1988L0077 — LT — 01.05.2004 — 004.001

---

Šis dokumentas yra skirtas tik informacijai, ir institucijos nėra teisiškai atsakingos už jo turinį

►B

▼M3 TARYBOS DIREKTYVA 1987 m. gruodžio 3 d. dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių priemones, kurių būtina imtis mažinant transporto priemonėse naudojamų uždegimo suspaudimu variklių išmetamuosius dujinius bei kietųjų dalelių teršalus ir transporto priemonėse naudojamų kibirkštinio uždegimo variklių, kaip degalus naudojančių gamtines dujas ir suskystintas naftos dujas, išmetamuosius dujinius teršalus, suderinimo (88/77/EEB) ▼B (OL L 036, 9.2.1988, p.33)

iš dalies keičiamas:

		Oficialusis leidinys
		No	page	date
M1	COUNCIL DIRECTIVE 91/542/EEC of 1 October 1991 (*)	L 295	1	25.10.1991
M2	DIRECTIVE 96/1/EC OF THE EUROPEAN PARLIAMENT AND OF THE COUNCIL of 22 January 1996 (*)	L 40	1	17.2.1996
►M3	EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 1999/96/EB 1999 m. gruodžio 13 d.	L 44	1	16.2.2000
►M4	KOMISIJOS DIREKTYVA 2001/27/EB tekstas svarbus EEE 2001 m. balandžio 10 d.	L 107	10	18.4.2001

iš dalies keičiamas:

A1	Austrijos, Švedijos ir Suomijos stojimo aktas	C 241	21	29.8.1994
►A2	Aktas dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų	L 236	33	23.9.2003

(*)	Šis aktas nebuvo skelbtas lietuvių kalba.

---

▼B

▼M3

TARYBOS DIREKTYVA

1987 m. gruodžio 3 d.

dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių priemones, kurių būtina imtis mažinant transporto priemonėse naudojamų uždegimo suspaudimu variklių išmetamuosius dujinius bei kietųjų dalelių teršalus ir transporto priemonėse naudojamų kibirkštinio uždegimo variklių, kaip degalus naudojančių gamtines dujas ir suskystintas naftos dujas, išmetamuosius dujinius teršalus, suderinimo

(88/77/EEB)

▼B

▼M3

1 straipsnis

Šioje direktyvoje:

—

„transporto priemonė“yra bet kokia transporto priemonė, apibrėžta pagal Direktyvos 70/156/EEB II priedo A punktą, varoma uždegimo suspaudimu ar dujų varikliu, išskyrus M1 kategorijos transporto priemones, kurių didžiausia techniškai leistina pakrauto automobilio masė yra mažesnė kaip 3,5 t arba lygi jai,

—	„uždegimo suspaudimu ar dujinis variklis“yra transporto priemonę varančioji jėgainė, kuriai gali būti išduotas atskiro techninio agregato tipo patvirtinimas, apibrėžtas Direktyvos 70/156/EEB 2 straipsnyje,

—	„EEV“yra nekenksmingumo aplinkai požiūriu patobulinta transporto priemonė, t. y. transporto priemonė, varoma varikliu, atitinkančiu leistinas išmetamųjų teršalų kiekio ribines vertes, nurodytas I priedo 6.2.1 punkto lentelių C eilutėje.

▼B

2 straipsnis

1.  Nuo 1988 m. liepos 1 d., remdamasi su variklio išmetamais dujiniais teršalais susijusiomis priežastimis, jokia valstybė narė negali:

jeigu laikomasi šios direktyvos priedų reikalavimų.

2.  Nuo 1988 m. liepos 1 d., remdamosi su variklio išmetamais dujiniais teršalais susijusiomis priežastimis, valstybės narės gali:

jeigu nesilaikoma šios direktyvos priedų reikalavimų.

3.  Iki 1990 m. rugsėjo 30 d. šio straipsnio 2 dalis netaikoma dyzeliniu varikliu varomiems transporto priemonių tipams ir dyzelinio variklio tipams, jeigu dyzelinis variklis iki pirmiau minėtos datos aprašytas pagal Direktyvą 72/306/EEB suteikto tipo patvirtinimo sertifikato priede.

4.  Nuo 1990 m. spalio 1 d., remdamosi su variklio išmetamais dujiniais teršalais susijusiomis priežastimis, valstybės narės gali:

jeigu nesilaikoma šios direktyvos priedų reikalavimų,

3 straipsnis

1.  Dyzelinio variklio tipui suteikusi tipo patvirtinimą valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad ji būtų informuota apie kokias nors I priedo 2.3 skirsnyje nurodytos dalies arba charakteristikų modifikacijas. Šios valstybės narės kompetentingos institucijos sprendžia, ar su modifikuotu varikliu turėtų būti atlikti nauji bandymai ir turėtų būti parengta nauja ataskaita. Jeigu atlikus bandymus nustatoma, kad nesilaikoma šios direktyvos nuostatų, modifikacijos nepatvirtinamos.

2.  Transporto priemonės tipui dėl jos dyzelinio variklio suteikusi tipo patvirtinimą valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad ji būtų informuota apie kokias nors šiame transporto priemonės tipe sumontuoto variklio modifikacijas. Šios valstybės narės kompetentingos institucijos nutaria, ar po pirmiau minėtos modifikacijos turi būti imtasi Direktyvos 70/156/EEB, ypač jos 4 arba 6 straipsnių, įgyvendinimo priemonių.

4 straipsnis

Modifikacijos, būtinos pritaikyti priedų reikalavimams, kad būtų atsižvelgta į technikos pažangą, priimamos laikantis Direktyvos 70/156/EEB 13 straipsnyje numatytos tvarkos.

5 straipsnis

1.  Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad direktyvos būtų laikomasi iki 1988 m. liepos 1 d. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

2.  Kai tik ši direktyva paskelbiama, valstybės narės taip pat užtikrina, kad apie kokius nors pagrindinių įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, kuriuos jos ketina priimti šios direktyvos taikymo srityje, Komisija būtų informuota tinkamu laiku taip, kad ji galėtų pareikšti savo pastabas.

6 straipsnis

Ne vėliau kaip iki 1988 m. pabaigos, atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą, Taryba svarstys trijų teršalų, apie kuriuos kalbama šioje direktyvoje, didesnį ribinių verčių mažinimą ir kietųjų dalelių išmetimo ribinių verčių nustatymą.

7 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

▼M3

---

I PRIEDAS

TAIKYMO SRITIS, APIBRĖ IMAI IR SANTRUMPOS, PARAIŠKA PATVIRTINTI EB TIPĄ, SPECIFIKACIJOS, BANDYMAI IR GAMINIŲ ATITIKTIS

1.   TAIKYMO SRITIS

Ši direktyva taikoma visų motorinių transporto priemonių, kuriuose įrengti uždegimo suspaudimu varikliai, išmetamiesiems dujiniams ir kietųjų dalelių teršalams, visų motorinių transporto priemonių, kuriuose įrengti priverstinio uždegimo varikliai, kaip kurą naudojantys gamtines dujas ar suskystintas naftos dujas (LPG), dujiniams teršalams, ir uždegimo suspaudimu bei priverstinio uždegimo varikliams, kaip nurodyta 1 straipsnyje, išskyrus N1, N2 ir M2 kategorijų transporto priemones, kurioms tipo patvirtinimas buvo išduotas pagal Tarybos direktyvą 70/220/EEC ( 6 ) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos direktyva 98/77/EB ( 7 ).

2.   APIBRĖ IMAI SĄVOKOS IR SANTRUMPOS

Šioje direktyvoje:

2.1)	bandymų ciklas — tai seka bandymo taškų, atitinkančių tam tikrą apsisukimų dažnį ir sukimo momentą, kuriais turi dirbti variklis nusistovėjusiu režimu (ESC bandymas) ar pereinamaisias režimais (ETC, ELR bandymas);

2.2)	„variklio (variklių šeimos) patvirtinimas“ — tai variklio (variklių šeimos) tipo patvirtinimas dėl išmetamųjų dujinių ir kietųjų dalelių teršalų lygio;

2.3)	„dyzelinis variklis“ — tai variklis, dirbantis pagal uždegimo suspaudimu principą; „dujinis variklis“ — tai variklis, kuris kaip degalus vartoja gamtines dujas (NG) ar suskystintas naftos dujas (LPG);

2.4)	„variklio tipas“ — tai kategorija variklių, kurie nesiskiria tokiais pagrindiniais bruožais kaip variklio charakteristikos, apibrėžtos šios direktyvos II priede;

2.5)	„variklių šeima“ — tai gamintojo vienai grupei priskirti varikliai, kurie dėl jų konstrukcijos, apibrėžtos šios direktyvos II priedo 2 priedėlio, turi panašias išmetamųjų teršalų charakteristikas; visi šeimos nariai turi atitikti išmetamųjų teršalų kiekiui taikomas ribines vertes;

2.6)	„pirminis variklis“ — tai variklis, kuris iš variklių šeimos yra taip parinktas, kad jo išmetamųjų dujų charakteristikos atstovautų visos variklių šeimos charakteristikoms;

▼M4

2.7)

„dujiniai teršalai“ – tai anglies monoksidas, angliavandeniliai (darant prielaidą, kad santykis dyzeliniam kurui yra CH1,85, LPG – CH2,525 ir NG – CH2,93 (NMHC) ir darant prielaidą, kad etanolį kurui naudojančių dyzelinių variklių molekulė yra CH3O0,5), metanas (darant prielaidą, kad NG atveju santykis lygus CH4) ir azoto oksidai, kurie išreiškiami azoto dioksido (NO2) ekvivalentu; „kietųjų dalelių teršalai“ – tai bet kokia medžiaga, surinkta ant nurodytos filtruojančios medžiagos, prieš filtravimą išmetamuosius teršalus atskiedus švariu filtruotu oru, kad temperatūra būtų ne didesnė kaip 325 K (52 °C);

▼M3

2.8)	„dūmai“ — tai dyzelinio variklio išmetamajame sraute suspenduotos kietosios dalelės, kurios sugeria, atspindi ar laužia šviesą;

2.9)	„naudingoji galia“ — tai bandymų stende alkūninio veleno ar jo atitikmens gale galios vertė Europos Bendrijoje kW, išmatuota pagal EB taikomą galios matavimo metodą, kaip nustatyta Komisijos direktyvoje 80/1269/EEB ( 8 ) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 97/21/EB ( 9 );

2.10)

„pareikštoji didžiausia galia (Pmax)“ — tai didžiausia galios vertė Europos Bendrijoje kW (naudingoji galia), kurią nurodė gamintojas savo paraiškoje patvirtinti tipą;

2.11)

„apkrovos procentinė dalis“ — tai didžiausio sukimo momento dalis tam tikram apsisukimų dažniui;

2.12)

„ESC bandymas“ — tai pagal šio priedo 6.2 punktą taikomas 13 bandymų ciklas nusistovėjusiu režimu;

2.13)

„ELR bandymas“ — tai pagal šio priedo 6.2 punktą taikomas bandymų ciklas, kurį sudaro seka apkrovos pakopų, nekeičiant variklio apsisukimų dažnio;

2.14)

„ETC bandymas“ — tai pagal šio priedo 6.2 punktą taikomas bandymų ciklas, kurį sudaro 1 800 sekundės trukmės pereinamųjų režimų;

2.15)

„variklio darbinis apsisukimų dažnis“ — tai eksploatacijos metu dažniausiai taikomas variklio apsisukimų dažnio intervalas, kuris yra tarp mažo ir didelio apsisukimų dažnių, kaip nustatyta šios direktyvos III priede;

2.16)

„mažas apsisukimų dažnis (nloo)“ — tai mažiausias apsisukimų dažnis, kuriame gaunama 50 % pareikštosios didžiausios galios;

2.17)

„didelis apsisukimų dažnis (nhi)“ — tai didžiausias variklio apsisukimų dažnis, kuriame gaunama 70 % pareikštosios didžiausios galios;

2.18)

„variklio A, B ir C apsisukimų dažniai“ — tai bandymų dažniai variklio darbinių dažnių intervale, kuriuos reikia taikyti darant ESC ir ELR bandymus, kaip nustatyta šios direktyvos III priedo 1 priedėlyje;

2.19)

„kontrolinė sritis“ — tai sritis tarp A ir C variklio dažnių ir nuo 25 iki 100 % apkrovos;

2.20)

„etaloninis apsisukimų dažnis (nref)“ — tai 100 % apsisukimų dažnio vertė, taikytina denormalizuojant ETC bandymo santykinius apsisukimų dažnius, kaip nustatyta šios direktyvos III priedo 2 priedėlyje;

2.21)

„dūmų matuoklis“ — tai prietaisas, dūmų dalelių neskaidrumui matuoti, taikant šviesos gesimo principą;

2.22)

„Gamtinių dujų sudėties diapazonas“ — tai vienas iš H ar L diapazonų, apibrėžtų Europos standarte EN 437, nustatytame 1993 m. lapkričio mėn.;

2.23)

„prisitaikomumas“ — tai bet koks variklio reguliavimo būdas, leidžiantis palaikyti pastovų oro ar kuro santykį;

2.24)

„perkalibravimas“ — tai tikslus NG variklio reguliavimas norint užtikrinti tas pačias eksploatavimo charakteristikas (galią, kuro suvartojimą) kitame gamtinių dujų sudėties intervale;

2.25)

„Wobbe indeksas (apatinis Wl; ar viršutinis Wu)“ — tai dujų tūrio vieneto atitinkamos kaloringumo vertės ir kvadratinės šaknies iš jų santykinio tankio tomis pačiomis etaloninėmis sąlygomis santykis

2.26)

„λ poslinkio faktorius (Sλ)“ — tai matematinė išraiška, aprašanti variklio reguliavimo sistemos reikiamą lankstumą keičiant perteklinio oro santykį λ, jei variklio vartojamo dujinio kuro sudėtis skiriasi nuo gryno metano (kaip skaičiuoti Sλ, žr. VII priedą);

2.27)

„EEV“ — tai nekenksmingumo aplinkai požiūriu patobulinta transporto priemonė, t. y. transporto priemonė, varoma varikliu, atitinkančiu leistinas išmetamųjų teršalų kiekio ribines vertes, pateiktas šio priedo 6.2.1 punkto lentelių C eilutėse;

2.28)

▼M4 „išderinimo įtaisas“ — tai įtaisas, matuojantis, nustatantis ar atsakantis į kintamuosius eksploatacijos dydžius (pvz., transporto priemonės greitį, variklio apsisukimų dažnį, įjungtą pavarą, temperatūrą, slėgį įsiurbimo kolektoriuje arba bet kurį kitą parametrą) siekiant įjungti, pakeisti, sulėtinti ar išjungti bet kurį išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo sistemos komponentą, kad išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo sistemos efektyvumas sumažėtų tokiomis sąlygomis, kokios yra įprastai eksploatuojant transporto priemonę, nebent tokio įtaiso naudojimas yra įtrauktas į naudojamą išmetamųjų teršalų sertifikavimo bandymo metodiką. ▼M3 Toks įtaisas nebus laikomas išderinimo įtaisu, jei: — tokio įtaiso būtinumas yra pateisinamas, jei, norint variklį laikinai apsaugoti nuo kintančių eksploatavimo sąlygų, kai jis galėtų būti sugadintas ar prastai veikti, tam pačiam tikslui pasiekti nėra kitų tinkamų priemonių, kurios nemažintų išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo sistemos efektyvumo, — įtaisas veikia tik tuomet, kai jo reikia varikliui paleisti ir (ar) pašildyti, ir tam pačiam tikslui pasiekti nėra jokių kitų priemonių, kurios nemažintų išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo sistemos efektyvumo. 1 brėžinys Bandymų ciklų specialieji apibrėžimai

▼M4

2.29)

„papildomas reguliavimo įtaisas“ — tai variklyje arba transporto priemonėje įdiegta sistema, funkcija ar reguliavimo strategija, naudojama apsaugoti variklį ir (arba) jo pagalbinę įrangą nuo tokių sąlygų, kurios galėtų sukelti apgadinimą arba gedimą, arba naudojama palengvinti variklio paleidimą. Papildomas reguliavimo įtaisas taip pat gali būti strategija arba priemonė, kuri įtikinamai parodoma nesanti išderinimo įtaisas;

2.30)

„neracionali išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo strategija“tai bet kokia strategija arba priemonė, kuri, transporto priemonę įprastai eksploatuojant, sumažina išmetamųjų teršalų reguliavimo sistemos efektyvumą daugiau nei reikalaujama naudojamoje išmetamųjų teršalų bandymo metodikoje;

▼M3

►M4  2.31. ◄

Simboliai ir santrumpos ►M4  2.31.1. ◄    Bandymų parametrų simboliai Simbolis Vienetas Terminasm AP m2 Izokinetinio ėminių ėmimo zondo skerspjūvio plotas AT m2 Išmetamojo vamzdžio skerspjūvio plotas CEE – Efektyvumas pagal etaną CEM – Efektyvumas pagal metaną C1 – 1 anglies atomą turinčio angliavandenilio kiekiui ekvivalentiškas angliavandenilio kiekis conc ppm/tūrio % Koncentraciją žymintis apatinis indeksas D0 m3/s PDP kalibravimo funkcijos atkarpa Y ašyje DF – Praskiedimo faktorius D – Besselio funkcijos konstanta E – Besselio funkcijos konstanta EZ g/kWh Interpoliuotas NOx išmetamųjų teršalų kiekis kontroliniame taške fa – Laboratorijos atmosferos faktorius fc s-1 Besselio filtro ribinis dažnis FFH – Degalams būdingas faktorius drėgnų dujų koncentracijai apskaičiuoti pagal sausų dujų koncentraciją FS – Stechiometrinis koeficientas GAIRW kg/h Įsiurbiamo oro masės srautas, skaičiuojama drėgnam orui GAIRD kg/h Įsiurbiamo oro masės srautas, skaičiuojama sausam orui GDILW kg/h Skiedimo oro masės srautas, skaičiuojama drėgnam orui GEDFW kg/h Praskiestų išmetamųjų dujų ekvivalentiškas masės srautas, skaičiuojama drėgnoms dujoms GEXHW kg/h Išmetamųjų dujų masės srautas, skaičiuojama drėgnoms dujoms GFUEL kg/h Degalų masės srautas GTOTW kg/h Praskiestų išmetamųjų dujų masės srautas, skaičiuojama drėgnoms dujoms H MJ/m3 Kaloringumas HREF g/kg Etaloninė absoliučiosios drėgmės vertė (10,71 g/kg) Ha g/kg Įsiurbiamo oro absoliučioji drėgmė Hd g/kg Skiedimo oro absoliučioji drėgmė HTCRAT mol/mol Vandenilio ir anglies molinis santykis i – Atskirą režimą žymintis indeksas K – Besselio konstanta k m-1 Šviesos sugerties faktorius KH,D – NOx drėgnio pataisos faktorius dyzeliniam varikliui KH,G – NOx drėgnio pataisos faktorius dujiniam varikliui KV   Ribinio srauto Venturi (CFV) kalibravimo funkcija KW, a – Įsiurbiamo oro drėgnio pataisos faktorius KW, d – Praskiedimo oro drėgnio pataisos faktorius KW,e – Praskiestų išmetamųjų dujų drėgnio pataisos faktorius KW, r – Neapdorotų išmetamųjų dujų drėgnio pataisos faktorius L % Bandomojo variklio sukimo momento dalis nuo didžiausio sukimo momento, išreikšta procentais La m Efektyvusis optinio kelio ilgis m   Tūrinio siurblio (PDP) kalibravimo funkcijos kampinis koeficientas mass g/h ar g Išmetamųjų teršalų masės srautą žymintis indeksas MDIL kg Per kietųjų dalelių ėminio ėmimo filtrus pratekėjusio praskiedimo oro ėminio masė Md mg Kietųjų dalelių, surinktų praskiedimo ore, masė Mf mg Surinktų kietųjų dalelių ėminio masė Mf, p mg Ant pirminio filtro surinktų kietųjų dalelių ėminio masė Mf, b mg Ant atsarginio filtro surinktų kietųjų dalelių ėminio masė MSAM   Per kietųjų dalelių ėminio ėmimo filtrus pratekėjusio praskiesto išmetamųjų dujų ėminio masė MSEC kg Antrinio praskiedimo oro masė MTOTW kg Pastovaus tūrio praskiestų drėgnų išmetamųjų dujų ėminio (CVS — constant volume sampling), paimto per bandymo ciklą, bendra masė MTOTW, i kg Momentinė drėgnų išmetamųjų dujų masė taikant CVS N % Neskaidrumas NP – Bendras PDP apsisukimų skaičius per ciklą NP, i – PDP apsisukimų skaičius per laiko atkarpą n min-1 Variklio apsisukimų dažnis np s-1 PDP apsisukimų dažnis nhi min-1 Didelis variklio apsisukimų dažnis nlo min-1 Mažas variklio apsisukimų dažnis nref min-1 Etaloninis variklio apsisukimų dažnis ETC bandymui pa kPa Variklio įsiurbiamo oro sočiųjų garų slėgis pA kPa Absoliutus slėgis pB kPa Bendras atmosferinis slėgis Pd kPa Praskiedimo oro sočiųjų garų slėgis Ps kPa Sauso oro atmosferinis slėgis P1 kPa Slėgio sumažėjimas siurblio įsiurbiamojoje angoje P(a) kW Bandymui įrengiamų pagalbinių įrenginių suvartota galia P(b) kW Bandymui nuimamų pagalbinių įrenginių suvartota galia P(n) kW Nepataisytoji naudingoji galia P(m) kW Bandymų stende išmatuota galia Ω – Besselio konstanta Qs m3/s CVS tūrinis srautas q – Praskiedimo santykis r – Izokinetinio zondo ir išmetimo vamzdžio skerspjūvio plotų santykis Ra % Įsiurbiamo oro santykinis drėgnis Rd % Praskiedimo oro santykinis drėgnis Rf – Liepsnos jonizacinio detektoriaus (FID) atsako faktorius ρ kg/m3 Tankis S kW Dinamometro nustatomieji parametrai Si m-1 Momentinė dūmingumo vertė Sλ – λ-poslinkio faktorius T K Absoliučioji temperatūra Ta K Įsiurbiamo oro absoliučioji temperatūra t s Matavimo trukmė te s Elektrinio atsako trukmė tf s Filtro atsako trukmė Besselio funkcijai tp s Fizikinio atsako trukmė Δt s Laiko atkarpa tarp dviejų vienas paskui kitą daromų dūmingumo matavimų (= 1/ ėminių ėmimo dažnio) Δti s Momentinio CFV srauto laiko atkarpa τ % Dūmų šviesos praleidimo koeficientas V0 m3/rev PDP tūrinis srautas tikrosiomis sąlygomis W – Wobbe indeksas Wact kWh Tikrasis ciklo darbas darant ETC bandymą Wref kWh Etaloninis ciklo darbas darant ETC bandymą WF – Svorinis koeficientas WFE – Efektyvusis svorinis faktorius X0 m3/aps PDP tūrinio srauto kalibravimo funkcija Yi m-1 1 s Besselio suvidurkinta dūmingumo vertė ▼M4 2.31.2.   Cheminių komponentų simboliai CH4 metanas C2H6 etanas C2H5OH etanolis C3H8 propanas CO anglies monoksidas DOP dioktilftalatas CO2 anglies dioksidas HC angliavandeniliai NMHC angliavandeniliai, išskyrus metaną NOx azoto oksidai NO azoto monoksidas NO2 azoto dioksidas PT kietosios dalelės ▼M3 ►M4  2.31.3. ◄    Santrumpos CFV ribinio srauto Venturi debitmatis CLD chemiliuminescencinis detektorius ELR europinis atsako į apkrovą bandymas ESC europinis bandymas taikant nusistovėjusių režimų ciklą ETC europinis bandymas taikant pereinamųjų režimų ciklą FID liepsnos jonizacinis detektorius GC dujų chromatografas HCLD šildomas chemiliuminescencinis detektorius HFID šildomas liepsnos jonizacinis detektorius LPG suskystintos naftos dujos NDIR nedisperguojantis infraraudonasis analizatorius NG gamtinės dujos NMC metano skyriklis

3.   PARAIŠKA PATVIRTINTI EB TIPĄ

3.1.   Paraiška patvirtinti variklio EB tipą ar variklių šeimą atskiru techniniu vienetu

3.1.1.

Paraišką patvirtinti variklio tipą ar variklių šeimą dėl dyzelinių variklių išmetamųjų dujinių ir kietųjų dalelių teršalų lygio ir dėl dujų variklių dujinių teršalų lygio pateikia transporto priemonės gamintojas ar jo tinkamai įgaliotas atstovas.

3.1.2.

Prie jos trimis egzemplioriais turi būti pridėti toliau minimi dokumentai ir šios detalės: 3.1.2.1) variklio tipo ar, jei tinka, variklių šeimos aprašymas, apimantis šios direktyvos II priede nurodytas detales, kurios atitinka Direktyvos 70/156/ EEB 3 ir 4 straipsnių reikalavimus.

3.1.3.

Techninei tarnybai, atsakingai už 6 skirsnyje apibrėžtų patvirtinimo bandymų darymą, turi būti pristatytas variklis, atitinkantis II priede aprašytas „variklio tipą“ ar „pirminio variklio“ charakteristikas.

3.2.   Paraiška patvirtinti EB transporto priemonės tipą dėl jos variklio

3.2.1.

Paraišką patvirtinti transporto priemonės tipą dėl jos dyzelinio variklio ar variklių šeimos išmetamųjų dujinių ir kietųjų dalelių teršalų lygio ir dėl jos dujų variklio ar variklių šeimos išmetamųjų dujinių teršalų lygio pateikia transporto priemonės gamintojas ar jo tinkamai įgaliotas atstovas.

3.2.2.

Prie jos trimis egzemplioriais turi būti pridėti toliau minimi dokumentai ir šios detalės: 3.2.2.1) transporto priemonės tipo, su varikliu susijusių dalių ir variklio tipo ar, jei tinka, variklių šeimos aprašymas, apimantis detales, nurodytas šios direktyvos II priede, kartu su dokumentais, kurių reikalaujama pagal Direktyvos 70/156/ EEB 3 straipsnį.

3.3.   Paraiška patvirtinti EB transporto priemonės su patvirtintu varikliu tipą

3.3.1.

Paraišką patvirtinti transporto priemonės tipą dėl patvirtinto jos dyzelinio variklio ar variklių šeimos išmetamųjų dujinių ir kietųjų dalelių teršalų lygio ir dėl patvirtinto jos dujų variklio ar variklių šeimos išmetamųjų dujinių teršalų lygio pateikia transporto priemonės gamintojas ar jo tinkamai įgaliotas atstovas.

3.3.2.

Prie jos trimis egzemplioriais turi būti pridėti toliau minimi dokumentai ir šios detalės: 3.3.2.1) transporto priemonės tipo ir su varikliu susijusių dalių aprašymas, apimantis, jei tinka, šios direktyvos II priede nurodytas detales, ir variklio ar variklių šeimos, jei tinka, kaip transporto priemonės tipo atskirai įrengto techninio agregato, EB tipo patvirtinimo sertifikato (VI priedas) kopija kartu su dokumentais, kurių reikalaujama pagal Direktyvos 70/156/EEB 3 straipsnį.

▼M4

4.   EB TIPO PATVIRTINIMAS

4.1.   Universalaus EB tipo patvirtinimo dėl degalų išdavimas

Universalus EB tipo patvirtinimas dėl degalų išduodamas, jei vykdomi šie reikalavimai.

4.2.   EB tipo patvirtinimo ribotam degalų diapazonui išdavimas

EB tipo patvirtinimas ribotam degalų diapazonui išduodamas, jei įvykdomi šie reikalavimai.

4.3.   Variklių šeimos nario patvirtinimas dėl išmetamų teršalų

4.3.1.

Išskyrus 4.3.2 punkte minimą atvejį, pirminio variklio patvirtinimas be tolesnio bandymo turi būti išplėstas visiems variklių šeimos nariams, visoms degalų sudėtims, kurioms buvo patvirtintas pirminis variklis (kai yra 4.2.2 punkte aprašytas variklis) ar tam pačiam degalų rūšių diapazonui (kai yra 4.1 ar 4.2 punktuose aprašyti varikliai), kuriam buvo patvirtintas pirminis variklis.

4.3.2.

Antrinio bandymo variklis Jei patvirtinant variklio tipą ar transporto priemonę dėl jos variklio, kuris priklauso variklių šeimai, patvirtinimą išduodanti institucija nustato, kad pagal pasirinktą pirminį variklį pateikta paraiška nevisiškai atstovauja visai variklių šeimai, apibrėžtai I priedo 1 priedėlyje, patvirtinimą išduodanti institucija gali pasirinkti ir per etaloninį bandymą išbandyti kitą jei būtina, papildomą variklį.

4.4.   Tipo patvirtinimo liudijimas

Kartu su 3.1, 3.2 ir 3.3 punktuose nurodytais tipo patvirtinimais turi būti išduodamas liudijimas, atitinkantis VI priede nurodytą pavyzdį.

▼M3

5.   VARIKLIO ENKLINIMAS

5.1.

Ant variklio, patvirtinto kaip techninis agregatas, turi būti: 5.1.1 variklio gamintojo prekės ženklas ar firmos pavadinimas; 5.1.2) gamintojo komercinis aprašymas; 5.1.3) EB tipo patvirtinimo numeris ir prieš jį aiškiai užrašyta(-os) raidė(-ės) ar skaičius(-iai), kurie žymi tipo patvirtinimą išdavusią valstybę ( 10 ); 5.1.4) jei tai NG variklis, tai po EB tipo patvirtinimo numerio turi būti vienas iš šių ženklų: — H, jei variklis buvo patvirtintas ir kalibruotas H dujų diapazonui, — L, jei variklis buvo patvirtintas ir kalibruotas L dujų diapazonui, — HL, jei variklis buvo patvirtintas ir kalibruotas abiem, H ir L, dujų diapazonams, — Ht, jei variklis buvo patvirtintas ir kalibruotas tam tikrai dujų sudėčiai H dujų diapazone ir gali būti pertvarkytas kitoms tam tikros sudėties dujoms H dujų diapazone, tiksliai reguliuojant variklio kuro padavimą, — Lt, jei variklis buvo patvirtintas ir kalibruotas tam tikrai dujų sudėčiai L dujų diapazone ir gali būti pertvarkytas kitoms tam tikros sudėties dujoms L dujų diapazone, tiksliai reguliuojant variklio degalų tiekimą, — HLt, jei variklis buvo patvirtintas ir kalibruotas tam tikrai dujų sudėčiai H dujų diapazone arba L dujų diapazone ir gali būti pertvarkytas kitoms tam tikros sudėties dujoms H dujų diapazone arba L dujų diapazone, tiksliai reguliuojant variklio degalų padavimą. 5.1.5. Etiketės Jei NG ir LPG vartojantis variklis turi tipo patvirtinimą su degalų diapazono apribojimu, taikomos šios etiketės: 5.1.5.1.   Turiny s Turi būti pateikta ši informacija: Jei taikomas 4.2.1.3 punktas, etiketėje nurodoma: „EKSPLOATUOTI TIK SU H DIAPAZONO GAMTINĖMIS DUJOMIS“. Jei tinka, raidė „H“ yra pakeičiama raide „L“. Jei taikomas 4.2.2.3 punktas, „EKSPLOATUOTI TIK SU GAMTINĖMIS DUJOMIS SPECIFIKACIJOS…“ ar „EKSPLOATUOTI TIK SU SUSKYSTINTOMIS NAFTOS DUJOMIS SPECIFIKACIJOS…“, kaip tinka. Turi būti pateikta visa informacija, nurodyta atitinkamoje(-ose) IV priedo lentelėje(-ėse), kartu su variklio gamintojo nurodytomis atskiromis sudedamosiomis dalimis ir ribomis. Raidės ir skaičiai turi būti bent 4 mm aukščio. Pastaba: Jei tokiam ženklinimui trūksta vietos, galima naudoti supaprastintą kodą. Tokiu atveju bet kuriam degalus į baką pilančiam, variklį ir jo priedus prižiūrinčiam ar remontuojančiam asmeniui, taip pat suinteresuotoms valdžios institucijoms turi būti lengvai suprantamos aiškinamosios pastabos, kuriose būtų pirmiau nurodyta informacija. Tokių aiškinamųjų pastabų vietą ir turinį tarpusavio susitarimu nustato variklio gamintojas ir patvirtinimą išduodanti institucija. 5.1.5.2.   Savybės Etiketės turi būti patvarios visą variklio eksploatavimo laiką. Etiketės turi būti aiškiai įskaitomos ir jose parašytos raidės ir skaičiai turi būti neištrinami. Be to, etiketės turi būti taip pritvirtintos, kad jų tvirtinimo priemonė būtų patvari visą variklio eksploatavimo laiką ir etiketės negalėtų būti pašalintos jų nesuardant ar nesudarkant. 5.1.5.3.   Vieta Etiketės turi būti tvirtinamos ant variklio dalies, be kurios jis negali normaliai dirbti ir kurios paprastai netenka keisti visą variklio eksploatavimo laiką. Be to, šios etiketės turi būti tokioje vietoje, kad variklį sukomplektavus visą variklio darbui reikalinga įrangą ir pagalbinius įtaisus galėtų lengvai pamatyti paprastas žmogus.

5.2.	Jei tai buvo paraiška gauti EB transporto priemonės tipo patvirtinimą dėl jos variklio, šalia degalų įpylimo angos dar turi būti toks žymėjimas, koks yra nurodytas 5.1.5 punkte.

5.3.	Jei tai buvo paraiška gauti EB transporto priemonės su patvirtintu varikliu tipo patvirtinimą, šalia degalų įpylimo angos dar turi būti toks žymėjimas, koks yra nurodytas 5.1.5 punkte.

6.   SPECIFIKACIJOS IR BANDYMAI

▼M4

6.1.   Bendrosios nuostatos

6.1.1.   Išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo įranga

6.1.2.   Išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo įrangos funkcijos

6.1.3.   Specialieji reikalavimai elektroninėms išmetamųjų teršalų reguliavimo sistemoms

6.1.3.1.   Reikalavimai dokumentams

Gamintojas pateikia dokumentų paketą, kuris suteikia priėjimą prie sistemos bazinės konstrukcijos, ir priemonių, kuriomis ji tiesiogiai ar netiesiogiai reguliuoja galios kitimą.

Dokumentai yra dviejų dalių:

6.1.4.

Kad būtų patikrinta, ar bet kuri strategija arba priemonė laikoma išderinimo įtaisu arba neracionalia išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo strategija pagal 2.28 ir 2.30 punktus, tipo patvirtinimą suteikianti institucija ir (arba) techninis centras gali papildomai pareikalauti atlikti NOx bandymą, naudojant ETC, kurį galima atlikti kartu su tipo patvirtinimo bandymu arba su gaminio atitikties tikrinimo metodika. 6.1.4.1. Kaip alternatyva Direktyvos 88/77/EEB III priedo priedėlio reikalavimams, NOx išmetamieji teršalai ETC bandymo metu gali būti imami iš nepraskiestų išmetamųjų dujų, kaip nurodyta 2000 m. spalio 15 d. ISO DIN 16183. 6.1.4.2. Kad būtų patikrinta, ar bet kuri strategija arba priemonė laikoma išderinimo įtaisu arba neracionalia išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo strategija pagal 2.28 ir 2.30 punktus, priimama papildoma 10 % dalis, susijusi su atitinkama NOx ribine verte.

6.1.5.

