Byla C‑421/22

„DOBELES AUTOBUSU PARKS“ SIA ir kt.

prieš

Iepirkumu uzraudzības birojs,

„Autotransporta direkcija“ VSIA

(Augstākā tiesa (Senāts) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2023 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Transportas – Keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešosios paslaugos – Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 – 1 straipsnio 1 dalis – 2a straipsnio 2 dalis – 3 straipsnio 1 dalis – 4 straipsnio 1 dalis – 6 straipsnio 1 dalis – Keleivių vežimo autobusais viešosios paslaugos teikimo sutartis – Viešojo paslaugų pirkimo sutarties sudarymo procedūra – Atviras, skaidrus ir nediskriminuojantis konkursas – Konkurso sąlygos – Kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos skirtos kompensacijos dydis – Laiko atžvilgiu ribotas indeksavimas, taikomas konkrečioms sąnaudų rūšims – Rizikos pasidalijimas“

Transportas – Keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešosios paslaugos – Reglamentas Nr. 1370/2007 – Sutarčių dėl keleivinio transporto autobusais viešųjų paslaugų sudarymas – Atvira, skaidri ir nediskriminuojanti konkurso procedūra – Keleivių vežimo įmonių sąnaudų, patirtų vykdant su viešąją paslauga susijusius įsipareigojimus, kompensavimas – Sąnaudų pasidalijimo tvarka – Nacionalinių kompetentingų valdžios institucijų vertinimo diskrecija – Šių valdžios institucijų galimybė numatyti kompensavimo tvarką, pagal kurią automatiškai nepadengiamos visos sąnaudos, susijusios su šios paslaugos valdymu ir eksploatacija – Leistinumas – Nuolatinio sąnaudų indeksavimo nebuvimas – Proporcingumo principo pažeidimas – Nebuvimas

(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1370/2007 1 straipsnio 1 dalis, 2a straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis)

(žr. 41–44, 46–52, 54–56, 58, 59 punktus ir rezoliucinę dalį)

Santrauka

Latvijoje buvo paskelbtas atviras konkursas dėl teisės suteikimo dešimt metų teikti keleivių vežimo autobusais regioninės reikšmės maršrutų tinkle paslaugas.

Dobeles Autobusu parks SIA ir daug kitų transporto srityje veiklą vykdančių Latvijos bendrovių kreipėsi į Iepirkumu uzraudzības biroja Iesniegumu izskatīšanas komisija (Viešųjų pirkimų priežiūros tarnybos skundų nagrinėjimo komisija, Latvija) su skundu, juo užginčijo konkurso sąlygų nuostatas. Jų teigimu, konkurso sąlygose ir sutarties projekte buvo numatyta neteisėta kompensavimo už aptariamas paslaugas tvarka, nes nebuvo nustatyta faktinės paslaugos kainos peržiūros tvarka, pasikeitus šiai kainai įtakos turinčioms sąnaudoms. Kadangi ši komisija bendrovių skundą atmetė, šios kreipėsi į Administratīvā rajona tiesa (Administracinis apylinkės teismas, Latvija). Tas teismas taip pat atmetė jų ieškinį, iš esmės motyvuodamas tuo, kad per paslaugos teikimo sutartinės kainos indeksavimo procedūrą valstybė neprivalo padengti visų viešosios transporto paslaugos teikėjų sąnaudų ir kad viešojo pirkimo sutarties projekte numatyta indeksavimo procedūra neprieštarauja Reglamente Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ( 1 ) nustatytiems reikalavimams.

Gavęs kasacinį skundą Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas, Latvija), kuris yra šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kad būtų nustatyta, ar pagal Reglamentą Nr. 1370/2007 galima taikyti kompensavimo tvarką, kurioje nenumatyta nuolatinio sutartinės kainos indeksavimo, atsižvelgiant į paslaugų teikimo sąnaudų padidėjimą, nepriklausantį nuo konkurso laimėtojo valios.

