narės gali nuspręsti, kad papildomai prie paslaugų, teikiamų pagal II skyriuje apibrėžtus universaliųjų paslaugų įpareigojimus, jų teritorijoje būtų viešai prieinamos kitos paslaugos, bet tokiais atvejais konkrečioms įmonėms negalima taikyti kompensacijų mechanizmo.
33 straipsnis
Konsultacijos su suinteresuotomis šalimis
1. Valstybės narės užtikrina, kiek tai tikslinga, kad nacionalinės reguliavimo institucijos atsižvelgtų į galutinių paslaugų gavėjų ir vartotojų (įskaitant pirmiausia neįgaliuosius vartotojus), gamintojų ir elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas teikiančių ūkio subjektų nuomonę klausimais, susijusiais su visomis galutinių paslaugų gavėjų ir vartotojų teisėmis viešųjų elektroninių ryšių paslaugų srityje, ypač kai jie turi didelę įtaką rinkoje.
Visų pirma, valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos įsteigtų konsultavimosi mechanizmą, kuriuo būtų užtikrinta, kad jos savo sprendimais, kurie priimami klausimais, susijusiais su galutinių paslaugų gavėjų ir vartotojų teisėmis viešųjų elektroninių ryšių paslaugų srityje, tinkamai atsižvelgtų į vartotojų interesus elektroninių ryšių srityje.
2. Atitinkamais atvejais suinteresuotos šalys, vadovaujamos nacionalinių reguliavimo institucijų, gali sukurti mechanizmus, kuriuose dalyvauja vartotojai, paslaugų gavėjų grupės ir paslaugų teikėjai, bendrai paslaugų kokybei pagerinti nustatant ir stebint, inter alia, elgesio kodeksus ir veiklos normas.
3. Nepažeisdamos nacionalinių taisyklių, atitinkančių Bendrijos teisę, susijusią su kultūros ir žiniasklaidos politikos tikslais, pavyzdžiui, kultūros ir kalbų įvairove bei žiniasklaidos pliuralizmu, propagavimu, nacionalinės reguliavimo institucijos ir kitos atitinkamos institucijos gali skatinti elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir sektorių, suinteresuotų teisėto turinio propagavimu teikiant elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, bendradarbiavimą. Toks bendradarbiavimas taip pat gali apimti pagal 21 straipsnio 4 dalies a punktą ir 20 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą skelbtinos informacijos apie viešuosius interesus koordinavimą.
34 straipsnis
Neteisminis ginčų sprendimas
1. Valstybės narės užtikrina galimybes naudotis skaidriomis, nediskriminuojančiomis, paprastomis ir nebrangiomis ginčų sprendimo ne teismo tvarka procedūromis sprendžiant vartotojų ir elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas teikiančių ūkio subjektų neišspręstus ginčus pagal šią direktyvą dėl tokių tinklų arba paslaugų teikimo sutarčių sąlygų ir (arba) jų vykdymo. Valstybės narės priima priemones, užtikrinančias, kad tokios procedūros sudarytų galimybes ginčus spręsti sąžiningai ir greitai, o pagrįstais atvejais gali nustatyti sumokėtų sumų grąžinimo ir (arba) kompensavimo sistemą. Šios procedūros sudaro galimybes ginčus spręsti nešališkai ir jas taikant iš vartotojų neatimama teisinė apsauga, kurią užtikrina nacionalinės teisės aktai. Valstybės narės šiuos įpareigojimus gali nustatyti ir ginčams su kitais galutiniais paslaugų gavėjais spręsti.
2. Valstybės narės užtikrina, kad jų teisės aktai netrukdytų įsteigti skundų nagrinėjimo tarnybas ir numatyti operatyvias kompiuteriniu ryšiu teikiamas atitinkamo teritorinio lygio paslaugas, kad vartotojams ir galutiniams paslaugų gavėjams būtų lengviau išspręsti ginčą.
3. Kai tokiuose ginčuose dalyvauja skirtingų valstybių narių šalys, valstybės narės koordinuoja savo pastangas ginčui išspręsti.
4. Šis straipsnis nepažeidžia nacionalinių teismo procedūrų.
35 straipsnis
Priedų keitimas
Priemones, skirtas neesminėms šios direktyvos nuostatoms pakeisti, ir reikalingas I, II, III ir VI priedų nuostatoms adaptuoti atsižvelgiant į technologinę pažangą ar pokyčius rinkoje, priima Komisija 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta reguliavimo tvarka su tikrinimu.