Pereinamosios sąlygos tipo patvirtinimui pratęsti 6.1.5.1. Ši dalis taikytina tik naujiems uždegimo suspaudimu varikliams ir naujoms uždegimo suspaudimu varikliu varomoms transporto priemonėms, kurių tipas yra patvirtintas pagal Direktyvos 88/77/EEB I priedo 6.2.1 punkto lentelių A eilutę. 6.1.5.2. Kaip alternatyvą 6.1.3 ir 6.1.4 punktams, gamintojas gali pateikti techniniam centrui NOx bandymo, naudojant ETC varikliui, atitinkančiam II priede apibūdinto pirminio variklio charakteristikas, ir atsižvelgiant į 6.1.4.1. ir 6.1.4.2. punktų nuostatas, rezultatus. Gamintojas taip pat pateikia raštišką pareiškimą, kad variklis nenaudoja jokio išderinimo įrenginio arba neracionalios išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo strategijos, kaip apibrėžta šio priedo 2 punkte. 6.1.5.3. Gamintojas taip pat pateikia raštišką pareiškimą, kad NOx bandymo rezultatai ir pirminio variklio deklaracija, kaip minima 6.1.4 punkte, tinka visiems II priede aprašytos variklių šeimos variklių tipams.

▼M3

6.2.   Išmetamųjų dujinių, kietųjų dalelių teršalų ir dūmingumo specifikacijos

Norint patvirtinti tipą pagal 6.2.1 punkto lentelių A eilutes, išmetamųjų teršalų kiekis turi būti nustatytas ESC ir ELR bandymais su įprastiniais dyzeliniais varikliais, įskaitant variklus su elektronine degalų įpurškimo įranga, išmetamųjų dujų recirkuliavimu (EGR), ir (ar) oksidavimo katalizatoriais. Dyzeliniai varikliai, kuriuose įrengtos naujausios išmetamųjų teršalų papildomo apdorojimo sistemos, įskaitant NOx katalizatorius ir (ar) kietųjų dalelių gaudykles, turi būti papildomai bandomi ETC bandymu.

Tipo patvirtinimo bandymams pagal 6.2.1 punkto lentelių B1 ar B2 eilutes arba C eilutes išmetamieji teršalai turi būti nustatyti ESC, ELR ir ETC bandymais.

Dujinių variklių išmetamieji dujiniai teršalai turi būti nustatyti ETC bandymu.

ESC ir ELR bandymų metodikos yra aprašytos III priedo 1 priedėlyje, ETC bandymo metodika — III priedo 2 ir 3 priedėliuose.

Bandyti pristatyto variklio išmetamųjų dujinių teršalų ir kietųjų dalelių teršalų, jei tinka, kiekis bei dūmingumo vertė, jei tinka, turi būti išmatuoti taikant III priedo 4 priedėlyje aprašytus metodus. V priede aprašytos rekomenduojamos dujinių teršalų analizės sistemos, rekomenduojamos kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemos ir rekomenduojama dūmingumo matavimo sistema.

Techninė tarnyba gali patvirtinti kitas sistemas ar analizatorius, jei nustatoma, kad atitinkamam bandymų ciklui gaunami lygiaverčiai rezultatai. Sistemos lygiavertiškumo nustatymas turi būti grindžiamas 7 (ar daugiau) ėminių porų koreliacijos tarp nagrinėjamos sistemos ir vienos iš šios direktyvos etaloninių sistemų tyrimu. Etalonine sistema išmetamiesiems kietųjų dalelių teršalams nustatyti pripažinta tik viso srauto praskiedimo sistema. „Rezultatais“ reikia laikyti ciklo išmetamųjų teršalų kiekio savitąją vertę. Koreliacijos bandymas turi būti daromas vienoje laboratorijoje, vienoje bandymų patalpoje ir su tuo pačiu varikliu, o dar geriau, jei bandymas daromas vienu metu. Lygiavertiškumo kriterijus apibrėžtas kaip ėminių porų vidutinių verčių sutaptis ± 5 % tikslumu. Kad nauja sistema būtų pritaikyta direktyvoje, lygiavertiškumo nustatymas turi būti pagrįstas pakartojamumo ir atkuriamumo apskaičiavimu, kaip aprašyta ISO 5725.

6.2.1.   Ribinės vertės

Anglies monoksido, visų angliavandenilių, azoto oksidų ir kietųjų dalelių savitosios masės vertės, nustatytos darant ESC bandymą, ir dūmų neskaidrumo vertės, nustatytos darant ELR bandymą, turi būti ne didesnės kaip 1 lentelėje nurodyti kiekiai.

Dyzeliniams varikliams, kurie yra bandomi papildomai darant ETC bandymą, ir ypač dujiniams varikliams, anglies monoksido, angliavandenilių, išskyrus metaną, metano (jei tinka), azoto oksidų ir kietųjų dalelių (jei tinka) savitosios masės vertės turi būti ne didesnės kaip 2 lentelėje nurodyti kiekiai.

6.2.2.   Angliavandenilių kiekio matavimas dyzeliniams ir dujiniams varikliams

6.2.2.1.

Gamintojas vietoj angliavandenilių, išskyrus metaną, masės nustatymo gali pasirinkti ETC bandymu matuoti bendrą angliavandenilių masę (THC). Šiuo atveju bendros angliavandenilių masės vertės ribos lieka tokios pat, kaip 2 lentelėje nurodytos angliavandenilių, išskyrus metaną, masės vertės.

6.2.3.   Specialieji reikalavimai dyzeliniams varikliams

6.2.3.1.

Azoto oksidų savitoji masė, nustatyta darant ESC bandymą kontrolinės srities atsitiktiniuose tikrinimo taškuose, palyginti su aplinkinių režimų taškų interpoliavimu gautomis vertėmis, negali būti didesnė daugiau kaip 10 % (nuoroda į III priedo 1 priedėlio 4.6.2 ir 4.6.3 punktus).

6.2.3.2.

Darant ELR bandymą dūmingumo vertė atsitiktiniam bandymo apsisukimų dažniui turi neviršyti dviejų gretimų apsisukimų dažnių didžiausios dūmingumo vertės daugiau kaip 20 % arba daugiau kaip 5 % ribinės vertės (pagal tai, kuri yra didesnė).

7.   ĮRENGIMAS TRANSPORTO PRIEMONĖJE

7.1.

Variklio įrengimas transporto priemonėje turi atitikti šias su variklio tipo patvirtinimu susijusias charakteristikas: 7.1.1) slėgio sumažėjimas įsiurbimo kolektoriuje turi būti ne didesnis kaip patvirtintam varikliui VI priede nurodytas sumažėjimas; 7.1.2) priešslėgis išmetimo vamzdyje turi būti ne didesnis kaip patvirtintam varikliui VI priede nurodytas priešslėgis; 7.1.3) išmetimo sistemos tūris nuo VI priede nurodyto patvirtinto variklio išmetimo sistemos tūrio neturi skirtis; 7.1.4) variklio darbui reikalingos pagalbinės įrangos suvartota galia turi būti ne didesnė kaip patvirtintam varikliui VI priede nurodyta galia.

8.   VARIKLIŲ ŠEIMA

8.1.   Variklių šeimą apibrėžiantys parametrai

Variklių šeima, kaip ją nustatė variklių gamintojas, gali būti apibrėžta remiantis pagrindinėmis charakteristikomis, kurios variklių šeimai turi būti bendros. Kai kuriais atvejais gali būti parametrų sąveika. Į šiuos reiškinius taip pat reikia atsižvelgti siekiant, kad į variklių šeimą būtų įtraukti tik varikliai su panašiomis išmetamųjų teršalų charakteristikomis.

Šis variklių pagrindinių parametrų sąrašas turi būti bendras, kad varikliai galėtų būti laikomi priklausančiais tai pačiai variklių šeimai:

8.1.1.

Degimo ciklas: — 2 taktų, — 4 taktų.

8.1.2.

Aušinimo terpė: — oras, — vanduo, — alyva.

8.1.3.

Dujiniai varikliai ir varikliai su papildomu apdorojimu: — cilindrų skaičius. (Kiti dyzeliniai varikliai su mažesniu nei pirminio variklio cilindrų skaičiumi gali būti laikomi priklausančiais tai pačiai variklių šeimai, jei degalų tiekimo sistema matuoja kiekvienam atskiram cilindrui tiekiamų degalų kiekį).

8.1.4.

Atskiro cilindro darbinis tūris: — variklių bendrasis sklaidos diapazonas turi būti ne didesnis kaip 15 %.

8.1.5.

Oro įsiurbimo būdas: — be pripūtimo, — su turbopripūtimu, — su turbopripūtimu ir pripučiamo oro aušintuvu.

8.1.6.

Degimo kameros tipas ar konstrukcija: — prieškamera, — sūkurinė kamera, — tiesioginio įpurškimo kamera.

8.1.7.

Vožtuvų ir kanalų konfigūracija, dydis ir skaičius: — cilindro galvutėje, — cilindro sienelėje, — karteryje.

8.1.8.

Kuro įpurškimo sistema (dyzelinių variklių): — purkštuvas su siurblių eile, — sekcijinis siurblys, — skirstomasis siurblys, — vienas elementas, — siurblio purkštuvo sistema.

8.1.9.

Kuro tiekimo sistema (dujinių variklių): — maišymo kamera, — dujų įleidimas ar įpurškimas (vienas purkštuvas, keli purkštuvai), — skysčio įpurškimas (vienas purkštuvas, keli purkštuvai).

8.1.10.

Uždegimo sistema (dujinių variklių).

8.1.11.

Įvairios savybės: — išmetamųjų dųjų recirkuliavimas, — vandens įpurškimas ar emulsija, — antrinis oro įpurškimas, — pripučiamo oro aušinimo sistema.

8.1.12.

Išmetamųjų teršalų papildomas apdorojimas: — 3 komponentų katalizatorius, — oksidavimo katalizatorius, — redukavimo katalizatorius, — terminis reaktorius, — kietųjų dalelių gaudyklė.

8.2.   Pirminio variklio pasirinkimas

8.2.1.   Dyzeliniai varikliai

Pagrindinis kriterijus, pagal kurį turi būti pasirinktas šeimos pirminis variklis, — tai didžiausias per vieną taktą įpurkštų degalų kiekis esant didžiausio pareikštojo sukamojo momento apsisukimų dažniui. Jei dviejų ar daugiau variklių šis pagrindinis kriterijus yra vienodas, pasirenkant pirminį variklį taikomas antrinis kriterijus — didžiausias per vieną taktą įpurkštų degalų kiekis esant vardiniam apsisukimų dažniui. Esant tam tikroms aplinkybėms, patvirtinimą išduodanti institucija gali nuspręsti, kad šeimai blogiausias išmetamųjų teršalų kiekio požiūriu atvejis gali būti geriausiai apibūdintas bandant antrą variklį. Taigi patvirtinimą išduodanti institucija bandymui gali išsirinkti papildomą variklį, pasirinkimą pagrįsdama savybėmis, kurios rodytų, kad šis šeimai priklausantis variklis gali turėti didžiausią išmetamųjų teršalų lygį.

Jei šeimai priklausantys varikliai gali turėti kitų kintamų savybių, kurios galėtų būti laikomos veikiančiomis išmetamųjų teršalų susidarymą, šios savybės taip pat turi būti identifikuotos, ir į jas turi būti atsižvelgiama renkantis pirminį variklį.

8.2.2.   Dujiniai varikliai

Šeimos pirminis variklis turi būti pasirinktas taikant pirminį didžiausio darbinio tūrio kriterijų. Jei dviejų ar daugiau variklių šis pagrindinis kriterijus yra vienodas, pasirenkant pirminį variklį taikomas antrinis kriterijus tokia tvarka:

Esant tam tikroms aplinkybėms patvirtinimą išduodanti institucija gali nuspręsti, kad šeimai blogiausias išmetamųjų teršalų kiekio požiūriu atvejis gali būti geriausiai apibūdintas bandant antrą variklį. Taigi patvirtinimą išduodanti institucija bandymui gali išsirinkti papildomą variklį, pasirinkimą pagrįsdama savybėmis, kurios rodytų, kad šis šeimai priklausantis variklis gali turėti didžiausią išmetamųjų teršalų lygį.

9.   GAMINIŲ ATITIKTIS

9.1.

Priemonių, kurios užtikrintų gaminių atitiktį, imamasi laikantis Direktyvos 70/156/EEB 10 straipsnio nuostatų. Gaminių atitiktis tikrinama pagal aprašymą tipo patvirtinimo sertifikate, pateiktą šios direktyvos VI priede. Direktyvos 70/156/EEB X priedo 2.4.2 ir 2.4.3 punktai taikomi, jei kompetentingųjų institucijų netenkina gamintojo taikoma tikrinimo metodika. 9.1.1. Jei reikia išmatuoti išmetamųjų teršalų kiekį ir variklio tipo patvirtinimas buvo vieną ar kelis kartus pratęstas, turi būti bandomas(-i) variklis(-iai), aprašytas(-i) informaciniuose atitinkamo pratęsimo dokumentuose. 9.1.1.1. Dėl išmetamųjų teršalų bandomo variklio atitiktis: Pristatęs variklį atsakingosioms institucijoms, gamintojas neturi daryti jokio pasirinkto variklio reguliavimo. 9.1.1.1.1. Iš partijos atsitiktinai paimami trys varikliai. Tie varikliai, kurie bandomi tik darant ESC ir ELR bandymus ar tik darant ETC bandymą tipui patvirtinti pagal 6.2.1 punkto lentelių A eilutę, bandomi darant gaminių atitikties patikrinimo bandymus. Atsakingajai institucijai sutikus, visi kiti varikliai, gavę tipo patvirtinimą pagal 6.2.1 punkto lentelių A, B1 ar B2, ar C eilutes, gaminių atitikčiai patikrinti bandomi pagal ESC ir ELR ciklus ar pagal ETC ciklą. Ribinės vertės pateiktos šio priedo 6.2.1 punkte. 9.1.1.1.2. Jei pagal Direktyvos 70/156/EEB, taikomos automobiliams ir jų priekaboms, X priedą kompetentingą instituciją tenkina gamintojo pateiktas gaminių standartinis nuokrypis, bandymai daromi pagal šio priedo 1 priedėlį. Jei pagal Direktyvos 70/156/EEB, taikomos automobiliams ir jų priekaboms, X priedą kompetentingos institucijos netenkina gamintojo pateiktas gaminių standartinis nuokrypis, bandymai daromi pagal šio priedo 2 priedėlį. Gamintojo prašymu bandymai gali būti daromi pagal šio priedo 3 priedėlį. 9.1.1.1.3. Remiantis variklių bandymais imčių būdu, partijos gaminiai laikomi tinkamais, jei pagal atitinkamame priedėlyje taikomus kriterijus teigiamas sprendimas gautas dėl visų teršalų, ir netinkamais, jei neigiamas sprendimas gautas dėl vieno teršalo. Kai teigiamas sprendimas gaunamas dėl vieno teršalo, šis sprendimas negali būti pakeistas remiantis jokiais papildomais bandymais, kuriais norima nuspręsti dėl kitų teršalų. Jei dėl visų teršalų teigiamo sprendimo nėra gauta ir jei nė dėl vieno teršalo nėra gauta neigiamo sprendimo, bandomas kitas variklis (žr. 2 brėžinį). Jei negauta jokio sprendimo, gamintojas gali bet kuriuo metu nuspręsti nutraukti bandymą. Tokiu atveju registruojamas neigiamas sprendimas. 9.1.1.2. Turi būti bandomi tik nauji varikliai. Dujų varikliai turi būti pašildomi pagal metodiką, apibrėžtą III priedo 2 priedėlio 3 punkte. 9.1.1.2.1. Tačiau gamintojo prašymu bandymus galima daryti su dyzeliniais ar dujiniais varikliais, pašildomais ilgiau nei nurodyta 9.1.1.2 punkte, bet ne ilgiau kaip 100 valandų. Tokiu atveju juos pašildo gamintojas, kuris įsipareigoja šių variklių niekaip nereguliuoti. 9.1.1.2.2. Kai gamintojas prašo variklius pašildyti pagal 9.1.1.2.1 punkto sąlygas, pašildymą galima taikyti: — visiems bandomiesiems varikliams — arba — pirmajam bandomajam varikliui, dujų išsiskyrimo koeficientą nustatant tokiu būdu: —  — pirmojo bandomo variklio išmetamieji teršalai matuojami nulinę valandą ir „x“ valandą, — dujų evoliucijos koeficientas nuo nulinės iki „x“ valandos apskaičiuojamas kiekvienam teršalui: —  — Šis koeficientas gali būti mažesnis kaip vienetas. Kiti bandomieji varikliai nebus pašildomi, bet nulinę valandą gautas išmetamųjų teršalų kiekis bus pakeistas remiantis išsiskyrimo koeficientu. Šiuo atveju reikia turėti šias vertes: — pirmojo variklio vertes „x“ valandą, — kitų variklių vertes nulinę valandą, padaugintas iš išsiskyrimo koeficiento. 9.1.1.2.3. Visi šie bandymai su dyzeliniais varikliais ir LPG vartojančiais varikliais gali būti daromi naudojant pramoninius degalus. Tačiau gamintojo prašymu galima naudoti etaloninių degalų rūšis, aprašytas IV priede. Tai reiškia, kad reikia daryti bandymus, aprašytus šio priedo 4 punkte, kai kiekvienas dujų variklis vartoja bent dvi etaloninių degalų rūšis. ▼M4 9.1.1.2.4. Jei tai yra NG naudojantys varikliai, visus šiuos bandymus naudojant pramoninius degalus galima daryti taip: — H paženklintiems varikliams – H diapazono pramoninius degalus (0,89 ≤ Sλ ≤ 1,00), — L paženklintiems varikliams – L diapazono pramoninius degalus (1,00 ≤ Sλ ≤ 1,19), — HL paženklintiems varikliams – Sλ poslinkio koeficiento kraštutinio diapazono pramoninius degalus (0,89 ≤ Sλ ≤ 1,19). Tačiau gamintojo prašymu galima naudoti etaloninių degalų rūšis, aprašytas IV priede. Vadinasi, reikia daryti bandymus, aprašytus šio priedo 4 punkte. 9.1.1.2.5. Jei kyla konfliktas dėl dujų variklių neatitikimo, kai jie naudoja pramoninius degalus, bandymai turi būti daromi vartojant etaloninių degalų rūšį, kuri buvo naudojama bandant pirminį variklį, ar leistiną papildomą 3 kurą, kaip nurodyta 4.1.3.1 ir 4.2.1.1 punktuose, kurie galėjo būti naudojami bandant pirminį variklį. Tuomet rezultatas turi būti perskaičiuotas, taikant atitinkamą (-us) faktorių (-ius) r, ra ar rb, aprašytą (-us) 4.1.4, 4.1.5.1 ir 4.2.1.2 punktuose. Jei r, ra ar rb yra mažesni kaip vienetas, pataisa nėra būtina. Išmatuoti rezultatai ir apskaičiuoti rezultatai turi rodyti, kad variklis, vartodamas tinkamas degalų rūšis (1, 2 degalų rūšis ir, jei tinka, 3 degalų rūšį, jei tai yra gamtinių dujų varikliai, ir A bei B degalus, jei tai yra LPG varikliai), atitinka ribines vertes. ▼M3 9.1.1.2.6. Dujinių variklių, pritaikytų vartoti tik vienos konkrečios rūšies degalus, gaminių atitikties bandymai turi būti daromi vartojant degalus, kuriems variklis buvo kalibruotas. Figure 2 Schematic of production conformity testing

---

1 priedėlis

GAMINIŲ KOKYBĖS ATITIKTIES TIKRINIMO METODIKA, KAI STANDARTINIS NUOKRYPIS YRA PATENKINAMAS

---

2 priedėlis

GAMINIŲ KOKYBĖS ATITIKTIES TIKRINIMO METODIKA, KAI STANDARTINIS NUOKRYPIS YRA NEPATENKINAMAS AR JO NĖRA

---

3 priedėlis

GAMINIŲ KOKYBĖS ATITIKTIES TIKRINIMO GAMINTOJO PRAŠYMU METODIKA

---

II PRIEDAS

►(1) M4  

---

1 priedėlis

(PIRMINIO) VARIKLIO PAGRINDINĖS CHARAKTERISTIKOS IR INFORMACIJA, KAIP DARYTI BANDYMĄ (1)

►(1) M4  

---

2 priedėlis

VARIKLIŲ ŠEIMOS PAGRINDINĖS CHARAKTERISTIKOS

---

3 priedėlis

VARIKLIŲ TIPO ŠEIMOS VIDUJE PAGRINDINĖS CHARAKTERISTIKOS (1)

►(1) M4  

---

4 priedėlis

SU VARIKLIU SUSIJUSIŲ TRANSPORTO PRIEMONĖS DALIŲ CHARAKTERISTIKOS

---

III PRIEDAS

BANDYMŲ METODIKA

1.   ĮVADAS

1.1.

Šiame priede aprašyti bandymams pristatytų variklių išmetamų teršalų dujinių komponentų, kietųjų dalelių ir dūmingumo nustatymo metodai. Aprašyti trys bandymų ciklai, taikomi pagal I priedo 6.2 punkto nuostatas: — ESC bandymas, kurį sudaro 13 stacionarių režimų ciklas, — ELR bandymas, kurį sudaro pereinamųjų apkrovų skirtingo apsisukimų dažnio pakopos, kurios yra vienos bandymo sekos sudedamosios dalys ir daromos vienu laiku, — ETC bandymas, kurį sudaro sekundinės trukmės pereinamųjų režimų seka.

1.2.	Bandymas daromas su varikliu ant bandymo stendo, ir jis prijungtas prie dinamometro.

1.3.

Matavimo principas Variklio išmetamus teršalus, kurių kiekį reikia išmatuoti, sudaro dujiniai komponentai (anglies monoksidas, visi angliavandeniliai — kai yra dyzeliniai varikliai ir daromas tik ESC bandymas; angliavandeniliai, išskyrus metaną, — kai yra dyzeliniai ir dujiniai varikliai ir daromas tik ETC bandymas; metanas — kai yra dujinis variklis ir daromas tik ETC bandymas ir azoto oksidai), kietosios dalelės (kai yra tik dyzeliniai varikliai) ir dūmai (kai yra dyzeliniai varikliai ir daromas tik ELR bandymas). Be to, nustatant dalies srauto ir viso srauto praskiedimo sistemų skiedimo santykį, kaip bandymo dujos dažnai naudojamas anglies dioksidas. Vadovaujantis gera inžinerine praktika, kaip puiki priemonė bandymo metu kylančioms matavimo problemoms nustatyti rekomenduojamas taikyti bendro anglies dioksido kiekio nustatymas. 1.3.1.   ESC bandymas Anksčiau minėtų išmetamųjų teršalų kiekiai tiriami nepertraukiamai per visą pašildyto variklio eksploatavimo režimų nustatytą seką, ėminį imant iš nepraskiestų išmetamųjų dujų. Bandymo ciklą sudaro keletas apsisukimų dažnio ir galios režimų, kurie apima tipiškų dyzelinių variklių eksploatavimo sąlygų diapazoną. Kiekvienam režimui turi būti nustatyta ir išmatuota kiekvieno dujinio teršalo koncentracija, išmetamųjų dujų srautas ir gautoji galia. Vertės apskaičiuojamos taikant svorinius koeficientus. Ėminys kietosioms dalelėms nustatyti praskiedžiamas kondicionuotu aplinkos oru. Visai bandymo sekai imamas vienas ėminys, kuris surenkamas ant tinkamų filtrų. Apskaičiuojama vienos kilovatvalandės darbui tenkanti kiekvieno teršalo masė gramais, kaip aprašyta šio priedo 1 priedėlyje. Papildomai matuojamas NOx kiekis trijuose bandymo taškuose, techninės tarnybos  ( 12 ) pasirinktuose kontrolinėje srityje, ir išmatuotos vertės lyginamos su vertėmis, apskaičiuotomis tiems bandymo ciklo režimams, kurie apima pasirinktus bandymo taškus. NOx kiekio kontrolinis tikrinimas užtikrina variklio išmetamų teršalų kontrolės efektyvumą esant tipiškoms variklio eksploatavimo sąlygoms. 1.3.2.   ELR bandymas Darant atsako nustatyto dydžio apkrovai bandymą pašildyto variklio dūmingumas matuojamas dūmų matuokliu. Bandyme variklis veikiamas nuo 10 iki 100 % keičiama apkrova esant pastovaus apsisukimų dažnio režimui, taikant tris skirtingus variklio apsisukimų dažnius. Papildomai daroma techninės tarnybos  (12)  parinkta ketvirtoji apkrovos pakopa, ir joje gauta vertė lyginama su ankstesnių apkrovos pakopų vertėmis. Taikant vidurkinimo algoritmą, kaip aprašyta šio priedo 1 priedėlyje, nustatoma didžiausia dūmingumo vertė. 1.3.3.   ETC bandymas Per nustatytą pašildyto variklio pereinamųjų darbo režimų ciklą, kuris gerai atspindi sunkvežimiuose ir autobusuose įrengtų didelio galingumo variklių tipines eksploatavimo keliuose sąlygas, tiriami anksčiau minėti teršalai, prieš tai visą išmetamųjų dujų kiekį praskiedžiant kondicionuotu aplinkos oru. Taikant variklio gaunamus dinamometro sukamojo momento ir apsisukimų dažnio signalus, variklio galia intergruojama pagal visą ciklo trukmę, taip gaunama variklio per ciklą padaryto darbo vertė. NOx ir HC koncentracija visam ciklui nustatoma integruojant analizatoriaus signalą. CO, CO2 ir NMHC koncentracija gali būti nustatyta integruojant analizatoriaus signalą arba kaupiant ėminį maiše. Kai yra kietosios dalelės, ant tinkamų filtrų kaupiamas proporcingas ėminys. Norint apskaičiuoti išmetamų teršalų masės srautus, nustatomas vieno ciklo praskiestų išmetamųjų dujų srautas. Masės srauto vertės susiejamos su variklio padarytu darbu, taip gaunamas kiekvieno teršalo kiekis gramais vienai darbo kilovatvalandei, kaip aprašyta šio priedo 2 priedėlyje.

2.   BANDYMŲ SĄLYGOS

2.1.   Variklių bandymų sąlygos

2.1.1.

Matuojama į variklį įleidžiamo oro absoliučioji temperatūra (Ta), išreikšta Kelvino laipsniais, ir sauso oro atmosferinis slėgis (ps), išreikštas kPa, ir toliau nurodytomis sąlygomis nustatomas F parametras: a) dyzeliniams varikliams: varikliams be pripūtimo ir su mechaniniu pripūtimu: varikliams su turbopripūtimu ar be tiekiamo oro aušinimo: b) dujų varikliams:

2.1.2.

Bandymų pripažinimas galiojančiais Bandymas pripažintas galiojančiu, jei F parametras yra:

2.2.   Varikliai su pripučiamo oro aušinimu

Turi būti užrašyta pripučiamo oro temperatūra, kuri pareikštos didžiausios galios ir pilnutinės apkrovos apsisukimų dažnio sąlygomis turi būti lygi II priedo 1 priedėlio 1.16.3 punkte nurodytai didžiausiai pripučiamo oro temperatūrai ± 5 K. Aušinimo terpės temperatūra turi būti bent 293 K (20 °C).

Jei naudojama variklių bandymų stoties sistema ar išorinė orpūtė, pripučiamo oro temperatūra varikliui dirbant didžiausios pareikštos galios ir pilnutinės apkrovos apsisukimų dažniu turi būti lygi II priedo 1 priedėlio 1.16.3 punkte nurodytai didžiausiai pripučiamo oro temperatūrai ± 5 K. Kad būtų atitiktos pirmiau nurodytos sąlygos, pripučiamo oro aušintuvo nustatomieji parametrai turi būti vienodi visą bandymo ciklą.

2.3.   Variklio oro įsiurbimo sistema

Naudojama variklio oro įsiurbimo sistema, kurioje oro srautas ribojamas viršutine variklio, dirbančio esant didžiausios pareikštos galios ir pilnutinės apkrovos apsisukimų dažniui, riba ± 100 Pa.

2.4.   Variklio išmetimo sistema

Naudojama išmetimo sistema, kurios priešslėgis varikliui dirbant didžiausios pareikštos galios ir pilnutinės apkrovos apsisukimų dažniu būtų lygus variklio viršutinei priešslėgio ribai ± 1 000 Pa, ir tūris turi būti lygus gamintojo nurodytam tūriui ± 40 %. Gali būti naudojama variklių bandymų stoties sistema, jei ji užtikrina tikrąjį variklio eksploatavimo režimą. Išmetimo sistema turi atitikti išmetamųjų dujų ėminių ėmimo reikalavimus, išdėstytus III priedo 4 priedėlio 3.4 punkte ir V priedo 2.2.1 punkte, EP ir 2.3.1 punkte, EP.

Jei variklis turi išmetamųjų teršalų papildomo apdorojimo įtaisą, išmetimo vamzdis turi turėti tokį pat skersmenį, kokį turi vamzdis bent keturgubo vamzdžio skersmens atstumu aukštyn nuo plačiosios dalies, kurioje įtaisytas papildomas apdorojimo įtaisas, įleidžiamosios angos. Atstumas nuo išmetimo kolektoriaus flanšo ar nuo turbokompresoriaus išleidžiamosios angos iki išmetamųjų teršalų papildomo apdorojimo įtaiso turi būti toks pat, koks yra transporto priemonės konfigūracijoje ar gamintojo pateiktose atstumų specifikacijose. Pirmiau nurodyti kriterijai taikomi išmetamųjų dujų priešslėgiui ar srauto ribojimui, ir jie gali būti reguliuojami vožtuvu. Tuščiuose bandymuose ir darant variklio darbo kartografavimą papildomo apdorojimo konteineris gali būti išimtas ir pakeistas tokiu pat konteineriu, užpildytu neaktyviu katalizatoriaus nešikliu.

2.5.   Aušinimo sistema

Naudojama pakankamo tūrio variklio aušinimo sistema, užtikrinanti gamintojo nustatytą normalią variklio eksploatavimo temperatūrą.

2.6.   Tepimo alyva

Darant bandymą naudojamų tepalinės alyvos specifikacijos turi būti užrašytos, kaip nurodyta II priedo 1 priedėlio 7.1 punkte, ir pateiktos su bandymų rezultatais.

2.7.   Degalai

Naudojami IV priede nurodyti etaloniniai degalai.

Degalų temperatūrą ir jos matavimo vietą nurodo gamintojas pagal II priedo 1 priedėlio 1.16.5 punkte apibrėžtas ribas. Degalų temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 306 K (33 °C). Jei temperatūra nenurodyta, ji kuro tiekimo įleidžiamojoje angoje turi būti 311 K ± 5 K (38 °C ± 5 °C).

Jei variklis naudoja NG ir LPG, degalų temperatūra ir matavimo vieta turi būti tokios, kaip nurodyta II priedo 1 priedėlio 1.16.5 punkte ar kaip nurodyta II priedo 3 priedėlio 1.16.5 punkte, jei variklis nėra pirminis variklis.

2.8.   Išmetamųjų teršalų papildomo apdorojimo sistemų bandymas

Jei variklis turi išmetamųjų teršalų papildomo apdorojimo sistemą, bandymų cikle(-uose) išmatuotas išmetamųjų teršalų kiekis turi reprezentuoti lauko sąlygomis išmetamus teršalus. Jei to neįmanoma pasiekti per vieną atskiro bandymo ciklą (pvz., kietųjų dalelių periodiško regeneravimo filtrams), daromi keli bandymų ciklai, o bandymų rezultatai suvidurkinami ir (ar) indeksuojami. Dėl tikslios metodikos turi susitarti variklio gamintojas ir techninė tarnyba, remdamiesi tinkamu inžineriniu vertinimu.

---

1 priedėlis

ESC IR ELR BANDYMŲ CIKLAI

1.   VARIKLIO IR DINAMOMETRO NUSTATOMIEJI PARAMETRAI

1.1   Variklio apsisukimų dažnių A, B ir C nustatymas

Variklio apsisukimų dažnius A, B ir C turi pateikti gamintojas pagal šias nuostatas:

Variklio apsisukimų dažniai A, B ir C apskaičiuojami taip:

Variklio apsisukimų dažniai A, B ir C gali būti patikrinti bet kuriuo iš šių metodų:

Jei išmatuoti variklio apsisukimų dažniai A, B ir C yra lygūs gamintojo pareikštiems variklio apsisukimų dažniams ± 3 %, išmetamųjų teršalų bandymui naudojami pareikšti variklio apsisukimų dažniai. Jei kurio nors variklio apsisukimų dažnio leistinojo nuokrypio ribos yra peržengtos, išmetamųjų teršalų bandymui naudojami išmatuoti variklio apsisukimų dažniai.

1.2.   Dinamometro nustatomieji parametrai

Norint nurodytiems bandymų režimams apskaičiuoti sukamojo momento vertes naudingosios galios sąlygomis, kaip apibrėžta II priedo 1 priedėlio 8.2 punkte, eksperimentiniu būdu gaunama sukimo momento kreivė. Reikia atsižvelgti į galią, kurią suvartoja varikliu varoma įranga, jei tinka. Dinamometro nustatomieji parametrai kiekvienam bandymų metodui apskaičiuojami pagal formulę:

, jei bandoma naudingosios galios režimu,

jei bandoma ne naudingosios galios režimu.

Joje:

s

=

dinamometro nustatomasis parametras, kW,

P(n)

=

naudingoji variklio galia, kaip nurodyta II priedo 1 priedėlio 8.2 punkte, kW,

L

=

apkrovos procentinė dalis, kaip nurodyta 2.7.1 punkte, %,

P(a)

=

pagalbinės įrangos, kurią reikia prijungti, kaip nurodyta II priedo priedėlio 6.1 punkte, suvartojama galia,

P(b)

=

pagalbinės įrangos, kurią reikia nuimti, kaip nurodyta II priedo 1 priedėlio 6.2 punkte, suvartojama galia.

2.   ESC BANDYMO EIGA

Gamintojo prašymu gali būti daromas tuščiasis bandymas varikliui ir išmetimo sistemai kondicionuoti prieš matavimo ciklą.

2.1.   Ėminio ėmimo filtrų parengimas

Bent vienai valandai prieš bandymą kiekvienas filtras (pora) dedamas į uždengiamą, bet nesandarinamą Petrio lėkštelę ir su lėkštele dedamas į svėrimo kamerą stabilizavimui. Pasibaigus stabilizavimo laikui kiekvienas filtras (pora) sveriamas, ir užrašoma savoji filtro masė. Po to filtras (pora), kol bus panaudotas bandymui, laikomas uždarytoje Petrio lėkštelėje ar užsandarintame filtro laikiklyje. Jei filtras (pora) nebuvo panaudotas per aštuonias valandas po to, kai buvo išimtas iš svėrimo kameros, jis prieš naudojant turi būti kondicionuojamas ir iš naujo pasveriamas.

2.2.   Matavimo įrangos instaliavimas

Bandymų įranga ir ėminių zondai turi būti įrengti pagal reikalavimus. Jei skiedžiant išmetamąsias dujas naudojama viso srauto praskiedimo sistema, prie sistemos turi būti prijungtas išmetimo vamzdis.

2.3.   Praskiedimo sistemos ir variklio paleidimas

Paleidžiama praskiedimo sistema ir variklis, ir šildoma tol, kol esant didžiausiai galiai temperatūra ir slėgis visur nusistovi pagal gamintojo rekomendaciją ir gerą inžinerinę praktiką.

2.4.   Kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemos paleidimas

Paleidžiama kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistema ir jai leidžiama veikti per aplenkimo grandinę. Galima nustatyti kietųjų dalelių fono lygį praskiedimo ore leidžiant jį per dalelių filtrus. Jei vartojamas filtruotas praskiedimo oras, galima daryti vieną matavimą prieš bandymą ir po jo. Jei praskiedimo oras nefiltruojamas, matuoti galima ciklo pradžioje ir pabaigoje ir gautas vertes suvidurkinti.

2.5.   Skiedimo santykio nustatymas

Turi būti nustatytas toks praskiedimo oro tiekimas, kad praskiestų išmetamųjų dujų temperatūra, išmatuota prieš pat pirminį filtrą, bet kokiu režimu būtų ne didesnė kaip 325 K (52 °C). Skiedimo santykis (q) turi būti ne mažesnis kaip 4.

