Byla C‑363/22 P

Planistat Europe
ir
Hervé-Patrick Charlot

prieš

Europos Komisiją

2024 m. sausio 11 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

„Apeliacinis skundas – SESV 340 straipsnio antra pastraipa – Europos Sąjungos deliktinė atsakomybė – Reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 – Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekami tyrimai – OLAF atliekamas išorės tyrimas – Byla „Eurostatas“ – OLAF prieš baigiant tyrimą nacionalinėms teisminėms institucijoms perduota informacija, susijusi su veikomis, dėl kurių gali būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas – Europos Komisijos prieš baigiantis OLAF tyrimui pateiktas skundas – Nacionalinis baudžiamasis procesas – Galutinis pagrindo priimti sprendimą nebuvimas – „Pakankamai aiškaus“ Sąjungos teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimo sąvoka – Apeliantų galimai patirta neturtinė ir turtinė žala – Ieškinys dėl žalos atlyginimo“

1. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Pakankamai aiškus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Teisės norma, suteikianti teisių privatiems asmenims – Sąvoka – Teisė į gerą administravimą ir rūpestingumo pareiga – Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) prieš baigiant tyrimą nacionalinėms teisminėms institucijoms perduota informacija, susijusi su veikomis, dėl kurių gali būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas – Bendrojo Teismo neatliktas šios informacijos patikimumo ir jos turinio nagrinėjimas – Bendrojo Teismo neatliktas nagrinėjimas, ko siekiant ši informacija buvo perduota, kad būtų pradėtas teisminis tyrimas – Teisės klaida

   (ESS 340 straipsnio antra pastraipa; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1073/1999 1, 5, 10 ir 13 konstatuojamosios dalys, 9 ir 10 straipsniai)

   (žr. 66–80, 93 ir 94 punktus)

2. Apeliacinis skundas – Pagrįstu laikomas apeliacinis skundas – Apeliacinės instancijos teismo atliekamas ginčo nagrinėjimas iš esmės – Sąlyga – Bylos stadija, kai galima priimti sprendimą – Nebuvimas – Bylos grąžinimas nagrinėti Bendrajam Teismui

   (Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirma pastraipa)

   (žr. 95 punktą)

Santrauka

Iš dalies tenkinęs Planistat Europe SARL ir H. P. Charlot (toliau – apeliantai) pateiktą apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo byloje Planistat Europe ir Charlot / Komisija ( 1 ) (toliau – skundžiamas sprendimas), Teisingumo Teismas išdėstė poziciją pirmiausia dėl teisminės kontrolės, kurią turi vykdyti Bendrasis Teismas, nagrinėdamas SESV 340 straipsnio antra pastraipa grindžiamą ieškinį dėl deliktinės atsakomybės, pirma, kai Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) pagal Reglamentą Nr. 1073/1999 ( 2 ) perdavė nacionalinėms teisminėms institucijoms informaciją ir taip tariamai apšmeižė, nors vėliau nacionaliniai teismai nusprendė nutraukti bylą prieš suinteresuotuosius asmenis, ir, antra, kai Komisija pateikė skundą ir pareiškė civilinį ieškinį šioje byloje.

1996 m. Europos Bendrijų statistikos tarnyba (Eurostatas) sukūrė prekybos statistine informacija vietų („datashops“) tinklą. Valstybėse narėse šios „datashops“, neturinčios teisinio subjektiškumo, iš esmės buvo integruotos į nacionalinius statistikos institutus, išskyrus Belgiją, Ispaniją ir Liuksemburgą, kur jas valdė komercinės bendrovės. 1996–1999 m. Planistat Europe, vadovaujama H.-P. Charlot, pasirašė preliminariąsias sutartis su Eurostatu dėl įvairių paslaugų teikimo, įskaitant, be kita ko, „datashops“ aprūpinimą personalu. Nuo 2000 m. sausio 1 d.Planistat Europe buvo patikėtas Briuselio (Belgija), Madrido (Ispanija) ir Liuksemburgo (Liuksemburgas) „datashops“ valdymas.