36 straipsnis
Pranešimų, stebėsenos ir persvarstymo procedūros
1. Iki 38 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytos taikymo dienos, o vėliau iškart po to, kai pasikeičia įmonių, paskirtų vykdyti įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas pagal 8 straipsnio 1 dalį, pavadinimai, nacionalinės reguliavimo institucijos apie tai praneša Komisijai.
Komisija tą informaciją lengvai prieinama forma išplatina Ryšių komitetui, nurodytam 37 straipsnyje.
2. Nacionalinės reguliavimo institucijos praneša Komisijai apie įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, nustatytus ūkio subjektams, paskirtiems teikti universaliąsias paslaugas. Komisijai nedelsiant pranešama apie visus šių įpareigojimų pakeitimus ar su ūkio subjektais susijusius pakeitimus pagal šios direktyvos nuostatas.
3. Komisija reguliariai, o pirmą kartą ne vėliau kaip po trejų metų nuo 38 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytos dienos, persvarsto š iosdirektyvos veikimą ir apie tai praneša Europos Parlamentui ir Tarybai. Valstybės narės ir nacionalinės reguliavimo institucijos šiuo tikslu Komisijai teikia būtiną informaciją.
37 straipsnis
Komiteto procedūra
1. Komisijai padeda Ryšių komitetas, įsteigtas Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) 22 straipsniu.
2. Darant nuorodą į šią dalį, taikomos Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1 - 4 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į to sprendimo 8 straipsnio nuostatas.
38 straipsnis
Perkėlimas į nacionalinę teisę
1. Valstybės narės priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip iki 2003 m. liepos 24 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.
Jos taiko tas priemones nuo 2003 m. liepos 25 d.
2. Valstybės narės, tvirtindamos šias priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.
3. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų ir visų jų vėlesnių pakeitimų tekstus.
39 straipsnis
Įsigaliojimas
Ši direktyva įsigalioja jos paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje dieną.
40 straipsnis
Adresatai
Ši direktyva skirta valstybėms narėms.
I PRIEDAS
10 STRAIPSNYJE (IŠLAIDŲ KONTROLĖ), 29 STRAIPSNYJE (GALIMYBĖ NAUDOTIS PAPILDOMOMIS PRIEMONĖMIS) IR 30 STRAIPSNYJE (PALANKESNIŲ SĄLYGŲ PAKEISTI PASLAUGŲ TEIKĖJĄ SUDARYMAS) NURODYTŲ PRIEMONIŲ IR PASLAUGŲ APIBŪDINIMAS
A dalis. 10 straipsnyje nurodytos priemonės ir paslaugos
a) Detalios sąskaitos
Valstybės narės turi užtikrinti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, laikydamosi atitinkamų įstatymų dėl asmens duomenų ir privatumo apsaugos reikalavimų, galėtų nustatyti sąskaitų, kurias ūkio subjektai nemokamai teikia abonentams, pagrindinį detalizavimo lygį, kad jie galėtų:
i) patikrinti ir kontroliuoti mokesčius už naudojimąsi viešuoju ryšių tinklu fiksuotoje vietoje ir (arba) už susijusias viešąsias telefono ryšio paslaugas; ir
ii) tinkamai stebėti šių paslaugų naudojimą ir išlaidas ir taip galėtų pakankamai gerai kontroliuoti savo sąskaitas.
Tam tikrais atvejais taikant pagrįstus tarifus arba nemokamai, abonentams gali būti pasiūlyta sąskaitą papildomai detalizuoti.
Nemokami skambinančio abonento skambučiai, įskaitant skambučius į pagalbos linijas, tokio abonento detalioje sąskaitoje nenurodomi.
b) Atrankinis siunčiamų skambučių ar padidinto tarifo SMS ar MMS ar, jei techniškai įmanoma, kitų panašių programų blokavimas nemokamai
t. y. priemonė, kuria abonentas gali, paprašęs paskirtojo ūkio subjekto, kuris teikia telefono ryšio paslaugas, nemokamai blokuoti siunčiamus nustatytų rūšių skambučius, padidinto tarifo SMS ar MMS ar kitas panašias programas arba skambučius į tam tikrus numerius.
c) Išankstinio apmokėjimo sistemos
Valstybės narės turi užtikrinti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų reikalauti, kad paskirtieji ūkio subjektai teiktų vartotojams galimybę sumokėti už prisijungimą prie viešojo ryšių tinklo ir už viešąsias telefono ryšio paslaugas išankstinio apmokėjimo būdu.
