Sujungtos bylos C‑370/17 ir C‑37/18

Caisse de retraite du personnel navigant professionnel de l’aéronautique civile (CRPNPAC)

prieš

Vueling Airlines SA

ir

Vueling Airlines SA

prieš

Jean-Luc Poignant

(Tribunal de grande instance de Bobigny ir Cour de cassation (Prancūzija) prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

2020 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Darbuotojai migrantai – Socialinė apsauga – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – Taikytini teisės aktai – 14 straipsnio 1 dalies a punktas – Komandiruoti darbuotojai – 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktis – Paprastai dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbantis asmuo, kuris yra įdarbintas įmonės filialo arba nuolatinės atstovybės, esančių kitos valstybės narės teritorijoje, nei yra įmonės buveinė – Reglamentas (EEB) Nr. 574/72 – 11 straipsnio 1 dalies a punktas – 12a straipsnio 1a dalis – E 101 formos pažyma – Privalomasis pobūdis – Pažyma, kuri buvo gauta arba kuria remtasi sukčiaujant – Priimančiosios valstybės narės teismo kompetencija konstatuoti sukčiavimą ir neatsižvelgti į pažymą – Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalis – Kompetentingų institucijų tarpusavio bendradarbiavimas – Baudžiamojoje byloje priimto sprendimo res judicata galia civilinėje byloje – Sąjungos teisės viršenybės principas“

1. Socialinė apsauga – Darbuotojai migrantai – Taikytini teisės aktai – Tarptautinio keleivių pervežimo paslaugas teikiančios įmonės orlaivių įgulos nariai, įdarbinti tos įmonės filialo ar nuolatinės atstovybės kitos valstybės narės teritorijoje nei ta, kurioje yra jos pagrindinė buveinė – Sąvokos „filialas“, „nuolatinė atstovybė“ ir „įdarbinimas“ – Autonomiškas aiškinimas

   (Tarybos reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktis ir Tarybos reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 dalies a punktas)

   (žr. 55–57 punktus)

2. Socialinė apsauga – Darbuotojai migrantai – Taikytini teisės aktai – Į kitą valstybę narę nei jų darbdavio įsisteigimo valstybė komandiruoti darbuotojai – E 101 formos pažyma, išduota įsisteigimo valstybės narės kompetentingos įstaigos – Įrodomoji galia kitų valstybių narių socialinio draudimo įstaigoms ir teismams – Pažyma, kuri buvo gauta arba kuria remtasi sukčiaujant – Nacionalinio teismo teisė konstatuoti sukčiavimą ir neatsižvelgti į pažymą – Sąlygos

   (ESS 4 straipsnio 3 dalis; SESV 288 straipsnio antra pastraipa; Tarybos reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktas, 84a straipsnio 3 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 574/72 11 straipsnio 1 dalies a punktas)

   (žr. 61–63, 66–81, 86 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

3. Socialinė apsauga – Darbuotojai migrantai – Taikytini teisės aktai – Į kitą valstybę narę nei jų darbdavio įsisteigimo valstybė komandiruoti darbuotojai – E 101 formos pažyma, išduota įsisteigimo valstybės narės kompetentingos įstaigos – Įrodomoji galia kitų valstybių narių socialinio draudimo įstaigoms ir teismams – Pažyma, kuri buvo gauta arba kuria remtasi sukčiaujant – Darbdavio nuteisimas baudžiamojoje byloje, grindžiamas pažeidžiant Sąjungos teisę padaryta galutine išvada dėl sukčiavimo – „Res judicata“ galia – Nacionaliniai teismai, privalantys priteisti žalą iš darbdavio vien dėl jo nuteisimo baudžiamojoje byloje – Neleistinumas

   (ESS 4 straipsnio 3 dalis; Tarybos reglamento Nr. 574/72 11 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 88–92, 94–98 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