Sistemoms, kuriose skiedimo santykis kontroliuojamas matuojant CO2 ar NOx koncentraciją, CO2 ar NOx kiekis praskiedimo ore turi būti išmatuotas kiekvieno bandymo pradžioje ir pabaigoje. Prieš bandymą ir po jo išmatuota CO2 ar NOx fono koncentracija praskiedimo ore turi būti atitinkamai ne didesnė kaip 100 ppm ar 5 ppm

2.6.   Analizatorių tikrinimas

Nustatomas išmetamųjų dujų analizatorių nulis, ir jie kalibruojami.

2.7.   Bandymų ciklas

2.7.1.

Su bandomuoju varikliu dinamometre daromas šis 13 režimų ciklas: Režimo numeris Variklio apsisukimų dažnis Apkrovos procentinė dalis Svorinis koeficientas Režimo trukmė 1 Tuščioji eiga – 0,15 4 min 2 A 100 0,08 2 min 3 B 50 0,10 2 min 4 B 75 0,10 2 min 5 A 50 0,05 2 min 6 A 75 0,05 2 min 7 A 25 0,05 2 min 8 B 100 0,09 2 min 9 B 25 0,10 2 min 10 C 100 0,08 2 min 11 C 25 0,05 2 min 12 C 75 0,05 2 min 13 C 50 0,05 2 min

2.7.2.

Bandymų seka Pradedamas bandymo ciklas. Daromo bandymo režimų numerių tvarka turi būti tokia, kokia nurodyta 2.7.1 punkte. Variklis kiekvienu režimu turi dirbti nustatytą laiką, variklio apsisukimų dažnis turi nusistovėti ir apkrova turi pasikeisti per pirmąsias 20 s. Nurodytas apsisukimų dažnis turi būti palaikomas ± 50 min-1 tikslumu, nurodytas sukamasis momentas turi būti lygus tokį bandymo apsisukimų dažnį atitinkančiam didžiausiam sukamajam momentui ± 2 %. Gamintojo prašymu bandymo seka gali būti pakartota pakankamai kartų, kad ant filtro būtų sukaupta didesnė dalelių masė. Gamintojas turi pateikti detalų duomenų vertinimo ir apskaičiavimo metodikų aprašymą. Išmetamieji dujiniai teršalai nustatomi tik per pirmąjį ciklą.

2.7.3.

Analizatoriaus atsakas Analizatoriaus išėjimo signalas registruojamas juostiniu savirašiu ar matuojamas atitinkama duomenų kaupimo sistema, išmetamosioms dujoms visą bandymo ciklą tekant per analizatorių.

2.7.4.

Kietųjų dalelių ėminių ėmimas Visą bandymą turi būti naudojama viena pora filtrų (pirminis ir atsarginis filtrai, žr. III priedo 4 priedėlį). Reikia atsižvelgti į režimų svorinius koeficientus, nurodytus bandymo ciklo metodikoje, kiekvienam atskiram ciklo režimui imant ėminį, proporcingą išmetamųjų teršalų masės srautui. Tai galima pasiekti atitinkamai reguliuojant ėminio srautą, ėminio ėmimo trukmę ir (ar) skiedimo santykį, kad būtų paisoma 5.6 punkte nurodytų efektyviųjų svorinių koeficientų taikymo kriterijaus. Ėminio ėmimo trukmė kiekvienam režimui turi būti bent 4 s kiekvienam svoriniam koeficientui 0,01. Ėminiai kiekvienam režimui turi būti imami kiek įmanoma vėliau. Kietųjų dalelių ėminio ėmimas turi būti baigtas ne anksčiau kaip likus 5 s iki kiekvieno režimo pabaigos.

2.7.5.

Variklio darbo režimas Variklio apsisukimų dažnis ir apkrova, įsiurbiamo oro temperatūra ir slėgio sumažėjimas, išmetamųjų dujų temperatūra ir priešslėgis, kuro srautas ir oro ar išmetamųjų dujų srautas, pripučiamo oro temperatūra, kuro temperatūra ir drėgnis turi būti registruojami kiekvienam režimui, laikantis apsisukimų dažnio ir apkrovos reikalavimų (žr. 2.7.2 punktą) imant kietųjų dalelių ėminį, tačiau visais atvejais — paskutinę kiekvieno režimo minutę. Turi būti registruojami visi apskaičiavimui reikalingi papildomi duomenys (žr. 4 ir 5 punktus).

2.7.6.

NOx kiekio kontrolinėje srityje tikrinimas NOx kiekis kontrolinėje srityje turi būti tikrinamas iš karto, kai tik pasibaigia 13 režimas. Prieš pradedant matavimus variklis tris minutes kondicionuojamas 13 režimu. Turi būti daromi trys matavimai skirtingose techninės tarnybos parinktose kontrolinės srities vietose ( 13 ). Kiekvieno matavimo trukmė turi būti lygi 2 min. Matavimo metodika yra identiška NOx matavimui esant 13 režimų ciklui ir turi būti taikoma pagal šio priedėlio 2.7.3, 2.7.5 ir 4.1 punktus ir III priedo 4 priedėlio 3 punktą. Apskaičiuojama pagal 4 punktą.

2.7.7.

Pakartotinis analizatorių tikrinimas Baigus išmetamųjų dujų kiekio nustatymo bandymą, pakartotiniam analizatoriaus tikrinimui turi būti naudojamos tos pačios nulio nustatymo ir patikros dujos. Bandymas laikomas priimtinu, jei skirtumas tarp rezultatų prieš bandymą ir po bandymo yra mažesnis kaip 2 % patikros dujų koncentracijos vertės.

3.   ELR BANDYMO EIGA

3.1.   Matavimo įrangos instaliavimas

Dūmų matuoklis ir ėminių zondai, jei naudojami, turi būti įrengti už išmetimo sistemos duslintuvo ar už bet kurio papildomo apdorojimo įtaiso, jei toks įrengtas, pagal prietaiso gamintojo nurodytas bendrąsias įrengimo metodikas. Papildomai reikia laikytis ISO IDS 11614 10 punkto reikalavimų, jei tinka.

Prieš bet kokį nulio ir visos skalės tikrinimą dūmų matuoklis turi būti pašildytas ir stabilizuotas pagal prietaiso gamintojo rekomendacijas. Jei dūmų matuoklis turi valymo oru sistemą optikai nuo suodžių apsaugoti, ši sistema taip pat turi būti įjungta ir nustatyta pagal gamintojo rekomendacijas.

3.2.   Dūmų matuoklio tikrinimas

Nulis ir visa skalė tikrinami taikant neskaidrumo rodmens režimą, nes neskaidrumo skalė turi du tiksliai apibrėžiamus kalibravimo taškus, būtent 0 % neskaidrumą ir 100 % neskaidrumą. Tuomet remiantis neskaidrumo matavimu ir LA, kurio vertę pateikia dūmų matuoklio gamintojas, galima teisingai apskaičiuoti šviesos sugerties koeficientą, kai prietaisas darant bandymą vėl nustatomas, kad rodytų k vertę.

Kai visas šviesos pluoštas pasiekia matuoklio imtuvą, nustatoma 0,0 % ± 1, 0 % neskaidrumo rodmens vertė. Kai šviesai neleidžiama pasiekti imtuvo, neskaidrumo rodmens vertė nustatoma 100,0 % ± 1, 0 %.

3.3.   Bandymo ciklas

3.3.1.   Variklio kondicionavimas

Norint variklio parametrus stabilizuoti pagal gamintojo rekomendacijas, variklis ir sistema turi būti pašildyti didžiausios galios režimu. Kondicionavimo prieš bandymą tarpsnis dar turėtų apsaugoti daromą matavimą nuo nuosėdų, susidariusių išmetimo sistemoje per ankstesnį bandymą.

Kai variklio darbas nusistovi, ciklas turi būti pradėtas per 20 ± 2 s po kondicionavimo tarpsnio. Gamintojo prašymu gali būti daromas tuščiasis bandymas, kad variklis prieš matavimo ciklą galėtų būti papildomai kondicionuotas.

3.3.2.   Bandymo seka

Bandymą sudaro trijų apkrovos pakopų seka kiekvienam iš trijų variklio apsisukimų dažnių A (1 ciklas), B (2 ciklas) ir C (3 ciklas), nustatytų pagal III priedo 1.1 punktą, po kurios eina 4 ciklas, kuriam apsisukimų dažnį kontrolinėje srityje ir apkrovą nuo 10 % iki 100 % parenka techninė tarnyba ( 14 ). Dinamometras prijungus bandomąjį variklį veikia pagal šią 3 brėžinyje parodytą seką.

3brėžinys

ELR bandymo seka

3.4.   Ciklo pripažinimas galiojančiu

Vidutinių dūmingumo verčių kiekvienam apsisukimų dažniui santykinis standartinis nuokrypis (SVA, SVB, SVC, apskaičiuotas pagal šio priedėlio 6.3.3 punktą kiekvienam bandymo apsisukimų dažniui taikant tris nuoseklias apkrovos pakopas) turi būti mažesnis kaip 15 %vidutinės vertės arba mažesnis kaip 10 % ribinės vertės, pateiktos I priedo 1 lentelėje, — pagal tai, kuri didesnė. Jei skirtumas didesnis, seka turi būti kartojama tol, kol 3 nuoseklios apkrovos pakopos atitiks pripažinimo galiojančiu kriterijus.

3.5.   Dūmų matuoklio pakartotinis tikrinimas

Po bandymo dūmų matuoklio nulio rodmens slinkis neturi būti didesnis kaip ± 5, 0 % ribinės vertės, pateiktos I priedo 1 lentelėje.

4.   DUJINIŲ TERŠALŲ KIEKIO APSKAIČIAVIMAS

4.1.   Duomenų vertinimas

Norint įvertinti dujinių teršalų kiekį, kiekvienam režimui reikia suvidurkinti diagramos paskutinių 30 s verčių rodmenis, ir pagal vidutinius diagramos rodmenis bei atitinkamus kalibravimo duomenis kiekvienam režimui turi būti nustatytos vidutinės HC, CO ir NOx koncentracijos (conc). Galima taikyti skirtingų tipų duomenų registravimo būdus, jei jie užtikrina lygiavertį duomenų rinkimą.

Norint patikrinti NOx kiekį kontrolinėje srityje, anksčiau nurodyti reikalavimai taikomi tik NOx.

Išmetamųjų dujų srautas gEXHW ar praskiestų išmetamųjų dujų srautas GTOTW, jei taikomas pasirinktinai, turi būti nustatyti pagal III priedo 4 priedėlio 2.3 punktą.

4.2.   Pataisa sausoms arba drėgnoms dujoms

Jei nebuvo matuojama drėgnų dujų pagrindu, išmatuota koncentracija drėgnoms dujoms turi būti apskaičiuota pagal šias formules.

Natūralioms išmetamosioms dujoms:

ir

Praskiestoms išmetamosioms dujoms:

ar

kurioje:

Ha, Hd

=

vandens kiekis viename kg sauso oro, g,

Rd, Ra

=

praskiedimo/įsiurbimo oro santykinis drėgnis, %,

pd, pa

=

praskiedimo/įsiurbimo oro sočiųjų garų slėgis, kPa,

pB

=

bendras atmosferinis slėgis, kPa.

4.3.   NOx kiekio pataisos drėgniui ir temperatūrai

Kadangi NOx emisija priklauso nuo aplinkos oro sąlygų, NOx koncentracija turi būti pataisyta pagal aplinkos oro temperatūrą ir drėgnį, koeficientus skaičiuojant pagal šias formules:

kurioje:

A = 0,309 GFUEL/GAIRD — 0,0266,

B = - 0,209 GFUEL/GAIRD + 0,00954,

Ta = oro temperatūra, K,

H

a

=

įsiurbiamo oro drėgnis, g vandens vienam kg sauso oro.

kurioje:

Ra

=

įsiurbiamo oro santykinis drėgnis, %,

pa

=

įsiurbiamo oro sočiųjų garų slėgis, kPa,

pB

=

suminis atmosferinis slėgis, kPa.

4.4.   Išmetamųjų teršalų masės srautų apskaičiavimas

Išmetamųjų teršalų masės srautai (g/h) kiekvienam režimui apskaičiuojami šitaip, darant prielaidą, kad išmetamųjų dujų tankis 273 K (0 °C) ir 101,3 kPa lygus 1,293 kg/m3:

kuriose NOx conc, COconc, HCconc ( 15 ) yra vidutinės koncentracijos nepraskiestose išmetamosiose dujose, kaip nustatyta 4.1 punkte.

Jei pasirinktinai dujinių teršalų kiekis nustatomas viso srauto praskiedimo sistemoje, taikomos šios formulės:

kuriose NOx conc, COconc, HCconc (15)  yra kiekvienam režimui nustatytos su pataisa fonui vidutinės koncentracijos (ppm) praskiestose išmetamosiose dujose, kaip nustatyta III priedo 2 priedėlio 4.3.1.1 punkte.

4.5.   Išmetamųjų teršalų savitosios masės apskaičiavimas

Išmetamųjų teršalų savitoji masė (g/kWh) visiems komponentams atskirai apskaičiuojama taip:

Šiam apskaičiavimui taikyti svoriniai koeficientai (WF) yra pagal 2.7.1 punktą.

4.6.   Verčių kontrolinėje srityje apskaičiavimas

NOx išmetamųjų teršalų kiekis trims kontroliniams taškams, parinktiems pagal 2.7.6 punktą, išmatuojamas ir apskaičiuojamas pagal 4.6.1 punktą, ir, be to, jis nustatomas interpoliavimu iš bandymo režimų taškų, artimiausių atitinkamam kontroliniam taškui, kaip tai daroma pagal 4.6.2 punktą. Po to išmatuotos vertės lyginamos pagal 4.6.3 punktą su interpoliuojant gautomis vertėmis.

4.6.1.   Išmetamųjų teršalų savitosios masės apskaičiavimas

Kiekviename kontroliniame taške (Z) NOx išmetamųjų teršalų kiekis apskaičiuojamas taip:

4.6.2.   Išmetamųjų teršalų kiekio nustatymas pagal bandymo ciklo duomenis

NOx išmetamųjų teršalų kiekis kiekvienam kontroliniam taškui interpoliuojamas iš keturių artimiausių bandymo ciklo režimų taškų, kurie supa pasirinktą kontrolinį tašką Z, kaip parodyta 4 brėžinyje. Šie režimai (R, S, T, U) apibrėžiami taip:

Apsisukimų dažnis (R)

=

Apsisukimų dažniui (T) = nRT

Apsisukimų dažnis (S)

=

Apsisukimų dažniui (U) = nSU

Apkrovos procentinė dalis (R)

=

Apkrovos procentinei daliai (S)

Apkrovos procentinė dalis (T)

=

Apkrovos procentinei daliai (U).

NOx išmetamųjų teršalų kiekis pasirinktam kontroliniam taškui Z apskaičiuojamas pagal šias formules:

ir:

kuriose:

ER, ES, ET, EU

=

savitasis NOx išmetamųjų teršalų kiekis, aplinkinių režimų taškams apskaičiuotas pagal 4.6.1 punktą.

MR, MS, MT, MU.

=

variklio sukamasis momentas aplinkinių režimų taškuose

4 brėžinys

NOx kontrolinio taško interpoliavimasI

4.6.3.   NOx išmetamųjų teršalų kiekio verčių lyginimas

Išmatuoto savitojo NOx išmetamųjų teršalų kiekio vertė kontroliniam taškui Z (NOx, Z) su interpoliuojant gauta verte (EZ) lyginama taip:

5.   IŠMETAMŲJŲ TERŠALŲ KIETŲJŲ DALELIŲ KIEKIO APSKAIČIAVIMAS

5.1.   Duomenų įvertinimas

Norint įvertinti kietųjų dalelių kiekį, kiekvienam režimui turi būti registruojamos bendros ėminių ant filtrų masės (MSAM, i).

Filtrai grąžinami į svėrimo kamerą ir kondicionuojami bent vieną valandą, bet ne ilgiau kaip 80 valandų, ir po to sveriami. Registruojama bendra kiekvieno filtro masė, iš kurios atimama tuščio filtro masė (žr. šio priedėlio 1 punktą). Kietųjų dalelių masė Mf yra ant pirminio ir atsarginio filtrų surinktų kietųjų dalelių masės suma.

Jei reikia taikyti pataisą fonui, registruojama filtrus pereinančio praskiedimo oro masė (MDIL) ir kietųjų dalelių masė (Md). Jei buvo daromas daugiau nei vienas matavimas, dalmuo Md/MDIL turi būti apskaičiuotas kiekvienam atskiram matavimui ir vertės suvidurkintos.

5.2.   Dalies srauto praskiedimo sistema

Ataskaitoje pateikiami kietųjų dalelių išmetamųjų teršalų bandymo galutiniai rezultatai nustatomi taikant šiuos būdus. Kadangi gali būti keli praskiedimo laipsnio kontrolės būdai, taikomi skirtingi GEDFW apskaičiavimo metodai. Visi apskaičiavimai turi būti grindžiami vidutinėmis vertėmis, ėminių ėmimo laikotarpiu gautomis atskiriems režimams.

5.2.1.   Izokinetinės sistemosGEDFW, i = GEXHW, i × qi

kurioje r atitinką izokinetinio zondo ir išmetimo vamzdžio skerspjūvio ploto santykį:

5.2.2.   Sistemos, kuriose matuojama CO2 ar NOx koncentracija

kurioje:

concE

=

bandymo dujų koncentracija drėgnose nepraskiestose išmetamosiose dujose,

concD

=

bandymo dujų koncentracija drėgnose praskiestose išmetamosiose dujose,

concA

=

bandymo dujų koncentracija drėgname praskiedimo ore.

Koncentracijos, išmatuotos sausoms dujoms, turi būti perskaičiuotos drėgnoms dujoms pagal šio priedo 4.2 punktą.

5.2.3.   CO2 matavimo sistemos ir anglies kiekio balanso metodas ( 16 )

kurioje:

CO2D

=

CO2 koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose,

CO2A

=

CO2 koncentracija praskiedimo ore

(koncentracija nurodyta drėgnoms dujoms, % tūrio).

Ši lygtis grindžiama anglies kiekio balanso prielaida (anglies atomai tiekti varikliui pasišalina kaip CO2) ir gaunama pagal šias pakopas:

ir

5.2.4.   Srauto matavimo sistemosi

5.3.   Viso srauto praskiedimo sistema

Ataskaitoje pateikiami kietųjų dalelių išmetamųjų teršalų bandymo rezultatai gaunami taikant tokias pakopas. Visi skaičiavimai turi būti pagrįsti vidutinėmis vertėmis, ėminių ėmimo laikotarpiu gautomis atskiriems režimams.

5.4.   Kietųjų dalelių masės srauto apskaičiavimas

Kietųjų dalelių masės srautas apskaičiuojamas pagal formulę:

kurioje:

i = 1, … n

yra nustatomi bandymo ciklui sumuojant ėminių ėmimo laikotarpiu atskiriems režimams gautas vidutines vertes.

Kietųjų dalelių masės srauto vertė dėl fono gali būti pataisyta taip:

Jei daromas daugiau kaip vienas matavimas,

turi būti pakeistas

5.5.   Savitojo išmetamųjų teršalų kiekio apskaičiavimas

Kietųjų dalelių išmetamųjų teršalų kiekis apskaičiuojamas taip:

5.6.   Efektyvusis svorinis koeficientas

Efektyvusis svorinis koeficientas WFE, i kiekvienam režimui apskaičiuojamas taip:

Efetyviųjų svorinių koefientų vertė turi būti lygi 2.7.1 punkte pateiktų svorinių koeficientų vertei ± 0, 003 (± 0,005 tuščiosios eigos režimui).

6.   DŪMINGUMO VERČIŲ APSKAIČIAVIMAS

6.1.   Besselio algoritmas

Besselio algoritmas taikomas 1 s vidutinėms vertėms apskaičiuoti pagal momentinius dūmingumo rodmenis, transformuojamus pagal 6.3.1 punktą. Algoritmas kopijuoja žemo dažnio antrojo laipsnio filtrą, ir, kad būtų galima jį taikyti koeficientams nustatyti, reikalingi iteraciniai skaičiavimai. Šie koeficientai yra dūmomačio sistemos atsako trukmės ir ėminio ėmimo dažnio funkcija. Taigi 6.1.1 punkto veiksmai turi būti kartojami, kai tik keičiasi sistemos atsako trukmė ir (ar) ėminių ėmimo dažnis.

6.1.1.   Filtro atsako trukmės ir Besselio konstantų apskaičiavimas

Reikiama Besselio atsako trukmė (tF) yra dūmomačio fizinio ir elektrinio atsako trukmės funkcija, kaip apibrėžta III priedo 4 priedėlio 5.2.4 punkte, ir skaičiuojama pagal šią lygtį:

kurioje:

tp

=

fizinio atsako trukmė, s,

te

=

elektrinio atsako trukmė, s.

Apskaičiavimai filtro ribiniam dažniui (fc) įvertinti grindžiami laiptinio signalo nuo 0 iki 1 įvedimu per ≤ 0,01 s (žr. VII priedą). Atsako trukmė apibrėžiama kaip skirtumas tarp laiko, per kurį Besselio išėjimo signalas pasiekia 10 % (t10) ir 90 % (t90) šios laiptinės funkcijos. Tai galima gauti fc iteravimu tol, kol t90 — t10 ≈ tF. Pirmoji fc iteracija gaunama pagal šią formule:

Besselio E ir K konstantos skaičiuojamos pagal šias lygtis:

kuriose:

D

=

0,618034

Δt

=

1/ ėminio ėmimo dažnis,

Ω

=

l/[tan(π × Δt × fc)].

6.1.2.   Besselio algoritmo apskaičiavimas

Taikant E ir K vertes, 1 s Besselio suvidurkintas atsakas į laiptinį įėjimo signalą Si apskaičiuojamas taip:

kurioje:

Si-2

=

Si-1= 0

Si

=

1

Yi-2

=

Yi-1 = 0.

Laikas t10 ir laikas t90 interpoliuojami. Laiko skirtumas tarp t90 ir t10 apibrėžia atsako trukmę tF šiai fc vertei. Jei ši atsako trukmė nėra pakankamai artima reikiamai atsako trukmei, iteracija tęsiama, kol skirtumas tarp tikrosios atsako trukmės ir reikiamos bus mažesnis kaip 1 %, būtent:

6.2.   Duomenų įvertinimas

Ėminių ėmimo dažnis dūmingumo matavimo vertėms gauti turi būti ne mažesnis kaip 20 Hz.

6.3.   Dūmingumo nustatymas

6.3.1.   Duomenų konversija

Kadangi pagrindinis visų dūmų matuoklių matavimo vienetas yra praleidimo koeficientas, dūmingumo vertės turi būti verčiamos iš praleidimo koeficiento (τ) į šviesos sugerties koeficientą (k) pagal šias lygtis:

ir

kurioje:

k

=

šviesos sugerties koeficientas, m-1,

LA

=

efektyvusis optinio kelio ilgis, nurodytas prietaiso gamintojo, m,

N

=

neskaidrumas, %,

τ

=

šviesos praleidimo koeficientas, %.

Konversija reikalinga prieš kiekvieną tolesnį duomenų apdorojimą.

6.3.2.   Besselio suvidurkinto dūmingumo apskaičiavimas

Tinkamas ribinis dažnis fc yra dažnis, kuris duoda reikiamą filtro atsako trukmę tF. Šį dažnį nustačius iteracijos procese pagal 6.1.1 punktą, apskaičiuojamos teisingos Besselio algoritmo konstantos E ir K. Paskui Besselio algoritmas taikomas momentiniam dūmų pėdsakui (k vertė), kaip aprašyta 6.1.2 punkte:

Besselio algoritmas pagal prigimtį yra rekursinis. Taigi algoritmui paleisti reikia kai kurių pradinių įvesties verčių Si-1 ir Si-2 ir pradinių išvesties verčių Yi-1 ir Yi-2. Daroma prielaida, kad šios vertės lygios 0.

Kiekvienai trijų apsisukimų dažnių A, B ir C apkrovos pakopai pagal atskiras kiekvieno dūmų pėdsako vertes Yi, išrenkama didžiausia 1 s vertė Ymax.

6.3.3.   Galutinis rezultatas

Vidutinės dūmingumo vertės (SV) kiekvienam ciklui (bandymo apsisukimų dažniui) apskaičiuojamos pagal formules:

Bandymo apsisukimų dažniui A

:

Bandymo apsisukimų dažniui B

:

Bandymo apsisukimų dažniui C

:

kuriose

Ymax1, Ymax2, Ymax3 = didžiausia 1 s Besselio suvidurkinta dūmingumo vertė kiekvienoje iš trijų apkrovos pakopų.

Galutinė vertė apskaičiuojama pagal formulę:

---

2 priedėlis

ETC BANDYMO CIKLAS

1.   VARIKLIO DARBO KARTOGRAFAVIMO METODIKA

1.1.   Kartografuojamo apsisukimų dažnių diapazono nustatymas

Norint daryti ETC bandymą bandymų patalpoje, variklis prieš bandymo ciklą, kuriame būtų gauta apsisukimų dažnio ir sukimo momento priklausomybės kreivė, turi būti kartografuojamas. Mažiausias ir didžiausias kartografavimo apsisukimų dažniai apibrėžiami taip:

mažiausias kartografavimo apsisukimų dažnis

=

apsisukimų dažnis tuščiąja eiga,

didžiausias kartografavimo apsisukimų dažnis

=

nhi × 1,02 ar apsisukimų dažnis, kuriam sukamasis momentas esant pilnutinei apkrovai sumažėja iki nulio, pagal tai, kuris yra mažesnis.

1.2.   Variklio galios kartografavimas

Norint variklio parametrus stabilizuoti pagal gamintojo rekomendaciją ir gerą inžinerinę praktiką, variklis pašildomas esant didžiausiai galiai. Variklio darbui nusistovėjus, variklis kartografuojamas taip:

1.3.   Kartografavimo kreivės brėžimas

Visi pagal 1.2 punktą gauti taškai sujungiami tiesinio interpoliavimo būdu. Gautoji sukamojo momento kreivė yra kartografavimo kreivė, kuri taikoma variklio ciklo normalizuotas sukamasis momento vertes paverčiant tikrosiomis sukamojo momento vertėmis bandymo ciklui, aprašytame 2 punkte.

1.4.   Kiti kartografavimo metodai

Jei gamintojas mano, kad pirmiau nurodyti kartografavimo būdai yra nepatikimi ar nereprezentuoja kurio nors pateikto variklio, galima taikyti kitus kartografavimo metodus. Šie alternatyvūs metodai turi atitikti nurodytų kartografavimo metodikų tikslą — nustatyti didžiausią įmanomą sukimo momentą visiems variklio apsisukimų dažniams, gaunamiems per bandymo ciklus. Metodus, kurie dėl patikimumo ar reprezentatyvumo skiriasi nuo kartografavimo metodų, nurodytų šiame punkte, turi patvirtinti techninė tarnyba, taip pat ir pagrįsti jų taikymą. Tačiau varikliams su reguliatoriumi ar su turbopripūtimu jokiu būdu negalima taikyti nuolat mažėjančio variklio apsisukimų dažnio skleidimo.

1.5.   Bandymų kartojimas

Variklio nereikia kartografuoti prieš kiekvieną bandymo ciklą. Variklis prieš bandymo ciklą turi būti kartografuojamas iš naujo, jei:

2.   ETALONINIO BANDYMO CIKLO KŪRIMAS

Pereinamųjų režimų bandymo ciklas aprašytas šio priedo 3 priedėlyje. Normalizuotos sukamojo momento ir apsisukimų dažnio vertės pakeičiamos tikrosiomis vertėmis, kaip tai parodyta toliau, ir gaunamas etaloninių verčių ciklas.

2.1.   Tikroji apsisukimų dažnio vertė

Apsisukimų dažnio (a. d.) vertė denormalizuojama pagal šią lygtį:

Etaloninis apsisukimų dažnis (nref) atitinka 100 % apsisukimų dažnio vertes, nurodytas 3 priedėlio variklių dinamometriniame grafike. Jis apibrėžiamas taip (žr. I priedo 1 brėžinį):

kurioje nhi ir nlo yra apibrėžiami pagal I priedo 2 punktą ar nustatomi pagal III priedo 1 priedėlio 1.1 punktą.

2.2.   Tikrasis sukamasis momentas

Sukamasis momentas yra normalizuotas pagal didžiausią atitinkamam apsisukimų dažniui sukamąjį momentą. Taikant kartografavimo kreivę, apibrėžtą pagal 1.3 punktą, etaloninio ciklo sukimo momento vertės atitinkamam tikrajam apsisukimų dažniui, apibrėžtam 2.1 punkte, denormalizuojamos taip:

Kad būtų galima sukurti etaloninių verčių ciklą, neigiamoms sukamo variklio taškų („m“) sukamojo momento vertėms suteikiamos denormalizuotos vertės, nustatytos vienu iš šių būdų:

2.3.   Denormalizavimo metodikos pavyzdys

Pateikiamas šio bandymo taško denormalizavimo pavyzdys:

% apsisukimų dažnio

=

43

% sukamojo momento

=

82

Turint šias vertes:

etaloninis apsisukimų dažnis

=

2 200 min-1,

apsisukimų dažnis tuščiąja eiga

=

600 min-1,

gaunama, kad:

,

tuo tarpu kartografavimo kreivėje nustatytas didžiausias sukamasis momentas 1 288 min-1 apsisukimų dažniui yra lygus 700 Nm.

3.   IŠMETAMŲJŲ TERŠALŲ KIEKIO NUSTATYMO BANDYMO EIGA

Gamintojo prašymu prieš matavimo ciklą gali būti daromas tuščiasis bandymas varikliui ir išmetimo sistemai kondicionuoti.

Varikliai, kurie kaip kurą vartoja NG ir LPG, prieš darant ETC bandymą turi būti pravažinėti. Varikliai dirba ne mažiau kaip du ETC ciklus ir tol, kol viename ETC cikle išmatuotas išmetamo CO kiekis yra ne daugiau kaip 10 % CO didesnis kaip ankstesniame ETC cikle išmatuotas teršalų kiekis.

3.1.   Ėminių ėmimo filtrų parengimas (tik dyzeliniams varikliams)

Bent vienai valandai prieš bandymą kiekvienas filtras (pora) dedamas į uždengiamą, bet neužsandarintą Petrio lėkštelę ir su lėkštele dedamas į svėrimo kamerą stabilizavimui. Pasibaigus stabilizavimo laikui, kiekvienas filtras (pora) sveriamas ir užrašoma tuščio filtro masė. Po to filtras (pora), kol bus panaudotas darant bandymą, laikomas uždarytoje Petrio lėkštelėje ar užsandarintame filtro laikiklyje. Jei filtras (pora) nebuvo panaudotas per aštuonias valandas po to, kai buvo išimtas iš svėrimo kameros, jis prieš naudojant turi būti kondicionuojamas ir iš naujo pasveriamas.

3.2.   Matavimo įrangos instaliavimas

Bandymų įranga ir ėminių zondai turi būti įrengti pagal reikalavimus. Išmetimo vamzdis turi būti prijungtas prie viso srauto praskiedimo sistemos.

3.3.   Praskiedimo sistemos ir variklio paleidimas

Paleidžiami praskiedimo sistema ir variklis, ir jie šildomi tol, kol esant didžiausiai galiai temperatūra ir slėgis visur nusistovi pagal gamintojo rekomendaciją ir gerą inžinerinę praktiką.

3.4.   Kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemos paleidimas (tik dyzeliniams varikliams)

Paleidžiama kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistema ir jai leidžiama veikti per aplenkimo grandinę. Galima nustatyti kietųjų dalelių fono lygį praskiedimo ore leidžiant jį per kietųjų dalelių filtrus. Jei vartojamas filtruotas praskiedimo oras, galima daryti vieną matavimą prieš bandymą ir po jo. Jei praskiedimo oras nefiltruojamas, matuoti galima ciklo pradžioje ir pabaigoje, ir gautas vertes suvidurkinti.

3.5.   Viso srauto praskiedimo sistemos reguliavimas

Visas praskiestas išmetamųjų dujų srautas reguliuojamas taip, kad sistemoje nebūtų vandens kondensato ir kad filtro paviršiaus didžiausia temperatūra būtų 325 K (52 °C) ar mažesnė (žr. V priedo 2.3.1 punktą, DT).

3.6.   Analizatorių tikrinimas

Nustatomas išmetamųjų dujų analizatorių nulis, ir jie kalibruojami. Jei naudojami ėminio ėmimo maišai, iš jų turi būti išsiurbtas oras.

3.7.   Variklio paleidimo procesas

Stabilizuotas variklis paleidžiamas pagal gamintojo rekomenduotą paleidimo metodiką, pateiktą savininko naudojimo vadove, naudojant variklio starterį ar dinamometrą. Pasirinktinai bandymą galima pradėti iškart po variklio kondicionavimo tarpsnio, variklio neišjungus po to, kai jis pasiekia tuščiosios eigos apsisukimų dažnį.

3.8.   Bandymo ciklas

3.8.1.   Bandymo seka

Bandymo seka pradedama, kai variklis pasiekia tuščiosios eigos apsisukimų dažnį. Bandymas daromas pagal etaloninį ciklą, kaip nustatyta šio priedo 2 punkte. Variklio apsisukimų dažnio ir sukamojo momento reguliavimo komandos duodamos 5 Hz dažniu (rekomenduojama 10 Hz) ar didesniu. Matuojamos variklio apsisukimų dažnio ir sukamojo momento vertės visą bandymo ciklą registruojamos bent kartą per sekundę, ir signalai gali būti elektroniniu būdu filtruojami.

3.8.2.   Analizatorių atsakas

Paleidžiant variklį ar pradedant bandymo seką, jei ciklas pradedamas tiesiog po variklio pradinio kondicionavimo, tuo pat metu paleidžiama matavimo įranga:

HC ir NOx kiekis praskiedimo tunelyje turi būti matuojamas pastoviai 2 Hz dažniu. Vidutinės koncentracijos nustatomos integruojant viso bandymo ciklo analizatoriaus signalus. Sistemos atsako trukmė turi būti ne didesnė kaip 20 s ir prireikus turi būti derinama su CVS srauto svyravimais bei ėminio ėmimo trukmės ar bandymo ciklo nukrypimais. CO, CO2, NMHC ir CH4 turi būti nustatyti integravimo būdu ar nustatant koncentracijas ėminių ėmimo maiše, į kurį renkama visą bandymo ciklą. Dujinių teršalų koncentracijos praskiedimo ore turi būti nustatomos integravimo būdu ar nustatant į maišą surinkto praskiedimo oro ėminio koncentracijas. Visos kitos vertės turi būti registruojamos bent vieno matavimo per sekundę dažniu (1 Hz).

3.8.3.   Kietųjų dalelių ėminiųėmimas (tik dyzeliniams varikliams)

Paleidžiant variklį ar pradedant bandymo seką, jei ciklas pradedamas tiesiog po variklio pradinio kondicionavimo, kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistema turi būti perjungiama iš aplenkimo grandinės į kietųjų dalelių ėmimo grandinę.

Jei srauto kompensavimas netaikomas, ėminio ėmimo siurblys(-iai) turi būti sureguliuotas(-i) taip, kad per kietųjų dalelių ėminių ėmimo zondą ar per tiekimo vamzdį būtų palaikomas nustatytos vertės srautas ± 5 %. Jei taikomas srauto kompensavimas (t. y. ėminio srauto proporcingas reguliavimas), turi būti parodyta, kad pagrindinio tunelio srauto ir kietųjų dalelių ėminių ėmimo srauto santykis nesikeičia daugiau kaip ± 5 % nustatytos vertės (išskyrus pirmąsias 10 ėminio ėmimo sekundžių).

Pastaba.

Dvigubo praskiedimo atveju ėminio srautas yra srauto per ėminio filtrus ir antrinio praskiedimo oro srauto grynasis skirtumas.