1999 m. rugsėjo mėn. Eurostato vidaus audito tarnyba parengė ataskaitą, kurioje nustatyta „datashops“ valdymo, kurį užtikrino Planistat Europe, pažeidimų. 2000 m. kovo 17 d. Komisija perdavė šią ataskaitą OLAF. Atlikusi vidaus tyrimą, 2003 m. kovo 18 d. ši tarnyba nusprendė pradėti išorės tyrimą dėl Planistat Europe ir kitą dieną nusiuntė Prancūzijos teisminėms institucijoms informaciją dėl veikų, kurios, kaip mano ši tarnyba, gali būti kvalifikuojamos kaip baudžiamosios (toliau – 2003 m. kovo 19 d. pranešimas). Šiuo pagrindu 2003 m. balandžio 4 d. Respublikos Paryžiaus prokuroras (Prancūzija) pradėjo ikiteisminį tyrimą Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas, Prancūzija) dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo ar slėpimo ir bendrininkavimo piktnaudžiaujant pasitikėjimu. 2003 m. gegužės mėn. apie šį informacijos perdavimą buvo pranešta spaudoje.

Paskui Komisija ir OLAF paskelbė keletą pranešimų spaudai, Planistat Europe buvo paminėta tik dviejuose iš jų. Taigi 2003 m. liepos 9 d. pranešime spaudai Planistat Europe buvo paminėta pirmą kartą, o 2003 m. liepos 23 d. pranešime spaudai Komisija patvirtino savo sprendimą nutraukti su šia bendrove sudarytas sutartis. 2003 m. liepos 10 d. Komisija Respublikos Paryžiaus prokurorui pateikė skundą dėl X ir civilinį ieškinį dėl piktnaudžiavimo pasitikėjimu ir visų kitų veikų, kurios galėtų būti nustatytos iš skunde nurodytų faktinių aplinkybių. 2003 m. rugsėjo 10 d. H.-P. Charlot pateikti kaltinimai dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo ar slėpimo ir piktnaudžiavimo pasitikėjimu. 2003 m. liepos 23 d. Komisija nutraukė su Planistat Europe sudarytas sutartis. 2003 m. rugsėjo 25 d. OLAF baigė vidaus tyrimą ir išorės tyrimą.

2013 m. rugsėjo 9 d.Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjas priėmė nutartį nutraukti Prancūzijos teisminėse institucijose iškeltą baudžiamąją bylą visiems asmenims, dėl kurių buvo pradėtas tyrimas, o Komisija ją apskundė. 2014 m. birželio 23 d. sprendimu Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) atmetė Komisijos skundą, patvirtindamas nutartį nutraukti bylą. 2016 m. birželio 15 d. sprendimu Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) atmetė Komisijos pateiktą kasacinį skundą dėl to sprendimo, taip užbaigdamas teismo procesą.

2020 m. rugsėjo 10 d. apeliantai Komisijai išsiuntė oficialų pranešimą, jame prašė jiems sumokėti tam tikrą sumą siekiant atlyginti žalą, patirtą dėl, be kita ko, Komisijos pateikto skundo ir šia tema paskelbtų pranešimų spaudai. 2020 m. spalio 15 d. Komisija atmetė šį prašymą, nurodžiusi, kad nėra įvykdytos Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos.

Taigi apeliantai kreipėsi į Bendrąjį Teismą su SESV 268 straipsniu grindžiamu ieškiniu prašydami atlyginti, pirma, neturtinę žalą, kurią H. P. Charlot patyrė dėl to, kad OLAF perdavė nacionalinėms institucijoms 2003 m. kovo 19 d. pranešimą, taip pat dėl Komisijos šioms institucijoms pateikto skundo nepasibaigus OLAF tyrimui, ir, antra, turtinę žalą, kurią jie patyrė dėl Planistat Europe ir Komisijos sudarytų sutarčių nutraukimo. Grįsdami šį ieškinį apeliantai tvirtino, kad OLAF ir Komisija pažeidė, be kita ko, gero administravimo principą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija). Apeliantų teigimu, OLAF ir Komisijos padaryti pažeidimai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su neturtine ir turtine žala, kurią jie prašo atlyginti. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną dėl Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatyto penkerių metų senaties termino, kiek jis susijęs su turtinės ir neturtinės žalos, H.-P. Charlot patirtos dėl jo vardo ir pavardės aptarinėjimo žiniasklaidoje, atlyginimu. Likusią ieškinio dalį Bendrasis Teismas atmetė kaip nepagrįstą, kiek jame prašyta atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl Prancūzijos teisminėse institucijose jam iškeltos baudžiamosios bylos. Taigi apeliantai pateikė apeliacinį skundą Teisingumo Teismui.

