(1)

paskutinis esminis Tarybos direktyvos 89/552/EEB (4), vėliau kodifikuotos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES (5), pakeitimas buvo padarytas 2007 m. priėmus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2007/65/EB (6). Nuo to laiko audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų rinka smarkiai ir sparčiai keitėsi dėl nuolatinės televizijos paslaugų ir interneto paslaugų konvergencijos. Techninė plėtra sudarė sąlygas teikti naujų rūšių paslaugas, o naudotojams – įgyti naujų rūšių patirčių. Žiūrėjimo įpročiai, ypač jaunesnės kartos, labai pasikeitė. Nors pagrindinis TV ekranas lieka svarbiu audiovizualinės patirties dalinimosi įrenginiu, daug žiūrovų, norėdami susipažinti su audiovizualiniu turiniu, pradėjo naudoti kitus – nešiojamuosius – įrenginius. Didžioji dalis vidutinio dienos žiūrimumo iki šiol skiriama tradiciniam TV turiniui.

Tačiau naujų rūšių turinys, kaip antai vaizdo klipai ar naudotojų sukurtas turinys, tapo svarbesnis, o nauji rinkos dalyviai, įskaitant užsakomųjų vaizdo paslaugų teikėjus ir dalijimosi vaizdo medžiaga platformas, dabar yra gerai įsitvirtinę. Dėl šios žiniasklaidos priemonių konvergencijos reikia atnaujintos teisinės sistemos, siekiant atspindėti pokyčius rinkoje ir pasiekti internetinių turinio paslaugų, vartotojų apsaugos ir konkurencingumo pusiausvyrą;

(2)

2015 m. gegužės 6 d. Komisija priėmė komunikatą „Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategija“, kuriame paskelbė apie Direktyvos 2010/13/ES peržiūrą;

(3)

Direktyva 2010/13/ES turėtų būti ir toliau taikoma tik toms paslaugoms, kurių pagrindinė paskirtis yra teikti programas informavimo, pramogų ar švietimo tikslais. Taip pat turėtų būti laikoma, kad pagrindinės paskirties reikalavimas yra įvykdytas, jei paslauga yra nuo paslaugų teikėjo pagrindinės veiklos atsiejamo audiovizualinio turinio ir formos, kaip antai atskiros internetinių laikraščių dalys su audiovizualinėmis programomis arba naudotojų sukurtais vaizdo įrašais, kai tokios dalys gali būti laikomos atsiejamomis nuo jų pagrindinės veiklos. Paslauga turėtų būti laikoma tik neatsiejamu pagrindinės veiklos papildymu dėl to, kad yra audiovizualinių paslaugų pasiūlos ir pagrindinės veiklos, kaip antai žinių teikimo rašytine forma, sąsajų. Kanalai ar bet kokios kitos audiovizualinės paslaugos, kurių atžvilgiu paslaugų teikėjas turi redakcinę atsakomybę, gali būti savaime laikomi audiovizualinės žiniasklaidos paslaugomis, net jeigu jie yra siūlomi per dalijimosi vaizdo medžiaga platformą, kuriai paprastai netaikoma redakcinė atsakomybė. Tokiais atvejais Direktyvos 2010/13/ES nuostatų turės laikytis paslaugų teikėjai, kuriems tenka redakcinė atsakomybė;

(4)

dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugomis teikiamas audiovizualinis turinys, kuriuo vis dažniau naudojasi plačioji visuomenė, ypač jaunimas. Tai taip pat pasakytina apie socialinių tinklų paslaugas, kurios tapo svarbia dalijimosi informacija ir pramogų bei švietimo priemone, be kita ko, todėl, kad suteikiama prieiga prie programų ir naudotojų sukurtų vaizdo įrašų. Tas socialinių tinklų paslaugas reikia įtraukti į Direktyvos 2010/13/ES taikymo sritį, nes jas teikiant konkuruojama dėl tos pačios auditorijos ir tų pačių pajamų, kaip ir teikiant audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas. Be to, jos taip pat daro didelį poveikį, nes jomis naudotojams suteikiama geresnė galimybė formuoti kitų naudotojų nuomones ir daryti joms įtaką. Todėl, siekiant apsaugoti nepilnamečius nuo žalingo turinio, o visus piliečius – nuo neapykantos, smurto ir terorizmo kurstymo, Direktyva 2010/13/ES turėtų būti taikoma toms paslaugoms tiek, kiek jos atitinka dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos termino apibrėžtį;

(5)

nors Direktyva 2010/13/ES nėra siekiama reglamentuoti pačių socialinių tinklų paslaugų, ji turėtų būti taikoma socialinių tinklų paslaugoms tuo atveju, jeigu programų ir naudotojų sukurtų vaizdo įrašų teikimas yra viena iš esminių tos paslaugos funkcijų. Programų ir naudotojų sukurtų vaizdo įrašų teikimas galėtų būti laikomas viena iš esminių socialinių tinklų paslaugos funkcijų, jeigu audiovizualiniu turiniu nėra vien papildoma tos socialinių tinklų paslaugos veikla arba jis nėra nedidelė tokios veiklos dalis. Kad būtų užtikrintas įgyvendinimo aiškumas, veiksmingumas ir nuoseklumas, Komisija, pasikonsultavusi su Ryšių palaikymo komitetu, turėtų, prireikus, parengti gaires dėl termino „dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslauga“ apibrėžtyje nurodytos esminės funkcijos kriterijaus praktinio taikymo. Tos gairės turėtų būti parengtos deramai atsižvelgiant į bendrojo viešojo intereso tikslus, kurie turėtų būti pasiekti dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugų teikėjų priemonėmis, ir į teisę į saviraiškos laisvę;

(6)

jeigu nuo paslaugos atsiejama dalis yra dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslauga Direktyvos 2010/13/ES tikslais, ta direktyva turėtų būti taikomos tik tai daliai ir tik tiek, kiek tai susiję su programomis ir naudotojų sukurtais vaizdo įrašais. Direktyva 2010/13/ES neturėtų būti taikoma vaizdo klipams, įterptiems į laikraščių ir žurnalų elektroninių versijų redakcinį turinį, ir animaciniams vaizdams, pavyzdžiui, GIF failams. Termino „dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslauga“ apibrėžtis neturėtų apimti neekonominės veiklos, kaip antai privačiose interneto svetainėse ir nekomercinių interesų bendruomenėse pateikiamo audiovizualinio turinio;

(7)

siekiant užtikrinti veiksmingą Direktyvos 2010/13/ES įgyvendinimą, itin svarbu, kad valstybės narės parengtų ir nuolat atnaujintų duomenis apie jų jurisdikcijai priklausančius žiniasklaidos paslaugų teikėjus ir dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjus ir kad jie reguliariai dalytųsi tais duomenimis su savo kompetentingomis nepriklausomomis reguliavimo institucijomis arba įstaigomis, ir Komisija. Į tuos duomenis turėtų būti įtraukta informacija apie kriterijus, kuriais pagrįsta jurisdikcija;

