Byla C‑627/19 PPU

ZB

(Rechtbank Amsterdam prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2019 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – 6 straipsnio 1 dalis – Sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“ – Kriterijai – Europos arešto orderis, valstybės narės prokuratūros išduotas bausmės vykdymo tikslu“

Policijos bendradarbiavimas – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Europos arešto orderio išdavimas bausmės vykdymo tikslu – Valstybės narės neteisminei institucijai, dalyvaujančiai vykdant tos valstybės narės baudžiamąjį teisingumą, priskirta kompetencija – Veiksmingos teisminės gynybos reikalavimų paisymas – Pareiga numatyti Europos arešto orderio išdavimo sąlygų teisminę kontrolę – Apimtis – Pareiga numatyti atskirą skundą dėl sprendimo išduoti Europos arešto orderį – Nebuvimas

(Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584, iš dalies pakeistas Pamatiniu sprendimu 2009/299)

(žr. 29–39 punktus)

Santrauka

Teisingumo Teismas mano, kad Prancūzijos, Švedijos ir Belgijos prokuratūros atitinka reikalavimus, taikomus išduodant Europos arešto orderį, ir paaiškino asmenims, dėl kurių išduotas toks orderis, garantuojamos teisminės gynybos apimtį

Taikant skubos tvarkos procedūrą 2019 m. gruodžio 12 d. priimtuose sprendimuose Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės generalinė prokuratūra ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai) (C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU), Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra) (C‑625/19 PPU) ir Openbaar Ministerie (Briuselio Karaliaus prokuroras) (C‑627/19 PPU), Teisingumo Teismas papildė savo naujausią jurisprudenciją ( 1 ) dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 dėl Europos arešto orderio ( 2 ), ir pateikė išaiškinimą dėl Europos arešto orderį „išduodančiosios teisminės institucijos“ nepriklausomumo reikalavimo ir veiksmingos teisminės gynybos, kuri turi būti garantuojama asmenims, dėl kurių išduotas toks arešto orderis, reikalavimo.

Pagrindinėse bylose nagrinėjamus Europos arešto orderius Prancūzijos (bylos C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU), Švedijos (byla C‑625/19 PPU) ir Belgijos (byla C‑627/19 PPU) prokuratūros išdavė baudžiamojo persekiojimo (trijose pirmose bylose) ir bausmės vykdymo (paskutinėje byloje) tikslais. Buvo teiraujamasi dėl jų vykdymo, kuris, be kita ko, priklauso nuo šių prokuratūrų „išduodančiosios teisminės institucijos“ statuso.

Iš pradžių Teisingumo Teismas išnagrinėjo, ar Prancūzijos prokuratūros statusas užtikrina jai nepriklausomumą išduodant Europos arešto orderius, ir nusprendė, kad užtikrina.

Siekdamas padaryti tokią išvadą Teisingumo Teismas pirmiausia priminė, kad sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“ gali apimti valstybės narės institucijas, kurios nėra teisėjai ar teismai, tačiau dalyvauja vykdant baudžiamąjį teisingumą ir veikia nepriklausomai. Pagal šią sąlygą reikalaujama, kad būtų veiklos nuostatų ir organizacinio pobūdžio taisyklių, garantuojančių, jog išduodant Europos arešto orderį atitinkamoms institucijoms nekils jokios rizikos, kad vykdomoji valdžia joms duos konkrečių pavedimų ar nurodymų.

Kiek tai susiję su Prancūzijos prokurorais, Teisingumo Teismas teigia, jog pateiktų įrodymų pakanka siekiant įrodyti, kad jie turi diskreciją nepriklausomai, visų pirma nuo vykdomosios valdžios, vertinti Europos arešto orderio išdavimo būtinybę ir jo proporcingumą ir kad jie įgyvendina šią diskreciją objektyviai, atsižvelgiant į visus kaltę patvirtinančius ir ją paneigiančius įrodymus. Jų nepriklausomumo nepaneigia nei tai, kad jie palaiko valstybinį kaltinimą, nei tai, kad teisingumo ministras gali jiems teikti bendruosius su baudžiamąja politika susijusius nurodymus, nei tai, kad jiems vadovauja ir juos kontroliuoja jų tiesioginiai vadovai, kurie patys yra prokuratūros nariai, vadinasi, jie privalo paisyti šių asmenų nurodymų.