Teisingumo Teismo vertinimas

Atmetęs apeliantų argumentus, kuriais jie siekė užginčyti Bendrojo Teismo taikytas taisykles dėl senaties, dėl neturtinės žalos, patirtos dėl Prancūzijos teisminėse institucijose iškeltos baudžiamosios bylos, atlyginimo Teisingumo Teismas priminė, kad viena iš Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą sąlygų yra reikalavimas nustatyti pakankamai aiškų teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimą. Toks pažeidimas yra tuomet, kai atitinkama institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai nesilaiko nustatytų diskrecijos ribų. Šiuo aspektu reikia atsižvelgti į pažeistos normos aiškumo ir tikslumo laipsnį, taip pat į diskrecijos, kurią Sąjungos institucijai suteikia pažeista norma, apimtį. Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą apima Sąjungos administracijos, kuri turi veikti rūpestingai ir apdairiai, rūpestingumo pareigą, o šios pareigos nesilaikymas yra teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimas.

Konkrečiau dėl gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos poveikio OLAF galimybei perduoti informaciją nacionalinėms teisminėms institucijoms Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš Reglamento Nr. 1073/1999 10 straipsnio 1 dalies matyti, kad „[OLAF] gali bet kada siųsti atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms išorės tyrimų metu gautą informaciją“. Iš šio reglamento 1 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad šia galimybe turi būti naudojamasi atsižvelgiant į Sąjungos finansinių interesų apsaugos ir kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu bei kitomis neteisėtomis veikomis tikslus.

Be to, pagal šio reglamento 5 konstatuojamąją dalį OLAF atsakomybė neapsiriboja finansinių interesų apsauga, bet apima ir visas veiklos rūšis, susijusias su Sąjungos interesų saugojimu nuo neteisėtų veiksmų, galinčių užtraukti administracinę ar baudžiamąją atsakomybę. Taigi būtent siekdama šių tikslų OLAF atlieka vidaus ir išorės tyrimus, kurių rezultatai, remiantis to paties reglamento 9 straipsniu, pateikiami tyrimo ataskaitoje, kuri išorės tyrimo atveju siunčiama valstybių narių kompetentingoms institucijoms, o atlikus vidaus tyrimą – atitinkamai institucijai, įstaigai, tarnybai ar organizacijai, kaip nurodyta atitinkamai šio straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Teisingumo Teismas nurodė, jog šio reglamento 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad OLAF parengtos ataskaitos „laikomos priimtinais įrodymais administracine ir teismo tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje, kai nustatoma, kad tai yra būtina, pateikiamais tokiu pat būdu ir tokiomis pat sąlygomis kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtos administracinės ataskaitos“. Taigi, kaip nurodyta šio reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje, galutinėje OLAF ataskaitoje pateiktos išvados automatiškai nereiškia, kad bus pradėtas teismo procesas, nes kompetentingos valdžios institucijos gali pačios nuspręsti, kokių veiksmų reikia imtis po tokios ataskaitos, ir todėl tik jos gali priimti sprendimus, galinčius pakeisti asmenų, dėl kurių rekomenduojama pradėti tokius procesus, teisinę padėtį. Nacionalinės institucijos, kurios turi platesnius tyrimo įgaliojimus nei ši tarnyba, gali papildyti ir patikrinti OLAF pateiktus įrodymus.

Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad, nors OLAF turi ne tik galimybę, bet ir pareigą net ir prieš pasibaigiant jos tyrimui ir prieš parengdama galutinę ataskaitą perduoti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, įskaitant teismines institucijas, visą svarbią informaciją, galinčią pateisinti šių institucijų priemones, įskaitant baudžiamojo tyrimo pradėjimą, vis dėlto priimdama sprendimą perduoti informaciją OLAF turi atsižvelgti į savo rūpestingumo pareigą ir elgtis apdairiai, nes ji veikia ne kaip „šiaip pranešėja“, o kaip tyrimo įgaliojimus turinti tarnyba, ir toks informacijos perdavimas vyksta tarp dviejų tokius įgaliojimus turinčių institucijų. Taip yra juo labiau todėl, kad kreipimasis į nacionalines institucijas gali būti civilinių ir baudžiamųjų teismo procesų pagrindas.