d) Prijungimo mokesčio mokėjimas dalimis
Valstybės narės turi užtikrinti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų reikalauti, kad paskirtieji ūkio subjektai leistų vartotojams dalimis sumokėti mokestį už prijungimą prie viešojo ryšių tinklo.
e) Sąskaitų neapmokėjimas
Valstybės narės turi leisti taikyti tam tikras proporcingas, nediskriminuojančias ir skelbiamas priemones, kai neapmokamos pagal 8 straipsnį paskirtųjų ūkio subjektų telefono ryšio sąskaitos. Šiomis priemonėmis turi būti užtikrinama, kad abonentai iš anksto būtų tinkamai įspėjami apie galimą paslaugos teikimo nutraukimą arba atjungimą nuo tinklo. Išskyrus sukčiavimo atvejus, nuolatinį vėlavimą apmokėti sąskaitas ar sąskaitų neapmokėjimą, šios priemonės turi užtikrinti, kiek tai techniškai įmanoma, kad paslaugos nutraukimas būtų taikomas tik tai paslaugai. Nuo tinklo už sąskaitų neapmokėjimą turėtų būti atjungiama tik po to, kai abonentas apie tai tinkamai įspėjamas. Prieš visišką atjungimą valstybės narės gali leisti tam tikrą laiką teikti tam tikras paslaugas, kai abonentui leidžiami tik tokie skambučiai, už kuriuos nereikia mokėti (pavyzdžiui, numeriu „112“).
f) Konsultacijos dėl tarifų
t. y. paslauga, naudodamiesi kuria abonentai gali prašyti ūkio subjekto pranešti apie alternatyvius mažesnius tarifus, jei tokių yra.
g) Kainų kontrolė
t. y. ūkio subjektų galimybė siūlyti kitų priemonių, jei nacionalinės reguliavimo institucijos nusprendžia, kad šios priemonės tinkamos viešųjų telefono ryšio paslaugų išlaidoms kontroliuoti, pvz., nemokamai pranešti abonentams apie neįprastą ar per intensyvų naudojimąsi paslaugomis.
B dalis. 29 straipsnyje nurodytų priemonių sąrašas
a) Toninis numerio rinkimas arba DTMF (dvigubo tono daugiadažnis veikimas)
t. y. viešuoju ryšių tinklu ir (arba) viešosiomis telefono ryšio paslaugomis remiamas DTMF tonų, apibrėžtų standarte ETSI ETR 207, naudojimas perduodant signalus nuo galinio iki galinio taško visame tinkle tiek vienos valstybės narės viduje, tiek tarp valstybių narių.
b) Linijos, iš kurios skambinama, nurodymas
t. y. prieš sujungiant, asmeniui, kuriam skambinama, parodomas skambinančiojo numeris.
Galimybė naudotis šia priemone suteikiama laikantis atitinkamų teisės aktų dėl asmens duomenų ir privatumo apsaugos, visų pirma Direktyvos 2002/58/EB (Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių).
Kiek techniškai įmanoma, operatoriai turėtų perduoti duomenis ir signalus, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos nurodyti linijos, iš kurios skambinama, numerį ir užtikrinti toninį numerio rinkimą skambinant į kitas valstybes nares.
C dalis. 30 straipsnyje nurodytų telefono ryšio numerio perkeliamumo nuostatų įgyvendinimas
Reikalavimas, kad visi nacionaliniame telefono ryšio numeracijos plane nurodytus telefono ryšio numerius turintys abonentai, kurie to pageidauja, galėtų išlaikyti savo telefono ryšio numerį (-ius) nepriklausomai nuo paslaugą teikiančio ūkio subjekto, taikomas:
a) geografinių numerių atveju – konkrečioje vietoje; ir
b) negeografinių numerių atveju – bet kurioje vietoje.
Ši dalis netaikoma telefono ryšio numerių perkėlimui tarp tinklų, teikiančių paslaugas fiksuotoje vietoje, ir judriojo ryšio tinklų.