Turi būti registruojama vidutinė temperatūra ir slėgis dujų matuoklio(-ių) ar srauto matavimo prietaisų įleidžiamosiose angose. Jei nustatyto dydžio srautas dėl didelio kietųjų dalelių kiekio ant filtro negali būti palaikomas visą ciklo laiką (± 5 % tikslumu), bandymas turi būti anuliuotas. Bandymas turi būti pakartotas naudojant mažesnį srautą ir (ar) didesnio skersmens filtrą.

3.8.4.   Variklio gesimas

Jei darant bandymą variklis kuriuo nors momentu užgęsta, varikliui turi būti daromas pradinis kondicionavimas, jis vėl paleidžiamas ir bandymas kartojamas. Jei per bandymo ciklą sugenda kuri nors reikalinga bandymo įranga, bandymas turi būti anuliuotas.

3.8.5.   Veiksmai po bandymo

Baigus bandymą turi būti sustabdytas praskiestų išmetamųjų dujų tūrio matavimas, dujų srautas į ėminio rinkimo maišus ir kietųjų dalelių ėminių ėmimo siurblys. Integruojančio analizatoriaus sistemoje ėminio ėmimas turi tęstis, kol baigiasi sistemos atsako laikas.

Koncentracija ėminių rinkimo maišuose, jei jie naudojami, turi būti nustatoma kiek įmanoma greičiau ir būtinai ne vėliau kaip 20 min po bandymo ciklo pabaigos.

Po išmetamųjų teršalų nustatymo bandymo naudojant nulines ir patikros dujas vėl patikrinami analizatoriai. Bandymas bus laikomas priimtinu, jei prieš bandymą ir po bandymo gautų rezultatų skirtumas patikros dujų vertei yra mažesnis kaip 2 %.

Tik dyzeliniams varikliams kietųjų dalelių filtrai į svėrimo kamerą turi būti grąžinti ne vėliau kaip praėjus valandai po bandymo ir prieš svėrimą jie turi būti bent valandą, tačiau ne ilgiau kaip 80 valandų kondicionuojami uždarytoje, bet neužsandarintoje Petrio lėkštelėje.

3.9.   Bandymo eigos tikrinimas

3.9.1.   Duomenų poslinkis

Norint sumažinti paklaidą dėl ciklo matavimo ir etaloninių verčių signalų tarpusavio delsos, visa variklio apsisukimų dažnio ir sukimo momento išmatuotų signalų seka laike gali būti paskubinta ar uždelsta etaloninių apsisukimų dažnio ir sukimo momento sekos atžvilgiu. Jei daromas išmatuotų signalų poslinkis, tuo pačiu dydžiu ir ta pačia kryptimi turi būti paslinktos apsisukimų dažnio ir sukimo momento vertės.

3.9.2.   Ciklo darbo vertės apskaičiavimas

Tikroji ciklo darbo vertė Wact (kWh) apskaičiuojama naudojant kiekvieną porą registruojamų išmatuotų variklio apsisukimų dažnio ir sukimo momento verčių. Tai turi būti daroma po to, kai bus padarytas koks nors išmatuotų duomenų poslinkis, jei yra pasirinktas šis būdas. Tikroji ciklo darbo vertė Wact yra naudojama norint palyginti su etalonine ciklo darbo verte Wref ir apskaičiuoti su stabdymu susijusį išmetamųjų teršalų kiekį (žr. 4.4 ir 5.2 punktus). Tas pat metodas turi būti taikomas integruojant etaloninę ir tikrąją variklio galią. Jei reikia nustatyti vertes tarp gretimų etaloninių ar gretimų išmatuotų verčių, turi būti taikoma tiesinė interpoliacija.

Integruojant etaloninį ir tikrąjį ciklo darbą visos neigiamos sukimo momento vertės turi būti prilygintos nuliui ir įtrauktos. Jei integruojama, kai dažnis mažesnis kaip 5 Hz, ir jei per duotą laiko atkarpą sukimo momento vertė pasikeičia iš teigiamos į neigiamą ar iš neigiamos į teigiamą, neigiama dalis turi būti apskaičiuota ir prilyginta nuliui. Teigiama dalis turi būti įtraukta į integruotą vertę.

Wact vertė turi būti nuo - 15 % iki + 5 % Wref.

3.9.3.   Bandymo ciklo tinkamumo patvirtinimo statistika

Turi būti gautos apsisukimų dažnio, sukimo momento ir galios išmatuotų verčių bei jų etaloninių verčių tiesinės regresijos lygtys. Tai turi būti daroma po išmatuotų duomenų poslinkio, jei buvo pasirinktas šis būdas. Taikant mažiausių kvadratų metodą gaunama tokia geriausios sutapties lygtis:

kurioje:

y

=

apsisukimų dažnio (min-1), sukamojo momento (Nm) ar galios (kW) išmatuotoji (tikroji) vertė,

m

=

regresijos kreivės krypties koeficientas,

x

=

apsisukimų dažnio (min-1), sukamojo momento (Nm) ar galios (kW) etaloninė vertė,

b

=

regresijos kreivės atkarpa Y ašyje.

Turi būti apskaičiuota kiekvienos regresijos kreivės standartinė įverčio y pagal x paklaida (SE) ir mišriosios koreliacijos koeficientas (r2).

Rekomenduojama šią analizę daryti taikant 1 Hz dažnį. Visos neigiamos etaloninės sukimo momento vertės ir atitinkamos išmatuotos sukamojo momento vertės turi būti pašalintos iš ciklo sukamojo momento ir galios duomenų pripažinimo galiojančiais statistikos skaičiavimų. Kad bandymas būtų patvirtintas tinkamu, privalu atitikti 6 lentelėje nurodytus kriterijus.

▼M4

▼M3

Iš regresijos analizės leidžiama pašalinti taškus, jei jie pažymėti 7 lentelėje.

4.   IŠMETAMŲJŲ DUJINIŲ TERŠALŲ KIEKIO APSKAIČIAVIMAS

4.1.   Praskiestų išmetamųjų dujų srauto nustatymas

Visas ciklo praskiestų išmetamųjų dujų srautas (kg/bandymui) apskaičiuojamas remiantis per ciklą padarytais matavimais ir atitinkamais srauto matavimo įtaiso kalibravimo duomenimis (V0, jei tai PDP (tūrinis siurblys), ar Kv, jei tai CFV (kritinio srauto Venturi debitmatis), kaip apibrėžta III priedo 5 priedėlio 2 punkte). Turi būti taikomos toliau pateiktos formulės, jei praskiestų išmetamųjų dujų temperatūra naudojant šilumokaitį palaikoma pastovi visą ciklą (± 6 K, jei tai PDP-CVS, ± 11 K, jei tai CFV-CVS, žr. V priedą, 2.3 punktą).

PDP-CVS sistemai:

kurioje:

MTOTW

=

vieno ciklo praskiestų drėgnų išmetamųjų dujų masė, kg,

V0

=

dujų, bandymo sąlygomis pumpuojamų per vieną apsisukimą, tūris, m3/apsisukimui,

Np

=

siurblio per bandymą padarytų apsisukimų bendras skaičius,

pB

=

atmosferinis slėgis bandymo patalpoje, kPa,

p1

=

slėgio siurblio įleidžiamojoje angoje sumažėjimas, palyginti su atmosferiniu, kPa,

T

=

ciklo vidutinė praskiestų išmetamųjų dujų temperatūra siurblio įleidžiamojoje angoje, K.

CFV-CVS sistemai:

kurioje:

MTOTW

=

vieno ciklo praskiestų drėgnų išmetamųjų dujų masė, kg,

T

=

ciklo trukmė, s,

Kv

=

kritinio srauto Venturi debitmačio kalibravimo koeficientas standartinėmis sąlygomis,

pA

=

absoliutusis slėgis Venturi debitmačio įleidžiamojoje angoje, kPa,

T

=

absoliučioji temperatūra Venturi debitmačio įleidžiamojoje angoje, K.

Jei naudojama sistema su srauto kompensavimu (t. y. be šilumokaičio), apskaičiuojama momentinė išmetamųjų dujų masė ir ji integruojama visam ciklui. Šiuo atveju momentinė praskiestų išmetamųjų dujų masė apskaičiuojama pagal tokias formules.

PDP-CVS sistemai:

kurioje:

MTOTW

=

momentinė praskiestų drėgnų išmetamųjų dujų masė, kg,

Np, i

=

bendras siurblio apsisukimų skaičius per laiko atkarpą.

CFV-CVS sistemai:

kurioje:

MTOTW, i

=

momentinė praskiestų drėgnų išmetamųjų dujų masė, kg,

Δti

=

laiko atkarpa, s.

Jei ėminio bendra kietųjų dalelių (MSAM) ir dujinių teršalų masė yra didesnė kaip 0,5 % viso CVS (pastovaus srauto ėminio ėmimas) srauto masės (MTOTW), CVS srautui turi būti padaryta pataisa dėl MSAM arba kietųjų dalelių ėminio srautas turi būti sugrąžintas į CVS prieš srauto matavimo įtaisą (PDP ar CFV).

4.2.   NOx pataisa drėgniui

Kadangi NOx išmetamųjų teršalų kiekis priklauso nuo aplinkos oro sąlygų, NOx koncentracijai turi būti daroma pataisa aplinkos oro drėgniui, taikant šiose formulėse pateiktus faktorius:

kuriose:

Ha =

įsiurbiamo oro drėgnis, g vandens vienam kg sauso oro ir

kuriose:

Ra

=

santykinis įsiurbiamo oro drėgnis, %,

pa

=

įsiurbiamo oro sočiųjų vandens garų slėgis, kPa,

pB

=

bendras atmosferinis slėgis, kPa.

4.3.   Išmetamųjų teršalų masės srauto apskaičiavimas

4.3.1.   Sisitemos su pastovios masės srautu

Sistemoms su šilumokaičiu teršalų masė (g/bandymui) turi būti nustatyta pagal šias lygtis:

kuriose:

NOx conc, COconc, HCconc ( 17 ), NMHCconc

=

vidutinė ciklo koncentracija su pataisa fonui, gauta integravimo būdu (privalomas NOx ir HC) ar matuojant dujų rinkimo maiše, ppm,

MTOTW

=

vieno ciklo bendra praskiestų išmetamųjų dujų masė (žr. 4.1 punktą), kg,

KH, D

=

pataisos drėgniui koeficientas dyzeliniams varikliams, apibrėžtas 4.2 punkte,

KH, G

=

pataisos drėgniui koeficientas dujų varikliams, apibrėžtas 4.2 punkte.

Koncentracijos, išmatuotos sausoms dujoms, drėgnoms dujoms turi būti perskaičiuotos pagal III priedo 1 priedėlio 4.2 punktą.

NMHCconc nustatymas priklauso nuo taikomo metodo (žr. III priedo 4 priedėlio 3.3.4 punktą). Abiem atvejais turi būti nustatyta CH4 koncentracija ir atimta iš HC koncentracijos pagal lygtis:

kuriose:

HC(wCutter)

=

HC koncentracija, kai ėminio srautas teka per NMC,

HC(w/oCutter)

=

HC koncentracija, kai ėminio srautas aplenkia NMC,

CEM

=

efektyvumas pagal metaną, apibrėžtas III priedo 5 priedėlio 1.8.4.1 punkte,

CEE

=

efektyvumas pagal etaną, apibrėžtas III priedo 5 priedėlio 1.8.4.2 punkte.

4.3.1.1.   Koncentracijųsufonokoncentracijospataisanustatymas

Norint gauti tikrąsias teršalų koncentracijas turi būti iš išmatuotos koncentracijos atimta vidutinė dujinių teršalų fono koncentracija praskiedimo ore. Vidutinės fono koncentracijų vertės gali būti nustatytos taikant ėminio rinkimo maiše metodą ar nepertraukiamu matavimu ir integravimu. Turi būti taikoma ši formulė:

kurioje:

conc

=

atitinkamo teršalo koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose atėmus atitinkamo teršalo kiekį praskiedimo ore, ppm,

conce

=

atitinkamo teršalo koncentracija, išmatuota praskiestose išmetamosiose dujose, ppm,

concd

=

atitinkamo teršalo koncentracija, išmatuota praskiedimo ore, ppm,

DF

=

praskiedimo koeficientas.

Praskiedimo koeficientas apskaičiuojamas pagal šias lygtis:

kuriose:

CO2, conce

=

CO2 koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, % tūrio,

HCconce

=

HC koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, ppm C1,

NMHCconce

=

NMHC koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, ppm C1,

COconce

=

CO koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, ppm,

FS

=

stechiometrinis faktorius.

Koncentracijos, išmatuotos sausoms dujoms, drėgnoms dujoms turi būti perskaičiuotos pagal III priedo 1 priedėlio 4.2 punktą.

Stechiometriniai faktoriai apskaičiuojami pagal šią lygtį:

kurioje:

x, y = degalų sudėtis CxHy.

Pagal kitą metodą, jei sudėtis yra nežinoma, galima taikyti šiuos stechiometrinius faktorius:

FS (dyzelinas)

=

13,4

FS (LPG)

=

11,6

FS (NG)

=

9,5.

4.3.2.   Sistemos su srauto kompensavimu

Sistemoms be šilumokaičio teršalų masė (g/bandymui) turi būti nustatyta apskaičiuojant momentines išmetamųjų teršalų mases ir momentines vertes integruojant visam ciklui. Be to, momentinei koncentracijos vertei turi būti taikoma pataisa fono koncentracijai. Turi būti taikomos šios formulės:

kuriose:

conce

=

atitinkamo teršalo koncentracija, išmatuota praskiestose išmetamosiose dujose, ppm,

concd

=

atitinkamo teršalo koncentracija, išmatuota praskiedimo ore, ppm,

MTOTW, i

=

momentinė praskiestų išmetamųjų dujų koncentracija (žr. 4.1 punktą), kg,

MTOTW

=

bendra vieno ciklo praskiestų išmetamųjų dujų masė (žr. 4.1 punktą), kg,

KH, D

=

pataisos drėgniui koeficientas dyzeliniams varikliams, apibrėžtas 4.2 punkte,

KH, G

=

pataisos drėgniui koeficientas dujiniams varikliams, apibrėžtas 4.2 punkte,

DF

=

praskiedimo koeficientas, apibrėžtas 4.3.1.1 punkte.

4.4.   Išmetamųjų teršalų savitojo kiekio apskaičiavimas

Išmetamųjų teršalų kiekis (g/kWh) atskiriems komponentams apskaičiuojamas pagal formules:

kuriose:

Wact = ciklo tikrasis padarytas darbas, apibrėžtas 3.9.2 punkte, kWh.

5.   IŠMETAMŲJŲ TERŠALŲ KIETŲJŲ DALELIŲ KIEKIO APSKAIČIAVIMAS (TIK DYZELINIAMS VARIKLIAMS)

5.1.   Masės srauto apskaičiavimas

Kietųjų dalelių masė (g/bandymui) apskaičiuojama pagal formulę:

kurioje:

Mf

=

ciklo kietųjų dalelių ėminio masė, mg,

MTOTW

=

bendra vieno ciklo praskiestų išmetamųjų dujų masė, apibrėžta 4.1 punkte, kg,

MSAM

=

iš praskiedimo tunelio kietosioms dalelėms rinkti paimtų praskiestų išmetamųjų dujų masė, kg,

ir:

Mf

=

Mf, p + Mf,b, jei sverta atskirai, mg,

Mf, p

=

ant pirminio filtro surinktų kietųjų dalelių masė, mg,

Mf, b

=

ant atsarginio filtro surinktų kietųjų dalelių masė, mg.

Jei naudojama dvigubo praskiedimo sistema, antrinio praskiedimo oro masė turi būti atimta iš visos kietųjų dalelių filtrus perėjusių dvigubai praskiestų išmetamųjų dujų masės:

kurioje:

MTOT

=

kietųjų dalelių filtrą perėjusių dvigubai praskiestų išmetamųjų dujų masė, kg,

MSEC

=

antrinio praskiedimo oro masė, kg.

Jei pagal 3.4 punktą nustatomas kietųjų dalelių kiekis praskiedimo ore, kietųjų dalelių masei gali būti padaryta pataisa fono koncentracijai. Šiuo atveju kietųjų dalelių masė (g/bandymui) apskaičiuojama pagal formulę:

kurioje:

Mf, MSAM, MTOTW

=

žr. pirmiau,

MDIL

=

pirminio praskiedimo oro, ėminių ėmikliu paimto kietųjų dalelių kiekiui praskiedimo ore nustatyti, masė, kg,

Md

=

pirminio praskiedimo ore surinktų kietųjų dalelių masė, mg,

DF

=

praskiedimo faktorius, apibrėžtas 4.3.1.1 punkte.

5.2.   IŠMETAMŲJŲ TERŠALŲ SAVITOJO KIEKIO APSKAIČIAVIMAS

Kietųjų dalelių išmetamųjų teršalų savitasis kiekis apskaičiuojamas pagal šią formulę:

kurioje:

Wact = ciklo tikrasis padarytas darbas, apibrėžtas 3.9.2 punkte, kWh.

---

3 priedėlis

ETC bandymo dinamometrinio režimo grafinis vaizdas parodytas 5 brėžinyje.

5 brėžinys

ETC dinamometro režimas

---

4 priedėlis

MATAVIMO IR ĖMINIŲ ĖMIMO METODIKOS

1.   ĮVADAS

Bandyti pateiktų variklių išmetami dujiniai komponentai, kietosios dalelės ir dūmai turi būti matuojami taikant V priede aprašytus metodus. Atitinkamuose V priedo punktuose yra aprašytos rekomenduojamos išmetamųjų dujinių teršalų analizės sistemos (1 punktas), rekomenduojamos kietųjų dalelių praskiedimo ir ėminių ėmimo sistemos (2 punktas) ir rekomenduojami dūmų matuokliai dūmingumui matuoti (3 punktas).

Darant ESC bandymą dujiniai komponentai turi būti nustatyti nepraskiestose išmetamosiose dujose. Neprivalomai jas galima nustatyti praskiestose išmetamosiose dujose, jei kietosioms dalelėms nustatyti naudojama viso srauto praskiedimo sistema. Kietosios dalelės turi būti nustatytos dalies srauto ar viso srauto praskiedimo sistema.

Darant ETC bandymą dujiniams teršalams ir kietosioms dalelėms nustatyti turi būti naudojama tik viso srauto praskiedimo sistema, ir ji laikoma etalonine sistema. Tačiau techninė tarnyba gali leisti naudoti dalies srauto praskiedimo sistemą, jei įrodomas jos lygiavertiškumas pagal I priedo 6.2 priedą ir jei techninei tarnybai pateikiamas detalus duomenų įvertinimo ir apskaičiavimo metodikų aprašymas.

2.   DINAMOMETRO IR BANDYMŲ PATALPOS ĮRANGA

Variklius bandant išmetamiesiems teršalams nustatyti ant variklio dinamometro, turi būti naudojama ši įranga.

2.1.   Variklio dinamometras

Bandymų ciklams, aprašytiems šio priedo 1 ir 2 punktuose, daryti turi būti naudojamas variklio dinamometras su atitinkamomis charakteristikomis. Apsisukimų dažnio matavimo sistemos tikslumas turi būti ± 2 % rodmens vertės. Sukamojo momento matavimo sistemos tikslumas diapazone, > 20 % visos skalės, turi būti ± 3 % rodmens vertės, o diapazone, £ 20 % visos skalės, tikslumas turi būti ± 0, 6 % visos skalės vertės.

2.2.   Kiti prietaisai

Prireikus turi būti naudojami degalų suvartojimo, oro suvartojimo, aušinimo priemonės ir tepalo temperatūros, išmetamųjų dujų slėgio ir įsiurbimo kolektoriaus slėgio mažėjimo, išmetamųjų dujų temperatūros, įsiurbiamo oro temperatūros, atmosferinio slėgio, drėgnio ir degalų temperatūros matavimo prietaisai. Šie prietaisai turi atitikti 8 lentelėje pateiktus reikalavimus:

2.3.   Išmetamųjų dujų srautas

Apskaičiuojant išmetamųjų teršalų kiekį nepraskiestose išmetamosiose dujose, būtina žinoti išmetamųjų dujų srautą (žr. 1 priedėlio 4.4 punktą). Išmetamųjų dujų srautui matuoti galima taikyti kurį nors iš šių metodų:

Išmetamųjų dųjų srauto nustatymo tikslumas turi būti ± 2, 5 %rodmens vertės arba didesnis.

2.4.   Praskiestų išmetamųjų dujų srautas

Išmetamųjų teršalų kiekiui praskiestose išmetamosiose dujose apskaičiuoti naudojant viso srauto praskiedimo sistemą (privaloma ETC bandymui) būtina žinoti praskiestų išmetamųjų dujų srautą (žr. 2 priedėlio 4.3 punktą). Visas praskiestų išmetamųjų dujų masės srautas (GTOTW) ar ciklo visa praskiestų išmetamųjų dujų masė (MTOTW) turi būti išmatuoti su PDP ar CFV (V priedo 2.3.1 punktas). Tikslumas turi būti ± 2 % rodmens vertės arba didesnis, ir turi būti nustatytas pagal III priedo 5 priedėlio 2.4 punkto nuostatas.

3.   DUJINIŲ KOMPONENTŲ NUSTATYMAS

3.1.   Bendrosios analizatoriaus specifikacijos

Analizatoriai turi turėti matavimo diapazoną, atitinkantį išmetamųjų dujų komponentų koncentracijos matavimo tikslumo reikalavimus (3.1.1 punktas). Rekomenduojama, kad analizatoriai būtų naudojami taikant tokį diapazoną, kuriame išmatuotos koncentracijos rodmuo sudarytų nuo 15 % iki 100 % visos skalės.

Jei išvesties sistemos (kompiuteriai, duomenų registruotuvai) gali užtikrinti pakankamą tikslumą ir skiriamąją gebą diapazone iki 15 % visos skalės, matavimai, kurių rodmenys būtų mažesni kaip 15 % visos skalės, taip pat yra priimtini. Šiuo atveju norint užtikrinti kalibracinių kreivių tikslumą pagal III priedo 5 priedėlio 1.5.5.2 punktą, būtina papildomai kalibruoti bent 4 teoriškai tolygiai išdėstytuose taškuose.

Įrangos elektromagnetinis suderinamumas (EMC) turi būti tokio lygio, kad būtų kiek įmanoma sumažintos papildomos paklaidos.

3.1.1.   Matavimo paklaida

Bendroji matavimo paklaida, įskaitant kryžminį jautrį kitoms dujoms (žr. III priedo 5 priedėlio 1.9 punktą), turi būti ne didesnė kaip ± 5 % rodmens ar ± 3, 5 % visos skalės pagal tai, kuri vertė yra mažesnė. Jei koncentracija mažesnė kaip 100 ppm, matavimo paklaida turi būti ne didesnė kaip ± 4 ppm.

3.1.2.   Pakartojamumas

Pakartojamumas, kuris apibrėžiamas kaip 2,5 karto standartinis nuokrypis, gautas 10 pakartotinių atsako į vartojamas kalibravimo ar patikros dujas matavimų, turi būti ne didesnis kaip ± 1 % visos skalės kiekviename naudojamame didesnės kaip 155 ppm (ar ppmC) koncentracijos diapazone ar ± 2 % visos skalės kiekviename naudojamame mažesnės kaip 155 ppm (ar ppmC) koncentracijos diapazone.

3.1.3.   Triukšmas

Visuose taikomuose diapazonuose analizatoriaus dvigubos amplitudės atsakas į nulio nustatymo ir kalibravimo ar patikros dujų koncentraciją per bet kurį 10 s laikotarpį turi būti ne didesnis kaip 2 % visos skalės vertės.

3.1.4.   Nulio poslinkis

Nulio poslinkis per vieną valandą turi būti mažesnis kaip 2 % visos skalės vertės mažiausiame taikomame diapazone. Atsakas į nulio koncentraciją yra apibrėžiamas kaip vidutinis atsakas, įskaitant triukšmą, į nulio nustatymo dujų koncentraciją per 30 s.

3.1.5.   Patikros vertės poslinkis

Patikros vertės poslinkis per vieną valandą turi būti mažesnis kaip 2 % visos skalės vertės mažiausiame taikomame diapazone. Patikros vertė apibrėžiama kaip skirtumas tarp atsako į patikros dujų koncentraciją ir atsako į nulio nustatymo dujų koncentraciją. Atsakas į patikros vertę apibrėžiamas kaip vidutinis atsakas, įskaitant triukšmą, į patikros dujų koncentraciją per 30 s.

3.2.   Dujų džiovinimas

Pasirinktinai naudojamas dujų džiovinimo įtaisas turi kuo mažiau veikti matuojamų dujų koncentraciją. Cheminės džiovinimo priemonės nėra priimtinas metodas vandeniui iš ėminio šalinti.

3.3.   Analizatoriai

3.3.1-3.3.4 punktuose aprašyti taikytini matavimo principai. Detalus matavimo sistemų aprašymas pateiktas V priede. Dujos, kurių kiekį reikia nustatyti, turi būti analizuojamos šiais prietaisais. Netiesinio atsako analizatoriams leidžiama taikyti tiesinimo grandines.

3.3.1.   Anglies monoksido (CO) analizė

Anglies monoksido analizatorius turi būti nedisperguojantis sugerties infraraudonosios spinduliuotės srityje (NDIR).

3.3.2.   Anglies dioksido (CO2) analizė

Anglies dioksido analizatorius turi būti nedisperguojantis sugerties infraraudonosios spinduliuotės srityje (NDIR).

3.3.3.   Angliavandenilių (HC)analizė

Dyzeliniams ir LPG vartojantiems dujų varikliams angliavandenilių analizatorius turi būti šildomo liepsnos jonizacinio detektoriaus (HFID) tipo su detektoriumi, vožtuvais, vamzdžiais ir t. t., ir šildomas tiek, kad dujų temperatūra būtų 463 K ± 10 K (190 ± 10 °C). Dujų varikliams, vartojantiems NG, angliavandenilių analizatorius gali būti nešildomo liepsnos jonizacinio detektoriaus (FID) tipo, atsižvelgiant į taikomą metodą (žr. V priedo 1.3 punktą).

3.3.4.   Angliavandenilių be metano (NMHC) analizė (tik NG vartojantys dujų varikliai)

Angliavandeniliai be metano nustatomi vienu iš šių metodų:

3.3.4.1.   Dujų chromatografijos (GC) metodas

Angliavandeniliai be metano nustatomi iš angliavandenilių, analizuojamų pagal 3.3.3 punktą, kiekio atimant metano kiekį, gautą dujų chromatografu, kondicionuotu 423 K (150 °C) temperatūroje.

3.3.4.2.   Angliavandenilių be metano skyriklio (NMC) metodas

Angliavandenilių be metano frakcija turi būti nustatoma pagal 3.3.3 punktą su šildomu NMC, veikiančiu kartu su FID, atimant metano kiekį iš bendro angliavandenilių kiekio.

3.3.5.   Azoto oksidų (NOx) analizė

Azoto oksidų analizatorius turi būti chemiliuminescencinio detektoriaus (CLD) ar šildomo chemiliuminescencinio detektoriaus (HCLD) tipo su NO2/NO konverteriu, jei matuojamos sausos dujos. Jei matuojamos drėgnos dujos, turi būti naudojamas HCLD su konverteriu, kurio temperatūra būtų didesnė kaip 328 K (55 °C), jei tenkinami gesinimo vandens garais tikrinimo (žr. III priedo 5 priedėlio 1.9.2.2 punktą) reikalavimai.

3.4.   Išmetamųjų dujinių teršalų ėminių ėmimas

3.4.1.   Nepraskiestos išmetamosios dujos (tik ESC)

Išmetamųjų dujinių teršalų ėminių ėmimo zondai turi būti įrengiami, kiek tai įmanoma, bent 0,5 m ar 3 kartus didesniu kaip išmetimo vamzdžio skersmuo atstumu atsižvelgiant į tai, kuris atstumas didesnis, iki išmetamųjų dujų išmetimo sistemos išleidžiamosios angos ir pakankamai arti variklio, kad zonde būtų užtikrinta bent 343 K (70 °C) išmetamųjų dujų temperatūra.

Jei varikliai turi daug cilindrų ir šakotą išmetimo kolektorių, ėminio ėmimo vieta turi būti pakankamai toli pasroviui, kad paimtas ėminys atspindėtų vidutinį visų cilindrų išmetamų teršalų kiekį. Daug cilindrų turintiems varikliams, kurie turi atskiras išmetimo kolektorių grupes, pvz., V formos variklio konfigūraciją, ėminį leidžiama imti iš kiekvienos grupės atskirai ir apskaičiuoti vidutinį išmetamųjų teršalų kiekį. Galima taikyti kitus metodus, jei būtų parodyta, kad jie koreliuoja su anksčiau nurodytais metodais. Išmetamųjų teršalų kiekiui apskaičiuoti turi būti naudojamas visas išmetamųjų teršalų masės srautas.

Jei variklis turi išmetamųjų teršalų papildomo apdorojimo sistemą, išmetamųjų teršalų ėminys turi būti imamas pasroviui nuo papildomo išmetamųjų teršalų apdorojimo sistemos.

3.4.2.   Praskiestos išmetamosios dujos (privaloma ETC, pasirinktinai ESC)

Išmetimo vamzdis nuo variklio iki viso srauto praskiedimo sistemos turi atitikti V priedo 2.3.1 punkto EP dalies reikalavimus.

Dujinių teršalų ėminio ėmimo zondas(-ai) turi būti įrengtas(-i) praskiedimo tunelio vietoje, kurioje praskiedimo oras ir išmetamosios dujos gerai sumaišomos, ir visiškai arti kietųjų dalelių ėminio ėmimo zondo.

Ėminiai ETC bandymui paprastai gali būti imami dviem būdais:

4.   KIETŲJŲ DALELIŲ KIEKIO NUSTATYMAS

Kietosioms dalelėms nustatyti reikalinga praskiedimo sistema. Skiesti galima taikant dalies srauto praskiedimo sistemą (tik ESC) ar viso srauto praskiedimo sistemą (privaloma ETC bandymui). Praskiedimo sistemos pralaidumas turi būti pakankamai didelis, kad praskiedimo ir ėminių ėmimo sistemoje nesikondensuotų vanduo ir kad būtų galima palaikyti 325 K (52 °C) ar mažesnę praskiestų išmetamųjų dujų temperatūrą iki filtro laikiklių. Iš praskiedimo oro leidžiama šalinti drėgmę prieš jam patenkant į praskiedimo sistemą, ir tai ypač naudinga, kai oro drėgnis yra didelis. Praskiedimo oro temperatūra turi būti 298 K ± 5 K (25 °C ± 5 °C). Jei aplinkos temperatūra yra mažesnė kaip 293 K (20 °C), rekomenduojama pašildyti viršijant viršutinę 303 K (30 °C) temperatūros ribą. Tačiau praskiedimo oro temperatūra prieš išmetamąsias dujas įleidžiant į praskiedimo tunelį turi būti ne didesnė kaip 325 K (52 °C).

Dalies srauto praskiedimo sistema turi būti suprojektuota taip, kad išmetamųjų dujų srautas būtų padalytas į dvi dalis; mažesnioji, praskiesta oru, toliau naudojama kietųjų dalelių kiekiui nustatyti. Dėl to svarbu labai tiksliai nustatyti skiedimo santykį. Galima taikyti skirtingus padalijimo metodus, ir šiuo atveju nuo padalijimo būdo labai priklauso ėminių ėmimo įrangos tipas ir metodika (V priedo 2.2 punktas). Kietųjų dalelių ėminio ėmimo zondas turi būti įrengtas prie pat dujinių teršalų ėminio ėmimo zondo ir įranga turi atitikti 3.4.1 punkto nuostatas.

Kietųjų dalelių masei nustatyti reikia turėti kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemą, kietųjų dalelių ėminių ėmimo filtrus, mikrogramines svarstykles ir svėrimo kamerą, kurioje būtų kontroliuojama temperatūra ir drėgnis.

Kietųjų dalelių ėminiams imti taikomas vieno filtro metodas, kai visam bandymo ciklui naudojama viena pora filtrų (žr. 4.1.3 punktą). Darant ESC bandymą ėminio ėmimo tarpsnyje ypač būtina kreipti dėmesį į ėminio ėmimo trukmę ir į srautus.

4.1.   Kietųjų dalelių ėminių ėmimo filtrai

4.1.1.   Filtrų specifikacijos

Reikia vartoti fluorintais angliavandeniliais dengtus stiklo pluošto filtrus ar filtrus su anglies fluorido membrana. Visų tipų filtrų 0,3 μm DOP (dioktilftalato) sulaikymo koeficientas turi būti bent 95 %, kai dujų greitis prie filtro yra nuo 35 cm/s iki 80 cm/s.

4.1.2.   Filtrų dydis

Kietųjų dalelių filtrų mažiausias skersmuo turi būti 47 mm (37 mm darbinis skersmuo). Tinka didesnio skersmens filtrai (4.1.5 punktas).

4.1.3.   Pirminiai ir atsarginiai filtrai

Praskiestų išmetamųjų dujų ėminiai darant bandymą eigoje turi būti imami naudojant nuosekliai įdėtų filtrų porą (pirminis ir atsarginis filtrai). Atsarginis filtras turi būti ne toliau kaip 100 mm pasroviui nuo pirminio filtro ir neturi jo liesti. Filtrai gali būti pasverti atskirai ar kaip pora sudėti darbinėmis pusėmis į vidų.

4.1.4.   Srauto prie filtro greitis

Prie filtro turi būti pasiektas nuo 35 iki 80 cm/s dujų srauto greitis. Slėgio kritimo didėjimas nuo bandymo pradžios iki pabaigos turi būti ne didesnis kaip 25 kPa.

4.1.5.   Filtro įkrova

Rekomenduojama mažiausia filtro apkrova turi būti 0,5 mg/1 075 mm2 darbinio ploto. Dažniausiai naudojamų dydžių filtrų įkrovos vertės parodytos 9 lentelėje.

4.2.   Svėrimo kameros ir analizinių svarstyklių specifikacijos

4.2.1.   Sąlygos svėrimo kameroje

Kameroje (ar kambaryje), kurioje dalelių filtrai kondicionuojami ir sveriami, visą kondicionavimo ir svėrimo laiką turi būti palaikoma 295 K ± 3 K (22 °C ± 3 °C) temperatūra. Turi būti palaikomas drėgnis, kurio rasos taško temperatūra būtų 282,5K ± 3 K (9,5 °C ± 3 °C), ir santykinis drėgnis būtų 45 % ± 8 %.

4.2.2.   Etaloninio filtro svėrimas

Kameros (ar kambario) aplinkoje neturi būti jokių aplinkai būdingų teršalų (pvz., dulkių), kurie nusėstų ant kietųjų dalelių filtrų juos stabilizuojant. Svėrimo kameros specifikacijų, apibrėžtų 4.2.1 punkte, pažeidimai leidžiami, jei šių pažeidimų trukmė yra ne didesnė kaip 30 min. Svėrimo kamera būtinas specifikacijas turėtų atitikti prieš tai, kaip joje pasirodo darbuotojai. Bent du nevartoti etaloniniai filtrai ar etaloninių filtrų poros turi būti pasverti per 4 valandas po ėminių filtrų svėrimo, tačiau geriau tai daryti vienu laiku. Jie turi būti tokio pat dydžio ir iš tokios pat medžiagos, kaip ir ėminių filtrai.

Jei tarp ėminio filtro svėrimo veiksmų etaloninių filtrų (etaloninių filtrų poros) vidutinis masės pokytis sudaro daugiau kaip ± 5 % (atitinkamai ± 7, 5 %, jei tai filtrų pora) rekomenduotos mažiausios filtro įkrovos (4.1.5 punktas) masės, visi ėminių filtrai išmetami ir teršalų ėmimo bandymas kartojamas.