Sprendime Teisingumo Teismas išnagrinėjo klausimą, ar pagal atvirą, skaidrią ir nediskriminuojančią konkurso procedūrą sudarydamos viešosios paslaugos sutartį valstybės narės gali nustatyti kompensavimo tvarką, pagal kurią keleivinio transporto paslaugų teikėjui perkeliama su sąnaudų pokyčiais susijusi rizika ir dėl kurios kyla pavojus, kad kompensacija gali būti pernelyg maža dėl tam tikrų sąnaudų padidėjimo. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Reglamentą Nr. 1370/2007 nedraudžiama tokia kompensavimo tvarka, pagal kurią kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų nereikalaujama aptariamos viešosios paslaugos teikėjui, kuriam taikomi su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai, nuolat indeksuojant kainas visiškai kompensuoti bet kokį nuo jo valios nepriklausančių sąnaudų, susijusių su šios paslaugos valdymu ir eksploatacija, padidėjimą.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirma, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, remiantis Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalimi, viešųjų paslaugų sutartyse turi būti, viena vertus, iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti rodikliai, pagal kuriuos reikia apskaičiuoti kompensacijas, jeigu jos mokamos ( 2 ), ir, kita vertus, numatyta su paslaugų teikimu susijusių sąnaudų paskirstymo tvarka ( 3 ).

Tuo remiantis galima teigti, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, sudarydamos viešosios paslaugos sutartį, turi diskreciją sukurti tokios kompensacijos tvarką, nes jos privalo nustatyti viešosios transporto paslaugos teikėjui mokėtinos kompensacijos skaičiavimo rodiklius ir apibrėžti su tos paslaugos teikimu susijusių sąnaudų paskirstymo tvarką. Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas konstatavo, kad galimybė paskirstyti sąnaudas neišvengiamai reiškia, kad tos institucijos neprivalo kompensuoti visų sąnaudų, tačiau gali tos viešosios paslaugos teikėjui perkelti riziką, susijusią su tam tikrų sąnaudų pokyčiu, neatsižvelgiant į tai, kad tas teikėjas negali visiškai kontroliuoti jų pokyčių, nes juos lemia nuo to jo nepriklausančios aplinkybės.

Taigi remiantis Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies formuluote galima teigti, kad pasinaudodamos turima diskrecija kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos gali numatyti kompensavimo tvarką, kuri dėl kompensacijos apskaičiavimo rodiklių ir tų valdžios institucijų nustatytos sąnaudų paskirstymo tvarkos automatiškai neužtikrina, kad viešosios transporto paslaugos teikėjui bus padengtos visos tos sąnaudos.

Antra, priminęs, kad Reglamento Nr. 1370/2007 tikslas yra nustatyti kompensacijos skyrimo sąlygas siekiant užtikrinti našią ir finansiškai pelningą viešojo keleivinio transporto paslaugą ( 4 ), Teisingumo Teismas tuo remdamasis padarė išvadą, kad bet kokia kompensavimo tvarka turi būti siekiama ne tik išvengti sąnaudų kompensavimo permokos, bet ir skatinti didesnį viešojo transporto paslaugos teikėjo veiklos našumą. Taigi kompensavimo tvarka, kuria visomis aplinkybėmis užtikrinamas automatiškas visų su viešosios paslaugos sutarties vykdymu susijusių sąnaudų padengimas, neskatinamas didesnis našumas, nes aptariamas teikėjas neturi riboti savo sąnaudų.

Atvirkščiai, kompensavimo tvarka, pagal kurią, netaikant nuolatinio indeksavimo, automatiškai nepadengiamos visos sąnaudos, o tam tikra rizika perkeliama viešosios paslaugos teikėjui, gali padėti siekti tokio tikslo. Iš tiesų net atsižvelgiant į sąnaudas, kurių aptariamas teikėjas negali kontroliuoti, jo pasiektas našumas leis jam sustiprinti finansinį tvarumą ir padengti tas sąnaudas, o tai užtikrins tinkamą viešosios paslaugos sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymą.

Trečia, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, kai viešosios paslaugos sutartis sudaroma taikant konkurso procedūrą, tokia procedūra savaime iki minimumo sumažinamas viešosios transporto paslaugos teikėjui mokėtinos kompensacijos dydis ir, taikant automatišką tikslinimą, taip išvengiama ne tik pernelyg didelės, bet ir pernelyg mažos kompensacijos.