Tada Teisingumo Teismas patikslino naujausioje jurisprudencijoje nustatytą reikalavimą, pagal kurį sprendimą išduoti Europos arešto orderį, jeigu jį priėmė dalyvaujanti vykdant teisingumą institucija, kuri nėra teismas, išduodančiojoje valstybėje narėje turi būti galima apskųsti teismine tvarka, paisant veiksmingos teisminės gynybos reikalavimų.

Pirma, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokios teisminės gynimo priemonės buvimas nėra sąlyga, būtina tam, kad institucija būtų pripažinta išduodančiąja teismine institucija.

Antra, Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad jų teisės sistemose būtų veiksmingai užtikrintas reikalaujamas teisminės gynybos lygis, nustatydamos proceso taisykles, kurias jos įgyvendina ir kurios skirtingose sistemose gali skirtis. Teisės pateikti atskirą skundą dėl sprendimo išduoti Europos arešto orderį įtvirtinimas yra tik viena galimybė. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad veiksmingos teisminės gynybos, garantuojamos asmeniui, kurio baudžiamojo persekiojimo tikslais kita nei teismas institucija yra išdavusi Europos arešto orderį, reikalavimai yra įvykdyti, jei išduodančiojoje valstybėje narėje teismas vykdo šio orderio išdavimo sąlygų ir, be kita ko, jo proporcingumo kontrolę.

Šiuo atveju Prancūzijos ir Švedijos sistemos atitinka šiuos reikalavimus, nes nacionalinės proceso taisyklės leidžia konstatuoti, kad prokuratūros sprendimo išduoti Europos arešto orderį proporcingumo teisminė kontrolė gali būti atliekama iš anksto, ar net beveik tuo pačiu metu, kai sprendimas priimamas, taip pat vėliau. Konkrečiai kalbant, tokį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, priimantis nacionalinį sprendimą, kuriuo vėliau gali būti grindžiamas Europos arešto orderis.

Jei prokuratūra Europos arešto orderį yra išdavusi ne baudžiamojo persekiojimo, o įsiteisėjusiu nuosprendžiu skirtos laisvės atėmimo bausmės įvykdymo tikslais, Teisingumo Teismo nuomone, pagal veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimus juo labiau nereikalaujama, kad būtų numatytas atskiras skundas dėl prokuratūros sprendimo. Taigi Belgijos sistema, pagal kurią toks skundas nenumatytas, taip pat atitinka šiuos reikalavimus. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad kai Europos arešto orderiu siekiama įvykdyti bausmę, teisminė kontrolė atliekama priimant vykdytiną teismo sprendimą, kuriuo grindžiamas šis arešto orderis. Vykdančioji teisminė institucija gali daryti prielaidą, kad sprendimas išduoti tokį arešto orderį priimtas po teismo proceso, per kurį prašomas perduoti asmuo pasinaudojo su jo pagrindinių teisių apsauga susijusiomis garantijomis. Be to, šio arešto orderio proporcingumas taip pat kyla iš paskelbto apkaltinamojo nuosprendžio, nes pagrindų sprendime dėl Europos arešto orderio numatyta, kad jis turi apimti mažiausiai keturių mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausmę ar įkalinimą.

( 1 ) Žr., be kita ko, 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimą OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) (C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456), 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimą PF (Lietuvos generalinis prokuroras) (C‑509/18, EU:C:2019:457) ir 2019 m. spalio 9 d. Sprendimą NJ (Vienos prokuratūra) (C‑489/19 PPU, EU:C:2019:849).

( 2 ) 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24).