(8)

nustatant jurisdikciją reikia įvertinti faktines aplinkybes pagal Direktyvoje 2010/13/ES išdėstytus kriterijus. Įvertinus tokias faktines aplinkybes, gali būti gauti prieštaringi rezultatai. Taikant toje direktyvoje numatytas bendradarbiavimo procedūras svarbu, kad Komisija galėtų pagrįsti savo išvadas patikimais faktais. Todėl Europos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų reguliuotojų grupė (ERGA) turėtų būti įgaliota teikti nuomones dėl jurisdikcijos Komisijai pateikus prašymą. Kai taikydama tas bendradarbiavimo procedūras Komisija nusprendžia pasikonsultuoti su ERGA, ji turėtų informuoti Ryšių palaikymo komitetą, be kita ko, apie pagal tas bendradarbiavimo procedūras iš valstybių narių gautus pranešimus ir apie ERGA nuomonę;

(9)

laisvės teikti ir gauti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas apribojimo procedūros ir sąlygos tiek linijinėms, tiek nelinijinėms paslaugoms turėtų būti tokios pačios;

(10)

vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teismas) praktika, Sutartimi garantuojama laisvė teikti paslaugas gali būti apribota dėl privalomų bendro viešojo intereso priežasčių, kaip antai siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, su sąlyga, kad tokie apribojimai yra pagrįsti, proporcingi ir būtini. Todėl valstybė narė turėtų galėti imtis tam tikrų priemonių, siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi jos vartotojų apsaugos taisyklių, kurios nepatenka į Direktyva 2010/13/ES koordinuojamas sritis. Priemonės, kurių valstybė narė imasi siekdama užtikrinti nacionalinės vartotojų apsaugos tvarkos vykdymą, be kita ko, kiek tai susiję su azartinių lošimų reklama, turėtų būti pagrįstos, proporcingos siekiamam tikslui ir būtinos, kaip reikalaujama pagal Teismo praktiką. Bet kuriuo atveju priimančioji valstybė narė neturi imtis jokių priemonių, kuriomis jos teritorijoje būtų užkirstas kelias kitos valstybės narės tokių transliuojamų televizijos programų retransliavimui;

(11)

kai valstybė narė praneša Komisijai, kad žiniasklaidos paslaugų teikėjas įsisteigė jurisdikciją turinčioje valstybėje narėje siekdamas apeiti griežtesnes taisykles Direktyva 2010/13/ES koordinuojamose srityse, kurios tokiam teikėjui būtų taikomos, jei jis būtų įsisteigęs pranešančioje valstybėje narėje, ji tuo tikslu turėtų pateikti patikimus ir tinkamai pagrįstus įrodymus. Tokiais įrodymais turėtų būti išsamiai apibūdinti tai patvirtinantys faktai, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai nustatyti tokį taisyklių apėjimą;

(12)

komunikate „Geresnis reglamentavimas – geresni rezultatai. ES darbotvarkė“ Komisija pabrėžė, kad svarstydama politikos sprendimus ji atsižvelgs ir į reglamentavimo, ir į su reglamentavimu nesusijusias priemones, sukurtas pagal Praktikos bendriją ir geresnio savireguliavimo bei bendro reglamentavimo principus. Patirtis parodė, kad Direktyva 2010/13/ES koordinuojamų sričių elgesio kodeksai yra parengti tinkamai, laikantis geresnio savireguliavimo ir bendro reglamentavimo principų. Esama teisinė atrama laikoma svarbiu sėkmės veiksniu skatinant laikytis savireguliavimo ar bendro reguliavimo kodekso. Ne mažiau svarbu tai, kad tokiuose kodeksuose nustatomi konkretūs tikslai ir uždaviniai, sudarantys sąlygas reguliariai, skaidriai ir nepriklausomai stebėti ir vertinti, kaip vykdomi elgesio kodeksuose iškelti uždaviniai. Elgesio kodeksuose taip pat turėtų būti numatytas veiksmingas vykdymo užtikrinimas. Šių principų turėtų būti laikomasi savireguliavimo ir bendro reguliavimo kodeksuose, priimtuose Direktyva 2010/13/ES koordinuojamose srityse;

(13)

patirtis parodė, kad tiek savireguliavimo, tiek bendro reguliavimo priemonės, įgyvendinamos pagal skirtingas valstybių narių teisines tradicijas, gali atlikti svarbų vaidmenį užtikrinant aukšto lygio vartotojų apsaugą. Priemonės, kuriomis siekiama bendro viešojo intereso tikslų besiformuojančiame audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų sektoriuje, yra veiksmingesnės, jeigu jų imamasi jas aktyviai remiant patiems paslaugų teikėjams;

(14)

savireguliavimas yra savanoriškos iniciatyvos rūšis, kuri suteikia galimybę ekonominės veiklos vykdytojams, socialiniams partneriams, nevyriausybinėms organizacijoms ir asociacijoms tarpusavyje ir sau patvirtinti bendras gaires. Jie yra atsakingi už tų gairių parengimą, stebėseną bei jų laikymosi užtikrinimą. Valstybės narės, laikydamosi savo teisinių tradicijų, kurios yra skirtingos, turėtų pripažinti, kad veiksmingas savireguliavimas gali papildyti galiojančius teisėkūros, teisminius ir administracinius mechanizmus bei naudingai prisidėti siekiant įgyvendinti Direktyvos 2010/13/ES tikslus. Vis dėlto, nors savireguliavimas gali būti papildomas tam tikrų Direktyvos 2010/13/ES nuostatų įgyvendinimo metodas, jis neturėtų pakeisti nacionalinio teisės aktų leidėjo pareigų. Bendras reguliavimas bent sukuria teisinį ryšį tarp savireguliavimo ir nacionalinio teisės aktų leidėjo vadovaujantis valstybių narių teisinėmis tradicijomis. Bendro reguliavimo atveju reguliavimo vaidmeniu dalijasi suinteresuotieji subjektai ir viešosios valdžios institucijos ar nacionalinės reguliavimo institucijos arba įstaigos. Atitinkamų valdžios institucijų vaidmuo apima bendro reguliavimo tvarkos pripažinimą, jos procesų auditą ir tvarkos finansavimą. Bendru reguliavimu turėtų būti sudaryta galimybė valstybei įsikišti tuo atveju, jei jo tikslai nepasiekiami. Nedarant poveikio valstybių narių formalioms pareigoms, susijusioms su perkėlimu į nacionalinę teisę, Direktyva 2010/13/ES skatinama naudoti savireguliavimą ir bendrą reguliavimą. Tai neturėtų įpareigoti valstybių narių nustatyti savireguliavimo arba bendro reguliavimo tvarkas arba jas abi kartu ir tuo neturėtų būti sutrikdytos valstybėse narėse jau egzistuojančios ir veiksmingai įgyvendinamos bendro reguliavimo iniciatyvos ar šioms iniciatyvoms pakenkta;