Santrauka

2020 m. balandžio 2 d. paskelbtame Sprendime CRPNPAC (sujungtos bylos C‑370/17 ir C‑37/18) Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) išaiškino Reglamentą Nr. 574/72 ( 1 ), išnagrinėjusi pagrindą dėl sukčiavimo pagal Reglamentą Nr. 1408/71 ( 2 ) išduodant E 101 formos socialinės apsaugos pažymas (pažymas, patvirtinančias darbuotojų komandiravimą). Jis nusprendė, kad valstybės narės, į kurią komandiruoti darbuotojai, nacionaliniai teismai, turėdami tokio sukčiavimo įrodymų, gali galutinai konstatuoti tokio sukčiavimą buvimą ir neatsižvelgti į šias pažymas, tik jei yra tenkinamos tam tikros aiškiai nustatytos sąlygos. Be to, tos valstybės narės civilinis teismas negali priteisti žalos atlyginimo iš darbdavio, kuris pažeidžiant Sąjungos teisę buvo nuteistas baudžiamojoje byloje už tokių pažymų naudojimą, vien dėl tokio nuteisimo.

Pagrindinės bylos susijusios su E 101 formos pažymomis, kurias oro transporto bendrovė Vueling Airlines SA (toliau – Vueling), turinti registruotą buveinę Barselonoje (Ispanija), naudojo savo orlaivių įgulos nariams, dirbantiems Roissy – Charles de Gaulle oro uoste (Prancūzija). 2014 m. Vueling buvo nuteista baudžiamojoje byloje dėl to, kad šiuos darbuotojus įdarbino neapdraudusi jų pagal Prancūzijos socialinio draudimo sistemą. Šie darbuotojai buvo apdrausti pagal Ispanijos socialinės draudimo sistemą ir jiems buvo taikomos darbuotojų komandiravimo taisyklės. Prancūzijos baudžiamieji teismai neatsižvelgė į Ispanijos kompetentingos įstaigos išduotas E 101 formos pažymas, nes manė, kad jos buvo išduotos pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktą, skirtą darbuotojų komandiravimui ( 3 ), nors turėjo būti išduotos pagal šio reglamento 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį ( 4 ), todėl tiems darbuotojams turėjo būti taikomi Prancūzijos socialinės apsaugos teisės aktai. Šie teismai pripažino Vueling kalta dėl sukčiavimo socialinio draudimo srityje.

Į prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusius teismus buvo kreiptasi nagrinėjant ieškinius civilinėse bylose, pareikštus Vueling dėl tų pačių veiksmų. Caisse de retraite du personnel navigant professionnel de l’aéronautique civile (CRPNPAC) (Civilinės aviacijos orlaivių įgulos narių pensijų fondas, Prancūzija) ir buvęs Vueling pilotas teigė patyrę žalą dėl Prancūzijos socialinio draudimo sistemos netaikymo. Šiomis aplinkybėmis prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai teiravosi dėl baudžiamųjų teismų kompetencijos konstatuoti sukčiavimo buvimą ir neatsižvelgti į E 101 formos pažymas, taip pat dėl tokio nuteisimo baudžiamojoje byloje poveikio prašymams dėl žalos atlyginimo.

Pirma, dėl priimančiosios valstybės narės teismo kompetencijos konstatuoti sukčiavimo buvimą ir neatsižvelgti į E 101 formos pažymas Teisingumo Teismas pirmiausia pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Prancūzijos socialinio draudimo įstaigos ir teismai pagrįstai galėjo nuspręsti, kad jie turi konkrečių įrodymų, leidžiančių manyti, kad E 101 formos pažymos buvo gautos arba jomis remtasi sukčiaujant, nes atitinkamiems orlaivių įgulos nariams iš tikrųjų turėjo būti taikomas Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktis, taigi jie turėjo būti draudžiami pagal Prancūzijos socialinio draudimo sistemą. Vis dėlto Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šių įrodymų negali pakakti, kad priimančiosios valstybės narės įstaigos ar teismai priimtų galutinį sprendimą, jog yra sukčiavimas, ir neatsižvelgtų į E 101 formos pažymas. E 101 formos pažyma iš principo yra privaloma, kol jos neatšaukia arba nepripažįsta negaliojančia ją išdavusi įstaiga. Jeigu priimančiosios valstybės narės kompetentingai įstaigai kyla abejonių dėl pažymos išdavimo teisėtumo, ji turi kreiptis į išduodančiosios valstybės narės įstaigą pagal Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnio 3 dalyje numatytą dialogo procedūrą. Tokiu atveju pažymą išdavusi įstaiga turi persvarstyti jos išdavimo pagrįstumą ir prireikus ją atšaukti.