II PRIEDAS
PAGAL 21 STRAIPSNĮ SKELBTINA INFORMACIJA
(INFORMACIJOS SKAIDRUMAS IR SKELBIMAS)
Nacionalinė reguliavimo institucija pagal 21 straipsnį turi užtikrinti, kad šiame priede nurodyta informacija būtų skelbiama. ►C1 Kad vartotojai galėtų rinktis remdamiesi informacija, nacionalinė reguliavimo institucija turi nustatyti, kokią informaciją turi skelbti viešuosius ryšių tinklus ir (arba) viešąsias telefono ryšio paslaugas teikiantys ūkio subjektai ir kokią informaciją turi skelbti pati nacionalinė reguliavimo institucija. ◄
|
1. |
Ūkio subjekto (-ų) pavadinimas (-ai) ir adresas (-ai) Ūkio subjektų, teikiančių viešuosius ryšių tinklus ir (arba) viešąsias telefono ryšio paslaugas, pavadinimai ir jų pagrindinės buveinės adresai. |
|
2. |
Teikiamų paslaugų apibūdinimas
|
|
3. |
Ginčų sprendimo mechanizmai, įskaitant paties ūkio subjekto sukurtus mechanizmus. |
|
4. |
Informacija apie teises, susijusias su universaliosiomis paslaugomis, įskaitant tam tikrais atvejais I priede nurodytas priemones ir paslaugas. |
III PRIEDAS
PASLAUGOS KOKYBĖS PARAMETRAI
11 ir 22 straipsniuose nurodyti paslaugos kokybės parametrai apibūdinimai ir matavimo metodai
Ūkio subjektui, paskirtam teikti prieigą prie viešojo ryšių tinklo
|
PARAMETRAS (1 pastaba) |
APIBŪDINIMAS |
MATAVIMO METODAS |
|
Pirmo sujungimo trukmė |
ETSI EG 202 057 |
ETSI EG 202 057 |
|
Gedimų kiekis vienoje prieigos linijoje |
ETSI EG 202 057 |
ETSI EG 202 057 |
|
Gedimų šalinimo trukmė |
ETSI EG 202 057 |
ETSI EG 202 057 |
Ūkio subjektui, paskirtam teikti viešąsias telefono ryšio paslaugas
|
Skambučio sujungimo trukmė (2 pastaba) |
ETSI EG 202 057 |
ETSI EG 202 057 |
|
Atsakymo trukmė teikiant informacijos apie abonentus teikimo paslaugas |
ETSI EG 202 057 |
ETSI EG 202 057 |
|
Veikiančių taksofonų, iš kurių skambinant mokama monetomis ir kortele, dalis |
ETSI EG 202 057 |
ETSI EG 202 057 |
|
Skundai dėl sąskaitų teisingumo |
ETSI EG 202 057 |
ETSI EG 202 057 |
|
Nesėkmingų skambučių dalis (2 pastaba) |
ETSI EG 202 057 |
ETSI EG 202 057 |
|
ETSI EG 202 0571 versijos numeris yra 1.3.1 (2008 m. liepos mėn.). |
||
1 pastaba
Pagal parametrus turėtų būti galima analizuoti veiklos rezultatus regioniniu lygiu (t. y. ne žemesniu nei Eurostato nustatytos Teritorinių statistinių vienetų klasifikacijos (NUTS) 2 lygiu).
2 pastaba
Valstybės narės gali nuspręsti nereikalauti naujausios informacijos, susijusios su šiais dviem parametrais, jei turima įrodymų, kad šiose dviejose srityse rezultatai yra patenkinami.
IV PRIEDAS
ĮPAREIGOJIMŲ TEIKTI UNIVERSALIĄSIAS PASLAUGAS GRYNŲJŲ SĄNAUDŲ APSKAIČIAVIMAS IR SĄNAUDŲ SUSIGRĄŽINIMO AR PASKIRSTYMO MECHANIZMO NUSTATYMAS PAGAL 12 IR 13 STRAIPSNIUS
A dalis. Grynųjų sąnaudų apskaičiavimas
Universaliųjų paslaugų įpareigojimai — tai valstybės narės reikalaujamos iš įmonės paslaugos, susijusios su tinklo ar paslaugos teikimu visoje nurodytoje geografinėje teritorijoje, įskaitant prireikus vidutines kainas toje geografinėje teritorijoje už tos paslaugos teikimą ar specialius galimus tarifus vartotojams, turintiems mažas pajamas ar specialių socialinių poreikių.