(15)

skaidrumas žiniasklaidos nuosavybės srityje yra tiesiogiai susijęs su saviraiškos laisve – demokratinių sistemų kertiniu akmeniu. Informacija apie žiniasklaidos paslaugų teikėjų nuosavybės struktūrą, jeigu dėl tokios nuosavybės kontroliuojamas teikiamų paslaugų turinys arba jam daroma didelė įtaka, suteikia naudotojams galimybę susidaryti pagrįstą nuomonę apie tokį turinį. Valstybės narės turėtų galėti nuspręsti, ar ir kokiu mastu informacija apie atitinkamo žiniasklaidos paslaugų teikėjo nuosavybės struktūrą turėtų būti prieinama naudotojams, su sąlyga, kad paisoma atitinkamų pagrindinių teisių ir laisvių esmės ir kad tokios priemonės yra būtinos ir proporcingos;

(16)

dėl specifinio audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų pobūdžio, ypač dėl tų paslaugų poveikio formuojant žmonių nuomones, naudotojai turi teisėtą interesą žinoti, kas yra atsakingas už tų paslaugų turinį. Siekiant stiprinti saviraiškos laisvę ir atitinkamai skatinti žiniasklaidos pliuralizmą ir išvengti interesų konfliktų, valstybėms narėms svarbu užtikrinti, kad naudotojai galėtų lengvai ir tiesiogiai bet kuriuo metu susipažinti su informacija apie žiniasklaidos paslaugų teikėjus. Nuspręsti turi kiekviena valstybė narė, ypač kalbant apie informaciją, kuri gali būti suteikta apie nuosavybės struktūrą ir tikruosius savininkus;

(17)

siekiant užtikrinti nuoseklumą ir teisinį tikrumą verslininkams ir valstybių narių institucijoms, „smurto ar neapykantos kurstymo“ sąvoka turėtų, kiek tinkama, būti suprantama Tarybos pamatinio sprendimo 2008/913/TVR (7) prasme;

(18)

atsižvelgiant į turinio platinimo elektroninių ryšių tinklais priemonių raidą, svarbu plačiąją visuomenę apsaugoti nuo terorizmo kurstymo. Todėl Direktyva 2010/13/ES turėtų būti užtikrinta, kad audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų turiniu nebūtų viešai kurstoma įvykdyti teroristinį nusikaltimą. Siekiant užtikrinti nuoseklumą ir teisinį tikrumą verslininkams ir valstybių narių institucijoms, „viešo kurstymo įvykdyti teroristinį nusikaltimą“ sąvoka turėtų būti suprantama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/541 (8) prasme;

(19)

siekiant įgalinti žiūrovus, įskaitant tėvus ir nepilnamečius, priimti informacija pagrįstus sprendimus apie žiūrėtiną turinį, būtina, kad žiniasklaidos paslaugų teikėjai pateiktų pakankamai informacijos apie turinį, kuris galėtų pakenkti nepilnamečių fiziniam, psichiniam ar doroviniam vystymuisi. Tai būtų galima padaryti, pavyzdžiui, taikant turinio teikiamųjų terminų sistemą, garsinį įspėjimą, vaizdinį ženklą arba bet kokias kitas priemones, kuriomis aprašomas turinio pobūdis;

(20)

televizijos programų transliavimo paslaugoms taikytinos atitinkamos nepilnamečių apsaugos priemonės turėtų būti taip pat taikomos užsakomosioms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms. Tokiu būdu turėtų būti padidintas apsaugos lygis. Minimalaus suderinimo požiūris neužkerta galimybės valstybėms narėms nustatyti aukštesnį apsaugos lygį turiniui, kuris gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, psichiniam ar doroviniam vystymuisi. Žalingiausiam turiniui, kuris gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, psichiniam ar doroviniam vystymuisi, tačiau kuris nebūtinai laikomas nusikalstama veika, turėtų būti taikomos griežčiausios priemonės, pavyzdžiui, šifravimas ir veiksminga tėvų kontrolė, nedarant poveikio valstybių narių galimybėms priimti griežtesnes priemones;

(21)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 (9) pripažįstama, kad vaikams reikia ypatingos jų asmens duomenų tvarkymo apsaugos. Dėl žiniasklaidos paslaugų teikėjų kuriamų vaikų apsaugos mechanizmų neišvengiamai tvarkomi nepilnamečių asmens duomenys. Atsižvelgiant į tai, kad tokiais mechanizmais siekiama apsaugoti vaikus, techninėmis vaikų apsaugos priemonėmis tvarkomi nepilnamečių asmens duomenys neturėtų būti naudojami komerciniais tikslais;

(22)

audiovizualinio turinio prieinamumo užtikrinimas yra svarbus reikalavimas pagal Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją prisiimtų įsipareigojimų kontekste. Direktyvos 2010/13/ES kontekste terminas „neįgalieji“ turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į paslaugų, kurioms taikoma ta direktyva, pobūdį, o tai yra audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos. Neįgaliųjų ir pagyvenusių asmenų teisė dalyvauti Sąjungos socialiniame ir kultūriniame gyvenime bei būti jo dalimi yra susijusi su prieinamų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu. Todėl valstybės narės turėtų nepagrįstai nedelsdamos užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys žiniasklaidos paslaugų teikėjai aktyviai siektų užtikrinti turinio prieinamumą neįgaliesiems, visų pirma regėjimo ar klausos sutrikimą turintiems asmenims. Prieinamumo reikalavimai turėtų būti įvykdyti vykdant laipsnišką ir nuolatinį procesą, kartu atsižvelgiant į praktinius ir neišvengiamus apribojimus, dėl kurių visiškas prieinamumas negalėtų būti užtikrintas, kaip antai į tiesiogiai transliuojamas programas ar renginius. Siekiant įvertinti pažangą, kurią žiniasklaidos paslaugų teikėjai padarė užtikrindami, kad jų paslaugos palaipsniui taptų prieinamos regėjimo ar klausos negalią turintiems asmenims, valstybės narės turėtų reikalauti, kad jų teritorijoje įsisteigę žiniasklaidos paslaugų teikėjai joms reguliariai teiktų ataskaitas;