Jei svėrimo kambarys neatitinka stabilumo kriterijų, apibrėžtų 4.2.1 punkte, bet etaloninio filtro (poros) svėrimas atitinka anksčiau nurodytus kriterijus, variklio gamintojas gali pasirinkti, ar priimti ėminio filtro masės vertes, ar anuliuoti bandymus, sutvarkyti svėrimo kambario kontrolės sistemą ir pakartoti bandymą.

4.2.3.   Analizinės svarstyklės

Visų filtrų masei nustatyti naudojamų analizinių svarstyklių preciziškumas (standartinis nuokrypis) turi būti 20 μg ir skiriamoji geba — 10 μg (1 skaitmuo = 10 μg). Mažesniems nei 70 mm skersmens filtrams preciziškumas ir skiriamoji geba atitinkamai turi būti 2 μg ir 1 μg.

4.3.   Papildomos kietųjų dalelių matavimo specifikacijos

Visų praskiedimo sistemos ir ėminio ėmimo sistemos dalių nuo išmetimo vamzdžio iki filtro laikiklio, kurios liečiasi su nepraskiestomis ir praskiestomis išmetamosiomis dujomis, konstrukcija turi kiek įmanoma mažinti kietųjų dalelių nusėdimą ar pakitimą. Visos dalys turi būti pagamintos iš elektrai laidžių medžiagų, kurios nereaguoja su išmetamųjų dujų komponentais, ir įžemintos, kad būtų išvengta elektrostatikos reiškinių.

5.   DŪMINGUMO NUSTATYMAS

Šiame punkte pateiktos privalomos ir pasirinktinai naudojamos bandymų įrangos, skirtos ELR bandymui, specifikacijos. Dūmų kiekis turi būti matuojamas dūmų matuokliu, kuriame būtų neskaidrumo ir šviesos sugerties koeficiento rodmenų skalės. Neskaidrumo rodmenų skalė turi būti naudojama tik dūmų matuokliui kalibruoti ir tikrinti. Bandymo ciklo dūmingumo vertės turi būti matuojamos šviesos sugerties koeficiento rodmenų skalėje.

5.1.   Bendrieji reikalavimai

ELR bandymui reikia naudoti dūmingumo matavimo ir duomenų apdorojimo sistemą, kurią sudaro trys funkciniai blokai. Šie blokai gali būti vieno komponento sudedamosios dalys ar tiekiami kaip tarpusavyje jungiamų komponentų sistema. Trys funkciniai blokai yra:

5.2.   Ypatingieji reikalavimai

5.2.1.   Tiesiškumas

Tiesiškumas turi būti ± 2 % neskaidrumo vertės.

5.2.2.   Nulio poslinkis

Nulio poslinkis per vieną valandą turi būti ne didesnis kaip ± 1 %neskaidrumo vertės.

5.2.3.   Dūmų matuoklio displėjus ir diapazonas

Neskaidrumo vertės rodymo diapazonas turi būti nuo 0 % iki 100 % neskaidrumo vertės, ir skaitomumas turi būti 0,1 % neskaidrumo vertės. Šviesos sugerties koeficiento rodymo diapazonas turi būti nuo šviesos sugerties koeficiento 0 m-1 iki 0-30 m-1 ir skaitomumas turi būti 0,01 m-1 šviesos sugerties koeficiento.

5.2.4.   Prietaiso atsako trukmė

Dūmų matuoklio fizikinio atsako trukmė turi būti ne didesnė kaip 0,2 s. Fizikinio atsako trukmė yra laikas, per kurį spartaus atsako imtuvo išėjimo signalas pakinta nuo 10 % iki 90 % viso nuokrypio, kai matuojamų dujų neskaidrumas pasikeičia greičiau kaip per 0,1 s.

Dūmų matuoklio elektrinio atsako trukmė turi būti ne didesnė kaip 0,05 s. Elektrinio atsako trukmė yra laikas, per kurį dūmų matuoklio išėjimo signalas pakinta nuo 10 % iki 90 % visos skalės, kai šviesos šaltinis yra išjungiamas ar visiškai užgesinamas greičiau kaip per 0,01 s.

5.2.5.   Neutralieji filtrai

Bet kokio neutraliojo filtro neskaidrumo vertė turi būti žinoma 1,0 % tikslumu, jei jis naudojamas dūmų matuokliui kalibruoti, jo tiesiškumui matuoti ar matavimo diapazonui nustatyti. Filtro vardinės vertės tikslumas bent kartą per metus turi būti tikrinamas pagal etaloną, susietą su nacionaliniu ar tarptautiniu standartu.

Neutralieji filtrai yra tikslūs įtaisai, ir naudojami jie gali būti lengvai pažeisti. Naudoti juos reikia kiek įmanoma mažiau, ir prireikus tai reikėtų daryti atsargiai, vengiant filtrą įbrėžti ar suteršti.

---

5 priedėlis

KALIBRAVIMO METODIKA

1.   ANALIZĖS PRIETAISŲ KALIBRAVIMAS

1.1.   Įvadas

Kiekvienas analizatorius kalibruojamas taip dažnai, kiek tai yra būtina, kad būtų vykdomi šioje direktyvoje keliami tikslumo reikalavimai. Šiame punkte aprašytas kalibravimo metodas, kurį reikia taikyti kalibruojant analizatorius, nurodytus III priedo 4 priedėlio 3 punkte ir V priedo 1 punkte.

1.2.   Kalibravimo dujos

Būtina atsižvelgti į kalibravimo dujų laikymo trukmę.

Užrašoma gamintojo nurodyta kalibravimo dujų laikymo pabaigos data.

1.2.1.   Dujų grynumas

Reikiamą dujų grynumą apibrėžia toliau pateiktos priemaišų kiekio ribinės vertės. Darbui reikia turėti šias dujas:

1.2.2.   Kalibravimo ir patikros dujos

Reikia turėti mišinius dujų, kurių cheminė sudėtis tokia:

Pastaba . Leidžiama naudoti kitus dujų mišinius, jei dujos tarpusavyje nereaguoja.

Tikroji kalibravimo ir patikros dujų koncentracija nuo vardinės koncentracijos vertės turi nesiskirti daugiau kaip ± 2 %. Visos kalibravimo dujų koncentracijos pateiktos nurodant jų tūrinę dalį (tūrio procentai ar tūrio ppm).

Be to, kalibravimui ir patikrai naudojamos dujos gali būti gautos dujų dozatoriumi, skiedžiant jas išgrynintu N2 ar išgrynintu sintetiniu oru. Maišymo įtaiso tikslumas turi būti toks, kad praskiestų kalibravimo dujų koncentracija galėtų būti nustatyta ± 2 % tikslumu.

1.3.   Analizatorių ir ėminių ėmimo sistemų eksploatavimo metodika

Analizatorių eksploatavimo metodika turi atitikti prietaiso gamintojo paleidimo ir naudojimo instrukcijas. Turi būti įtraukti bent tie reikalavimai, kurie pateikti 1.4-1.9 punktuose.

1.4.   Nuotėkio bandymas

Daromas sistemos skverbties bandymas. Zondas atjungiamas nuo išmetimo sistemos ir jo galas užkemšamas. Įjungiamas analizatoriaus siurblys. Po pradinio nusistovėjimo tarpsnio visi debitmačiai turėtų rodyti nulį. Jei taip nėra, tikrinamos ėminio ėmimo linijos, ir defektas pašalinamas.

Didžiausia leistina nuotėkio norma vakuumo pusėje turi būti 0,5 % srauto, naudojamo toje tikrinamos sistemos dalyje. Naudojamiems srautams įvertinti galima taikyti srautus per analizatorių ir per aplenkiamuosius kanalus.

Kitas metodas yra pakopinio koncentracijos kitimo ėminio ėmimo linijos pradžioje taikymas, perjungiant nuo nulio nustatymo dujų į patikros dujas. Jei po atitinkamo laikotarpio koncentracijos rodmuo yra mažesnis, palyginti su įleistų dujų koncentracija, tai yra kalibravimo ar skverbties problemų.

1.5.   Kalibravimo metodika

1.5.1.   Prietaiso schema

Prietaiso surinktas blokas kalibruojamas ir kalibravimo kreivės tikrinamos pagal etalonines dujas. Turi būti taikomi tokie pat dujų srautai, kokie yra imant išmetamųjų dujų ėminį.

1.5.2.   Pašildymo trukmė

Reikėtų laikytis gamintojo rekomenduotos pašildymo trukmės. Jei ji nenurodyta, analizatorius pašildyti rekomenduojama ne trumpiau kaip dvi valandas.

1.5.3.   NDIR ir HFID analizatorius

NDIR analizatorius reguliuojamas, jei reikia, ir optimizuojama HFID analizatoriaus degimo liepsna (1.8.1 punktas).

1.5.4.   Kalibravimas

Turi būti kalibruojamas kiekvienas dažniausiai taikomas darbo diapazonas.

Naudojant išgrynintą sintetinį orą (ar azotą), CO, CO2, NOx ir HC analizatoriuose nustatomas nulinis rodmuo.

Per analizatorius leidžiamos atitinkamos kalibravimo dujos, rodmenų vertės užrašomos ir pagal 1.5.5 punktą brėžiama kalibracinė kreivė.

Iš naujo tikrinamas nulio nustatymas ir, jei reikia, kalibravimo eiga kartojama.

1.5.5.   Kalibracinės kreivės brėžimas

1.5.5.1.   Bendrosios rekomendacijos

Analizatoriaus kalibracinė kreivė turi būti brėžiama bent per penkis kalibravimo taškus (išskyrus nulį), išdėstytus kiek įmanoma tolygiai. Didžiausia vardinė koncentracija turi būti lygi 90 % visos skalės vertės ar didesnė.

Kalibracinė kreivė apskaičiuojama taikant mažiausių kvadratų metodą. Jei gautas daugianario laipsnis yra didesnis kaip 3, kalibravimo taškų skaičius (įskaitant nulį) turi būti bent lygus šio daugianario laipsniui, dar pridėjus 2.

Kalibracinė kreivė turi nenutolti daugiau kaip ± 2 % nuo kiekvieno kalibravimo taško vardinės vertės, o nuo nulio — daugiau kaip ± 1 % visos skalės vertės.

Pagal kalibracinę kreivę ir kalibravimo taškus galima patikrinti, ar teisingai buvo kalibruojama. Turi būti nurodyti įvairūs analizatoriaus būdingieji parametrai, visų pirma:

1.5.5.2.   Kalibravimas mažesnių nei 15 % visos skalės vertės verčių srityje

Mažesnių nei 15 % visos skalės vertės verčių srityje analizatoriaus kalibracinė kreivė turi būti brėžiama dar bent per 4 papildomus tolygiai išdėstytus kalibravimo taškus (išskyrus nulį).

Kalibracinė kreivė apskaičiuojama taikant mažiausių kvadratų metodą.

Kalibracinė kreivė turi nenutolti daugiau kaip ± 4 % nuo kiekvieno kalibravimo taško vardinės vertės, o nuo nulio — daugiau kaip ± 1 % visos skalės vertės.

1.5.5.3.   Alternatyvūs metodai

Jei įmanoma įrodyti, kad taikant alternatyvią metodiką (pvz., kompiuterį, elektroniniu būdu reguliuojamą intervalo pakeitimą ir t. t.) tikslumas gali būti toks pat, tokie alternatyvūs metodai gali būti taikomi.

1.6.   Kalibravimo tikrinimas

Kiekvienas dažniausiai naudojamas matavimų intervalas prieš kiekvieną analizę turi būti patikrintas pagal šią metodiką.

1.7.   NOx konverterio veiksmingumo bandymas

Konverterio, naudojamo NO2 paversti į NO, veiksmingumas tikrinamas taip, kaip nurodyta 1.7.1-1.7.8 punktuose (6 brėžinys).

1.7.1.   Bandymo įrangos schema

Taikant 6 brėžinyje parodytą bandymo įrangos schemą (dar žr. III priedo 4 priedėlio 3.3.5 punktą) ir toliau aprašytą metodiką, konverterių veiksmingumas gali būti patikrintas naudojant ozonatorių.

1.7.2.   Kalibravimas

CLD ir HCLD kalibruojami pagal gamintojo specifikacijas dažniausiai taikomame darbo diapazone, naudojant nulio nustatymo ir patikros dujas (kur NO kiekis turi būti apie 80 % darbo diapazono ir NO2 koncentracija dujų mišinyje turi sudaryti mažiau kaip 5 % NO koncentracijos). NOx analizatorius turi būti nustatytas matuoti NO režimu, kad patikros dujos netekėtų per konverterį. Rodoma koncentracija turi būti užrašoma.

1.7.3.   Apskaičiavimas

NOx konverterio veiksmingumas apskaičiuojamas pagal formulę:

kurioje:

a	yra NOx koncentracija pagal 1.7.6 punktą,

b	yra NOx, koncentracija pagal 1.7.7 punktą,

c	yra NO koncentracija pagal 1.7.4 punktą,

d	yra NO koncentracija pagal 1.7.5 punktą.

1.7.4.   Deguonies tiekimas

Į dujų srautą per trišakį deguonis ar nulio patikros oras nepertraukiamai leidžiamas tol, kol rodoma koncentracija tampa maždaug 20 % mažesnė kaip 1.7.2 punkte nurodytą kalibravimo koncentracija (analizatorius nustatytas matuoti NOrežimu). Užrašoma rodoma koncentracija c. Ozonatorius šio proceso metu neveikia.

1.7.5.   Ozonatorius įjungtas

Įjungiamas ozonatorius, duodantis pakankamai ozono NO koncentracijai sumažinti iki maždaug 20 % (mažiausiai 10 %) 1.7.2 punkte nurodytos kalibravimo koncentracijos. Užrašoma rodoma koncentracija d (analizatorius nustatytas matuoti NO režimu).

1.7.6.   NOx režimas

Tuomet NO analizatorius jungiamas matuoti NOx režimu, taigi dujų mišinys (sudarytas iš NO, NO2, O2 ir N2) dabar teka per konverterį. Užrašoma rodoma koncentracija a (analizatorius nustatytas matuoti NOx režimu).

1.7.7.   Ozonatorius išjungtas

Ozonatorius išjungiamas. Dujų mišinys, aprašytas 1.7.6 punkte, per konverterį leidžiamas į detektorių. Užrašoma rodoma koncentracija b (analizatorius nustatytas dirbti NOx režimu).

1.7.8.   NO režimas

Jungiamas NO režimas esant išjungtam ozonatoriui, deguonies ar sintetinio oro srautas taip pat išjungiamas. Analizatoriaus NOx rodmuo nuo gauto pagal 1.7.2 punktą rodmens turi nesiskirti daugiau kaip ± 5 % (analizatorius nustatytas matuoti NO režimu).

1.7.9.   Tikrinimo dažnis

Konverterio veiksmingumas turi būti patikrintas prieš kiekvieną NOx analizatoriaus kalibravimą.

1.7.10.   Veiksmingumo reikalavimas

Konverterio veiksmingumas turi būti ne mažesnis kaip 90 %, tačiau labai patartina, kad veiksmingumas būtų didesnis kaip 95 %.

Pastaba.

Jei ozonatorius pagal 1.7.5 punktą negali užtikrinti koncentracijos sumažėjimo nuo 80 % iki 20 %, kai analizatorius yra nustatytas dažniausiai taikomam diapazonui, tuomet turi būti taikomas didžiausias diapazonas, kuriam esant atsirastų šis sumažėjimas.

6 brėžinys

NOx konverterio veiksmingumo matavimo įtaiso schema

1.8.   FID reguliavimas

1.8.1.   Detektoriaus atsako trukmės optimizavimas

FID turi būti nustatomas taip, kaip nurodė prietaiso gamintojas. Norint optimizuoti atsaką dažniausiai taikomame diapazone, kaip patikros dujas reikėtų naudoti propaną.

Kuro ir oro srautus nustačius pagal gamintojo rekomendaciją, į analizatorių tiekiamos patikros dujos, turinčios 350 ± 75 ppm C. Atsakas esant šiam kuro srautui nustatomas iš skirtumo tarp atsako į patikros dujas ir atsako į nulio nustatymo dujas. Kuro srautas po truputį pakopomis didinamas ir mažinamas lyginant su gamintojo specifikacija. Užrašomas patikros ir nulio nustatymo dujų atsakas esant šiems kuro srautams. Skirtumas tarp atsako į patikros ir nulio nustatymo dujas brėžiamas grafike, ir kuro srautas nustatomas pagal kreivės tašką su didesniu kuro srautu.

1.8.2.   Angliavandenilių atsako faktorius

Analizatorius kalibruojamas pagal 1.5 punktą naudojant propaną su oru ir su išgrynintu sintetiniu oru.

Atsako faktoriai nustatomi pradedant analizatorių naudoti ir po ilgesnių laiko tarpų. Atsako faktorius (Rf) konkrečiam angliavandeniliui yra FID C1 rodmens santykis su dujų koncentracija balione, išreikšta C1, ppm.

Bandymo dujų koncentracija turi būti tokio lygio, kad atsakas sudarytų maždaug 80 % visos skalės. Koncentracija turi būti žinoma ± 2 % tikslumu pagal gravimetrinį etaloną, išreikštą tūrio vienetais. Be to, dujų balionas turi būti prieš tai kondicionuojamas 24 valandas esant 298 K ± 5 K (25 °C ± 5 °C) temperatūrai.

Naudojamos bandymo dujos ir rekomenduojami santykinių atsako faktorių intervalai yra šie:

Šie dydžiai rodo santykį su atsako faktoriumi (Rf) propanui ir išgrynintam sintetiniam orui, kuris prilygintas 1,00.

1.8.3.   Deguonies kiekio įtakos tikrinimas

Deguonies kiekio įtaka turi būti nustatyta pradedant analizatorių naudoti ir po ilgesnių naudojimo tarpsnių.

Apibrėžiamas atsako faktorius, kuris nustatomas taip, kaip aprašyta 1.8.2 punkte. Bandymo dujos, kurias reikia naudoti, ir rekomenduojamas santykinis atsako koeficientas yra šie:

Ši vertė yra santykis su atsako koeficientu (Rf) propanui ir išgrynintam sintetiniam orui, kuris prilygintas 1,00.

FID degikliui naudojamo oro deguonies koncentracija turi būti lygi degiklio oro deguonies koncentracijai per paskutinį deguonies įtakos tikrinimą ± 1 % mol. Jei skirtumas didesnis, turi būti patikrinta deguonies įtaka ir, jei būtina, reguliuojamas analizatorius.

1.8.4.   Metano atskyriklio efektyvumas (NMC, tik dujiniam varikliui, naudojančiam NG)

NMC naudojamas ėminio angliavandeniliams atskirti nuo metano, oksiduojant juos visus, išskyrus metaną. Geriausia būtų, kad metano konversija būtų lygi 0 %, o visų kitų angliavandenilių, kuriems atstovauja etanas, konversija būtų 100 %. Norint tiksliai matuoti NMHC, reikia nustatyti dvi efektyvumo vertes, kurios būtų taikomos skaičiuojant NMHC teršalų masės srautą (žr. III priedo 2 priedėlio 4.3 punktą).

1.8.4.1.   Efektyvumas pagal metaną

Kalibravimo dujos metanas leidžiamos per FID, aplenkiant ir neaplenkiant NMC, ir registruojamos dvi koncentracijos. Efektyvumas nustatomas pagal šią lygtį:

kurioje:

concw

=

HC koncentracija, kai CH4 leidžiamas per NMC,

concw/o

=

HC koncentracija, kai CH4 aplenkia NMC.

1.8.4.2.   Efektyvumas pagal etaną

Kalibravimo dujos etanas leidžiamos per FID, aplenkiant ir neaplenkiant NMC, ir registruojamos dvi koncentracijos. Efektyvumas nustatomas pagal šią lygtį:

kurioje:

concw

=

HC koncentracija, kai C2H6 leidžiamas per NMC,

concw/o

=

HC koncentracija, kai C2H6 aplenkia NMC.

1.9.   Trukdžiai naudojant CO, CO2, ir NOx analizatorius

Išmetamosiose dujose esančios kitos dujos, ne analizuojamosios, prietaiso rodmenis gali veikti keliais būdais. NDIR prietaisai rodo daugiau nei yra iš tikrųjų, jei į trukdančias dujas prietaisas reaguoja kaip ir į nustatomas dujas, tačiau mažesniu laipsniu. Rodmenys gaunami mažesni, kai naudojant NDIR prietaisus trukdančios dujos platina nustatomų dujų absorbcijos juostą, o naudojant CLD prietaisus trukdančios dujos gesina spinduliavimą. Trukdžių tikrinimo bandymai, aprašyti 1.9.1 ir 1.9.2 punktuose, turi būti padaryti prieš pradedant naudoti analizatorių ir po ilgiau trunkančių jo naudojimo tarpsnių.

1.9.1.   CO analizatoriaus trukdžių tikrinimas

Vandens garai ir CO2 gali trukdyti CO analizatoriaus darbui. Todėl CO2 patikros dujos, kurių koncentracija yra nuo 80 % iki 100 % visos bandymo metu naudojamos didžiausios darbinės koncentracijos skalės, barbotuojamos per vandenį kambario temperatūroje, ir registruojamas analizatoriaus atsakas. Analizatoriaus atsakas 300 ppm ar didesnių koncentracijų diapazonuose turi būti ne didesnis kaip 1 % visos skalės arba ne didesnis kaip 3 ppm mažesnių kaip 300 ppm koncentracijų diapazonuose.

1.9.2.   Gesinimo įtakos NOx analizatoriui tikrinimas

Dvejos dujos, turinčios įtakos CLD (ir HCLD) analizatoriams, yra CO2 ir vandens garai. Atsakas į šiomis dujomis sukeliamą gesinimą yra proporcingas jų koncentracijai, todėl reikalingi bandymo metodai, kurie leistų nustatyti gesinimą esant didžiausioms numatomoms koncentracijoms, pasitaikančioms bandymų metu.

1.9.2.1.   CO2 keliamo gesinimo tikrinimas

CO2 patikros dujos, kurių koncentracija yra nuo 80 % iki 100 % visos didžiausio darbinio diapazono skalės, leidžiamos per NDIR analizatorių, ir CO2 koncentracijos vertė užrašoma kaip A. Po to jos maždaug 50 % skiedžiamos NO patikros dujomis, leidžiamos per NDIR bei (H)CLD, ir CO2 bei NO koncentracijų vertės užrašomos atitinkamai kaip B ir C. Tuomet CO2 tiekimas nutraukiamas, per (H)CLD leidžiamos tik NO patikros dujos ir NO vertė užrašoma kaip D.

Gesinimas, kuris turi būti ne didesnis kaip 3 % visos skalės, skaičiuojamas pagal šią formulę:

kurioje:

A	yra neskiesto CO2 koncentracija, išmatuota NDIR, %,

B	yra praskiesto CO2 koncentracija, išmatuota NDIR, %,

C	yra praskiesto NO koncentracija, išmatuota (H)CLD, ppm,

D	yra neskiesto NO koncentracija, išmatuota (H)CLD, ppm.

Galima naudoti alternatyvius CO2 ir NO patikros dujų skiedimo ir verčių apskaičiavimo metodus, pvz., dinaminio maišymo ar mišinių darymo metodus.

1.9.2.2.   Vandens keliamo gesinimo tikrinimas

Šis tikrinimas taikomas matuojant tik drėgnų dujų koncentraciją. Skaičiuojant gesinimą vandens garais būtina atsižvelgti į NO patikros dujų skiedimą vandens garais ir į vandens garų koncentracijos mišinyje perskaičiavimą pagal bandymo metu laukiamą koncentraciją.

NO patikros dujos, kurių koncentracija yra nuo 80 % iki 100 % visos normalaus darbinio diapazono skalės, leidžiamos per (H)CLD, ir NO koncentracijos vertė užrašoma kaip D. Po to NO patikros dujos kambario temperatūroje barbotuojamos į vandenį, leidžiamos per (H)CLD, ir gauta NO koncentracijos vertė užrašoma kaip C. Turi būti nustatyti analizatoriaus absoliutus darbinis slėgis ir vandens temperatūra, ir tai užrašoma atitinkamai kaip E ir F. Turi būti nustatytas mišinio sočiųjų garų slėgis, kuris atitinka barboterio vandens temperatūrą F, ir jis užrašomas kaip G. Vandens garų koncentracija mišinyje (H, %) apskaičiuojama pagal formulę:

Tikėtina praskiestų NO patikros dujų (vandens garuose) koncentracija (De) skaičiuojama pagal šią formulę:

Dyzelinių variklių išmetamųjų teršalų atveju didžiausia darant bandymą tikėtina išmetamų vandens garų koncentracija (Hm, %), padarius prielaidą, kad kuro H/C atomų santykis yra 1,8:1, įvertinama pagal neskiestų CO2 patikros dujų koncentraciją (A, kaip išmatuota 1.9.2.1 punkte) taikant formulę:

Gesinimas vandeniu, kuris turi būti ne didesnis kaip 3 %, apskaičiuojamas pagal formulę:

kurioje:

De

=

laukiama praskiesto NO koncentracija, ppm,

C

=

praskiesto NO koncentracija, ppm,

Hm

=

didžiausia vandens garų koncentracija, %,

H

=

tikroji vandens garų koncentracija, %.

Pastaba.

Svarbu, kad šiam tikrinimui NO2 koncentracija NO patikros dujose būtų kiek įmanoma mažesnė, kadangi darant gesinimo apskaičiavimus nebuvo atsižvelgta į NO2 sugėrimą vandeniu.

1.10.   Kalibravimo dažnis

Analizatoriai pagal 1.5 punktą kalibruojami bent kas 3 mėnesius arba po sistemos remonto ar pakeitimo, kurie gali turėti įtakos kalibravimui.

2.   CVS SISTEMOS KALIBRAVIMAS

2.1.   Bendrosios nuostatos

CVS sistema kalibruojama naudojant tikslų debitmatį, susietą su nacionaliniais ar tarptautiniais etalonais, ir ribojimo įtaisą. Srautas per sistemą matuojamas esant skirtingam srauto ribojimo nustatymui, o sistemos kontroliniai parametrai išmatuojami ir susiejami su srautu.

Galima naudoti įvairių tipų debitmačius, pvz., kalibruotą Venturi debitmatį, kalibruotą laminarinio srauto debitmatį, kalibruotą turbininį matuoklį.

2.2.   Tūrinio siurblio (PDP) kalibravimas

Visi su siurbliu susiję parametrai turi būti matuojami vienu metu su debitmačio, kuris su siurbliu sujungtas nuosekliai, parametrais. Brėžiama apskaičiuoto srauto (m3/min siurblio įsiurbimo angoje absoliutaus slėgio ir temperatūros sąlygomis) priklausomybė nuo koreliacinės funkcijos, kuri yra tam tikros siurblio parametrų kombinacijos vertė. Po to turi būti gauta tiesinė lygtis, kuri susieja siurblio srautą ir koreliacinę funkciją. Jei siurblio pavara yra kelių apsisukimų dažnių, kalibruojama turi būti kiekvienam naudojamam diapazonui. Kalibruojant turi būti užtikrintas temperatūros pastovumas.

2.2.1.   Duomenų analizė

Taikant gamintojo nurodytą metodą pagal debitmačio rodmenis kiekvienai srautą ribojančio įtaiso padėčiai (mažiausia 6 padėtys) apskaičiuojamas oro srauto greitis (Qs) m3/min standartinėms sąlygoms. Oro srauto greitis toliau verčiamas siurblio srautu (V0), kuris apskaičiuojamas m3/apsisukimui, esant absoliučiam slėgiui ir absoliučiai temperatūrai siurblio įsiurbimo angoje, pagal šią lygtį:

kurioje:

Qs

=

oro srauto greitis standartinėmis sąlygomis (101,3 kPa, 273 K), m3/s,

T

=

temperatūra siurblio įėjime, K,

pA

=

absoliutus slėgis siurblio įėjime (pB - pi), kPa,

n

=

siurblio apsisukimų dažnis, s-1

Norint įvertinti slėgio kitimo siurblyje ir siurblio slydimo greičio įtaką, apskaičiuojama koreliacijos funkcija (X0), susiejanti siurblio apsisukimų dažnį, slėgių siurblio įėjime ir išėjime skirtumą ir absoliutų slėgį siurblio išėjime:

šioje formulėje:

Δpp

=

slėgių siurblio įėjime ir išėjime skirtumas, kPa,

pA

=

absoliutus slėgis siurblio išėjime, kPa.

Taikant mažiausių kvadratų metodą gaunama ši kalibravimo lygtis:

D0 ir m yra atitinkamai atkarpa ordinačių ašyje ir krypties koeficientas — regresijos tieses apibūdinančios konstantos.

Jei CVS sistemos siurblys turi keletą apsisukimų dažnių, kalibracinės kreivės, gautos skirtingiems siurblio srautams, turi būti apytikriai lygiagrečios, o atkarpos ordinačių ašyje vertės (D0) mažėjant siurblio srautui turi didėti.

Pagal lygtį apskaičiuotos vertės turi būti lygios išmatuotai V0 vertei ± 0, 5 %. Skirtingiems siurbliams m vertės skiriasi. Kietųjų dalelių įtekis per tam tikrą laiką sumažina siurblio slydimą, tai atspindi m vertės mažėjimas. Todėl siurblys turi būti kalibruojamas prieš pradedant jį naudoti, po didesnio remonto ir tuomet, kai visos sistemos tikrinimas (2.4 punktas) rodo, kad slydimo greitis pakito.

2.3.   Ribinio srauto Venturi debitmačio (CFV) kalibravimas

CFV kalibravimas grindžiamas ribinio srauto per Venturi debitmatį lygtimi. Dujų srautas yra slėgio įleidžiamojoje angoje ir temperatūros funkcija, kaip tai parodyta šioje lygtyje:

kurioje:

Kv

=

kalibravimo koeficientas,

pA

=

absoliutus slėgis Venturi debitmačio įleidžiamojoje angoje, kPa,

T

=

temperatūra Venturi debitmačio įleidžiamojoje angoje, K.

2.3.1.   Duomenų analizė

Taikant gamintojo nurodytą metodą, pagal debitmačio rodmenis kiekvienai srautą ribojančio įtaiso padėčiai (mažiausiai 8 padėtys) apskaičiuojamas oro srautas (Qs) m3/min standartinėms sąlygoms. Kalibravimo koeficientas kiekvienai srauto ribojimo padėčiai apskaičiuojamas kalibravimo duomenis taikant pagal lygtį:

kurioje:

Qs

=

oro srautas standartinėmis sąlygomis (101,3 kPa, 273 K), m3/s,

T

=

temperatūra Venturi debitmačio įleidžiamojoje angoje, K,

pA

=

absoliutus slėgis Venturi debitmačio įleidžiamojoje angoje, kPa.

Norint nustatyti ribinio srauto diapazoną, brėžiamas Kv priklausomybės nuo slėgio Venturi debitmačio įleidžiamojoje angoje grafikas. Ribiniam (su uždaryta sklende) srautui Kv vertė yra palyginti pastovi. Kai slėgis mažėja (vakuumas didėja), srautas per Venturi neribojamas, Kv mažėja, ir tai rodo, kad CFV naudojamas už leistino diapazono ribų.

Mažiausiai aštuoniuose taškuose ribinio srauto diapazone turi būti apskaičiuota vidutinė Kv vertė ir standartinis nuokrypis. Standartinis nuokrypis turi būti ne didesnis kaip ± 0, 3 % vidutinės Kv vertės.

2.4.   Visos sistemos tikrinimas

Bendras CVS ėminio ėmimo ir analizinės sistemos tikslumas turi būti nustatytas į normaliu režimu veikiančią sistemą įleidžiant išmetamųjų dujų, kurių masė žinoma. Teršalas yra analizuojamas ir masė apskaičiuojama pagal III priedo 2 priedėlio 4.3 punktą, išskyrus propaną, kuriam vietoj HC atveju taikomo faktoriaus 0,000479 taikomas faktorius 0,000472. Turi būti taikomas vienas iš šių metodų.

2.4.1.   Matavimas su ribinio srauto tūta

inomas grynųjų dujų (anglies monoksido ar propano) kiekis turi būti įleidžiamas į CVS sistemą per kalibruotą ribinio srauto tūtą. Jei įsiurbimo angoje slėgis pakankamai didelis, srautas, reguliuojamas ribinio srauto tūta, nepriklauso nuo slėgio tūtos išėjime (≡ ribinis srautas). CVS sistema turi būti naudojama kaip ir darant įprastą išmetamųjų dujų bandymą, maždaug nuo 5 iki 10 min. Dujų ėminys turi būti analizuojamas įprasta įranga (ėminio ėmimo maišas ar integravimo metodas), ir apskaičiuojama dujų masė. Tokiu būdu nustatyta masė turi būti lygi žinomai įleistų dujų masei ± 3 %.

2.4.2.   Matavimas taikant gravimetrinį metodą

Anglies monoksido ar propano pripildyto mažo baliono masė turi būti nustatyta ± 0, 01 g tikslumu. CVS sistema turi būti naudojama, kaip ir darant įprastą išmetamųjų dujų bandymą, maždaug nuo 5 iki 10 min, kai į ją įpurškiamas anglies monoksidas ar propanas. Išleistų grynųjų dujų kiekis turi būti nustatymas pagal masių skirtumą. Dujų ėminys turi būti analizuojamas įprasta įranga (ėminio ėmimo maišas ar integravimo metodas), ir apskaičiuojama dujų masė. Tokiu būdu nustatyta masė turi būti lygi žinomai įleistų dujų masei ± 3 %.

3.   KIETŲJŲ DALELIŲ MATAVIMO SISTEMOS KALIBRAVIMAS

3.1.   Įvadas

Kiekvienas komponentas turi būti kalibruojamas taip dažnai, kiek tai yra būtina norint atitikti šios direktyvos tikslumo reikalavimus. Kalibravimo metodas, kurį reikia taikyti III priedo 4 priedėlio 4 punkte ir V priedo 2 punkte nurodytiems komponentams, aprašytas šiame punkte.

3.2.   Srauto matavimas

Debitmačių ar srauto matavimo aparatūros kalibravimas turi būti susietas su nacionaliniais ir (ar) tarptautiniais etalonais. Didžiausia išmatuotos vetės paklaida turi būti ± 2 %rodmens vertės.

Jei dujų srautas yra nustatomas matuojant slėgių skirtumą, didžiausia skirtumo paklaida turi būti tokia, kad GEDF būtų nustatomas ± 4 % tikslumu (taip pat žr. V priedo 2.2.1 punktą, EGA). Jis gali būti apskaičiuojamas imant kiekvieno prietaiso vidutines kvadratines paklaidas.

3.3.   Dalies srauto praskiedimo sąlygų tikrinimas

Išmetamųjų dujų greičio ir slėgio svyravimų diapazonas turi būti patikrintas ir nustatytas pagal V priedo 2.2.1 punkto EP dalies reikalavimus, jei tinka.

3.4.   Kalibravimo dažnis

Srauto matavimo prietaisai turi būti kalibruojami bent kas tris mėnesius arba tuomet, kai sistema buvo remontuota ar buvo daromas pakeitimas, galėjęs turėti įtakos kalibravimui.

4.   DŪMINGUMO MATAVIMO ĮRANGOS KALIBRAVIMAS

4.1.   Įvadas

Dūmų matuoklis turi būti kalibruojamas taip dažnai, kiek tai yra būtina norint atitikti šios direktyvos tikslumo reikalavimus. Kalibravimo metodas, kurį reikia taikyti III priedo 4 priedėlio 5 punkte ir V priedo 3 punkte nurodytiems komponentams, aprašytas šiame punkte.

4.2.   Kalibravimo metodika

4.2.1.   Pašildymo trukmė

Dūmų matuoklis pašildomas ir stabilizuojamas pagal gamintojo rekomendacijas. Jei dūmų matuoklis turi prapūtimo oru sistemą, neleidžiančią prietaiso optikai pasidengti suodžiais, ši sistema turi būti taip pat įjungta ir nustatyta pagal gamintojo rekomendacijas.