Nacionalinės reguliavimo institucijos privalo apsvarstyti visas priemones, kurios užtikrintų įmonių (paskirtų ar nepaskirtų) paskatas ekonomiškai vykdyti universaliųjų paslaugų įpareigojimus. Universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynosios sąnaudos — tai paskirtosios įmonės grynosios sąnaudos, kai ji dirba teikdama universaliąsias paslaugas, ir jos grynosios sąnaudos, kai ji dirba tokių paslaugų neteikdama. Ši taisyklė taikoma nepriklausomai nuo to, ar tam tikroje valstybėje narėje tinklas yra iki galo išplėtotas, ar jis dar plėtojamas ir plečiamas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad būtų teisingai apskaičiuotos sąnaudos, kurių paskirtoji įmonė būtų nusprendusi vengti, jei jai nebūtų nustatytos universaliųjų paslaugų įpareigojimus. Apskaičiuojant grynąsias sąnaudas, reikia įvertinti ir naudą, įskaitant nematerialią naudą, kurią gauna universaliųjų paslaugų operatorius.
Apskaičiuojama remiantis sąnaudomis, priskiriamomis:
i) konkrečių paslaugų elementams, kurie gali būti teikiami tik nuostolingai arba tokiomis sąlygomis, kurios peržengia įprastų komercinių normų ribas.
Į šią kategoriją gali įeiti tokie paslaugos elementai: prieiga prie telefono ryšio paslaugų ypatingais atvejais, galimybė naudotis tam tikrais taksofonais, tam tikros paslaugos ar įranga žmonėms su negalia ir t. t;
ii) konkretiems galutiniams paslaugų gavėjams ar jų grupėms, kurie, atsižvelgiant į konkretaus tinklo ir paslaugos teikimo sąnaudas, gaunamas pajamas ir valstybės narės nustatytas vidutines kainas geografiniu pagrindu, gali būti aptarnaujami tik su nuostoliu ar tokiomis sąnaudomis, kurios viršija įprastas komercines normas.
Į šią kategoriją įeina tie galutiniai paslaugų gavėjai ar jų grupės, kurių komercinis operatorius, neturintis įpareigojimo teikti universaliąsias paslaugas, neaptarnautų.
Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas specifinių aspektų grynosios sąnaudos apskaičiuojamos atskirai, kad būtų išvengta dvigubo tiesioginės ar netiesioginės naudos ir sąnaudų apskaitymo. Bendros įmonės patiriamos universaliųjų paslaugų grynosios sąnaudos — tai universaliųjų paslaugų visų konkrečių komponentų grynųjų sąnaudų suma atsižvelgiant į nematerialią naudą. Nacionalinė reguliavimo institucija atsako už grynųjų sąnaudų patikrinimą.
B dalis. Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynųjų sąnaudų susigrąžinimas
Grąžinant ar finansuojant universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynąsias sąnaudas paskirtosioms įmonėms, kurioms nustatyti universaliųjų paslaugų įpareigojimai, kompensuojama už paslaugas, kurias jos teikia nekomercinėmis sąlygomis. Kadangi kompensuojant pervedami pinigai, valstybės narės privalo užtikrinti, kad pervedimai būtų vykdomi objektyviai, skaidriai, be diskriminacijos ir proporcingai. Vadinasi, tokie pervedimai turi kuo mažiau iškraipyti konkurenciją ir paslaugų gavėjų paklausą.
Pagal 13 straipsnio 3 dalį sąnaudų paskirstymo mechanizmas, paremtas fondu, turėtų taikyti skaidrias ir neutralias įnašų surinkimo priemones ir taip išvengti, kad įnašai nebūtų renkami du kartus, apskaičiuojant pagal įmonių produkciją ir sąnaudas.
Fondą administruojanti nepriklausoma institucija turi būti atsakinga už įnašų, kurie yra apskaičiuoti taip, kad galėtų padengti universaliųjų paslaugų įpareigojimų grynąsias sąnaudas valstybėje narėje, surinkimą iš įmonių ir privalo prižiūrėti sumų ir (arba) administracinių mokesčių pervedimą įmonėms, turinčioms teisę gauti išmokas iš fondo.
V PRIEDAS
UNIVERSALIŲJŲ PASLAUGŲ APIMTIES PERSVARSTYMO PROCESAS PAGAL 15 STRAIPSNĮ
Spręsdama, ar reikia persvarstyti universaliųjų paslaugų įpareigojimų apimtį, Komisija atsižvelgia į šiuos veiksnius:
— socialinius ir rinkos pokyčius, susijusius su vartotojų naudojimusi paslaugomis,
— socialinius ir rinkos pokyčius, susijusius su paslaugų vartotojams buvimu ir pasirinkimu,
— technologijos pokyčius, susijusius su tuo, kaip paslaugos teikiamos vartotojams.