(23)

priemonės, kuriomis užtikrinamas audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų prieinamumas pagal Direktyvą 2010/13/ES, turėtų apimti gestų kalbą, subtitrus kurtiesiems ir neprigirdintiesiems asmenims, įgarsintus subtitrus ir garsinius komentarus, bet neturi jomis apsiriboti. Tačiau ta direktyva netaikoma funkcijoms arba paslaugoms, kuriomis suteikiama prieiga prie audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, ir elektroninių programų vadovų prieinamumo funkcijoms. Todėl ta direktyva nedaromas poveikis Sąjungos teisei, kuria siekiama suderinti paslaugų, kuriomis suteikiama prieiga prie audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, kaip antai interneto svetainių, internetinių prietaikų ir elektroninių programų vadovų, prieinamumą, informacijos apie prieinamumą teikimui ar informacijos teikimui prieinama forma;

(24)

tam tikrais atvejais gali būti neįmanoma suteikti informacijos apie ekstremalias situacijas neįgaliesiems prieinamu būdu. Vis dėl to tokios išimtinės aplinkybės neturėtų užkirsti kelio informacijos apie ekstremalias situacijas viešam skelbimui teikiant audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas;

(25)

Direktyva 2010/13/ES nedaromas poveikis valstybių narių galimybei nustatyti bendrojo intereso svarbos turinio deramo pastebimumo užtikrinimo pareigas laikantis apibrėžtų bendrojo intereso tikslų, kaip antai žiniasklaidos pliuralizmas, žodžio laisvė ir kultūrų įvairovė. Tokios pareigos turėtų būti nustatytos tik kai jos būtinos siekiant bendrojo intereso tikslų, kuriuos valstybės narės aiškiai apibrėžė pagal Sąjungos teisę. Nusprendusios nustatyti deramo pastebimumo taisykles, valstybės narės įmonėms turėtų nustatyti tik proporcingas pareigas dėl teisėtų viešosios politikos sumetimų;

(26)

siekiant apsaugoti žiniasklaidos paslaugų teikėjų redakcinę atsakomybę ir audiovizualinio sektoriaus vertės grandinę, būtina garantuoti programų ir audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, kurias teikia žiniasklaidos paslaugų teikėjai, vientisumą. Programos ir audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos neturėtų būti transliuojamos jų sutrumpinta forma, pakeičiant jų turinį, jas nutraukiant ar uždengiant komerciniais tikslais be aiškaus žiniasklaidos paslaugų teikėjo sutikimo atlikti tokius veiksmus. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad uždangoms, kurias paslaugos gavėjas inicijuoja arba leidžia tik privataus naudojimo tikslu, pavyzdžiui, uždangoms, atsirandančioms dėl individualiai komunikacijai skirtų paslaugų, nebūtų taikomas žiniasklaidos paslaugų teikėjo sutikimo reikalavimas. Neturėtų būti reglamentuojami naudotojo sąsajų valdymo elementai, kurie yra būtini įrangos veikimui ar programų naršymui, pavyzdžiui, garso juostoms, paieškos funkcijoms, naršymo meniu ar kanalų sąrašams. Taip pat neturėtų būti reglamentuojama teisėtas turinio uždengimas, kaip antai įspėjamoji informacija, bendro viešojo intereso informacija, subtitrai ar uždengimas komerciniais pranešimais, kai tai daro žiniasklaidos paslaugų teikėjas. Nedarant poveikio Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/2120 (10) 3 straipsnio 3 daliai taip pat neturėtų būti reglamentuojami duomenų glaudinimo būdai, kuriais sumažinamas duomenų rinkmenos dydis, ir kiti paslaugos pritaikymo prie platinimo priemonės būdai, kaip antai skiriamoji geba ir kodavimas.

Programų ir audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų vientisumo apsaugos priemonės turėtų būti nustatytos, kai jos būtinos siekiant įgyvendinti bendrojo intereso tikslus, valstybių narių aiškiai nustatytus pagal Sąjungos teisę. Tokiomis priemonėmis įmonėms turėtų būti nustatytos proporcingos pareigos dėl teisėtų viešosios politikos sumetimų;

(27)

teikiant užsakomąsias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas skelbiami komerciniai audiovizualiniai pranešimai apie alkoholinius gėrimus, išskyrus rėmimą ir prekių rodymą, turėtų atitikti kriterijus, taikomus alkoholinių gėrimų televizijos reklamai ir teleparduotuvei, nustatytus Direktyvoje 2010/13/ES. Išsamesni kriterijai, taikomi alkoholinių gėrimų televizijos reklamai ir teleparduotuvei, galioja tik reklamos intarpams, kurie pagal savo pobūdį yra atskirti nuo programų ir todėl neapima kitų komercinių pranešimų, kurie yra susiję su programa arba yra neatsiejama programos dalis, kaip antai, rėmimo ir prekių rodymo. Taigi, tie kriterijai neturėtų būti taikomi rėmimui ir prekių rodymui teikiant užsakomąsias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas;

(28)

nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu esama tam tikrų plačiai pripažintų mitybos gairių, tokių kaip Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regioninio biuro parengtas mitybinės sudėties modelis, skirtų maisto produktams skirstyti pagal jų mitybinę sudėtį per televiziją transliuojamos maisto reklamos vaikams kontekste. Valstybės narės turėtų būti raginamos užtikrinti, kad savireguliavimas ir bendras reguliavimas, be kita ko, taikant elgesio kodeksus, būtų naudojami siekiant veiksmingai sumažinti vaikų galimybes pamatyti komercinius audiovizualinius pranešimus apie maisto produktus ir gėrimus, kuriuose yra daug druskos, cukrų, riebalų, sočiųjų riebalų ar riebalų rūgščių transizomerų arba kurie kitomis savybėmis neatitinka tų nacionalinių ar tarptautinių mitybinių gairių;

(29)

valstybes nares taip pat reikėtų paraginti užtikrinti savireguliavimo ir bendro reguliavimo elgesio kodeksų naudojimą, siekiant veiksmingai sumažinti vaikų ir nepilnamečių galimybes pamatyti komercinius audiovizualinius pranešimus apie alkoholinius gėrimus. Tam tikros bendro reguliavimo ar savireguliavimo sistemos egzistuoja Sąjungos ir nacionaliniu lygmeniu siekiant, kad alkoholinių gėrimų rinkodara būtų atsakinga, be kita ko, komerciniuose audiovizualiniuose pranešimuose. Tos sistemos turėtų būti toliau skatinamos, ypač tos, kuriomis siekiama užtikrinti, kad komercinius audiovizualinius pranešimus apie alkoholinius gėrimus lydėtų raginimas juos vartoti atsakingai;

(30)

svarbu, kad nepilnamečiai būtų veiksmingai apsaugoti nuo komercinių audiovizualinių pranešimų, susijusių su azartiniais lošimais. Šiame kontekste Sąjungos ir nacionaliniu lygmenimis egzistuoja keletas savireguliavimo ir bendro reguliavimo sistemų atsakingiems azartiniams lošimams skatinti, be kita ko, komerciniuose audiovizualiniuose pranešimuose;