4.2.2.   Atsako tiesiškumo nustatymas

Dūmų matuoklio tiesiškumas turi būti tikrinamas pagal gamintojo rekomendacijas neskaidrumo rodmenų skalėje. Į dūmų matuoklį įstatomi trys žinomą praleidimo faktoriaus vertę turintys neutralieji filtrai, kurie turi atitikti III priedo 4 priedėlio 5.2.5 punkto reikalavimus, ir registruojama rodmens vertė. Neutraliųjų filtrų neskaidrumo vardinės vertės turi būti maždaug 10 %, 20 % ir 40 %.

Tiesiškumas nuo vardinės neutraliojo filtro vertės turi skirtis ne daugiau kaip ± 2 % neskaidrumo vertės. Bet koks netiesiškumas, didesnis už nurodytą vertę, prieš bandymą turi būti pataisytas.

4.3.   Kalibravimo dažnis

Dūmų matuoklis turi būti kalibruojamas pagal 4.2.2 punktą bent kas 3 mėnesius arba po sistemos remonto, galinčio turėti įtakos kalibravimui.

---

IV PRIEDAS

ETALONINIŲ DEGALŲ, SKIRTŲ PATVIRTINIMO BANDYMAMS IR GAMINIŲ ATITIKTIES TIKRINIMUI, TECHNINĖS CHARAKTERISTIKOS

►M4  1.1. ◄

DYZELINAS (1) Parametras Vienetas Verčių ribos (2) Bandymų metodas Leidimo metai mažiausia didžiausia Cetaninis skaičius (3)   52 54 EN-ISO 5165 1998 (4) Tankis 15 °C temperatūroje kg/m3 833 837 EN-ISO 3675 1995 Distiliavimas: — esant 50 % temperatūrai °C 245 – EN-ISO 3405 1998 — esant 95 % temperatūrai °C 345 350 EN-ISO 3405 1998 — galutinė virimo temperatūra °C – 370 EN-ISO 3405 1998 Pliūpsnio temperatūra °C 55 – EN 27719 1993 CFPP (šalto filtro užsikimšimo temperatūra) °C – -5 EN 116 1981 Klampa 40 °C temperatūroje mm2/s 2,5 3,5 EN-ISO 3104 1996 Policiklinių aromatinių angliavandenilių kiekis % m/m 3,0 6,0 IP 391* 1995 Sieros kiekis (5) mg/kg – 300 pr. EN-ISO/DIS 14596 1998 (4) Vario korozija   – 1 EN-ISO 2160 1995 Anglies likutis nustatytas Conradson metodu (10 % distiliavimo likučio) % m/m – 0,2 EN-ISO 10370   Pelenų kiekis % m/m – 0,01 EN-ISO 6245 1995 Vandens kiekis % m/m – 0,05 EN-ISO 12937 1995 Neutralizavimo (stiprių rūgščių) skaičius mg KOH/g – 0,02 ASTM D 974-95 1998 (4) Atsparumas oksidacijai (6) mg/ml – 0,025 EN-ISO 12205 1996 *  Šiuo metu yra kuriamas naujas ir geresnis policiklinių aromatinių angliavandenilių nustatymo metodas % m/m – – EN 12916 [1997] (4) (1)   Jei reikia apskaičiuoti variklio ar transporto priemonės šiluminį naudingumo koeficientą, kuro kaloringumo vertė gali būti apskaičiuota pagal formulę: d = tankis esant 15 °C temperatūrai, x = vandens masės dalis (kiekis %, padalytas iš 100), y = pelenų masės dalis (kiekis %, padalytas iš 100), s = sieros masės dalis (kiekis %, padalytas iš 100). (2)   Specifikacijoje pateiktos vertės yra „tikrosios vertės“. Nustatant jų ribas buvo taikytos ISO 4259 (Naftos produktai. Tikslumo duomenų nustatymas ir vartojimas taikant bandymų metodus) sąlygos, nustatant mažiausią vertę buvo skaičiuojama pagal mažiausią teigiamą skirtumą 2R; nustatant didžiausią ir mažiausią vertes, mažiausias skirtumas buvo lygus 4R (R = atkuriamumas). Nepaisant šio mato, būtino statistiniais sumetimais, kuro gamintojas turėtų vis dėlto siekti nulinės vertės, jei nustatyta didžiausia vertė yra lygi 2R, ir vidutinės vertės, jei nurodomos didžiausių ir mažiausių verčių ribos. Jei reikėtų sužinoti, ar kuras atitinka specifikacijos reikalavimus, turėtų būti taikomos ISO 4259 sąlygos. (3)   Cetaninio skaičiaus intervalas neatitinka mažiausio 4 R intervalo reikalavimo. Tačiau, jei tarp kuro tiekėjo ir vartotojo kyla nesutarimai, tokiems ginčams spręsti galima taikyti ISO 4259 sąlygas, jei vietoje vieno nustatymo bus daroma tiek pakartotinių matavimų, kiek pakaktų reikiamam preciziškumui pasiekti. (4)   Leidimo mėnuo bus nurodytas tinkamu laiku. (5)   Ataskaitoje turi būti pateiktas tikrasis sieros kiekis bandymų kure. Be to, sieros kiekis etaloniniuose degaluose, naudojamuose transporto priemonei ar varikliui patvirtinti, pagal ribines vertes, nurodytas šios direktyvos I priedo 6.2.1 punkto lentelės B eilutėje, turi būti ne didesnis kaip 50 ppm. Komisija kiek galima greičiau, tačiau ne vėliau kaip iki 1999 m. gruodžio 31 d. pateiks šio priedo pakeitimą, kuriame, kalbant apie degalus, apibrėžtą Direktyvos 98/70/EB IV priede, atsispindėtų vidutinė sieros kiekio rinkos degaluose vertė. (6)   Nors oksiduotų medžiagų kiekis yra kontroliuojamas, laikymo trukmė greičiausiai bus ribota. Reikėtų tiekėjo klausti apie laikymo sąlygas ir trukmę.

▼M4

1.2.

ETANOLIS DYZELINIAMS VARIKLIAMS (1) Charakteristikos Vienetai Ribos (2) Bandymų metodas. (3) maž didž. Alkoholio masė % m/m 92,4 — ASTM D 5501 Kito alkoholio, išskyrus bendrame alkoholio kiekyje esantį etanolį, masė % m/m — 2 ADTM D 5501 Tankis, esant 15 °C kg/m3 795 815 ASTM D 4052 Peleningumas % m/m   0,001 ISO 6245 Pliūpsnio temperatūra °C 10   ISO 2719 Rūgštingumas, apskaičiuotas kaip acto rūgštis % m/m — 0,0025 ISO 1388-2 Neutralizavimo (stiprių rūgščių) skaičius KOH mg/l — 1   Spalva Pagal skalę — 10 AST D 1209 Sausasis likutis, esant 100 °C mg/kg   15 ISO 759 Vandens kiekis % m/m   6,5 ISO 760 Aldehidai, apskaičiuoti kaip acto rūgštis % m/m   0,0025 ISO 1388-4 Sieros kiekis mg/kg — 10 ASTM D 5453 Esteriai, apskaičiuoti kaip etilacetatas % m/m — 0,1 ASSTM D 1617 (1)   Į etanolio degalus gali būti dedama cetano skaičiaus gerinimo priedų, kuriuos nurodo variklio gamintojas. Didžiausias leistinas kiekis yra 10 % m/m. (2)   Specifikacijoje pateiktos vertės yra „tikrosios vertės“. Nustatant jų ribas buvo taikytos ISO 4259 (Naftos produktai. Tikslumo duomenų nustatymas ir vartojimas taikant bandymų metodus) sąlygos, nustatant mažiausią vertę buvo skaičiuojama pagal mažiausią teigiamą skirtumą 2R; nustatant didžiausią ir mažiausią vertes, mažiausias skirtumas buvo lygus 4R (R = atkuriamumas). Nepaisant šio mato, būtino statistiniais sumetimais, kuro gamintojas turėtų vis dėlto siekti nulinės vertės, jei nustatyta didžiausia vertė yra lygi 2R, ir vidutinės vertės, jei nurodomos didžiausių ir mažiausių verčių ribos. Jei reikėtų sužinoti, ar kuras atitinka specifikacijos reikalavimus, turėtų būti taikomos ISO 4259 sąlygos. (3)   Lygiaverčiai ISO metodai bus patvirtinti tada, kai bus taikomi visoms pirmiau išvardytoms savybėms.

▼M4

2.

GAMTINĖS DUJOS (NG) Europos rinkoje yra tokių dviejų sudėties diapazonų degalai: — H diapazonas, kurio ypatingosios etaloninių degalų rūšys yra GR ir G23, — L diapazonas, kurio ypatingosios etaloninių degalų rūšys yra G23 ir G25. Etaloninių degalų GR, G23 ir G25 rūšių charakteristikos yra apibendrinamos toliau: Etaloniniai degalai GR Charakteristikos Vienetai Bazinis kiekis Ribos Bandymų metodas maž. didž. Sudėtis: Metanas   87 84 89   Etanas   13 11 15   Skirtumas (1) % mol — — 1 ISO 6974 Sieros kiekis mg/m3 (2) — — 10 ISO 6326-5 (1)   Inertinės dujos + C2+. (2)   Vertė turi būti nustatyta etaloninėmis sąlygomis (293,2 K (20 °C) ir 101,3 kPa) Etaloniniai degalai G23 Charakteristikos Vienetai Bazinis kiekis Ribos Bandymų metodas maž. didž. Sudėtis: Metanas   92,5 91,5 93,5   Skirtumas (1) % mol — — 1 ISO 6974 N2   7,5 6,5 8,5   Sieros kiekis mg/m3 (2) — — 10 ISO 6326-5 (1)   Inertinės dujos (ne N2) + C2 + C2+. (2)   Vertė turi būti nustatyta etaloninėmis sąlygomis (293,2 K (20 °C) ir 101,3 kPa). Etaloniniai degalai G25 Charakteristikos Vienetai Bazinis kiekis Ribos Bandymų metodas maž. didž. Sudėtis: Metanas   86 84 88   Skirtumas (1) % mol — — 1 ISO 6974 N2   14 12 16   Sieros kiekis mg/m3 (2) — — 10 ISO 6326-5 (1)   Inertinės dujos (ne N2) + C2 + C2+. (2)   Vertė turi būti nustatyta etaloninėmis sąlygomis (293,2 K (20 °C) ir 101,3 kPa)

3.

SUSKYSTINTOS NAFTOS DUJOS (LPG) Parametras Vienetas A kuro ribos B kuro ribos Bandymų metodas mažiausia didžiausia didžiausia mažiausia Variklio oktaninis skaičius   92,5 (1)   92,5   EN 589B priedas Sudėtis             C3 kiekis % tūrio 48 52 83 87   C4 kiekis % tūrio 48 52 13 17 ISO 7941 Olefinai % tūrio   12   14   Garinimo likutis mg/kg   50   50 NFM 41015 Bendras sieros kiekis ppm masės (1)   50   50 EN 24260 Vandenilio sulfidas —   Nėra   Nėra ISO 8819 Varinės plokštelės korozija klasė   Klasė1   klasė1 ISO 6251( (2)) Vanduo, esant 0 °C     Nėra   Nėra Apžiūra (1)   Vertė turi būti nustatyta etaloninėmis sąlygomis (293,2 K (20 °C) ir 101,3 kPa). (2)   Gali būti, kad koroziją sukeliančių medžiagų buvimo tiksliai nustatyti nepavyks, jei ėminyje yra korozijos inhibitorių ar kitų cheminių medžiagų, kurios mažina ėminio korozinį poveikį varinei plokštelei. Todėl draudžiama pridėti tokių medžiagų siekiant iškreipti bandymo metodo duomenis.

▼M3

---

V PRIEDAS

ANALIZĖS IR ĖMINIŲ ĖMIMO SISTEMOS

1.   IŠMETAMŲJŲ DUJŲ KIEKIO NUSTATYMAS

1.1.   Įvadas

Rekomenduojamos ėminių ėmimo ir analizės sistemos detaliai apibūdintos 1.2 punkte ir 7 bei 8 brėžiniuose. Kadangi lygiaverčius rezultatus galima gauti taikant skirtingas konfigūracijas, nebūtina tiksliai kartoti 7 ir 8 brėžinių schemas. Papildomai informacijai gauti ir komponentų sistemų funkcijoms koordinuoti galima naudoti papildomus komponentus, pvz., prietaisus, vožtuvus, solenoidinius vožtuvus, siurblius ir jungiklius. Kitų komponentų, kurie nėra būtini kai kurių sistemų tikslumui užtikrinti, gali ir nebūti, jei jų nenaudojimas paremtas geru inžineriniu sprendimu.

7 brėžinys

Neapdorotų išmetamųjų dujų CO, CO2, NOx, HC analizės sistemos schema, tik ESC

1.2.   Analizinės sistemos aprašymas

Aprašytoji analizinė sistema dujiniams teršalams nustatyti neapdorotose (7 brėžinys, tik ESC) ar praskiestose (8 brėžinys, ETC ir ESC) išmetamosiose dujose, kuri naudoja:

Ėminiai visų komponentų analizei gali būti imami vienu ėminių ėmimo zondu ar dviem labai arti vienas nuo kito įrengtais ėminių ėmimo zondais, viduje ėminiai paskirstomi tarp įvairių analizatorių. Būtina tikrinti, kad išmetamųjų teršalų komponentai nesikondensuotų (įskaitant vandenį ir sieros rūgštį) jokiame analizės sistemos taške.

8 brėžinys

Praskiestų išmetamųjų dujų CO, CO2, NOx, HC analizės sistemos schema, ETC, ESC pasirinktinai

1.2.1.   7 ir 8 brėžinių komponentai

EP: išmetimo vamzdis

Išmetamųjų teršalų ėmimo zondas (tik 7 brėžinyje)

Rekomenduojamas tiesus, daugiaskylis uždaro galo zondas iš nerūdijančio plieno. Vidinis skersmuo turi būti ne didesnis kaip vidinis ėminių ėmimo linijos skersmuo. Zondo sienelių storis turi būti ne didesnis kaip 1 mm. Turi būti ne mažiau kaip trys skylės trijose skirtingose radialinėse plokštumose, per kurias galėtų tekėti maždaug tas pat srautas. Zondas savo pločiu turi užimti bent 80 % išmetimo vamzdžio skersmens. Galima naudoti vieną ar du ėminių ėmimo zondus.

SP2: HC ėminio ėmimo praskiestose išmetamosiose dujose zondas (tik 8 brėžinyje)

Zondas turi:

SP3: CO, CO2, NOx ėminio ėmimo praskiestose išmetamosiose dujose zondas (tik 8 brėžinyje)

Zondas turi:

HSL1: šildoma ėminių ėmimo linija

Ėminių ėmimo linija ėminys nuo atskiro zondo patenka į padalijimo tašką(-us) ir HC analizatorių.

Ėminių ėmimo linija turi:

HSL2: šildoma NOx ėminių ėmimo linija

Ėminių ėmimo linija turi:

SL: CO ir CO2ėminių ėmimo linija

Linija turi būti pagaminta iš PTFE ar nerūdijančio plieno. Ji gali būti šildoma ir nešildoma.

BK: fono ėminių ėmimo maišas (pasirinktinai, tik 8 brėžinyje)

Imti ėminius, kuriuose nustatomos fono koncentracijos.

BG: ėminių ėmimo maišas (pasirinktinai, 8 brėžinyje, tik CO ir CO2 ėminiams)

Imti ėminius, kuriuose nustatomos koncentracijos.

Fl: šildomas priešfiltris (pasirinktinai)

Jo temperatūra turi būti tokia pat kaip HSL1.

F2: šildomas filtras

Filtras turi šalinti bet kokias kietąsias daleles iš dujų ėminio prieš jam patenkant į analizatorių. Jo temperatūra turi būti tokia pat kaip HSL1. Prireikus filtras turi būti pakeistas.

P: šildomas ėminių ėmimo siurblys

Siurblys turi būti pašildomas iki HSL1 temperatūros.

HC

Šildomas liepsnos jonizacinis detektorius (HFID) angliavandeniliams nustatyti. Temperatūra turi būti palaikoma nuo 453 K iki 473 K (nuo 180 °C iki 200 °C).

CO, CO2

NDIR analizatoriai anglies monoksidui ir anglies dioksidui nustatyti (gali būti naudojami skiedimo santykiui nustatyti matuojant kietųjų dalelių kiekį).

NO

CLD ar HCLD analizatorius azoto oksidams nustatyti. Jei naudojamas HCLD, jo temperatūra turi būti palaikoma nuo 328 K iki 473 K (nuo 55 °C iki 200 °C).

C: konverteris

Konverteris turi būti naudojamas NO2 kataliziškai redukuoti iki NO prieš analizę CLD ar HCLD.

B: aušinimo vonia (neprivaloma)

Vandeniui iš išmetamųjų dujų ėminio atšaldyti ir kondensuoti. Vonios temperatūra palaikoma nuo 273 K iki 277 K (nuo 0 °C iki 4 °C) ledu arba šaldant. Ji neprivaloma, jei analizatoriuje nėra vandens garų, kaip nustatyta III priedo 5 priedėlio 1.9.1 ir 1.9.2 punktuose. Jei vanduo pašalinamas jį kondensuojant, tai vandens gaudyklėje arba pasroviui nuo jos turi būti kontroliuojama ėminio dujų temperatūra ar rasos taško temperatūra. Ėminio dujų temperatūra ar rasos taško temperatūra turi būti ne didesnė kaip 280 K (7 °C). Negalima vandens šalinti cheminėmis džiovinimo priemonėmis.

T1, T2, T3: temperatūros jutiklis

Dujų srauto temperatūrai kontroliuoti.

T4: temperatūros jutiklis

NO2 — NO konverterio temperatūrai kontroliuoti.

T5: temperatūros jutiklis

Aušinimo vonios temperatūrai kontroliuoti.

G1, G2, G3: slėgmatis

Slėgiui ėminio ėmimo linijose matuoti.

R1, R2: slėgio reguliatorius

Atitinkamai kuro ir oro, tiekiamų HFID, slėgiui reguliuoti.

R3, R4, R5: slėgio reguliatorius

Reguliuoti slėgiui ėminio ėmimo linijose ir srautui į analizatorius.

FL1, FL2, FL3: debitmatis

Srautui aplenkiamojoje grandinėje kontroliuoti.

FL4–FL6: debitmatis (pasirinktinai)

Srautui per analizatorius reguliuoti.

V1–V5: selektoriaus vožtuvas

Tinkami vožtuvai ėminiui imti ir patikros bei nulio nustatymo dujoms į analizatorius tiekti.

V6, V7: solenoidinis vožtuvas

NO2 — NO konverteriui aplenkti.

V8: adatinis vožtuvas

Balansuoti srautui tarp NO2 — NO konverterio C ir aplenkiamosios grandinės.

V9, V10: adatinis vožtuvas

Srautams į analizatorius reguliuoti.

V11, V12: svirtinis vožtuvas (pasirinktinai)

Kondensatui iš vonios B išleisti.

1.3.   NMHC analizė (tik NG vartojantiems dujiniams varikliams)

1.3.1.   Dujų chromatografinis metodas (GC, 9 brėžinys)

Taikant GC metodą, mažo žinomo tūrio ėminys įpurškiamas į analizės kolonėlę, kuria jis yra nešamas inertinių nešančiųjų dujų. Kolonėlėje įvairūs komponentai atskiriami pagal jų virimo temperatūrą, todėl iš kolonėlės jie yra išplaunami skirtingu laiku. Toliau jie pereina detektorių, kurio atsako elektros signalo dydis priklauso nuo komponento koncentracijos. Kadangi tai nėra nepertraukiamos analizės metodas, jis gali būti taikomas tik kartu su ėminio ėmimo į maišą metodu, aprašytu III priedo 4 priedėlio 3.4.2 punkte.

NMHC analizei turi būti naudojamas automatinis GC su FID. Išmetamosios dujos surenkamos ėminių ėmimo maiše, iš kurio paimta dalis dujų įpurškiama į GC. Ėminys Porapak kolonėleje atskiriamas į dvi dalis (CH4/oras/CO ir NMHC/CO2/H2O). Kolonėlėje su molekuliniu sietu CH4 atskiriamas nuo oro ir CO ir patenka į FID, kuriuo matuojama jo koncentracija. Visas ciklas nuo vieno ėminio įpurškimo iki kito ėminio įpurškimo gali trukti 30 s. Norint nustatyti NMHC, CH4 koncentracija turi būti atimta iš visų HC koncentracijos (žr. III priedo 2 priedėlio 4.3.1 punktą).

Tipinė GC įranga, surinkta serijinei CH4 analizei daryti, pateikta 9 brėžinyje. Galima taikyti kitus GC metodus, kurie paremti geru inžineriniu sprendimu.

9 brėžinys

Metano analizės proceso schema (GC metodas)

9 brėžinio komponentai

Turi būti naudojama 610 mm ilgio × 2,16 mm vidinio skersmens kolonėlė, užpildyta Porapak N, 180/300 μm (50/80 mešų), kuri prieš pradedant analizę bent 12 val. turi būti kondicionuojama nešančiosiomis dujomis 423 K (150 °C) temperatūroje.

Turi būti naudojama 13X tipo, 250/350 μm (45/60 mešų), 1220 mm ilgio × 2,16 mm vidinio skersmens kolonėlė, kuri prieš pradedant analizę bent 12 val. turi būti kondicionuojama nešančiosiomis dujomis 423 K (150 °C) temperatūroje.

Palaikyti kolonėlių ir vožtuvų pastovią temperatūrą, reikalingą analizatorius darbui, ir kondicionuoti kolonėles 423 K (150 °C) temperatūroje.

Pakankamo ilgio vamzdelis iš nerūdijančio plieno, maždaug 1 cm3 tūriui gauti.

Ėminiui į dujų chromatografą tiekti.

Turi būti naudojamas džiovintuvas su molekuliniu sietu vandeniui ir kitoms priemaišoms, kurių galėtų būti nešančiosiose dujose, šalinti.

Liepsnos jonizacinis detektorius (FID) metano koncentracijai matuoti.

Iš ėminio ėmimo maišo per SL, pavaizduotai 8 brėžinyje, paimtam ėminiui įpurkšti. Jo neveikusis tūris turi būti mažas, jis turi nepraleisti dujų ir pakelti temperatūrą iki 423 K (150 °C).

Pasirinkti tarp patikros dujų ir ėminio įleidimo bei srauto uždarymo.

Srautų parametrams sistemoje nustatyti.

Atitinkamai kuro (= nešančiųjų dujų), ėminio ir oro srautui reguliuoti.

Oro srautui į FID kontroliuoti.

Kontroliuoti atitinkamai kuro (= nešančiųjų dujų), ėminio ir oro srautui.

Sukepinto metalo filtrai, kurie siurblį ar prietaisą saugo nuo metalo nuodegų patekimo.

Ėminio srautui aplenkiamojoje grandinėje matuoti.

1.3.2.   Metano atskyriklio metodas (NMC, 10 brėžinys)

Atskyriklyje visi angliavandeniliai, išskyrus CH4, oksiduojami į CO2 ir H2O, taigi ėminiui perėjus NMC, FID detektorius aptinka tik CH4. Jei taikomas ėminio ėmimo į maišą metodas, SL turi būti įrengta srauto nukreipimo sistema (žr. 1.2 punkto 8 brėžinį), kuria srautas gali būti pakaitomis leidžiamas per metano atskyriklį ar jį aplenkiant, kaip tai parodyta 10 brėžinio viršutinėje dalyje. Matuojant NMHC, abi vertės (HC ir CH4) turi būti FID išmatuotos ir užregistruotos. Jei taikomas integravimo metodas, HSL1 (žr. 1.2 punkto 8 brėžinį) lygiagrečiai nuolatiniam FID turi būti įrengtas NMC, nuosekliai sujungtas su antruoju FID (žr. 1.2 punkto 8 brėžinį), kaip tai pavaizduota 10 brėžinio apatinėje dalyje. Matuojant NMHC, abi vertes (HC ir CH4) FID turi išmatuoti ir užrašyti.

Prieš pradedant darbą 600 K (327 °C) ar didesnėje temperatūroje turi būti nustatytas atskyriklio katalizinis poveikis CH4 ir C2H6, kai vandens kiekis yra būdingas išmetamųjų teršalų srautų sąlygoms. Bandymui paimtame išmetamųjų dujų sraute turi būti žinomi rasos taško temperatūra ir O2 lygis. Turi būti užrašomas santykinis FID atsakas į CH4 koncentraciją (žr. III priedo 5 priedėlio 1.8.2 punktą):

10 brėžinys

Metano analizės proceso naudojant metano atskyriklį (NMC) schema

10 brėžinio komponentai

Skirtas visiems angliavandeniliams, išskyrus metaną, oksiduoti.

Šildomas liepsnos jonizacinis detektorius (HFID) HC ir CH4 koncentracijoms matuoti. Temperatūra turi būti palaikoma nuo 453 K iki 473 K (nuo 180 °C iki 200 °C).

Pasirinkti tarp ėminio, nulio nustatymo ir patikros dujų. V1 yra identiškas 8 brėžinio V2.

Aplenkti NMC.

Balansuoti srautui tarp NMC ir aplenkiamosios grandinės.

Reguliuoti slėgiui ėminio ėmimo linijoje ir srautui į HFID. R1 yra identiškas 8 brėžinio R3.

Ėminio srautui aplenkiamojoje grandinėje matuoti. FL1 yra identiškas 8 brėžinio FL1.

2.   IŠMETAMŲJŲ DUJŲ PRASKIEDIMAS IR KIETŲJŲ DALELIŲ KIEKIO NUSTATYMAS

2.1.   Įvadas

Rekomenduojamos praskiedimo ir ėminių ėmimo sistemos detaliai apibūdintos 2.2, 2.3 bei 2.4 punktuose ir 11-22 brėžiniuose. Kadangi lygiaverčius rezultatus galima gauti taikant skirtingas konfigūracijas, nebūtina tiksliai atitikti šiuos brėžinius. Papildomai informacijai gauti ir komponentų sistemų funkcijoms koordinuoti galima naudoti papildomus komponentus, pvz., prietaisus, vožtuvus, solenoidinius vožtuvus, siurblius ir jungiklius. Kitų komponentų, kurie nėra būtini kai kurių sistemų tikslumui užtikrinti, gali ir nebūti, jei jų nenaudojimas paremtas geru inžineriniu sprendimu.

2.2.   Srauto dalies praskiedimo sistema

Praskiedimo sistema yra apibūdinta 11-19 brėžiniuose, ji taiko išmetamųjų teršalų srauto dalies praskiedimą. Išmetamųjų teršalų srauto padalijimas ir vėlesnis praskiedimo procesas gali būti vykdomas skirtingų tipų praskiedimo sistemose. Norint vėliau surinkti kietąsias daleles, visas praskiestų išmetamųjų teršalų srautas ar tik jo dalis leidžiami į kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemą (2.4 punkto 21 brėžinys). Pirmasis metodas vadinamas viso ėminių ėmimo tipu, antrasis metodas — dalies ėminio ėmimo tipu.

Skiedimo santykio apskaičiavimas priklauso nuo taikomos sistemos tipo. Rekomenduojami šie tipai:

Izokinetinės sistemos (11, 12 brėžiniai)

Taikant šias sistemas srautas, kuris patenka į tiekimo vamzdį, nustatomas pagal viso išmetamųjų dujų srauto greitį ir (ar) slėgį, todėl per ėminio ėmimo zondą turi tekėti nesutrikdytas ir vienodas išmetamųjų teršalų srautas. Tai paprastai pasiekiama išmetimo vamzdžio tiesiojoje dalyje prieš zondą įrengiant rezonatorių. Tokiu atveju padalijimo santykis apskaičiuojamas pagal lengvai išmatuojamus dydžius, pvz., pagal vamzdžių skersmenis. Pažymėtina, kad izokinetinis metodas taikomas tik srauto režimams suderinti, o ne dalelėms pagal jų dydį paskirstyti. Šis paskirstymas paprastai nėra būtinas, nes dalelės yra per daug mažos, kad galėtų sekti paskui dujų srautus.

Srauto reguliavimo sistemos, kai matuojama koncentracija (13-17 brėžiniai)

Taikant šias sistemas ėminys paimamas iš viso išmetamųjų dujų srauto reguliuojant praskiedimo oro srautą ir visą praskiestą išmetamųjų teršalų srautą. Skiedimo santykis nustatomas pagal bandymo dujų, pvz., CO2 ar NOx, paprastai esančių variklio išmetamosiose dujose, koncentracijas. Matuojama koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose ir praskiedimo ore, o koncentracija nepraskiestose išmetamosiose dujose gali būti išmatuota tiesiogiai arba nustatyta pagal kuro srautą ir anglies balanso lygtį, jei yra žinoma kuro sudėtis. Sistemos gali būti kontroliuojamos pagal apskaičiuotą skiedimo santykį (13, 14 brėžiniai) ar pagal srautą į tiekimo vamzdį (12, 13, 14 brėžiniai).

Srauto reguliavimo sistemos, kai matuojamas srautas (18, 19 brėžiniai)

Taikant šias sistemas ėminys paimamas iš viso išmetamųjų teršalų srauto nustatant praskiedimo oro srautą ir visą praskiestą išmetamųjų teršalų srautą. Skiedimo santykis nustatomas pagal dviejų srautų skirtumą. Būtina tiksliai kalibruoti debitmačius vieną pagal kitą, kadangi santykinis dviejų srautų dydis didesniems skiedimo santykiams (15 ir didesniems) gali duoti dideles paklaidas. Srautas reguliuojamas labai nesudėtingu būdu, praskiestų išmetamųjų dujų srautą laikant pastoviu ir prireikus keičiant praskiedimo oro srautą.

Taikant dalies srauto praskiedimo sistemas būtina kreipti dėmesį į tai, kad būtų išvengta potencialių problemų dėl kietųjų dalelių nuostolio tiekimo vamzdyje, užtikrinant, kad iš variklio išmetamųjų teršalų srauto būtų paimtas reprezentatyvus ėminys ir kad tiksliai būtų nustatytas padalijimo santykis. Aprašytose sistemose kreipiamas dėmesys į šias labai svarbias vietas.

11 brėžinys

Dalies srauto praskiedimo sistema su izokinetinio ėminių ėmimo zondu, kai yra imama dalis ėminio (SB reguliavimas)

Neapdorotos išmetamosios dujos tiekimo vamzdžiu TT iš išmetimo vamzdžio EP tiekiamos į praskiedimo tunelį DT naudojant izokinetinio ėminių ėmimo zondą ISP. Naudojant diferencinio slėgio relę DPT išmatuojamas slėgių skirtumas tarp slėgio išmetimo vamzdyje ir slėgio zondo įleidžiamojoje angoje. Šis signalas perduodamas srauto reguliatoriui FC1, kuris taip reguliuoja siurbiamąją orpūtę SB, kad zondo gale būtų nulinis slėgių skirtumas. Šiomis sąlygomis išmetamųjų dujų greičiai EP ir ISP yra vienodi ir srautas per ISP ir TT yra pastovi išmetamųjų dujų srauto dalis (padalijimas). Padalijimo santykį nulemia EP ir ISP skerspūvio plotai. Praskiedimo oro srautas matuojamas srauto matavimo įtaisu FM1. Skiedimo santykis apskaičiuojamas pagal praskiedimo oro srauto ir padalijimo santykio vertes.

12 brėžinys

Dalies srauto praskiedimo sistema su izokinetinio ėminių ėmimo zondu, kai yra imama dalis ėminio (PB reguliavimas)

Neapdorotos išmetamosos dujos tiekimo vamzdžiu TT iš išmetimo vamzdžio EP tiekiamos į praskiedimo tunelį DT naudojant izokinetinio ėminių ėmimo zondą ISP. Naudojant diferencinio slėgio relę DPT išmatuojamas slėgių skirtumas tarp slėgio išmetimo vamzdyje ir slėgio zondo įleidžiamojoje angoje. Šis signalas perduodamas srauto reguliatoriui FC1, kuris taip reguliuoja pučiamąją orpūtę PB, kad zondo gale būtų nulinis slėgių skirtumas. Šiam tikslui mažas kiekis praskiedimo oro, kurio srautas jau buvo išmatuotas srauto matavimo įtaisu FM1, nukreipiamas į TT per pneumatinę droseliavimo sklendę. Šiomis sąlygomis dujų greitis EP ir ISP yra vienodas srautas per ISP ir TT yra pastovi išmetamųjų dujų srauto dalis (padalijimas). Padalijimo santykį nulemia EP ir ISP skerspūvio plotai. Praskiedimo oras siurbiamąja orpūte siurbiamas per DT, ir srauto greitis DT įėjime matuojamas FM1. Skiedimo santykis apskaičiuojamas pagal praskiedimo oro srauto ir padalijimo santykio vertes.

13 brėžinys

Dalies srauto praskiedimo sistema, kai yra matuojama CO2 ar NOx koncentracija imant dalį ėminio

Neapdorotos išmetamosios dujos per ėminių ėmimo zondą SP ir tiekimo vamzdį TT iš išmetimo vamzdžio EP tiekiamos į praskiedimo tunelį DT. Išmetamųjų dujų analizatoriumi(-iais) EGA neapdorotose ir praskiestose išmetamosiose dujose bei praskiedimo ore matuojama bandymo dujų (CO2 ar NOx) koncentracija. Šie signalai perduodami į srauto reguliatorių FC2, kuris reguliuoja pučiamąją orpūtę PB ar siurbiamąją orpūtę SB, kad DT būtų palaikomas norimas išmetamųjų dujų padalijimas ir skiedimo santykis. Skiedimo santykis apskaičiuojamas pagal bandymo dujų koncentraciją neapdorotose išmetamosiose dujose, praskiestose išmetamosiose dujose ir praskiedimo ore.

14 brėžinys

Dalies srauto praskiedimo sistema, kai matuojama CO2 koncentracija, taikomas anglies kiekio balansas ir imamas visas ėminys

Neapdorotos išmetamosios dujos per ėminių ėmimo zondą SP ir tiekimo vamzdį TT iš išmetimo vamzdžio EP tiekiamos į praskiedimo tunelį DT. Išmetamųjų dujų analizatoriumi(-iais) EGA praskiestose išmetamosiose dujose bei praskiedimo ore matuojama CO2 koncentracija. CO2 ir degalų srauto GFUEL signalai perduodami į srauto reguliatorių FC2 ar į kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemos srauto regulaitorių FC3 (žr. 21 brėžinį). FC2 reguliuoja pučiamąją orpūtę PB, FC3 — ėminių ėmimo siurblį P (žr. 21 brėžinį), taip nustatydami srautą į sistemą ir iš jos, kad DT būtų galima palaikyti norimą išmetamųjų dujų padalijimą ir skiedimo santykį. Skiedimo santykis apskaičiuojamas pagal CO2 koncentraciją ir GFUEL taikant anglies balanso prielaidą.

15 brėžinys

Dalies srauto praskiedimo sistema, kai yra vienas Venturi, matuojama koncentracija ir imama dalis ėminio

Neapdorotos išmetamosios dujos per ėminių ėmimo zondą SP ir tiekimo vamzdį TT iš išmetimo vamzdžio EP tiekiamos į praskiedimo tunelį DT dėl neigiamo slėgio, kurį Venturi VN sukuria praskiedimo tunelyje. Dujų srautas per TT priklauso nuo kinetinės energijos mainų Venturi zonoje ir dėl to priklauso nuo dujų absoliučios temperatūros TT išėjime. Vadinasi, išmetamųjų dujų padalijimas tam tikram srautui tunelyje nėra pastovus, ir skiedimo santykis esant mažai apkrovai yra šiek tiek mažesnis nei esant didelei apkrovai. Išmetamųjų dujų analizatoriumi(-iais) EGA matuojama bandymo dujų (CO2 ar NOx) koncentracija neapdorotose išmetamosiose dujose, praskiestose išmetamosiose dujose ir praskiedimo ore, ir taip išmatuotų verčių pagrindu apskaičiuojamas skiedimo santykis.

