Byla C-561/19

Consorzio Italian Management

ir

Catania Multiservizi SpA

prieš

Rete Ferroviaria Italiana SpA

(Consiglio di Stato prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2021 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 267 straipsnis – Nacionalinių galutinės instancijos teismų pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą apimtis – Šios pareigos išimtys – Kriterijai – Sąjungos teisės aiškinimo klausimas, kurį nacionalinės bylos šalys iškėlė po to, kai Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje – Priežasčių, pateisinančių būtinybę atsakyti į prejudicinius klausimus, nenurodymas – Prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalinis nepriimtinumas“

1. Prejudiciniai klausimai – Kreipimasis į Teisingumo Teismą – Aiškinimo klausimai – Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą – Apimtis – Klausimas, iškeltas toje pačioje byloje po pirmojo prašymo priimti prejudicinį sprendimą – Poveikio nebuvimas – Su procesu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme susijusių nepriimtinumo priežasčių buvimas – Pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nebuvimas – Sąlygos – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų paisymas

   (SESV 267 straipsnio trečia pastraipa)

   (žr. 32, 33, 50, 51, 58, 59, 61–66 punktus ir rezoliucinę dalį)

2. Prejudiciniai klausimai – Kreipimasis į Teisingumo Teismą – Aiškinimo klausimai – Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą – Nebuvimas – Sąlygos – Pagrįstų abejonių nebuvimas – Kriterijai

   (SESV 267 straipsnio trečia pastraipa)

   (žr. 39–42, 44–49 punktus)

3. Prejudiciniai klausimai – Kreipimasis į Teisingumo Teismą – Aiškinimo klausimai – Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą – Apimtis – Šalies iškeltas klausimas – Poveikio nebuvimas

   (SESV 267 straipsnio trečia pastraipa)

   (žr. 53–55, 57 punktus)

Santrauka

Teisingumo Teismas patikslino „Cilfit“ jurisprudenciją, susijusią su situacijomis, kai nacionaliniai galutinės instancijos teismai neprivalo pateikti prašymo priimti prejudicinį sprendimą

Jeigu toks teismas mano, kad gali nevykdyti tokios pareigos, jis savo sprendime turi nurodyti motyvus, patvirtinančius, kad jo nagrinėjamoje byloje yra viena iš trijų situacijų, kai leidžiama jos nevykdyti

2017 m. Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija), nacionalinis galutinės instancijos teismas (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjant bylą dėl, be kita ko, Italijos geležinkelio stočių valymo paslaugų viešojo pirkimo sutarties. 2018 m. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą ( 1 ). Tada tos bylos šalys paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti kitus prejudicinius klausimus.

Tokiomis aplinkybėmis 2019 m. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar kartą kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Jis, be kita ko, siekė išsiaiškinti, ar nacionalinis galutinės instancijos teismas privalo kreiptis į Teisingumo Teismą su klausimu dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, jeigu šalis šį klausimą iškėlė vėlesnėje proceso stadijoje po to, kai buvo pradėti pasitarimai byloje arba pateiktas pirmasis prašymas priimti prejudicinį sprendimą toje byloje.

Teisingumo Teismo vertinimas

Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) savo sprendime dar kartą patvirtino Sprendime Cilfit ( 2 ) nustatytus kriterijus. Jame numatytos trys situacijos, kai nacionaliniai galutinės instancijos teismai neprivalo pateikti prašymo priimti prejudicinį sprendimą ( 3 ):

Taigi Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinis galutinės instancijos teismas negali būti atleistas nuo pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą vien dėl to, kad jau kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą toje pačioje byloje.

Dėl minėtos trečiosios situacijos Teisingumo Teismas nurodė, kad tai, ar nėra pagrįstų abejonių, reikia vertinti atsižvelgiant į Sąjungos teisės ypatumus, į konkrečius sunkumus, su kuriais susiduriama ją aiškinant, ir į riziką, kad jurisprudencija Sąjungoje gali skirtis. Prieš konstatuodamas, kad nėra pagrįstų abejonių dėl teisingo Sąjungos teisės aiškinimo, nacionalinis galutinės instancijos teismas turi įsitikinti, jog toks aiškinimas yra toks pat akivaizdus kitų valstybių narių galutinės instancijos teismams ir Teisingumo Teismui.

Vien to, kad Sąjungos teisės nuostatą galima aiškinti skirtingai, nepakanka manyti, kad yra pagrįstų abejonių dėl teisingo jos aiškinimo. Vis dėlto, jeigu nacionaliniam galutinės instancijos teismui buvo nurodyta nevienoda tos pačios valstybės narės teismų arba įvairių valstybių narių teismų jurisprudencija dėl pagrindinėje byloje taikytinos Sąjungos teisės nuostatos aiškinimo, jis turi būti ypač atidus vertindamas, ar nėra pagrįstų abejonių dėl teisingo tos nuostatos aiškinimo.

Nacionaliniai galutinės instancijos teismai turi patys savarankiškai ir atidžiai įvertinti, ar jų nagrinėjamoje byloje yra viena iš trijų situacijų, kai galima nepateikti Teisingumo Teismui joje iškelto Sąjungos teisės aiškinimo klausimo. Jeigu toks teismas mano, kad yra atleistas nuo pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą, jis savo sprendime turi nurodyti motyvus, patvirtinančius, kad jo nagrinėjamoje byloje yra viena iš šių trijų situacijų.

Be to, jeigu nacionalinio galutinės instancijos teismo nagrinėjamoje byloje yra viena iš šių situacijų, jis neprivalo kreiptis į Teisingumo Teismą, net jei klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo iškeltų jo nagrinėjamos bylos šalis.

Vis dėlto, jeigu klausimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo nepatenka į nė vieną iš šių situacijų, galutinės instancijos teismas privalo kreiptis į Teisingumo Teismą. Tai, kad toks teismas jau kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą toje pačioje nacionalinėje byloje, nepanaikina pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, jeigu Teisingumo Teismui priėmus sprendimą lieka neatsakyta į Sąjungos teisės aiškinimo klausimą, o atsakymas į jį būtinas sprendžiant ginčą.

Tik nacionalinis teismas sprendžia, kurioje bylos stadijoje pateikti prejudicinį klausimą. Kita vertus, galutinės instancijos teismas gali atsisakyti pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui dėl su procesu tos instancijos teisme susijusių nepriimtinumo priežasčių. Tais atvejais, kai tokiame teisme pateikti pagrindai turi būti pripažinti nepriimtinais, prašymas priimti prejudicinį sprendimą negali būti laikomas būtinu ir svarbiu tam, kad tas teismas galėtų priimti sprendimą. Vis dėlto taikytinos nacionalinės proceso teisės normos turi atitikti lygiavertiškumo ( 4 ) ir veiksmingumo ( 5 ) principus.

( 1 ) 2018 m. balandžio 19 d. Sprendimas Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi (C‑152/17, EU:C:2018:264).

( 2 ) 1982 m. spalio 6 d. Sprendimas Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335).

( 3 ) Ši pareiga numatyta SESV 267 straipsnio trečioje pastraipoje.

( 4 ) Pagal lygiavertiškumo principą reikalaujama, kad visos ieškiniams ir skundams taikytinos teisės normos būtų vienodai taikomos tiek Sąjungos teisės pažeidimu, tiek panašiems nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams ir skundams.

( 5 ) Pagal veiksmingumo principą nacionalinės proceso teisės normos neturi būti tokios, kad būtų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga naudotis pagal Sąjungos teisę suteiktomis teisėmis.