Svarstydama, ar reikia keisti ar iš naujo apibrėžti įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, Komisija atsižvelgia į šiuos veiksnius:
— ar konkrečios paslaugos prieinamos daugumai vartotojų ir ar jie jomis naudojasi; ar tokių paslaugų trūkumas mažesniajai vartotojų daliai ir nesinaudojimas jomis sąlygoja socialinę atskirtį ir
— ar konkrečių paslaugų prieinamumas ir naudojimasis jomis teikia grynąją naudą visiems vartotojams, ar būtina viešai įsikišti tais atvejais, kai konkrečios paslaugos visuomenei neteikiamos įprastomis komercinėmis sąlygomis?
VI PRIEDAS
SKAITMENINĖS VARTOTOJŲ ĮRANGOS SĄVEIKA, NURODYTA 24 STRAIPSNYJE
1. Įprastas kodavimo algoritmas ir laisvas priėmimas
Visa vartotojams skirta įranga įprastiems skaitmeniniams televizijos signalams priimti (t. y. transliavimas antžemine, kabeline ar palydovine perdavimo sistema, kuri visų pirma skirta fiksuotam priėmimui, pavyzdžiui, DVB-T, DVB-C arba DVB-S), parduodama, nuomojama ar kitaip teikiama Bendrijoje, galinti iškoduoti skaitmeninius televizijos signalus, turi galėti:
— leisti iškoduoti tokius signalus bendruoju Europos kodavimo algoritmu, kurį administruoja pripažinta Europos standartų organizacija, šiuo metu – ETSI;
— rodyti ekrane aiškiai perduotus signalus, jei tais atvejais, kai įranga yra nuomojama, nuomininkas laikosi atitinkamo nuomos susitarimo.
2. Analoginių ir skaitmeninių televizorių sąveika
Visi analoginiai televizoriai su integruotu ekranu, kurio įstrižainė didesnė kaip 42 cm, parduodami ar nuomojami Bendrijoje, turi turėti bent vieną atviros sąsajos lizdą, atitinkantį pripažintos Europos standartų organizacijos standartus, pavyzdžiui, Cenelec EN 50 049–1:1997 standartą, per kurį galima paprastai prijungti periferinę įrangą, ypač papildomus dekoderius ir skaitmeninius imtuvus.
Visi skaitmeniniai televizoriai su integruotu ekranu, kurio įstrižainė didesnė kaip 30 cm, parduodami ar nuomojami Bendrijoje, turi turėti bent vieną atviros sąsajos lizdą (kurio standartą nustatė pripažinta Europos standartų organizacija arba kuris atitinka tos organizacijos standartus, arba kuris atitinka visoje pramonės šakoje taikomas specifikacijas), pavyzdžiui, DVB paprastą sąsajos jungtį, per kurią galima paprastai prijungti periferinę įrangą ir kuri gali perduoti visus skaitmeninės televizijos signalų elementus, įskaitant informaciją apie interaktyvias ir tam tikromis sąlygomis prieinamas paslaugas.
▼M1 —————
( 1 ) OL C 365 E, 2000 12 19, p. 238 ir OL C 332 E, 2001 11 27, p. 292.
( 2 ) OL C 139, 2001 5 11, p. 15.
( 3 ) OL C 144, 2001 5 16, p. 60.
( 4 ) 2001 m. birželio 13 d. Europos Parlamento nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje), 2001 m. rugsėjo 17 d. Tarybos bendroji pozicija (OL C 337, 2001 11 30, p. 55) ir 2001 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento sprendimas (dar nepaskelbtas Oficialiajame leidinyje). 2002 m. vasario 14 d. Tarybos sprendimas.
( 5 ) OL L 24, 1998 1 30, p. 1.
( 6 ) OL L 108, 2002 4 24, p. 33.
( 7 ) OL L 165, 1992 6 19, p. 27. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos sprendimu Nr. 98/80/EB (OL L 14, 1998 1 20, p. 27).
( 8 ) OL L 95, 1993 4 21, p. 29.
( 9 ) OL L 144, 1997 6 4, p. 19.
( 10 ) OL L 108, 2002 4 24, p. 7.
( 11 ) OL L 115, 1998 4 17, p. 31.
( 12 ) OL L 184, 1999 7 17, p. 23.
( 13 ) OL L 201, 2002 7 31, p. 37.
( 14 ) OL L 108, 2002 4 24, p. 21.
( 15 ) OL L 49, 2007 2 17, p. 30.