16 brėžinys

Dalies srauto praskiedimo sistema, kai yra du Venturi ar dvi diafragmos, matuojama koncentracija ir imama dalis ėminio

Neapdorotos išmetamosios dujos per ėminių ėmimo zondą SP ir tiekimo vamzdį TT iš išmetimo vamzdžio EP tiekiamos į praskiedimo tunelį DT srauto dalikliu, kuriame yra diafragmų ar Venturi vamzdžių rinkinys. Pirmasis (FD1) yra įrengtas EP, antrasis (FD2) — TT. Papildomai reikalingi du slėgio reguliavimo vožtuvai (PCV1 ir PCV2), kurie palaikytų pastovų išmetamųjų dujų srauto padalijimą reguliuodami priešslėgį EP ir slėgį DT. PCV1 yra pasroviui nuo SP EP, PCV2 yra tarp pučiamosios orpūtės PB ir DT. Išmetamųjų dujų analizatoriumi(-iais) EGA matuojama bandymo dujų (CO2 ar NOx) koncentracija neapdorotose išmetamosiose dujose, praskiestose išmetamosiose dujose ir praskiedimo ore, ir taip išmatuotų verčių pagrindu apskaičiuojamas skiedimo santykis. Ji yra būtina tikrinant išmetamųjų dųjų padalijimą, ir gali būti panaudota nustatyti PCV1 ir PCV2, kad jie tiksliai dalytų srautą. Skiedimo santykis apskaičiuojamas pagal bandymo dujų koncentraciją.

17 brėžinys

Dalies srauto praskiedimo sistema, kai yra daugiavamzdis daliklis, matuojama koncentracija ir imama dalis ėminio

Neapdorotos išmetamosios dujos per ėminių ėmimo zondą SP ir tiekimo vamzdį TT iš išmetimo vamzdžio EP tiekiamos į praskiedimo tunelį DT srauto dalikliu FD3, kurį sudaro keletas vienodų matmenų (tokio pat skersmens, ilgio ir kreivio spindulio) vamzdžių, įrengtų EP. Išmetamosios dujos per vieną iš šių vamzdžių leidžiamos į DT, ir išmetamosios dujos per kitus vamzdžius leidžiamos per slopinamąją kamerą DC. Taigi išmetamųjų dujų padalijimą nustato bendras vamzdžių skaičius. Pastovaus padalijimo kontrolė reikalauja, kad tarp DC ir TT išėjimo slėgis, matuojamas diferencinio slėgio rele DPT, būtų lygus nuliui. Nulinis slėgio skirtumas pasiekiamas į DT prie TT išėjimo įpurškiant šviežio oro. Išmetamųjų dujų analizatoriumi(-iais) EGA matuojama bandymo dujų (CO2 ar NOx) koncentracija neapdorotose išmetamosiose dujose, praskiestose išmetamosiose dujose ir praskiedimo ore. Ji yra būtina tikrinant išmetamųjų dųjų padalijimą ir gali būti naudojama įpurškiamam šviežio oro srautui reguliuoti, kad būtų tiksliai kontroliuojamas padalijimas. Skiedimo santykis apskaičiuojamas pagal bandymo dujų koncentraciją.

18 brėžinys

Dalies srauto praskiedimo sistema, kai yra reguliuojamas srautas ir imamas visas ėminys

Neapdorotos išmetamosios dujos per ėminių ėmimo zondą SP ir tiekimo vamzdį TT iš išmetimo vamzdžio EP tiekiamos į praskiedimo tunelį DT. Visas srautas per tunelį reguliuojamas srauto reguliatoriumi FC3 ir kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemos ėminio ėmimo siurbliu P (žr. 18 brėžinį). Norint gauti norimą išmetamųjų dujų srauto padalinimą, praskiedimo oro srautas reguliuojamas srauto reguliatoriumi FC2, kuris gali kaip valdymo signalus naudoti GEXHW, GAIRW ar GFUEL. Ėminio srautas į DT yra skirtumas tarp viso srauto ir praskiedimo oro srauto. Praskiedimo oro srautas matuojamas srauto matavimo įtaisu FM1, visas srautas — kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemos srauto matavimo įtaisu FM3 (žr. 21 brėžinį). Skiedimo santykis apskaičiuojamas pagal šiuos du srautus.

19 brėžinys

Dalies srauto praskiedimo sistema, kai yra reguliuojamas srautas ir imama dalis ėminio

Neapdorotos išmetamosios dujos per ėminių ėmimo zondą SP ir tiekimo vamzdį TT iš išmetimo vamzdžio EP tiekiamos į praskiedimo tunelį DT. Išmetamųjų dujų padalijimas ir srautas į DT yra kontroliuojami srauto reguliatoriumi FC2, kuris nustato atitinkamai pučiamosios orpūtės PB ir siurbiamosios orpūtės SB srautus (ar greičius). Tai yra įmanoma, nes ėminys, paimtas kietųjų dalelių ėminio ėmimo sistema, grąžinamas į DT. FC2 kaip valdymo signalus galima naudoti GEXHW, GAIRW ar GFUEL. Praskiedimo oro srautas yra matuojamas srauto matavimo įtaisu FM1, visas srautas — srauto matavimo įtaisu FM2. Skiedimo santykis apskaičiuojamas pagal šiuos du srautus.

2.2.1.   11-19 brėžinių komponentai

EP: išmetimo vamzdis

Išmetimo vamzdis gali būti izoliuotas. Rekomenduojamas išmetimo vamzdžio storio ir skersmens santykis yra 0,015 ar mažesnis, kad būtų mažesnė šiluminė inercija. Naudojamų lanksčiųjų vamzdžio dalių ilgis turi apribotas 12 kartų didesniu kaip vamzdžio skersmuo ilgiu ar mažesniu ilgiu. Sulenkimų turi būti kiek įmanoma mažiau, kad būtų sumažintas nusėdimas dėl inercijos. Jei sistema turi bandomojo stendo duslintuvą, duslintuvas taip pat gali būti izoliuotas.

Jei sistema izokinetinė, tai bent per 6 skersmens ilgius iki zondo viršaus ir tris skersmens ilgius pasroviui nuo jos išmetimo vamzdis turi būti be alkūnių, sulenkimų ir staigių skersmens pokyčių. Dujų greitis ėminių ėmimo zonoje turi būti didesnis kaip 10 m/s, išskyrus tuščiosos eigos režimą. Išmetamųjų dujų slėgio svyravimai vidutiniškai turi būti ne didesni kaip ± 500 Pa. Visos priemonės, skirtos slėgio svyravimams sumažinti, išskyrus ant važiuoklės įrengiamą išmetimo sistemą (įskaitant duslintuvą ir papildomo apdorojimo įtaisus), turi nekeisti variklio darbo ir nebūti kietųjų dalelių nusėdimo priežastimi.

Sistemoms be izokinetinio ėminių ėmimo zondo tiesųjį vamzdį rekomenduojama turėti per 6 skersmens ilgius iki zondo viršaus ir tris skersmens ilgius pasroviui nuo jo.

SP: ėminių ėmimo zondas (10, 14, 15, 16, 18, 19 brėžiniai)

Mažiausias vidinis skersmuo turi būti 4 mm. Mažiausias išmetimo vamzdžio ir zondo skersmens santykis turi būti 4. Zondas turi būti atviru galu prieš srovę nukreiptas vamzdis, esantis vienoje ašyje su išmetimo vamzdžio vidurio linija, ar dauginių skylių zondas, kaip apibūdinta SP1 1.2.1 punkte 5 brėžinyje.

ISP: izokinetinio ėminių ėmimo zondas (11, 12 brėžiniai)

Izokinetinio ėminių ėmimo zondas turi būti nukreiptas prieš srovę ir įrengtas vienoje ašyje su išmetimo vamzdžio vidurio linija toje jo vietoje, kuri atitinka EP punkte aprašytas sąlygas, ir turėti konstrukciją, užtikrinančią proporcingąjį neapdorotų išmetamųjų dujų srauto ėminį. Mažiausias vidinis skersmuo turi būti lygus 12 mm.

Izokinetiniam išmetamųjų teršalų srauto padalijimui būtina turėti reguliavimo sistemą, kuri tarp EP ir ISP palaikytų nulinį slėgių skirtumą. Šiomis sąlygomis išmetamųjų dujų greičiai EP ir ISP yra tokie pat, ir masės srautas per ISP sudaro pastovią išmetamųjų dujų srauto dalį. ISP turi būti sujungtas su diferencinio slėgio rele DPT. Nulinis slėgių tarp EP ir ISP skirtumas kontroliuojamas srauto reguliatoriumi FC1.

FD1, FD2: srauto daliklis (16 brėžinys)

Norint gauti proporcingąjį natūralių išmetamųjų dujų ėminį, atitinkamai išmetimo vamzdyje EP ir tiekimo vamzdyje TT įrengiamas Venturi vamzdžių ar diafragmų rinkinys. Reikia turėti reguliavimo sistemą, sudarytą iš dviejų slėgio reguliavimo vožtuvų PCV1 ir PCV2, kad srautas būtų proporcingai padalytas kontroliuojant slėgį EP ir DT.

FD3: srauto daliklis (17 brėžinys)

Išmetamųjų dujų proporcingajam ėminiui gauti išmetimo vamzdyje EP įrengiamas vamzdžių rinkinys (dauginių vamzdžių blokas). Vienu iš vamzdžių išmetamosios dujos tiekiamos į praskiedimo tunelį DT, kitais vamzdžiais išmetamosios dujos patenka į slopinimo kamerą DC. Turi būti vienodi vamzdžių matmenys (tas pat skersmuo, ilgis, kreivio spindulys), kadangi išmetamųjų dujų srauto padalijimas priklauso nuo bendrojo vamzdžių skaičiaus. Norint srautą proporcingai padalyti, reikia turėti reguliavimo sistemą, kuri tarp dauginių vamzdžių bloko įėjimo į DC ir vamzdžio išėjimo į TT palaikytų nulinį slėgių skirtumą. Šiomis sąlygomis išmetamųjų dujų greičiai EP ir FD3 yra proporcingi, ir srautas į TT sudaro pastovią išmetamųjų dujų srauto dalį. Šie du taškai turi būti sujungti su diferencinio slėgio rele DPT. Nulinis slėgių tarp EP ir ISP skirtumas kontroliuojamas srauto reguliatoriumi FC1.

EGA: išmetamųjų dujų analizatorius (13, 14, 15, 16, 17 brėžiniai)

Gali būti naudojami CO2 ar NOx analizatoriai (taikant anglies balanso metodą — tik CO2 analizatorius). Analizatoriai turi būti kalibruojami kaip ir išmetamųjų dujų analizatoriai. Koncentracijos skirtumui nustatyti galima naudoti vieną analizatorių arba kelis. Matavimo sistemų tikslumas turi būti toks, kad GEDFW, i būtų nustatomas ± 4 % tikslumu.

TT: tiekimo vamzdis (11-19 brėžiniai)

Tiekimo vamzdis:

Jei vamzdžio ilgis yra 1 m ar mažesnis, jis turi būti izoliuotas medžiaga, kurios didžiausias šilumos laidumas būtų 0,05 W/(m ×K), ir kurios radialinis izoliuojančio sluoksnio storis atitiktų zondo skersmenį. Jei vamzdis ilgesnis kaip 1 m, jis turi būti izoliuojamas ir šildomas, kad sienelių temperatūra būtų ne mažesnė kaip 523 K (250 °C).

DPT: diferencinio slėgio relė (11, 12, 17 brėžiniai)

Diferencinio slėgio relė turi turėti ± 500 Pa arba mažesnį diapazoną.

FC1: srauto reguliatorius (11, 12, 17 brėžiniai)

Izokinetinėse sistemose (11, 12 brėžiniai) srauto reguliatorius yra būtinas palaikyti nuliniam slėgių skirtumui tarp EP ir ISP. Nustatyti reguliatorių galima:

Jei naudojama slėgio kontrolės sistema, reguliavimo kontūro liekamoji paklaida turi būti ne didesnė kaip ± 3 Pa. Slėgio svyravimai praskiedimo tunelyje vidutiniškai turi būti ne didesni kaip ± 250 Pa.

Išmetamųjų dujų srautą proporcingai padalijant dauginių vamzdžių sistemoje (17 brėžinys) srauto reguliatorius reikalingas palaikyti nuliniam slėgių skirtumui tarp dauginių vamzdžių bloko išėjimo ir TT išėjimo. Nustatoma reguliuojant TT išėjime į DT įpurškiamo šviežio oro srautą.

PCV1, PCV2: slėgio reguliavimo vožtuvas (16 brėžinys)

Proporcingam srauto padalijimui dviejų Venturi ar dviejų diafragmų sistemoje reikia turėti du slėgio reguliavimo vožtuvus, kurių vienas reguliuotų priešslėgį EP, kitas — slėgį DT. Vožtuvai EP turi būti įrengti pasroviui nuo SP ir tarp PB ir DT.

DC: slopinimo kamera (17 brėžinys)

Dauginių vamzdžių bloko išėjime turi būti įrengta slopinimo kamera, kuri mažintų slėgio svyravimus išmetimo vamzdyje EP.

VN: Venturi (15 brėžinys)

Venturi praskiedimo tunelyje DT yra įrengtas tam, kad tiekimo vamzdžio TT išėjimo srityje būtų sukurtas neigiamas slėgis. Dujų srautas per TT nustatomas pagal kinetinės energijos mainus Venturi zonoje ir iš esmės yra proporcingas pučiamosios orpūtės PB srautui, tokiu būdu užtikrinamas pastovus skiedimo santykis. Kadangi mainus kinetine energija veikia temperatūra TT išėjime ir slėgio tarp EP ir DT skirtumas, tikrasis skiedimo santykis esant mažai apkrovai yra šiek tiek mažesnis, palyginti su didele apkrova.

FC2: srauto reguliatorius (13, 14, 18, 19 brėžiniai, pasirinktinai)

Gali būti naudojamas srauto reguliatorius, kuris reguliuotų pučiamosios orpūtės PB ir (ar) siurbiamosios orpūtės SB srautą. Jį galima jungti prie išmetamųjų dujų srauto, įsiurbiamojo oro ar kuro srauto signalų ir (ar) prie CO2 ar NOx diferencinių signalų. Tiekiant suslėgtąjį orą (18 brėžinys), FC2 tiesiogiai reguliuoja oro srautą.

FM1: srauto matavimo įtaisas (11, 12, 18, 19 brėžiniai)

Dujų skaitiklis ar kitas prietaisas praskiedimo oro srautui matuoti. FM1 nėra būtinas, jei pučiamoji orpūtė PB yra sukalibruota srautui matuoti.

FM2: srauto matavimo įtaisas (19 brėžinys)

Dujų skaitiklis ar kitas prietaisas praskiestų išmetamųjų dujų srautui matuoti. FM2 nėra būtinas, jei siurbiamoji orpūtė SB yra sukalibruota srautui matuoti.

PB: pučiamoji orpūtė (11, 12, 13, 14, 15, 16, 19 brėžiniai)

Praskiedimo oro srautui reguliuoti PB gali būti prijungta prie srauto reguliatorių FC1 ar FC2. PB nereikalinga, jei naudojama droselinė sklendė. Sukalibruota PB gali būti naudojama praskiedimo oro srautui matuoti.

SB: siurbiamoji orpūtė (11, 12, 13, 16, 17, 19 brėžiniai)

Tik dalies ėminio ėmimo sistemoms. Sukalibruota SB gali būti naudojama praskiestų išmetamųjų dujų srautui matuoti.

DAF: praskiedimo oro filtras (11-19 brėžiniai)

Praskiedimo orą rekomenduojama filtruoti ir praleisti pro aktyvuotąsias anglis, kad būtų pašalinti ore esantys angliavandeniliai. Variklio gamintojo prašymu praskiedimo oro ėminys fono kietųjų dalelių lygiui nustatyti turi būti imamas laikantis geros inžinerinės praktikos, kad vėliau fono koncentracijos vertę būtų galima atimti iš praskiestose išmetamosiose dujose nustatytos koncentracijos vertės.

DT: praskiedimo tunelis (11-19 brėžiniai)

Praskiedimo tunelis:

Variklio išmetamieji teršalai turi būti gerai sumaišyti su praskiedimo oru. Pradedant eksploatuoti dalies ėminio ėmimo sistemą sumaišymo kokybė turi būti tikrinama darant tunelio CO2 profilį, varikliui dirbant (bent keturiuose vienodu atstumu išdėstytuose matavimo taškuose). Jei būtina, galima naudoti maišymo diafragmą.

Pastaba.

Jei apie praskiedimo tunelį DT aplinkos temperatūra yra mažesnė kaip 293 K (20 °C), reikia imtis atsargumo priemonių, kad būtų išvengta kietųjų dalelių nuostolių ant šaltų praskiedimo tunelio sienų. Todėl rekomenduojama tunelį šildyti ir/ar izoliuoti neperžengiant anksčiau nurodytų ribų.

Esant didelei variklio apkrovai, tuneliui aušinti galima naudoti nekenksmingas aušinimo priemones, pvz., sukamąjį ventiliatorių, ir aušinama tol, kol aušinimo terpės temperatūra nebus mažesnė kaip 293 K (20 °C).

HE: šilumokaitis (16, 17 brėžiniai)

Šilumokaitis turi būti pakankamo galingumo, kad įsiurbiamosios orpūtės SB įleidžiamojoje angoje būtų galima palaikyti temperatūrą, lygią bandymo metu naudojamai vidutinei darbo temperatūrai ± 11 K.

2.3.   Viso srauto praskiedimo sistema

20 brėžinyje pavaizduota praskiedimo sistema pagrįsta viso išmetamųjų teršalų srauto praskiedimu taikant pastovaus tūrio ėminio ėmimo (Constant Volume Sampling) koncepciją. Turi būti išmatuotas visas išmetamųjų dujų ir praskiedimo oro mišinio tūris. Galima naudoti PDP ar CFV sistemą.

Praskiestų išmetamųjų dujų ėminys leidžiamas į kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemą (2.4 punktas ir 21 bei 22 brėžiniai), kurioje surenkamos kietosios dalelės. Jei tai daroma tiesiogiai, toks būdas vadinamas viengubu praskiedimu. Jei ėminys antrinio praskiedimo tunelyje dar kartą skiedžiamas, tai vadinama dvigubu praskiedimu. Šis metodas yra naudingas, jei filtro paviršiaus temperatūra po vieno praskiedimo neatitinka jai keliamų reikalavimų. Nors būdama iš dalies praskiedimo sistema, dvigubo praskiedimo sistema 2.4 punkte ir 22 brėžinyje aprašyta apibūdinta kaip kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemos modifikacija, kadangi dauguma jos ir tipinės ėminių ėmimo sistemos dalių yra tokios pat.

20 brėžinys

Viso srauto praskiedimo sistema

Visas neapdorotų išmetamųjų dujų srautas praskiedimo tunelyje DT maišomas su praskiedimo oru. Praskiestų išmetamųjų dujų srautas matuojamas tūriniu siurbliu PDP (Positive Displacement Pump) ar ribinio srauto Venturi CFV (Critical Flow Venturi). Proporcingam kietųjų dalelių ėminiui imti ar srautui nustatyti gali būti naudojamas šilumokaitis HE ar elektroninis srauto kompensavimas EFC (Electronic Flow Compensation). Kadangi kietųjų dalelių masė nustatoma visame praskiestųjų išmetamųjų dujų sraute, apskaičiuoti skiedimo santykio nereikia.

2.3.1.   20 brėžinio komponentai

EP: išmetimo vamzdis

Išmetimo vamzdžio ilgis nuo variklio išmetimo kolektoriaus išėjimo, turbokompresoriaus išėjimo ar nuo papildomo apdorojimo įtaiso iki praskiedimo tunelio turi būti ne didesnis kaip 10 m. Jei išmetamojo vamzdžio ilgis pasroviui nuo išmetimo kolektoriaus, turbokompresoriaus išėjimo ar nuo papildomo apdorojimo įtaiso yra didesnis kaip 4 m, tuomet visi vamzdžiai, ilgesni kaip 4 m, turi būti izoliuoti, išskyrus linijoje įrengtą dūmų matuoklį, jei naudojamas. Radialinis izoliacijos storis turi būti bent 25 mm. Izoliavimo medžiagos šiluminio laidumo, išmatuoto esant 673 K, vertė turi būti ne didesnė kaip 0,1 W/(m×K). Norint, kad išmetimo vamzdžio terminė inercija būtų mažesnė, rekomenduojama naudoti išmetimo vamzdžius, kurių storio ir skersmens santykis būtų 0,015 ar mažesnis. Lanksčiųjų vamzdžio dalių naudojimas turi būti apribotas 12 kartų didesniu kaip vamzdžio skersmuo ilgiu ar mažesniu ilgiu.

PDP: tūrinis siurblys

PDP matuoja visą praskiestų išmetamųjų dujų srautą pagal siurblio apsisukimų skaičių ir siurblio našumą. PDP ar praskiedimo oro tiekimo sistema turi dirbtinai nemažinti išmetimo sistemos priešslėgio. Statinis išmetamųjų dujų priešslėgis, išmatuotas veikiant PDP sistemai, turi būti lygus statiniam slėgiui, išmatuotam neprijungus PDP ± 1, 5 kPa, kai variklio apsisukimų dažnio ir apkrovos sąlygos yra vienodos. Dujų mišinio temperatūra prieš pat PDP turi būti lygi bandymo eigoje matuojamai vidutinei darbo temperatūrai ± 6 K, kai netaikomas srauto kompensavimas. Srauto kompensavimą galima taikyti tik tuo atveju, kai temperatūra PDP įėjime yra ne didesnė kaip 323 K (50 °C).

CFV: ribinio srauto Venturi

CFV matuoja visą praskiestų išmetamųjų dujų srautą, jį palaikydamas soties sąlygomis (kritinis srautas). Statinis išmetamųjų dujų priešslėgis, išmatuotas veikiant CFVP sistemai, turi būti lygus statiniam slėgiui, išmatuotam neprijungus CFV ± 1, 5 kPa, kai variklio apsisukimų dažnio ir apkrovos sąlygos yra vienodos. Dujų mišinio temperatūra prieš pat CFV turi būti lygi darant bandymą matuojamai vidutinei darbo temperatūrai ± 11 K, kai netaikomas srauto kompensavimas.

HE: šilumokaitis (pasirinktinai, jei taikomas EFC)

Šilumokaitis turi būti pakankamo galingumo, kad galėtų užtikrinti reikalaujamų ribų, kurios nurodytos anksčiau, temperatūrą.

EFC: elektroninis srauto kompensavimas (pasirinktinai, jei naudojamas HE)

Jei PDP ar CFV įėjime temperatūra nėra palaikoma pagal anksčiau nurodytas ribas, tai nepertraukiamam srauto matavimui ir proporcingojo ėminių ėmimo kietųjų dalelių sistemoje kontrolei reikalinga srauto kompensavimo sistema. Šiuo tikslu nepertraukiamai matuojamo srauto signalai naudojami atitinkamai koreguoti ėminio srautui per kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemos kietųjų dalelių filtrus (žr. 2.4 punktą ir 21, 22 brėžinius).

DT: praskiedimo tunelis

Praskiedimo tunelis:

Variklio išmetamieji teršalai turi būti nukreipti pasroviui toje vietoje, kur jie patenka į praskiedimo tunelį, ir gerai sumaišyti.

Taikant viengubą praskiedimą ėminys iš praskiedimo tunelio tiekiamas į kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemą (2.4 punktas, 21 brėžinys). PDP ar CFV pralaidumas turi būti pakankamas, kad prieš pat pirminį kietųjų dalelių filtrą praskiestų išmetamųjų dujų temperatūra būtų mažesnė kaip 325 K (52 °C) ar jai lygi.

Jei taikomas dvigubas praskiedimas, ėminys iš praskiedimo tunelio yra tiekiamas į antrinio praskiedimo tunelį, kuriame jis papildomai skiedžiamas ir po to leidžiamas per ėminių ėmimo filtrus (2.4 punktas, 22 brėžinys). PDP ar CFV pralaidumas turi būti pakankamas, kad ėminių ėmimo zonoje praskiesto išmetamųjų dujų srauto temperatūra būtų mažesnė kaip 464 K (191 °C) ar jai lygi. Antrinio praskiedimo sistema turi tiekti pakankamą antrinio praskiedimo oro kiekį, kad prieš pat pirminį kietųjų dalelių filtrą dvigubai praskiesto išmetamųjų dujų srauto temperatūra būtų mažesnė kaip 325 K (52 °C) ar jai lygi.

DAF: praskiedimo oro filtras

Praskiedimo orą rekomenduojama filtruoti ir perleisti per aktyvintąsias anglis, kad būtų pašalinti ore esantys angliavandeniliai. Variklio gamintojo prašymu praskiedimo oro ėminys fono kietųjų dalelių lygiui nustatyti turi būti imamas laikantis geros inžinerinės praktikos, kad vėliau fono koncentracijos vertę būtų galima atimti iš praskiestose išmetamosiose dujose nustatytos koncentracijos vertės.

PSP: kietųjų dalelių ėminio ėmimo zondas

Zondas yra pagrindinė kietųjų dalelių tiekimo vamzdžio PTT dalis ir:

2.4.   Kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistema

Kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistema reikalinga kietosioms dalelėms ant kietųjų dalelių filtro rinkti. Viso ėminio ėmimo ir dalies srauto praskiedimo atveju, kai per filtrus leidžiamas visas praskiestų išmetamųjų teršalų ėminys, praskiedimo (2.2 punktas, 14, 18 brėžiniai) ir ėminio ėmimo sistema paprastai sudaro vientisą bloką. Dalies ėminio ėmimo ir dalies srauto ar viso srauto praskiedimo atveju, kai per filtrus perleidžiama tik dalis praskiesto išmetamųjų teršalų srauto, praskiedimo (2.2 punktas, 11, 12, 13, 15, 16, 17, 19 brėžiniai; 2.3 punktas, 20 brėžinys) ir ėminio ėmimo sistemos paprastai sudaro atskirus blokus.

Šioje direktyvoje viso srauto praskiedimo sistemos dvigubo praskiedimo sistema (22 brėžinys) laikoma tam tikra tipinės kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemos, pavaizduotos 21 brėžinyje, modifikacija. Dvigubo praskiedimo sistemą sudaro visos svarbiausios kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemos dalys, pvz., filtro laikikliai ir ėminių ėmimo siurblys, ir ji dar turi tam tikrų praskiedimo sistemos ypatumų, pvz., praskiedimo oro tiekimas ir antrinis praskiedimo tunelis.

Rekomenduojama ėminio siurblio neišjungti visą bandymo laiką, kad reguliavimo kontūrai nebūtų kokiu nors būdu veikiami. Taikant vieno filtro metodą reikia naudoti aplenkimo sistemą, kad ėminys per jo ėmimo filtrą galėtų būti nukreiptas norimu laiku. Šis jungimo įtaka reguliavimo kontūrams turi būti kiek įmanoma sumažinta.

21 brėžinys

Kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistema

Ėminio ėmimo siurblys P per kietųjų dalelių ėminio ėmimo zondą PSP ir kietųjų dalelių tiekimo vamzdį PTT ima praskiestų išmetamųjų dujų ėminį iš dalies srauto ar viso srauto praskiedimo sistemos praskiedimo tunelio DT. Ėminys praleidžiamas pro filtro laikiklį(-ius) FH, kuriame(-iuose) yra kietųjų dalelių ėminio ėmimo filtrai. Ėminio srautas reguliuojamas srauto reguliatoriumi FC3. Jei taikomas elektroninis srauto kompensavimas EFC (žr. 20 brėžinį), praskiestų išmetamųjų dujų srautas panaudojamas kaip FC3 valdymo signalas.

22 brėžinys

Dvigubo praskiedimo sistema (tik viso srauto sistema)

Praskiestų išmetamųjų dujų ėminys iš viso srauto praskiedimo sistemos praskiedimo tunelio DT per kietųjų dalelių ėminių ėmimo zondą PSP ir kietųjų dalelių tiekimo vamzdį PTT tiekiamas į antrinio praskiedimo tunelį SDT, kuriame ėminys skiedžiamas dar kartą. Toliau ėminys perleidžiamas per filtro laikiklį(-ius) FH, kuriame(-iuose) yra kietųjų dalelių ėminio ėmimo filtrai. Praskiedimo oro srautas paprastai yra pastovus, tuo tarpu ėminio srautas reguliuojamas srauto reguliatoriumi FC3. Jei taikomas elektroninis srauto kompensavimas EFC (žr. 20 brėžinį), visas praskiestų išmetamųjų dujų srautas panaudojamas kaip FC3 valdymo signalas.

2.4.1.   21 ir 22 brėžinių komponentai

PTT: kietujų dalelių tiekimo vamzdis (21, 22 brėžiniai)

Kietųjų dalelių tiekimo vamzdžio ilgis turi būti ne didesnis kaip 1 020 mm ir turi būti mažinamas, kai tik tai yra įmanoma. Atitinkamais atvejais (t. y. dalies srauto praskiedimo dalies ėminio ėmimo sistemoms ir viso srauto praskiedimo sistemoms) turi būti įtrauktas ėminio ėmimo zondo (atitinkamai SP, ISP, PSP, žr. 2.2 ir 2.3 punktus) ilgis.

Matmenys taikomi:

Tiekimo vamzdis:

SDT: antrinio praskiedimo tunelis (22 brėžinys)

Antrinio praskiedimo tunelio skersmuo turi būti bent 75 mm, ir jis turi būti pakankamo ilgio, kad dvigubai praskiesto ėminio buvimo tunelyje trukmė būtų bent 0,25 s. Pirminio filtro laikiklis FH turi būti įrengtas ne toliau kaip 300 mm nuo antrinio praskiedimo tunelio SDT išleidžiamosios angos.

Antrinio praskiedimo tunelis:

FH: filtro laikiklis(-iai) (21, 22 brėžiniai)

Pirminis ir atsarginis filtrai gali būti viename korpuse ar atskiruose korpusuose. Turi atitikti III priedo 4 priedėlio 4.1.3 punkto reikalavimus.

Filtro laikiklis(-iai):

P: ėminių ėmimo siurblys (21, 22 brėžiniai)

Jei netaikomas srauto koregavimas FC3, kietųjų dalelių ėminio ėmimo siurblys turi būti pakankamai toli nuo tunelio, kad būtų palaikoma pastovi (± 3 K) įleidžiamų dujų temperatūra.

DP: praskiedimo oro siurblys (22 brėžinys)

Praskiedimo oro siurblys turi būti tokioje vietoje, kad tiekiamo antrinio praskiedimo oro temperatūra būtų 298 K ± 5 K (25 °C ± 5 °C), jei praskiedimo oras nėra iš anksto šildomas.

FC3: srauto reguliatorius (21, 22 brėžiniai)

Srauto reguliatorius reikalingas kietųjų dalelių srautui kompensuoti dėl temperatūros ir priešslėgio svyravimų ėminio kelyje, jei nėra kitų priemonių. Srauto reguliatorius yra būtinas, jei taikomas elektroninis srauto kompensavimas EFC (žr. 20 brėžinį).

FM3: srauto matavimo įtaisas (21, 22 brėžiniai)

Dujų skaitiklis ar prietaisas kietųjų dalelių srautui matuoti turi būti įrengtas pakankamai toli nuo ėminio ėmimo siurblio P, kad įleidžiamų dujų temperatūra būtų pastovi (± 3 K), jei netaikomas srauto koregavimas su FC3.

FM4: srauto matavimo įtaisas (22 brėžinys)

Dujų skaitiklis ar prietaisas kietųjų dalelių srautui matuoti turi būti įrengtas taip, kad įleidžiamų dujų temperatūra būtų 298 K ± 5 K (25 °C ± 5 °C).

BV: rutulinis vožtuvas (pasirinktinai)

Rutulinio vožtuvo vidinis skersmuo turi būti ne mažesnis kaip kietųjų dalelių tiekimo vamzdžio PTT vidinis skersmuo, ir jungimo laikas trumpesnis kaip 0,5 sekundės.

Pastaba.

Jei apie PSP, PTT, SDT ir FH aplinkos temperatūra yra mažesnė kaip 293 K (20 °C), reikia imtis atsargumo priemonių, kad būtų išvengta kietųjų dalelių nuostolių ant šaltų šių dalių sienelių. Todėl rekomenduojama šias dalis šildyti ir/arba izoliuoti pagal atitinkamuose aprašymuose nurodytas ribas. Be to, rekomenduojama, kad imant ėminį temperatūra prieš filtrą būtų ne mažesnė kaip 293 K (20 °C).

Esant didelei variklio apkrovai, tuneliui aušinti galima naudoti nekenksmingas aušinimo priemones, pvz., sukamąjį ventiliatorių, ir aušinama tol, kol aušinamos terpės temperatūra bus mažesnė kaip 293 K (20 °C).

3.   DŪMINGUMO NUSTATYMAS

3.1.   Įvadas

bei 3.3 punktuose ir 23 bei 24 brėžiniuose detaliai apibūdintos rekomenduojamos dūmų matuoklių sistemos. Kadangi lygiaverčius rezultatus galima gauti taikant skirtingas konfigūracijas, nebūtina tiksliai atitikti 23 ir 24 brėžinius. Papildomai informacijai gauti ir komponentų sistemų funkcijoms koordinuoti galima naudoti papildomus komponentus, pvz., prietaisus, vožtuvus, solenoidinius vožtuvus, siurblius ir jungiklius. Kitų komponentų, kurie nėra būtini kai kurių sistemų tikslumui užtikrinti, gali ir nebūti, jei jų nenaudojimas paremtas geru inžineriniu sprendimu.

Matavimo principas yra toks: šviesa sklinda per tiriamų dūmų tam tikro ilgio sluoksnį ir terpės neskaidrumo savybėms įvertinti matuojama krintančios šviesos, kuri pasiekia imtuvą, dalis. Kaip dūmingumas matuojamas, priklauso nuo aparatūros konstrukcijos, ir tai galima daryti išmetimo vamzdyje (linijinis viso srauto dūmų matuoklis), išmetimo vamzdžio gale (galinis viso srauto dūmų matuoklis) ar imant ėminį iš išmetimo vamzdžio (dalies srauto dūmų matuoklis). Prietaiso gamintojas turi pateikti dūmų matuoklio optinio kelio ilgį, kad pagal neskaidrumo signalo vertę būtų galima nustatyti šviesos sugerties koeficientą.

3.2.   Viso srauto dūmų matuoklis

Galima naudoti dviejų pagrindinių tipų viso srauto dūmų matuoklius (23 brėžinys). Jei tai linijinis dūmų matuoklis, matuojamas viso išmetamųjų dujų kamuolio neskaidrumas. Šio tipo dūmų matuoklių tikrasis optinio kelio ilgis priklauso nuo dūmų matuoklio konstrukcijos.

Jei tai galinis dūmų matuoklis, viso išmetamųjų teršalų kamuolio neskaidrumas matuojamas kamuoliui išeinant iš išmetimo vamzdžio. Šio tipo dūmų matuoklių tikrasis optinio kelio ilgis priklauso nuo išmetimo vamzdžio konstrukcijos ir atstumo tarp išmetimo vamzdžio galo ir dūmų matuoklio.

23 brėžinys

Viso srauto dūmų matuoklis

3.2.1.   23 brėžinio komponentai

EP: išmetimo vamzdis

Jei tai linijinis dūmų matuoklis, išmetimo vamzdžio skersmuo turi būti vienodas dalyje, kurios ilgis būtų 3 vamzdžio skersmens ilgiai prieš matavimo zoną ir už jos. Jei skersmuo matavimo zonoje yra didesnis kaip išmetimo vamzdžio skersmuo, rekomenduojamas prieš matavimo zoną palaipsniui siaurėjantis išmetimo vamzdis.

Jei tai galinis dūmų matuoklis, paskutinės 0,6 m ilgio vamzdžio dalies skerspjūvis turi būti apvalus ir neturėti alkūnių ir sulenkimų. Išmetimo vamzdžio galas turi būti tiesiai nupjautas. Dūmų matuoklis turi būti įrengtas per dūmų kamuolio vidurį 25 ± 5 mm atstumu nuo išmetimo vamzdžio galo.