(31)

siekiant pašalinti laisvo tarpvalstybinių paslaugų judėjimo Sąjungoje kliūtis, būtina užtikrinti savireguliavimo ir bendro reguliavimo priemonių, ypač tų, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojus ar visuomenės sveikatą, veiksmingumą;

(33)

televizijos programų transliavimo rinka pakito, todėl reikia daugiau lankstumo komercinių audiovizualinių pranešimų atžvilgiu, visų pirma kiekybinių taisyklių atveju linijinėms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms ir prekių rodymui. Atsiradus naujoms paslaugoms, įskaitant tas, kuriose nėra reklamos, žiūrovai turi daugiau pasirinkimo, nes jie gali lengvai pasirinkti alternatyvius pasiūlymus;

(33)

prekių rodymo liberalizavimas, priešingai nei buvo tikėtasi, šios formos komercinių audiovizualinių pranešimų neišpopuliarino. Visų pirma, bendras prekių rodymo, išskyrus kelias išimtis, draudimas nesuteikė žiniasklaidos paslaugų teikėjams teisinio tikrumo. Todėl prekių rodymas turėtų būti leidžiamas visų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų ir dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugų atveju, išskyrus išimtinius atvejus;

(34)

rodyti prekes neturėtų būti leidžiama per žinių ir aktualijų programas, vartotojų reikalų programas, religines programas ir vaikams skirtas programas. Iš tiesų yra įrodymų, kad prekių rodymas ir įterptinė reklama gali paveikti vaikų elgesį, nes vaikai dažnai nepajėgia atpažinti komercinio turinio. Todėl reikia toliau drausti rodyti prekes vaikams skirtose programose. Vartotojų reikalų programos yra programos, kuriose žiūrovams duodama patarimų, arba jose pateikiama atsiliepimų apie produktų ir paslaugų pirkimą. Leidus rodyti prekes per tokias programas, žiūrovams, kurie tokiose programose gali tikėtis tikrų ir sąžiningų atsiliepimų apie produktus ar paslaugas, būtų neaišku, kas yra reklama ir kas yra redakcinis turinys;

(35)

užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjai turėtų skatinti Europos kūrinių gamybą ir platinimą užtikrindami, kad jų kataloguose būtų mažiausia būtina Europos kūrinių dalis ir jie būtų pakankamai pastebimi. Turėtų būti skatinama audiovizualinį turinį, kuris laikomas Europos kūriniu, žymėti metaduomenyse, kad tokie metaduomenys būtų prieinami žiniasklaidos paslaugų teikėjams. Pastebimumas yra susijęs su Europos kūrinių populiarinimu, sudarant palankesnes sąlygas susipažinti su tokiais kūriniais. Pastebimumą galima užtikrinti įvairiais būdais, kaip antai paskiriant rubriką Europos kūriniams, kuri būtų prieinama iš paslaugos pradžios tinklalapio, sudarant Europos kūrinių paieškos galimybę per paieškos priemonę, kuri būtų suteikiama kaip tos paslaugos dalis, naudojant Europos kūrinius su ta paslauga susijusiose kampanijose arba nustatant mažiausią būtiną iš tos paslaugos katalogo populiarinamų Europos kūrinių procentinę dalį, pavyzdžiui, naudojant reklamjuostes ar panašias priemones;

(36)

siekiant užtikrinti tinkamą investicijų į Europos kūrinius lygį, valstybėms narėms reikėtų suteikti galimybę nustatyti finansines pareigas jų teritorijoje įsisteigusiems žiniasklaidos paslaugų teikėjams. Galimos tų pareigų formos – tiesioginiai įnašai į Europos kūrinių gamybą ir į teisių į Europos kūrinius įsigijimą. Valstybės narės taip pat galėtų nustatyti rinkliavas, mokėtinas į fondą pagal pajamas, gautas už audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas, kurios suteiktos jų teritorijoje ir į ją orientuotos. Šioje direktyvoje paaiškinama, jog, kadangi finansinės pareigos ir skirtinga valstybių narių kultūros politika yra tiesiogiai susijusios, valstybei narei taip pat leidžiama nustatyti tokias finansines pareigas kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems žiniasklaidos paslaugų teikėjams, kurie orientuojasi į jos teritoriją. Tokiu atveju finansinės pareigos turėtų būti susietos tik su pajamomis, gautomis naudojantis auditorija toje valstybėje narėje, į kurią orientuojasi paslaugų teikėjas. Žiniasklaidos paslaugų teikėjai, kurie turi mokėti finansinius įnašus į kino finansavimo schemas valstybėje narėje, į kurią jie orientuojasi, turėtų galėti nediskriminuojami pasinaudoti pagalba, teikiama žiniasklaidos paslaugų teikėjams pagal atitinkamas kino finansavimo schemas, net jei toje valstybėje narėje jie nėra įsisteigę;

(37)

transliuotojai šiuo metu į Europos audiovizualinius kūrinius investuoja labiau nei užsakomųjų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjai. Todėl, jei valstybė narė, į kurią orientuojasi paslaugų teikėjas, pasirenka nustatyti finansinę pareigą transliuotojui, kuris priklauso kitos valstybės narės jurisdikcijai, turėtų būti atsižvelgta į to transliuotojo tiesioginius įnašus į Europos kūrinių gamybą ir į teisių į juos įsigijimą, įskaitant bendrą gamybą, deramai atsižvelgiant į proporcingumo principą. Tuo nedaromas poveikis valstybių narių kompetencijai pagal savo kultūros politiką ir laikantis valstybės pagalbos taisyklių nustatyti finansinių įnašų, kuriuos turi mokėti jų jurisdikcijai priklausantys žiniasklaidos paslaugų teikėjai, lygį;

(38)

valstybė narė, kiekvienu konkrečiu atveju vertindama, ar kitoje valstybėje narėje įsisteigusi užsakomąsias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas teikianti įmonė orientuojasi į auditorijas jos teritorijoje, turėtų atsižvelgti į tokius rodiklius kaip antai reklama ar kitokios į konkrečiai jos teritorijoje esančius vartotojus nukreiptos pardavimo skatinimo priemonės, pagrindinė paslaugos kalba ir tai, ar yra turinio arba komercinių pranešimų, skirtų konkrečiai priimančiosios valstybės narės auditorijai;