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad būtent įtarimo dėl sukčiavimo atveju šios procedūros taikymas yra labai svarbus. Esant konkrečių sukčiavimo įrodymų, priimančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga turi ne vienašališkai konstatuoti, kad esama tokio sukčiavimo, bet nedelsdama pradėti dialogo procedūrą. Priimančiosios valstybės narės teismai savo ruožtu taip pat negali ignoruoti tos procedūros. Jie gali konstatuoti, jog buvo sukčiauta, ir neatsižvelgti į E 101 formos pažymas tik įsitikinę, pirma, kad dialogo procedūra buvo nedelsiant pradėta ir, antra, kad jas išdavusi įstaiga atsisakė persvarstyti, ar pažymos išduotos pagrįstai, ir per protingą terminą priimti sprendimą dėl priimančiosios valstybės narės kompetentingos įstaigos pateiktų įrodymų, prireikus panaikindama ar atšaukdama tas pažymas. Jei nacionalinis teismas konstatuoja, kad dialogo procedūra nebuvo pradėta, jis turi pasinaudoti visomis turimomis teisinėmis priemonėmis, kad priimančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga ją pradėtų.

Antra, Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar tai, kad baudžiamųjų bylų teismas, kuris pažeisdamas Sąjungos teisę nepatikrino, ar buvo pradėta dialogo procedūra, konstatuoja, kad buvo sukčiauta, gali turėti privalomų pasekmių civilinių bylų teismui, kuris iš esmės turi laikytis nacionalinės teisės principo, jog sprendimai baudžiamosiose bylose turi res judicata galią civilinėse bylose. Nors Teisingumo Teismas pripažino res judicata galios principo svarbą, jis nusprendė, kad pagal Sąjungos teisės veiksmingumo principą civiliniam teismui neturi būti privalomi baudžiamojo teismo pažeidžiant šią teisę konstatuoti faktai, teisiniai vertinimai ir išaiškinimai. Vadinasi, nors baudžiamųjų bylų teismų dėl darbdavio priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti ginčijamas, nepaisant to, kad jis prieštarauja Sąjungos teisei, nei šis nuosprendis, nei galutinė išvada dėl sukčiavimo ir teisiniai išaiškinimai, neatitinkantys Sąjungos teisės, negali būti pagrindas civilinių bylų teismams tenkinti nuo to darbdavio veiksmų nukentėjusių asmenų pateiktus prašymus dėl žalos atlyginimo.

( 1 ) 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 574/72, nustatantis Reglamento Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeistas ir atnaujintas Reglamentu Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3) ir iš dalies pakeistas 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 647/2005 (OL L 117, 2005, p. 1).

( 2 ) 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeistas ir atnaujintas 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3) ir iš dalies pakeistas 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 631/2004 (OL L 100, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 5 sk., 5 t., p. 10).

( 3 ) Pagal šią nuostatą asmeniui, kuris pagal darbo sutartį paprastai dirba valstybės narės teritorijoje esančioje įmonėje ir kurį ji išsiunčia į kitos valstybės narės teritoriją dirbti tos įmonės naudai, iš principo toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai.

( 4 ) Šioje nuostatoje kalbama apie darbuotojus, kurie kaip įmonės, teikiančios tarptautines transporto paslaugas, orlaivių įgulos nariai dirba dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje ir yra įdarbinti tos įmonės filialo, esančio kitos valstybės narės teritorijoje, nei yra įmonės buveinė.