OPL: optinio kelio ilgis

Dūmų aptemdyto optinio kelio nuo dūmų matuoklio šviesos šaltinio iki imtuvo ilgis, prireikus pataisytas nevienalytiškumo dėl tankio gradiento ir pakraščio reiškinio įtakai pašalinti. Optinio kelio ilgį turi pateikti prietaiso gamintojas, atsižvelgdamas į bet kokias priemones nuo aprūkimo (pvz., prapūtimo oras). Jei optinio kelio ilgis nežinomas, jis turi būti nustatytas pagal ISO IDS 1161411.6.5 punktą. Norint teisingai nustatyti optinio kelio ilgį, mažiausias išmetamųjų dujų greitis turi būti 20 m/s.

LS: šviesos šaltinis

Kaip šviesos šaltinis naudojama kaitinimo lempa, kurios spalvos temperatūra yra diapazone nuo 2 800 K iki 3 250 K, ar žalią šviesą skleidžiantis šviesos diodas (LED), kurio didžiausias šviesos našumas būtų diapazone nuo 550 nm iki 570 nm. Šviesos detektorius nuo aprūkimo turi būti apsaugotas tokiomis priemonėmis, kurių įtaka optinio kelio ilgiui būtų ne didesnė nei leidžia gamintojo specifikacijos.

LD: šviesos detektorius

Kaip detektorius naudojamas fotoelementas ar fotodiodas (prireikus turintis filtrą). Jei šviesos šaltinis yra kaitinamoji lempa, imtuvo didžiausias spektrinis atsakas turi būti panašus į žmogaus akies fotopiko kreivę (didžiausias atsakas diapazone nuo 550 nm iki 570 nm, ir trumpesnėms kaip 430 nm bei ilgesnėms kaip 680 nm ilgio bangoms yra mažesnis kaip 4 % šio didžiausio atsako vertės). Šviesos detektorius nuo aprūkimo turi būti apsaugotas tokiomis priemonėmis, kurių įtaka optinio kelio ilgiui būtų ne didesnė nei leidžia gamintojo specifikacijos.

CL: kolimavimo lęšis

Išeinanti šviesa turi būti kolimuota į šviesos pluoštą, kurio didžiausias skersmuo būtų 30 mm. Šviesos pluošto spinduliai turi būti lygiagretūs su leistinuoju nuokrypiu 3o pagal optinę ašį.

T1: temperatūros jutiklis (pasirinktinai)

Bandymo metu galima sekti išmetamųjų dujų temperatūrą.

3.3.   Dalies srauto dūmų matuoklis

Jei tai dalies srauto dūmų matuoklis (24 brėžinys), tipinis išmetamųjų dujų ėminys paimamas iš išmetimo vamzdžio ir per tiekimo vamzdį leidžiamas į matavimo kamerą. Šio tipo dūmų matuoklių efektyvusis optinio kelio ilgis yra dūmų matuoklio konstrukcijos funkcija. Atsako trukmės vertės, nurodytos kitame punkte, taikomos minimaliam srautui per dūmų matuoklį, kaip nurodo prietaiso gamintojas.

24 brėžinys

Dalies srauto dūmų matuoklisPartial flow opacimeter

3.3.1.   24 brėžinio komponentai

EP: išmetimo vamzdis

Išmetimo vamzdis turi būti tiesus bent 6 vamzdžio skersmenų atstumu prieš zondo viršų ir 3 skersmenų atstumu pasroviui nuo jo.

SP: ėminių ėmimo zondas

Zondas turi būti atviru galu prieš srovę nukreiptas vamzdis, esantis vienoje ašyje su išmetimo vamzdžio vidurio linija arba arti jos. Tarpas tarp zondo ir išmetimo vamzdžio sienelės turi būti bent 5 mm. Zondo skersmuo turi užtikrinti tipinio ėminio ėmimą ir pakankamą srautą per dūmų matuoklį.

TT: tiekimo vamzdis

Tiekimo vamzdžio:

FM: srauto matavimo įtaisas

Srauto matavimo įtaisas teisingam srautui į matavimo kamerą nustatyti. Didžiausią ir mažiausią srautą turi nurodyti prietaiso gamintojas, ir jis turi būti toks, kad atitiktų TT atsako trukmės reikalavimus ir optinio kelio ilgio specifikacijas. Srauto matavimo įtaisas gali būti šalia ėminių ėmimo siurblio, jei jis naudojamas.

MC: matavimo kamera

Matavimo kameros vidaus paviršius turi būti neatspindintis arba turėti lygiavertes optines savybes. Dėl vidaus atspindžių ar dėl šviesos sklaidos atsiradusios pašalinės šviesos kritimas į detektorių turi būti kiek įmanoma sumažintas.

Dujų slėgis matavimo kameroje turi nesiskirti nuo atmosferinio slėgio daugiau kaip 0,75 kPa. Jei tai yra neįmanoma dėl konstrukcijos, dūmų matuoklio rodmenų vertės turi būti perskaičiuotos į vertes, atitinkančias atmosferinį slėgį.

Matavimo kameros sienelių temperatūra turi būti palaikoma ± 5 K tikslumu nuo 343 K (70 °C) iki 373 K (100 °C), tačiau bet kuriuo atveju ji turi būti pakankamai aukščiau išmetamųjų dujų rasos taško temperatūros, kad būtų išvengta vandens garų kondensacijos. Matavimo kamera turi turėti atitinkamus temperatūros matavimo įtaisus.

OPL: optinio kelio ilgis

Dūmų aptemdyto optinio kelio nuo dūmų matuoklio šviesos šaltinio iki imtuvo ilgis, prireikus pataisytas nevienalytiškumo dėl tankio gradientų ir pakraščio reiškinio įtakai pašalinti. Optinio kelio ilgį turi pateikti prietaiso gamintojas, atsižvelgdamas į bet kokias priemones nuo aprūkimo (pvz., prapūtimo oras). Jei optinio kelio ilgis nežinomas, jis turi būti nustatytas pagal ISO IDS 1161411.6.5 punktą.

LS: šviesos šaltinis

Kaip šviesos šaltinis naudojama kaitinimo lempa, kurios spalvos temperatūra yra diapazone nuo 2 800 K iki 3 250 K, arba žalią šviesą skleidžiantis šviesos diodas (LED), kurio didžiausias šviesos našumas būtų diapazone nuo 550 nm iki 570 nm. Šviesos detektorius nuo aprūkimo turi būti apsaugotas tokiomis priemonėmis, kurių įtaka optinio kelio ilgiui būtų ne didesnė nei leidžia gamintojo specifikacijos.

LD: šviesos detektorius

Kaip detektorius naudojamas fotoelementas ar fotodiodas (prireikus turintis filtrą). Jei šviesos šaltinis yra kaitinamoji lempa, imtuvo didžiausias spektrinis atsakas turi būti panašus į žmogaus akies fotopiko kreivę (didžiausias atsakas diapazone nuo 550 nm iki 570 nm, ir trumpesnėms kaip 430 nm bei ilgesnėms kaip 680 nm ilgio bangoms yra mažesnis kaip 4 % šio didžiausio atsako vertės). Šviesos detektorius nuo aprūkimo turi būti apsaugotas tokiomis priemonėmis, kurių įtaka optinio kelio ilgiui būtų ne didesnė nei leidžia gamintojo specifikacijos.

CL: kolimavimo lęšis

Išeinanti šviesa turi būti kolimuota į šviesos pluoštą, kurio didžiausias skersmuo būtų 30 mm. Šviesos pluošto spinduliai turi būti lygiagretūs su leistinuoju nuokrypiu 3o pagal optinę ašį.

T1: temperatūros jutiklis

Kontroliuoti išmetamųjų dujų temperatūrą matavimo kameros įėjime.

P: ėminio ėmimo siurblys (pasirinktinai)

Pasroviui nuo matavimo kameros galima įrengti ėminio ėmimo siurblį, kuriuo ėminys būtų siurbiamas pro matavimo kamerą.

---

VI PRIEDAS

EB TIPO PATVIRTINIMO SERTIFIKATAS

►(1) M4  

---

Priedėlis

►(1) M4  

---

VII PRIEDAS

APSKAIČIAVIMO METODIKOS PAVYZDYS

1.   ESC BANDYMAS

1.1.   Išmetamieji dujiniai teršalai

Matavimų duomenys, apskaičiuoti atskirų režimų rezultatams, yra parodyti toliau. Šiame pavyzdyje CO ir NOx koncentracija yra matuojama sausose dujose, HC — drėgnose dujose. HC koncentracija pateikta propano ekvivalentu (C3), ir norint gauti C1 ekvivivalentišką kiekį, reikia dauginti iš 3. Kitiems režimams apskaičiavimo metodika yra tokia pat.

Drėgnio pataisos faktoriaus KW, r apskaičiavimas (III priedo 1 priedėlio 4.2 punktas):

ir

Drėgnų dujų koncentracijos apskaičiavimas:

NOx drėgnio pataisos koeficiento KH, D apskaičiavimas (III priedo 1 priedėlio 4.3 punktas):

Išmetamųjų teršalų savitųjų masės srautų apskaičiavimas (III priedo 1 priedėlio 4.4 punktas):

Išmetamųjų teršalų savitosios masės apskaičiavimas (III priedo 1 priedėlio 4.5 punktas):

Toliau pateikiamas CO apskaičiavimo pavyzdys; kitų komponentų apskaičiavimo metodika yra tokia pat.

Išmetamųjų teršalų savitieji masės srautai atskiriems režimamas yra dauginami iš atitinkamų svorinių koeficientų, kaip nurodyta III priedo 1 priedėlio 2.7.1 punkte, ir sumuojami, kad būtų gautas viso ciklo vidutinis išmetamųjų teršalų masės srautas:

Atskirų režimų variklio galia dauginama iš atitinkamų svorinių koeficientų, kaip nurodyta III priedo 1 priedėlio 2.7.1 punkte, ir sumuojama, kad būtų gauta vidutinė ciklo galia:

NOx išmetamųjų teršalų savitosios masės apskaičiavimas atsitiktinai pasirinktame taške (III priedo 1 priedėlio 4.6.1 punktas) :

Tarkime, kad atsitiktinai pasirinktame taške buvo nustatytos šios vertės:

nZ

=

1 600 min-1

MZ

=

495 Nm

NOx mass, Z

=

487,9 g/h (apskaičiuota pagal anktesnes formules)

P(n)Z

=

83 kW

NOx, Z

=

487,9/83 = 5,878 g/kWh

Išmetamųjų teršalų kiekio vertės nustatymas pagal bandymo ciklo duomenis (III priedo 1 priedėlio 4.6.2 punktas) :

Tarkime, kad darant ESC bandymą atsitiktinai pasirinktame taške aplinkinių režimų vertės yra šios:

NOx išmetamųjų teršalų kiekio verčių lyginimas (III priedo 1 priedėlio 4.6.3 punktas) :

1.2.   Išmetamieji kietųjų dalelių teršalai

Kietųjų dalelių kiekio matavimas pagrįstas kietųjų dalelių rinkimo visą ciklą principu, tačiau ėminio masė ir srautas (MSAM ir GEDF) nustatomi atskiriems režimams. GEDF apskaičiavimas priklauso nuo taikytos sistemos. Toliau pateiktuose pavyzdžiuose taikoma sistema, kai matuojamas CO2 kiekis, taikomas anglies balanso metodas, ir sistema, kai matuojamas srautas. Taikant viso srauto praskiedimo sistemą, CVS įranga GEDF matuoja tiesiogiai.

GEDF apskaičiavimas (III priedo 1 priedėlio 5.2.3 ir 5.2.4 punktai):

Tarkime, kad ketvirtam režimui gauti tokie matavimo duomenys. Apskaičiavimo metodika kitiems režimams yra tokia pat.

Masės srauto apskaičiavimas (III priedo 1 priedėlio 5.4 punktas):

Atskirų režimų GEDFW srautai dauginami iš atitinkamų svorinių faktorių, kaip nurodyta III priedo 1 priedėlio 2.7.1 punkte, ir sumuojami, kad būtų gauta viso ciklo vidutinė GEDF vertė. Ėminio masė MSAM gaunama sudėjus atskirų režimų ėminio mases.

Tarkime, kad kietųjų dalelių ant filtrų masė lygi 2,5 mg, tuomet:

Fono koncentracijos pataisa (pasirinktinai)

Tarkime, kad matuojant fono koncentraciją gautos šios vertės. Praskiedimo faktorius DF apskaičiuojamas taip pat, kaip šio priedo 3.1 punkte, ir čia nepateiktas.

Išmetamųjų teršalų savitojo kiekio apskaičiavimas (III priedo 1 priedėlio 5.5 punktas):

jei taikoma fono koncentracijos pataisa:

,

Tikrojo svorinio koeficiento apskaičiavimas (III priedo 1 priedėlio 5.6 punktas):

Imkime vertes, anksčiau apskaičiuotas ketvirtam režimui, tuomet:

Ši vertė atitinka reikalaujamą vertę 0,10 ± 0, 003.

2.   ELR BANDYMAS

Kadangi Europos įstatymuose dėl išmetamųjų teršalų filtravimas Besselio filtru yra visiškai nauja vidurkinimo metodika, toliau pateikiamas Besselio filtro aiškinimas, Besselio algoritmo sudarymo pavyzdys ir galutinės dūmingumo vertės apskaičiavimo pavyzdys. Besselio algoritmo konstantos priklauso tik nuo dūmų matuoklio konstrukcijos ir duomenų rinkimo sistemos ėminių ėmimo dažnio. Rekomenduojama, kad dūmų matuoklio gamintojas pateiktų galutines Besselio filtro konstantas skirtingiems ėminių ėmimo dažniams ir kad vartotojas taikytų šias konstantas kurdamas Besselio algoritmą ir apskaičiuodamas dūmingumo vertes.

2.1.   Bendros pastabos apie Besselio filtrą

Dėl aukštadažnių iškraipymų neapdoroto neskaidrumo signalo registruotuvo kreivė paprastai būna labai išsklaidyta. Norint pašalinti šiuos aukštadažnius iškraipymus, darant ELR bandymą reikia naudoti Besselio filtrą. Pats Besselio filtras yra rekursinis antrojo laipsnio žemo dažnio filtras, užtikrinantis greičiausią signalo didėjimą be jo perviršio.

Tariant, kad tikruoju laiku iš išmetimo vamzdžio išeina neapdorotų išmetamųjų teršalų šleifas, kiekvienas dūmų matuoklis pateikia vėluojančią ir skirtingai išmatuotą neskaidrumo registravimo kreivę. Vėlavimo trukmė ir išmatuoto neskaidrumo vertės dydis visų pirma priklauso nuo dūmų matuoklio matavimo kameros geometrijos, įskaitant išmetamųjų teršalų ėminio ėmimo linijas, ir nuo laiko, per kurį dūmų matuoklio elektronika galėtų signalą apdoroti. Vertės, kurios apibūdina šiuos du reiškinius, vadinamos fizikine ir elektrine atsako trukme ir apibūdina atskirą kiekvieno tipo dūmų matuoklio filtrą.

Besselio filtro taikymo tikslas — užtikrinti vienodą visos dūmų matuoklio sistemos filtravimo charakteristiką, kurią sudaro:

Bendroji sistemos atsako trukmė tAver pateikiama lygtimi:

Kad būtų gauta ta pati dūmingumo vertė, ši atsako trukmė turi būti vienoda visoms dūmų matuoklių rūšims. Taigi Besselio filtras turi būti sukurtas taip, kad filtro atsako trukmė (tF) kartu su konkrečių dūmų matuoklių fizikinio atsako trukme (tp) ir elektrinio atsako trukme (te) duotų reikiamą bendrąją atsako trukmę (tAver). Kadangi tp ir te yra kiekvieno konkretaus dūmų matuoklio būdingos vertės, o tAver pagal šią direktyva turi būti lygi 1,0 s, tF galima apskaičiuoti šiuo būdu:

Pagal apibrėžimą filtro atsako trukmė tF yra filtruoto išėjimo signalo didėjimo nuo 10 % iki 90 % laiptinio įėjimo signalo vertės trukmė. Taigi Besselio filtro ribinis dažnis iteruojamas tol, kol Besselio filtro atsako trukmė atitinka reikiamą signalo didėjimo trukmę.

a brėžinys

Laiptinio įėjimo signalo ir filtruoto išėjimo signalo registruotuvo kreivės

a brėžinyje parodytos laiptinio įėjimo signalo ir Besselio filtru filtruoto išėjimo signalo registruotuvo kreivės, taip pat pažymėta Besselio filtro atsako trukmė (tF).

Galutinio Besselio filtro algoritmo kūrimas yra daugiapakopis procesas, kuriam baigti reikia kelių iteracijos ciklų. Iteracijos eigos schema pateikta toliau:

2.2.   Besselio algoritmo apskaičiavimas

Šiame pavyzdyje Besselio algoritmas kuriamas keliomis pakopomis pagal anksčiau pateiktą iteracijos metodiką, kuri grindžiama III priedo 1 priedėlio 6.1 punktu.

Tarkime, kad dūmų matuoklis ir duomenų rinkimo sistema turi šias charakteristikas:

1 pakopa.   Reikiama Besselio filtro atsako trukmė tF:

2 pakopa.   Ribinio dažnio įvertinimas ir Besselio konstantų E, K pirmajam iteracijos procesui apskaičiavimas:

Taip gaunamas Besselio algoritmas:

Čia Si atitinka įėjimo signalo vertes („0“ ar „1“), ir Yi atitinka filtruoto išėjimo signalo vertes.

3 pakopa.   Besselio filtro taikymas laiptiniam įėjimo signalui:

Besselio filtro atsako trukmė tF yra apibrėžiama kaip filtruoto išėjimo signalo didėjimo nuo 10 % iki 90 % laiptinio įėjimo signalo vertės trukmė. Norint nustatyti išėjimo signalo 10 % (t10) ir 90 % (t90) laiką, laiptinis signalas Besselio filtru filtruojamas imant ankstesnes fc, E ir K vertes.

Pirmojo ir antrojo iteravimo skaitmeniniai indeksai, laikas, laiptinio įėjimo signalo vertės ir gautos filtruoto išėjimo signalo vertės pateiktos B lentelėje. Taškai apie t10 ir t90 pažymėti riebiu šriftu.

Pagal B lentelę pirmuoju iteravimu 10 % vertė gaunama tarp skaitmeninių indeksų 30 ir 31, o 90 % vertė gaunama tarp skaitmeninių indeksų 191 ir 192. Norint apskaičiuoti tF, iter, t10 ir t90 tikslios vertės apskaičiuojamos tiesiniu interpoliavimu tarp gretimų matavimo taškų pagal šias lygtis:

kuriose: outupper ir outlower atitinkamai yra Besselio filtru filtruoto išėjimo signalo gretimi taškai, ir tlower yra gretimo laiko taško laikas, kaip pažymėta B lentelėje.

4 pakopa.   Pirmojo iteracijos ciklofiltro atsako trukmė:

5 pakopa.   Skirtumas tarp reikiamos ir pirmajame iteracijos cikle gautos filtro atsako trukmės:

6 pakopa   . Iteracijos kriterijų tikrinimas:

Reikia, kad būtų |Δ| ≤ 0,01. Kadangi 0,081641 >0,01, iteracijos kriterijai neįvykdyti ir reikia pradėti antrąjį iteracijos ciklą. Šiam iteracijos ciklui nauja ribinio dažnio vertė pagal fc ir Δ vertes apskaičiuojama taip:

Šis naujas ribinis dažnis naudojamas antrajame iteracijos cikle, vėl pradedant nuo 2 pakopos. Iteracija turi būti kartojama tol, kol įvykdomi iteracijos kriterijai. Per pirmąją ir antrąją iteraciją gautos vertės apibendrinamos A lentelėje.

7 pakopa.   GalutinisBesselio algoritmas:

Kai tik iteracijos kriterijai įvykdyti, pagal 2 pakopą apskaičiuojamos galutinės Besselio filtro konstantos ir galutinis Besselio algoritmas. Šiame pavyzdyje iteracijos kriterijai buvo įvykdyti po antrosios iteracijos (Δ = 0,006657 ≤ 0,01). Tuomet suvidurkintoms dūmingumo vertėms gauti naudojamas galutinis algoritmas (žr. toliau 2.3 punktą).

2.3.   Dūmingumo verčių apskaičiavimas

Toliau pateikiamoje schemoje pavaizduota galutinės dūmingumo vertės nustatymo eiga.1. šviesos

b brėžinyje parodytos ELR bandymo pirmosios apkrovos pakopos matuojamo neapdoroto neskaidrumo signalo ir nefiltruota bei filtruota šviesos sugerties koeficiento (k vertė) registruotuvo kreivės ir pažymėta filtruoto k registruotuvo signalo didžiausia vertė Ymax1, A (viršūnės vertė). C lentelėje atitinkamai yra pateiktos i indekso skaitmeninės vertės, laikas (ėminių ėmimo dažnis 150 Hz), neapdorotas dūmingumas, nefiltruota k ir filtruota k vertės. Buvo filtruojama naudojant šio priedo 2.2 punkte sukurto Besselio algoritmo konstantas. Dėl didelio duomenų kiekio lentelėje pateiktos dūmingumo kreivės dalys aplink registruotuvo kreivės pradžią ir viršūnę.

b brėžinys

Išmatuoto neskaidrumo N, nefiltruotos dūmingumo k vertės ir filtruotos dūmingumo k vertės registruotuvo kreivės

Viršūnės vertė (i = 272) yra apskaičiuojama taikant šiuos C lentelės duomenis. Visos kitos atskiros dūmingumo vertės yra apskaičiuojamos tokiu pat būdu. Algoritmas paleidžiamas S— l, S- 2, Y- 1 ir Y- 2 vertes prilyginant nuliui.

k vertės apskaičiavimas (III priedo 1 priedėlio 6.3.1 punktas):

Šioje lygtyje ši vertė atitinka S272.

Besselio suvidurkinto dūmingumo apskaičiavimas (III priedo 1 priedėlio 6.3.2 punktas):

Toliau pateiktoje lygtyje naudojamos ankstesnio 2.2 punkto Besselio konstantos. Tikroji anksčiau apskaičiuota nefiltruota k vertė atitinka S272 (Si). S271 (Si-1) ir S270 (Si-2) yra dvi pirmesnės nefiltruotos k vertės, Y271 (Yi-1) ir Y270 (Yi-2) yra dvi pirmesnės filtruotos k vertės.

Ši vertė atitinka Ymax1, A toliau pateiktoje lygtyje.

Galutinės dūmingumo vertės apskaičiavimas (III priedo 1 priedėlio 6.3.3 punktas):

Iš kiekvienos dūmingumo kreivės tolesniam apskaičiavimui imama didžiausia filtruota k vertė. Tarkime, kad turime šias vertes:

Ciklo pripažinimo galiojančiu tikrinimas (III priedo 1 priedėlio 3.4 punktas)

Prieš apskaičiuojant SV ciklas turi būti pripažintas galiojančiu apskaičiuojant trijų ciklų santykinius standartinius dūmingumo nuokrypius kiekvienam apsisukimų dažniui.

Šiame pavyzdyje kiekvienas apsisukimų dažnis atitinka 15 % pripažinimo tinkamu kriterijaus.

C lentelė

3.   ETC BANDYMAS

3.1.   Išmetamieji dujiniai teršalai (dyzeliniai varikliai)

Tarkime, kad PDP-CVS sistemai gauti šie rezultatai:

Praskiestų išmetamųjų dujų srauto nustatymas (III priedo 2 priedėlio 4.1 punktas):

NOx korekcijos koeficiento apskaičiavimas (III priedo 2 priedėlio 4.2 punktas):

Koncentracijų su fono koncentracijos pataisa apskaičiavimas (III priedo 2 priedėlio 4.3.1.1 punktas):

Tarkime, kad dyzelinių degalų sudėtis yra C1H1,8:

Išmetamųjų teršalų masės srauto apskaičiavimas (III priedo 2 priedėlio 4.3.1 punktas):

Išmetamųjų teršalų savitojo kiekio apskaičiavimas (III priedo 2 priedėlio 4.4 punktas):

3.2.   Išmetamieji kietųjų dalelių teršalai (dyzeliniai varikliai)

Tarkime, kad PDP-CVS sistemai, kai yra taikomas dvigubas praskiedimas, gauti šie rezultatai:

Išmetamųjų teršalų masės srauto apskaičiavimas (III priedo 2 priedėlio 5.1 punktas):

Išmetamųjų teršalų masės, kai taikoma fono koncentracijos pataisa, apskaičiavimas (III priedo 2 priedėlio 5.1 punktas):

Išmetamųjų teršalų savitojo kiekio apskaičiavimas (III priedo 2 priedėlio 5.2 punktas):

jei padaryta fono pataisa.

3.3.   Išmetamieji dujiniai teršalai (NG vartojantis variklis)

Tarkime, kad PDP-CVS sistemai, kai taikomas dvigubas praskiedimas, gauti šie rezultatai:

NOx korekcijos koeficiento apskaičiavimas (III priedo 2 priedėlio 4.2 punktas):

NMHC koncentracijos apskaičiavimas (III priedo 2 priedėlio 4.3.1 punktas):

Koncentracijų su fono koncentracijos pataisa apskaičiavimas (III priedo 2 priedėlio 4.3.1.1 punktas):

Tarkime, kad naudojami G20 etaloniniai degalai (100 % metanas), kurio sudėtis C1H4:

NMHC teršalams fono koncentracija yra skirtumas tarp HCconcd ir CH4 concd

Išmetamųjų teršalų masės srauto apskaičiavimas (III priedo 2 priedėlio 4.3.1 punktas):

Išmetamųjų teršalų savitojo kiekio apskaičiavimas (III priedo 2 priedėlio 4.4 punktas):

4.   λ-POSLINKIO KOEFICIENTAS (Sλ)

4.1.   λ-poslinkio koeficiento (Sλ) ( 18 ) apskaičiavimas

kurioje:

Sλ

=

= λ-poslinkio koeficientas,

inert %

=

= inertinių dujų (t. y. N2, CO2, He ir t. t.) kiekis kure, % tūrio,

O2×

=

= deguonies pradinis kiekis kure, % tūrio,

n ir m nurodo degalų angliavandenilius atspindinčios vidutinės CnHm formulės indeksus, t. y.:

kurioje:

CH4 = metano kiekis kure, % tūrio,

C2 = visų C2 angliavandenilių (pvz., C2H6, C2H4 ir t. t.) kiekis degaluose, % tūrio,

C3 = visų C3 angliavandenilių (pvz., C3H8, C3H6 ir t. t.) kiekis degaluose, % tūrio,

C4 = visų C4 angliavandenilių (pvz., C4H10, C4H8 ir t. t.) kiekis degaluose, % tūrio,

C5 = visų C5 angliavandenilių (pvz., C5H12, C5H10 ir t. t.) kiekis degaluose, % tūrio,

Skiediklis = skiedimo dujų (t. y. 2×, N2, CO2, He ir t. t.) kiekis degaluose, % tūrio.

4.2.   λ-poslinkio koeficiento (Sλ) apskaičiavimo pavyzdžiai:

1 pavyzdys:   G25: CH4 = 86 %, N2 = 14 % (tūrio)

▼M4

2 pavyzdys:   GR: CH4 = 87 %, C2H6 = 13 % (tūrio)

▼M3

3 pavyzdys:   JAV: CH4 = 89 %, C2H6 = 4,5 %, C3H8 = 2,3 %, C6H14 = 0,2 %, O2 = 0,6 %, N2 = 4 %

▼M4

---

VIII PRIEDAS

SAVITIEJI TECHNINIAI REIKALAVIMAI, SUSIJĘ SU KURUI ETANOLĮ NAUDOJANČIAIS DYZELINIAIS VARIKLIAIS

Jei tai yra kurui etanolį naudojantys dyzeliniai varikliai, šios direktyvos III priede nurodytų bandymo metodų pastraipos, lygtys ir koeficientai iš dalies pakeičiami taip.

III priedo 1 priedėlyje:

4.2.   Pataisa sausoms/drėgnoms dujoms

4.3.   NOx kiekio pataisos drėgniui ir temperatūrai

kurioje:

A

=

0,181 GFUEL/GAIRD – 0,0266,

B

=

– 0,123 GFUEL/GAIRD + 0,00954,

Ta

=

oro temperatūra, K

Ha

=

įsiurbiamo oro drėgnis, g vandens vienam kg sauso oro.

4.4.   Išmetamųjų teršalų masės srautų apskaičiavimas

Išmetamųjų teršalų masės srautai (g/h) kiekvienam režimui apskaičiuojami šitaip, darant prielaidą, kad išmetamųjų dujų tankis 273 K (0 °C) ir 101,3 kPa lygus 1,272 kg/m3:

kuriose

NOx conc, COconc, HCconc ( 19 ) yra vidutinės koncentracijos (ppm) nepraskiestose išmetamosiose dujose, kaip nustatyta 4.1 punkte.

Jei pasirinktinai dujinių teršalų kiekis nustatomas viso srauto praskiedimo sistemoje, taikomos šios formulės:

kuriose

NOx conc, COconc, HCconc (19)  yra kiekvienam režimui nustatytos su pataisa fonui vidutinės koncentracijos (ppm) praskiestose išmetamosiose dujose, kaip nustatyta III priedo 2 priedėlio 4.3.1.1 punkte.

III priedo 2 priedėlyje:

2 priedėlio 3.1, 3.4, 3.8.3. ir 5 punktai netaikomi tik dyzeliniams varikliams. Jos taip pat taikomos ir kurui etanolį naudojantiems varikliams.

4.2.

Bandymo sąlygos turi būti tokios, kad oro temperatūra ir drėgnis variklio įsiurbimo sistemoje būtų kaip įprastomis sąlygomis bandymo metu. Įprastas kiekis turėtų būti 6 ± 0,5 g vandens vienam kg sauso oro, esant temperatūros intervalui 298 ± 3 K. Šiose ribose daugiau nebereikia NOX pataisos. Jei nesilaikoma šių sąlygų, bandymas negalioja.

4.3.

Išmetamųjų teršalų masės srauto apskaičiavimas 4.3.1.   Sistemos su pastovios masės srautu Sistemoms su šilumokaičiu teršalų masė (g/bandymui) turi būti nustatyta pagal šias lygtis: 1)  (kurui etanolį naudojantys varikliai) 2)  (kurui etanolį naudojantys varikliai) 3)  (kurui etanolį naudojantys varikliai), kuriose: NOx conc, COconc, HCconc ( (19) ), NMHCconc = vidutinė ciklo koncentracija su pataisa fonui, gauta integravimo būdu (privalomas NOx ir HC) ar matuojant dujų rinkimo maiše, ppm, MTOTW = vieno ciklo bendra praskiestų išmetamųjų dujų masė (žr. 4.1 punktą), kg. 4.3.1.1.   Koncentracijų su fono koncentracijos pataisa nustatymas Norint gauti tikrąsias teršalų koncentracijas turi būti iš išmatuotos koncentracijos atimta vidutinė dujinių teršalų fono koncentracija praskiedimo ore. Vidutinės fono koncentracijų vertės gali būti nustatytos taikant ėminio rinkimo maiše metodą ar nepertraukiamu matavimu ir integravimu. Turi būti taikoma ši formulė: kurioje: conc = atitinkamo teršalo koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose atėmus atitinkamo teršalo kiekį praskiedimo ore, ppm, conce = atitinkamo teršalo koncentracija, išmatuota praskiestose išmetamosiose dujose, ppm, concd = atitinkamo teršalo koncentracija, išmatuota praskiedimo ore, ppm, DF = praskiedimo koeficientas. Praskiedimo koeficientas apskaičiuojamas pagal šias lygtis: kurioje: CO2, conce = CO2 koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, tūrio proc., HCconce = HC koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, ppm C1, COconce = CO koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, ppm, FS = stechiometrinis koeficientas. Koncentracijos, išmatuotos sausoms dujoms, drėgnoms dujoms turi būti perskaičiuotos pagal III priedo 1 priedėlio 4.2 punktą. Stechiometriniai faktoriai apskaičiuojami pagal šią lygtį: Pagal kitą metodą, jei sudėtis yra nežinoma, galima taikyti šiuos stechiometrinius faktorius: 4.3.2.   Sistemos su srauto kompensavimu Sistemoms be šilumokaičio teršalų masė (g/bandymui) turi būti nustatyta apskaičiuojant momentines išmetamųjų teršalų mases ir momentines vertes integruojant visam ciklui. Be to, momentinei koncentracijos vertei turi būti taikoma pataisa fono koncentracijai. Turi būti taikomos šios formulės: 1)  2)  3)  kuriose: conce = atitinkamo teršalo koncentracija, išmatuota praskiestose išmetamosiose dujose, ppm, concd = atitinkamo teršalo koncentracija, išmatuota praskiedimo ore, ppm, MTOTW, i = momentinė praskiestų išmetamųjų dujų koncentracija (žr. 4.1 punktą), kg, MTOTW = bendra vieno ciklo praskiestų išmetamųjų dujų masė (žr. 4.1 punktą), kg, DF = praskiedimo koeficientas, apibrėžtas 4.3.1.1 punkte.

4.4.	Išmetamųjų teršalų savitojo kiekio apskaičiavimas Išmetamųjų teršalų kiekis (g/kWh) atskiriems komponentams apskaičiuojamas pagal formules: kuriose: Wact = ciklo tikrasis padarytas darbas, apibrėžtas 3.9.2 punkte, kWh.

---

( 1 ) OL C 193, 1986 7 31, p. 3.

( 2 ) 1987 m. lapkričio 18 d. Parlamento pozicija (OL C 345, 1987 12 21, p. 61).

( 3 ) OL C 333, 1986 12 29, p. 17.

( 4 ) OL L 42, 1970 2 23, p. 1.

( 5 ) OL L 220, 1987 8 8, p. 44.

( 6 ) OL L 76, 1970 4 6, p.1.

( 7 ) OL L 286, 1998 10 23, p.1.

( 8 ) OL L 375, 1980 12 31, p. 46.

( 9 ) OL L 125, 1997 5 16, p. 31.

( 10 ) 1 = Vokietija, 2 = Prancūzija, 3 = Italija, 4 = Nyderlandų Karalystė, 5 = Švedija, 6 = Belgija, ►A2  7 = Vengrija, 8 = Čekija, ◄ 9 = Ispanija, 11 = Jungtinė Karalystė, 12 = Austrija, 13 = Liuksemburgas, 16 = Norvegija, 17 = Suomija, 18 = Danija, ►A2  20 = Lenkija, ◄ 21 = Portugalija, 23 = Graikija, ►A2  26 = Slovėnija, 27 = Slovakija, 29 = Estija, 32 = Latvija, 36 = Lietuva, ◄ FL = Lichtenšteinas, IS = Islandija, IRL = Airija ►A2  , CY = Kipras, MT = Malta ◄ .

( 11 ) Komisija dar turi įvertinti iki 2001 m. gruodžio 31 d.

( 12 ) Bandymų taškai pasirenkami taikant patvirtintus statistinius randomizavimo metodus.

( 13 ) Bandymo taškai turi būti pasirinkti taikant patvirtintus statistinius randomizavimo metodus.

( 14 ) Bandymo taškai turi būti pasirinkti taikant patvirtintus statistinius randomizavimo metodus.

( 15 ) Grindžiama C1 ekvivalentu.

( 16 ) Vertė galioja tik etaloniniams degalams, apibrėžtiems I priede.

( 17 ) Grindžiama C1 ekvivalentu.

( 18 ) Stoichiometnc Air/Fuel ratios of automotive fuels — SAE J1829, June 1987. John B. Heywood, Internal combustion engine fundamentals, McGraw-Hill, 1988, Chapter 3.4 „Combustion stoichiometry“ (pp. 68 to 72).

( 19 ) Grindžiama Ci ekvivalentu.