(39)

kai valstybės narės nustato finansinius įnašus žiniasklaidos paslaugų teikėjams, tokiais įnašais turėtų būti siekiama tinkamo Europos kūrinių populiarinimo vengiant dvigubo žiniasklaidos paslaugų teikėjų apmokestinimo rizikos. Todėl, kai valstybė narė, kurioje įsisteigęs žiniasklaidos paslaugų teikėjas, nustato finansinį įnašą, ji turėtų atsižvelgti į visus finansinius įnašus, kuriuos yra nustačiusios valstybės narės, į kurias orientuojasi paslaugų teikėjas;

(40)

siekiant užtikrinti, kad Europos kūrinių populiarinimo pareigos nestabdytų rinkos vystymosi, ir siekiant sudaryti sąlygas naujiems dalyviams įžengti į rinką, tokie reikalavimai neturėtų būti taikomi teikėjams, kurių užimama rinkos dalis yra nedidelė. Tai visų pirma taikytina teikėjams, kurių apyvarta yra maža ir kurių auditorija yra nedidelė. Tai, kad auditorija yra nedidelė, gali būti nustatyta, pavyzdžiui, remiantis žiūrimumu arba pardavimo mastu, priklausomai nuo paslaugos pobūdžio, o nustatant tai, ar apyvarta maža, turėtų būti atsižvelgiama į skirtingus audiovizualinio sektoriaus rinkų dydžius valstybėse narėse. Nustatyti tokius reikalavimus taip pat galėtų būti netikslinga tais atvejais, kai dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų pobūdžio ar temos jie būtų neįgyvendinami arba nepagrįsti;

(41)

svarbu, kad transliuotojams būtų užtikrinta daugiau lankstumo ir galimybė nuspręsti, kada įterpti reklamą, kad reklamuotojų paklausa ir žiūrovų srautas būtų didžiausi. Vis dėlto šiuo klausimu taip pat reikia išlaikyti pakankamą vartotojų apsaugos lygį, nes dėl tokio lankstumo žiūrovams geriausiu transliavimo laiku gali būti rodoma pernelyg daug reklamų. Todėl laikotarpiu nuo 6 iki 18 val. ir nuo 18 iki 24 val. reikėtų taikyti konkrečius apribojimus;

(42)

neutraliais kadrais atskiriamas redakcinis turinys nuo televizijos reklamos ar teleparduotuvės intarpų, taip pat atskiriami ir atskiri intarpai. Dėl jų žiūrovas gali aiškiai atskirti, kada vienos rūšies audiovizualinis turinys baigiasi ir prasideda kitas. Būtina patikslinti, kad neutraliems kadrams netaikoma televizijos reklamai nustatyta kiekybinė riba. Tuo siekiama užtikrinti, kad neutralių kadrų laikas nedarytų poveikio reklamai skirtam laikui ir kad nebūtų daroma neigiamo poveikio iš reklamos gaunamoms pajamoms;

(43)

transliavimo laikas, skirtas transliuotojo skelbimams apie savo programas ir su tomis programomis tiesiogiai susijusius papildomus produktus arba skelbimams apie viešąsias paslaugas ir kreipimasims dėl labdaros, kurie transliuojami nemokamai, išskyrus tokių kreipimųsi transliavimo išlaidas, turėtų būti neįskaitomi į maksimalų transliavimo laiką, kurį galima skirti televizijos reklamai ir teleparduotuvei. Be to, daug transliuotojų priklauso didesnėms transliuotojų grupėms ir ne tik skelbia skelbimus apie savo programas ir su tomis programomis tiesiogiai susijusius papildomus produktus, bet ir skelbimus, susijusius su kitų tai pačiai transliuotojų grupei priklausančių subjektų programomis ir audiovizualinės žiniasklaidos paslaugomis. Transliavimo laikas, skirtas tokiems skelbimams, taip pat neturėtų būti įskaitomas į maksimalų transliavimo laiką, kurį galima skirti televizijos reklamai ir teleparduotuvei;

(44)

dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjai, kuriems taikoma Direktyva 2010/13/ES, teikia informacinės visuomenės paslaugas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB (11) prasme. Todėl, jei tie paslaugų teikėjai yra įsisteigę valstybėje narėje, jiems taikomos toje direktyvoje nustatytos vidaus rinkos nuostatos. Tikslinga užtikrinti, kad tos pačios taisyklės taip pat būtų taikomos ir ne valstybėje narėje įsisteigusiems dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjams, siekiant išsaugoti Direktyva 2010/13/ES nustatytų nepilnamečių ir plačiosios visuomenės apsaugos priemonių veiksmingumą ir kiek įmanoma užtikrinti vienodas sąlygas, jei tų paslaugų teikėjų arba patronuojančioji įmonė, arba patronuojamoji įmonė yra įsisteigusi valstybėje narėje arba jei tie paslaugų teikėjai priklauso grupei ir kita tos grupės įmonė yra įsisteigusi valstybėje narėje. Todėl Direktyvoje 2010/13/ES pateiktos terminų apibrėžtys turėtų būti grindžiamos principais ir jomis turėtų būti užtikrinta, kad įmonei nebūtų galimybių netaikyti tos direktyvos, sukuriant grupinę struktūrą, turinčią daug įmonių, įsisteigusių Sąjungoje ar už jos ribų, sluoksnių. Laikantis direktyvose 2000/31/EB ir 2010/13/ES nustatytų su įsisteigimu susijusių taisyklių, Komisijai turėtų būti pranešta apie kiekvienos valstybės narės jurisdikcijai priklausančius paslaugų teikėjus;

(45)

kilo naujų iššūkių, kurie yra susiję visų pirma su dalijimosi vaizdo medžiaga platformomis, kurių naudotojai, ypač nepilnamečiai, vis dažniau žiūri audiovizualinį turinį. Tokiomis aplinkybėmis vis didesnį nerimą kelia teikiant dalijimosi vaizdo medžiaga platformų paslaugas pateikiamas žalingas turinys ar neapykantą kurstančios kalbos. Siekiant nepilnamečius ir plačiąją visuomenę apsaugoti nuo tokio turinio, būtina tais klausimais nustatyti proporcingas taisykles;

(46)

komerciniai pranešimai teikiant dalijimosi vaizdo medžiaga platformų paslaugas jau reglamentuojami Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB (12), kurioje draudžiama nesąžininga įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu, įskaitant klaidinančią ir agresyvią veiklą, pasitaikančią teikiant informacinės visuomenės paslaugas.