Kiekvienas paslaugų teikėjas, nusprendęs dalyvauti konkurse dėl viešosios paslaugos sutarties vykdymo, pats nustato savo pasiūlymo sąlygas, atsižvelgdamas į reikšmingus parametrus ir, be kita ko, į paslaugos teikimui įtakos galinčių padaryti sąnaudų tikėtiną padidėjimą, ir taip apibrėžia, kokio dydžio riziką yra pasirengęs prisiimti. Dėl tos priežasties galima daryti prielaidą, kad jo pasiūlymas, jei bus pasirinktas per konkursą, jam užtikrins investuoto kapitalo grąžos normą, atitinkančią patiriamos rizikos lygį. Tuo remiantis, darytina išvada, kad su viešosios paslaugos sutartimi, sudaryta įvykus atvirai, skaidriai ir nediskriminuojančiai konkurso procedūrai, susijusi kompensacijos tvarka tos viešosios paslaugos teikėjui savaime užtikrina, kad jo išlaidos bus padengtos, taip pat, kad jam bus skirta tinkama ir nuo rizikos, kurią jis yra pasirengęs prisiimti, lygio priklausančio dydžio kompensacija.

Taigi taikydamos konkurso procedūrą kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos neprivalo nuolat indeksuodamos automatiškai kompensuoti visų su viešosios paslaugos sutarties vykdymu susijusių transporto paslaugų teikėjo patirtų sąnaudų, neatsižvelgiant į tai, ar jis gali tas sąnaudas kontroliuoti, kad pagal tą sutartį jam būtų skirta tinkama kompensacija.

Beje, nuolatinio sąnaudų indeksavimo tvarkos nebuvimas savaime negali būti laikomas proporcingumo principo pažeidimu. Konkurse dalyvaujantis transporto paslaugų teikėjas pats nustato savo pasiūlymo sąlygas ir rizikos, kurią yra pasirengęs prisiimti, dydį, atsižvelgdamas į viešosios paslaugos sutartyje nustatytą kompensavimo tvarką, būtent į tai, kad tokios tvarkos nėra. Taigi, jeigu kompetentinga viešosios valdžios institucija turėtų numatyti nepagrįstas arba perteklines konkurso sąlygas, palyginti su rizika, kurią turės prisiimti aptariamos viešosios paslaugos teikėjas, būtų mažai tikėtina, kad jai bus pateikta pasiūlymų, todėl ta valdžios institucija turėtų keisti tas sąlygas, kad jos taptų suderinamos su proporcingumo principu.

Dėl atvejų, kai keleivinio transporto paslaugų teikėjas, vildamasis laimėti konkursą, siūlo tokią sutartinę kainą, kurioje nepakankamai atsižvelgiama į sąnaudų padidėjimą ateityje, ir kai jis nebegali tinkamai vykdyti sutarties, reikia pažymėti, kad tokie atvejai būdingi kiekvienai konkurso procedūrai. Taigi tokie atvejai nėra pagrindas pagal atvirą konkurso procedūrą sudarytose viešosios paslaugos sutartyse visada nustatyti nuolatinio indeksavimo tvarką, automatiškai užtikrinančią visišką bet kokio su jų vykdymu susijusių sąnaudų padidėjimo kompensaciją, neatsižvelgiant į tai, ar paslaugos teikėjas tas sąnaudas gali kontroliuoti.

( 1 ) 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70, iš dalies pakeistas 2016 m. gruodžio 14 d. Reglamentu (ES) Nr. 2016/2338 (OL L 354, 2016, p. 22) (toliau – Reglamentas Nr. 1370/2007).

( 2 ) Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies b punkto pirmos pastraipos i papunktis.

( 3 ) Reglamento (ES) Nr. 1370/2007 4 straipsnio 1 dalies c punktas

( 4 ) Reglamento Nr. 1370/2007 1 straipsnio 1 dalis, 2a straipsnio 2 dalis ir priedo 7 punktas, aiškinami atsižvelgiant į jo 4, 7, 27 ir 34 konstatuojamąsias dalis.