Vadinasi, siekdama laikytis rūpestingumo pareigos, prieš perduodama informaciją pagal Reglamentą Nr. 1073/1999 nacionalinėms valdžios institucijoms OLAF pagal šio reglamento 10 konstatuojamąją dalį turi įsitikinti, kad ši informacija yra pakankamai patikima ir, tikėtina, pateisintų šių institucijų pagal jų kompetenciją patvirtinamas priemones, be kita ko, prireikus teisminio tyrimo pradėjimą. Taigi, kai, kaip nagrinėjamu atveju, Bendrasis Teismas turi nustatyti, ar perduodama informaciją nacionalinėms valdžios institucijoms OLAF laikėsi rūpestingumo pareigos, jis turi patikrinti, ar informacijos perdavimo momentu OLAF turėjo daugiau informacijos nei vien abejonė, tačiau nereikalaujama aiškaus įrodymo, kuriam nebereikia kitų tyrimo veiksmų.

Vadinasi, anot Teisingumo Teismo, nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas turėjo patikrinti 2003 m. kovo 19 d. pranešime pateiktos informacijos ar įrodymų patikimumą ir turinį, taip pat tai, ko siekiant ši informacija ar įrodymai buvo perduoti Prancūzijos teisminėms institucijoms, ir nustatyti, ar ši informacija ar įrodymai galėjo pateisinti teisminio tyrimo pradėjimą arba būti naudingi tokiam tyrimui. Šiuo tikslu Bendrasis Teismas turėjo nustatyti, ar OLAF turėjo pakankamai tikslių faktinių duomenų, įrodančių, kad buvo pakankamai pagrindo manyti, jog siųstoje informacijoje buvo faktinių aplinkybių, kurias buvo galima kvalifikuoti pagal baudžiamąją teisę.

Kadangi Bendrasis Teismas nepatikrino 2003 m. kovo 19 d. pranešime pateiktos informacijos ar įrodymų patikimumo ir turinio, taip pat neišsiaiškino, ko siekiant ši informacija ar įrodymai buvo perduoti Prancūzijos teisminėms institucijoms ir ar ši informacija arba įrodymai galėjo pateisinti teisminio tyrimo pradėjimą arba būti naudingi tokiam tyrimui, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Be to, jis nusprendė, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai atmetė kaip netinkamus apeliantų argumentus, kuriais OLAF ir Komisija kaltinamos pateikusios melagingą pareiškimą.

Taigi Teisingumo Teismas panaikino skundžiamą sprendimą, kiek tuo sprendimu Bendrasis Teismas atmetė apeliantų ieškinį dėl neturtinės žalos, kurią Hervé-Patrick Charlot patyrė dėl Prancūzijos teisminėse institucijose jam iškeltos baudžiamosios bylos, atlyginimo. Jis atmetė likusią apeliacinio skundo dalį.

Konstatavęs, jog skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamai aiškaus Sąjungos teisės normos pažeidimo, nenagrinėjęs kitų kumuliacinių sąlygų, kurios yra būtinos Sąjungos deliktinei atsakomybei atsirasti, Teisingumo Teismas pripažino, kad tokiomis aplinkybėmis negali priimti sprendimo šioje byloje.

Taigi jis grąžino bylą Bendrajam Teismui, kad šis iš naujo išnagrinėtų, ar padarytas pakankamai aiškus Sąjungos teisės normos pažeidimas, dėl kurio atsiranda Sąjungos deliktinė atsakomybė. Jei tai išnagrinėjus paaiškėtų, kad buvo padarytas toks pažeidimas, Bendrasis Teismas turėtų išnagrinėti kitas būtinas Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygas.

( 1 ) 2022 m. balandžio 6 d.Sprendimas Planistat Europe ir Charlot / Komisija (T‑735/20, EU:T:2022:220).

( 2 ) 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų (OL L 136, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 91).