Galiojančiais komercinių pranešimų apie tabaką ir susijusius produktus dalijimosi vaizdo medžiaga platformose draudimais, numatytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/33/EB (13), ir draudimais, taikomais komerciniams pranešimams apie elektronines cigaretes ir pildomąsias talpyklas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/40/ES (14), užtikrinama pakankama vartotojų apsauga nuo tabako ir susijusių produktų. Kadangi naudotojai vis dažniau naudojasi dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugomis, kad galėtų susipažinti su audiovizualiniu turiniu, būtina užtikrinti pakankamo lygio vartotojų apsaugą, visiems teikėjams tarpusavyje suderinant, kiek tinkama, taisykles dėl komercinių audiovizualinių pranešimų. Todėl svarbu, kad komerciniai audiovizualiniai pranešimai dalijimosi vaizdo medžiaga platformose būtų aiškiai identifikuojami ir atitiktų būtiniausius kokybės reikalavimus;

(47)

didelei daliai turinio, pateikiamo teikiant dalijimosi vaizdo medžiaga platformų paslaugas, dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjo redakcinė atsakomybė netaikoma. Vis dėlto tie paslaugų teikėjai paprastai nustato, kaip organizuojamas turinys, t. y. programos, naudotojų sukurti vaizdo įrašai ir komerciniai audiovizualiniai pranešimai, be kita ko, taikydami automatines priemones arba algoritmus. Todėl tie paslaugų teikėjai turėtų būti įpareigoti imtis atitinkamų priemonių, kad nepilnamečiai būtų apsaugoti nuo turinio, kuris galėtų pakenkti jų fiziniam, psichiniam ar doroviniam vystymuisi. Taip pat jie turėtų būti įpareigoti imtis atitinkamų priemonių, kad plačioji visuomenė būtų apsaugota nuo turinio, kuriuo kurstomas smurtas ar neapykanta tam tikros asmenų grupės ar grupės nario atžvilgiu kuriuo nors iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 21 straipsnyje nurodytų pagrindų, arba kurio platinimas laikomas nusikalstama veika pagal Sąjungos teisę;

(48)

atsižvelgiant į tai, kiek paslaugų teikėjai susiję su teikiant dalijimosi vaizdo medžiaga platformų paslaugas pateikiamu turiniu, atitinkamos priemonės apsaugoti nepilnamečius ir plačiąją visuomenę turėtų būti susijusios su turinio organizavimu, o ne su pačiu turiniu. Todėl šiuo tikslu Direktyvoje 2010/13/ES nustatyti reikalavimai turėtų būti taikomi nedarant poveikio Direktyvos 2000/31/EB 12–14 straipsniams, kuriuose numatytas tam tikrų informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atleidimas nuo atsakomybės už neteisėtos informacijos perdavimą arba automatinį, tarpinį ir laikiną saugojimą, arba saugojimą. Kai teikiamos paslaugos, kurioms taikomi Direktyvos 2000/31/EB 12–14 straipsniai, tie reikalavimai taip pat turėtų būti taikomi nedarant poveikio tos direktyvos 15 straipsniui, pagal kurį draudžiama tiems paslaugų teikėjams nustatyti bendrą pareigą stebėti tokią informaciją ir aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis neteisėtą veiklą, tačiau neatleidžiant nuo stebėjimo pareigos specialiais atvejais ir, visų pirma, nenusižengiant pagal nacionalinę teisę priimtus nacionalinių institucijų nurodymus;

(49)

dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjus tikslinga kuo labiau įtraukti į atitinkamų priemonių, kurių reikia imtis pagal Direktyvą 2010/13/ES įgyvendinimą. Todėl turėtų būti skatinamas bendras reguliavimas. Be to, dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjams ir toliau turėtų būti galima savanoriškai imtis griežtesnių priemonių pagal Sąjungos teisę, užtikrinant saviraiškos ir informacijos laisvę ir žiniasklaidos pliuralizmą;

(50)

teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą yra pagrindinės teisės, nustatytos Chartijos 47 straipsnyje. Todėl Direktyvos 2010/13/ES nuostatos neturėtų būti aiškinamos kaip užkertančios kelią šalims pasinaudoti teise naudotis teismų sistema;

(51)

pagal Direktyvą 2010/13/ES imantis atitinkamų nepilnamečių apsaugos nuo žalingo turinio ir plačiosios visuomenės apsaugos nuo turinio, kuriuo kurstomas smurtas, neapykanta ir terorizmas, priemonių, reikėtų rūpestingai išlaikyti taikytinų pagrindinių teisių, nustatytų Chartijoje, pusiausvyrą. Tai ypač pasakytina, atsižvelgiant į konkretų atvejį ir apie teisę į privatų ir šeimos gyvenimą ir teisę į asmens duomenų apsaugą, saviraiškos ir informacijos laisvę, laisvę užsiimti verslu, diskriminacijos draudimą ir vaiko teises;

(52)

Ryšių palaikymo komitetas siekia palengvinti veiksmingą Direktyvos 2010/13/ES įgyvendinimą ir su juo turėtų būti reguliariai konsultuojamasi dėl visų su jos taikymu susijusių praktinių problemų. Ryšių palaikymo komiteto darbas turėtų apimti ne tik esamus audiovizualinės politikos klausimus, bet ir atitinkamus pokyčius šiame sektoriuje. Jį sudaro valstybių narių atitinkamų nacionalinių institucijų atstovai. Valstybės narės yra skatinamos skiriant savo atstovus Ryšių palaikymo komitete propaguoti lyčių lygybę;

(53)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų nacionalinės reguliavimo institucijos arba įstaigos būtų teisiškai atskirtos nuo valdžios sektoriaus. Tačiau tai neturėtų trukdyti valstybėms narėms vykdyti priežiūrą pagal savo nacionalinę konstitucinę teisę. Turėtų būti laikoma, kad nacionalinės reguliavimo institucijos arba įstaigos pasiekė reikiamo laipsnio nepriklausomumą, jeigu tos institucijos arba įstaigos, įskaitant tas, kurios įsteigtos kaip valdžios institucijos arba įstaigos, yra funkciškai ir faktiškai nepriklausomos nuo savo atitinkamų vyriausybių ir visų kitų viešųjų ar privačiųjų įstaigų. Tai laikoma esminiu aspektu, kad būtų užtikrintas nacionalinės reguliavimo institucijos arba įstaigos priimtų sprendimų nešališkumas. Nepriklausomumo reikalavimas neturėtų daryti poveikio valstybių narių galimybei steigti reguliavimo institucijas, vykdančias skirtingų sektorių, kaip antai audiovizualinio ir telekomunikacijų sektorių, priežiūrą. Nacionalinėms reguliavimo institucijoms arba įstaigoms turėtų būti suteikti vykdymo užtikrinimo įgaliojimai ir ištekliai, būtini jų užduotims vykdyti, kiek tai susiję su darbuotojais, ekspertinėmis žiniomis ir finansiniais ištekliais. Pagal Direktyvą 2010/13/ES įsteigtų nacionalinių reguliavimo institucijų arba įstaigų vykdoma veikla turėtų būti užtikrinta, kad laikomasi žiniasklaidos pliuralizmo, kultūrų įvairovės, vartotojų apsaugos, vidaus rinkos užbaigimo ir sąžiningos konkurencijos skatinimo tikslų;

(54)

kadangi vienas iš audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų tikslų yra tarnauti asmenų interesams ir formuoti viešąją nuomonę, labai svarbu, kad teikiant tokias paslaugas asmenys ir visuomenė gautų kuo visapusiškesnę ir įvairesnę informaciją. Tą tikslą galima pasiekti tik užtikrinus visišką valstybės nesikišimą į redakcinius sprendimus ir jokios nacionalinių reguliavimų institucijų arba įstaigų įtakos priimant redakcinius sprendimus nebuvimą tiek, kiek valstybės kišimasis ar nacionalinių reguliavimų institucijų ir (arba) įstaigų įtaka viršija įstatymų įgyvendinimo ribas ir nėra susijusi su siekiu ginti teisiškai apsaugotą teisę, kuri turi būtų apsaugota neatsižvelgiant į konkrečią nuomonę;

(55)

nacionaliniu lygmeniu turėtų būtų taikomi veiksmingi apeliaciniai mechanizmai. Atitinkama apeliacinė įstaiga turėtų būti nepriklausoma nuo apeliaciniame procese dalyvaujančių šalių. Tokia įstaiga gali būti teismas. Apeliacinė procedūra turėtų nedaryti poveikio kompetencijų paskirstymui nacionalinėse teismų sistemose;

(56)

siekiant užtikrinti nuoseklų Sąjungos audiovizualinių paslaugų reguliavimo sistemos taikymą visose valstybėse narėse, Komisija 2014 m. vasario 3 d. sprendimu (15) įsteigė ERGA. ERGA vaidmuo yra teikti Komisijai technines ekspertines žinias jai siekiant užtikrinti nuoseklų Direktyvos 2010/13/ES įgyvendinimą visose valstybėse narėse, taip pat palengvinti nacionalinių reguliavimo institucijų arba įstaigų tarpusavio bendradarbiavimą ir nacionalinių reguliavimo institucijų arba įstaigų ir Komisijos bendradarbiavimą;

(57)

ERGA teigiamai prisidėjo siekiant nuoseklios reguliavimo praktikos ir pateikė Komisijai vertingų rekomendacijų įgyvendinimo klausimais. Taigi, Direktyvoje 2010/13/ES tikslinga ERGA vaidmenį pripažinti oficialiai ir jį sustiprinti. Todėl ERGA turėtų būti įsteigta pagal tą direktyvą;

(58)

Komisijai turėtų būti suteikta teisė konsultuotis su ERGA visais klausimais, susijusiais su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugomis ir dalijimosi vaizdo medžiaga platformomis. ERGA turėtų padėti Komisijai – teikti technines ekspertines žinias bei rekomendacijas ir palengvinti keitimąsi geriausia praktika, be kita ko, savireguliavimo ir bendro reguliavimo elgesio kodeksų klausimais. Visų pirma Komisija turėtų konsultuotis su ERGA dėl Direktyvos 2010/13/ES taikymo, siekiant, kad ji būtų įgyvendinama vienodžiau. Komisijos prašymu ERGA turėtų pateikti neprivalomas nuomones dėl jurisdikcijos, dėl priemonių, kuriomis nukrypstama nuo priėmimo laisvės, ir dėl priemonių, kuriomis sprendžiamas jurisdikcijos apėjimo klausimas. ERGA taip pat turėtų galėti teikti technines rekomendacijas dėl visų reguliavimo klausimų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų sistema, be kita ko, kovos su neapykantą kurstančiomis kalbomis ir nepilnamečių apsaugos srityje, taip pat dėl komercinių audiovizualinių pranešimų apie maisto produktus, kurių sudėtyje yra daug riebalų, druskos ar natrio ir cukrų, turinio;

(59)

gebėjimas naudotis žiniasklaidos priemonėmis – tai įgūdžiai, žinios ir suvokimas, reikalingi piliečiams norint šiomis priemonėmis naudotis veiksmingai ir saugiai. Siekiant sudaryti galimybę piliečiams gauti informaciją ir naudoti, kritiškai vertinti ir kurti žiniasklaidos turinį atsakingai ir saugiai, piliečių gebėjimas naudotis žiniasklaidos priemonėmis turi būti aukšto lygio. Gebėjimas naudotis žiniasklaidos priemonėmis neturėtų apsiriboti tik mokymusi apie priemones ir technologijas; taip pat reikėtų siekti ugdyti piliečių kritinio mąstymo įgūdžius, būtinus gebėti priimti sprendimus, analizuoti sudėtingas realijas ir atskirti nuomones ir faktus. Todėl būtina, kad žiniasklaidos paslaugų teikėjai ir dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjai, bendradarbiaudami su visais suinteresuotaisiais subjektais, skatintų gebėjimo naudotis žiniasklaidos priemonėmis ugdymą visų visuomenės sluoksnių, visų amžiaus grupių piliečių ir visų žiniasklaidos priemonių atžvilgiu, ir būtina, kad ta pažanga toje srityje būtų atidžiai stebima;

(60)

Direktyva 2010/13/ES nedaromas poveikis valstybių narių pareigai gerbti ir apsaugoti žmogaus orumą. Ja gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, ypač tų, kurie pripažinti Chartijoje. Direktyva 2010/13/ES visų pirma siekiama užtikrinti visapusišką teisės į saviraiškos laisvę, laisvės užsiimti verslu ir teisės į teisminę peržiūrą laikymąsi ir skatinti taikyti vaiko teises, įtvirtintas Chartijoje;

(61)

visomis priemonėmis, kurių valstybės narės imasi pagal Direktyvą 2010/13/ES, turi būti gerbiama saviraiškos bei informacijos laisvė ir žiniasklaidos pliuralizmas, taip pat kultūrų ir kalbų įvairovė, kaip nustatyta UNESCO konvencijoje dėl kultūros raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo;

(62)

siekiant išsaugoti pagrindinę laisvę gauti informaciją ir užtikrinti visapusišką ir tinkamą žiūrovų interesų Sąjungoje apsaugą, itin didelę reikšmę turi teisė galėti žiūrėti ir klausytis politikos žinių programų. Kadangi audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų reikšmė visuomenei ir demokratijai nesiliauja didėjusi, politikos žinių transliacijos turėtų būti kuo plačiau, bet nepažeidžiant autorių teisių taisyklių, pasiekiamos tarpvalstybiniu mastu Sąjungoje;

(63)

Direktyva 2010/13/ES nesusijusi su tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis, visų pirma taisyklėmis, kuriomis reglamentuojama teismų jurisdikcija, ir sutartinėms bei nesutartinėms prievolėms taikoma teise;

(64)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (16) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(65)

todėl Direktyva 2010/13/ES turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista,